Civilinė byla Nr. 3K-3-251-611/2015

              Teisminio proceso Nr.2-46-3-00516-2013-3

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4;                                                                       30.9.2; 75.6.2; 95.3; 99.4; 114.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams G. L. , V. L. ir A. L. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo Tauragės rajono 3-iasis notarų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami klausimai dėl CK 1.5 straipsnio, 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3.88 straipsnio 2 dalies pažeidimo, įrodinėjimo pareigos, ieškinio senaties termino skaičiavimo, tinkamo atsakovo ir žyminio mokesčio priteisimo.

              Ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ prašė teismo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento dovanotojų V. L. , G. L. ir apdovanotosios A. L. 2009 m. spalio 22 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis: 1) Nr. 5391 dėl 1,4200 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 2) Nr. 5393 dėl 0,9000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 3) Nr. 5392 dėl 1,8500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 4) Nr. 5394 dėl 1,6500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 5) Nr. 5390 dėl 2,3700 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo. Ieškovas prašė teismo taikyti restituciją – atsakovų V. L. ir G. L. nuosavybėn grąžinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovo V. L. nuosavybėn – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigoti atsakovus V. L. ir A. L. atlyginti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertę pinigais – 25 287 Lt (7323,62 Eur) tam, kad ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą į šį turtą.

              Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gegužės 25 d. su UAB ,,Virgerda“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT053175 ir Nr. LT053176 dėl finansavimo suteikimo, kad bendrovė galėtų įsigyti balninį vilkiką „Mercedes-Benz“ ir tentinę puspriekabę KAEEBOHRER APT012. Lizingo sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas UAB ,,Virgerda“ direktoriaus V. L. laidavimu pagal 2007 m. gegužės 25 d. laidavimo sutartis Nr. LT053175/L ir Nr. LT053176/L. Esant skolai pagal lizingo sutartis, ieškovas išsiuntė UAB ,,Virgerda“ 2009 m. rugpjūčio 4 d. pretenziją, nurodydamas per 14 dienų nuo pretenzijos išsiuntimo dienos sumokėti 8222,94 Lt (2381,53 Eur) skolą, įspėjo bendrovę, kad, to neįvykdžius, lizingo sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Kadangi UAB ,,Virgerda“ nepadengė pretenzijoje nurodytos skolos, tai ieškovas 2009 m. spalio 6 d. pranešimu Nr. 01-30-4960 nutraukė lizingo sutartis ir įpareigojo UAB ,,Virgerda“ saugoti turtą, kol ieškovo atstovai jį priims. Taip pat pranešimu UAB ,,Virgerda“ buvo informuota apie tai, kad jai reikės padengti visus nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu. 2010 m. rugsėjo 2 d. pranešimu Nr. SL-SR-8935 ieškovas pareikalavo, kad neįvykdytas UAB ,,Virgerda“ prievoles įvykdytų laiduotojas V. L. . Nei UAB ,,Virgerda“, nei V. L. teisėtų ieškovo reikalavimų neįvykdė. Ieškovas 2011 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą dėl 108 941,19 Lt (33 672,61 Eur) priteisimo iš atsakovo V. L. (civilinės bylos Nr. 2-2819-600/2012). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu už akių tenkino ieškovo reikalavimus, 2012 m. liepos 12 d. išdavė vykdomąjį raštą, šis buvo pateiktas vykdyti antstoliui K. K. . Vykdomųjų veiksmų metu antstolis nustatė ginčijamus dovanojimo sandorius. Ieškovui apie dovanojimo sutarčių sudarymą tapo žinoma 2012 m. lapkričio 21 d., kai antstolis pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus apie V. L. turėtą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Tauragės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento dovanotojų V. L. , G. L. ir apdovanotosios A. L. 2009 m. spalio 22 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis: 1) Nr. 5391 dėl 1,4200 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 2) Nr. 5393 dėl 0,9000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 3) Nr. 5392 dėl 1,8500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 4) Nr. 5394 dėl 1,6500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo; 5) Nr. 5390 dėl 2,3700 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo. Teismas taikė restituciją – 1,4200 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,9000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 1,8500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 1,6500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grąžino atsakovams V. L. ir G. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; taip pat įpareigojo atsakovus V. L. ir A. L. solidariai atlyginti ieškovui UAB ,,Swedbank lizingas“ 2,3700 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 25 287 Lt (7323,62 Eur) vertę pinigais. Teismas priteisė ieškovui UAB ,,Swedbank lizingas“ iš V. L. , G. L. ir A. L. po 689 Lt (199 Eur) žyminio mokesčio.

