Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-489/2017
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00315-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3.2.1; .2.27.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Viktoro Aiduko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas :
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį 40 MGL dydžio (1506,40 Eur) bauda, pagal BK 287 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (753,20 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL dydžio (1506,40 Eur) bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nutartimi nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas. Iš V. Š. valstybei priteista 6,45 Eur proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 6 d., 13.00–15.00 val., UAB „R“, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriaus kabinete, valstybės tarnautojai – Šiaulių apskrities VMI Juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vyriausiajai specialistei I. J. – tiesiogiai pasiūlė kyšį – ne mažesnės nei 1550 Lt (448,91 Eur) vertės kelionę į Tenerifę (Kanarų salą) už neteisėtą veikimą ir neveikimą, t. y. už tai, kad I. J., kuri pagal Šiaulių apskrities VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. OP-877 atliko V. Š. vadovaujamos UAB „R“ (į. k. (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustatė mokestinius pažeidimus, šių pažeidimų nefiksuotų, juos sumažintų, sukeistų dokumentus, kuriuose užfiksuoti pažeidimai, į tuos, kuriuose pažeidimų nėra.
Be to, V. Š. nuteistas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje iš valstybės tarnautojos I. J., kuri atliko UAB „R“ patikrinimą ir nustatė mokestinius pažeidimus, reikalavo, kad ji sukeistų dokumentus, kuriuose užfiksuoti pažeidimai, į tuos, kuriuose pažeidimų neužfiksuota, ir nefiksuotų visų pažeidimų, teigdamas, kad tokiu atveju ji neturės problemų; nurodė, kad yra pažįstamas su ministrais, FNTT pareigūnu, klausė valstybės tarnautojos, ar nebijo, jog su ja bus susidorota, pavyzdžiui, jos rankinėje gali būti rastas maišelis ir ji gali būti atleista iš darbo bei apkaltinta; iš to I. J. suprato, kad jeigu ji V. Š. vadovaujamos UAB „R“ naudai neatliks V. Š. reikalaujamų veiksmų, jis gali su ja susidoroti, imdamasis priemonių, dėl kurių ji galėtų būti apkaltinta nusikaltimo ar kito pažeidimo padarymu ir netektų darbo, t. y. panaudodamas psichinę prievartą, grasino valstybei tarnautojui.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį, visiškai jį išteisinant.
Kasatoriaus manymu, teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų, suvaržiusių teisę į gynybą, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat lėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, nepagrįstų išvadų padarymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu, neįrodžius neteisėtos veikos, tiesioginės tyčios ir tikslo. Teismai vadovavosi vien nenuosekliais ir subjektyviais nukentėjusiosios I. J. parodymais, prielaidomis, neatsižvelgdami į jo parodymus bei juos patvirtinančius įrodymus. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jo nusikalstamas elgesys ir kaltė įrodyta ir kitais bylos įrodymais, tačiau jų išsamiai neanalizavo, neatskleidė (apsiribojo tik jų išvardijimu), tai lėmė neišsamų bylos išnagrinėjimą apeliacine tvarka ir neteisingų išvadų padarymą.
Teismai taip pat vadovavosi iš nukentėjusiosios parodymų išvestiniais duomenimis (nukentėjusiosios bendradarbių liudytojų R. A., D. Š. parodymais, jų surašytais raštais), teigdami, kad tai vieni kitus papildantys įrodymai, tačiau neatsižvelgė, kad šie duomenys gauti iš vieno ir to paties informacijos šaltinio – nukentėjusiosios; liudytojos negalėjo duoti objektyvių, nešališkų paaiškinimų, jos tegalėjo atkartoti tai, ką joms subjektyviai papasakojo nukentėjusioji. Taigi jo kaltė iš esmės pagrįsta vien nukentėjusiosios pateikta subjektyvia versija, kurios nepatvirtinta jokie kiti patikimi ir objektyvūs įrodymai.
Be to, teismai nevertino nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo, neanalizavo duomenų apie jų bendravimą įvykio dieną. Nukentėjusioji nuolat keitė parodymus, vis kitaip aiškino įvykio detales, negalėjo teisme tiksliai paaiškinti, iš kokių ir kada tiksliai pasakytų frazių ji suprato, kad siūloma pirkti kelionę ar grasinama. Tai yra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiosios versija.
