Civilinė byla Nr. e2A-258-381/2020
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00125-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 3.4.3.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ingeo“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikingų giria“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ingeo“ ieškinį dėl bankroto administratoriaus veiksmų, sandorio negaliojimo, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ausviga“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ingeo“ kreipėsi į teismą prašydama:
1) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Reflektorius“ bankroto administratoriaus L. P. (toliau – ir bankroto administratorius) veiksmus BUAB „Reflektorius“ vardu sudarant 2018 m. rugpjūčio 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau – ir Reikalavimo teisių perleidimo sutartis) su UAB „Vikingų giria“, ir (arba) perleidžiant reikalavimo teises į 35 000 Eur dydžio sumą ir 5 proc. metines palūkanas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. 2-2425-812/2017 priteistus iš G. P., pripažinti neteisėtais; 2) pripažinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ir taikyti restituciją; 3) įpareigoti bankroto administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 8 „Dėl reikalavimo teisių pardavimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą, t. y. parduoti ieškovei reikalavimo teisę, įgytą civilinėje byloje
Nr. 2-2425-812/2017.
2. Ieškovė nurodė, kad BUAB „Reflektorius“ naudai Panevėžio miesto apylinkės teismas
2017 m. spalio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2425-812/2017, priteisė iš atsakovės G. P. 35 000 Eur ir 5 proc. metines palūkanas. Dėl šio turto pardavimo bankroto administratorius 2018 m. kovo 9 d. sušaukė kreditorių susirinkimą, kurio metu nutarimu Nr. 8 nustatyta turto pardavimo tvarka (trimis etapais po 7 dienas nuo paskelbimo turtas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui). Ieškovė 2018 m. liepos 11 d. pateikė siūlymą įsigyti reikalavimą už 500 Eur, daugiau pasiūlymų nebuvo gauta. 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkimo metu priimtas nutarimas parduoti reikalavimą už 500 Eur UAB „Ingeo”. Šis kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo apskųstas ir (arba) panaikintas, tačiau 2018 m. rugpjūčio 24 d. į BUAB „Reflektorius“ sąskaitą buvo pervestas 600 Eur mokėjimas iš UAB „Vikingų giria“ ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. BUAB „Reflektorius“, atstovaujama bankroto administratoriaus, su UAB „Vikingų giria“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisė buvo perleista minėtai bendrovei. UAB „Vikingų giria“ vadovė yra G. P. brolienė, kas preziumuoja šalių nesąžiningumą. Tokiais veiksmais bankroto administratorius pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) numatytą bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo tvarką, sąmoningai ir tyčia nevykdė BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 8 ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo bei neteisėtai sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Be to, reikalavimo teisė turėjo būti pardavinėjama ne laisvo pardavimo, o varžytynių būdu. Dėl nurodytų priežasčių Reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė arba pripažintina negaliojančia.
3. Atsakovė UAB „Vikingų giria“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad reikalavimo teisės buvo parduotos didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, taigi 2018 m. kovo 9 d. kreditorių nutarimas buvo įvykdytas tinkamai. Bankroto administratorius siūlė ir ieškovei sumokėti daugiau, tačiau ieškovė atsisakė mokėti už reikalavimo teisę daugiau nei 500 Eur. Pasiūlymų pateikimo terminai nebuvo imperatyvūs ir vertintini tik kaip orientaciniai, nes tikslas nebuvo parduoti reikalavimą tam pirkėjui, kuris per kažkokį konkretų terminą pateiks pasiūlymą pirkti, tačiau tikslas buvo parduoti reikalavimą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Kadangi trečiasis pardavimo etapas baigėsi 2018 m. liepos 10 d., iš ieškovės 2018 m. liepos 11 d. gautas pasiūlymas taip pat laikytinas pateiktu praleidus terminą. Jokių duomenų apie sandorio šalių nesąžiningumą nėra, ginčijamą sandorį sudariusių šalių ar jų atstovų nesiejo ir šiuo metu nesieja jokie giminystės ryšiai ar pavaldumo santykiai.