              Teismas nustatė, kad ieškinys pateiktas teismui 2013 m. balandžio 8 d. (CK 6.66 straipsnio 1, 3 dalys). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai su istorija išspausdinti 2012 m. lapkričio 21 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d.; antstolis ieškovui Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus su istorija faksu perdavė 2012 m. lapkričio 21 d. Nors atsakovės teigė, kad ieškovas privalėjo (galėjo) laiku sužinoti apie visus sandorius iš viešų registrų, tačiau neįrodė, jog ieškovas anksčiau nei 2012 m. lapkričio 21 d. žinojo apie dovanojimo sutartis, todėl laikytina, kad ieškovas vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.

              Atsakovas V. L. buvo vienintelis UAB ,,Virgerda“ savininkas ir nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2010 m. liepos 7 d. – direktorius. Ieškovas atsakovui V. L. 2010 m. rugsėjo 2 d. pranešė, kad jis, kaip laiduotojas, privalo iki 2010 m. rugsėjo 17 d. sumokėti ieškovui 100 195,78 Lt (29 018,70 Eur). Dovanojimo sutartys sudarytos 2009 m. spalio 22 d., t. y. kai atsakovas V. L. žinojo, kad nutrauktos lizingo sutartys bei UAB ,,Virgerda“ liko pareiga sumokėti skolą, netesybas bei atlyginti visus nuostolius, susijusius su lizingo sutarčių nutraukimu, kad jis yra laidavęs už tinkamą UAB ,,Virgerda“ lizingo sutarčių įvykdymą ir kad šios laidavimo sutartys nenutrauktos. Teismas, remdamasis CK 6.66 straipsniu, sprendė, kad atsakovas V. L., būdamas vienintelis UAB ,,Virgerda“ savininkas ir bendrovės direktorius, žinojo apie įmonės skolas ieškovui, todėl jo veiksmai, perleidžiant tokiu būdu ginčo turtą, rodo jo nesąžiningumą ir nėra objektyvių aplinkybių, dėl kurių atsakovas būtų privalėjęs sudaryti dovanojimo sutartis (su ieškovu buvo neatsiskaityta), ir kad jam, kaip laiduotojui, teks atsakyti už įmonės prisiimtus įsipareigojimus. Dovanojimo sutarčių sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui V. L. . Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių V. L. ir G. L. skolą A. L. . Ginčo turto dovanojimo tikslas buvo išvengti atsakovo V. L. prievolių, prisiimtų pagal laidavimo sutartis, vykdymo. 1,4200 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 0,9000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 1,8500 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir 1,6500 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), prieš sudarant dovanojimo sandorius atsakovams V. L. ir G. L. priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl pritaikius restituciją natūrą, žemės sklypai grąžintini jiems bendrojon jungtinėn nuosavybėn. 2,3700 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) V. L. ir G. L. dovanojimo sutartimi perleido atsakovei A. L. , ji šį sklypą 2012 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė A. Z. . Nenustatyta, kad žemės sklypo pirkėjas būtų nesąžiningas ir kaip nors susijęs su atsakovais, todėl taikytina restitucija ekvivalentu, iš atsakovų V. L. ir A. L. priteisiant turto vertės atlyginimą pinigais. Ieškovo prašymas priteisti 25 287 Lt (7323,62 Eur) tenkintinas, nes tokia vidutinė rinkos vertė nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (CK 6.146 straipsnio 6 dalis, 6.147 straipsnio 2 dalis).

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir priteisė iš G. L. 350 Lt (101 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

              Dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (vidutinė rinkos vertė – 25 287 Lt (7323,62 Eur) perleidimo teisėjų kolegija nurodė, kad apeliaciniu skundu A. L. neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 6.145, 6.146 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010; 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. UAB ,,Pelėda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2013; kt.), nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. buvo registruotas kaip asmeninė V. L. nuosavybė. Viešame registre nurodyti duomenys laikomi teisingais tol, kol nenuginčijami įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo atveju nenuginčyta, kad šis žemės sklypas V. L. priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovių argumentai, susiję su G. L. teisėmis į šio žemės sklypo dalį, atmestini. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nurodyto žemės sklypo vidutinę rinkos vertę (25 287 Lt, arba 7323,62 Eur) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tokia pati jo rinkos vertė nurodyta ir ginčijamoje dovanojimo sutartyje. Atsakovės nepateikė įrodymų (pvz., turto rinkos vertės nustatymo pažymos), patvirtinančių, kad žemės sklypo rinkos vertė buvo mažesnė, taigi neįvykdė pareigos įrodyti aplinkybės, kuria remiasi (CPK 178 straipsnis). Kartu su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 314 straipsnis) taip pat nepatvirtina atsakovių teiginių apie netinkamai nustatytą dovanoto žemės sklypo rinkos vertę. Atsakovės pateikė įrodymus, kurie, jų nuomone, patvirtina teiginius, jog 2006 m. žemės sklype buvo iškirstas miškas, o tai turėjo įtakos šio sklypo vertei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tokia pati vidutinė žemės sklypo rinkos vertė (25 287 Lt, arba 7323,62 Eur) buvo nustatyta tiek ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu (2009 m. spalio 22 d.), tiek 2012 m. balandžio 16 d. Be to, atsakovės net nenurodė, kokia, jų nuomone, yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė.

              Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad A. L. yra V. L. motina, todėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas preziumuoiamas. A. L., norėdama paneigti įstatyme įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, turėjo įrodyti savo sąžiningumą. Atsakovė A. L. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sudarydama ginčo sandorius elgėsi sąžiningai (jos interesams byloje atstovavo advokatas).

              Apie ginčijamų sandorių sudarymą ieškovas sužinojo 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. tuomet, kai iš antstolio gavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus su istorija. Teisėjų kolegija rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2, 3 dalimis, nurodė, kad duomenys apie asmens turtą finansų įstaigoms neteikiami įsiskolinimo išieškojimo tikslais. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-149/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-91/2013) pripažįstama, kad kreditorius neturi įstatymų nustatytos pareigos nuolat sekti ir domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai. Ieškovo pagrindinė veikla yra finansavimo teikimas savo klientams, todėl jis turi daug skolininkų, kurių sudaromi sandoriai potencialiai gali pažeisti jo interesus. Nebūtų pagrįsta, protinga ir teisinga reikalauti, kad toks asmuo nuolat stebėtų didelį kiekį Nekilnojamojo turto registro duomenų, susijusių su skolininkų sudaromais sandoriais. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenys yra mokami, todėl periodiškai stebėti visų ieškovo skolininkų sudarytus sandorius jis turėtų samdyti ne tik keletą darbuotojų, bet ir patirti neproporcingai dideles Nekilnojamojo turto registro paslaugų išlaidas. Tokios išlaidos galbūt greitai viršytų galimą tokio stebėjimo naudą, nes nesąžiningai savo turtą perleidžiančių skolininkų santykinai nėra daug.

              Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo V. L. kreditorius. Pagrindinė skolininkė UAB „Virgerda“ turėjo pradelstų įsipareigojimų ieškovui dar nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. Kadangi UAB „Virgerda“ ir V. L. atsakomybė ieškovui solidari, tai atitinkamai už pagrindinės skolininkės prievoles atsako ir laiduotojas V. L. . Ginčo sandorių sudarymo metu V. L. buvo žinoma tiek apie UAB „Virgerda“ įsiskolinimą ieškovei, tiek apie jo asmeninę atitinkamo dydžio prievolę. Ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę V. L. .

              Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu nustatytas ieškovo reikalavimų mastas. Šio sprendimo pagrindu 2012 m. liepos 12 d. išduotas vykdomasis raštas, jis buvo pateiktas antstoliui vykdyti. Taigi atsakovių teiginys, kad šioje byloje nenustatytas ieškovo reikalavimo dydis, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Vykdant šį teismo sprendimą ieškovui kilo būtinybė ginčyti V. L. sudarytas dovanojimo sutartis, todėl atsakovių argumentai, kad laidavimas yra pasibaigęs, atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. L., kaip ir bet kuris civilinių teisnių santykių subjektas, turėjo ir turi pareigą elgtis sąžiningai, taigi – ir nesudaryti jo kreditoriams nenaudingų sandorių.

              Teisėjų kolegijos teigimu, atsakovės teisingai nurodė, kad įmanoma padalyti ginčo žemės sklypus, išskiriant V. L. priklausančią dalį, tačiau nepagrįstai nurodo, jog tai turėjo būti padaryta taikant restituciją. Šiuo atveju negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento buvo pripažintos visos dovanojimo sutartys, atitinkamai ir restitucija pagal šias sutartis turėjo būti taikoma visa apimtimi. G. L. sau priklausančia bendrosios jungtinės nuosavybės dalimi galėtų laisvai disponuoti tik tuo atveju, jei būtų atidalyta jai priklausanti nuosavybės dalis. Šiuo atveju viena dovanojimo sutartimi buvo perleista po vieną neatidalytą G. L. ir V. L. priklausantį bendrosios junginės nuosavybės teise žemės sklypą, todėl ir restitucija turėjo būti taikoma šiam turtui. Šiuo atveju teismo sprendimu ginčo žemės sklypai grąžintini bendrojon G. L. ir V. L. nuosavybėn, todėl ir išieškojimas iš šio turto ieškovui bus vykdomas pagal taisykles, reglamentuojančias tokio pobūdžio išieškojimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas įrodė visas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir teismų praktikoje pripažįstamas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi G. L. buvo atleista nuo 683 Lt (197,81 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo, o 350 Lt (101 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, tai iš G. L. priteistina 350 Lt (101 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovė G. L. prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl CK 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3.88 straipsnio 2 dalies pažeidimų. 2006 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2121 V. L. , būdamas santuokoje su G. L. , įsigijo žemės sklypą (su mišku), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu notaras per klaidą nurodė, kad V. L. šį nekilnojamąjį turtą įgyja asmeninėn nuosavybėn, nors tokio sutikimo sutuoktinė nebuvo davusi. Nebuvo sudaryta ir vedybų sutartis. Turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nesvarbu, kieno vardu jis įgytas, todėl atsakovai V. ir G. L. , suprasdami, kad abu yra šio sklypo savininkai, 2009 m. spalio 22d. sklypą padovanojo kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, tai nurodyta dovanojimo sutartyje. Teismas neargumentavo, kodėl vadovaujasi notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi, o ne notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi. Tiek viešo registro duomenys, tiek oficialūs (notaro patvirtinti) dokumentai yra lygiaverčiai. Sklypas įgytas santuokoje, o dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ginčo sklypas priklauso abiem sutuoktiniams, todėl preziumuojama, kad santuokoje įgyto turto dalys lygios (CK 3.117 straipsnis) ir neabejotinai pusė žemės sklypo priklauso G. L. A. L. negali būti įpareigota kreditoriui atiduoti ir G. L. priklausančią lėšų dalį.