Teismų išvados, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, o jo (kasatoriaus) parodymai yra tik gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės ir tuo pagrindu juos atmetant, tik patvirtina, kad jam buvo perkelta įrodinėjimo našta, tai lėmė jo teisių pažeidimą ir nepagrįstų išvadų padarymą. Be to, teismai nevertino aplinkybių, kurios, kasatoriaus manymu, yra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu ir patikimumu. Iš bylos duomenų matyti, kad I. J., jau būdama nukentėjusiąja, toliau atliko UAB ,,R“ patikrinimą, davė įvairiausius privalomus nurodymus, jos surašyto operatyvinio patikrinimo akto pagrindu buvo pradėtas operatyvinis patikrinimas, be to, patikrinimo pradžioje suabejota I. J. kompetencija (išaiškinta akivaizdi jos klaida dėl nulinio PVM tarifo taikymo užsienyje), kilo kitų abejonių dėl jos reikalavimų pagrįstumo.
Teismai ignoravo nukentėjusiosios parodymus, kad pagrindinis jos vizito tikslas įvykio dieną buvo pasikalbėti dėl darbuotojų, dirbančių puse etato ar gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą; ji nurodė atleisti dirbančiuosius puse etato, sakė, jog į tai atsižvelgs surašydama patikrinimo aktą. Vykdant nurodymą, tai ir buvo padaryta. Tikėtina, kad būtent ši aplinkybė, t. y. galimai I. J. vėliau suprato šio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, lėmė tai, kad buvo netinkamai interpretuotas jų pokalbis, I. J. iškeliant subjektyvią versiją apie siūlomą kyšį ir grasinimą.
Kasatorius nurodo, kad jis stengėsi palaikyti pokalbį, todėl su nukentėjusiąja kalbėjo ne tik apie darbus, bet ir apie asmeninius dalykus – šeimą, vaikus, atostogas, artėjančias keliones, juokavo šiomis temomis. To neneigė ir nukentėjusioji, patvirtino liudytoja G. Š.. Teismai šiuos duomenis ignoravo. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusioji neteisingai suprato jo pajuokavimą pasiūlant važiuoti dirbti ten, kur šilta, kai ši pasiskundė, jog patalpose šalta (buvo sugedęs šildymo katilas), tačiau tai nereiškė neteisėto ketinimo ar pažado nupirkti jai poilsinę kelionę. Nukentėjusioji iš pat pradžių nesuprato jo elgesio, neteisingai suvokė ir savaip interpretavo jo žodžius, padarydama neteisingas išvadas. Be to, ji negalėjo tiksliai pasakyti, iš kokių ir kada tiksliai pasakytų frazių suprato, jog jai siūloma pirkti kelionę ar grasinama. Konkretūs teiginiai, kuriais jis neva papirko ir grasino valstybės tarnautojui, nepagrįsti konkrečiais ir patikimais įrodymais (tokių duomenų byloje ir nėra). Be to, pati nukentėjusioji pripažino, kad pokalbio metu ji nesuvokė, jog jai daromas neteisėtas poveikis, siūlomas kyšis. Jo veiksmus nukentėjusioji ėmė vertinti kaip neva nusikalstamus vėliau, bendraudama su kolegėmis, kurių paraginta ir parašė tarnybinį pranešimą. Taigi nukentėjusiosios versija, kad neva pokalbio metu jis darė jai neteisėtą poveikį, atsirado jau po pokalbio, savaip jį interpretuojant. Tai, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad realiai joks neteisėtas poveikis nebuvo daromas, faktinės aplinkybės dėl kyšio pasiūlymo ir esminis objektyvusis šios veikos požymis – neteisėti veiksmai – neįrodyti.