4. Trečiasis asmuo UAB „Ausviga“, kuriai UAB „Vikingų giria“ 2018 m. rugpjūčio 31 d. sutartimi perleido iš BUAB „Reflektorius“ įsigytas reikalavimo teises, prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais argumentais kaip UAB „Vikingų giria“. UAB „Ausviga“ papildomai nurodė, kad yra sąžininga įgijėja, be to, bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas jau yra patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-418-781/2019.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, o kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bankroto administratoriaus veiksmus, nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi, išnagrinėjęs bankroto administratoriaus skundą dėl BUAB „Reflektorius“ kreditorių 2018 m. spalio 16 d. susirinkimo nutarimų, jį patenkino ir nutarimus panaikino. Tarp tokių nutarimų buvo ir kreditorių susirinkimo nutarimai pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį su UAB „Vikingų giria“ ir (arba) perleidžiant reikalavimo teises į
35 000 Eur dydžio sumą ir 5 proc. metines palūkanas neteisėtais, įpareigoti bankroto administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 8 „Dėl reikalavimo teisių pardavimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 11 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus kreditorės UAB „Ingeo“ atskirąjį skundą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo klausimas jau buvo teismo išnagrinėtas, patikrintas ir pripažintas jų pagrįstumas. Toks sprendimas (nutartis) turi šalims prejudicinę galią ir iš naujo kitame procese bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas nebeįrodinėjamas.
7. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tikėtiną BUAB „Reflektorius“ turimo reikalavimo vertę, vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalimi, šis turtinis reikalavimas turėjo būti parduodamas viešose varžytynėse, o tik joms nepavykus, tai galėjo būti atlikta kreditorių susirinkime nustatyta tvarka. Nors kreditoriai nustatė kitokią turto pardavimo procedūrą, kuri eliminuoja viešųjų varžytynių procedūrą, tačiau tai nereiškia, jog bankroto administratorius, kaip turintis įstatyminę pareigą tik įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti, naudotis bankrutuojančios įmonės turtu ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti, privalėjo tokio neteisėto nutarimo laikytis ir pradėti realizuoti jį be viešų varžytynių, nepaisant to, kad pats jo nustatyta tvarka neginčijo. Teismas pripažino, kad bankroto administratorius turtą pardavė nesilaikydamas imperatyviai įstatymais nustatytos tvarkos, todėl pripažino sandorį niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
8. Teismo vertinimu, šiuo atveju restitucija natūra netaikoma. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovė UAB „Vikingų giria“ ginčo reikalavimą pardavė trečiajam asmeniui UAB „Ausviga“. Šios sutarties ieškovė neginčija. Reikalavimo teisės įgijėjo sąžiningumas nenuginčytas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra pateikta duomenų, jog šis sandoris galėtų būti vertinamas kaip niekinis ir teismas turėtų savo iniciatyva dėl to pasisakyti. Reikšminga aplinkybe netaikyti restitucijos teismas pripažino ir tai, kad pati ieškovė siūlė ir kreditorių susirinkime balsavo už tai, kad reikalavimo teisė būtų parduodama be viešųjų varžytynių, be to, ji atsisakė mokėti už reikalavimą daugiau nei 500 Eur. Iki rašytinių paaiškinimų pateikimo teismui ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad bankroto administratorius turėjo jai parduoti reikalavimo teisę už 500 Eur, nes tokia kreditorių susirinkimo valia. Tik paskutiniu metu pateiktais rašytiniais paaiškinimais ji ėmė iš esmės prieštarauti savo ankstesnei pozicijai. Ieškovė neįrodinėjo, kad reikalavimas parduotas už nerealią kainą.
9. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti bankroto administratorių parduoti jai reikalavimo teisę. Nusprendus netaikyti restitucijos natūra, reikalavimo į G. P. teisė nėra sugrąžinta BUAB „Reflektorius“, todėl bankroto administratorius negali tokios teisės kam nors perleisti. Atitinkamai ir teismas negali įpareigoti asmenį atlikti veiksmus, kurie negali būti objektyviai atlikti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus neteisėtais, pripažinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Ieškovė taip pat pateikė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręsta civilinė byla dėl BUAB „Reflektorius“ reikalavimo teisės į G. P.. Apeliacinis skundas ir prašymas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl turėtų būti taikoma CK 6.145 straipsnio
2 dalyje numatyta išimtis netaikyti restitucijos. Kadangi UAB „Vikingų giria“ reikalavimo teisę perleido įmonei UAB „Ausviga“ ir pastarasis sandoris nebuvo ginčijamas, restitucija UAB „Ausviga“ atžvilgiu netaikytina, tačiau restitucija, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė, turėjo būti taikoma tarp Reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalių, t. y. BUAB „Reflektorius“ ir UAB „Vikingų giria“. Tai reiškia, jog BUAB „Reflektorius“ turėjo būti įpareigota grąžinti UAB „Vikingų giria“ minėto sandorio pagrindu gautus 600 Eur, o UAB „Vikingų giria“ įpareigotina grąžinti BUAB „Reflektorius“ sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais –
35 000 Eur. Naujasis kreditorius, prieš įgydamas perleidžiamą reikalavimo teisę, turi pareigą pasidomėti ją perleidžiančiu asmeniu, tad UAB „Vikingų giria“ turėjo pareigą pasidomėti, ar buvo skelbiamos turto varžytynės ir ar toks sandoris bus teisėtas. UAB „Vikingų giria“ domėjosi parduodamo reikalavimo būkle, todėl atsakovei UAB „Vikingų giria“ tenkanti rizika yra pagrįsta.
10.2. Nesutiktina su teismo argumentu, kad bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas buvo vertintas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartimi, nes minėta nutartimi nebuvo vertinami bankroto administratoriaus veiksmai dėl ĮBĮ 33 straipsnio
1 dalies pažeidimo. Šiuo atveju, pripažinus, kad bankroto administratorius neįvykdė įstatyminės pareigos (turtą pardavinėti varžytynėse), jo veiksmai turėjo būti pripažinti neteisėtais.
10.3. Reikalavimai įpareigoti BUAB „Reflektorius“ bankroto administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 8 ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą, paliktini nenagrinėti.
10.4. Atsakovės UAB „Vikingų giria“ direktorė V. R. nepaneigė, kad ją ir G. P. (Radikaitę) sieja giminystės ryšiai, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas turi būti aktyvus ir patikrinti Gyventojų registro tarnybos duomenis.
10.5. Teismui nepripažinus BUAB „Reflektorius“ reikalavimo teisės į G. P., išnyktų šio ieškinio dalykas, todėl byla turėtų būti sustabdyta, kol bus išspręsta civilinė byla dėl BUAB „Reflektorius“ reikalavimo teisės į G. P..
11. Atsakovė UAB „Vikingų giria“ atsiliepime į UAB „Ingeo“ apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti, tenkinti jos pateiktą apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Skundžiamame sprendime be pagrindo konstatuota, kad kreditorių susirinkimas nėra įgaliotas nustatyti reikalavimo teisės pardavimo tvarkos, ir šią tvarką reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, nustatanti imperatyvią pareigą reikalavimo teisės pardavimą vykdyti tik iš varžytynių. Teismo išvados, išdėstytos apskųstame sprendime, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotai praktikai, pagal kurią reikalavimo teisės pardavimo tvarką įgaliotas nustatyti kreditorių susirinkimas, o jos pardavimą organizuoja ir ją parduoda bankroto administratorius ir tam nėra taikoma privaloma viešų varžytynių procedūra.
11.2. Parduotos turtinės teisės buvo realizuotos už didžiausią pasiūlytą kainą, kas atitiko kreditorių visumos interesus. Kreditoriai nevertino nustatytos turto pardavimo tvarkos kaip pažeidžiančios jų interesus, kreditorių susirinkimo nutarimai, kuriais nustatyta pardavimo tvarka, yra galiojantys.
11.3. Ieškovė klaidingai nurodo, kad UAB „Vikingų giria“, įsigydama reikalavimo teises, turėjo domėtis perkamu turtu, jo pardavimo tvarka. UAB „Vikingų giria“, nebūdama BUAB „Reflektorius“ kreditore, neturėdama procesinių teisių šios bendrovės bankroto byloje, negali susipažinti su parduodamą turtą apibūdinančia informacija.
11.4. Šiuo atveju neegzistuoja nė viena CK 6.67 straipsnyje numatyta sąlyga, pagal kurią sandorio šalys gali būti laikomos nesąžiningomis. Be to, ieškovė tokio pobūdžio byloje net neturi pagrindo remtis CK 6.67 straipsniu, nes CK 6.67 straipsnyje įtvirtina nesąžiningumo prezumpcija bylose, nesusijusiose su sandorių pagal actio Pauliana ginčijimu, netaikoma.
11.5. Ieškovės reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra nemotyvuotas, juo ignoruojama aplinkybė apie sąžiningą trečiąjį asmenį, šiuo metu valdantį ginčo reikalavimo teises. Be to, reikalavimas įpareigoti grąžinti perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais neatitinka jokių protingumo kriterijų, kadangi tikroji turto rinkos vertė nežinoma, tuo labiau kad ginčas tarp skolininko ir kreditoriaus yra tebenagrinėjamas teisme ir net nėra aišku, ar kokia nors suma iš viso bus priteista iš G. P..
12. Trečiasis asmuo UAB „Ausviga“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti, ir, ginant viešąjį interesą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmesti ieškovės reikalavimus. Be to, UAB „Ausviga“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei netenkinti ieškovės prašymo dėl bylos sustabdymo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas neteisingai nurodė, kad reikalavimo teisės pardavimą pradžioje buvo privaloma vykdyti iš varžytynių, o tik joms nepavykus, reikalavimo teisė galėjo būti parduodama jau kreditorių susirinkime nustatyta tvarka. Ginčo sandoris nepažeidžia imperatyvių nuostatų, kadangi aptariama ĮBĮ norma nėra imperatyvi. Varžytynių procedūros neinicijavimas, net jeigu ji būtų privaloma, nesukeltų apskųstu sprendimu taikytų padarinių, t. y. ginčo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia vien šiuo pagrindu.
12.2. Kreditorių susirinkimo nutarimas, kuris buvo teisinis pagrindas parduoti reikalavimo teisę ir sudaryti ginčo sandorį, nėra panaikintas ir net nebuvo skundžiamas. Ginčo sandorio šalių veiksmai buvo teisėti, nepažeidė nei ĮBĮ normų, nei nustatytos pardavimo tvarkos, atitiko teismų praktikoje suformuotas taisykles ir svarbiausia – atitiko kreditorių visumos interesus, nes turtas buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ieškovei buvo siūloma pirkti reikalavimo teisę už 600 Eur, bet ji pati tokios galimybės atsisakė.
12.3. Esant tokio turinio viešajai ofertai, t. y. bankroto administratoriaus pasiūlymui, UAB „Vikingų giria“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateiktas akceptas yra laikytinas tinkamu ir įpareigojančiu bankroto administratorių sudaryti sutartį. Bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas jau yra patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio
11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-418-781/2019.
12.4. UAB „Ausviga“ yra sąžininga įgijėja, todėl ieškovės ginčijama 2018 m. rugpjūčio
27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis neturėtų būti pripažinta negaliojančia ir dėl šios priežasties. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą – įpareigoti UAB „Vikingų giria“ grąžinti BUAB „Reflektorius“ ginčo sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais, kuris, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas. Toks reikalavimas yra vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis ekonominei logikai.
