Administracinė byla Nr. A-163-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00092-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gretai Kapačinskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui K. C.,

pareiškėjo atstovei adv. Gitanai Gudaitei.

atsakovo atstovei adv. Ievai Brasiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. C. 2016 m. sausio 8 d. kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1-8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-925 (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-925) ir grąžinti K. C. į tarnybą; 2) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracijos) pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Administracijos 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti pareiškėjui iš Administracijos bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti iš Administracijos 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir prašė šioje dalyje bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutiko su Įsakymu Nr. 10-925, kuriuo buvo atleistas iš Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų. Pareiškėjas teigė, kad pareigybės panaikinimas nėra realus, todėl atsakovo veiksmais buvo pažeistos jo teisės ir įstatymo jam numatytos garantijos. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas, Sprendimas Nr. 1-103) pakeistas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičius, bei pakeista savivaldybės administracijos struktūra. Nors darbuotojų skaičius sumažintas 3 pareigybėmis, viso buvo atleisti 24 asmenys. Be to, tvirtinant naują savivaldybės administracijos struktūrą, naujoje struktūroje nebuvo numatyta esminių pakeitimų, patvirtinti tik nauji skyrių pavadinimai, o pareigybių sąrašas nebuvo patvirtintas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai atitinkama pareigybė panaikinama, būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau ar jų realiai atsisakoma. Naujoje struktūroje Žemės ūkio skyrius iš esmės išliko, tik buvo pervadintas į Žemės ūkio ir turto valdymo skyrių, o iš 11 darbuotojų atleisti 8, tačiau darbuotojų vykdomos funkcijos nepasikeitė. Pareiškėjo pareigos ir vykdytos funkcijos nebuvo panaikintos, jos tiesiog buvo perskirstytos kitiems darbuotojams. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimą iki jos panaikinimo dienos atsiranda laisva pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį siūlyti kitas laisvas pareigas, tarnautojui sutikus, paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Šios darbdavio pareigos nevykdymas yra pagrindas tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu. Be to, darbdavys privalo suteikti tarnautojui informaciją apie esamas laisvas pareigas ir pareigas, kurias numatoma įsteigti. Atsakovas šią pareigą ignoravo ir pareiškėjui jokių pasiūlymų ar informacijos neteikė. Nors pareiškėjas administracijoje dirbo daugiau nei 24 metus, atsakovas, priimdama ginčijamą sprendimą, nevertino Darbo kodekso 135 straipsnio numatytos pareiškėjo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti. Be to, atsakovas, nesilaikydamas Darbo kodekso 47 straipsnio numatytos tvarkos, neinformavo darbuotojų apie savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo priežastis, planuojamus pokyčius, kaip bus perskirstytos pareigybės. 

Pirmos instancijos teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Širvintų rajono savivaldybės administracija 2015 m. sausio 28 d. pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 29-34) į skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad pagrindinis savivaldybės tarybos sprendimo tikslas buvo optimizuoti administracijoje dirbančių darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį ir išvengti funkcijų dubliavimo. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalį, administracijos struktūrą ir didžiausią leistiną pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirti yra administracijos direktoriaus diskrecijos teisė. Patvirtinus naują administracijos struktūrą, iš 14 skyrių likus 11, todėl buvo būtina naikinti dalį pareigybių. Administracijos struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina sumažėjęs dirbančių asmenų skaičius. Naujai įsteigtos buvo tik kelios pareigybės. Vietoje Žemės ūkio skyriaus buvo įsteigtas naujas padalinys – Žemės ūkio ir turto valdymo skyrius, kuriam paskirta vykdyti platesnes funkcijas. Naujieji pareigybių aprašymai iš esmės skiriasi nuo ankstesniųjų. Vien tai, kad nepakito pareigybės pavadinimas, nereiškia, jog konkreti pareiškėjo pareigybė išliko. Atskiros pareigybės, kuriai būtų priskirta vykdyti funkcijas, identiškas funkcijoms, kurias vykdė pareiškėjas, neliko. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas negali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju. Pareiškėjui apie atleidimą pranešta prieš 4 mėnesius. Pareiškėjui buvo paskirta 6 mėnesių išeitinė išmoka. Atsakovas pažymėjo, kad pasiūlyti pareiškėjui užimti kitas pareigas atsakovas neturėjo galimybės, nes nebuvo laisvų pareigybių, kurias jis būtų galėjęs užimti. Atleidimo dieną naujai įsteigtame Žemės ūkio ir turto valdymo skyriuje buvo 3 laisvos pareigybės, tačiau nei viena iš jų pareiškėjui negalėjo būti pasiūlyta, nes buvo aukštesnės nei pareiškėjo kategorijos (skyriaus vedėjo ar pavaduotojo pareigybės), pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, keliamų tai pareigybei (vyriausiojo specialisto pareigybė). Prieš priimant 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dėl naujos administracijos struktūros, viešai apie šį siūlymą bei jo priežastis buvo skelbiama savivaldybės internetiniame puslapyje. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo informuotas nedelsiant, taigi buvo sudarytos galimybės gauti visą reikalingą informaciją apie vykstančius struktūrinius pasikeitimus.   

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas skundą prašė atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu (toliau – ir 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas) pareiškėjo skundą tenkino pilna apimtimi. Teismas panaikino Įsakymą Nr. 10-925 ir nurodė grąžinti K. C. į Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjui VDU už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Administracijos 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nutraukė pareiškėjui atsisakius skundo. Priteisė pareiškėjui iš Administracijos 950 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, pareigybės panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymo, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, o dėl valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus yra ne kartą pasisakęs savo jurisprudencijoje. Iš esmės analogiška praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nagrinėtose darbo ginčų bylose. Nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teismas neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu asmeniu.

