Administracinė byla Nr. eA-1129-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02242-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija, Vyriausioji rinkimų komisija, VRK) priteisti 341,95 Eur (su mokesčiais) neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2018 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       V. S. paaiškino, kad yra Komisijos narys ir 2018 m. birželio 5 d. iš atsakovo gavo sumažintą 245,03 Eur atlyginimą už 2018 m. gegužės mėnesį, kuris neatitiko faktiškai dirbto laiko, atsiskaitymo lapelyje nurodyto apskaičiuoto atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje pateikto apskaičiuoto atlyginimo. V. S. 2018 m. gegužės 25 d. Komisijos Rinkimų organizavimo skyriaus vedėjai išsiuntė 2018 m. gegužės mėnesio darbo apskaitos žurnalą (atliktų darbų ataskaitą) (toliau – ir 2018 m. gegužės mėnesio ataskaita) ir 2018 m. birželio 1 d. gavo atsiskaitymo lapelį, kuriame buvo apskaičiuotas 2018 m. gegužės mėnesio darbo užmokestis bei nurodytos 68 darbo valandos. 2018 m. birželio 4 d., iš karto po Komisijos posėdžio, pareiškėjas Komisijos Rinkimų organizavimo skyriaus vedėjos buvo paprašytas nurodyti darbadienius pagal tos dienos posėdyje išsakytas nuomones. V. S. tą pačią dieną Komisijai pakartotinai išsiuntė 2018 m. gegužės mėnesio atskaitą. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2018 m. birželio 5 d. į jo sąskaitą banke gautas atlyginimas neatitiko atsiųstame atsiskaitymo lapelyje nurodytos sumos, tačiau naujas ar koreguotas atsiskaitymo lapelis nebuvo atsiųstas, o paaiškinimas dėl sumažinto atlyginimo – negautas. V. S. 2018 m. birželio 6 d. Komisijos pirmininkei pateikė pretenziją ir prašymą dėl informacijos bei dokumentų kopijų pateikimo, tačiau jokio atsakymo į pretenziją negavo. 2018 m. birželio 7 d. pareiškėjui buvo atsiųstas naujas atsiskaitymo lapelis su pakoreguotu darbo užmokesčiu. 2018 m. birželio 29 d. elektroniniu paštu pakartotinai kreipusis į Komisijos pirmininkę, atsakymas taip pat nebuvo gautas.

3.       V. S. teigė, kad apskaičiuojant Komisijos nario atlyginimą, be kita ko, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Apmokėjimo įstatymas) priedėlio IV skyriaus „Valstybės pareigūnų pareiginės algos“ lentelės apačioje esančia pastaba „Komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui“, taigi Komisijos nariui alga mokama už faktiškai dirbtą laiką, vykdant Komisijos nario pareigas. Pareiškėjas teigė, kad jo atliktų darbų ataskaita atitiko Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 (toliau – ir Reglamentas), 78 punkte nustatytus reikalavimus, todėl jis neturėjo minėtos ataskaitos koreguoti. Be to, Komisijos pirmininkė neteisėtai koregavo jo ataskaitą, kadangi iš Reglamento 76 punkto aiškiai matosi, kad Komisijos primininkas neturi teisės ir pareigos kvestionuoti darbo laiko apskaitos žurnale įrašytų duomenų, o savavališkai koreguojant atliktų darbų ataskaitą, pažeidžiamas Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – ir Komisijos įstatymas) 5 straipsnyje įtvirtintas Komisijos narių nepriklausomumo principas.

4.       Pareiškėjas teismo prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar Reglamento įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, t. y. ar Reglamentas yra galiojantis norminis teisės aktas ir ar Reglamento 76 punkto dalis „<...> Apskaičiuotas darbo valandos atlygis dauginamas iš Komisijos pavaduotojo ar nario dirbtų valandų skaičiaus, patvirtinto darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Komisijos nariai apie savo atliktus darbus pažymi darbo laiko apskaitos žurnale, nurodydami darbų pavadinimą, trukmę (valandomis), atlikimo datą. Apskaitos žurnalą saugo ir tvarko Komisijos sekretoriatas. Pagal žurnalo duomenis mėnesio pabaigoje Komisijos pirmininkas patvirtina Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraštį“ ir 78 punkto dalis „Pasirengimas Komisijos posėdžiui paprastai trunka 6 valandas, Komisijos posėdis – 2 valandas, Komisijos sprendimo parengimas – nuo l iki 32 valandų, Komisijos sprendimo redagavimas po Komisijos posėdžio – nuo l iki 8 valandų, Komisijos sprendimų vertinimas ir pasiūlymų parengimas – nuo l iki 16 valandų, raštų Komisijos vardu rengimas – nuo 1 iki 16 valandų. Įstatymų, kitų teisės aktų projektų rengimas ir kitų darbų, kurių atlikimo trukmę iš anksto sudėtinga tiksliai apibrėžti, atlikimo trukmė nustatoma kiekvieną atskirą darbą atlikus“ neprieštarauja Komisijos įstatymui ir Apmokėjimo įstatymui.

5.       Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojams ir nariams taikomos Apmokėjimo įstatyme nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos, nenustatant detalios pareiginės algos mokėjimo tvarkos, yra teisės spraga ir ar Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

6.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

7.       Remdamasis Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Apmokėjimo įstatymo
2 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 3 ir 4 straipsniais, Apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skyriaus bei Reglamento 76 ir 78 punktais, atsakovas paaiškino, kad Komisijos nariams atlyginimas mokamas ne už einamas pareigas, o už konkretų darbą, atliktą einant tas pareigas. Pažymėjo, kad Komisijos pirmininkė yra asignavimų valdytoja, taigi ji yra atsakinga už valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, o problemų kyla identifikuojant tik vieno Komisijos nario atliktus darbus. Atsakovas nurodė, kad į Komisijos narį, pareiškėją, buvo kreiptasi su prašymu patikslinti ataskaitoje nurodytus darbus, vadovaujantis Reglamentu, tačiau jis to nepadarė ir dar kartą pateikė tą pačią ataskaitą be jokių paaiškinimų. Komisija nurodė, kad ilgą laiką V. S. oficialiai nedalyvavo jokiuose tyrimuose, Komisijos žiniomis, nerengė jokių atsakymų į paklausimus projektų ir netgi viešai atsisakydavo atlikti konkrečius darbus. Pareiškėjas yra darbo grupės, sudarytos 2018 m. liepos 11 d. posėdyje, narys bei buvo 2018 m. balandžio 10 d. sudarytos darbo grupės narys, tačiau nedalyvavo skaičiuojant šios iniciatyvos organizatorių pateiktus parašus. Jis taip pat nėra parengęs atsakymo į Komisijos pavedimu pateiktą paklausimą, ištyręs skundą ar panašiai. Atsakovas pažymėjo, kad V. S. buvo motyvuotai atsakyta į pateiktą pretenziją bei pateikti prašomi dokumentai.