              2. Dėl CK 1.5 straipsnio pažeidimo. Teismas, nustatinėdamas žemės sklypo su iškirstu mišku (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertę, rėmėsi VĮ Registrų centro duomenų banko išrašo informacija, nustatyta masiniu vertinimu dar esant miškui. Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad miškas buvo iškirstas ir negali būti laikoma, kad sklypo be miško kaina liko tokia pati. VĮ Registrų centro sistemoje pateikiami vidutinės rinkos vertės įvertinimai tėra orientacinis skaičius, dažnai gerokai besiskiriantis nuo realios nekilnojamojo turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai nenurodė, kokia yra sklypo rinkos vertė. A. L. , neturėdama lėšų pašalinti nukirstų medžių kelmus ir atsodinti miško, sklypą pardavė už 1000 Lt (289,62 Eur) rinkos kainą, ji buvo nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokio dydžio ir buvo sklypo rinkos vertė. Turto vertinimo ekspertizė kainuoja labai brangiai, o atsakovai gyvena žemiau skurdo ribos. Teismas, suabejojęs turto kaina, tokio pobūdžio bylose (aktyvus teismo vaidmuo) ex officio privalėjo nustatyti tikrąją turto kainą.

              3. Dėl ieškinio senaties termino. Ieškinys byloje pareikštas tik 2013 balandžio 4 d., o dovanojimo sutartys sudarytos 2009 m. spalio 22 d. Taigi yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi skolininkui UAB „Virgerda“ iškelta bankroto byla. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme. Kadangi ši byla susijusi su bankrutavusiu skolininku, tai negalima paneigti kreditoriaus pareigos domėtis skolininko laiduotojo sandoriais per analogišką terminą, nustatytą ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte. Priešingu atveju neproporcingai būtų iškreiptas lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas, kai juridiniam asmeniui taikomas pusės metų ieškinio senaties terminas sandoriams patikrinti, o bankrutavusio subjekto laiduotojui – fiziniam asmeniui – šis terminas neribojamas (protingumo ir sąžiningumo principai). Be to, iškyla galimybė piktnaudžiauti, kai yra galimas susitarimas su antstoliu, kad pranešimą pakartotų norima data. Tokiu atveju nauda abipusė, t. y. atsiradus turto antstoliui būtų galima nukreipti į jį išieškojimą ir gauti atlyginimą, o kreditoriui – atgauti skolintus pinigus bei palūkanas. Kreditorius, kaip pelno siekiantis asmuo, privalo turėti tam tikrų pareigų – pavyzdžiui, reguliariai patikrinti skolininko laiduotojo sandorius, kai šis neatsiskaitė pagal siųstą pretenziją. Kai kreditorius įrodinėja, kad apie sudarytą sandorį sužinojo vėliau, nei sandoris buvo sudarytas, teismas turi įvertinti, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. E. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-299/2006). Teismas suabsoliutino antstolio siųstą pranešimą ir net nenustatinėjo, ar kreditorius turėjo galimybę ir pareigą sužinoti apie jo pažeistas teises anksčiau. Be to, kreditorius yra verslininkas, todėl jam yra keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Tai, kad kreditorius nežinojo apie skolininko sandorius, kad jam reikalingos papildomos išlaidos skolininkų sandoriams sekti, nepaneigia kreditoriaus pareigų.

              4. Dėl G. L. procesinės padėties byloje. G. L. nagrinėjamojo byloje negali būti pripažinta atsakove, nes turtas yra dalus, todėl galimas sprendimas restituciją taikant tik dėl 1/2 dalies turto.