Pirmos instancijos teismas vertino, kad nauja Administracijos struktūra buvo patvirtinta savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103, o naujos pareigybės bei pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2015 m. gruodžio 7 d. Administracijos direktoriaus įsakymais. Šių subjektų kompetencija yra nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3, 6 punktuose, 30 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat Širvintų rajono savivaldybės administracijos nuostatų 21.3, 21.6, 25, 29 punktuose, todėl atsakovas pagrįstai teigė, kad visi savivaldybės administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Savivaldybės taryba nėra subjektas, kuris sprendžia dėl konkrečių pareigybių steigimo ir panaikinimo, konkretaus jų skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymo. Taryba tik tvirtina struktūrą bei maksimalų leistiną pareigybių skaičių, tačiau savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, turi teisę savarankiškai nustatyti, kiek konkrečiai įstaigoje bus valstybės tarnautojų, kiek darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, ir patvirtinti jų sąrašą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Administracijoje skyrių skaičius buvo sumažintas nuo 14 iki 11, perskirstytos padalinių funkcijos, sukurti nauji padaliniai, nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažintas pareigybių skaičius. Struktūrinių pertvarkymų realumui pagrįsti nėra būtinas tam tikrų atsakovui deleguotų funkcijų atsisakymas. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti administracijos darbą, vykdomas funkcijas paskirstyti vengiant funkcijų dubliavimosi, efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus.

Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis iki pertvarkymo galiojusios pareiškėjo pareigybės aprašymu, Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo reikalinga administruoti ir įgyvendinti Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, bendrosios veiklos sritys – žemės ūkio valdų ir ūkininkų ūkių registravimas, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo darbų administravimas. Pagrindinės šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos buvo vykdyti tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, energetinius augalus, braškes ir avietes administravimą, registruoti ūkininkų ūkius, išduoti pažymėjimus, tvarkyti ūkių apskaitą, registruoti valdų duomenis ir vykdyti kitas funkcijas, susijusias su duomenų ir dokumentų tvarkymu. Nustatė, kad panaikintame Žemės ūkio skyriuje dirbo 10 asmenų, o naujai įsteigtame Žemės ūkio ir turto valdymo skyriuje numatytos 7 pareigybės. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 10-920 (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-920) patvirtina, kad 3 įsteigtos pareigybės yra aukštesnės nei pareiškėjo kategorijos, likusios 4 – A lygio 9 kategorijos. Pastarųjų pareigybių aprašymai patvirtina, kad funkcijos nėra analogiškos pareiškėjo vykdytoms, be to, nustatyti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėjas neatitiko. Nustatė, kad jokia nauja pareigybė, kurios paskirtis ir funkcijos būtų tokios kaip pareiškėjo, nebuvo sukurta. Administracijai numatant atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011). Aptariama valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo  43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu (plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Pabrėžtina ir tai, kad įstatymas nenustato kitokio darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas ėjusį valstybės tarnautoją. Byloje nustatyta, kad pareigybių sąrašas buvo patvirtintas tik 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 10-1022, t. y. pareigybių sąrašas patvirtintas jau po darbuotojų atleidimo.

Įspėjimo dėl atleidimo paskirtis yra suteikti valstybės tarnautojui patikimą ir tikrovę atitinkančią informaciją apie jo pareigybės naikinimą ir suteikti jam galimybę apsispręsti kaip elgtis toliau. Tai reiškia, kad tokioje situacijoje darbdavys, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų garantinį pobūdį, privalo elgtis gavusio paminėtą įspėjimą valstybės tarnautojo atžvilgiu atsakingai, sąžiningai ir aktyviai, kad būtų sudaryta galimybė šiam tarnautojui gauti su jo pareigybės panaikinimu sietiną ir šioje teisės normoje nustatytoms garantijoms įgyvendinti reikšmingą informaciją (2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2013, 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012).

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes jo atleidimo dieną nebuvo priimtas sprendimas dėl būsimų pareigybių. Kaip minėta, naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015 m. gruodžio 7 ir 11 d., o įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas iš karto po savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Įspėjus pareiškėją, kad jo pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, įspėdamas pareiškėją, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose. Teismo vertinimu, atsakovas, vykdydama pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, dėl to pareiškėjo atleidimas pripažintas neteisėtu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė būti grąžintas į tarnybą. Jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad yra Darbo kodekso 300 straipsnyje numatytos priežastys jo negrąžinti į tarnybą, nenustatytos. Esant tokioms aplinkybėms, neteisėto atleidimo iš tarnybos padarinių klausimą teismas sprendė pareiškėją grąžinant į eitas arba, remiantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, siekiant nesuvaržyti atsakovo diskrecijos spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra, lygiavertes pareigas.

III.

Atsakovas 2016 m. birželio 6 d. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 58–66), kuriuo prašo panaikinti 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šias argumentais:

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimo konstatavimui nepakanka vien formalaus nustatymo, kad atleistas valstybės tarnautojas nebuvo perkeltas į kitas pareigas. Pažeidimas galėtų būti konstatuojamas tik tokiu atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad iš tiesų egzistavo laisvos pareigos, kurios galėjo būti pasiūlytos atleidžiamam valstybės tarnautojui, tačiau be pateisinamos priežasties jos pasiūlytos nebuvo. LVAT yra nurodęs, kad turi būti nustatyti konkretūs faktai, identifikuoti darbdavio neteisėti veiksmai, nes išimtinai formalių pažeidimų nustatymas negali būti pakankamas pagrindas ir atsakovo teisinei atsakomybei (LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2495/12). Šiuo atveju, skundžiamu Sprendimu tokių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl teismas negalėjo pareiškėjo neperkėlimo į kitas pareigas fakto pagrindu konstatuoti VTĮ 43 straipsnio  1 dalies pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendime dėstomi argumentai, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantija apskritai buvo paneigta, valstybės tarnautojas dirbtinai pašalintas iš jam gyvybiškai svarbios jo pareigybės panaikinimo procedūros, o atsakovas negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes jo atleidimo dieną nebuvo priimtas sprendimas dėl būsimų pareigybių, yra nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, kurias nustatė teismas. Dėl netinkamo nustatytų aplinkybių interpretavimo, pirmos instancijos teismas vadovavosi teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais, iš esmės netinkančiais nagrinėjamam atvejui.