Taip pat nepagrįstai, neįrodžius neteisėtų veiksmų, jis nuteistas ir pagal BK 287 straipsnį. Šis kaltinimas taip pat pagrįstas vien subjektyviais nukentėjusiosios parodymais, pokalbio interpretacija. Šios kategorijos bylose objektyviais įrodymais turi būti nustatytas ir pagrįstas psichinės prievartos turinys, grasinimų akivaizdumas ir realumas, tai nebuvo padaryta. Vien iš nukentėjusiosios parodymų negalima daryti nei išvados, kad prieš ją buvo panaudota psichinė prievarta, nei juolab kad tokia prievarta galėtų būti pripažinta realia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2013). Nei policijoje dirbantis jo sūnus, nei įvairių žinomų asmenų pažinojimas negali būti laikoma grasinimu, juolab realiu. Nukentėjusioji nei pokalbio metu, nei iš karto po jo nesikreipė į policiją, pokalbį kaip tariamą grasinimą ji ėmė vertinti jau grįžusi į darbovietę, bendraudama su kolegėmis. Beje, liudytojos R. A. ir D. Š. parodė, kad nukentėjusiosios emocinė būklė buvo normali, ji kalbėjo ramiai, dalykiškai. Taigi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad buvo išsakyti kažkokie grasinimai, kad grasinimai buvo akivaizdūs ir realūs, kad nukentėjusioji pokalbio metu jautė realią grėsmę ir pan. Nėra įrodymų, kad pokalbis apie kitus žinomus asmenis buvo nukreiptas paveikti, įbauginti nukentėjusiąją. BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyta veika pasireiškia ne tik grasinimu, bet ir aiškiu reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Šioje byloje nenustatyta, kad jis neva grasindamas būtų išreiškęs jai kažkokius konkrečius reikalavimus ar reikalavęs atlikti kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus. To nenurodė ir nukentėjusioji. Priešingos teismų išvados grindžiamos prielaidomis.
Teismai bylos įrodymais nepagrindė ir subjektyviųjų požymių – kaltės (tiesioginės tyčios), tikslo ir pan. Nuosprendyje jo tikslas ir motyvas padaryti veikas siejamas su tuo, kad neva jam įvykio metu buvo žinoma apie nustatytus įmonės nukrypimus nuo mokesčių įstatymų reikalavimų. Tokios išvados tėra prielaidos. Apeliacinės instancijos teismas pažodžiui pakartojo deklaratyvias pirmosios instancijos teismo išvadas, visiškai nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius tvirtina, kad 2012 m. lapkričio 6 d. nebuvo konstatuota jokių pažeidimų (dar vyko tyrimas), apie nustatytus pažeidimus jis sužinojo 2013 m. sausio 11 d., pateikus patikrinimo pažymą. Vėliau vykęs tyrimas dėl G. Š., tikėtina, atliktų neteisėtų veiksmų tvarkant buhalterinę apskaitą nėra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamo įvykio metu ar prieš jį jam buvo žinoma apie kokius nors pažeidimus. Teismai ignoravo duomenis, kad VMI specialistų aiškinimai apie didelio masto pažeidimus UAB ,,R“ nepasitvirtino. Kadangi jis pasitiki savo įmonės darbuotojais, tai ir nagrinėjamo įvykio dieną jis buvo įsitikinęs, kad jokių rimtų pažeidimų tikrai nebus rasta (taip faktiškai ir įvyko). Tokį jo įsitikinimą patvirtino FNTT atliktas tyrimas (2013 m. lapkričio 15 d. specialisto išvada), kurio metu nustatyta smulkių, neesminių pažeidimų ir nurodyta įmokėti vos 3949,71 Lt dydžio nepriemoką. Be to, nukentėjusioji nebuvo tyrimo asmuo, kuris vienašališkai priima sprendimus dėl patikrinimo rezultatų, juos priimdavo tiesioginis vadovas. Visa tai paneigia versiją dėl neva jo turėto motyvo, tikslo ir tiesioginės tyčios papirkti nukentėjusiąją ar jai grasinti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, įvertinus kasacinio skundo argumentus dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, jog V. Š. netiesiogiai kreipiasi dėl bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo, t. y. BPK pažeidimai nurodomi formaliai, nepateikiant teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tokie kasacinių skundų teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Nuteistojo skundo argumentai, kad teismų išvados iš esmės pagrįstos tik subjektyviais nukentėjusiosios parodymais (kiti duomenys yra išvestiniai iš jos parodymų), kuriuos ji nuolat keitė ir negalėjo paaiškinti, iš kokių ir kada tikslai pasakytų frazių ji suprato, kad jai siūlomas kyšis ir yra grasinama, yra analogiški