8.       Komisija nurodė, kad pareiškėjas nevykdė teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų tinkamai užpildyti ataskaitą, t. y. nurodyti darbo pavadinimą, trukmę ir atlikimo datą (Reglamento 76 punktas), ir taip siekė nepagrįstai gauti atlyginimą. Kaip matyti iš atliktų darbų ataskaitų, V. S. nuomone, jam turėtų būti mokama net už tokią veiklą kaip „prisistatymas / pasitarimas“ sekretoriatui ir darbo vietos techninis paruošimas, tačiau tokie darbai neatitinka Reglamento 78 punkte įtvirtintų kriterijų. 2018 m. gegužės mėnesį pareiškėjas, nurodydamas aiškiai neidentifikuojamus darbus, padidino valandų skaičių, palyginti su laiku, kurį jis užtrukdavo atlikdamas tą patį darbą ankstesniais mėnesiais, analogiški neatitikimai buvo nustatyti ir išanalizavus kitus V. S. nurodytus darbus. Be to, 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodyti ir tokie pareiškėjo darbai, už kuriuos atlyginimas neturėtų būti mokamas. Komisija pažymėjo, kad jos pirmininkas patvirtina narių darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir privalo užtikrinti, kad nariams darbo užmokestis būtų mokamas pagrįstai. Atsakovas akcentavo, kad V. S. argumentai dėl bandymo paveikti jo nepriklausomumą, koreguojant pateiktą ataskaitą, bei baudimą dėl aštrių pasisakymų ir kritikos Komisijos pirmininkės bei valdančiosios daugumos atžvilgiu, nėra pagrįsti jokiais įrodymais ar bent konkrečiomis prielaidomis ir tokius pareiškėjo teiginius laikė pastangomis pagrįsti neteisėtą reikalavimą išmokėti jam atitinkamą darbo užmokesčio dalį už 2018 m. gegužės mėnesį.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Aptaręs Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Apmokėjimo įstatymo nuostatos taikomos Komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojui ir Komisijos nariams. Teismas pažymėjo, kad Apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skyriuje „Valstybės pareigūnų pareiginės algos“ nustatytos pareiginės algos: Komisijos pirmininko – 15,5, Komisijos pirmininko pavaduotojo – 14, Komisijos nario – 12,3. Šiame priedėlyje nurodyta pastaba: Komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. eina Komisijos nario pareigas. 2018 m. gegužės 25 d. jis pateikė 2018 m. gegužės mėnesį atliktų darbų ataskaitą. Atsiskaitymo lapelyje nurodyta, kad V. S. 2018 m. gegužės mėnesį dirbo 68 valandas ir jam apskaičiuotas atlyginimo dydis yra 664,36 Eur. Tokia pati pareiškėjui apskaičiuoto darbo užmokesčio suma nurodyta ir pranešime Valstybinio socialinio draudimo fondui, kuriame pažymėta, kad Komisija pateikė duomenis apie V. S. darbo užmokestį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., kuris, neatskaičius mokesčių, sudaro 664,36 Eur. Pareiškėjui buvo pasiūlyta nurodyti darbadienius pagal 2018 m. birželio 4 d. Komisijos posėdyje išsakytas nuomones, kad darbadieniai turi būti surašyti vadovaujantis Reglamentu. Atsakydamas į šį laišką, V. S. pakartotinai atsiuntė 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą. Pareiškėjo 2018 m. gegužės mėnesio atliktų darbų ataskaitoje buvo atlikti pataisymai, kuriais remiantis, jam buvo perskaičiuotas gegužės mėnesio atlyginimas bei išmokėta 245,03 Eur suma. 2018 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad V. S. per mėnesį dirbo 33 valandas.

12.       Pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. Komisijos pirmininkei pateikė rašytinę pretenziją ir prašė pateikti motyvuotą atsakymą, kas priėmė sprendimą dėl atliktų darbų ataskaitos taisymo bei kas nurodė sumažinti jam apskaičiuotą 2018 m. gegužės mėnesio darbo užmokestį. V. S. pretenzijoje taip pat prašė pateikti atsakymą, kodėl būtent šį mėnesį jo ataskaita buvo koreguojama ir kodėl Valstybinio socialinio draudimo fondui Komisijos privalomi pateikti 2018 m. gegužės mėnesio duomenys nesutampa su faktiškai išmokėta suma. Pareiškėjas taip pat prašė pateikti dokumentų kopijas. Į šią pretenziją V. S. buvo atsakyta 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. 2-674(2.5), kuriame buvo nurodyta, kad Komisijos nariui darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis. Žiniaraštį, kuris rengiamas pagal nario darbo laiko apskaitos žurnalą, tvirtina Komisijos pirmininkas, tačiau jis neprivalo tvirtinti bet kokius darbo laiko apskaitos žurnale nurodytus duomenis ir negali tikrinti tokių duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakyme taip pat nurodyta, kad ne visus darbo laiko apskaitoje nurodytus V. S. darbus galima identifikuoti ir nustatyti, kiek jie yra susiję su Komisijos funkcijomis ir uždaviniais, todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta patikslinti darbo laiko apskaitos duomenis, tačiau jis to nepadarė. Atsakovas pažymėjo, kad sprendimai dėl pareigos patikslinti Komisijos narių nurodomus atliktus darbus buvo priimti Komisijos 2018 m. gegužės 4 d. posėdyje. 2018 m. birželio 7 d. Valstybinio socialinio draudimo fondui buvo pateikti dokumentai dėl duomenų tikslinimo, kuriuose nurodyta, kad buvo sumažinta pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma. Prie atsakymo pareiškėjui taip pat buvo pridėti atsiskaitymo lapeliai ir 2018 m. vasario–gegužės mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei 2018 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žurnalo išrašas. V. S. taip pat buvo pateiktas pakoreguotas atsiskaitymo lapelis už 2018 m. gegužės mėnesį, kuriame nurodyta, kad jis dirbo 33 valandas ir jam buvo apskaičiuota 322,41 Eur alga.

13.       Įvertinęs Reglamento 76 ir 78 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Komisijos nariams atlyginimas mokamas už faktiškai atliktus darbus. Nors Reglamento 78 punkte nurodyta, kiek valandų paprastai trunka atlikti tam tikras pareigas, šis valandų skaičius yra orientacinis, tačiau nepaneigia fakto, kad atlyginimas Komisijos nariui mokamas už faktiškai atliktas pareigas.

14.        Teismas pažymėjo, kad V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodė, jog jo darbus sudarė susipažinimas su dokumentais, susirašinėjimas, susitikinėjimas su parašų rinkimo iniciatoriais, sutarties pasirašymas, apeliacinio skundo analizė, posėdžiai, pasitarimai, vizitas į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, diskusija televizijoje ir portaluose, Komisijos pasitarimas, rekomendacijų analizė, susirašinėjimas su Komisijos ir sekretoriato darbuotojais, dalyvavimas „Žinių radijo“ laidoje, teisės projektų analizė dėl darbo su slapta informacija ir atsakymai į paklausimus. Pareiškėjas ataskaitoje nurodė, kiek laiko užtruko ataskaitoje nurodytų darbų atlikimas, tačiau Komisijos pirmininkė, prieš tvirtindama darbo laiko apskaitos žiniaraštį (Reglamento 76 punktas), pakoregavo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą ir joje sumažino tam tikrą valandų, skirtų nurodytiems darbams atlikti, skaičių.