Administracijos direktoriaus sprendimas dėl konkrečių būsimų pareigybių įsteigimo nebuvo būtinas, kad valstybės tarnautojams galėtų būti įteikti įspėjimai apie pareigybės panaikinimą, nes pareigybės buvo naikinamos savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo pagrindu. Priėmus minėtą sprendimą, atsakovui jau buvo žinoma, jog nuo 2015 m. gruodžio 11 d. pradės veikti naujos struktūros ir esamos pareigybės turės būti naikinamos bei steigiamos naujos, kurios bus atitinkančios naująją struktūrą. Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas pareiškėjui leido aiškiai suprasti, jog praėjus įspėjime numatytam terminui iki pareigybės panaikinimo (2015 m. gruodžio 11 d.) pareiškėjas, jei nebus galimybės perkelti jį į kitas pareigas, bus atleistas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į struktūrinių pertvarkymų pobūdį, Administracijoje buvo naikinama ne tik konkreti pareiškėjo pareigybė, tačiau didžioji dalis Administracijos pareigybių, o vietoje jų – steigiamos naujos, tvirtinami nauji pareigybių aprašymai. Pareiškėjui pareigos negalėjo būti pasiūlytos iki pat atleidimo iš darbo dienos dėl tos priežasties, kad jos apskritai tuo metu nebuvo įsteigtos. Dar iki senųjų pareigybių panaikinimo, 2015 m. gruodžio 7 d. realiai egzistavo ir buvo patvirtinti nauji pareigybių aprašymai, o valstybės tarnautojams buvo teikiami pasiūlymai dėl perkėlimo į kitas pareigas. Susipažinimas su pasiūlymu (kartu ir pareigybės aprašymu) patvirtintas valstybės tarnautojų parašais. Teismas klaidingai nustatė pareiškėjo faktinio atleidimo iš pareigų bei naujų pareigybių aprašymų patvirtinimo momentus. Valstybės tarnautojas laikomas atleistu iš pareigų tik nuo sprendime dėl atleidimo nurodytos datos. Nors sprendimas atleisti pareiškėją buvo priimtas 2015 m. gruodžio 7 d., tačiau faktinė atleidimo iš valstybės tarnybos diena šiais įsakymais buvo numatyta tik 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. faktiškai pareiškėjas nebedirbo ir pareigybė panaikinta buvo nuo 2015 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo naujai įsteigtos pareigybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuria vadovavosi ir teismas, yra akcentuojamas būtent pareigybių aprašymas, bet ne pareigybių sąrašo patvirtinimo momentas, nes būtent pareigybių aprašymai, kuriuose yra nustatyti pareigybėms užimti keliami reikalavimai, yra reikšmingi įgyvendinant šią VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją. 2015 m. gruodžio 11 d. patvirtintas pareigybių sąrašas yra tik galutinis į naują struktūrą perkeltų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas, neturintis įtakos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies įgyvendinimui. Pareigybių aprašymai buvo patvirtinti ne tik prieš faktinį pareiškėjo pareigybės panaikinimą, bet ir prieš priimant patį ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų. Šią aplinkybę patvirtina ir 2015 m. gruodžio 7 d. administracijos įsakymų numeriai (pareigybės patvirtintos įsakymu Nr. 10-920, o skundžiamo įsakymo Nr. 10-925), t. y. pirmiausia patvirtintos pareigybės ir jų aprašymai ir tik tada, nesant galimybės pasiūlyti kitas pareigas, priimtas ginčijamas įsakymas. Iš to, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad naujos pareigybės, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, nebuvo įsteigtos po faktinės pareigybės panaikinimo ir pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos. Kadangi atsakovas dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų (tokių laisvų pareigų, kurios pareiškėjui pagal jo išsilavinimą ir kvalifikaciją galėjo būti pasiūlytos, nebuvo), pareiškėjas buvo teisėtai atleistas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėjas ir jo atstovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu taip ir neįvardijo, kokių konkrečiai pareigų atsakovas, jų nuomone, pareiškėjui nepagrįstai nepasiūlė, nors turėjo galimybę tai padaryti, todėl nesant nustatytų konkrečių neteisėtų atsakovo veiksmų, negalėjo būti konstatuotas ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Atsakovas negalėjo faktiškai perkelti dirbusių asmenų į naujas pareigas anksčiau nei įsigalios nauja struktūra, t. y. iki 2015 m. gruodžio 11 d. Galimybė užimti kitas pareigas gali būti ribojama tiek bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, nustatytų pareigybei atitikimu, tiek pirmumo teisės turėjimu užimti šią pareigybę prieš kitus asmenis, kai susidaro konkurencija tarp asmenų, pretenduojančių užimti šią pareigybę (LVAT 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-688/14). Kaip nurodoma aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, esant ginčui, ar buvo tokių darbo vietų į kurias realiai galėjo būti perkeltas darbuotojas, pareiga nustatyti, ar darbuotojas atitiko kvalifikacijos reikalavimus ir atitinkamai ar galėjo būti perkeltas į kitą darbą, tenka bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teisyno Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015). Kadangi, kaip jau buvo minėta, pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar faktiškai egzistavo laisvos pareigos, kurios pareiškėjui galėjo būti siūlomos, papildomai pateikta į bylą 2015 m. gruodžio 11 d. laisvų valstybės tarnautojų tos pačios (A lygio 9 kategorijos) ar žemesnės kategorijos pareigybių aprašymai, kurie patvirtina, kad pareiškėjo 1985 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgyta agronomo specialybė neatitiko šioms pareigybėms nustatytų specialiųjų išsilavinimo reikalavimų. Pareigos, kurias konkretus valstybės tarnautojas galėjo užimti, buvo siūlomos atsižvelgiant į visas valstybės tarnautojų perkėlimui į konkrečias pareigas reikšmingas aplinkybes (atitikimą pareigybės specialiesiems reikalavimams, kvalifikaciją, taikomas pirmenybės teises), tuo tarpu sprendime nėra nurodoma, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo būti perkeltas vietoje kurių nors kitų valstybės tarnautojų, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies normos pažeidimo.

Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo struktūriniai pertvarkymai yra įvykę realiai, o pareiškėjo pareigybė yra tiek teisiškai, tiek faktiškai panaikinta. Teismo įpareigojimas atsakovo atžvilgiu yra neaiškus, neapibrėžtas ir objektyviai neįvykdomas. Jei pareiškėjo atleidimas iš pareigų būtų pripažintas neteisėtu, pareiškėjo grąžinimas į pareigas yra objektyviai neįmanomas dėl priežasčių, numatytų DK 300 straipsnio 4 dalyje – organizacinių priežasčių (struktūrinių pertvarkymų), todėl pareiškėjo teisės turėjo būti ginamos DK 300 straipsnio 4 dalies numatytu būdu – priteisiant atitinkamo dydžio kompensaciją. Atsakovas pažymėjo, kad teismas visiškai nevertino, ar pareiškėjo grąžinimas į valstybės tarnybą objektyviai yra įmanomas. Pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, kurie buvo nustatyti naujai įsteigtoms pareigybėms. Aplinkybių, kad kurie nors specialieji reikalavimai buvo nustatyti be pagrindo, nebuvo nustatyta. Teismas, grąžindamas pareiškėją į pareigas, visiškai neatsižvelgė į atsakovo interesus bei į savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, kuris yra teisėtas ir galiojantis. Net ir esant laisvų pareigybių, tai savaime nereiškia, kad pareiškėjui jos gali būti pasiūlytos pagal jo turimą kvalifikaciją. Teismas turėjo įvertinti, ar atsižvelgiant į atliktų struktūrinių pertvarkymų pobūdį išliko poreikis pareiškėjo darbui. Šiuo atveju visa bylos medžiaga patvirtina, kad tokio poreikio dėl organizacinių priežasčių nebeliko – visos atsakovui deleguotos funkcijos (inter alia tos, kurias vykdė pareiškėjas) šiuo metu yra vykdomos kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, todėl grąžinimas į pareigas iš esmės sąlygotų pareiškėjo faktinę prastovą ir lemtų atsakovo nuostolius. Tokia situacija patvirtina, kad teismas, net ir pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu, turėjo taikyti ne DK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gynybos būdą, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų darbuotojo (valstybės tarnautojo) teisių gynybos būdą.

Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo jam visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas 2016 m. birželio 22 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (V t., b. l. 1–18), prašydamas apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko skunde, kuris buvo pateiktas pirmos instancijos teismui, išdėstytą poziciją. Papildomai nurodo tokius argumentus:

1. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, ne formaliai, bet ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusiškų ir objektyvų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Atsakovas nurodo, kad teismas turėjo įvertinti, ar atsakovas faktiškai turėjo laisvų pareigų (ir kokių konkrečiai), kurias pareiškėjui įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu galėjo pasiūlyti. Pažymėtina, kad ne teismas, bet atsakovas, siekdamas įrodyti, kad pareiškėjas buvo atleistas teisėtai, privalėjo teikti tokius savo teiginius patvirtinančius įrodymus, tame tarpe – įrodymus, kurie patvirtintų, kad atsakovas faktiškai neturėjo laisvų pareigų, kurias pareiškėjui įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu galėjo pasiūlyti.

2. Pareiškėjas pas atsakovą dirbo Žemės ūkio skyriaus vyriausiuoju specialistu. Pagrindinės pareiškėjo funkcijos buvo žemės ūkio valdų ir ūkininkų ūkių registravimas, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas, žemės ūkio ir kaimo valdų registracijos duomenų tvarkymas ir kt. Pareiškėjo vykdytos funkcijos išliko pilna apimtimi, o ir jų išlikimas iš esmės nepriklauso nuo atsakovo valios, nes pareiškėjas vykdė valstybės savivaldybei deleguotas funkcijas. Funkcijos, kurias vykdė pareiškėjas, nėra ir nebuvo panaikintos, savivaldybė ir toliau privalo teikti tokias pačias paslaugas kaip ir iki struktūrinių pertvarkymų pradžios. Pažymėtina, kad naujai sukurtas skyrius pilna apimtimi perėmė funkcijas, kurias vykdė Žemės ūkio skyrius. Ir kaip nurodė pati atsakovas, buvo pridėtos papildomos funkcijos, t. y. skyriaus veikla išsiplėtė. Tačiau iki tol buvusio skyriaus vykdytos funkcijos nebuvo panaikintos. Pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, dėl to pareiškėjo atleidimas pripažintinas neteisėtu.

3. Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas (2015 m. rugpjūčio 6 d.), priešingai nei Apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, pareiškėjui nei reiškė, nei leido aiškiai suprasti, jog praėjus įspėjime numatytam terminui iki pareigybės panaikinimo (2015 m. gruodžio 11 d.) pareiškėjas, jei nebus galimybės perkelti jį į kitas pareigas, bus atleistas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu buvo sumažintas maksimalus darbuotojų skaičių tik trimis, t. y. nuo 125 iki 122. Įspėjimus apie galimą atleidimą 2015 m. rugpjūčio mėnesį gavo visi atsakovo darbuotojai/valstybės tarnautojai, išskyrus vadovybę. Iki pat atleidimo dienos (2016 m. gruodžio 10 d.) pareiškėjui nebuvo žinoma, kokios pareigybės buvo naikinamos, kokios ne, kokie bus patvirtinti atsakovo naujos struktūros pareigybių aprašymai ir pan. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad 2015 m. gruodžio 7 d. realiai egzistavo ir buvo patvirtinti visų naujų struktūrinių padalinių visi pareigybių aprašymai. Tai leidžia manyti, kad dalis pareigybių aprašymų galimai buvo patvirtinti po faktinio pareiškėjo atleidimo. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad baigtinis Administracijos pareigybių (122 vnt.) sąrašas (visų skyrių) po struktūrinių pertvarkymų buvo patvirtintas tik Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 10-1022. Tai reiškia, kad iki 2015 m. gruodžio 11 d atsakovas turėjo teisę steigti papildomas Administracijos pareigybes, jas (jų aprašymus) tikslinti/keisti ir pan. Kadangi nei Įsakymas Nr. 10-920, nei juo nuo 2015 m. gruodžio 11 d. steigiamų pareigybių aprašymai nebuvo skelbiami viešai, kyla abejonių, ar nurodytas įsakymas bei juo steigiamų pareigybių aprašymai apskritai buvo priimti/parengti 2015 m. gruodžio 7 d. (ar vėliau), ar nurodyti dokumentai nebuvo tikslinti po 2015 m. gruodžio 7 d. Be to, pagal savivaldybės administracijos nuostatų 29 punktą, pareigybių aprašymus rengia skyrių vadovai. Naujai pavadintų skyrių vadovai buvo skiriami tik po 2015 m. gruodžio 11 d., kai kurie dar iki šiol nėra priimti, poskyriai nuostatuose nenumatyti. Tai reiškia, kad Įsakymu Nr. 10-920 patvirtinti nuo 2015 m. gruodžio 11 d. steigiamų pareigybių aprašymai buvo parengti ne skyrių vadovų, bet Teisės ir personalo skyriaus vedėjos. Pareiškėjas įsakymu Nr. 10-925 buvo atleistas dar 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. iki naujų pareigybių įsteigimo dienos. Todėl atmestinas atsakovo skundo motyvas, kad naujos pareigybės, priešingai nei nurodė teismas, nebuvo įsteigtos po pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos. Be to, pareiškėjas buvo atleistas 2015 m gruodžio 10 d., t. y. dar nepanaikinus jo pareigybės. Atsakovas nepateikė į bylą jokių patikimų ir pakankamų įrodymų, kad pareiškėjas, vertinant jo patirtį, kvalifikaciją, negalėjo būti perkeltas į naujai įsteigtas pareigybes, į kurias buvo perkelti kiti darbuotojai/valstybės tarnautojai, ar kad į jas perkelti darbuotojai/valstybės tarnautojai turėjo pirmenybę, prioritetą pareiškėjo atžvilgiu. Iki pat 2015 m. gruodžio 11 d. nei pareiškėjui, nei kitiems atsakovo darbuotojams/valstybės tarnautojams (išskyrus tuos, kuriems buvo pasiūlytos pareigos) nebuvo žinoma nei tai, kokios pareigybės bus steigiamos iš Žemės ūkio skyriaus pervadintame Žemės ūkio ir turto valdymo skyriuje, nei kituose skyriuose, koks bus jų skaičius, kokie bendrieji ir specialieji reikalavimai joms bus keliami bei kt. Su atsakovo 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymais, kaip ir nuo 2015 m. gruodžio 11 d. naujai steigiamomis pareigybėmis, į kurias vienareikšmiškai teisę pretenduoti turėjo ir pareiškėjas, jis nebuvo supažindintas, įsakymai nebuvo skelbiami (viešai). Apie nurodytus įsakymus, kaip ir naujai steigiamas pareigybes, pareiškėjas sužinojo tik po to, kai buvo atleistas iš užimtų pareigų, ir gavo dokumentus iš teismo.

4. Pareiškėjas nebuvo tinkamai įspėtas apie jo pareigybės naikinimą, atleidimą iš valstybės tarnybos. Pareiškėjo galimybė naudotis įstatymo jam garantuojamomis teisėmis (tame tarpe – pirmumo teise atleidžiant iš darbo) taip pat buvo apribota. Byloje nustatyta, jog atsakovas jokių konsultacijų su darbuotojų atstovais nevykdė ir apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą (buvo atlesti 24 darbuotojai/tarnautojai iš 125, arba 13 darbuotojų iš 55 dirbančių pagal darbo sutartis) nei prieš įteikiant įspėjimus apie pareigybių panaikinimą ir atleidimą, nei po jų teritorinei darbo biržai atsakovas taip pat nepranešė. Atsakovas DK 130(1) straipsnio reikalavimų nesilaikė. Konsultacijų nesurengimas turėjo esminę įtaką pareiškėjo atleidimo atveju (DK 130(1) straipsnio 4 dalies pažeidimas).

5. Nežiūrint to, kad teismas ginčijamame sprendime pasisakė, kad pareiškėjo pareigybė, perskirsčius jo funkcijas, de jure neišliko, ginčo dėl to, kad pareiškėjo funkcijos nebuvo panaikintos, nekilo. O tai reiškia, kad teismui konstatavus faktą, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai, pareiškėjas, atsakovui atlikus atitinkamus patikslinimus savo struktūroje, gali būti grąžinamas iki atleidimo vykdytoms funkcijoms toliau vykdyti. Be to, atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad pareiškėjas negali būti grąžinamas į eitas arba kitas lygiavertes pareigas.

6. Atsakovas, elgdamasi nesąžiningai, klaidina teismą, ir atleidęs iš darbo pareiškėją į jo/pareiškėjo kolegų vietą yra priėmęs eilę naujų, sau lojalių darbuotojų (tokiu būdu paneigiant vykdytų struktūrinių pokyčio būtinumą, tikslu optimizuoti atsakovo darbą bei kt.). Konstatavus atsakovo nesąžiningus veiksmus, neteisėtą pareiškėjo atleidimą iš darbo, pirmiausiai turi būti žiūrima ne neteisėtus veiksmus atlikusio asmens, o pareiškėjo, kuris netesėtai buvo atleistas iš pareigų, interesų. Net jeigu ir neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo patirs vienokių ar kitokių dėl to išlaidų.

Pareiškėjas pateikė teismui Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-82-880/2016, taip pat Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-84-880/2016, kuriuose priimti sprendimai dėl analogiškų darbuotojų atleidimų.

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro pareiškėjo, karjeros valstybės tarnautojo, atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumas ir pagrįstumas, kai buvo iš esmės pažeistos procedūros, o tarnautojo vykdytos valstybės tarnybos funkcijos išliko.

Byla pagal šį apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 10-925, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 9 kategorija) pareigų, taip pat prašoma pareiškėją grąžinti į tarnybą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad priimant įsakymą dėl atleidimo buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, šiuo įsakymu pareiškėjas atleistas iš pareigų pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo skundas tenkintas ir jis grąžintas į eitas arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas. Teismas taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylą dalyje (dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo) nutraukė bei priteisė pareiškėjui 950 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, pabrėžė, kad teismas neįgalintas vertinti darbdavio struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti ar struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu asmeniu. Nurodė, kad nauja Administracijos struktūra buvo patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103, kuriuo didžiausias valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo numatytas iki 122, o naujos pareigybės bei pareigybių aprašymai buvo patvirtinta Administracijos direktoriaus įsakymais tik 2015 m. gruodžio 7 d. Šių subjektų kompetencija yra nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3, 6 punktuose, 30 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat Širvintų rajono savivaldybės administracijos nuostatų 21.3, 21.6, 25, 29 punktuose, todėl pripažino, kad visi savivaldybės administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Konstatavo, kad Savivaldybės taryba nėra subjektas, kuris sprendžia dėl konkrečių pareigybių steigimo ir panaikinimo, konkretaus jų skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymo. Taryba tik tvirtina struktūrą bei maksimalų leistiną pareigybių skaičių, tačiau savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, turi teisę savarankiškai nustatyti, kiek konkrečiai įstaigoje bus valstybės tarnautojų, kiek darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, ir patvirtinti jų sąrašą.

Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas formaliai konstatavo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir nurodė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pažymėjo, kad teismas netinkamai įvertino savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo teisinę reikšmę ir visiškai nevertino, ar pareiškėjo grąžinimas į valstybės tarnybą objektyviai yra įmanomas. Teigė, kad pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, kurie buvo nustatyti naujai įsteigtoms pareigybėms. Nurodė, kad visos atsakovui deleguotos funkcijos (inter alia tos, kurias vykdė pareiškėjas) šiuo metu yra vykdomos kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, todėl grąžinimas į pareigas iš esmės lemtų pareiškėjo faktinę prastovą ir atsakovo nuostolius. Teismas, net ir pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu, turėjo taikyti ne DK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gynybos būdą, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų darbuotojo (valstybės tarnautojo) teisių gynybos būdą.

Apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą; nagrinėdamas bylą, jis patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 straipsnis).

Dėl savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 teisinės reikšmės

Pareiškėjui K. C. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiajam specialistui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2015 m. rugpjūčio 6 d. įspėjimu Nr. (617)-13-2117, kuris grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi ir Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 „Dėl didžiausio leistino Širvintų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičiaus nustatymo ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad jo pareigybė bus panaikinta nuo 2015 m. gruodžio 11 d.

Minėtu Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 1 punktu nustatytas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. didžiausias leistinas Širvintų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių – 122; 2 punktu patvirtinta nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūra (pridedama); 4 punktu Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su šio sprendimo įgyvendinimu.

Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1-103 buvo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasme tinkamas ir pakankamas pagrindas įspėti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir jo atleidimą iš valstybės tarnybos.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinamos visų pirma kaip įtvirtinančios valstybės tarnautojo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. <...> Numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-1040/2014). Numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-212/2014).

Nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1-103, kuriuo buvo patvirtintas didžiausias leistinas administracijos valstybės tarnautojų ir dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus ir administracijos struktūra, nors ir buvo formaliu pagrindu pradėti savivaldybės administracijos struktūros pertvarką, buvo nepakankamas užtikrinti valstybės tarnautojo teisės dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje tinkamą įgyvendinimą.

Minėta, kad tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 4 punktu Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su šio sprendimo įgyvendinimu. Be kita ko, tai reiškia ir tinkamų sąlygų sudarymą įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas valstybės tarnautojams.

Apeliantas pripažįsta, kad tik 2015 m. gruodžio 7 d. administracijos įsakymu Nr. 10-920 buvo patvirtintos naujos pareigybės ir jų aprašymai, tai reiškia, kad tik nuo šios dienos buvo įvykdyti 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 4 punkto reikalavimai ir atsirado realus pagrindas įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojams numatytas garantijas. Baigtinis Administracijos pareigybių (122 vnt.) sąrašas (visų skyrių) po struktūrinių pertvarkymų buvo patvirtintas tik Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 10-1022.

Pareiškėjas tos pačios dienos, kurią buvo tvirtinami pareigybių aprašymai, įsakymu (2015 m. gruodžio 7 d. Nr. 10-925) buvo atleistas iš tarnybos. Aplinkybė, kad atleidimo iš tarnybos data buvo nurodyta 2015 m. gruodžio 10 d., neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo galimybių tinkamai dalyvauti jo, karjeros valstybės tarnautojo, atleidimo iš valstybės tarnybos procedūroje. Visų pirma pažymėtina, kad, net ir sutinkant su apelianto argumentu, kad buvo kelios dienos, per kurias pareiškėjui galėjo būti pasiūlytos laisvos pareigos, toks laiko tarpas akivaizdžiai neatitiko įspėjimo termino, nustatyto VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, ir iš esmės apribojo valstybės tarnautojo teisę gauti informaciją apie naujai steigiamas pareigybes ir domėtis savo galimybėmis jas užimti. Be to, atsakovas, priimdamas 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-925 atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos, savo veiksmais išreiškė valią nutraukti tarnybos santykius, ir tai reiškia, teisėjų kolegijos vertinimu, kad pareiškėjas apskritai neteko objektyvių galimybių dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 2 punktu patvirtintoje nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūroje vietoj Žemės ūkio skyriaus buvo numatytas Žemės ūkio ir melioracijos skyrius, ir tik Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1-192 3 punktu buvo numatyta įkurti Žemės ūkio ir turto valdymo skyrių. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadas dėl buvusio Žemės ūkio skyriaus ir numatyto Žemės ūkio ir melioracijos skyrius vykdomų funkcijų skirtumo, pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus skirtumo, pareigybių aprašymų skirtumų, todėl laikytina, kad atsakovas byloje apskritai neįrodė, jog buvo faktinis pagrindas pareiškėją jau 2015 m. rugpjūčio 6 d. įspėti apie pareigybės panaikinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą pagrindas turi būti ne formalus administracinio akto priėmimas, bet visuma duomenų, patvirtinančių realią institucijos pertvarką, t. y. valstybės tarnautojų skaičiaus mažėjimą, institucijos konkrečius struktūrinius pasikeitimus, valstybės tarnautojų atliekamų funkcijų pokyčius, kuriuos patvirtintų naujai suformuotų institucijos padalinių nuostatai ir naujai patvirtinti pareigybių aprašymai. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomas Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1-103 vertintinas tik kaip formalus pagrindas pradėti numatytus struktūrinius pertvarkymus, bet ne pagrindas įteikti įspėjimą pareiškėjui, nes tuo metu dar nebuvo atlikta daugiau jokių konkrečių veiksmų, patvirtinančių jo senos pareigybės panaikinimą ir naujų įsteigimą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015 m. gruodžio 7 ir 11 d., o įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Taigi, įspėjus pareiškėją, kad jo pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas, atsakovas, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose; atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pirmosios instancijos teismo dėl padarytų atleidimo procedūrų pažeidimų pripažintas neteisėtu pagrįstai.