kaip ir apeliaciniame skunde. Dėl jų apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Prokuroras nurodo, kad teismai, laikydamiesi BPK nuostatų, įvertino visus įrodymus, nenustatė jokių esminių neatitikimų ar prieštaravimų I. J. parodymuose (beje, jų nenurodo ir kasatorius). Visi byloje surinkti įrodymai – pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai – turi sudaryti vientisą loginę grandinę. Įvertinus I. J. parodymus, visiškai aišku, iš kokių V. Š. teiginių ji suprato, kad V. Š. jai siūlo apmokėti poilsinę kelionę į Tenerifę, o I. J. nesutikus, – grasina, siekia įbauginti. Vien tai, kad nukentėjusiosios parodymais teismai rėmėsi kaip atitinkančiais tikrovę, o nuteistojo V. Š. versiją atmetė, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teismai pagrįstai nenustatė jokio I. J. asmeninio suinteresuotumo, įvykio metu ji vykdė tiesiogines darbines funkcijas. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji neteisingai interpretavo jo išsakytus žodžius, jų pokalbio turinį, atmestini, dėl jų apeliacinės instancijos teismas teisingai pasisakė, kad tai yra nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti. Kasaciniame skunde pateikta informacija apie pokalbį nepaneigia V. Š. kaltės. Kvalifikuojant nusikalstamus V. Š. veiksmus, nėra būtina nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ir kokia informacija besikeičiant buvo padaryta nusikalstama veika. Šiuo atveju būtina nustatyti būtent pasiūlymą duoti kyšį ir grasinimą valstybės tarnautojui, tai teismai ir įvertino priimdami atitinkamus sprendimus. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nukentėjusioji tik vėliau įvertino jo veiksmus kaip nusikalstamus. Tai patvirtina pačios nukentėjusiosios elgesys – suprasdama nusikalstamus V. Š. ketinimus, ji atsisakė siūlomos kelionės, klausė, kokį psichologinį spaudimą jis naudoja, o po pokalbio su V. Š. tą pačią dieną apie jo veiksmus informavo savo vadovę ir parašė tarnybinį pranešimą.
Nagrinėjamo įvykio kontekste V. Š. pasakytos frazės I. J. pripažįstamos konkrečiu, realiu ir akivaizdžiu grasinimu valstybės tarnautojai ir yra pagrindas pripažinti, jog V. Š. padarė BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šią teismų išvadą patvirtina bylos įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės. Tai, kad V. Š. išsakyti grasinimai valstybės tarnautojai buvo realūs ir ją iš tiesų įbaugino, patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymai ir tai, kad ji apie daromą spaudimą informavo savo vadovę ir surašė tarnybinį pranešimą. Nors įmonėje aptikti pažeidimai nagrinėjamo įvykio metu oficialiai dar nebuvo įvardyti (tai padaryta 2013 m. sausio 11 d.), tačiau tai neįrodo, kad įvykio metu V. Š. nebuvo apie juos žinoma. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad UAB ,,R“ vyriausioji finansininkė G. Š. yra V. Š. sutuoktinė, jai buvo pareikštas įtarimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Be to, kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės. Todėl tai, kad V. Š., siūlydamas nukentėjusiajai nupirkti poilsinę kelionę, neprašė jos atlikti jokių neteisėtų veiksmų, nesitarė dėl jos pareigų nevykdymo ir pan., atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už valstybės tarnautojo papirkimą.
Nuteistojo V. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų ir jame nurodytų BPK pažeidimų
Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo nutartyse nuosekliai pažymima, jog kasatoriaus reiškiamas nesutikimas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu nelaikomas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka kasaciniu pagrindu. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).
Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos (pvz., naujesnės kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395-489/2016, 2K-406-507/2016, 2K-385-507/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).
Iš nuteistojo V. Š. paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas abiejų instancijų teismų atliktas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas, jo padarytų veikų įrodytumas, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes.
Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasacinio skundo teiginius teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad bylos nagrinėjimo teismuose metu padaryti 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio pažeidimai.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), o BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šių baudžiamojo proceso nuostatų laikėsi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai nurodytos įrodytomis pripažintos V. Š. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų 227 straipsnio 2 dalyje ir 287 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos tokios teismo išvados. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas vertino tiek nuteistojo V. Š., tiek nukentėjusiosios I. J. parodymus, lygino juos su kitais bylos duomenimis ir nurodė, kokiais įrodymais savo išvadas pagrindžia, o kokius įrodymus atmeta.
Apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Toks patikrinimas nagrinėjamoje byloje atliktas laikantis BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) surašymą, reikalavimų (BPK 20, 305, 331–332 straipsniai). Teismas pagal paduoto nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo reikalavimus aiškinosi, ar apelianto nurodytos aplinkybės aplinkybes, gali paveikti teismo išvadas ir pateikė atitinkamus atsakymus į apeliacinio skundo argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas atsakė į esminius apeliacinės instancijos teismo argumentus, kurių dalis pakartota ir kasaciniame skunde. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė išvadas, kurios motyvuotos, paremtos faktiniais bylos duomenimis ir padarytos vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu.
Taigi nėra pagrindo kasatoriaus teiginiams, kad pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai, kuriuose nurodyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
BPK 20 straipsnio 2 dalis numato, kad „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra“. Šio straipsnio 5 dalis numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Tačiau tokio pobūdžio pažeidimai nagrinėjamoje byloje pagal pateikto kasacinio skundo argumentus nėra konstatuojami.
Išanalizavus apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti kasaciniame skunde, ir palyginus juos su apeliacinės instancijos išdėstytu nukentėjusiosios I. J. ir nuteistojo V. Š. parodymų vertinimu bei šio teismo padarytomis išvadomis, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus skundo teiginiais dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo išvados paremtos neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo bei prioritetinio vienų įrodymų vertinimo prieš kitus. Tiek kasaciniame skunde nurodytus, tiek apeliaciniame skunde ginčytus bylos įrodymus, atskirų asmenų parodymų turinį, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo, palygino bylos duomenis vienus su kitais, ir pateikė atitinkamas motyvuotas išvadas tiek dėl įrodymų leistinumo, tiek dėl jų vertinimo.
Teisingai teismai sprendė, kad baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo papirkimą šiuo atveju lėmė tai, kad kyšis buvo siūlomas už kyšio davėjui pageidautiną valstybės tarnautojo veiklą vykdant įgaliojimus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. Š. valstybės tarnautojai. I. J., atlikusiai V. Š. vadovaujamos UAB „R“ patikrinimą, tiesiogiai pasiūlė kyšį – viršijančią 1 MGL dydžio vertę ir neviršijančią 250 MGL vertę kelionę į Tenerifę (Kanarų salą) siekdamas, kad I. J., nustačiusi mokestinius pažeidimus imtų neteisėtai veikti ir neveiktų teisėtai. Tokia veika, pasireiškusi V. Š. tiesioginiu pasiūlymu I. J. pateikti jam jos asmens duomenis ir suorganizuoti jai poilsinę kelionę, atitinka valstybės tarnautojo papirkimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje sudėtį.
Nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje, objektu yra valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla. Šiai veiklai padaroma žala kai panaudojant psichinę prievartą iš valstybės tarnautojo reikalaujama atlikti veiksmus kaltininko naudai. Kasaciniame skunde kasatoriaus kaltumas dėl šios veikos padarymo iš esmės grindžiamas tuo, kad neįrodyta jo panaudota psichinė prievarta. Tačiau iš teismų nustatytų aplinkybių seka, kad V. Š. panaudota psichinė prievarta, pasireiškianti išsireiškimais apie jo vadovaujamos įmonės tikrintojai gresiančias problemas valstybės tarnyboje, kurias ji patirs, jei neatliks kasatoriaus reikalaujamų veiksmų, abiejų grandžių teismų sprendimuose atskleista ir įvertinta.
Darytina išvada, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių šio kodekso pažeidimų pripažįstant bylos duomenis įrodymais ir juos vertinant nebuvo padaryta. Pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes BK specialiosios dalies normos V. Š. byloje nustatytoms veikoms pritaikytos tinkamai.
Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, nuteistojo V. Š. kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos teismų sprendimus reikėtų naikinti ir bylą V. Š. nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas