Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2008
Procesinio sprendimo
kategorijos: 44.5.2.2; 44.5.2.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. U., R.
U., S. U. ir M.
U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovų J. U., R. U., S. U. ir M. U. ieškinį atsakovui UAB „Evera“ dėl neturtinės žalos
atlyginimo; trečiasis asmuo G. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. U.,
taip pat veikdama kaip trijų savo vaikų – S. U. (gim. 1994
m.), R. U. (gim.1999 m.), M. U. (gim.
2004 m.) – įstatyminė atstovė, kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2004 m. liepos
14 d. kelyje Kaunas–Klaipėda
susidūrus S. J. vairuojamam automobiliui VW JETTA ir UAB
„Evera“ priklausančiam automobiliui DAF, kurį vairavo šios bendrovės
vairuotojas G. M., žuvo VW JETTA automobilio keleivis –
ieškovės sutuoktinis ir trijų nepilnamečių vaikų tėvas – S. U.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu G. M. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir nuteistas. Ieškovė
taip pat nurodė, kad G. M. atlygino dalį žalos, todėl
ieškovai neturi jam pretenzijų. Kartu ieškovė nurodė, kad tiek ji, tiek
mažamečiai vaikai dėl vyro ir tėvo žūties patyrė didelių dvasinių išgyvenimų ir
sukrėtimų, emocinę depresiją, be to, eismo įvykio pasekmių neįmanoma
panaikinti, nes vaikai nepatirs tėvo meilės, dėmesio ir paramos. Ieškovės
teigimu, eismo įvykį sukėlęs G. M. vykdė darbo funkcijas, todėl
už padarytą neturtinę žalą turi atsakyti darbdavys – UAB „Evera“, tačiau šis
nesutinka, teigdamas, kad G. M. savavališkai paėmė
bendrovės automobilį, eismo įvykio dieną jis nedirbo. Ieškovė prašė teismą priteisti
iš atsakovo UAB „Evera“ jos naudai 10 000 Lt, o nepilnamečiams vaikams – po 30
000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Jurbarko rajono
apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė
iš atsakovo UAB „Evera“ ieškovei J. U. 10 000 Lt, o ieškovams R.
U., S. U., M. U.
– po 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, paskiriant jiems priteistų lėšų
uzufruktore J. U. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo G. M. automobilį
DAF pasiėmė iš garažo teisėtai, vykdydamas savo darbo funkcijas, tikėdamasis,
jog jam reikės važiuoti į reisą, ir tik vėliau, kai sužinojo apie reiso
atšaukimą, pažeisdamas darbo drausmę, laikė automobilį prie savo namų. Teismas
nustatė, kad atsakovas UAB „Evera“ nesiėmė jokių priemonių tam, jog transporto
priemonė būtų sugrąžinta į bendrovės garažą, tai reiškia, kad darbdavys nepakankamai
kontroliavo, kaip darbuotojas naudojasi transporto priemone. Teismo nuomone, ta
aplinkybė, kad G. M. atlygino ieškovams 4000 Lt žalos, nėra
pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį. Teismas
konstatavo, kad akivaizdu, jog ieškovai dėl S. U. žūties
patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, sunkių išgyvenimų, emocinę depresiją, vaikai neteko
galimybės bendrauti su tėvu, augdami nepatirs tėvo meilės, dėmesio ir paramos,
todėl yra pagrindas priteisti ieškovų prašomą neturtinę žalą.
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 2 d. sprendimu atsakovo
apeliacinį skundą patenkino: panaikino Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m.
gruodžio 12 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė,
kad atsakovas yra transporto priemonės, kuria ieškovams padaryta žala,
valdytojas, ir pagal CK 6.270 straipsnį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas
privalo atlyginti šio šaltinio padarytą žalą, išskyrus tuos atvejus, jeigu
įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų
neteisėtų veiksmų. Kolegija pažymėjo, kad iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog
G. M. transporto priemonę paėmė vykdydamas darbdavio
valią, t. y. norėdamas pasirengti reisui, tačiau šis buvo atšauktas. Apie tai, kad
reisas atšauktas, G. M. žinojo 2004 m. liepos 14–osios rytą,
taigi jis privalėjo grąžinti transporto priemonę jos valdytojui, tačiau, užuot
tai padaręs, dieną vartojo alkoholinių gėrimų, o vakare apie 22.30 val.,
neturėdamas darbdavio ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo leidimo, išvažiavo
ir sukėlė eismo įvykį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas prarado galimybę
valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl neteisėtų G. M. veiksmų,
todėl UAB „Evera“ neatsako už nurodytu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą
– už šią žalą pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį atsako G. M.,
neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d.
sprendimą ir palikti galioti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio
12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos, atleisdamas atsakovą –
didesnio pavojaus šaltinio valdytoją – nuo atsakomybės už šiuo šaltiniu
padarytą žalą, neteisingai taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalį. Neteisėto
transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, kad automobilio
valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja
naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto
priemone naudosis kitas asmuo. Byloje nustatyta, kad G. M. dirbo
atsakovo bendrovėje pagal darbo sutartį; jam buvo skirtas automobilis DAF; iš
bendrovės garažo jis išvažiavo vykdydamas darbdavio nurodymą išvykti į reisą;
atšaukus reisą, atsakovas nesiėmė priemonių sugrąžinti automobilį į garažą.
Tokiais veiksmais atsakovas išreiškė pritarimą, kad didesnio pavojaus šaltinis liktų
pas G. M., ir turėjo suprasti, jog šis gali juo pasinaudoti
asmeniniais tikslais. Be to, CK 6.270 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama ir
taikoma atsižvelgiant į tai, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas –
darbdavys – organizuoja savo įmonės darbą ir užtikrina darbo drausmę (DK 227,
229, 230, 232 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 12
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999).
2. Apeliacinis teismas pažeidė įrodymų vertinimo
taisykles, nes nenurodė, dėl kokių įrodymų nusprendė, kad atsakovas prarado
galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl neteisėtų G. M.
veiksmų (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Įsiteisėjusiame teismo
nuosprendyje konstatuota, kad teisiamasis G. M., 2004 m.
liepos 14 d. sužinojęs, jog jam reikės važiuoti į reisą, ryte pasiėmė iš garažo
automobilį, ir tik po kelių valandų paaiškėjo, kad reisas atidedamas. Nurodytos
nuosprendyje išdėstytos išvados nepaneigtos, todėl nėra pagrindo teigti, kad G. M. jau išvažiuodamas iš garažo žinojo, jog reisas atšauktas
(CPK 197 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinio teismo išvada, kad G. M. pasiėmė atsakovo automobilį savavališkai, o atsakovas
prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl neteisėtų trečiojo
asmens veiksmų, yra nepagrįsta.
CPK 351 straipsnio
nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
2004 m. liepos
14 d. eismo įvykyje susidūrus dviem automobiliams žuvo ieškovės sutuoktinis ir
trijų nepilnamečių vaikų tėvas. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2004 m.
lapkričio 12 d. nuosprendžiu kaltu dėl eismo įvykio pripažintas ir nuteistas
atsakovo UAB „Evera“ priklausantį automobilį vairavęs šios bendrovės
darbuotojas – trečiasis asmuo G. M. Byloje nustatyta, kad
trečiasis asmuo eismo įvykio dieną nedirbo, o atsakovo automobilį pasiėmė be jo
leidimo.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio
valdytojo atsakomybę už žalą, padarytą jam priklausančiu didesnio pavojaus
šaltiniu, aiškinimo ir taikymo klausimas.
Civilinę
atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja
specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normas
nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio
šaltinio valdytojas, be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu
nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas.
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju
laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus
šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu)
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis
civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ Kauno miškų urėdija, bylos Nr.
3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A.
Ščerbavičienės įmonė v. J. S. , bylos Nr. 3K-3-210/2007).
Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo
naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip
didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo,
taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje
byloje A. M. v. UAB „Volnata“, bylos Nr.
3K-3-255/2007, ir kt.).
Byloje
nustatyta, kad žala ieškovams padaryta atsakovui UAB „Evera“ priklausančiu
didesnio pavojaus šaltiniu, kurį vairavo atsakovo darbuotojas, tačiau ne darbo
metu ir be darbdavio leidimo, ir šis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kuriame žuvo ieškovės sutuoktinis ir trijų
nepilnamečių vaikų tėvas. Atsakovas nesutinka atlyginti ieškovų patirtą žalą,
teigdamas, kad jis prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl
neteisėtų darbuotojo – byloje trečiojo asmens veiksmų, kai šis savavališkai
pasiėmė transporto priemonę, todėl žalą ieškovams turi atlyginti neteisėtai
didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo.