Dėl pažeistų teisių gynimo būdo

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių Darbo kodekso 300 straipsnyje numatytų kliūčių grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą egzistavimą, ir nusprendė pareiškėją grąžinti į tas pačias arba lygiavertes pareigas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į valstybės tarnautojo A lygio 9 kategorijos eitas pareigas (ar lygiavertes), teigia, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta tiek teisiškai, tiek faktiškai, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokios konkrečios pareigos pareiškėjui nebuvo pasiūlytos. Galimybė eiti kitas pareigas gali būti ribojama tiek tarnautojo atitikimu pareigybei nustatytiems bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams, tiek pirmumo teisės turėjimu užimti šią pareigybę prieš kitus asmenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, kad atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos nebuvo sudarytos objektyvių sąlygų pasinaudoti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojams numatytomis garantijomis, pažeistos valstybės tarnautojo teisės gintinos tiek atsižvelgiant į jo pareikštą valią ir interesus toliau tęsti valstybės tarnybos santykius, tiek ir į realias galimybes tai padaryti, todėl neišvengiamai turi būti įvertinta pareiškėjos vykdytų funkcijų bei užimtos pareigybės panaikinimo realumas, šiuo konkrečiu atveju neapsiribojant situacijos vertinimu pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos metu, bet atsižvelgiant ir į tą situaciją, kokia yra susidariusi sprendimo grąžinti į valstybės tarnybą priėmimo metu (t. y. galimybės realiai ginti pažeistas teises grąžinant valstybės tarnautoją į eitas ar lygiavertes pareigas aspektu).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi neapsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau turi išnagrinėti struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus – šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoja funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių (LVAT 2014 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014, LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-212/2014).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracijoje skyrių skaičius buvo sumažintas nuo 14 iki 11, perskirstytos padalinių funkcijos, sukurti nauji padaliniai, ir nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažintas pareigybių skaičius. Pabrėžė, kad struktūrinių pertvarkymų realumui pagrįsti nėra būtinas tam tikrų atsakovui deleguotų funkcijų atsisakymas. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti administracijos darbą, vykdomas funkcijas paskirstyti vengiant funkcijų dubliavimosi, efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta realiai.

Teisėjų kolegija, išreikalavusi į bylą papildomus duomenis ir juos ištyrusi, pirmosios instancijos išvadai dėl pareigybės panaikinimo realiai pritaria tik iš dalies. Byloje surinkti duomenys įrodo, kad tos funkcijos, kurias atliko pareiškėjas, išliko, jas vykdančių tarnautojų ir asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius nėra sumažėjęs. Bendras Širvintų rajono savivaldybės administracijoje patvirtintas valstybės tarnautojų ir dirbančių pagal darbo sutartis darbuotojų skaičius, remiantis paaiškinimais teismo posėdyje, padidėjo iki 130.

Byloje nustatyta, kad tiek buvusio Žemės ūkio skyriaus tarnautojai, tiek naujai sukurto Žemės ūkio ir turto valdymo skyriaus tarnautojai vykdo valstybės deleguotas iš valstybės biudžeto finansuojamas funkcijas; valstybė yra patvirtinusi ir Širvintų rajono savivaldybės administracijoje finansuoja 11 darbuotojų etatų, tiek darbuotojų buvo iki atleidimo 2015 m., tiek pat kitais 2016 m. Žemės ūkio ir turto valdymo skyrius pilna apimtimi perėmė funkcijas, kurias vykdė Žemės ūkio skyrius, papildomai buvo priskirtos funkcijos – savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas ir naudojimas, joms vykdyti skyrius pasipildė dviem valstybės tarnautojų pareigybėm. Nors papildomos funkcijos, susijusios su turto valdymu ir naudojamu, buvo įtrauktos į naujai patvirtintus pareigybių aprašymus, patys Žemės ūkio ir turto valdymo skyriaus nuostatai pareigybių aprašymų tvirtinimo metu nebuvo parengti.

Byloje pateikti pareigybių aprašymai patvirtina, kad pareiškėjo eitos pareigybės funkcijos (administruoti ir įgyvendinti Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, bendrosios veiklos sritys – žemės ūkio valdų ir ūkininkų ūkių registravimas, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo darbų administravimas; vykdyti tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, energetinius augalus, braškes ir avietes administravimą, registruoti ūkininkų ūkius, išduoti pažymėjimus, tvarkyti ūkių apskaitą, registruoti valdų duomenis ir vykdyti kitas funkcijas, susijusias su duomenų ir dokumentų tvarkymu) yra tapačios Žemės ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis 11 kategorija) ir vyriausiojo specialisto pareigybei numatytoms funkcijoms (A lygis 11 kategorija), joms numatyta ta pati veiklos sritis. Pareiškėjo atliktos funkcijos, tiek kiek jos susijusios su buvusios pareiškėjo pareigybės paskirtimi žemės ūkio valdų ir ūkininkų ūkių registravimas, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo darbų administravimas, registracijos duomenų tvarkymas buvo perkeltos visa apimtimi, nustatytos kelios papildomos funkcijos – vedėjo pavaduotojui susijusios su savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, vyriausiajam specialistui susijusios su vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimu, informacijos apie išduotus skyriaus leidimus ir licencijų vežėjų duomenų kaupimo sistemą „Vektra“ suvedimą, informacijos apie skyriaus išduotus leidimus ir licencijas į informacinę sistemą „Lis“ suvedimas. Pažymėtina, kad pareiškėjo buvusiai A lygio 9 kategorijos pareigybei buvo suteikta teisė nesant skyriaus vedėjo organizuoti skyriaus darbą. Pareiškėjo kvalifikacijos kėlimą patvirtinantys dokumentai įrodo, kad jis 2013 m. buvo išklausęs mokymus tema „Valstybės ir savivaldybės turto valdymas. Skyriuje tik vieno iš penkių vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytas A lygis 11 kategorija, iš esmės esant tapačioms funkcijoms anksčiau buvo numatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą agronominį išsilavinimą, naujoms – nesant pakankamo pagrindimo – numatytas Technologijos mokslų studijų srities hidrotechnikos inžinerijos studijų krypties išsilavinimas. Laikytina, kad aptariamu atveju atsakovas dirbtinai nustatė pareigybei aukštesnę kategoriją bei specialiąsias sąlygas išsilavinimui, paneigiančias asmens teisę likti tarnyboje, o struktūriniai pertvarkymai buvo naudojami kaip pagrindas atleisti konkretų valstybės tarnautoją.