15.       Įvertinęs Komisijos įstatyme įtvirtintas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad iš esmės Komisijos nariai tiria pateiktus skundus dėl galimų teisės aktų pažeidimų, dalyvauja analizuojant problemas, susijusias su rinkimų organizavimu bei vykdymu, teikia pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimų, kiek tai susiję su Komisija ir jos vykdoma veikla. Įvertinęs pareiškėjo V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodytus darbus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė bei nedetalizavo, su kokiais dokumentais tam tikromis dienomis susipažindavo, su kuo bei kokiais klausimais susirašinėjo, jis taip pat nenurodė, kokių teisės aktų projektų analizę atliko. Be to, V. S. ataskaitoje nenurodė, kokiu tikslu ar Komisijos pavedimu atliko vizitus, nenurodė, kokiais klausimais diskutavo televizijoje ir interneto portaluose bei „Žinių radijo“ laidoje.

16.       Teismas pažymėjo, kad pareiga ataskaitoje detaliai nurodyti atliktus darbus yra įtvirtinta Reglamento 76 punkte. Be to, pagal Komisijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Komisija jos kompetencijai priklausančius klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2018 m. birželio 4 d. vyko Komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas bei kuriame buvo svarstomas klausimas dėl darbo užmokesčio Komisijos nariams apskaičiavimo tvarkos. Atsižvelgiant į posėdyje išsakytus pastebėjimus, V. S. raštu buvo pasiūlyta pakoreguoti atliktų darbų ataskaitą taip, kad ji atitiktų Reglamento nuostatas, tačiau pareiškėjas to nepadarė. V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje konkrečiai nenurodė bei nedetalizavo, taigi nepateikė įrodymų, kad atliko konkrečius darbus ir kaip tie darbai yra susiję su jo, kaip Komisijos nario, atliekamomis pareigomis, nors siūlymas pateikti pakoreguotą ataskaitą jam buvo pateiktas. Tokių jo darbus Komisijai pagrindžiančių įrodymų V. S. nepateikė ir kreipdamasis į teismą, nors, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, kurie pagrįstų bei įrodytų skunde nurodomas aplinkybes.

17.       Įvertinęs Komisijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Komisijos pirmininkas turi ne tik teisę, tačiau ir įstatyme įtvirtintą pareigą imtis priemonių, kad valstybės lėšos, skirtos Komisijai finansuoti, būtų naudojamos efektyviai, pagrįstai bei atsakingai. Šiuo atveju tokios pareigos įgyvendinimas pasireiškė tuo, kad Komisijos pirmininkė, įvertinusi pareiškėjo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą bei joje nurodytus atliktus darbus, padarė išvadą, kad šiems darbams skirtas atlikti valandų skaičius yra neproporcingai didelis, todėl, vadovaudamasi Komisijos įstatyme įtvirtinta pareiga, pagrįstai pakoregavo joje nurodytus valandų skaičius. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginį, kad vadovaujantis Reglamento 76 punktu, Komisijos pirmininkas tik tvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau nevertina nurodytų išmokėti sumų už atliktus darbus pagrįstumo, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad toks Reglamento nuostatos aiškinimas neatitiktų Komisijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio nuostatų.

18.       Teismas nurodė, kad nei Komisijos įstatyme, nei Reglamente nėra nurodyta, kaip turi būti įformintos Komisijos pirmininko padaromos atliktų darbų ataskaitos ar žiniaraščio korekcijos, ir, įvertinęs išdėstytus argumentus, padarė išvadą, jog V. S. 2018 m. gegužės mėnesio atlyginimas už eitas Komisijos nario pareigas buvo sumažintas pagrįstai.

19.       Teismui abejonių dėl pareiškėjo nuodytų teisės normų konstitucingumo nekilo, todėl buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismas nustatė, kad Reglamentas yra viešai paskelbtas. Netenkinus V. S. skundo, nebuvo patenkintas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

20.       Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. V. S. taip pat prašė išnagrinėti jo pirmosios instancijos teismui pateiktus prašymus kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21.       Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas kelia du pagrindinius klausimas dėl atlyginimo už darbą Komisijoje: pirma, ar Komisijos nariams atlyginimas turi būti apskaičiuotas pagal proporcingai dirbtą laiką kaip nustatyta įstatyme, ar už atliktus darbus (darbo rezultatus) apskaičiuojama kaip numato Reglamentas. Antra, ar Komisijos pirmininkė turi diskrecijos teisę koreguoti Komisijos nario užpildyto darbo laiko apskaitos žurnalo duomenis ir taip sumažinti jo gaunamą pareiginį atlyginimą už atitinkamą mėnesį. Reglamento 78 punkte yra įtvirtintas nebaigtinis Komisijos narių darbų, už kuriuos gali būti mokamas atlyginimas, sąrašas, o jo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaita atitiko Reglamento 78 punkte nustatytus reikalavimus, todėl nebuvo jokio faktinio pagrindo ją koreguoti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog Komisijos pirmininkė tokią diskrecijos teisę turi, V. S. skundas buvo atmestas.

22.        V. S. kyla teisinių abejonių dėl tokios teismo išvados pagrįstumo.

23.       Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad įvertinus teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog Komisijos nariams yra mokama už atliktus darbus (darbo rezultatus). Pasak apelianto, pagal Apmokėjimo įstatymo priedėlyje įtvirtintas nuostatas, Komisijos nariams atlyginimas turi būti apskaičiuotas pagal proporcingai dirbtą laiką, o ne už darbo rezultatus. Todėl, pareiškėjo nuomone, Reglamento 78 punktas prieštarauja Apmokėjimo įstatymui, tačiau pirmosios instancijos teismas problemos neįžvelgė ir Reglamento 78 punktu vadovavosi besąlygiškai.

24.       V. S. nesutinka su teismo išvada, kad jo pateikta 2018 m. gegužės mėnesio ataskaita yra nedetali ir neatitinka Reglamento 78 punkto, o Komisijos pirmininkė pagrįstai koregavo neproporcingai nurodytą didelį valandų skaičių ataskaitoje, kadangi Reglamento ir kitų pareiškėjo ataskaitų turinio analizė leidžia daryti priešingą išvadą. V. S. nurodo, kad Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraščio forma ir Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarka nėra patvirtintos, šiuos faktus pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ir Komisijos pirmininkė. Pažymi, kad pagal V. S. pateiktą ataskaitą, darbo valandų per gegužės mėnesį būtų buvę 68. Pagal trijų mėnesių (vasario–balandžio) duomenis, vidutinis dirbtas darbo valandų skaičius būtų 65,67, taigi V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodytos valandos visiškai neišsiskiria iš paskutinių 3–4 mėnesių darbo valandų vidurkio. Ataskaitų turinys patvirtina, kad 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje darbų aprašymo išsamumas yra toks pats, kaip ir visų kitų ataskaitų, todėl neaišku, kodėl Komisijos pirmininkei užkliuvo tik minėtos ataskaitos turinys bei detalumas. Pareiškėjo manymu, teismas net neatliko jo ataskaitų bei žiniaraščių duomenų analizės ir jų tarpusavyje nelygino, o sprendimo motyvuose tik atkartojo paviršutinišką atsakovo poziciją.

25.       V. S. nurodo, kad Komisijos 2018 m. birželio 4 d. posėdžio vaizdo įrašas yra prieinamas viešai, o aktuali posėdžio vieta yra nuo 2:59:28 val. iki 3:23:12 val. Pažymi, kad šiame posėdyje atsakovas nepriėmė jokio sprendimo dėl pareiškėjo. Iš posėdžio garso įrašo girdisi labai didelis Komisijos pirmininkės noras aptarinėti vieno nepaklusnaus Komisijos nario elgesį ir išprovokuoti Komisiją priimti sprendimą dėl V. S., tačiau Komisijos nariai išsakė tik savo nuomonę, labiausiai nurodydami, kad būtina tobulinti ir tikslinti Reglamentą. Komisijos, kaip ir pirmosios instancijos teismo, posėdyje Komisijos pirmininkė nuolat kartojo, kad pareiškėjo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje yra nurodyti darbai, už kuriuos nenumatyta mokėti pagal Reglamento 78 punktą, arba kad ši ataskaita yra nepakankamai detali, tačiau analizuojant 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje Komisijos pirmininkės pakoreguotus duomenis, nesimato, kad koks nors darbas būtų išbrauktas – buvo koreguojamos (nubraukiamos) tik valandos. Teigia, kad dėl V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitos nebuvo priimtas joks pareiškėją įpareigojantis Komisijos sprendimas, todėl teismas, nesant tam teisinio pagrindo, konstatavo, kad dėl V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitos Komisijos 2018 m. balandžio 4 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas, kurio jis nevykdė. Tai patvirtina, kad teismas neperžiūrėjo Komisijos 2018 m. balandžio 4 d. posėdžio vaizdo įrašo ir tiesiog rėmėsi Komisijos pirmininkės išsakyta žodine pozicija, nepagrįsta faktiniais duomenimis.

26.       Pareiškėjas pažymi, kad Komisijos nariai yra parengę naują Reglamento projektą, kuriuo atsisakoma Komisijos narių darbo laiko apskaitos žurnalo ir siekiama įtvirtinti kitokią Reglamento 78 punkto formuluotę, tačiau būtent dėl Komisijos narių darbo laiko apskaitos ir kontrolės tvarkos tarp Komisijos pirmininkės ir kitų narių kilo konfliktas. Šį faktą labai informatyviai iliustruoja viešoje erdvėje pasklidusi informacija.

27.       V. S. nesutinka su teismo išvada, kad Komisijos pirmininkė turėjo diskrecijos teisę koreguoti jo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą. Pasak apelianto, apsprendžiant viešosios (administracinės) teisės subjekto teisių turinį ir apimtį, dispozityvumo principo negalima taikyti, nes tokiu atveju viešojo administravimo subjekto įgalinimų apimtis tampa neapibrėžta ir nekontroliuojamai plati.

28.       V. S. atkreipia dėmesį, kad Komisijos pirmininkės funkcijos ir įgalinimų apimtis yra įtvirtintos Komisijos įstatymo 13 straipsnyje, iš kurio matyti, kad Komisijos pirmininkės ir kitų Komisijos narių nesieja jokie pavaldumo santykiai ir Komisijos pirmininkė neturi jokių valdžios įgaliojimų kitų Komisijos narių atžvilgiu. Be to, Komisijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisijos veikla grindžiama teisėtumo, nepriklausomumo, kolegialumo, viešumo ir nešališkumo principais, o 5 straipsnyje įtvirtinta, kad Komisija, įgyvendindama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma. Jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali duoti privalomų nurodymų dėl Komisijos kompetencijai priklausančių klausimų sprendimo, valstybės institucijoms, įstaigoms, Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, partijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ar piliečiams draudžiama kištis į Komisijos veiklą, organizuojant ir vykdant rinkimus ar referendumą, apie bandymus paveikti Komisiją, jos pirmininką ar narį Komisijos pirmininkas ar narys privalo nedelsdamas pranešti Seimui ir paskelbti per visuomenės informavimo priemones. Be to, Komisijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija jos kompetencijai priklausančius klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose. Pareiškėjas pažymi, kad aptarto teisinio reguliavimo visuma labai aiškiai apibūdina Komisijos ir jos pirmininkės kompetenciją bei įgalinimų turinį ir apimtį, taigi Komisijos pirmininkė negalėjo priimti jokių vienašališkų sprendimų kito Kolegijos nario atžvilgiu, jei ji norėjo koreguoti pareiškėjo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą, tokį sprendimą privalėjo pateikti svarstyti Komisijos posėdyje ir dėl minėtos ataskaitos koregavimo turėjo būti priimtas kolegialus Komisijos sprendimas.

29.       Apeliantas nurodo, jog Reglamentas, kuris yra norminis teisės aktas, nėra paskelbtas Teisės aktų registre ir tai neatitinka Konstitucijos 7 straipsnio. V. S. taip pat kilo abejonių, ar Reglamento 76 punktas, tiek, kiek jame nustatyta, kad Komisijos nariai apie savo atliktus darbus pažymi darbo laiko apskaitos žurnale, nurodydami darbų pavadinimą, trukmę (valandomis), atlikimo datą; kad pagal žurnalo duomenis mėnesio pabaigoje Komisijos pirmininkas patvirtina Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraštį, neprieštarauja Apmokėjimo įstatymui ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymui. Apelianto manymu, Reglamento 78 punkte prie kiekvienos įvardintos komisijos nario atliekamos funkcijos yra nustatytas valandų intervalas, per kurį funkcija (darbas) turi būti atliktas, taip susiaurinant Apmokėjimo įstatymo priedėlio nuostatą: „Komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui“. Tokia Reglamento 78 punkto norma, pasak apelianto, prieštarauja Vyriausiosios komisijos įstatymui ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui.

30.       Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepateikė motyvų dėl pareiškėjo išsakytų abejonių Reglamento atžvilgiu, nepateikė jokio teisino įvertinimo ir sprendime tik lakoniškai pažymėjo, kad teismui abejonių dėl prašytų įvertinti teisės normų konstitucingumo nekyla. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Reglamento atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Pažymi, kad Reglamento teisėtumo klausimas yra labai svarbus šiam ginčui ir turi būti visapusiškai išnagrinėtas. Tik atsakius į klausimą, ar Reglamentas ir (ar) tam tikros jo nuostatos yra teisėtos, byla gali būti visapusiškai ir teisingai išnagrinėta.

31.        Komisijos narių atlyginimo apskaičiavimo teisiniai pagrindai yra reguliuojami Apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skyriuje esančioje pastaboje, kad komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Nei Komisijos įstatyme, nei Apmokėjimo įstatyme nereguliuojama detalesnė Komisijos narių pareiginės algos apskaičiavimo tvarka. Komisijos nario pareiginės algos apskaičiavimo tvarka ir procedūros yra nustatytos tik Reglamente, kurį tvirtina Komisija ir kuris jos bet kada gali būti keičiamas. Pareiškėjo nuomone, toks Komisijos narių atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su konstituciniu Komisijos statusu ir neužtikrina Komisijos ir jos narių veiklos nepriklausomumo.

32.       Pareiškėjas pažymi, kad Komisijos narių atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas, kai detali jų pareiginio atlyginimo dydžio apskaičiavimo tvarka nėra sureguliuota įstatymais, yra laikytina teisės spraga ir neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo. V. S. nuomone, Komisijos narių pareiginio atlyginimo paskaičiavimo tvarka turi būti detalizuota Komisijos įstatymo 17 straipsnyje (ir (arba) Apmokėjimo įstatyme. Tai, kad Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojams ir nariams taikomos Apmokėjimo įstatymo nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos, nenustatant detalios pareiginės algos mokėjimo tvarkos, yra laikytina teisės spraga ir todėl Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau teismas jokių motyvų dėl teisės spragos nenurodė, jokio teisinio įvertinimo nepateikė ir sprendime tik lakoniškai pažymėjo, kad jam nekyla abejonių dėl prašytos įvertinti teisės normos konstitucingumo jam. V. S. mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. 

33.       Apelianto 2020 m. balandžio 20 d. surašytame išplėtotame prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašoma teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tai, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nėra nustatyta detalios pareiginės algos mokėjimo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojams ir nariams tvarkos, nėra legislatyvinė omisija, dėl kurios Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kiek juose nenustatyti atlyginimo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams už vykdant Vyriausiosios rinkimų komisijos nario funkcijas sugaištą laiką mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

34.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas labai paviršutiniškai išnagrinėjo ginčo klausimus, klaidingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

35.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio nuostatomis, Komisija prašo priimti naujus įrodymus, kadangi šių dokumentų pateikimo poreikis atsirado tik susipažinus su apeliaciniu skundu.

36.       Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jis buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus teisinį reguliavimą ir faktines administracinės bylos aplinkybes bei pateikiant motyvus dėl visų bylai reikšmingų pareiškėjo argumentų.

37.       Atsakovas pažymi, kad nei Apmokėjimo įstatyme, nei Reglamente nėra nurodyta, kad Komisijos nariams pareiginė alga mokama už darbo rezultatus. Tokios išvados nedarė ir teismas. Reglamente įtvirtinta, jog Komisijos nariams apmokama už sprendimų projektų rengimą ir redagavimą, pasirengimą Komisijos posėdžiams, Komisijos posėdžius ir kita. Taigi, kiekvienas Komisijos nario darbas, einant Komisijos nario pareigas, gali ir privalo būti aiškiai apibrėžiamas. Komisijos narių darbai yra skirtingi ir ne kiekvienas darbas gali būti identifikuojamas pateikiant konkretų darbo rezultatą, tačiau tiek už išvados projekto parengimą, tiek už pasirengimą Komisijos posėdžiui nariams yra mokamas atlyginimas ir dėl to ginčo nėra. Svarbiausia, kad Komisijos nariui, vadovaujantis Apmokėjimo įstatymo ir Reglamento nuostatomis, būtų mokama už faktiškai atliekamą darbą, einant Komisijos nario pareigas, o ne vien už pareigas (buvimą Komisijos nariu).

38.       Komisija pažymi, jog Atsakovo nuomone, jokių prieštaravimų tarp Apmokėjimo įstatymo ir Reglamento nuostatų nėra, o pareiginės algos apskaičiavimo bei išmokėjimo Komisijos nariams tvarka yra aiški ir pagrįsta.

39.       Komisija akcentuoja, kad V. S. nenurodė jokių paaiškinimų ir nepateikė įrodymų dėl įrašų 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje pagrįstumo, tačiau lygino joje įrašytų valandų skaičių su 2018 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesio ataskaitomis. Atsakovas pažymi, kad darbo užmokestis kiekvienam Komisijos nariui mokamas atsižvelgiant į konkrečius jo atliekamus darbus, o ne valandų vidurkį, nurodytą nario ataskaitose. Apelianto minimose 2018 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesių ataskaitose buvo nurodyti įrašai, pagal kuriuos buvo galima identifikuoti konkrečius procesus (darbus), kuriuose jis dalyvavo. Be to, 2018 m. vasario–balandžio mėnesiais V. S. ne kartą vyko į komandiruotes, todėl Komisija turėjo duomenis, pagrindžiančius šiuos jo darbus. 2018 m. gegužės mėnesį į komandiruotes pareiškėjas nevyko. Į 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą, kurioje privalėjo būti nurodyta informacija apie 2018 m. gegužės mėnesį atliktus darbus, pareiškėjas, be kita ko, įrašė įrašus, liudijančius, kad nurodyta veikla yra susijusi išimtinai su jo asmeniniais interesais, o ne darbu Komisijoje. V. S. pageidavo gauti atlyginimą netgi už dalyvavimą „Žinių radijo“ laidoje, į kurią jis, tikėtina, buvo pakviestas asmeniškai (į Komisiją dėl atstovo dalyvauti šioje laidoje nebuvo kreiptasi ir pareiškėjas nebuvo deleguotas atstovauti Komisijai). Iš 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitos turinio akivaizdu, kad pareiškėjas, siekdamas gauti didesnį darbo užmokestį, didino darbo valandų, kurių metu jis susipažino su dokumentais ir susirašinėjo, skaičių. 2018 m. balandžio mėnesį susipažinti su dokumentais ir susirašinėti V. S. užtruko 34 valandas, o gegužės mėnesį – net 52 valandas. 2018 m. sausio–gegužės mėnesiais pareiškėjas nedalyvavo jokiuose Komisijos narių vykdomuose skundų tyrimuose, nerengė atsakymų į užklausimus, projektų ir panašiai, o Komisijos pirmininkei siūlant atsakyti į užklausimus ir imtis tyrimų, atsisakydavo atlikti konkrečius darbus. 2018 m. kovo 19 d. posėdyje Komisijos pirmininkei pasiūlius ištirti konkretų skundą, V. S. nurodė lauksiąs Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio ir tirti skundą atsisakė. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikta 2018 m. gegužės mėnesio ataskaita buvo nekonkreti ir nedetali.

40.       Komisija nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai vertino, jog V. S. buvo pasiūlyta koreguoti ataskaitą (nurodyti konkrečius atliktus darbus), tačiau jis to nepadarė. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino, kokius konkrečius darbus, už kuriuos reikalauja atlyginimo, jis atliko. Atsakovas pažymi, kad 2018 m. birželio 4 d. vykusiame Komisijos posėdyje Komisijos nariai bendru sutarimu pasiūlė kreiptis į Komisijos narį, prašant patikslinti ataskaitoje nurodytus darbus vadovaujantis Reglamentu, tai ir buvo padaryta. Į pareiškėją buvo kreiptasi tos pačios dienos vakare, tačiau jis tiesiog dar kartą pateikė tą pačią ataskaitą be jokių paaiškinimų. Toks V. S. elgesys, be kita ko, laikytinas nesąžiningu ir prieštaraujančiu gerai moralei. Akivaizdu, jog darbo užmokestis iš valstybės biudžeto gali būti mokamas tik už atliekamus darbus, t. y. pagrįstai.