12.5. Ieškovė prašo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą dėl kitos jau sustabdytos civilinės bylos Nr. 2A-220-212/2019, nors civilinė byla Nr. 2A-220-212/2019 yra sustabdyta laukiant galutinio procesinio rezultato būtent šioje civilinėje byloje. Ieškovė teikdama tokį prašymą elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai turėtų būti paskirta 1 000 Eur bauda.
13. UAB „Vikingų giria“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. rugpjūčio 27 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės UAB „Ingeo“ ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Konstatavęs, kad turtinis reikalavimas turėjo būti parduodamas viešose varžytynėse, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarka, tačiau šioje normoje nereglamentuota reikalavimo teisės pardavimo (perleidimo) tvarka. Kitas turtas, kurio pardavimo tvarka nereglamentuota, parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kreditorių susirinkimas sprendžia, kokia tvarka ir už kokią kainą turi būti parduodamos turimos reikalavimo teisės, t. y. ši teisė suteikiama patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie ir yra labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą bei savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamu klausimu tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams.
13.2. Ginčijama Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi reikalavimo teisės buvo perleistos už didžiausią įmanomą kainą. Pagal ĮBĮ nustatytos kompetencijos ribas dėl pardavimo tvarkos sprendė įmonės kreditoriai. Nė vienas iš bendrovės kreditorių, įskaitant ieškovę, nevertino kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos kaip pažeidžiančios jų interesus, kadangi į teismą dėl atitinkamo kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo nesikreipė, t. y. pagal bylos duomenis galima spręsti, jog patvirtinta turto pardavimo tvarka visiškai tenkino suinteresuotus asmenis – bendrovės kreditorius, todėl pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia nebuvo jokio pagrindo.
14. Ieškovė UAB „Ingeo“ atsiliepime į UAB „Vikingų giria“ apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą arba jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika priimta bylose, kurių aplinkybės skiriasi, todėl šiuo atveju reikalavimas į 35 000 Eur skolą, priteistą iš fizinio asmens, negalėjo būti parduodamas nesilaikant ĮBĮ 33 straipsnyje numatytos tvarkos. Vienas efektyviausių pardavimo būdų yra viešosios varžytynės, kurias bankroto administratorius privalėjo organizuoti, nepriklausomai nuo kreditorių pageidavimų. Kiti turto, viršijančio 250 bazinių socialinių išmokų dydį, pardavimo būdai, mažina bankrutuojančios įmonės turto vertę, riboja kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.
14.2. Nesutiktina su teismo vertinimu, jog UAB „Vikingų giria“ apeliacinis skundas yra neturtinio pobūdžio. Ieškovės reikalavimas dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra neatsiejamai susijęs su restitucijos taikymu, kas reiškia, jog, jei UAB „Vikingų giria“ apeliacinis skundas būtų tenkintas, ji išvengtų prievolės vykdyti restituciją, t. y. grąžinti BUAB „Reflektorius“ sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas turėjo būti apmokestintas 1 000 Eur žyminiu mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Vikingų giria“ nesumokėjo žyminio mokesčio, turėjo UAB „Vikingų giria“ apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.
15. Bankroto administratorius atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir tenkinti UAB „Vikingų giria“ apeliacinį skundą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Bankroto administratorius pažymėjo, kad ieškovė pati balsavo už reikalavimo teisių pardavimą ne varžytynių tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad sandoris sudarytas būtent dėl neteisėtų ieškovės veiksmų susirinkimo metu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir faktinių bylos aplinkybių
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK
329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.
17. Apeliacijos dalyką sudaro Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriuo Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, restitucija netaikyta, o reikalavimai pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus neteisėtais ir įpareigoti administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo nutarimus atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje Nr. 2-2425-812/2017 BUAB „Reflektorius“ iš G. P. buvo priteista 35 000 Eur dydžio suma ir 5 proc. metinės palūkanos. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi minėtą Panevėžio apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
19. 2018 m. kovo 9 d. kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta turtą, t. y. reikalavimo teisę į G. P. pardavinėti tokia tvarka: pirmas etapas – 7 dienas nuo skelbimo dienos rinkti pasiūlymus ir parduoti reikalavimą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ginčijamo reikalavimo pardavimo kaina šiame etape negali būti mažesnė nei 60 procentų pradinio reikalavimo dydžio; antras etapas – nepardavus turto pirmame etape, 7 dienas nuo pirmo etapo pabaigos rinkti pasiūlymus ir parduoti reikalavimą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ginčijamo reikalavimo pardavimo kaina šiame etape negali būti mažesnė nei 30 procentų pradinio reikalavimo dydžio; trečias etapas – nepardavus turto antrame etape, 7 dienas nuo antro etapo pabaigos rinkti pasiūlymus ir, raštiškai sutikus kreditoriui, kurio teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, parduoti reikalavimą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.
20. Pirmuoju ir antruoju pardavimo etapais pasiūlymų nebuvo gauta. BUAB „Reflektorius“ bankroto administratorius elektroniniu laišku informavo UAB „Ingeo“, jog 2018 m. liepos 5 d. yra paskelbtas trečiasis reikalavimo pardavimo etapas ir yra laukiama pasiūlymų.
2018 m. liepos 11 d. BUAB „Reflektorius“ kreditorė UAB „Ingeo“ pateikė siūlymą įsigyti reikalavimą į G. P. už 500 Eur. 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkimo metu priimtas nutarimas parduoti reikalavimą už 500 Eur UAB „Ingeo“, tačiau reikalavimas į G. P. 2018 m. rugpjūčio 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi buvo parduotas UAB „Vikingų giria“, kuri pateikė pasiūlymą tik 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. į BUAB „Reflektorius“ sąskaitą pervedė 600 Eur. 2018 m. rugpjūčio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Vikingų giria“ iš BUAB „Reflektorius“ įsigytą reikalavimo teisę į G. P. pardavė UAB „Ausviga“.
Dėl bylos sustabdymo
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja stabdyti bylą, kol bus išspręsta Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-3-589/2020 dėl BUAB „Reflektorius“ reikalavimo teisės į G. P..
22. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Tačiau, taikant civilinės bylos sustabdymo institutą, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad sustabdžius civilinę bylą užsitęsia teismo procesas.
23. Siekiant CPK nustatytų civilinio proceso tikslų, teismas turi kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudaryti sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72 straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, jis kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, sudarančios įstatyme nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo stabdyti bylą dėl Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2A-3-589/2020. CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-271-219/2018). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2014). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-16-1075/2020). Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio
3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008).
25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažeidus reikalavimo teisių pardavimo tvarką, ir restitucijos taikymo, o Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-3-589/2020, dėl kurios prašoma sustabdyti nagrinėjamą bylą, sprendžiamas klausimas Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi parduotos reikalavimo teisės galiojimo ir apimties. Pažymėtina, kad, siekiant nustatyti tinkamą ieškovą, civilinė byla Nr. 2A-3-589/2020 yra sustabdyta, kol įsiteisės nagrinėjamoje byloje apeliaciniais skundais skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimas.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad tarp nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 2A-3-589/2020 yra ryšys, tačiau nagrinėjamu atveju stabdyti bylą nėra teisinio pagrindo. Visų pirma, pažymėtina, kad reikalavimo teisės į G. P. perleidimo teisėtumas, sprendžiant, ar buvo laikytasi įstatymų nustatytos bankrutuojančiai įmonei priklausančių reikalavimo teisių pardavimo tvarkos, gali būti įvertintas ir nežinant galutinio civilinės bylos Nr. 2A-3-589/2020 išnagrinėjimo rezultato, nes Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu Panevėžio apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo procesiniai sprendimai, kuriais BUAB „Reflektorius“ iš G. P. buvo priteista 35 000 Eur suma, buvo įsiteisėję. Kita vertus, reikalavimo teisės galiojimas ir dydis, kuris paaiškės tik įsiteisėjus galutiniam sprendimui civilinėje byloje Nr. 2A-3-589/2020, yra svarbus restitucijos klausimui išspręsti šioje byloje, jeigu reikalavimo teisės perleidimo sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl tokių teisių pardavimo tvarkos pažeidimo klausimas gali būti sprendžiamas ir nesustabdžius bylos nagrinėjimo, nes civilinėje byloje Nr. 2A-3-589/2020 nustatyti faktai neturės įrodomosios, prejudicinės ar privalomosios galios minėtam klausimui išspręsti.
