Civilinė byla Nr. e2A-294-577/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31154-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.10; 2.4.2.9.1; 2.6.1.3.6; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal sodininkų bendrijos „Riešutas“ ieškinį atsakovei K. R. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.         Ieškovė SB „Riešutas“ (toliau – ir bendrija) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės K. R. 759,45 Eur skolą, 5 Eur nuostolių, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad SB „Riešutas“ įgyvendina žemės sklypų, esančių SB „Riešutas“ teritorijoje, savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su bendro naudojimo objektų sukūrimu, valdymu, naudojimu, priežiūra bei kitų bendrijai ir jos gyventojams aktualių klausimų sprendimu. Pasak ieškovės, atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis bendrijos teritorijoje; atsakovė naudojasi bendrijos teikiamomis paslaugomis, bendrojo naudojimo objektais. Bendrijoje skaičiuojami mokesčiai susidaro iš nario mokesčio, šiukšlių išvežimo mokesčio, požeminio vandens naudojimo ir kitų mokesčių, dėl kurių bendrijos nariai sprendžia bendrijos susirinkimuose. Atsakovės įsiskolinimas yra 759,45 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad iš atsakovės turėtų būti priteistos ir išlaidos, susijusios su skolos išieškojimu ne teismine tvarka.

2.         Atsakovė K. R. su prašė atmesti ieškovės reikalavimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nėra bendrijos narė ir nesinaudoja bendrijos teikiamomis paslaugomis ir bendro naudojimo objektais; bendrijoje vasaroja iki 7 mėnesių per metus. Pažymėjo, kad sodo keliai priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o elektros tinklai nuosavybės teise priklauso AB „Energijos skirstymo operatorius“. Atsakovės įsitikinimu, prievolė mokėti už apšvietimo projektą atsakovei kilti negali, nes savo įnašą turėtų įnešti Vilniaus miesto savivaldybė. Be to, apskaičiuoti mokesčiai nėra aiškūs ir nepagrįsti konkrečiais dokumentais (sodininkų registravimo knyga ir kt.).  

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.         Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė SB „Riešutas“ iš atsakovės K. R. 732,95 Eur dydžio skolą, 5 Eur nuostolių, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (737,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 398,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

4.        Teismo vertinimu, atsakovės atsikirtimo, kad jai priklausantis žemės sklypas nėra bendrijos teritorijoje, nepagrįstumą patvirtina atsakovės pirminė pozicija dėl jai priklausančio žemės sklypo buvimo bendrijos teritorijoje; tai, kad atsakovei priklausantis žemės sklypas yra įtrauktas į bendrijos registracijos knygą, o pats sklypas pagal bendrijos sklypų išdėstymo ir bendrijos ribų atribojimo planus faktiškai yra bendrijos teritorijoje, t. y. apsuptas kitiems bendrijos nariams priklausančiais žemės sklypais; tai, jog planai parengti SĮ „Vilniaus planas“, kuri yra atsakinga už Vilniaus miesto bendrojo plano ir atskirų jo dalių rengimą; įrodymų, kad faktinė atsakovei priklausančio žemės sklypo padėtis ir istoriškai susiformavusi bendrijos teritorijos riba būtų kitokios, atsakovė bylos nagrinėjimo metu neteikė. Aplinkybę, kad bendrijos teritorijos ribos nėra registruotos Nekilnojamojo turto kadastre, teismas laikė teisiškai nereikšminga.

5.        Teismas iš 2011 m. lapkričio 12 d. sudaryto SB „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų aprašo turinio nustatė, kad prie bendrojo naudojimo objektų priskiriami elektros tiekimo ir bendrijos gatvių apšvietimo tinklai, priklausantys nuosavybės teise akcine bendrovei „Lesto“, vidaus keliai, metalinio tinklo tvora, trys dirbtiniai tvenkiniai ir atliekų aikštelės. Teismo nuomone, aplinkybė, kad dalis nurodytų objektų nuosavybės teise nepriklauso bendrijai, nepaneigia fakto, jog bendrija šiais objektais rūpinasi ir juos prižiūri.

6.         Remdamasis Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau ir – SBĮ) 7 straipsnio 4 dalies, 1 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog jai priklauso bendrojo naudojimo objektų. Konstatavo, kad atsakovė turi pareigą prisidėti prie SB „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, nes jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra bendrijos teritorijoje (sprendimo 7–10 punktai), o bendrija vykdo nuolatinę bendrojo naudojimo objektų priežiūrą (sprendimo 11–12 punktai).

7.         Iš 2019 m. balandžio 12 d. atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas paslaugas 2009–2016 m. ir šias sąskaitas detalizuojančių suvestinių (V t., b. l. 32–72) teismas nustatė, kad ieškovė iš atsakovės prašo priteisti įsiskolinimą už nesumokėtą šiukšlių išvežimo mokestį, ne nario mokestį, kelio remonto mokestį (2014–2015 m.), gatvių apšvietimo projekto mokestį (2014 m.), gatvių apšvietimo darbų mokestį (2016 m.). Kadangi sąskaitos buvo įteiktos atsakovės atstovams, teismas sprendė, jog atsakovė yra tinkamai informuota apie galutinę ieškovės reikalavimo apimtį. Įvertinęs tai, kad sąskaitos yra tik papildoma ieškovės reikalavimo turinį apibrėžianti forma, teismas sprendė, jog sąskaitų išrašymas ir pateikimas vykstant šiam teisminiam procesui negali pateisinti atsakovės prievolių nevykdymo; juolab, kad atsakovei jos įsipareigojimų apimtis buvo atskleista anksčiau. Teismas atsakovės atsikirtimą, kad nėra suėjęs sąskaitų apmokėjimo terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.53 straipsnio 2 dalyje, laikė formaliu ir nepagrįstu.

8.         Iš ieškovės atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad ne nario mokestis yra vienodas tiek bendrijos nariams, tiek asmenims, kurie nėra bendrijos nariai. Prie sąskaitų pridėtos išlaidų suvestinės ir ieškovės valdybos pirmininko paaiškinimai patvirtina, kad nurodytas mokestis apima bendrijos mokamus mokesčius už paslaugas, bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, remontą ir atnaujinimą, bendrijos veiklos sąnaudas. Teismas nustatė, kad visos ieškovės pateiktos išlaidų suvestinės yra pagrįstos konkrečiomis bendrijai išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, čekiais ar kitokiais paslaugų suteikimą patvirtinančiais dokumentais, taip pat bendrijos darbuotojams mokėtų atlyginimų suvestinėmis (IV t., b. l. 12– 480).

9.  Teismo nuomone, būtų neracionalu ir nelogiška reikalauti, kad bendrija reikalavimo teisę į bendrosios nuosavybės bendrasavininkio skolą galėtų įgyvendinti tik po to, kai faktiškai padengtų turėtas išlaidas, todėl atmetė atsakovės atsikirtimus, kad ieškovė neįrodė prašomų priteisti sumų realumo.

10. Teismas pagal pobūdį išlaidas santykinai suskirstė į kelias grupes: išlaidas bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti, išlaidas bendrijos veiklos tęstinumui užtikrinti ir išlaidas naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimui.

11. Teismas nurodė, kad bendrija pagrįstai rūpinasi bendrijos teritorijoje esančių kelių, kaip bendrojo naudojimo objektų, technine būkle, taip pat bendrojo naudojimo teritorijos priežiūra ir kt. Sprendė, kad atsakovė turi pareigą apmokėti jai tenkančią šių išlaidų dalį, nes tokių paslaugų teikimas yra betarpiškai susijęs su atsakovės interesų tenkinimu.

12.         Antroji išlaidų grupė turėtų apimti bendrijos veiklos palaikymui ir vykdymui skirtas sąnaudas: išlaidos kanceliarinėms prekėms, telefono ryšio, teisinėms ir pašto paslaugoms, duomenų tikslinimui valstybės įmonės „Registrų centras“ tvarkomuose registruose, atlyginimams, topografinio bendrijos teritorijos plano parengimui, bendrijos interneto svetainės sukūrimui ir administravimui, skelbimų apie bendrijos narių visuotinių susirinkimų šaukimą laikraščiuose talpinimui, buhalterinės programos pirkimui, skydo apie bendriją gamybai, transporto priemonės stovėjimo vietinei rinkliavai, teisinėms paslaugoms, susijusioms su skolų išieškojimų iš bendrijos skolininkų. Teismo nuomone, nors atsakovė nėra bendrijos narė, tačiau turi pareigą prisidėti prie nurodytų išlaidų dengimo. Pažymėjo, kad vienintelė ieškovė teikia bendrojo naudojimo objektų valdymo ir kitas su tuo betarpiškai susijusias paslaugas bendrijos gyventojams. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės neginčijo nurodytų išlaidų būtinumo ir tikslingumo, kad būtų tinkamai valdoma bendroji bendrijos gyventojų nuosavybė.

13. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai reikalauja, jog atsakovė sumokėtų 2009-2016 m. apskaičiuotą ne nario mokestį.

14. Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakovė neįrodinėjo, kad nesinaudoja jai priklausančiu žemės sklypu, nemeta šiukšlių bendrijos administruojamose atliekų aikštelėse ir yra sudariusi individualią sutartį dėl atliekų išvežimo. Dėl šios priežasties sprendė, kad atsakovei tenka pareiga padengti dalį šiukšlių išvežimo sąnaudų. Ieškovė pateiktos atliekų vežėjų išrašytos sąskaitos už suteiktas paslaugas patvirtina ieškovės išlaidų realumą ir pagrįstumą. Atsižvelgęs į ieškovės valdybos pirmininko paaiškinimus, kad į mokestį už šiukšlių išvežimą papildomai atskirais metais buvo įtrauktas rezervinis mokestis, į tai, kad jie sąskaitose nėra tinkamai detalizuoti ir be pagrindo nustatyti tik ne bendrijos nariams, teismas pripažino, jog atsakovė pagrįstai ginčijo ieškovės teisę reikalauti avansu mokėti rezervinius mokėjimus, kurie yra bendro 26,50 Eur dydžio.

15.         Kadangi kelių remonto mokesčiai, rinkti 2014-2015 m., yra susiję su bendrijos tvarkomų kelių tinkamos būklės užtikrinimu ir priežiūra, teismas sprendė, kad atsakovė turi pareigą sumokėti jai priskirtą nurodytų išlaidų dalį.

16. Teismas pažymėjo, kad gatvių apšvietimo projekto parengimo (IV t., b. l. 467) ir gatvių apšvietimo darbų mokesčiai yra susiję su naujų bendrosios nuosavybės objektų sukūrimu. Imtis veiksmų, kad bendrijos gatvės būtų apšviestos, nutarė 2013 m. rugpjūčio 10 d. įvykęs bendrijos narių susirinkimas, t. y. buvo nutarta ne tik pradėti rengti projektą, jį įgyvendinti, bet ir nustatyta darbų finansavimo tvarka tiksliniais žemės sklypų savininkų įnašais (I t., b. l. 25-29). Teismo vertinimu, tokia infrastruktūra yra skirta visų bendrijos gyventojų poreikiams tenkinti, ji padidina kiekvieno bendrijos sklypo rinkos vertę ir naudojimosi sklypais kokybę. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai atsisako prisidėti prie aptariamų išlaidų apmokėjimo jai tenkančia dalimi. Pažymėjo, jog nėra draudžiama tikslinių įmokų rinkti į priekį, kad būtų suformuotas konkretus darbams atlikti būtinas rezervas. Teismas nenustatė priežasčių, kodėl reikėtų laikyti, kad ieškovė netiksliai – pažeisdama proporcijos principus, paskirstė mokesčius.