41.       Komisija pažymi, kad pareiškėjo iniciatyva buvo siekiama Reglamentu įteisinti, kad Komisijos nariai gautų atlyginimą, iš viso nenurodydami jokio atliekamo darbo aprašymo. Tokį pasiūlymą Komisijos nariams V. S. pateikė 2018 m. gruodžio 18 d. Jis siūlė Reglamento 76 punkte nustatyti, kad Komisijos nariui pakaktų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyti mėnesio dieną ir darbo trukmę (valandomis). Be to, pareiškėjas siūlė nustatyti, kad susipažinimas su einamaisiais Komisijos veiklos klausimais ir jų vertinimas būtų vertinamas 40 Komisijos nario darbo valandų per mėnesį. 2018 m. gruodžio 21 d. viešame Komisijos posėdyje buvo svarstomas Reglamento projektas, taip pat ir V. S. pasiūlymai, kuriems Komisijos narių balsų dauguma buvo pritarta, tačiau 2019 m. sausio 10 d. Komisijos posėdyje, nepaisant atkaklaus pareiškėjo siūlymo priimti Reglamentą, projekto svarstymas buvo atidėtas. 

42.       Komisija pažymi, kad pagrįstai siūlė pareiškėjui koreguoti 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitą ir nurodyti konkrečius atliktus darbus, o atsisakius tai padaryti – išmokėjo darbo užmokestį už darbus, kurių atlikimą buvo galima identifikuoti vadovaujantis žinoma informacija apie Komisijos nario veiklą.

43.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nėra pateikti jokie papildomi duomenys, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog Komisijos pirmininkė, kaip Komisijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų valdytoja, privalėjo patvirtinti V. S. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kad jam būtų apskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas už 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodytas nepagrįstas valandas. Tuo labiau nepagrįsti yra V. S. samprotavimai, kad Komisija šioje situacijoje kolegialiai galėjo priimti kokį nors sprendimą jo atžvilgiu. Atsakovo nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnybos išvada bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje patvirtina, kad Komisijos pirmininkė pagrįstai atsisakė mokėti dalį pareiginio darbo užmokesčio pagal pareiškėjo 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje pateiktus duomenis.

44.       Komisija sutinka su teismo sprendimu atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kadangi teisinis reguliavimas dėl Komisijos narių darbo apmokėjimo yra aiškus, o Reglamentas yra viešai paskelbtas. Atsakovas pažymi, kad tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje, kurioje reikalavo pareiginio atlyginimo už einamas pareigas, pareiškėjas Reglamento nuostatomis vadovavosi, o Reglamento teisėtumu suabejojo tik 2018 m. gruodžio 12 d., prieš bylos nagrinėjimą teisme, todėl jo apeliaciniame skunde nurodytos abejonės dėl Reglamento turi būti vertinamos kaip pareiškėjo bylos vedimo strategija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

45.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo gauto atlyginimo už 2018 m. gegužės mėnesį, išmokėto pagal Komisijos pirmininkės pakoreguotus darbo laiko apskaitos žurnalo duomenis, dydžio. 

46.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. S. 2018 m. gegužės mėnesio atlyginimas už eitas Komisijos nario pareigas buvo sumažintas pagrįstai. 

47.       Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo pateikta 2018 m. gegužės mėnesio ataskaita yra nedetali ir neatitinka Reglamento 78 punkto, o Komisijos pirmininkė pagrįstai koregavo neproporcingai nurodytą didelį valandų skaičių ataskaitoje. Pasak apelianto, Komisijos pirmininkė neturi teisės priimti jokių vienašališkų sprendimų kito nario atžvilgiu, nes Komisijos įstatymas įtvirtina teisėtumo, nepriklausomumo, kolegialumo, viešumo ir nešališkumo principus (4 str. 2 d.); Komisija, įgyvendindama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma (5 str.); Komisija klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose (11 str. 1d.). Pareiškėjo teigimu, Komisijos pirmininkė jo 2018 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos koregavimą privalėjo pateikti svarstyti Komisijos posėdyje ir dėl turėjo būti priimtas kolegialus Komisijos sprendimas. Kitaip tariant, apeliantas neigia Komisijos pirmininkės teisę tvirtinti, t. y. tikrinti ir atitinkamai koreguoti Komisijos nario užpildytus darbo laiko apskaitos žurnalo duomenis.

48.       Apeliantas kelia klausimą, ar Reglamentas yra galiojantis norminis teisės aktas, nes jis nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio reikalavimų nėra paskelbtas Teisės aktų registre. Apelianto teigimu, Reglamento 76 punktas, tiek, kiek jame nustatyta pareiga komisijos nariui pažymėti darbo laiką apskaitos žurnale, nurodant darbų pavadinimą, trukmę (valandomis), atlikimo datą; ir Komisijos pirmininko teisė tvirtinti Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraštį; taip pat Reglamento 78 punktas tiek, kiek jame yra nustatytas valandų intervalas, per kurį funkcija (darbas) turi būti atlikta, prieštarauja Apmokėjimo įstatymui ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymui. Apeliantas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis tiek, kiek juose nenustatyti atlyginimo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės už Vyriausiosios rinkimų komisijos nario funkcijų vykdymą sugaištą laiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

49.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

50.       Minėta, kad, apelianto teigimu, Reglamento 76 punktas, tiek, kiek jame nustatyta pareiga komisijos nariui pažymėti darbo laiko apskaitos žurnale, nurodant darbų pavadinimą, trukmę (valandomis), atlikimo datą; ir Komisijos pirmininko teisė tvirtinti Komisijos narių darbo laiko apskaitos žiniaraštį, taip pat Reglamento 78 punktas, tiek, kiek jame yra nustatytas valandų intervalas, per kurį funkcija (darbas) turi būti atlikta, prieštarauja Apmokėjimo įstatymui, kuris, pasak apelianto, priešingai nei Reglamentas nustato, kad VRK nariui turi būti mokama proporcingai dirbtam laikui, o ne už darbo rezultatus, prieštarauja Apmokėjimo įstatymui ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymui. Apelianto manymu, Reglamentas nėra galiojantis norminis teisės aktas, nes nėra paskelbtas Teisės aktų registre. 

 Dėl oficialaus Reglamento skelbimo būtinumo ir jo galiojimo

51.       Vertinant pareiškėjo argumentą, kad Reglamentas yra norminis teisės aktas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 19 straipsnyje (Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas) nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo organizavimo, komisijos pirmininko, pirmininko pavaduotojų ir komisijos sekretoriaus rinkimo, posėdžių šaukimo ir procedūrų juose tvarką, raštvedybą ir kitus klausimus nustato Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas. Jį tvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Byloje esantis Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas, kurio 76 ir 78 punktus cituoja pareiškėjas, patvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18. Šio Reglamento 1 punktu nustatyta, kad jis nustato darbo organizavimo, komisijos pirmininko skyrimo, pirmininko pavaduotojų ir komisijos sekretoriaus rinkimo, posėdžių šaukimo ir procedūrų juose tvarką, prašymų bei skundų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo tvarką.

52.       Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

53.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (žr., pvz., 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146‑259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus, ar kitas) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011).

54.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles

– teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, 2018 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-20-502/2018); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017).

55.       Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019). Aptariant pirmąjį norminio administracinio akto požymį, pažymėtina, kad elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais administraciniais aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra taikomos išimtinai ir toks aktas skirtas tik konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011, 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012, 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1155/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra sprendęs neakivaizdžiose situacijose dėl konkretaus akto norminio pobūdžio. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1155/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčo įsakymą, kuris rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui (medžiotojams) sukūrė privalomo pobūdžio elgesio taisyklę (teisės normą), nustatė, kiek vilkų per 2012–2013 metų medžioklės sezoną gali būti sumedžiota, laikė norminiu administraciniu aktu, nes nustatytų požymių pakako, jog šis įsakymas būtų tokiu laikomas. 

56.       Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ginčijamą aktą priėmė subjektas – Komisija, kuri kompetentinga priimti norminius aktus. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) 19 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo organizavimo, komisijos pirmininko, pirmininko pavaduotojų ir komisijos sekretoriaus rinkimo, posėdžių šaukimo ir procedūrų juose tvarką, raštvedybą ir kitus klausimus nustato Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas. Jį tvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Byloje esantis Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas, kurio 76 ir 78 punktų atitiktį įstatymams ginčija pareiškėjas, patvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18. Šio Reglamento 1 punktu nustatyta, kad jis nustato darbo organizavimo, komisijos pirmininko skyrimo, pirmininko pavaduotojų ir komisijos sekretoriaus rinkimo, posėdžių šaukimo ir procedūrų juose tvarką, prašymų bei skundų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo tvarką.

57.       Sprendžiant dėl Komisijos Sprendimu nustatytų elgesio taisyklių, pažymėtina, kad Komisijos Sprendimu patvirtintas reglamentas sukuria elgesio taisykles (teisės normas), visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (inter alia (be kita ko) nagrinėjant asmenų prašymus, skundus), aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų (juo nėra išreikštas vienkartinio teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto ar individualiais požymiais apibrėžtos subjektų grupės atžvilgiu), aktas adresuotas ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams, bet ir daugeliui asmenų, susijusių su rinkimų teisės realizavimu; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose. Akto forma taip pat atitinka norminiams administraciniams aktams taikomus kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų požymių pakanka, jog Sprendimas būtų laikomas norminiu administraciniu aktu, nes nurodyti akto požymiai laikytini esminiais norminio administracinio akto požymiais.

58.       Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2015 m balandžio 1 d. redakcija) 20 straipsnyje (Teisės aktų įsigaliojimas) nustatyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, išskyrus šio straipsnio 12 dalyje numatytus atvejus. 

59.       Pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos norminiai aktai nepatenka į 20 straipsnio 12 dalyje nurodytą išimtį. Vadinasi, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 patvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas turėjo įsigalioti kitą dieną po jo paskelbimo Teisės aktų registre. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Sprendimas būtų oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl konstatuotina, kad šis aktas nėra įsigaliojęs. Tai, kad Reglamentas buvo skelbiamas viešai kitu būdu (Seimo duomenų bazėje), kaip nurodo atsakovas, neturi reikšmės, nes toks paskelbimas nėra oficialus, jis nenumatytas įstatymu. 

60.       Šiame kontekste pastebėtina, kad Seimo duomenų bazėje, kur galima aptikti ir byloje esantį (I t;. b. l. 95–105) Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 patvirtintą minėtą Reglamentą, kurio atitiktį įstatymams jis ginčija, ir būtent šį Reglamentą atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, skiltyje „Užregistravimo TAR data“ jokia data nenurodyta, kad jis būtų paskelbtas, taip pat nenurodytas identifikacinis kodas bei nėra nurodyta nei vieno šio Sprendimo pakeitimo. Tokios informacijos nėra ir prie Seimo duomenų bazėje atskirai patalpinto kito VRK 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. Sp-18, kuriuo Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė patvirtinti naujos redakcijos Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentą (šis sprendimas pateiktas į bylą (I t., b. l. 93). Tokios informacijos nėra ir prie Seimo duomenų bazėje atskirai patalpinto Vyriausiosios rinkimų komisijos pirminės Reglamento redakcijos (2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 44 „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento“), nei prie paskutinės reglamento redakcijos (2020 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. Sp-11 „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento patvirtinimo“). Kartu pažymėtina, kad VRK 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. Sp-18 1 punktu patvirtino naujos redakcijos Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentą, o antru punktu nusprendė pripažinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 44 „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento“ netekusiu galios. Seimo duomenų bazėje yra atskirai patalpintas ir trečias aktas – 2020 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. Sp-11, kuriuo Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbo reglamentą (pridedama) ir pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 44 „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento“ su visais pakeitimais ir papildymais, taip pat nustatyti, kad šis sprendimas įsigalioja 2020 m. vasario 1 d. Taigi šiuo 2020 m. sausio 28 d. aktu Nr. Sp-11 antrą kartą buvo pripažintas nebegaliojančiu 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 44 „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento“ patvirtintas reglamentas, kuris nebegaliojančiu jau buvo pripažintas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18. Be to, Seimo duomenų bazėje prie 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. Sp-18 priedo paspaudus nuorodą, atsidaro ne 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 patvirtintas reglamentas, o 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 patvirtintas reglamentas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra galimybės nustatyti, kokiu Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu (2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 ar 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18) Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė turėjo vadovautis, vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo dirbtą laikotarpį už 2018 m. gegužės mėnesį. 

61.       Minėta, kad Reglamentas yra norminis teisės aktas, kuris oficialiai nepaskelbtas. Konstatavus, kad Reglamentas negalioja, nėra pagrindo tirti pareiškėjo prašomų Reglamento 76, 78 punktų atitikties Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymui.

Dėl įstatymų atitikties Konstitucijai

62.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, neatlikęs teisinio įvertinimo, atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nenumatyta detali pareiginės algos mokėjimo tvarka, atitiktį Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas tiek, kiek juose nenustatyti atlyginimo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams už jų funkcijų vykdymą sugaištą laiką mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kitaip tariant, pareiškėjui kyla abejonių, ar tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas minėtuose teisės aktuose nereiškia, kad juose „yra teisės spragų, kurios gali būti traktuojamos kaip legislatyvinė omisija“, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija.

63.       Vertinant šį apelianto prašymą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau yra poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimus, ir kt.).

64.       Taigi iš pirmiau pateiktos doktrininės nuostatos aiškiai matyti, kad vertinant, ar egzistuoja legislatyvinė omisija, būtina nustatyti: 1) ar visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose; 2) yra poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti; 3) tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia Konstitucija. Šios visos trys sąlygos yra kumuliatyvios, nesant vienos iš jų, legislatyvinė omisija negali būti konstatuojama.

65.       Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 18 d.) 17 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojams ir nariams taikomos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos (ginčui aktuali redakcija, galiojusi 2018 m. sausio 1 d.). Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos bazinį dydį, kurį Vyriausybės teikimu, įvertinus valstybės politikams ir valstybės pareigūnams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Įstatymo IV skirsnio (Valstybės pareigūnų pareiginės algos) 7.1–7.3 punktuose nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientas: 15,5, pavaduotojui – 14, komisijos nariams 12,3. Šio Įstatymo priedėlio IV skirsnio pabaigoje pateikta paryškinta Pastaba, kurioje nustatyta, kad Komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui.

66.       Iš nurodytojo šios Nutarties 65 punkte teisinio reguliavimo matyti, kad visuomeninių santykių teisinis reguliavimas – Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės už jų funkcijų vykdymą komisijoje – yra eksplicitiškai nustatytas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų (teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose), įvertinant, ar egzistuoja legislatyvinė omisija. Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama apimtimi pareiškėjo nurodyti santykiai yra sureguliuoti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, konstatuotina, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą tirti legislatyvinę omisiją (konstitucinę spragą). Todėl atmetamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas tiek, kiek juose nenustatyti atlyginimo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams už jų funkcijų vykdymą sugaištą laiką mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pastebėtina, kad gavęs tokį prašymą Konstitucinis Teismas konstatuotų, jog pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, o tai reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimą, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). 

Dėl VRK nario atlyginimo

67.       Vertinant apelianto argumentą, kad VRK nariui turi būti mokama proporcingai dirbtam laikui, o ne už darbo rezultatus, pažymėtina, kad šiuos santykius, kaip minėta, reglamentuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos) nuostatos ir Įstatymo priedėlio IV skirsnis, inter alia jame įtvirtinta Pastaba. 

68.       Minėta, kad pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 17 straipsnį Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui, pirmininko pavaduotojams ir nariams taikomos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Įstatymo IV skirsnio (Valstybės pareigūnų pareiginės algos) 7.1–7.3 punktuose nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientas: 15,5, pavaduotojui – 14, komisijos nariams 12,3. Šio Įstatymo priedėlio IV skirsnio pabaigoje pateikta paryškinta Pastaba, kurioje nustatyta, kad Komisijų ir tarybų, kurių posėdžiai vyksta periodiškai, nariams pareiginės algos dydis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio nuostatų matyti, kad rinkimų komisijos posėdžiai vyksta tam tikrais intervalais, t. y. periodiškai (šaukia Komisijos pirmininkas savo iniciatyva; jis privalo sušaukti Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių). Todėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nariui taikoma minėta Įstatymo priedėlio IV skirsnio Pastaba, pagal kurią jo pareiginės algos dydis turi būti apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui, atitinkamai neviršijant nustatyto komisijos nario koeficiento – 12,3.

69.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Komisijos nariams atlyginimas turi būti mokamas už faktiškai atliktus darbus. Formuluotė „apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui“ savaime suponuoja, kad per nustatytą laiką atliekami konkretūs darbai. Papildomai pažymėtina, kad Komisijos nariui turi būti mokama už tuos darbus, kurie tiesiogiai susiję su jo vykdomomis funkcijomis, nustatytomis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 16 straipsnyje (Vyriausiosios rinkimų komisijos nario teisės), inter alia dalyvavimą Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžiuose, Vyriausiosios rinkimų komisijos renginiuose (pasitarimuose, instruktažuose, konferencijose, seminaruose), Seimo komitetų ir komisijų, Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, rinkimų ir referendumo komisijų posėdžiuose, konferencijose ir pasitarimuose, kai svarstomi rinkimų arba Referendumo įstatymų pakeitimo projektai, rinkimų arba referendumo organizavimo ir vykdymo klausimai; rengimą Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų bei kitų dokumentų projektų; tikrinimą, ar laikomasi rinkimų, Referendumo bei kitų įstatymų ir teisės aktų, reglamentuojančių rinkimų ir referendumo organizavimą ir vykdymą, reikalavimų; taip pat įstatymų nustatytais atvejais administracinių teisės pažeidimų protokolų surašymą.

Dėl Komisijos pirmininko teisės tikrinti pateiktus duomenis

70.       Apeliantas teigia, kad Komisijos pirmininkė neturėjo teisės tikrinti ir, atitinkamai, koreguoti jo užpildytus darbo laiko apskaitos žurnalo duomenis. Komisijos pirmininkė jo 2018 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos koregavimą privalėjo pateikti svarstyti Komisijos posėdyje ir dėl turėjo būti priimtas kolegialus Komisijos sprendimas. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko teises ir pareigas reglamentuoja ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas, jam atitinkama apimtimi taikomi ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. kovo 1 d.), Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.).

71.       Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas organizuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos darbą; o 20 straipsnyje (Vyriausiosios rinkimų komisijos finansavimas) nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto lėšų; Vyriausiajai rinkimų komisijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Jo teises, pareigas bei atsakomybę tvarkant, naudojant, įtraukiant į apskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai skirtas valstybės biudžeto lėšas nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 10 straipsnyje (Biudžetinės įstaigos turtas) nurodyta, kad biudžetinės įstaigos savininko jai perduotas ir biudžetinės įstaigos įgytas turtas nuosavybės teise priklauso biudžetinės įstaigos savininkui, o biudžetinė įstaiga šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kas laikoma turtu – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės. Minėto turto valdymo principai įtvirtinti šio įstatymo 9 straipsnyje: valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3); racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas. 

72.       Pažymėtina, kad biudžeto asignavimų valdytojų, įskaitant ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką, pareigos įtvirtintos Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnyje, viena iš jų – užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą (5 str. 1 d. 7 p.).

73.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytų įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad Komisijos pirmininkė, vadovaudamasi konstituciniu atsakingo valdymo principu, siekdama užtikrinti paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą ir ekonomiškumą, turi pareigą tikrinti Komisijos nario užpildytus darbo laiko apskaitos žurnalo duomenis, įvertinti, ar konkretus darbas, kuris tiesiogiai susijęs su komisijos nario vykdomomis funkcijomis, nustatytomis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 16 straipsnyje, yra atliktas per protingą laiką. 

74.       Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad V. S. 2018 m. gegužės mėnesio ataskaitoje konkrečiai nedetalizavo, taigi nepateikė įrodymų, kad atliko dalį jo nurodytų darbų ir kaip tie darbai yra susiję su jo, kaip Komisijos nario, atliekamomis pareigomis, tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad V. S. 2018 m. gegužės mėnesio atlyginimas už eitas Komisijos nario pareigas buvo sumažintas pagrįstai, Komisijos pirmininkei atitinkamai koregavus jo nurodytus duomenis apie atliktus darbus ir laiką, per kurį jis atliko konkrečius darbus.

75.       Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi negaliojančiu Komisijos reglamentu, tačiau teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus papildomus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

76.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.