Administracinė byla Nr. A-2506-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 10“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AgroSaulė 10“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 10“ skundą atmesti.

Skunde atsakovas paaiškino, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Dėl šios priežasties Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3499 (toliau – ir Sprendimas) nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto (patirtos po 2013 m. vasario 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos neatitiko Aprašo 5 punkte nustatytų reikalavimų, Komisija neturėjo teisės jų kompensuoti, priešingu atveju, Komisija būtų peržengusi Aprašo Komisijai suteiktus įgaliojimus ir toks sprendimas būtų neteisėtas.

Atsakovas nesutiko su VAGK padaryta išvada, kad „Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu“. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 4 punkto nuostata išlaidų patyrimą tiesiogiai sieja su išlaidų apmokėjimu, t. y.  pareiškėjas, kuris sumoka po 2013 m. vasario 1 d., išlaidas patiria po vasario 1 d. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.48 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Sąskaita faktūra JURB Nr. 20130131/5 už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o mokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 5 000 Lt suma ir šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d.

Atsakovo teigimu, VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 10“ atsiliepime į atsakovo skundą (b. l. 62–68) su atsakovo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pareiškėjas paaiškino, kad VAGK teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti kompensuota 5 000 Lt išlaidų, kurias sudaro mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir teikiamame skunde nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. su žemės ūkio bendrove „Agrowill Jurbarkai“ pareiškėjas sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir karvidę, esančius Jurbarko r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Šį turtą pareiškėjas įsipareigojo iki 2035 m. rugpjūčio mėnesio 27 d. naudoti gamybinei veiklai, saulės energijos gamybai (Sutarties 2.1, 2.2, 3.1 punktai). Pagal Sutartį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos ir pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį. Šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita faktūra Nr. 20130131/5 už  2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nepaisant fakto, kad nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, tačiau Sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma.

Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo III skyriaus 5.4.4 punkte yra aiškiai nurodyta kompensuotinų išlaidų kategorija, pagal kurią turi būti kompensuotas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu, šis nuomos mokestis minėto prašymo pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, taigi, prašymas atitinka Aprašo 5.4.4 punkto bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai neabejotinai lėmė pareiškėjo nuostolių patyrimą, kadangi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nebūtų investavęs lėšų į saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino iš dalies, panaikino VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) dalį dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3499 dalies dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą atsakovui dėl patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, kurias sudarė 3 750 Lt už prašymo išduoti leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą ir konsultavimo paslaugos, 100 Lt sumokėta valstybės rinkliava už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 5 000 Lt nuomos mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, 392,94 Lt darbo užmokestis ir socialinio draudimo išmokos, 166, 19 Lt virtualaus ofiso paslaugos mokestis ir 51,24 Lt antspaudo gamybos išlaidos (b. l. 4–5).

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3499 iš dalies kompensavo pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. kompensavo 1 350 Lt (b. l. 47). Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, pripažino kompensuotinomis išlaidomis, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu (1 250,00 Lt už konsultavimo paslaugą dėl elektrinės įrengimo proceso) ir 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nes šios išlaidos yra pagrįstos ir patvirtintos įrodančiais dokumentais. Vadovaudamasi Aprašo 4 ir 5.7 punktais, nekompensuotinomis pripažino kitas išlaidas – 2 500,00 Lt už saulės elektrinių verslo finansavimo ir dėl teisinių saulės elektrinės verslo rizikų ir galimybių konsultavimo paslaugas, nes jos nepagrįstos ir tiesiogiai nesusijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kadangi šios išlaidos nebuvo būtinos projekto įgyvendinimui (nebuvo valstybės prievolės).  Komisijos Sprendime nurodoma, kad vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Vadovaudamasi Aprašo 5.7 punktu, Komisija nekompensuotinomis pripažino kitas išlaidas (darbo užmokestis, socialinio draudimo įmokos, virtualaus ofiso paslaugos, saugos darbe ir priešgaisrinės saugos kursų išlaidos, antspaudo gamyba), nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 5 punkte nustatytų išlaidų kategorijų ir nėra tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto įgyvendinimu, taip pat nebuvo būtinos, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta valstybės pareiga saulės šviesos energijos elektrinės projektų vykdymui įsteigti atskirą juridinį asmenį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Komisijos sprendimu, pateikė skundą VAGK, kuri 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3499 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją UAB „AgroSaulė 10“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymą šioje dalyje nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, likusioje dalyje skundą atmetė (b. l. 49–55).

Pagal rašytinius bylos duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas su ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartį, pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo karvidę ir žemės sklypą, esančius Jurbarko r. sav., Klišių k., Vytauto Didžiojo g. 101 (b. l. 14–17). Pagal Sutarties 2.1–2.2 punktus, šį turtą pareiškėjas įsipareigojo naudoti gamybinei veiklai, saulės energijos gamybai, pareiškėjai suteikta teisė karvidės pastatą (ypatingai stogo konstrukcijas) naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti bei naudoti energijai išgauti. Turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 3.1 p.). Turto nuomos mokestis yra lygus 1 000 Lt + PVM per vieną mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 4.1 p.). Pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą, kurį sudaro 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (Sutarties 4.2 p.). Sutartis 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota Nekilnojamo turto registre (b. l. 19–24). Priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d. (b. l. 18). PVM sąskaita faktūra JURB Nr. 20130131/5 5 000 Lt sumai už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio  mėn. laikotarpį buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o  5 000 Lt mokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 13, 12).