17. Pripažinęs, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė patenkinti visus ieškovės reikalavimus, teismas sprendė, jog ieškovė pagrįstai prašo, kad atsakovė atlygintų bendrijos turėtas 5 Eur išlaidas dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18.         Atsakovė K. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Atsakovės vėliau išreikštas atsikirtimas tikrai nereiškia sutikimo su Žemės sklypo buvimu bendrijos teritorijoje. Teismas be teisinio pagrindo pripažino, kad aplinkybė, jog bendrijos teritorijos ribos nėra registruotos Nekilnojamojo turto registre, teisiškai nereikšminga. Teismas nepagrįstai nurodė, jog planai yra parengti „Vilniaus planas“ ir kad atsakovės žemės sklypas yra tuose planuose. Be to, teismo nurodyti planai nėra patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, jų negalima laikyti teritorijų planavimo dokumentu, todėl teismas nepagrįstai jais rėmėsi. Teismas darė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas dėl bendrijos ribų ir kad ginčo žemės sklypas yra sodininkų bendrijos teritorijoje.

18.2. Teismas nustatė, jog dalis 2011 m. lapkričio 12 d. sudarytame SB „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų apraše (toliau - Aprašas) nurodytų objektų nėra nei atsakovės, nei ieškovės nuosavybė, todėl skundžiamu sprendimu pripažindamas, kad atsakovė vis tiek turi pareigą išlaikyti jai nepriklausančius objektus pažeidė CK 4.76 straipsnio esmę.

18.3. Pasak apeliantės, Apraše nurodoma vandentiekio sistema atsakovė nesinaudoja; elektros tiekimo sistema priklauso AB „Lesto“; visi vietos keliai nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri turi pareigą juos prižiūrėti ir tvarkyti. Dirbtiniai tvenkiniai, kurie neregistruoti tvenkinių kadastre, laikomi bešeimininkiais daiktais, Apraše nurodomų komunikacijų ir rūšiuojamų atliekų aikštelių (2 grupės statinys) statytoju nebuvo bendrija nei atsakovė. Nėra duomenų, jog atsakovė ar ieškovė kokiu nors įstatyme įtvirtintu nuosavybės atsiradimo pagrindu būtų įgiję nuosavybės teises į Apraše nurodytus objektus. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko bazėje nėra duomenų apie sodininkams ir kitiems asmenims bendros dalinės nuosavybės teise priklausančius bendro naudojimo objektus, todėl, apeliantės įsitikinimu, nesuprantama, už kokių objektų išlaikymą teismas iš atsakovės ieškovei priteisė reikalaujamas sumas. Teismas darė įrodymais nepagrįstas išvadas, formuoja ydingą praktiką, jog atsakovei tenka pareiga išlaikyti net ir jai nepriklausantį turtą.

18.4. Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, jog vien tik bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimas rinkti nario mokestį ir iš asmenų, kurie nėra bendrijos nariai, negali sukurti jiems prievolės jį mokėti. Bendrijos narių susirinkimų protokolai nėra pakankamas įrodymas pagrįsti bendrijos reikalavimo teisės dydį. Ieškovė 2019 m. gegužės 8 d. pateikė teismui 2019 m. balandžio 12 d. atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas 2010-2016 m. Apeliantės teigimu, minėtos sąskaitos nėra pateiktos atsakovei; ji nėra pažeidusi prievolės, kadangi iki šiol nėra suėjęs prievolės įvykdymo terminas.

18.5. Teismas neišskyrė bendrijos nario ir ne nario teisių ir pareigų apimties, neteisėtai pripažino, jog šių asmenų teisių ir pareigų turinys yra vienodas; teismas iš esmės pažeidė daiktinės teisės normas. Atsakovė neišreiškė valios prisidėti prie bendrijos išlaidų, kurios nėra susijusios su bendrojo naudojimo objektų išlaikymu; ji negali būti įpareigota tokias išlaidas atlyginti, tai iš esmės pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą asociacijų laisvės principą.

18.6. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė neturi pareigos pagrįsti savo prašomų priteisti sumų faktiškai turėtomis išlaidomis. Byloje nėra nei vieno įrodymo, jog ieškovė patyrė išlaidas bendrojo naudojimo objektams išlaikyti. Revizijos komisijos aktai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą nelaikomas buhalterinės apyskaitos dokumentu; teismas negalėjo aptarimais aktais vadovautis. Atkreipė dėmesį, kad teismo nurodytuose revizijos komisijos aktuose tariamai patirtos bendrijos išlaidos nesutampa su ieškovės pateiktose išlaidų suvestinėse nurodytu išlaidų skaičiavimu.

18.7. Atsakovė neturi pareigos prisidėti prie bendro turto sukūrimo (dėl gatvių apšvietimo projekto rengimo, skydo apie bendriją rengimo, buhalterinės programos pirkimui). Pasak apeliantės, prie tokių objektų sukūrimo atsakovė gali prisidėti tik savanoriškai. Ji neturi pareigos mokėti už bendrijos tariamą turto pagerinimą. Net ir parengus, pavyzdžiui, gatvių apšvietimo projektą, ar atlikus gatvių apšvietimo darbus, ieškovė neaptapo šių objektų bendrasavininkė; tinklų savininkai yra AB „Lesto“.

18.8. Iš atsakovės nepagrįstai priteistas kelių remonto mokestis, šiukšlių mokestis, Gatvių apšvietimo darbų mokestis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymą ieškovė tokių paslaugų, kaip šiukšlių išvežimas, neteikė ir neturi teisės teikti. Teismas nepagrįstai priteisė išlaidas teritorijų šienavimui, valstybinės žemės mokesčiams, tvenkinio tvarkymui, cheminiams vandens tyrimams, bendrų talkų organizavimui, nes šios išlaidos nėra susijusios su bendrojo naudojimo objektų išlaikymu, bendrijos teritorija nėra apibrėžta, jokio laisvo ploto bendrija neturi; bendrijai nepriklauso, ar kitu būdu bendrija nevaldo ir nenaudoja jokių valstybinės žemės sklypų. Atsakovė nėra išreiškusi valios šienauti neapibrėžtas teritorijas, tvarkyti neregistruotus tvenkinius, atlikti cheminius vandens tyrimus, organizuoti neapibrėžtą talką (neaišku kur organizuojant talką panaudojamos piniginės lėšos).