              5. Dėl priteisto žyminio mokesčio. CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad asmenys kituose įstatymuose nustatytais atvejais yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Vienas tokių įstatymų yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 20 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, į bylą pateikęs tarnybos sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas). Taigi teisėjų kolegija nepagrįstai iš G. L. priteisė 350 Lt (101 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nes Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1840-13 jai buvo garantuojama ir apmokama 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 96 straipsnio 4 dalis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnis).

              Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovai V. L. ir A. L. prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti ir ieškinį atmesti.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus sprendimus palikti nepakeistus. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl ieškinio dalyko keitimo kasaciniame teisme ir ginčo sumos nustatymo (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovas akcentuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, bylos nagrinėjimo ribas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai, CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012), nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovės, suformuluodamos apeliacinio skundo reikalavimą, nustatė bylos nagrinėjimo ribas – prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo CPK 327 straipsnio pagrindu. Taigi teismas turėjo įvertinti, ar yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai buvo nustatytos ir bylos nagrinėjimo ribos kasaciniame teisme, kuris turi patikrinti tik tai, ar buvo pagrindas tenkinti atsakovių prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta funkcija peržiūrėti skundžiamus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu nereiškia, kad kasaciniame skunde galima pakeisti reikalavimo dalyką teigiant, jog tai netinkamas materialiosios teisės normų taikymas. Reikalavimo dalyko keitimas – tai prašymas kitokiu civilinių teisių gynimo būdu, nei nurodyta ieškinyje, apginti asmens galbūt pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Kasaciniu skundu prašoma taikyti kitokį galimai pažeistų teisų gynimo būdą, t. y. panaikinti teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti. Taigi atsakovė keičia savo reikalavimo dalyką. Atsakovės interesams viso proceso metu atstovavo advokatas. Apeliaciniu skundu nebuvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (CPK 320 straipsnis). A. L. nurodė, kad skundžia ir sprendimo dalį, kuria iš jos solidariai su V. L. priteista 25 287 Lt (7323,62 Eur). Būtent šią sumą A. L. nurodė kaip apeliacinio skundo sumą. G. L. palaikė A. L. apeliacinio skundo motyvus, papildomai nurodė, kad teismas turėjo taikyti restituciją tik dėl pusės ginčo dalyku esančių sklypų, nes jie buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.  G. L. nurodė, kad ginčo suma yra 34 443,50 Lt (9975,53 Eur), t. y. pusė visos ieškinio sumos. Taigi atsakovės apeliaciniu skundu ginčijo tik dalį teismo sprendimo. Teikdama kasacinį skundą atsakovė G. L. ir vėl nurodo, kad skundžiama tik dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, – ginčo suma nurodoma kaip pusė tenkinto ieškinio ginčo sumos. Nuo šios sumos apskaičiuotas ir mokėtinas žyminis mokestis. Taigi nurodoma kasacinio skundo suma neatitinka kasacinio skundo reikalavimo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo tenkinas 68 887 Lt (19 951,05 Eur) vertės ieškinys.

              2. Dėl 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutarties Nr. 5390 pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010). Pripažinę dovanojimo sutartį negaliojančia teismai pagrįstai įpareigojo skolininką V. L. ir A. L. atlyginti turto vertę pinigais, nes turto grąžinimas natūra negalimas. Kasacinio skundo teiginiai, kad žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nepagrįsti tinkamais įrodymais. Atsakovė G. L. nenurodo, kada buvo sudaryta santuoka, todėl nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypas įgytas po santuokos sudarymo. Byloje nepateikta 2006 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2121, kuria V. L. įsigijo žemės sklypą. Be to, ne visas sutuoktinių po santuokos įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. registruotas kaip asmeninė V. L. nuosavybė. Kadangi viešame registre nurodyti duomenys laikomi teisingais tol, kol nenuginčijami įstatyme nustatyta tvarka, tai atsakovė G. L. turėjo paneigti šiuos duomenis. Pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

              3. Dėl žemės sklypo vertės. Kasacinio skundo argumentai dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinės rinkos vertės (25 287 Lt, arba 7323,62 Eur) nepagrįsti įrodymais. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013; kt.). Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad 2006 m. miškas buvo iškirstas ir iki 2009 m. neatsodintas, nepaaiškinta, kodėl už miško iškirtimą žemės sklype bauda buvo paskirta A. L. , jei 2006 m. šis žemės sklypas dar nuosavybės teise priklausė V. L. , nepateikta įrodymų, argumentų ar skaičiavimų, patvirtinančių, kokią reikšmę žemės sklypo vertei galėjo turėti miško iškirtimas. Ieškovas žemės sklypo 25 287 Lt (7323,62 Eur) vidutinę rinkos vertę įrodė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. lapkričio 19 d. išrašu, visų atsakovų pasirašyta 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartimi Nr. 5390.

              4. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Kreditorius neturi pareigos pagal įstatymą nuolat sekti ir domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai. Tai ypač aktualu kreditoriams, turintiems itin didelį skaičių skolininkų. Ieškovo pagrindinė veikla – finansavimo teikimas klientams, todėl kiekvieno ieškovo kliento (kartu su laiduotojais) sudaromas sandoris gali potencialiai pažeisti ieškovo interesus. Ieškovas taip pat turi labai daug skolininkų, t. y. asmenų, kurie vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, jų sudaromi sandoriai potencialiai gali pažeisti ieškovo interesus. Ieškovo manymu, būtų nepagrįsta, neprotinga ir neteisinga reikalauti, kad jis nuolat stebėtų visų savo klientų ar skolininkų bei už jų prievolių tinkamą įvykdymą laidavusių asmenų sudaromus sandorius dėl nekilnojamojo turto perleidimo. Šių duomenų kiekis yra itin didelis, todėl ieškovui tektų samdyti vieną ar net kelis papildomus darbuotojus, kad šie nuolatos tikrintų Nekilnojamojo turto registro duomenis. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenys yra mokami, todėl nuolatinis visų klientų sudaromų sandorių stebėjimas reikštų dideles papildomas išlaidas (to neginčija ir atsakovė G. L. ) ir būtų ekonomiškai nenaudingas. Nesąžiningus turto perleidimo sandorius sudarančių klientų yra mažuma, todėl išlaidos sandoriams stebėti greitai viršytų tokių veiksmų teikiamą realią naudą. Ieškovo elgesys, ginant savo pažeistas teises, negali būti vertinamas kaip pasyvus ar netinkamas. 2010 m. birželio 23 d. iškėlus bankroto bylą UAB „Virgerda“, ieškovas pateikė pareiškimą dėl reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo. Paaiškėjus, kad UAB „Virgerda“ bankroto proceso metu ieškovo reikalavimai nebus patenkinti, jis 2011 m. lapkričio 14 d. pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo iš laiduotojo V. L. . Ieškinys patenkintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu už akių. Dėl šio sprendimo įvykdymo kreiptasi į antstolį, šis 2012 m lapkričio 21 d. informavo ieškovą apie ginčijamus sandorius. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2, 3 dalis duomenys apie asmens turtą finansų įstaigoms neteikiami įsiskolinimo išieškojimo tikslais. Tai patvirtina, kad ieškovas negalėjo ir neturėjo apie ginčijamų sandorių sudarymą sužinoti anksčiau nei 2012 m. lapkričio 21 d.

              5. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šie kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio reikalavimų. Net jei ir būtų konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, šis formalus pažeidimas nesudaro kasacijos pagrindo, nes dėl jo nebuvo priimtas neteisėtas teismo procesinis sprendimas. Teikdama apeliacinį skundą atsakovė G. L. prašė teismo atleisti ją nuo 683 Lt (197,81 Eur) dalies žyminio mokesčio mokėjimo ir atidėti 350 Lt (101 Eur) dalies žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliacinio skundo pateikimo metu sprendimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo atsakovei G. L. nebuvo priimtas. Ieškovo nuomone, atsakovė G. L. , gavusi sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, turėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui prašymą visiškai atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Atsakovė G. L. tokio prašymo neteikė, todėl neigiamų padarinių rizika tenka pačiai atsakovei, o apeliacinės instancijos teismas negali būti laikomas pažeidusiu proceso teisės normas, nes tenkino jos prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl CK 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3.88 straipsnio 2 dalies pažeidimo

              Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją įstatymo nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpciją visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir laikomas tokia, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Toks sutuoktinio turto bendrosios jungtinės nuosavybės režimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar jis po santuokos sudarymo įgytas abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, galioja bendroji prezumpcija, pagal kurią turtas laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Po santuokos sudarymo įgyto turto priklausomybės sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise taisyklės išimtys nustatytos CK 3.89 straipsnyje. Viena tokių išimčių, kai turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe, yra tada, kai sutuoktinis po santuokos sudarymo įgyja turtą už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Be to, ši aplinkybė paprastai gali būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais, išskyrus CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CK įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).

              Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad viešame Nekilnojamojo turto registre 2,37 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruotas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė. Taip pat teismai nustatė, kad atsakovo V. L. prievolė pagal 2007 m. gegužės 25d. laidavimo sutartį ieškovui yra asmeninė, skola priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu už akių tik iš V. L. . Kasatorė G. L. nėra solidariai atsakinga su V. L. . Teismai šį žemės sklypą pripažino V. L. asmenine nuosavybe vadovaudamiesi vien tik viešo registro duomenimis, tačiau neatsižvelgė į aptartas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies nuostatas, kad bet koks santuokos metu įgytas turtas, net jeigu jis įgytas vieno sutuoktinio vardu, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešo Nekilnojamojo turto registro ir atitinkamai sutuoktinių turto registracijos viešame registre paskirtis yra teisių išviešinimo, bet ne teisių nustatymo, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nurodyto žemės sklypo 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartyje jos šalys nurodė, kad dovanojamas sklypas priklauso V. L. ir G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės netyrė ir nevertino, taip pat nesiaiškino, ar egzistuoja CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos sąlygos šį sklypą laikyti V. L. asmenine nuosavybe. Taigi, teismai, neištyrę visų bylai reikšmingų aplinkybių, esant byloje prieštaringiems duomenims, nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos, be pakankamo teisėto pagrindo pripažino minėtą žemės sklypą V. L. asmenine nuosavybe ir pripažino negaliojančia žemės sklypo 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartį visa apimtimi. Nustatinėjant, ar egzistuoja CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytos sąlygos pripažinti žemės sklypą atsakovo V. L. asmenine nuosavybe, reikia įvertinti V. L. valią šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, išreikštą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje, įvertinti šio sklypo 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutarties sąlygas, taip pat nustatyti, ar dovanojimo sutartis buvo sudaryta po atsakovų V. L. ir G. L. santuokos sudarymo, ar jų bendroji jungtinė nuosavybė nepasibaigė. Tai yra fakto klausimai, kurių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad 2,37 ha žemės sklypas priklausė atsakovams V. L. ir G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, būtina aiškintis, ar žemės sklypas yra dalus, ar gali būti naikinama tik dalis dovanojimo sutarties dėl V. L. priklausiusios sklypo dalies dovanojimo, atsižvelgiant į galiojančią sutuoktinių lygių dalių prezumpciją bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Į tai atsižvelgtina ir parenkant restitucijos būdą.  Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 2,37 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo naikintina ir ši bylos dalis  perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

              Dėl CK 1.5 straipsnio pažeidimo ir įrodinėjimo pareigos

              Kasatorės teigimu, teismas, nustatinėdamas 2,37 ha žemės sklypo vertę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstai rėmėsi viešo registro duomenimis apie sklypo vertę, kuri nustatyta masinio vertinimo būdu, neatsižvelgiant į tai, kad miškas šiame sklype buvo iškirstas.               Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl ginčo turto vertės, ji gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojo pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, jame nurodyta vidutinė rinkos sklypo vertė – 25 287 Lt (7323,62 Eur). Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakovai 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartyje taip pat nurodė sklypo rinkos vertę – 25 487 Lt (7381,55 Eur), tokia kaina įvertindami sklypą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovai kitokios šio sklypo rinkos vertės neįrodinėjo, o apeliacinės instancijos teisme atsakovės, nesutikdamos su teismo nustatyta sklypo verte, nepateikė jokių duomenų apie kitokią sklypo vertę, nors būtent joms kilo tokia pareiga (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai vietoj restitucijos natūra yra taikomas piniginio ekvivalento sumokėjimas, skolininkas privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai nebuvo sąžiningi sudarydami ginčo sutartį, todėl turėjo būti nustatoma didžiausios sklypo vertės kompensacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp privačių subjektų, viešo intereso šioje byloje nėra, todėl bylą nagrinėjusiems teismams pagal CPK nuostatas nebuvo pareigos ex officio rinkti įrodymus ir nustatinėti sklypo vertę. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos dalį dėl 2,37 ha žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo atsakovės leistinais įrodymais galės įrodinėti kitokią ginčo sklypo vertę.

              Dėl kitų ieškovo nagrinėjamoje byloje ginčytų atsakovų 2009 m. spalio 22 d. sudarytų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nenurodyta jokių teisinių argumentų dėl bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis pripažintos negaliojančiomis kitos atsakovų dovanojimo sutartys, teisėtumo ir pagrįstumo, išskyrus ieškinio senaties termino praleidimą, nenurodyta teisinių argumentų dėl neteisingo actio Pauliana sąlygų taikymo. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija pasisako tik ieškinio senaties termino taikymo ginčo atveju klausimu (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

              Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

              Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio senaties instituto taikymą actio Pauliana atveju, yra išaiškinęs, kad actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją ieškinio senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), todėl ieškinio senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Kasatorės nurodomas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (pagal galiojusią 2014 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XII-805 redakcija – 3 dalies) 8 punkte įtvirtintas šešių mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kada bankroto administratorius gavo dokumentus apie įmonės sandorių sudarymą, bankrutuojančios įmonės sandoriams patikrinti ir ieškiniams pareikšti, actio Pauliana atveju netaikytinas, nes šis terminas yra įtvirtintas specialiame įstatyme ir nustatytas konkrečiai bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui. Actio Pauliana pareikšti, kaip jau minėta, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, ir aplinkybė, jog vienam iš solidariųjų skolininkų yra iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo taikyti tokio pobūdžio ieškiniui Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą terminą, kurio paskirtis yra visiškai kitokia. Kasatorė, neteisingai aiškindama minėtas normas ir jų paskirtį, deklaratyviai argumentuoja dėl lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų iškreipimo nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl nagrinėjamoje byloje ieškovas, esant UAB „Virgerda“ ir laiduotojo V. L. solidariajai prievolei, turėjo teisę rinktis, kada reikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui ir kada – laiduotojui.

              Nagrinėjamu atveju ieškovo actio Pauliana pagrindu ginčijamos atsakovų V. L. ir G. L. su atsakove A. L. sudarytos žemės sklypų dovanojimo sutartys sudarytos 2009 m. spalio 22 d., o kreditorius (ieškovas) ieškinį pareiškė 2013 m. balandžio 8 d. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo tik 2012 m. lapkričio 21 d. ir ieškinio senaties termino nepraleido, atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, jog tik pradėjus priverstinį ieškovui iš atsakovo priteistos skolos išieškojimą, antstoliui 2012 m. lapkričio 19 d. užklausus Nekilnojamojo turto registrą, iš jo duomenų paaiškėjo apie žemės sklypų perleidimą. Teismai pripažino, kad būtų neprotinga reikalauti iš kreditorių nuolat sekti ir domėtis skolininkų sudaromais sandoriais, ypač atsižvelgiant į ieškovo nagrinėjamoje byloje veiklos pobūdį. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais teismų motyvais. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės saisto kasacinį teismą, kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia. Kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio senaties skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų bylą nagrinėję teismai nepažeidė, nustatytas aplinkybes kvalifikavo tinkamai, tai kasatorių argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių ir laikyti ieškinio senaties terminą praleistu. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes konstatuotina, kad teismai pagrįstai ir teisėtai laikė, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti antstoliui užklausus ir pateikus ieškovui Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą su istorija, todėl nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti.  

              Dėl G. L. procesinės padėties byloje

              Kasatorė nurodo, kad ji nagrinėjamoje byloje negalėjo būti pripažinta atsakove, nes turtas yra dalus, todėl galimas sprendimas restituciją taikant tik dėl 1/2 dalies turto.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, ieškovas, reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), kaip ir pats apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. CPK nuostatos nesuteikia teismui teisės pačiam spręsti dėl asmenų, kurie turi būti atsakovai byloje (išskyrus CPK numatytas išimtis), nes CPK 45 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu tik esant ieškovo pateiktam motyvuotam prašymui. Ieškovui atsisakius pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, teismas bylą nagrinėja iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis). Paprastai aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti.

              Nagrinėjamoje byloje G. L. byloje atsakove patraukė ieškovas ir bylą nagrinėję teismai patys savo iniciatyva neturėjo teisės jos pašalinti iš atsakovų. Tačiau bylą nagrinėję teismai nustatė, kad G. L. yra nagrinėjamoje byloje ieškovo ginčijamų dovanojimo sutarčių šalis. Bylą nagrinėję teismai visa apimtimi pripažino negaliojančiomis 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartis dėl 1,42 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,900 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 1,85 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl 1,65 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimo A. L. , jokių teisinių argumentų dėl teismų šių procesinių sprendimų dalių neteisėtumo kasatorė nenurodo, išskyrus ieškinio senatį, dėl kurios taikymo teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl kasacinio skundo argumentai dėl G. L., kaip netinkamos atsakovės, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

              Dėl priteisto iš G. L. žyminio mokesčio

              Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, be kitų šiame CPK straipsnyje išvardytų asmenų, yra atleidžiami asmenys kitais CPK ar kituose įstatymuose nustatytais atvejais. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų mokėjimo atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4–8 dalis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų 100 procentų, jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis, arba 50 procentų – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu kasatorei G. L. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme, apmokant 100 procentų teisinės pagalbos išlaidų. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino šio Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, todėl nepagrįstai netaikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatų  ir priteisė iš kasatorės G. L. 350 Lt (101 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Kasaciniame teisme patirta 19,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi nagrinėjamos bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šių išlaidų priteisimo, kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, paliktina spręsti šiam teismui. Dėl nurodytos priežasties naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 23 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalys, kuriomis pripažinta negaliojančia 2,37 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartis, atsakovai V. L. ir A. L. įpareigoti atlyginti ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ šio sklypo 7323,62 Eur (septynių tūkstančių trijų šimtų dvidešimt trijų Eur 62 ct) vertę ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 23 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės G. L. buvo priteistas 101 Eur žyminis mokestis į valstybės biudžetą, panaikinti.

              Likusias Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 23 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

              Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė             

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Andžej Maciejevski