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3499 nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą išlaidų nekompensavo motyvuodama tuo, kad šios išlaidos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d. VAGK sprendimą panaikinti Komisijos Sprendimo dalį motyvavo tuo, kad nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu.

Teismas nagrinėjo Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas, Aprašo 1, 4, 5, 10 ir 20 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir darė išvadą, jog išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis siekiama atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Visgi, kompensuotinomis išlaidomis pripažįstamos iki 2013 m. vasario 1 d. realiai patirtos išlaidos.

Teismas nesutiko su VAGK padaryta išvada ir pritarė Komisijos argumentams. Kompensuotinomis gali būti pripažintos išlaidos, realiai patirtos ir apmokėtos būtent iki 2013 m. vasario 1 d. Šiuo atveju, Sutartis Nekilnojamo turto registre buvo įregistruota iki 2013 m. sausio 31 d., t. y. taip, kaip numatyta Aprašo 5.4.4 punkte, PVM sąskaita faktūra Nr. 20130131/5 išrašyta 2013 m. sausio 31 d., tačiau nuomos mokestis faktiškai sumokėtas tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, realias išlaidas pareiškėjas už nuomą patyrė po 2013 m. vasario 1 d., o Aprašas, teismo vertinimu, būtent ir sieja išlaidų patyrimą su realiu jų apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Komisijos Sprendimo dalis dėl žemės nuomos mokesčio nekompensavimo pareiškėjui yra teisėta ir pagrįsta, atitinkanti Aprašo nuostatas. VAGK netinkamai aiškino teisės normas, vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino šio Sprendimo dalį dėl 5 000 Lt dydžio nuomos išlaidų nekompensavimo neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Aprašo nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, teismas Komisijos skundą tenkino, ir panaikino VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojimo Komisiją pareiškėjo prašymą šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas taip pat pabrėžė, jog panaikinus ginčijamo VAGK sprendimo dalį, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3499 dalis dėl žemės nuomos mokesčio nekompensavimo tampa teisėta ir galiojanti, todėl atsakovo prašymas priimti naują sprendimą – UAB „AgroSaulė 10“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, vertintinas kaip perteklinis ir tuo pagrindu negali būti tenkinamas. Be to, kadangi atsakovo prašymas yra patenkintas, teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 10“ padavė teismui apeliacinį skundą (b. l. 94–101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) bei įpareigoti Komisiją UAB „AgroSaulė 10“ pareiškimą nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliaciniame skunde, be argumentų, iš esmės tapačių nurodytiems atsiliepime į atsakovo skundą, pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 priėmė visiškai priešingą sprendimą – atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje nutartyje teismas pateikė detalų išaiškinimą dėl Aprašo 4 punkto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Atsakovas Komisija, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime laikosi pozicijos, jog pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos už nekilnojamojo turto nuomą patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, jog tokios išlaidos nekompensuotinos. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3499 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 10“ patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos Sprendimo, 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „AgroSaulė 10“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Aprašo 5.4 punkte nurodyta viena iš kompensuotinų išlaidų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, visos kompensuotinos išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, jog toks prašomų kompensuoti išlaidų patyrimo momento apibrėžimas atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl su saulės energijos elektrinių plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo (žr. pvz. 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1183-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1182-525/2015). Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad po 2013 m. vasario 1 d. sumokėtas mokestis už nuomą nepripažintinas išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Be to, tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog nėra  pakankamo teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą ir vien minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikyti privalomos sąlygos, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – kompensuotinas dydis taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 12). Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 5 000 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. žemės sklypo ir statinių nuomos sutartis bei 2012 m. rugsėjo 12 d. ilgalaikės paskolos teikimo sutartis buvo sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų mokesčių teisės požiūriu (b. l. 11). Be to, tą pačią dieną sudarytomis sutartimis tas pats žemės sklypas buvo išnuomotas dar septyniems juridiniams asmenims (b. l. 23–24). Pagal žemės sklypo ir statinių nuomos sutarties 4.2 punktą pareiškėjas tą pačią dieną turėjo sumokėti 1 000 litų pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – vieno mėnesio užstatą, tačiau to nepadarė, nors ilgalaikę paskolą kitai įmonei (kuri pareiškėjo teigimu tapo priežastimi nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimui) suteikė tik 2012 m. rugsėjo 12 d. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nelaikyti pareiškėjo sąžiningai vykdžiusiu savo pareigas nuomininku, įgavusiu teisėtų lūkesčių, kad galimos patirti išlaidos bus kompensuotos.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3499 tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos Sprendimas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) nepagrįstai panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3499 dalį ir įpareigojo Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino aptartą VAGK sprendimo Nr. 3R-160(AG-117/05-2014) dalį. 

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 10“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.