18.9. Teismas be teisinio pagrindo pasisakė, jog atsakovė turi pareigą prisidėti prie bendrijos išlaidų kanceliarinėms prekėms, telefono ryšio, teisinėms ir pašto paslaugoms, duomenų tikslinimui valstybės įmonės „Registrų centras“ tvarkomuose registruose, atlyginimams, topografinio bendrijos teritorijos plano parengimui, bendrijos interneto svetainės sukūrimui ir administravimui, skelbimų apie bendrijos narių visuotinių susirinkimų šaukimą laikraščiuose talpinimui, buhalterinės programos pirkimui, skydo apie bendriją gamybai, transporto priemonės stovėjimo vietinei rinkliavai, teisinėms paslaugoms, susijusioms su skolų išieškojimų iš bendrijos skolininkų.

18.10. Teismo išvada, jog nenustatyta priežasčių, kodėl reikėtų laikyti, kad ieškovė netiksliai, pažeisdama proporcijos principus, paskirstė mokesčius, yra neteisinga, kadangi ieškovė tinkamai neišskyrė proporcijos, o pateiktų sąskaitų apskaičiavimas neatitinka išlaidų suvestinės. Bendrija teritorijos neįregistravo, todėl nėra aiški atsakovės sklypo ir bendrijos teritorijos proporcija, atsakovės prievolės dydis. Išrašytos sąskaitos faktūros atsakovei nėra pagrįstos jokias išlaidas patvirtinančiais dokumentais, o sąskaitose nurodytos sumos neatitinka išlaidų suvestinėse apskaičiuotų sumų.

18.11. Ieškovė neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nuostoliams (bendrijos turėtoms 5 Eur išlaidoms dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka) priteisti. Teismas nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu šių nuostolių priteisimo prašo ieškovė. Be to, sąskaita už antstolės išlaidas išrašyta 2017 m. kovo 20 d., o ieškovės sąskaitos atsakovei data - 2019 m. balandžio 12 d. Ieškovė, kreipdamasi į antstolę dėl skolos išieškojimo, neturėjo jokio reikalavimo pagrindo. Šios išlaidos patirtos ne dėl atsakovės veiksmų; antstolis išieškojimo nesant procesinio dokumento negali vykdyti. Dėl tokių ieškovės nepagrįstų išlaidų yra atsakinga būtent ieškovė. Skundžiamas sprendimas prieštarauja ne tik teisės normoms bet ir protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams.

18.12. Atsakovė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Ieškovės reikalavimas atmestas dėl 26,50 Eur, t. y., ieškovės reikalavimai tenkinti 96 procentais, tačiau teismas ieškovei priteisė visas 100 procentų prašytas bylinėjimosi išlaidas. Be to, atsakovei priklausė 4 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovė nepateikė apmokėjimą patvirtinančių dokumentų pagal 2019 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje ieškovės pateiktą 181,50 Eur sumos sąskaitą už advokato pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, todėl šias išlaidas teismas priteisė nepagrįstai.

19. Ieškovė SB „Riešutas“ atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti SB „Riešutas“ naudai iš atsakovės K. R. 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.        Apeliacinio skundo pradžioje (4-6 punktai) dėstomos faktinės aplinkybės iš dalies neatitinka tikrovės. Byloje yra įrodymai, kad atsakovei priklausantis žemės sklypas yra SB „Riešutas“ teritorijoje. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad bendrija sąskaitų atsakovei iki šiol neišrašė ir nepateikė, nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, tačiau ieškovė, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties išaiškinimus išrašė atsakovei sąskaitas už visą reikalaujamos skolos laikotarpį. Visos sąskaitos buvo pateiktos atsakovei 2019 m. gegužės 8 d. Atsakovės atstovas 2019 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad klientas apie gautus dokumentus yra informuotas, tačiau net ir gavus papildomus įrodymus (sąskaitas) su ieškiniu yra nesutinkama visiškai.

19.2.        Ginčytinas atsakovės teiginys, kad ieškovės sklypo ribos neįregistruotos viešame registre, kadangi VĮ „Registrų centras“ kaupia ir esant bendrijos pirmininko prašymui suteikia duomenis apie SB „Riešutas“ esančius sklypus. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodyta, jog žemės sklypas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), yra SB „Riešutas“ priskirtoje teritorijoje. Atsakovei perėmus nuosavybės teisę, sklypo buvimo vieta nepasikeitė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neginčijo, kad jos sklypas yra SB „Riešutas“ teritorijoje; atsakovė prašė bendrijos suteikti įvairias paslaugas. Taip pat pateikti duomenys, kad ginčo sklypas yra SB „Riešutas“ registracijos knygoje; pateiktas 2011 m. gegužės 21 d. SB „Riešutas“ susirinkimo dalyvių sąrašas, kuriame pasirašiusi ankstesnė turto savininkė; atsakovės sklypas iš visų pusių apsuptas kitų SB „Riešutas“ sklypų. Ieškovė pažymi, kad teisinė registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją; be to, viešojo registro duomenys, kaip ir kiekviena kita prezumpcija, gali būti paneigti. 

19.3.        Vilniaus miesto savivaldybė neturi pakankamai lėšų finansuoti miesto plėtros sodų bendrijose (keliai, apšvietimas, teritorijų priežiūra ir tvarkymas, kitos paslaugos), kurios sparčiai transformuojasi į nuolat gyvenamas teritorijas, todėl apeliacinio skundo teiginiai neatitinka realijų Vilniaus mieste ir yra praktiškai neįgyvendinami. Be to, apeliantės teiginiai prieštarauja ir sodininkų bendrijų įstatymui (SBĮ 7 straipsnio 1 dalis). Ieškovei neteikiant bendro turto išlaikymui reikalingų paslaugų (gatvių priežiūra, apšvietimas, žolės pjovimas, kt.), tai iš esmės pažeistų pačios atsakovės teises ir galimybes naudotis jai priklausančiu turtu - atsakovė esant prastoms oro sąlygoms ir netvarkant kelių negalėtų patekti į sklypą, teritorija būtų nesaugi ir netvarkinga, kristų turto savininkų nekilnojamojo turto vertė.