Atsakovas nepateikė į bylą duomenų nei pagrįstų argumentų teismui, kurie patvirtintų objektyvią būtinybę minėtoms pareigybėms nustatyti žymiai aukštesnę kategoriją ar specialiuosius reikalavimus, kad tai būtų turėję kokybinę reikšmę minėtų pareigybių funkcijoms vykdyti, nei pagrįstų argumentų, kad pareiškėjo kvalifikacija, kompetencija būtų netikusi pareigybių aprašymuose numatytų funkcijų vykdymui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 pažymėjo, kad papildant valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą naujomis funkcijomis, turi būti įvertinta pareigybės reikšmė ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams, patikrinta, ar naujų funkcijų įrašymas turi esminės reikšmės pareigybės lygiui ir kategorijai. Pareigybės lygio ir kategorijos keitimas turi būti pagrįstas struktūrinio padalinio uždaviniais ir funkcijomis, pareigybės turiniu, savarankiškumo, atsakomybės lygiu ir kitais vertinimo kriterijais. Taigi, valstybės tarnautojo pareigybės lygio ir kategorijos pakeitimas nėra vienašališkas įstaigos vadovo sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.

Be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad iš esmės tapačioms funkcijoms vykdyti, kurias atliko pareiškėjas, po jo atleidimo iš tarnybos buvo priimti dirbti į kitus Administracijos skyrius pagal darbo sutartis asmenys, kurių funkcijos apėmė valstybės tarnautojams teisės aktais priskiriamų funkcijų vykdymą, tarp jų ir tokių, kurias atliko anksčiau pareiškėjas (M. S. – Investicijų skyrius, D. R. – Investicijų skyrius, R. M. – Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyrius, J. Š. – Jauniūnų seniūnija, P. C. – Gelvonų seniūnija, I. Ž. – Ūkio plėtros skyrius), t. y. vykdo tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, energetinius augalus, braškes ir avietes, pagal Kaimo plėtros priemones 2014–2020 m. priemones administravimą, kt., surašo administracinės teisės pažeidimo protokolus; vykdo savivaldybės kontroliuojamų įmonių priežiūrą.

Vertindama aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visumą. Atitinkamai valstybės tarnautoją – kaip fizinį asmenį, einantį pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą (2 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad tik valstybės tarnautojai gali vykdyti valstybės tarnybai pavestas funkcijas, apibrėžtas VTĮ 2 straipsnio 1 punkte, todėl, sprendžiant dėl Širvintų rajono savivaldybės administracijoje atliktų struktūrinių partvarkymų teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta ne tik atitinkamus sprendimus priėmusių subjektų kompetencija, bet ir aplinkybė, ar valstybės tarnybai teisės aktais priskirtos funkcijos nebuvo pavestos vykdyti ne valstybės tarnautojams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 akcentuoti, kad valstybės tarnyboje susiklostantys tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs susiklostantiems pagal darbo sutartis. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose); valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą).

Atsižvelgdama į valstybės tarnybos santykių ypatingą išskirtinumą ir visuotinį reikšmingumą, taip pat valstybės tarnybos korpusui keliamus reikalavimus ir valstybės tarnautojams pavedamų funkcijų pobūdį, teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes byloje, patvirtinančias, kad atsakovas pagal darbo sutartis priėmė dirbti asmenis funkcijoms, priskirtinoms išimtinai valstybės tarnybai, tarp jų pareiškėjo valstybės tarnautojo vykdytoms funkcijoms atlikti, atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad nėra galimybių pareiškėjo pažeistas teises ginti realiai jį grąžinant į anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas valstybės tarnyboje.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjo eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta, be to, valstybės tarnybos funkcijos buvo nepagrįstai išskaidytos ir pavestos atlikti ne valstybės tarnautojams – asmenims, vėliau priimtiems dirbti pagal darbo sutartis, tokias aplinkybes pripažįsta pakankamomis grąžinti pareiškėją į eitas valstybės tarnyboje arba lygiavertes pareigas, todėl kitokio pobūdžio argumentų, susijusių su pareiškėjo pirmumo teise pasilikti valstybės tarnyboje ir atitinkamai DK 135 straipsnio nuostatų dėl pirmenybės pasilikti darbe taikymo, nenagrinėja. Teisėjų kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė aplinkybių, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (Darbo kodekso 300 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pagal Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, turi iš šios sumos išskaityti darbuotojo (tarnautojo) gautą išeitinę išmoką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis papildytina nurodant, kad išmokos už priverstinės pravaikštos laiką mažintinos išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu (remiantis 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-925 gauta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), tačiau toks pirmosios instancijos teismo sprendimo patikslinimas dėl netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos pritaikymo nelaikytinas apeliacinio skundo tenkinimu iš dalies, nes tai neturi esminės įtakos ginčo baigčiai ir atsakovo teisinei padėčiai.

Pareiškėjui, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas advokatei G. Gudaitei, remiantis byloje pateikiamais mokėjimo dokumentais, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, paaiškinimų ir papildomų įrodymų pateikimą bei atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 800 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstyta nauja redakcija) 7 punktu, 8.16 punktu, 8.19 punktu, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas iš esmės ir šalims pasiūlyta teikti įrodymus, į pareiškėjo atstovės pateiktus procesinius dokumentus, jų turinį ir juose išdėstytus argumentus, tai, jog nagrinėjamas ginčas buvo susijęs su didele faktinių aplinkybių gausa ir didele teisiškai reikšmingų aplinkybių apimtimi, tai, jog pareiškėjo patirtos teismo išlaidos neviršija maksimaliai priteistinų sumų, pareiškėjui priteistina jo prašoma 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, papildomai nustatyti, kad iš pareiškėjui K. C. priteisto vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką išskaičiuojama sumokėta išeitinė išmoka.

Pareiškėjui K. C. iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė