Civilinė byla Nr. e2A-441-881/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00009-2020-9 

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.6.29.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui V. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – I. G., A. J., išvadą duodanti institucija – Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas G. G. kreipėsi į teismą prašydamas:

1.1.       pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio (nuo sudarymo momento) su atsakovu V. J. sudarytas paskolos sutartis: 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m.
sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą (toliau – ir Paskolos sutartys); pripažinus negaliojančiomis (niekinėmis) ieškinyje nurodytas paskolos sutartis, taikyti restituciją – įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui šias sumas: pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį – 92 000 Eur, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį – 25 000 Eur, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį – 32 000 Eur, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą – 164 000 Eur;

1.2.       pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą bei 2019 m. sausio 8 d. notarės R. Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės R. Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-94).

2.       Ieškovas pažymėjo, kad visose su atsakovu sudarytose paskolos sutartyse nurodytas teiginys, jog sutartys yra neatlygintinės – neteisingas. Sudarant paskolos sutartis atsakovas reikalavo įtvirtinti sąlygą, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, o šalims nekyla pareiga mokėti pelno palūkanų. Taip atsakovas siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iš neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovas iš paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomą pinigų skolinimo mokestį, todėl šalys (ieškovas ir trečiasis asmuo I. G.) realiai pinigų gaudavo mažiau, nei nurodyta visose paskolos sutartyse. Iš viso šalys gavo net 70 200 Eur mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyse. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsakovo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-43013-19 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas). Lietuvos bankas, atlikęs tyrimą dėl atsakovo finansinių paslaugų teikimo, kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad atsakovo vykdoma finansinių paslaugų (pinigų skolinimo) teikimo veikla – neteisėta, kadangi pažeidžia Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – ir SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris, be kita ko, dar turi būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Maža to, atsakovo vykdoma neteisėta veikla, anot Lietuvos banko, taip pat pažeidžia imperatyvius reikalavimus, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 22 straipsnio 1 dalyje, kurioje aiškiai nurodyta, jog teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. Taigi, ieškovo teigimu, su atsakovu sudarytos paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnis, VKĮ 22 straipsnio 1 dalis), taip pat viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

3.       Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, neįregistravęs savo finansinių paslaugų teikimo veiklos, anot ieškovo, konstatuotina, jog šalių ir atsakovo sudarytos hipotekos sutartys, kuriomis buvo užtikrintas paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas, taip pat prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), todėl turi būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad byloje minimas paskolos sutartis sudarė fiziniai asmenys, sutartys yra patvirtintos notaro, prieš sudarydamos paskolos sutartis šalys bendravo. Tiek ieškovas, jo žmona I. G., tiek atsakovas turėjo galimybę prieš pasirašydami paskolos sutartis siūlyti ir įtraukti į sutartį norimas sąlygas. Tai liudija paskolos sutartyse esantys įrašai apie sutartyje šalių valia nustatomą netesybų (delspinigių) dydį, nurodoma, kad paskolos gavėjai mano, jog šalių sutarti delspinigiai yra protingi ir teisingi, kad paskolos yra neatlygintinės. Paskolų sutarčių tekstuose susitariama dėl galimybės paskolą grąžinti prieš terminą, sutartyse įrašomos nuostatos, kad šalims išaiškintas ir žinomas CK 6.63–6.65 straipsnių turinys, nurodoma, jog sutartys sudarytos laisva abiejų šalių valia, nenaudojant apgaulės ir spaudimo, po tekstu, kad šios sutartys yra garsiai perskaitytos, suprastos kaip atitinkančios šalių valią, šalys pasirašo, nurodoma, jog paskolų sutarties prasmė ir pasekmės šalims išaiškintos. Paskolos gavėjai sutartyje savo ranka įrašydavo tekstą, kad nurodomą paskolos sutartyse įrašytą visą paskolos sutarties sumą iš paskolos davėjo jie gavo. Apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog gautus pinigus iš V. J. pagal paskolos sutartis jis pats ir jo žmona I. G. perskaičiuodavo notaro kabinete, dalyvaujant V. J., pinigus į rankinę įsidėdavo jo žmona I. G., po to jie visi pasirašydavo sudarytą paskolos sutartį, ją patvirtindavo notaras. Apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad su atsakovu anksčiau buvo pažįstamas, bendravo su juo ir iki 2016 metų, kai sudarė pirmąją paskolos sutartį. Jis tuo metu skolinosi iš V. J. įvairias pinigų sumas, jas grąžindavo.

6.       Teismas vertino, kad, ieškovui, jo sutuoktinei I. G. ir V. J. sudarius ir pasirašius 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir paskutinės paskolos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą, tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Paskolos sutartimis viena paskolos šalis (paskolos davėjas) perdavė kitos šalies (paskolos gavėjams) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjai įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą). Be to, ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko ir įstatymo reikalaujamos formos reikalavimus, jos sudarytos rašytine forma, patvirtintos notaro (CK 6.871 straipsnio 1, 4 dalys).

7.       Teismas atkreipė dėmesį, jog teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo, sudarant hipotekos sutartį, įkeičiant nekilnojamąjį turtą esamos ar būsimo prievolės įvykdymui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju matyti, kad prievoles grąžinti paskolas pagal byloje minimas paskolos sutartis atsakovai užtikrino sutartine hipoteka (CK 4.175 straipsnio 2 dalis), sudarydami 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą, 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį.

8.       Pirmiau nurodytos aplinkybės ir jų vertinimas leido teismui padaryti išvadą, jog susitariančios šalys, pasinaudodamos teise laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys), sudarė keturias paskolos sutartis ir turto įkeitimo hipoteka sutartis, pagal kurias atsakovas suteikė, o ieškovai gavo sutartyse nurodomas pinigų sumas, kurias paskolų gavėjai įsipareigojo grąžinti, bei užtikrino jų grąžinimą jiems priklausančio nekilnojamojo turto sutartine hipoteka (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 4.170 straipsnio 1 dalis, 4.175 straipsnio 2 dalis).

9.       Teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytais motyvais, atmetė ieškovo argumentus, kad byloje ginčijamos keturios paskolos sutartys ir turto įkeitimo hipoteka sutartys patenka į SNTSKĮ reglamentuojamų sutarčių sferą, jog joms taikytinos šio įstatymo nuostatos, draudžiančios teikti paskolas fiziniams asmenims (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis), draudžiančioms asmenims, priežiūros institucijai neįrašius jų į viešąjį kredito davėjų sąrašą, teikti paskolas (SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad SNTSKĮ nuostatos yra nukreiptos užkirsti galimybę neįregistruotiems kreditų teikimo veiklos priežiūros institucijoje subjektams bei fiziniams asmenims teikti kredito paskolas, neleisti kredito davėjams neteisėtai pasipelnyti, nustatant dideles palūkanų, netesybų normas, kartu siekiant apsaugoti valstybės interesą valdyti ir kontroliuoti kredito įmonių veiklą, bei iš šios vykdomos kreditų teikimo veiklos gauti pajamas.

10.       Teismo vertinimu, lingvistiškai ir gramatiškai aiškinant SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, galima daryti skubotą prielaidą, kad vien tik gauto kredito grąžinimą gavėjui užtikrinus nekilnojamojo turto hipoteka, tokia sutartis jau patenka į SNTSKĮ reglamentavimo sferą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos.

11.       Teismas nurodė, kad šalims sudarant 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą, atitinkamai šių sutarčių 4.1, 1.5 punktuose šalių buvo susitarta, jog paskolos yra neatlygintinės ir kad už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjai palūkanų nemoka. Nors ieškovas byloje įrodinėjo, kad atsakovas palūkanas apskaičiuodavo ir gaudavo jas neišmokėdamas tam tikros, paskolos sutartyje įrašytos suteikiamos paskolos sumos dalies, tačiau, anot teismo, įstatymo leistinų įrodymų šiems teiginiams pagrįsti byloje nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Įstatymų leidėjas CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinęs nuostatą, kad dokumentai, išduoti valstybės ar savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Nagrinėjamu atveju visas byloje ginčijamas paskolos sutartis patvirtino valstybės įgaliotas asmuo – notaras, šiame oficialiame rašytiniame įrodyme yra įtvirtinta kategoriška nuostata, kad paskolos gavėjai nemoka, o paskolos davėjas negauna palūkanų už naudojimąsi pinigais. Minėtos paskolos sutarties sąlygos, nustatančios sandorio neatlygintinumą, šalių valia nepakeistos, įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytos (CK 6.228 straipsnis), todėl teismas, spręsdamas šalių ginčą, jomis vadovavosi. Teismas pirmiau nurodytų motyvų pagrindu nusprendė, kad šalių sudarytos keturios paskolos sutartys buvo neatlygintinės, pagal šias sutartis atsakovas negavo, o ieškovas ir jo sutuoktinė nemokėjo palūkanų už naudojimąsi gautais pinigais (CPK 178 straipsnis, CK 6.37 straipsnis).

12.       Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jam pačiam ir kitiems ieškinyje minimiems asmenims (A. S.) atsakovas neperduodavo dalies paskolos sutartyse nurodomos pinigų sumos. Teismas pakartojo, kad paskolos sutartys būdavo sudaromos notaro kabinete, sutartyse nurodomos sąlygos, jog dalis paskolų sumų prieš pasirašant sutartis jau yra pervesta paskolos gavėjams, šalių buvo įrašytos, pats ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis ir jo žmona du kartus perskaičiuodavo notaro kabinete atsakovo perduotus grynuosius pinigus, juos pasiimdavo ir įsidėdavo į rankinę. Visos šios nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, liudija, kad ieškovas ir jo sutuoktinė gavo visas paskolos sutartyse nurodomas paskolų sumas, kitu atveju jie turėjo teisę ir galimybę atsisakyti pasirašyti paskolų sutartis arba paskolos sutartyse savo ranka įrašyti tas sumas, kurias, jų teigimu, jie iš atsakovo realiai gavo. Teismas nusprendė, kad ieškovas byloje nepateikė patikimų įrodymų, kurie patvirtintų ieškinyje nurodomus teiginius, jog jis ir sutuoktinė I. G. pagal paskolos sutartis gavo tik 313 000 Eur sumą.

13.       Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad tas faktas, jog išnagrinėtoje Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 ir joje priimtu 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu yra nustatyta, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartis su įvairiais fiziniais asmenimis, veikė versliškai, gavo pajamų iš sudarytų paskolos sutarčių palūkanų pavidalu, turi įrodomąją prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teismas nustatė, kad V. J. Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, teismui konstatavus, jog jis neteisėtai vertėsi paskolų teikimu 2010–2013 metais, kad jis tai vykdė versliškai ir kad liudytojų parodymai patvirtina, jog jis gaudavo palūkanas už suteiktas paskolos sutartis. Ieškovo ir atsakovo 2016–2018 metais sudarytos paskolos sutartys nebuvo tyrimo objektu Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, dėl šioje civilinėje byloje tiriamų ir vertinamų paskolos sutarčių versliškumo ir palūkanų (ne)mokėjimo Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nėra pasisakęs. Todėl teismas, spręsdamas šalių ginčą šioje byloje, Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 nesivadovavo.

14.       Nustatęs, kad ginčo paskolos sutartys yra neatlygintinės, teismas konstatavo, jog jos, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, nepatenka į minėto straipsnio reguliavimo sferą, ir atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis).

15.       Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad paskolos sutartys buvo vartojimo. Teismo vertinimu, išvadą, kad byloje minimos šalių sudarytos keturios paskolos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, patvirtina paskolos sutarčių lingvistinė ir gramatinė analizė, paskolų gavėjo įsipareigojimai panaudoti paskolas investicijoms į vykdomą statybos verslą. Kad paskolos panaudotos ieškovo šeimos poreikiams tenkinti, paneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovas iš atsakovo paėmė beveik pusę milijono eurų paskolų, pinigus investavo į įvairius nekilnojamojo turto objektus, kurie nėra skirti šeimos poreikiams tenkinti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustačius, jog šalys nėra sudariusios vartojimo kredito sutarčių, nėra pagrindo spręsti, kad sudarydamas paskolos sutartis atsakovas pažeidė VKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

16.       Teismas pažymėjo, jog prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei gali būti pripažinti sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, taip pat jei sandorį sudarančių šalių (-ies) veiksmai nukreipti nusižengti viešajai tvarka ir gerai moralei. Ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko įstatymo leidėjo nustatytus reikalavimus, fiziniai asmenys turi teisę sudaryti paskolos ir turto įkeitimo sandorius, nustatyti tokiose sutartyse priimtinas tarpusavio teises ir pareigas. Šioje byloje dalyvaujančių asmenų pinigų skolinimas, sandorių sudarymas paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti, teismo vertinimu, neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, tokių sandorių sudarymo siekė tiek ieškovas, tiek atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinį dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomu pagrindu atmetė kaip nepagrįstą.

17.       Atmetęs ieškovo reikalavimus pripažinti paskolos ir hipotekos sandorius negaliojančiais, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti prašymo panaikinti notarų išduotus vykdomuosius įrašus, taip pat, teismui atmetus ieškovo reikalavimą pripažinti paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis), nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašomą restituciją. Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę ir galimybę pats grąžinti atsakovui iš jo gautas paskolas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18.       Apeliaciniu skundu ieškovas G. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.       Teismas paskolos atlygintinumą vertino siaurai ir formaliai. Nustatant, ar paskolos sutartis yra atlygintinė, neturi būti suabsoliutinamas paskolos sutarties turinys, turi būti aiškinamasi, kokią realią naudą paskolos sutarties sudarymas, jos vykdymas ir net netinkamas įvykdymas suteikė paskolos davėjui.

18.2.       Tai, kad SNTSKĮ prasme paskolos sutarčių atlygintinumas negali būti aiškinamas nepagrįstai siaurai, apsiribojant tik sutarties teksto pažodiniu aiškinimu ir pelno palūkanų (ne)įtvirtinimu, patvirtina 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (toliau – ir Direktyva) bei tinkamas SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto aiškinimas. Galiausiai tai, kad sutarties atlygintinumas SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme negali apsiriboti tik pelno palūkanų skaičiavimu, o turi būti analizuojama bet kokia kita paskolos davėjo gaunama nauda iš paskolos sutarčių sudarymo (įskaitant priskaičiuotas milžiniškas netesybas), patvirtina į bylą pateikta Lietuvos banko išvada dėl SNTSKĮ taikymo apimties. Atsakovas iš Paskolos sutarčių sudarymo nors ir ne pelno palūkanomis, tačiau kitais būdais (nustatydamas neprotingai dideles netesybas, skolindamas mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyse) gavo milžinišką finansinę naudą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl Paskolos sutarčių neatlygintinumo ir, atitinkamai, SNTSKĮ netaikymo – nepagrįsta ir neteisėta.

18.3.       Tariamai neatlygintinis pinigų skolinimas yra atsakovo jau ilgą laiką vykdoma neteisėta ūkinė komercinė veikla, kuri atsakovui teikia dideles pajamas. Už šią veiklą atsakovas yra nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020. Baudžiamoji byla, kurios sprendimas yra įsiteisėjęs, dar kartą patvirtina, kad tai, jog paskolos sutartyje nėra įtvirtintos pelno palūkanos, niekaip nereiškia, kaip klaidingai laikė pirmosios instancijos teismas, kad paskolų sutartys iš tikrųjų yra neatlygintinės ir paskolos davėjas negali gauti pajamų iš šios veiklos kitais būdais (įrankiais).

18.4.       Atsakovo taikomi mokesčiai pasireiškė dvejomis formomis: a) itin didelių netesybų apskaičiavimu, kurios patirtus nuostolius viršija dešimtis kartų, b) perduodant mažiau lėšų, nei nurodyta paskolos sutartyje, ir taip įgyjant didesnę reikalavimo teisę nei perduota pinigų suma.

18.5.       Atsakovo apskaičiuotos netesybos ne tik viršija su kredito užtikrinimu susijusių išlaidų padengimą, bet ir yra dešimtis kartų didesnės už bet kokius atsakovo patirtus nuostolius dėl prievolės neįvykdymo, todėl pagrįstai gali būti laikomos atsakovo pajamomis.

18.6.       Kaip matyti iš Paskolos sutarčių turinio, iš viso apeliantas iš atsakovo skolinosi 383 200 Eur sumą (nors faktiškai paskolos gavėjai gavo mažesnes sumas), tačiau atsakovas pagal Paskolos sutartis jau yra apskaičiavęs ir pateikęs antstoliui išieškoti net 633 073,98 Eur netesybų. Hipotekos sutartimis buvo užtikrintas ir netesybų mokėjimas, todėl atsakovo galimybė išsiieškoti tokio dydžio netesybas yra reali. Tai, kad tokio dydžio netesybos dešimtis kartų viršija bet kokius atsakovo patirtus ir galimus patirti nuostolius dėl vėlavimo grąžinti paskolos sumas – akivaizdu.

18.7.       Didžiausi įmanomi atsakovo nuostoliai dėl apelianto vėlavimo grąžinti pasiskolintas lėšas – 30 000 Eur (suma, kokią galėjo uždirbti atsakovas, jeigu apeliantas būtų laiku įvykdęs visas paskolos sutartis, o atsakovas visas grąžintas sumas būtų skyręs terminuoto indėlio sudarymui). Tuo tarpu atsakovas, kaip savo minimalių nuostolių atlyginimą už laiku neįvykdytas prievoles, yra apskaičiavęs 633 000 Eur netesybų. Ne tik apskaičiavęs, bet ir pradėjęs tokios apimties netesybų išieškojimą iš apelianto įkeisto turto. Todėl darytina išvada, kad atsakovo skaičiuojamos ir realiai bandomos išieškoti neproporcingo ir neprotingo dydžio netesybos privalo būti laikomos SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme kitais mokesčiais, todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Paskolos sutartys negali būti traktuojamos kaip neatlygintinės.

18.8.       Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš argumentų, kodėl įgytos reikalavimo teisės ir realiai perduotos pinigų sumos skirtumas nelaikytinas Paskolos sutarčių atlygintinumą patirtinančia aplinkybe, nurodė tai, jog apeliantas ir I. G. (toliau – ir Šalys) apie tokį taikomą skirtumą negalėjo nežinoti ir su juo sutiko. Tačiau ta aplinkybė, ar Šalys sutiko su tokiu mokesčio pobūdžiu (žinojo, kad jis taikomas) ar ne, neturi jokios įtakos paties mokesčio egzistavimui. Todėl teismo nurodytas argumentas, jog mokesčio taikymo Šalys neįrodė, kadangi pačios su jo taikymu sutikimo, yra visiškai nepagrįstas, neigiant mokesčio egzistavimą. Tokiais argumentais teismas tarsi sutinka su tokio užslėpto mokesčio buvimu, o tai leidžia teigti, kad teismo sprendimas yra prieštaringas.

18.9.       Išsamūs ieškinyje nurodyti argumentai bei pateikti dokumentai, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad Šalių su atsakovu nesieja jokie santykiai, todėl atsakovo noro skolinti dideles pinigų sumas nepažįstamiems asmenims neatlygintinai nėra įmanoma paaiškinti; atsakovas yra nuteistas už pinigų skolinimo veiklą ir baudžiamojoje byloje nustatyta, jog paskolos sutartys buvo atlygintinės, o atlyginimą suponavo būtent įgytos reikalavimo teisės ir perduotos pinigų sumos skirtumas; atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ir naujas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o į šio ikiteisminio tyrimo medžiagą jau įeina ir Paskolos sutarys (dėl šio ikiteisminio tyrimo apeliantas prašė teismą stabdyti bylą, kol bus priimtas galutines teismo nuosprendis minėtoje baudžiamojoje byloje, patvirtinantis užslėpto mokesčio buvimą, bet teismas šio prašymo netenkino); atsakovo verslininko statusas pinigų skolinimo veiklos atžvilgiu pripažintas ir Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-69-436/2018; leidžia teigti, kad šioje situacijoje kur kas labiau tikėtina, jog aplinkybė, kad Šalys gavo mažesnes pinigų sumas, nei nurodyta Paskolos sutartyse, buvo, nei jog jos nebuvo.

18.10.       Paskolos sutarčių atlygintinumas yra svarbus ne tik įrodant, kad SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas Paskolos sutarčių atžvilgiu negali būti taikomas, bet ir pagrindžiant tai, jog Paskolos sutartys patenka į SNTSKĮ reguliavimo sritį, todėl privalo atitikti SNTSKĮ numatytus imperatyvius reikalavimus. Paskolos sutartys tiek pagal savo turinį, tiek pagal sudarymo tikslą, gali būti priskiriamos kredito sutartims, kurios įtvirtintos SNTSKĮ
2 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tiek Direktyvos, tiek SNTSKĮ taikymo susiaurinimas tik iki kredito sutarties, kaip ji apibrėžta CK 6.881 straipsnyje, neatitiktų nei Direktyvos, nei aptariamo įstatymo taikymo tikslų.

18.11.       Nors pirmosios instancijos teismas, klaidingai konstatavęs, kad dėl Paskolos sutarčių atitikties SNTSKĮ reikalavimams negali būti sprendžiama, apskritai nevertino, ar Paskolos sutartys nepažeidžia SNTSKĮ imperatyvų, pagrindas Paskolos sutartis pripažinti niekinėmis (CK 1.80 straipsnis) yra, todėl teismo sprendimas klaidingas ir šioje apimtyje. Fizinis asmuo, kaip šiuo atveju atsakovas, paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimi (paskolos davėju) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvaus pobūdžio teisės normos.

18.12.       Paskolos sutartys turėjo būti pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu ne tik todėl, kad pažeidžia SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog Paskolos sutartys negali būti laikomos vartojimo. Paskolos sutartys nėra susijusios su verslo tikslais, o priešingai teismui konstatuoti nebuvo pagrindo.

18.13.       Nėra suprantama, kodėl teismas nurodo, kad iš Paskolos sutarčių turinio „lingvistinės ir gramatinės“ analizės matyti, jog apeliantas įsipareigojo panaudoti paskolas investicijoms į vykdomą statybų verslą. Tai nėra tiesa. Teismas ne tik iškraipo faktines aplinkybes, bet ir sukuria naujas. Priešingai nei konstatavo teismas, nekilnojamųjų objektų statyba negali būti sutapatinama su statybos verslu. Teismas padarė išvadą dėl statybos verslo apskritai netyręs ir neanalizavęs, kokiu tikslu objektai buvo statomi, ar objektai teikia Šalims kokią nors finansinę naudą ir pan. Apeliantas nėra nekilnojamojo turto vystytojas, jo vykdyta individuali veikla apsiribojo remonto ir vidaus apdailos darbų atlikimu klientams, todėl nekilnojamojo turto statyba (toliau ir NT objektų sukūrimas) į apelianto komercinę veiklą nepateko.

18.14.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolų lėšomis buvo pastatyti du atskiri NT objektai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), padarė prielaidą, jog šie negali būti skirti šeimos poreikiams tenkinti. Kitaip tariant, anot teismo, šeimos poreikių tenkinimui gali būti statomas daugiausia vienas NT objektas, o jeigu statomi du, tai jau yra statybos verslas. Akivaizdu, jog tokia išvada yra neteisinga.

18.15.       Teismas netinkamai aiškina vartojimo sutarties sampratą ir nepagrįstai ją susiaurina. Teismas turi vertinti ne tai, ar sutartis sudaryta šeimos poreikiams, bet tai, ar sutartis nėra sudaryta verslo tikslais. Jeigu nėra nustatoma, jog sutartis yra sudaryta verslo tikslais, ji turi būti laikoma vartojimo, net ir tuo atveju, jei šeimos poreikių tenkinimas nėra įžvelgiamas. Sutarties pripažinimą vartojimo lemia ne vartojimo tikslų nustatymas, o verslo tikslų nenustatymas.

18.16.       Teismas privalėjo kiekvieną ginčijamą Paskolos sutartį vertinti atskirai ir nustatinėti jos paskirtį konkrečiu atveju. Šioje situacijoje bylos medžiaga buvo ištirta ir išanalizuota paviršutiniškai, neatsižvelgta į apelianto teiktus argumentus. Apeliantas į bylą buvo pateikęs 2020 m. gegužės 27 d. paaiškinimus, kuriuose detaliai aptarė kiekvienos paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, skolinimosi tikslus, kiekviena paskolos sutartimi gautų lėšų panaudojimą bei kokiais tikslais nekilnojamieji objektai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo statomi, tačiau teismas į apelianto nurodytus motyvus neatsižvelgė ir jų visiškai nevertino.

18.17.       Kaip matyti iš byloje esančių Paskolų sutarčių, tik pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos ir novacijos sutartį pasiskolintos lėšos buvo panaudotos gyv. namo (duomenys neskelbtini) statybai. Visos likusios 3 sutartys buvo sudarytos (duomenys neskelbtini) namo statybai. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teismo išvada, jog Paskolos sutartys buvo sudarytos verslo tikslais, yra visiškai nepagrįsta, o Paskolos sutartys turėjo būti pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu ne tik dėl prieštaravimo SNTSKĮ imperatyviems reikalavimams, bet ir VKĮ 22 straipsnio 1 daliai bei kitiems nurodytiems teisės aktams.

18.18.       Teismo pozicija ir argumentacija dėl CK 1.81 straipsnio netaikymo yra paviršutiniška ir nepagrįsta. Paskolos sutartis reikia vertinti ne izoliuotai, o turint omenyje tai, kad Paskolos sutartys buvo sudarytos toliau atsakovui vykdant neteisėtą ūkinę komercinę veiklą, už kurią atsakovas jau yra nuteistas ir dėl kurios atsakovo atžvilgiu net dabar yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas. Priešingai nei nurodo teismas, Lietuvos įstatymai ne tik draudžia užsiimti paskolų teikimo veikla (masiškai sudarinėti atlygintines paskolos sutartis) šios veiklos neįregistravus, bet ir net numato už tai baudžiamąją atsakomybę. Teismas apskritai nenurodė, kuo Paskolos sutartys skiriasi nuo tų, už kurių sudarymą atsakovas yra nuteistas, jog būtent šios Paskolos sutartys viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštarauja, o tos sutartys, kurios sudarė baudžiamosios bylos medžiagą, ne tik prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, bet net užtraukė atsakovui baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai duomenų ir informacijos, patvirtinančios, kad atsakovas užsiima teisei priešinga veikla ir tai atlieka versliškai bei stambiu mastu, o tai sudarė teismui pagrindą konstatuoti neteisėtos veikos buvimą atsakovo veiksmuose civilinės teisės požiūriu.

1.       Atsakovas V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 proc. šios sumos priteisiant atsakovui kaip kompensaciją už patirtą turtinę bei neturtinę žalą, leisti atsakovui už 0,20 Eur mokestį už kompaktinį diską arba į atsakovo USB atmintinę ar į CD gauti Kauno apygardos teismo pirmininko atsisakytus pateikti 2020 metų teismo posėdžių – visų pirma, 2020 m. spalio 14 d. – garso įrašų kopijas, po jų gavimo 20 dienų pratęsti arba atnaujinti terminą naujam atsiliepimui pateikti, priteisti 1 060,57 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašo iš valstybės institucijų bei privačių subjektų išreikalauti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus įrodymus, taip pat jo nurodytų ikiteisminių tyrimų, administracinių nusižengimų, baudžiamųjų, civilinių, administracinių ir vykdomųjų bylų medžiagas bei priimti visus kitus pirmosios instancijos teismo nepriimtus prašymus, juos tenkinti; priimti naujus pridedamus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1.       Teismas tinkamai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai nurodė, jog byloje minimas paskolos sutartis sudarė fiziniai asmenys, sutartys yra patvirtintos notaro, prieš sudarant paskolos sutartis šalys bendravo, ieškovas G. G., jo žmona I. G., tiek atsakovas V. J. turėjo galimybę prieš pasirašydami paskolos sutartis siūlyti ir įtraukti į sutartį norimas sąlygas.

19.2.       Apelianto skunde pateikiamos prielaidos apie teismo įvykdytus pažeidimus yra visiškai nepagrįstos. Teismas teisingai ir pagrįstai vertino, o apeliantas nepaneigė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.870 straipsnio 1 dalyje.

19.3.       Teismas bylos medžiagos pagrindu teisingai ir pagrįstai nustatė, jog teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo sudarant hipotekos sutartį, įkeičiant nekilnojamąjį turtą esamos ar būsimo prievolės įvykdymui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Įrodymai byloje, tarp jų rašytiniai atsakovo, trečiojo asmens A. J. pateikti įrodymai, teismo posėdžių civilinėje byloje
Nr. e2-532-254/2020 garso įrašai, ieškovo bei atsakovo paaiškinimai, paneigia apelianto skunde nurodytus argumentus ir patvirtina aplinkybes, kad apeliantas ilgą laiką vykdo statybų, nekilnojamojo turto vystymo (naujų nekilnojamojo turto objektų sukūrimo), nekilnojamojo turto prekybos ir nuomos verslą, šiam verslui apeliantui nuolat pritrūkdavo apyvartinių lėšų, todėl apeliantas atsakovo ilgą laiką periodiškai prašė ir net reikalavo be palūkanų paskolinti piniginių lėšų paskolų grąžinimui užtikrinti siūlydami įkeisti nekilnojamąjį paskolos gavėjų G. G. bei I. G. turtą.

19.4.       Teismas sutartis aiškino sąžiningai – nagrinėjo ne tik sutarčių tekstus, bet ir su sutarčių tekstu sutampančius tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgdamas į paskolos sutarčių esmę ir tikslą, šalių derybas dėl sutarčių sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po paskolos sutarčių sudarymo.

19.5.       Teismas motyvuotai atmetė ieškovo argumentus, kad byloje ginčijamos keturios paskolos sutartys ir turto įkeitimo hipoteka sutartys patenka į SNTSKĮ reglamentuojamų sutarčių sferą, jog joms taikytinos šio įstatymo nuostatos, draudžiančios teikti paskolas fiziniams asmenims (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis), draudžiančioms asmenims, priežiūros institucijai neįrašius jų į viešąjį kredito davėjų sąrašą, teikti paskolas (SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nėra kredito davėjas SNTSKĮ 1 straipsnyje nurodyta prasme.

19.6.       Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo prievolių nevykdymas ar netinkamas vykdymas atsakovui suteikė „realią naudą“, nes atsakovas paskolos sandorius sudarė apelianto įtikinėjamas, jog apeliantas pinigines prievoles įvykdys paskolų sutartyse apelianto iniciatyva nurodytais terminais. Apelianto prievolių nevykdymas ar netinkamas vykdymas nėra ir negali būti „reali nauda“ atsakovui, nes apelianto atsakovui sukelta žala negali būti nauda.

19.7.       Atsakovas nėra „Kredito davėjas“ SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies prasme, be to, atsakovas ieškovui ir jo sutuoktinei suteikė ne kreditą, o paskolas, atsakovas yra fizinis asmuo, paskolas suteikė be palūkanų – tai yra, nesiekdamas pelno.

19.8.       Direktyvos 2014/17/ES 41 straipsnio b punktas ginčo paskolų sandoriams netaikytinas, nes apeliantas nėra vartotojas, apeliantas yra naudą iš paskolos sutarčių gavęs ir toliau gaunantis verslininkas.

19.9.       Apeliantas skunde nepagrįstai iškraipo SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto turinį, nes apelianto ir jo sutuoktinės pasiūlyti delspinigiai nėra joks mokesčių taikymas. Apeliantas nepateikė jokio teisės normose taikomo sąvokos „mokesčiai“ apibrėžimo, jokių „paslėptų mokesčių“ ginčo sandoriuose nėra ir apeliantas jų neįrodė. Apelianto, I. G. prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, jų prievolė mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas nereiškia, kad ginčo paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantas ir I. G. yra kaltoji šalis.

19.10.       Apeliantas skunde neginčija, kad turėjo galimybę grąžinti paskolas laiku, be paskolų sutartyse apelianto ir jo sutuoktinės pasiūlytų netesybų, kurias jis apeliaciniame skunde nepagrįstai vadina „mokesčiais“, nes pats žadėjo parduoti savo nekilnojamąjį turtą, tačiau grąžinti paskolas ir nemokėti paties pasiūlytų delspinigių vengė piktybiškai, nekilnojamąjį turtą paskolų grąžinimui parduoti atsisakė. Apeliantas pats kenkė savo interesams vilkindamas prievolių vykdymą ir apgaudinėdamas atsakovą – reikalaudamas ankstesnių paskolų grąžinimui skolinti vis naujas pinigų sumas, o išaugus prievolėms kreipėsi į teismą su ieškiniais toliau vilkindamas prievolių vykdymą.

19.11.       Įstatymų leidėjas SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalyje numatė, kad „Kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms“. Byloje daugybė įrodymų paneigia apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad ieškovas iš atsakovo paskolų prašė bei jas gavo verslo ir profesinėms reikmėms, todėl ieškovas nėra joks kredito gavėjas.

19.12.       Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neįrodė, kuriam tikslui jis panaudojo iš atsakovo ginčijamais sandoriais pasiskolintas 383 200 Eur pinigines lėšas.

19.13.       Apeliantas skunde neginčija, kad ir šiuo metu turi daug ir brangaus nekilnojamojo turto objektų, į kurį pastaruoju metu investavo ir investuoja dideles pinigų sumas, gauna labai dideles mėnesines apie 5 000 Eur daugybės nekilnojamojo turto objektų nuomos pajamas, todėl teismas jam nepagrįstai atidėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą, leido iš esmės toliau nemokamai akivaizdžiai nesąžiningai bylinėtis. Atsakovas bei trečiasis asmuo A. J. į byla pateikė įrodymus, kad apeliantas ir I. G. atsakovui bei kitiems kreditoriams nuolat registruotais laiškais siunčia pranešimus, jog ketina kreiptis į teismą su prašymais skelbti jiems fizinių asmenų bankrotą, nors tuo pačiu metu gauna labai dideles labai brangaus nekilnojamojo turto objektų nuomos pajamas.

19.14.       Atsakovo apeliantui ir jo sutuoktinei suteiktos paskolos nėra jokie „kreditai“, nes kreditavimo sutarties sampratą apibrėžia CK 6.881 straipsnis, o atsakovas nėra nei CK 6.881 straipsnyje nurodytas bankas, nei kita kredito įstaiga, ieškovas ir jo sutuoktinė neįsipareigojo atsakovui mokėti palūkanas. Šias aplinkybes patvirtina ne tik paskolų sutarčių sąlygos, ieškovo elgesys – paskolos sutarčių neginčijimas ilgą laiką (2–3 metus) po paskolos sutarčių sudarymo, bet ir ieškovo atsakymas į atsakovo klausimą 2020 m. spalio 14 d. teismo posėdyje, ar ieškovas paskolos sutartimis siekė atsakovui mokėti pelno palūkanas. Šios aplinkybės patvirtina, kad paskolų sutartys buvo neatlygintinės, o apeliacinį skundą apeliantas pateikė piktnaudžiaudamas teise. Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovo neatsakymas į atsakovo klausimą 2020 m. spalio 14 d. teismo posėdyje, kokie buvo nuolatinio piniginių lėšų skolinimosi iš atsakovo privalumai, lyginant su kitais ieškovo paskolų davėjais, bankais, kredito unijomis.

19.15.       Iš apeliacinio skundo argumentų akivaizdu, kad apeliantas CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu neatlygintinius paskolų sandorius ginčija ne siekdamas apsaugoti valstybės interesą valdyti ir kontroliuoti kreditų įmonių veiklą, o privatų interesą – nevykdyti sutartinių įstatymo nustatytų prievolių, nepagrįstai praturtėti.

19.16.       Teismas tinkamai taikė SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos.

19.17.       Apeliantas nepateikė įstatymo leistinų įrodymų savo teiginiams pagrįsti, neva atsakovas palūkanas apskaičiuodavo ir gaudavo neišmokėdamas tam tikros, paskolos sutartyje įrašytos suteikiamos paskolos sumos dalies (CPK 178 straipsnis), tokių teiginių nepalaikė bei neįrodinėjo ieškovo sutuoktinė I. G.. Teismas byloje pateiktus įrodymus pagrįstai vertino kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto, išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

19.18.       Apeliantas skunde neginčija, kad notarų patvirtintos paskolų sutartys, hipotekos sutartys yra patvirtintos valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, jog šie dokumentai yra laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią nei apelianto skundo prielaidos. Apeliantas skunde neginčija, kad vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – apelianto ginčijamuose paskolų sandoriuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tokių įrodymų apeliantas skunde nepateikė.

19.19.       Teismas pagrįstai atmetė ieškovo teiginius, kad jam pačiam ir kitiems ieškinyje minimiems asmenims (A. S.) atsakovas neperduodavo dalies paskolos sutartyse nurodomos pinigų sumos, nes apelianto ir jo sutuoktinės inicijuotos paskolos sutartys su atsakovu būdavo sudaromos notaro kabinete laisva šalių valia, 2016 m. gruodžio 23 d. sutartyje nurodyta, jog dalis paskolos sumos prieš pasirašant sutartis jau yra pervesta ar sumokėta paskolos gavėjams, 2018 m. gegužės 4 d. susitarime nurodomos sąlygos, kad dalis paskolos sumos jau yra paskolos gavėjų gauta, šalių buvo įrašytos, kitų paskolų sumas ieškovas gavo visas iš karto grynais pinigais notaro kabinete, o pats ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis ir jo žmona du kartus perskaičiuodavo notaro kabinete atsakovo perduotus grynuosius pinigus, juos pasiimdavo ir įsidėdavo į rankinę. Ieškovo sutuoktinė I. G. daugelį metų dirba finansininke bei buhaltere keliose įmonėse. Visos šios nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovas ir jo sutuoktinė gavo visas paskolos sutartyse nurodomas paskolų sumas, ir paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl paskolos sutarčių atlygintinumo.

19.20.       Apeliantas nepagrįstai iškraipo pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstai teigdamas, neva teismas nurodė, jog apeliantas ir I. G. apie tokį taikomą skirtumą negalėjo nežinoti ir su juo sutiko.

19.21.       Apelianto skundo argumentus, neva paskolų sutartys yra atlygintinės, paneigia ne tik aplinkybė, kad atsakovas skolininkams G. G. ir I. G. perdavė (arba pervedė mokestiniais pavedimais) visas paskolų sutartyse įrašytas pinigų sumas, o jie savo rankų įrašais patys patvirtino, jog tas pinigų sumas gavo, bet ir atsakovui praleidus prievolių terminus siųsti raštiški apelianto prašymai, pateikti su atsakovo 2020 m. vasario 11 d. atsiliepimu.

19.22.       Aplinkybes, jog apeliantas ir trečiasis asmuo I. G. realiai gavo visas ginčo paskolos sutartyse jų rankomis įrašytas ir pasirašytas pinigų sumas, patvirtina įrodymai byloje, kuriuos teismas kaip visumą teisingai įvertino kartu su kitais įrodymais, o apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde jų neginčijo. Apeliantas neįrodė, kad jis ir trečiasis asmuo I. G. gavo mažesnes (ar didesnes) pinigų sumas (CPK 178 straipsnis).

19.23.       Teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai nesivadovavo Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 kaip nesusijusiu su ieškovo reikalavimais. Be to, ieškovui atsakovas 2016 metais buvo pranešęs, kad jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau – jog yra nagrinėjama baudžiamoji byla, inkriminuojant BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, bet ieškovas iki ieškinio padavimo ikiteisminio tyrimo nelaikė kliūtimi iš atsakovo gauti neatlygintines paskolas.

19.24.       Apeliantas neginčija, kad teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.881 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kreditavimo sutarties samprata. Iš šio įstatymo sąlygų akivaizdu, jog fizinis asmuo negali suteikti vartojimo kredito.

19.25.       Teismas atliko išsamią lingvistinę ir gramatinę paskolos sutarčių bei atsakovo, trečiojo asmens A. J. atsiliepimuose pateiktų įrodymų analizę prieš padarydamas išvadas, kad byloje minimos šalių sudarytos keturios paskolos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys. Šias išvadas patvirtina ne tik sutarčių tekstuose užfiksuoti paskolų gavėjo įsipareigojimai panaudoti paskolas investicijoms į vykdomą statybos verslą (rekuperatorių, boilerių, kitos įrangos pirkimui), bet ir rašytiniuose prašymuose atsakovui, antstoliui Sauliui Užkuraičiui užfiksuoti ieškovo patvirtinimai apie atsakovo paskolintų lėšų naudojimą ieškovo vykdomam nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) statybos verslui, šių objektų įrengimo bei nuomos verslui. Tai, kad paskolos panaudotos ieškovo šeimos poreikiams tenkinti, paneigia ne tik teismo byloje pagrįstai nustatytos aplinkybės, bet ir atsakovo bei trečiojo asmens A. J. atsiliepimuose pateikti įrodymai, iš atsakovo teismo atsisakyti priimti įrodymai.

19.26.       Apeliantas skunde neįrodė, kad atsakovas jam įsipareigojo teikti vartojimo kreditus (CK 6.886 straipsnio 4 dalis). Atsakovas nėra vartojimo kredito davėjas, o apeliantas neįrodė, kad jis yra vartojimo kredito gavėjas ir jog ginčijamiems sandoriams taikytinas Vartojimo kredito įstatymas. VKĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Ieškovo su atsakovu sudarytos ginčijamos paskolų sutartys yra užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), todėl apeliantas atsakovui nepagrįstai bando taikyti VKĮ 22 straipsnio ir kitas nuostatas.

19.27.       Apeliantas neįrodė, kad pagrindinis ir vienintelis vienos sutarčių šalies ar abiejų šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Apeliantas ieškinyje nekėlė reikalavimų analizuoti kitų bylų medžiagą, todėl apeliacinį skundą nepagrįstai grindžia aplinkybe, jog teismas neišėjo iš ieškinio reikalavimo ribų ir buvo objektyvus. Apeliantas nenurodė ir jokių susijusių baudžiamųjų bylų, kuriose dėl apelianto ginčijamų sandorių būtų įsiteisėję teismų sprendimai. Įrodymai byloje patvirtina, kad teisinių santykių stabilumui žalą daro ne atsakovas, o apeliantas – šias aplinkybes patvirtina Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2VP- 9086-451-2019.

19.28.       Netesybų dydį pasiūlė apeliantas ir jo sutuoktinė, siekdami atsakovą įtikinti, kad jie prievoles įvykdys tinkamai ir laiku. Laisva apelianto ir jo sutuoktinės valia atsakovui pasiūlytas netesybų dydis neįrodo, kad atsakovas „piktnaudžiaudamas ir bandydamas apeiti įstatymų reikalavimus, išvengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai bei nuolat įstatymus pažeidžia“, ir kad paskolų sandoriai dėl apelianto ir jo sutuoktinės pasiūlyto netesybų dydžio pripažintini negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu.

19.29.       Apelianto nurodomos teismų bylos ar su kitais asmenimis sudaryti sandoriai, nurodyti vykdomųjų bylų numeriai nėra susiję su apelianto ginčijamais sandoriais.

19.30.       Lietuvos bankas nenustatė, kad yra pagrindas paskolų sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, taip pat nenustatė, jog atsakovas paskolų sandoriais vykdė apelianto deklaratyviai nurodomą neteisėtą ūkinę komercinę ar kitokią veiklą.

19.31.       Apeliantas pateikė akivaizdžiai neteisėtos, atsakovą diskriminuojančios šališkų asmenų priimtos 2019 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-69-436/2018 teksto ištrauką.

19.32.       Teismas pagrįstai nekonstatavo nusikalstamos atsakovo veikos (civilinės teisės požiūriu) buvimo fakto, detaliai įvertinęs visas su ieškiniu susijusias aplinkybes ir nepripažino Paskolų sutarčių ir Hipotekos sandorių prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei.

19.33.       Apeliantas nepagrįstai neprašė tenkinti atsakovo prašymą priteisti jam iš ieškovo 7,62 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 178 straipsnis, 93 straipsnis).

19.34.       Teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi nepagrįstai atidėjo net 8 397 Eur žyminio mokesčio mokėjimą, tenkino didesnį apelianto reikalavimą, nei jis prašė.

1.       Trečiasis asmuo A. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 proc. šios sumos priteisiant atsakovui kaip kompensaciją už patirtą turtinę bei neturtinę žalą, priimti naujus pridedamus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie (taip pat kiti, analogiški atsakovo atsiliepimui) argumentai:

20.1.       Apeliantas inicijavo ginčo paskolos sutarčių sudarymą, pats nustatė prievolių vykdymo terminus, sudarant paskolos sutartis turėjo daug pinigų skolinimosi patirties, jam nereikėjo teisininko pagalbos. Ginčą apeliantas pradėjo kelti tik dėl atsakovo reikalavimo įvykdyti prievoles, po 2–3 metų nuo prievolių terminų pasibaigimo.

20.2.       Apeliantas neteisingai aiškina SNTSKĮ, iškraipo ir netinkamai vartoja sąvokas „reali nauda“, „atlygintinumas“, „mokesčiai“, jomis manipuliuoja pažeisdamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

20.3.       Apeliantas neįrodė, kad atsakovas kaip paskolos davėjas dėl apelianto prievolių nevykdymo gavo kokios nors „realios naudos“, taip pat neįrodė, jog atsakovas siekė apelianto prievolių neįvykdymo.

20.4.       Apelianto pasiūlytas delspinigių dydis nereiškia, kad paskolų sutartims taikytinos SNTSKĮ nuostatos ar kad ginčo paskolų sutartys yra atlygintinės.

20.5.       Notaras ir pats apeliantas, jo sutuoktinė notarų kabinetuose patys susiskaičiavo bei patvirtino paskolų sutartimis gautas pinigų sumas. Apeliantas ieškinyje ir apeliaciniame skunde vardija bet neaiškias paskolų sutartimis gautas sumas.

20.6.       Apeliantas teismo posėdyje patvirtino, kad jo niekas nevertė skolintis iš atsakovo; pats apeliantas prieš atsakovą naudojo psichinę prievartą, spaudimą ir šantažą reikalaudamas paskolinti vis naujas pinigų sumas.

20.7.       Apeliantas ir trečiasis asmuo I. G. paskolos sutartis sudarė kaip verslininkai – pelno iš statybos, nekilnojamojo turto vystymo bei nuomos gavimui, o ne kaip vartotojai. Apeliantas neįrodė priešingai.

20.8.       Apeliantas ir trečiasis asmuo I. G. turėjo realią galimybę grąžinti paskolas laiku, be netesybų, tačiau paskolų negrąžino, patys tyčia kenkė savo interesams.

20.9.       Apeliantas neįrodė, kad ginčo paskolos sutartys patenka į SNTSKĮ reguliavimo sritį ar pažeidžia SNTSKĮ keliamus imperatyvius reikalavimus.

20.10.       Apeliantas neįrodė, kad ginčo paskolos sutartys yra ne paskolos sutartys, o kredito sutartys. Taip pat neįrodė, jog ginčo paskolos sutarčių tikslas yra atsakovo pelno siekimas, bylos medžiaga patvirtina, kad pelno siekia tik paskolos gavėjas apeliantas kaip verslininkas (o ne vartotojas).

20.11.       Apeliantas neįrodė, kad ginčo paskolos sutartys yra vartojimo.

20.12.       Apeliantas neįrodė, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalies (-ių) ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.

20.13.       Kadangi Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis, Kauno apygardos teismas atsakovui ir trečiajam asmeniui A. J. nepagrįstai atsisakė pateikti teismo posėdžių garso įrašus, jie pažeidė atsakovo ir A. J. teisę į atsiliepimų surašymą naudojantis vykusių teismo posėdžių garso įrašais, neteisėtai apribojo procesines atsakovo ir
A. J. teises, numatytas CPK 13 straipsnyje, CPK 42 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei.

Dėl atsakovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

23.       Lietuvos apeliaciniam teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose (2021 m. liepos 9 d. gautas dokumentas Nr. DOK-3422) atsakovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24.       CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą aspektu, atsakovo argumentus, atsižvelgdama į tai, kad šalių teisė būti išklausytoms buvo įgyvendinta šalims teikiant apeliacinės instancijos teismui procesinius dokumentus, konstatuoja, jog būtinumas skirti žodinį šios bylos nagrinėjimą neegzistuoja. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo (išreikalavimo) ir kitų šalių prašymų

26.       Apeliantas (teikdamas 2021 m. balandžio 29 d. prašymą Nr. DOK-2256), atsakovas (atsiliepime į apeliacinį skundą ir vėliau teiktuose dokumentuose), taip pat trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinės instancijos teismo išreikalauti ir (ar) priimti naujus įrodymus (įskaitant atsakovo prašymus apklausti liudytojais jo nurodomus asmenis).

27.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.

28.       Vertindamas apelianto prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad, pagal apelianto pateiktus duomenis, nurodytas ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, apeliantas pagal baudžiamojo proceso teisės normas neturi teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kita vertus, įvertinus prašomų išreikalauti duomenų pobūdį (atsakovui pareikšto įtarimo kopiją, taip pat specialisto išvados dėl atsakovo ūkinės finansinės veiklos kopiją), nėra pagrindo spręsti, jog šie įrodymai turėtų esminės reikšmės nagrinėjami bylai. Dėl šios priežasties apelianto prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

29.       Pasisakydamas dėl atsakovo (ir tuo pačių trečiojo asmens A. J.) prašymų, susijusių su naujų įrodymų priėmimu ir (ar) išreikalavimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pateikti prašymai – tiek dėl prašymų argumentacijos, tiek prašomų išreikalauti įrodymų apimties – neatitinka reikalavimo, pagal kurį naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Be to, dalis prašymų pateikta ne atsiliepime į apeliacinį skundą, o jau pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, todėl prieštarauja CPK 323 straipsnyje įtvirtintam draudimui pasibaigus apeliacinio skundo, o remiantis CPK 17 straipsniu – ir atsiliepimo į apeliacinį skundą, padavimo terminui keisti (pildyti) šiuos procesinius dokumentus. Dėl išdėstytų priežasčių nurodytus prašymus atsisakoma tenkinti kaip pateiktus netinkamai naudojantis procesinėmis teisėmis.

30.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad nėra kompetentingas spręsti garso įrašų kopijų išdavimo ir apmokėjimo už jas Kauno apygardos teisme klausimų, todėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyto prašymo leisti atsakovui už 0,20 Eur mokestį už kompaktinį diską arba į atsakovo USB atmintinę ar į CD gauti Kauno apygardos teismo pirmininko atsisakytus pateikti 2020 metų teismo posėdžių garso įrašų kopijas, o po jų gavimo 20 dienų pratęsti arba atnaujinti terminą naujam atsiliepimui pateikti, nenagrinėja.

31.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugsėjo 9 d. gautų atsakovo dokumentų (tiek, kiek jie nesusiję su išnagrinėtu prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones) (dokumento Nr. DOK-4124), taip pat 2021 m. spalio 1 d. teisme gautame atsakovo prašyme (dokumento Nr. DOK-4521) nurodytų argumentų dėl naujų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą (ir atitinkamai bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo), apeliacinės instancijos teismas nevertina, nes jie gauti teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 75 straipsnio 1 dalis), be to, pateikti pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui.

32.       Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, t. y. kad gauti teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, atsisakoma priimti ir jie grąžinami juos padavusiems asmenims 2021 m. spalio 4 d. gauti ieškovo prašymas dėl įrodymo prijungimo (dokumento Nr. DOK-4547) ir atsakovo prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (dokumento Nr. DOK-4556) (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas sprendžia pats pagal CPK 256 straipsnyje nustatytas taisykles, o ne vien dėl to, kad šalis, nepaisydama to, jog bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas, toliau teikia teismui naujus įrodymus ir reiškia kitus procesinius prašymus.

Dėl atsakovo ir trečiojo asmens prašymų skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

33.       Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo A. J. prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki pusės šios sumos priteisinat atsakovui kaip kompensaciją už patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

34.       CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

35.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

36.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus, taip pat atsakovo bei trečiojo asmens argumentus, kuriais grindžiamas ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinis skundas yra aiškiai nepagrįstas, pateiktas ieškovui elgiantis nesąžiningai, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą. Todėl atsakovo ir trečiojo asmens prašymų skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teisėjų kolegija netenkina.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

37.       2016 m. gruodžio 23 d. ieškovas ir trečiasis asmuo I. G. bei atsakovas sudarė paskolos ir novacijos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 1), kurios 1 punkte numatė, kad paskolos davėjas (atsakovas) perduoda paskolos gavėjo (ieškovo ir trečiojo asmens I. G.) nuosavybėn 110 000 Eur, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 2 punkte šalys pareiškė, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. yra sudarę paskolos sutartį, patvirtintą Kauno rajono 1-ojo notaro biuro notaro M. Lado, kuria paskolos davėjas paskolino paskolos gavėjui 38 500 Eur, taip pat G. G. išdavė paskolos gavėjui vekselius: 2016 m. spalio 17 d. vekselį 8 800 Eur sumai, 2016 m. gruodžio 6 d. vekselį 12 240 Eur sumai; šalys susitarė, kad pasirašant šią sutartį baigiasi prievolės pagal 2016 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutartį ir abu vekselius, t. y. vadovaujantis
CK 6.141 straipsnio 1 dalimi, vietoje pradinių prievolių sukuriama nauja prievolė, turinti skirtingą dalyką ir įvykdymo būdą, ir pasirašoma ši sutartis, o dalis Paskolos sumos – 59 540 Eur, paskolos gavėjo yra gauta prieš pasirašant šią sutartį 2016 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutarties ir minėtų vekselių pagrindu.

38.       2017 m. lapkričio 27 d. ieškovas ir trečiasis asmuo I. G. bei atsakovas sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 2), kurios 1.1 punkte numatė, kad šia Sutartimi paskolos davėjas (atsakovas) perduoda paskolos gavėjų (ieškovo ir trečiojo asmens I. G.) nuosavybėn 30 000 Eur paskolą. Sutarties 4.1 punkte paskolos gavėjai patvirtino ir garantavo, jog paskolą ima šeimos poreikiams tenkinti.

39.       2018 m. sausio 19 d. ieškovas ir trečiasis asmuo I. G. bei atsakovas sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 3), kurios 1.1 punkte numatė, kad šia Sutartimi paskolos davėjas (atsakovas) perduoda paskolos gavėjų (ieškovo ir trečiojo asmens I. G.) nuosavybėn 148 000 Eur, o paskolos gavėjai įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 1.2 punkte šalys susitarė, kad ši Paskolos sutartis yra tikslinė, t. y. paskolos gavėjai naudos ne mažesnę kaip 50 000 Eur paskolos sumą gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), statybos darbų atlikimui (stogo perdangai, laiptams įrengti ir kt.). 2018 m. gegužės 4 d. šalys sudarė susitarimą dėl Sutarties Nr. 3 pakeitimo, pagal kurį susitarė padidinti prievolės dydį iki 204 000 Eur, o paskolos gavėjai įsipareigojo naudoti ne mažesnę kaip 106 000 Eur paskolos sumą gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), statybos ir (ar) apdailos darbų, išvardytų šio susitarimo priede, atlikimui.

40.       2018 m. vasario 14 d. ieškovas ir trečiasis asmuo I. G. bei atsakovas sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 4), kurios 1.1 punkte numatė, kad šia Sutartimi paskolos davėjas (atsakovas) perduoda paskolos gavėjų (ieškovo ir trečiojo asmens I. G.) nuosavybėn 39 200 Eur, o paskolos gavėjai įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais.

41.       Iš visų keturių paskolos sutarčių kylančių prievolių įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos sandoriais.

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo

42.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

43.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).

44.       Asmuo, siekiantis įrodyti, kad sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu, turi įrodyti, kad sandoris negalėjo būti sudarytas dėl to, kad tokį susitarimą draudė imperatyvi įstatymo norma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e2A-836-381/2020, 62 punktas).

45.       Apeliantas byloje prašė pripažinti Paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, konkrečiai, kaip nurodo apeliantas, SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei VKĮ 22 straipsnio 1 daliai.

46.       Nors apeliaciniame skunde apeliantas papildomai pažymi, kad ginčijo sandorius (tiek Paskolos sutartis, tiek hipotekos sandorius) ne tik dėl prieštaravimo SNTSKĮ, tačiau teigė, jog sandoriai pažeidė ir kitas imperatyvias teisės normas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką; Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas; CK 2.59, 2.62 ir 2.77 straipsnių reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šių argumentų apeliantas pateiktame skunde neplėtojo, o apsiribojo tik jų nurodymu apeliacinio skundo išnašoje, plačiau dėl šių nuostatų taikymo taip pat nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

47.       Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmoji ginčijama paskolos sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 23 d., t. y. dar iki Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo įsigaliojimo, todėl jos (ne)atitikimas minėtoms šio įstatymo normoms negali būti vertinamas (SNTSKĮ 58 straipsnio 1, 4 dalys).

48.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo paskolos sutartys yra neatlygintinės, todėl, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, jos nepatenka į minėto įstatymo reguliavimo sferą. Apelianto teigimu, teismas paskolos sutarčių atlygintinumą vertino siaurai ir formaliai, todėl šiuo klausimu padarė nepagrįstą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas šiai apelianto pozicijai pritaria.

49.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Toks įrodymas ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015).

50.       Taigi CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms, o faktinėms aplinkybėms, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje, tačiau nėra nurodytos oficialiajame rašytiniame įrodyme, ji netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-400-701/2016, 25 punktas). Kadangi nei vienoje iš Paskolos sutarčių nėra nurodyta, kad notaras matė grynųjų pinigų ir (ar) konkretaus jų kiekio perdavimą paskolos gavėjams, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, vertintina, jog notaro patvirtintose paskolos sutartyse užfiksuota grynųjų pinigų perdavimo aplinkybė, kuri gali būti notaro užfiksuojama pagal sutarties dalyvių pareiškimą, savo turiniu savaime neapima aplinkybės, kad notaras tą perdavimą (įskaitant perduotų grynųjų pinigų kiekį) matė (kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime, apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas G. G. paaiškino, jog gautus pinigus iš V. J. pagal paskolos sutartis jis pats ir jo žmona I. G. perskaičiuodavo notaro kabinete, dalyvaujant V. J., pinigus į rankinę įsidėdavo jo žmona I. G., po to jie visi pasirašydavo sudarytą paskolos sutartį, ją patvirtindavo notaras). Atitinkamai, vertinant Paskolos sutarčių atlygintinumą, šiose sutartyse įtvirtinta nuostata, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, neturi būti suabsoliutinama ir jai neteiktina didesnė įrodomoji galia.

51.       Antra, nors pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 nustatyti faktai, jog atsakovas V. J., sudarydamas paskolos sutartis su įvairiais fiziniais asmenimis, veikė versliškai, gavo pajamų iš sudarytų paskolos sutarčių palūkanų pavidalu, neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje, vis dėlto šis baudžiamasis procesas yra reikšmingas teismui formuojant savo vidinį įsitikinimą, todėl turėjo būti vertinamas sistemiškai kartu su kitais bylos duomenims.

52.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamos keturios paskolos sutartys, sudarytos 2016–2018 metų laikotarpiu; paskolos sutartyse nurodyta bendra paskolų suma viršija 300 tūkst. Eur, ir, kaip teisingai nurodo apeliantas, byloje nėra nustatyta jokių įtikinamų motyvų, kodėl atsakovas būtų siekęs teikti tokio dydžio paskolas neatlygintinai (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, kurioje kita ieškovė tais pačiais teisiniais pagrindais ginčijo su atsakovu ir A. J. sudarytas paskolos sutartis, atsakovai (V. J. ir A. J.) verčiasi pinigų skolinimo veikla fiziniams asmenims; atsakovai veikė skolindami kitiems asmenims pinigines lėšas atlygintinai, būtent toks yra atsakovų vykdomos veiklos modelis (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, 36–37 punktai) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Labiau tikėtina, kad ir nagrinėjamu atveju atsakovo veiklos modelis buvo toks pat, t. y. buvo skolinama atlygintinai.

53.       Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, nors visose Paskolos sutartyse yra įtvirtintos nuostatos, jog sutartys yra neatlygintinės, tačiau byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad buvo priešingai, t. y. Paskolos sutartys buvo atlygintinės (CPK 185 straipsnis).

54.       Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Paskolos sutartis laikė neatlygintinėmis. Nepaisant to, galutinė teismo išvada, kad Paskolos sutartys nepatenka į SNTSKĮ reguliavimo sferą, yra teisinga.

55.       Pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį (aktuali redakcija, galiojusi ginčo paskolos sutarčių sudarymo metu, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.), kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi, SNTSKĮ taikytinas atvejais, kuomet fiziniai asmenys sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, 52 punktas). Priešingai nei buvo nustatyta minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje
Nr. e2A-246-1120/2021, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Paskolos sutartys nėra vartojimo, t. y. sudarytos ne asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms.

56.       Nors pirmosios instancijos teismo motyvacija, kodėl teismas laiko, kad Paskolos sutartys negali būti pripažįstamos vartojimo sutartimis, nėra visiška tinkama, t. y. nėra aišku, kodėl teismas sprendė, jog tą patvirtina paskolos sutarčių lingvistinė ir gramatinė analizė, kai, pavyzdžiui, Paskolos sutartyje Nr. 2 nurodyta, kad paskolos gavėjai paskolą ima šeimos poreikiams tenkinti (sutarties 4.1 punktas), o kitose sutartyse paskolos paskirtis nėra nurodoma arba nurodoma kaip gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), statybos ir (ar) apdailos darbų atlikimas (Paskolos sutartis Nr. 3), vis dėlto tai nepaneigia pačios išvados teisingumo.

57.       Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad kitoje apelianto ir I. G. atsakovui iškeltoje byloje, kurioje ieškovai, be kita ko, ginčija Paskolos sutartyse nustatytą netesybų dydį (civilinės bylos Nr. e2-532-254/2020), surinkti duomenys, jog apeliantas, 2019 m. birželio 4–5 d. apklausiamas liudytoju Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno raj. PK 1-ajame veiklos skyriuje, dėl paskolų sutarčių sudarymo parodė, kad vystė statybų verslą ir jam trūko apyvartinių lėšų namo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) statomiems kotedžams statyti, todėl atsakovas jam per keturis kartus paskolino pinigų. Nurodytoje byloje apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra profesionalus statybininkas, veiklą vykdė pagal išduotą verslo liudijimą; pripažino, jog pastatytus kotedžus nuomoja; paaiškino, kad kadangi namas (duomenys neskelbtini) yra dviejų butų, tai jį pastačius, manė, vieną butą naudos šeimos poreikiams tenkinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

58.       Kadangi apeliaciniame skunde apeliantas patvirtina, kad pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos ir novacijos sutartį pasiskolintos lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai, o likusios trys sutartys buvo sudarytos (duomenys neskelbtini) esančio namo statybai (apeliacinio skundo 36 punktas), pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskolos paimtos siekiant investuoti jas į vykdomą statybos verslą, pirmiau nurodytų duomenų kontekste, yra iš esmės teisinga. Net, jeigu dėl atskirų paskolos sutarčių ir būtų galima pripažinti egzistavus ir vartojimo (asmeninį, šeimos, namų ūkio) poreikį (minėta, apeliantas svarstė vieną butą naudoti šeimos poreikiams, ir (ar), kaip nurodo apeliaciniame skunde, vieną butą (namo dalį) padovanoti sūnui), jis, vertinant bendrai, nekvalifikuotinas kaip pagrindinis (vyraujantis).

59.       Pažymėtina, kad apeliantui prašant ginčo sandorius pripažinti prieštaraujančius imperatyvioms SNTSKĮ normoms, būtent jam ir teko našta įrodyti šio įstatymo taikymo sąlygas, be kita ko, aplinkybę, jog jis yra kredito gavėjas SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalies prasme. Nors apeliantas ir nurodo, kad į bylą buvo pateikęs paaiškinimus, kuriuose detaliai aptarė kiekvienos paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, skolinimosi tikslus, kiekviena paskolos sutartimi gautų lėšų panaudojimą bei kokiais tikslais nekilnojamieji objektai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo statomi, o teismas jų nevertino, tačiau, kaip minėta, kituose procesuose apeliantas yra davęs ir kitokius paaiškinimus. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip ne kartą yra pažymėta teismų praktikoje, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

60.       Remiantis tais pačiais motyvais nėra pagrindo sutikti ir su apelianto vertinimu, kad Paskolos sutartys turėjo būti pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu ne tik dėl prieštaravimo SNTSKĮ imperatyviems reikalavimams, bet ir VKĮ 22 straipsnio 1 daliai.

61.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas prašė pripažinti hipotekos sandorius negaliojančiais (niekiniais) CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančius SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms (priešingai nei nurodoma apeliacinio skundo 24 punkte, 2020 m. sausio 3 d. ieškinys buvo pareikštas tik dėl Paskolos sutarčių, o 2020 m. gegužės 20 d. ieškinyje, pareikštame dėl hipotekos sandorių, prieštaravimas VKĮ 22 straipsnio 1 daliai, taip pat kiti hipotekos sandorių negaliojimo pagrindai nebuvo nurodyti). Kadangi pirmiau konstatuota, kad šio įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai dėl hipotekos sandorių pripažinimo niekiniais (ir atitinkamai kiti išvestiniai reikalavimai), taip pat paliekama nepakeista.

Dėl Paskolos sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei

62.       CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

63.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

64.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje dalyvaujančių asmenų pinigų skolinimas, sandorių sudarymas paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, tokių sandorių sudarymo siekė tiek apeliantas, tiek atsakovas, todėl ieškinį dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomu pagrindu atmetė. Apelianto vertinimu, teismo pozicija ir argumentacija dėl CK 1.81 straipsnio netaikymo yra paviršutiniška ir nepagrįsta.

65.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Paskolos sutartis vertino izoliuotai, nesiedamas jų su atsakovo vykdoma neteisėta ūkine komercine veikla, nepagrįstai nekonstatavo nusikalstamos veikos (civilinės teisės požiūriu) buvimo fakto, todėl klaidingai nurodė, jog Paskolos sutartys viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštarauja. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

66.       Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto argumentuojamas Paskolos sutarčių prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei iš esmės yra išvestinis iš apelianto įrodinėto Paskolos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo patvirtintas.

67.       Antra, apelianto cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 ištraukoje yra nurodyta, kad nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Šiuo gi atveju apeliantas siekia, kad būtų konstatuota atsakovo nusikalstama veika, sudarant ginčo sutartis (t. y. įvardytas konkretus nusikalstamą veiką padaręs asmuo), antra, apeliantas pats nurodo, jog Paskolos sutartys yra atliekamo ikiteisminio tyrimo objektas (t. y. atsakovo galimos nusikalstamos veikos padarymo faktas (vis dar) yra sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka).

68.       Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto pasirinktas CK 1.81 straipsnio taikymo pagrindimas yra teisiškai ydingas, todėl remiantis juo skundžiamas teismo sprendimas negali būti keičiamas.

69.       Papildomai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas, pirma, neginčija (tam tikro dydžio) paskolos sumos gavimo fakto ir atitinkamai pareigos grąžinti šią sumą atsakovui (nes pats prašė taikyti restituciją), antra, kitoje byloje ginčija Paskolos sutartyse nustatytą netesybų dydį, todėl apelianto teisės gali būti efektyviai apgintos taikant kitus pažeistų civilinių teisių gynimo būdus. Kaip nurodoma teismų praktikoje, netesybų mažinimo instituto taikymas taip pat yra vienas iš būdų užtikrinti, kad netesybos netaptų priemone vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

70.       Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir iš dalies netinkamais motyvais, tačiau teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

71.       Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš ieškovo valstybei priteisiama 8 397 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi (CPK 84 straipsnis).

72.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, nurodo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme. Kadangi atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas atsakovo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, neskundė, apeliacinės instancijos teismas dėl šių atsakovo argumentų nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

73.       Atsakovas nurodo, kad turėjo 200 Eur išlaidų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo, būtent, rengdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą sugaišo 40 val. Kadangi civilinio proceso įstatyme numatyta galimybė priteisti išlaidas tik advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir nenumatyta, kad būtų apmokamas pačios šalies sugaištas laikas rengiant procesinius dokumentus, šios atsakovo deklaruojamos išlaidos atsakovui nepriteisiamos.

74.       Nors atsakovas nurodo turėjęs ir daugiau bylinėjimosi išlaidų, būtent kuro, kanceliarinių reikmenų įsigijimo, tačiau atsakovas konkrečiai nenurodė, kurios iš šių išlaidų yra susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog apeliacinės instancijos teisme būtų patyręs bylinėjimosi išlaidų (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu spręsti dėl pirmosios instancijos teisme galbūt atsakovo patirtų papildomų išlaidų apeliacinės instancijos teismas nėra kompetentingas, šių išlaidų atlyginimo klausimą atsakovas turėjo kelti pirmosios instancijos teisme (CPK 270 straipsnio 5 dalis 3 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

75.       Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ieškovo ieškinys lieka atmestas. Todėl, remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.

76.       Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones specialiuoju įstatyme numatytu pagrindu, dėl 2021 m. spalio 1 d. teisme gauto atsakovo prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (dokumento Nr. DOK-4521) atskirai nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovo G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 8 397 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt septynis eurus) dydžio žyminį mokestį. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Atsisakyti priimti ir grąžinti juos padavusiems asmenims ieškovo G. G. prašymą dėl įrodymo prijungimo (dokumento Nr. DOK-4547) ir atsakovo V. J. prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (dokumento Nr. DOK-4556).

Teisėjos                                                           Vilija Mikuckienė

                                                           Asta Radzevičienė

                                                        Jūratė Varanauskaitė