19.4.        Ieškovė nesutinka, kad ji nepateikė įrodymų apie ieškovės turimą turtą, bendrijos narių lėšomis sukurtus objektus. Teigia, kad turtas, priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems sodo teritorijoje esančių sklypų savininkams, išvardintas SBĮ 7 straipsnio 1 dalyje. Į bylą pateiktas bendrojo naudojimosi objektų aprašas, sutartys su paslaugų tiekėjais.

19.5.        Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė būtų atsisakiusi SB „Riešutas“ paslaugų. Sąskaitos, atstovavimo sutartis yra byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad sąskaitos neįteiktos atsakovei.

19.6.        Apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, jais konkrečiai nenurodoma ir nedetalizuojama kokias sumas teismas priteisė nepagrįstai. Ieškovė pateikė sąskaitas, mokėjimus, banko sąskaitų išrašus, sutartis su paslaugų teikėjais, skolų detalizacijas; atsakovė prieštaravimų dėl šių dokumentų pirmos instancijos teismui neteikė, jokių alternatyvių skaičiavimų, paneigiančių ieškovės pateiktus duomenis ar įrodančių, kad skaičiavimai neteisingi nepateikė. Atsakovė atsikirtinėjo iš esmės nesutikdama su pareiga mokėti, o ne su pareiga mokėti konkrečius mokesčius. Ieškovė mano, kad atsakovė tinkamai neįrodė atsikirtimų pagrindo.

19.7.        Teiginiai, kad revizijos komisijos aktai nelaikytini tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriais teismas negalėjo vadovautis, neatitinka teisinio reguliavimo. Pasak ieškovės, revizijos komisija yra teisėtas, teisės aktais reglamentuotas bendrijos organas, turintis galimybę tikrinti bendrijos veiklą, esant poreikiui inicijuoti pažeidimų šalinimo procedūras, o jos priimti sprendimai turi teisinę galią bendrijos gyventojams. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė dalyvauja bendrijos susirinkimuose, todėl jai žinoma apie priimamas ataskaitas bei kitus procesus, vykstančius bendrijoje.

19.8.        Teismo posėdžių metu buvo nagrinėjama kiekviena ieškovės reikalaujamų priteisti sumų pozicija, atliekami skaičiavimai, ar ieškiniu reikalaujamos ir įspėjime dėl skolos apmokėjimo nurodytos sumos sutampa su sutartyse su tiekėjais, bendrijos protokoluose, bendrijos pirmininko pateiktose suvestinėse, revizijų komisijų ataskaitose nurodytomis sumomis ir jokių prieštaravimų nebuvo nustatyta. Pažymi, kad pvz. už vandentiekio sistemos priežiūrą mokesčių nėra prašoma; bendrija yra sudariusi realias sąlygas tam tikrų paslaugų atsisakyti ir už jas nemokėti.

19.9.        Skunde išdėstyta policija, kad asmenys, nesantys bendrijos nariais, neprivalo vadovautis bendrijoje priimtais protokolais, neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos, kadangi bendrijos protokolais yra detalizuojama teisės aktuose įtvirtinta mokėjimo pareiga.

19.10.        Bendrijos gyventojai (įskaitant ir narius ir ne narius) įgyvendina savo teises ir pareigas per SB „Riešutas“; po vieną šie asmenys negalėtų operatyviai ir ekonomiškai gauti jiems gyvybiškai reikalingų paslaugų: keliai būtų nesutvarkyti ir nepravažiuojami, teritorija neapšviesta, žolė nenušienauta, tvenkiniai neprižiūrėti ir t. t. Suteikus galimybę daliai asmenų išvengti bendro turto priežiūros išlaidų būtų skatinama ydinga praktika nesirūpinti bendru turtu ir nedalyvauti jo priežiūroje bei valdyme.

19.11.        Bendrija negali finansuoti darbų, prieš tai nesurinkusi lėšų iš sklypų savininkų, todėl mokesčiai yra renkami atsižvelgiant į konkrečių darbų sąmatas, kurios gali nežymiai skirtis nuo paslaugų tiekėjų faktiškai išrašytų sąskaitų. Visos surinktos lėšos naudojamos tik bendraturčių interesams tenkinti.

19.12.        Remiantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Išlaidos už ikiteisminio tarpininkavimo paslaugos suteikimą priskirtinos prie nurodytų išlaidų; jos pagrįstai priteistos iš skolininkės. Atsakovė nevykdo prievolių bendrijai jau daugiau nei dešimtmetį, todėl bendrija turėjo teisę kreiptis į antstolį prašydama tarpininkauti vykdant turtinę prievolę.

19.13.        Teismas pagrįstai priteisė 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal 2019 m. gegužės 21 d. sąskaitą, kadangi išlaidos yra realiai patirtos. Pažymi, kad išlaidos patirtos dėl atsakovės kaltės ir ieškinį iš esmės patenkinus, jos priteistinos iš atsakovės. Jeigu teismas nuspręstų perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė prašo atsižvelgti į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atsižvelgiant bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą bei aplinkybę, kad atstovavimo sutartis sudaryta tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, laikytinos nepagrįstai didelėmis ir mažintinos.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.         Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21.        Byloje nustatyta, kad atsakovei K. R. asmeninės nuosavybės teise 2012 m. liepos 2 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu priklauso 0,0668 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė sodininkų bendrija „Riešutas“, teigdama, kad atsakovė, kuri nėra bendrijos narė, naudojasi bendrijos teikiamomis paslaugomis ir bendrojo naudojimo objektais, gauna teikiamas paslaugas, kreipėsi į teismą dėl 759,45 Eur skolos, susidariusios iki 2016 metų (įskaitytinai), priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl SB „Riešutas“ teritorijos

22.         Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovės žemės sklypas patenka į SB „Riešutas“ teritoriją; bendrijos teritorija nenustatyta Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo, Sodininkų bendrijų įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo įtvirtinta tvarka. Mano, jog teismas be pagrindo pripažino, kad aplinkybė, jog bendrijos teritorijos ribos nėra registruotos Nekilnojamojo turto registre, yra teisiškai nereikšminga. 

23.         Pagal SBĮ 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, mėgėjų sodo teritorija – savivaldybės ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta teritorija, suformuota pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms).

24. Taigi, ginčo santykius reglamentuojantis specialus įstatymas priskyrimo mėgėjų sodo teritorijai nesieja su teritorijos ribų įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (kitaip, nei apibrėžiant mėgėjų sodo sklypo sąvoką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame teismo sprendime pagrįstai atsižvelgta ir į pačios atsakovės poziciją šiuo klausimu. Pažymėtina, kad kartu su atsiliepimu atsakovės pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše (2009 m. rugpjūčio 25 d.) yra aiškiai nurodyta, kad sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Vilniaus m. savivaldybės SB „Riešutas“ teritorijoje. Būtent šį sklypą paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo atsakovė. Be to, Nekilnojamojo turto registro 2015 m. gegužės 29 d. išraše nurodyta, jog atsakovei priklausančio žemės sklypo naudojimo būdas – mėgėjų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai. Duomenų apie teritorijos pasikeitimus atsakovė nenurodė ir nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamo sprendimo išvadai, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 121 straipsnio nuostatų nesilaikymas savaime nereiškia, kad sodininkų bendrijos teritorijos ribos, ypač įvertinus ginčo pobūdį, negali būti nustatomos remiantis kitais duomenimis. Nors atsakovė apeliaciniame skunde kelia abejones dėl pateiktų planų tinkamumo, faktinių aplinkybių, kurias šiais planais remdamasis nustatė teismas (pavyzdžiui, kad jos sklypas apsuptas kitiems bendrijos nariams priklausančiais žemės sklypais), apeliantė neginčija, duomenų apie kitokias bendrijos teritorijos ribas įrodymų nepateikė.

25.         Pažymėtina, kad formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. įrodyti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.

26.         Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai aplinkybės, jog bendrijos teritorijos ribos nėra registruotos Nekilnojamojo turto kadastre, nelaikė teisiškai reikšminga šio ginčo išsprendimui.

Dėl SB „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų

27.         Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atsakovė nėra SB „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų apraše nurodytų objektų bendrasavininkė, todėl neturi pareigos jų išlaikyti.

28.        Pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti.

29. Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. priimtą sprendimą ir grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-531-779/2019 nurodė, kad byloje nėra duomenų apie bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovės kartu su kitais bendrijos teritorijoje sklypus turinčiais asmenimis valdomus bendrojo naudojimo objektus. Nurodyti duomenys yra svarbūs teisingam bylos išsprendimui, kadangi tik nustačius, kad atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitais bendrijos teritorijoje sklypus turinčiais asmenimis valdo bendrojo naudojimo objektus, jai kiltų prievolė atitinkama dalimi prisidėti prie tokių objektų išlaikymo.

30.        Bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovė pateikė 2011 m. lapkričio 12 d. (atnaujintas 2018 m. liepos 30 d.) Sodininkų bendrijos „Riešutas“ bendrojo naudojimo objektų aprašą, kuriame nurodyta, jog bendrijai priskirto žemės sklypo plotas yra 4,5149 ha, iš jo 2,015 ha savininkų sklypų plotas, vidaus keliai apima 0,95 ha, valstybinės žemės sklypai – 0,80 ha, vandens telkiniai – 0,740 ha. Iš aprašo turinio matyti, kad prie bendrojo naudojimo objektų priskiriama vandentiekio sistema (geriamojo vandens vamzdynai, jei vandens sutartyje nenustatyta kitaip), elektros tiekimo ir bendrijos gatvių apšvietimo tinklai, priklausantys nuosavybės teise akcinei bendrovei „Lesto“ (taip nurodyta apraše), vidaus keliai, metalinio tinklo tvora, trys dirbtiniai tvenkiniai ir atliekų aikštelės.

31.         Pažymėtina, kad šioje byloje nėra sprendžiamas sudaryto aprašo teisėtumo klausimas, o apraše tik vienas objektas (elektros tiekimo ir bendrijos gatvių apšvietimo tinklai) įvardintas, kaip priklausantis kitam asmeniui.

32.        Pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusios SBĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą. <...> Bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. <...> Bendrijos prašymu sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus, naudojamus keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypus su juose esančiais keliais (gatvėmis), atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka.

33.        Apeliantės teigimu, visi vietos keliai, įskaitant ginčo kelius, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri turi pareigą juos prižiūrėti ir tvarkyti, tačiau nenurodo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buvo atlikti SBĮ 6 straipsnio 1 dalyje paminėti veiksmai, t. y., kad bendrija prašė ir Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybė perėmė ir tvarko kelius. Apraše pažymėta pastaba, kad savivaldybė nesutinka perimti kelių. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad apraše nurodyti dirbtiniai tvenkiniai yra bendrijos teritorijoje, o duomenų, kad jie nuosavybės teise priklauso kam nors kitam ir šio asmens naudojami, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad į aprašą įtraukti trys dirbtiniai tvenkiniai yra neregistruoti tvenkinių kadastre, savaime nesudaro pagrindo nelaikyti jų bendrijos gyventojų bendro naudojimo objektu ir eliminuoja bendrijos teritorijoje esančių sklypų savininkų pareigą juos prižiūrėti. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia ir atliekų aikštelių nuosavybės klausimą (nurodo, bendro pobūdžio teiginius, kad nei bendrija, nei atsakovė nebuvo aikštelės statytojais), tačiau jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų spręsti apie minėtų objektų priklausymą kitiems asmenims, nepateikė. Kaip jau minėta, šioje byloje nesprendžiami aprašo teisėtumo klausimai (tokie reikalavimai nepareikšti). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį, tam, kad konkretų objektą būtų galima pripažinti bendro naudojimo, bendrijos nuosavybės teisės į tokį objektą registracija nėra būtinas juridinis faktas.

34.         Be to, 6 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad sodų teritorijoje gali būti ne tik sodininkams ar bendrijai priklausantis turtas, - bendro naudojimo žemė nuosavybės teise gali priklausyti valstybei. 

35.        Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes (t. y. bendrijos teritorijoje esant bendro naudojimo objektų, kuriuos prižiūri ieškovė) bei į tai, kad ne bendrijos narių pareiga mokėti mokesčius siejama ne tik su bendro naudojimo objektų išlaikymu bei priežiūra, bet ir atitinkamų paslaugų suteikimu, kitais įstatyme numatytais atvejais (pvz. SBĮ 22 straipsnio 5 dalis numato, kad kiti asmenys turi pareigą nustatyta tvarka atsiskaityti už jiems teikiamas paslaugas, mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestį), ieškovės reikalavimų pagrįstumas vertintinas pagal konkrečias išlaidų pozicijas.  

Dėl reikalavimo (sumos) pagrįstumo  

36. Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį, asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą mėgėjų sodo teritorijoje, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas.

37.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-531-779/2019 nurodė, jog nagrinėjamu atveju nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikta pirminių įmokų apskaičiavimo dokumentų - ieškovei išrašytų sąskaitų ir jų detalizacijų už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, kitas suteiktas paslaugas, pagal kurias atsakovei buvo apskaičiuoti konkretūs mokesčiai (pateikti tik 2016-07-05, 2016-08-31 parengti įspėjimai dėl susidariusios skolos, kuriuose nurodyti apibendrinti duomenys, neišskiriant kiekvieną mėnesį susidariusių konkrečių išlaidų dydžių, nenurodant, iš kokių sudedamųjų dalių susideda „ne nario mokestis“). Taip pat teismas pažymėjo, kad spręsdamas ginčą dėl žemės sklypo savininko prievolės mokėti atitinkamas įmokas (mokesčius) bendrijai pagal šios pateiktas sąskaitas egzistavimo teismas, pirma, turi išgryninti prievolės esmę, ar tai įmoka, susijusi su bendrosios nuosavybės išlaikymu, ar už teikiamas paslaugas ar kita; antra, dėl prašomų priteisti nustatytų įmokų (mokesčių) ir (ar) jų dydžio turi tirti sąskaitų turinį ir lėšų panaudojimo tikslingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018).

38.       Nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovė 2019 m. balandžio mėnesį išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras už suteiktas paslaugas 2009-2016 metais ir šias sąskaitas detalizuojančias suvestines. Pirmosios instancijos teismas išskyrė PVM sąskaitose faktūrose ir suvestinėse nurodytas sumas (bendrijos išlaidas) pagal išlaidų pobūdį, nurodė, kokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais grindė savo išvadas, kad ieškovė nepagrįstai atsisakė sumokėti ieškovei didžiąją dalį ieškiniu prašomų priteisti sumų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šioms išvadoms.

39.       Apeliantės argumentai, kad ieškovė iki šiol nepateikė sąskaitų atsakovei, atmestini, kaip nepagrįsti. Visos atsakovei išrašytos sąskaitos yra byloje, su bylos dokumentais atsakovė (jos atstovas) yra susipažinusi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sąskaitos atsakovei nėra pateiktos, ir juolab, kad nėra suėjęs jų mokėjimo terminas. Nėra pagrindo nepritarti skundžiamo sprendimo išvadai, kad sąskaitos šiuo atveju yra tik papildoma ieškovės reikalavimo turinį apibrėžianti forma.

40.       Nesutikimo su teismo sprendimo išvadomis dėl priteisto ne nario mokesčio argumentus apeliantė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-463-421/2016, tačiau šios bylos aplinkybės nėra panašios – minimoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad kasatorės ir atsakovų santykiai nepatenka į specialiojo – Sodininkų bendrijų – įstatymo reguliavimo sritį. Šiuo atveju, turi būti vadovaujamasi būtent paminėtu Sodininkų bendrijų įstatymu.

41.       Atsakovė akcentuoja, kad jai ne daiktinės teisės pagrindais negali atsirasti teisės ir pareigos bendrijos atžvilgiu, tačiau kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad bendrija turi bendro naudojimo objektų, kuriuos turi prižiūrėti ir išlaikyti, be to, įstatyme numatyta ne bendrijos nario pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas, mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestį. Šiuo atveju ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas, papildomai detalizavo jose nurodytų sumų (išlaidų) pobūdį, taip pat, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pateikė ir išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kvitus, sąskaitas ir pan.). Teigdama, kad jai pateiktose sąskaitose nurodytos sumos neatitinka išlaidų suvestinėse apskaičiuotų sumų, apeliantė jokių savo paskaičiavimų nenurodo. Proporcijos principo pažeidimą, paskirstant mokesčius apeliantė grindžia argumentais dėl bendrijos teritorijos ribų neįregistravimo, tačiau dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė šio nutarties 22-26 punktuose. Be to, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš pateiktų suvestinių matyti, kad apskaičiuojant mokesčius remtasi SB „Riešutas“ Apraše nurodytu savininkų sklypų plotu – 2,015 ha.

42.       Atsakovės manymu, teismas negalėjo remtis revizijos komisijos aktais, kadangi jie nėra tinkami buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismas analizavo visus byloje esančius įrodymus, ir iš jų visumos darė išvadas. Apeliantės teiginys, kad tokia komisija negali egzistuoti ir neegzistuoja, yra nepagrįstas. Iš byloje esančio Juridinių asmenų išrašo (2013 m. birželio 19 d. duomenys) matyti, kad revizijos komisija yra įregistruota kaip SB „Riešutas“ organas (5.4 p.). Taigi, ir šie apeliantės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

43.       Apeliantė nurodo, kad iš jos nepagrįstai priteistas kelių remonto mokestis, šiukšlių mokestis, gatvių apšvietimo darbų mokestis. Argumentą dėl kelių remonto apeliantė grindžia tuo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas ir pan., yra viena iš savivaldos funkcijų. Tačiau jau minėta, kad byloje nėra duomenų, kad bendrijos teritorijoje esančius kelius yra perėmusi savivaldybė. Aplinkybė, kad ieškovė pati neteikia šiukšlių išvežimo paslaugos, nereiškia, kad tokia paslauga bendrijoje nėra teikiama. Ieškovė pateikė tokią teisę turinčios įmonės išrašytas sąskaitas už bendrijai suteiktas paslaugas. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atlikus gatvių apšvietimo darbus, ieškovė netapo šių objektų bendrasavininkė, tinklai priklauso AB „Lesto“. Tačiau sprendimas rengti projektą gatvių apšvietimui ir rinkti mokestį priimtas bendrijos narių susirinkime; gatvių apšvietimas, kaip ir nurodo ieškovė, padidina bendrijoje esančių sklypų vertę, o duomenų, kad projekto parengimas galimas be sodo bendrijos gyventojų lėšų, nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokias išlaidas priskyrė prie išlaidų, susijusių su naujų bendrosios nuosavybės objektų sukūrimu.

44.       Kaip minėta, Apraše aiškiai nurodytas bendrijos teritorijoje esantis bendro naudojimo valstybinės žemės plotas. Dėl šios priežasties atmestini, kaip nepagrįsti apeliantės motyvai, kad jokio laisvo ploto bendrija neturi, todėl nėra ką šienauti. Į aprašą įtraukti ir tvenkiniai, kurie yra bendrijos teritorijoje ir jais naudojasi bendrijos teritorijoje esančių sklypų savininkai.     

45.       Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas be pagrindo pasisakė, jog atsakovė turi pareigą prisidėti prie bendrijos išlaidų kanceliarinėms prekėms, telefono ryšio, teisinėms ir pašto paslaugoms, duomenų tikslinimui valstybės įmonės „Registrų centras“ tvarkomuose registruose, atlyginimams ir kt.

46.       Teismų praktikoje (pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1483-431/2018, nutarties 27 punktas, 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-38-590/2019) yra pasisakyta, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas nėra Bendrijos narys nepaneigia aplinkybės, jog Bendrijos samdomi darbuotojai neatlieka pareigų, skirtų Bendrijos bendrojo naudojimo objektams administruoti, taip pat kitų pareigų, susijusių su bendru Bendrijos tinkamu teisių ir pareigų užtikrinimu. Bendrojo naudojimo objektų administravimas ir priežiūra sudaro pagrindinę bendrijos veiklą, bendrijos veikla susijusi su visų bendraturčių interesais, todėl negalima nustatyti, kokia dalis bendrijos pirmininko paslaugų yra teikiama visiems sodininkams (ne bendrijos nariams, kitiems asmenims), o kokia – išimtinai bendrijos nariams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-690/2016 , kurioje buvo sprendžiama dėl išlaidų būtinų bendrajai nuosavybei eksploatuoti ir prižiūrėti, taip pat nurodyta, kad prie šių išlaidų pagrįstai priskirtos ne tik lėšos, sumokėtos už medžiagas, darbus, paslaugas tiesioginiam bendro tokio turto išlaikymui, tvarkymui, bet ir kitos išlaidos, kurios būtinos bendro turto priežiūrai administruoti, pvz., kanceliariniams reikmenims, kitoms priemonėms, būtinoms skelbimams, ataskaitoms apie panaudotas lėšas rengti, kt.

47.       Atsakovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteistos 5 Eur išlaidos (nuostoliai) dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria ieškovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Atsakovė gera valia nevykdė prievolių bendrijai, todėl bendrija turėjo teisę kreiptis į antstolį prašydama tarpininkauti vykdant turtinę prievolę.

48.       Teismas analizavo bylos faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, susijusius su Bendrijos turėtomis išlaidomis bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti ir eksploatuoti bei kitiems bendriesiems poreikiams tenkinti. Šiuos įrodymus teismas įvertino ir ištyrė, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177–185 straipsniai), todėl turėjo pagrindą pripažinti, kad išlaidos, dėl kurių buvo pareikšti ieškinio reikalavimai, buvo būtinos bendrajai nuosavybei eksploatuoti ir prižiūrėti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       Atsakovė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, teigia, kad patenkinta ieškovės reikalavimų dalis - 96 procentai, tačiau teismas ieškovei priteisė 100 procentų bylinėjimosi išlaidas; be to atsakovei priklausė 4 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantės manymu, teismas nepagrįstai priteisė 181,50 Eur išlaidas pagal 2019 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje ieškovės pateiktą 181,50 Eur sumos sąskaitą, nes nepateikti šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai.

50.       CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 1 398,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylos duomenimis, atsakovė patyrė 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų (už pirmo apeliacinio skundo parengimą (1 250 Eur) ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo (1 000 Eur)). Taigi, įvertinus aplinkybę, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinta 96,51 proc., atmesta - 3,49 proc. reikalavimų), vadovaujantis aukščiau paminėta teisės norma, ieškovei iš atsakovės turėjo būti priteista 96,51 proc. (1 349,69 Eur), o iš ieškovės atsakovei – 3,49 proc. (78,53 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovės patirtos 181,50 Eur išlaidos pagal 2019 m. gegužės 21 d. pateiktą sąskaitą priteistos nepagrįstai. Pažymėtina, kad ši sąskaita išrašyta 2019 m. gegužės 20 d., joje numatytas 5 dienų apmokėjimo terminas, ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kad ši sąskaita apmokėta 2019 m. gegužės 22 d., atsakovei šių išlaidų dydis buvo atskleistas. Taigi, šiuo atveju, teismas turėjo pagrindą ieškovei priteisti nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas.         

51.        Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).

52.        Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš atsakovės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 271,16 Eur (atlikus 50 punkte nurodytų sumų įskaitymą) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą (apeliacinio skundo dalis dėl materialių reikalavimų netenkinta), iš atsakovės ieškovei priteistinos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos išlaidos, t. y. 665 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

        Patikslinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sumažinant iš atsakovės K. R. ieškovei sodininkų bendrijai „Riešutas“ priteistą 1 398,50 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki  1 271,16 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų septyniasdešimt vieno euro 16 ct).

        Priteisti iš atsakovės K. R. ieškovei sodininkų bendrijai „Riešutas“ 665 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                 Jadvyga Mardosevič