CK 6.270
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas
neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus
šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą
atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau
pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir
valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su
neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą,
didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų
sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270
straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju tinkamas materialiosios teisės normų taikymas,
sprendžiant dėl to, yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už jam
priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar ne, priklauso nuo konkrečių
bylos aplinkybių. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės vienodai
nustatė bylos faktus, tačiau skirtingai juos teisiškai įvertino. Teismai
nustatė, kad trečiasis asmuo G. M. pasiėmė atsakovui
priklausantį automobilį iš garažo tam, kad pasirengtų išvykti į reisą, tačiau
reisas buvo atšauktas; atšaukus reisą, G. M. negrąžino
transporto priemonės į garažą, bet nuvažiavo į namus, o vakare, būdamas
neblaivus, išvažiavo ir sukėlė eismo įvykį, kuriame žuvo ieškovės vyras ir
trijų nepilnamečių vaikų tėvas. Teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis,
kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas. Atsakovo direktorius
teismo posėdyje, be kita ko, nurodė, kad įmonės automobiliai laikomi sargų
saugomoje aikštelėje, apie išvažiavimą iš šios aikštelės žymima specialiame
žurnale, tačiau sargas nepastebėjo, kaip trečiasis asmuo išvažiavo iš įmonės
teritorijos, todėl ir nepasigedo to automobilio (b. l. 73). Ta aplinkybė, kad
trečiasis asmuo G. M. netrukdomas pasiėmė atsakovui
priklausantį didesnio pavojaus šaltinį iš įmonės teritorijos, kuri saugoma
sargų, o šie registruoja transporto priemonių judėjimą, leidžia abejoti, ar atsakovas
tinkamai kontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarką ir ar pakankamai
rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
pagal byloje surinktus faktinius duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog
atsakovas, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, prarado šio valdymo kontrolę
ir dėl savo kaltės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nusprendė, kad atsakovas prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį tik
dėl neteisėtų G. M. veiksmų, todėl UAB „Evera“ neturi
atsakyti už ieškovams didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nes šią žalą pagal
CK 6.270 straipsnio 3 dalį turi atlyginti G. M.,
neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl
galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala ieškovams,
praradimo yra ir šio šaltinio valdytojo – atsakovo UAB „Evera“ kaltės, šis
negali būti atleistas nuo atsakomybės, nes tokiu atveju pagal CK 6.270
straipsnio 3 dalį jis atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą
solidariai su didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu.
Kai yra kelių
asmenų solidarioji atsakomybė, kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį tiek
visiems bendraskoliams, tiek vienam iš jų, be to, tiek dėl visos prievolės, tiek
ir dėl jos dalies įvykdymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), nes solidarumas
grindžiamas principu „vienas už visus, visi už vieną“. Nagrinėjamoje byloje
ieškovai pareiškė ieškinį vienam iš solidariųjų skolininkų – atsakovui UAB
„Evera“.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė
CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nustatytoms faktinėms
aplinkybėms, todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas UAB „Evera“ neturi
atsakyti ieškovams už jam priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą
žalą. Dėl šios priežasties apeliacine tvarka nebuvo sprendžiamas neturtinės
žalos atlyginimo klausimas. Neturtinės žalos konkrečiu atveju dydžio nustatymas
yra fakto klausimas, todėl, konstatavus, kad dėl galimybės valdyti didesnio
pavojaus šaltinį netekimo yra ir atsakovo, t. y. didesnio pavojaus šaltinio
valdytojo, kaltės, ir jis bei didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs
asmuo yra solidariai atsakingi už ieškovų patirtą žalą, byla dėl neturtinės
žalos atlyginimo perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui
(CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas
turėtų teisiškai įvertinti ieškovės 2004 m. gruodžio 9 d. rašytinį pareiškimą,
kuriame ji nurodė, kad trečiasis asmuo G. M. visiškai
atlygino padarytą turtinę bei neturtinę žalą ir ji šiam asmeniui neturi
pretenzijų (b. l. 44).
Pažymėtina, kad
solidariosios prievolės atveju kreditorius gali atskirai ir besąlygiškai
priimti dalį prievolės įvykdymo iš vieno bendraskolio ir taip atsisakyti
solidariosios prievolės būtent dėl šio skolininko (CK 6.6 straipsnio 8 dalis). Tam
kreditorius turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo valią, t. y. kad jis
atsisako reikalavimo konkretaus skolininko naudai. Tačiau vieno bendraskolio
prievolės pasibaigimas savaime nereiškia, kad pasibaigia visa solidarioji
prievolė. Jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis
išsaugo teisę reikalauti iš kitų bendraskolių įvykdyti visą prievolę (CK 6.8
straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina ir tai, kad tokiu atveju neturi būti
apsunkinta kitų skolininkų padėtis. Nors tuo atveju, kai vienas skolininkas
atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, solidarioji prievolė išlieka, tačiau jos
dalykas sumažėja atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalimi. Tai reiškia,
kad kiti solidarieji skolininkai privalo įvykdyti prievolę, išskyrus atleisto
nuo prievolės vykdymo skolininko dalį (CK 6.23 straipsnio 3 dalis, 6.129
straipsnio 6 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d.
sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos
teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Dangutė Ambrasienė
Algirdas Taminskas