27. UAB „Ausviga“ nuomone, ieškovė, prašydama stabdyti bylą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl jai turi būti paskirta bauda. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-701/2019).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašymas stabdyti bylą yra teisėtas naudojimas savo procesinėmis teisėmis pagal paskirtį. Nors toks prašymas ir netenkinamas, tačiau ieškovės prašymas nelaikytinas piktnaudžiavimu procesu, nes nenustatytas pareiškėjos nesąžiningumas ar veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Taigi šiuo atveju skirti ieškovei baudą už prašymo stabdyti bylą pateikimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl UAB „Vikingų giria“ apeliacinio skundo priimtinumo
29. Ieškovės nuomone, UAB „Vikingų giria“ apeliacinis skundas neturėtų būti nagrinėjamas, nes atsakovė sumokėjo per mažą žyminį mokestį. Nustatyta, kad UAB „Vikingų giria“ už apeliacinį skundo sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį. Tokio dydžio mokestį, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4 dalimi, atsakovei nurodė sumokėti Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 21 d. nutartimi.
30. CPK 80 straipsnyje nurodyti žyminio mokesčio dydžiai: turtiniai ginčai apmokestinami proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o neturtinio pobūdžio ieškiniai – žyminiu mokesčiu, kuris išreiškiamas tikslia pinigų suma. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą ieškinio suma bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį, už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos.
31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009; 2019 m. vasario
13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019).
32. Nagrinėjamu atveju UAB „Vikingų giria“ skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas restitucijos netaikė, tačiau sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu lemia, kad yra sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į tai, ginčas laikytinas turtiniu ir žyminis mokestis skaičiuotinas pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija (CPK 85 straipsnio 1 dalies
11 punktas).
33. Pažymėtina, kad ginčo reikalavimo teisės rinkos vertė tiek ieškinio pateikimo, tiek ir UAB „Vikingų giria“ apeliacinio skundo pateikimo metu nebuvo aiški. Pagal CPK 86 straipsnio
1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo ar apeliacinio skundo pateikimo metu ieškinio (ginčijamą) sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas, išnagrinėjus ginčą iš esmės. Sprendžiant žyminio mokesčio už UAB „Vikingų giria“ paduotą apeliacinį skundą preliminaraus dydžio klausimą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgtina į tai, už kiek UAB „Vikingų giria“ ginčo reikalavimo teisę įsigijo iš BUAB „Reflektorius“. Šiuo atveju UAB „Vikingų giria“ BUAB „Reflektorius“ už Reikalavimo teisę sumokėjo 600 Eur, taigi nuo šios sumos ir buvo pagrindas preliminariai skaičiuoti žyminį mokestį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris tokiu atveju sudaro 20 Eur. Šiuo atveju UAB „Vikingų giria“ sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį, taigi nėra pagrindo teigti, kad minėtos bendrovės apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti nesumokėjus tinkamo dydžio žyminio mokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ir grąžinti dalį UAB „Vikingų gira“ sumokėto mokesčio, nes, kaip minėta, reikalavimo teisės rinkos vertė šiuo metu nėra aiški, todėl ir galutinis mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dydis šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negali būti nustatytas.
Dėl reikalavimo pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus neteisėtais
34. Ieškovė prašo ne tik pripažinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia, bet ir pripažinti BUAB „Reflektorius“ bankroto administratoriaus veiksmus, sudarant minėtą sutartį, neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų pripažinimo neteisėtais atmetė, motyvuodamas, kad bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas jau yra pripažintas įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartimi.
35. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje, kuria palikta nepakeista minėta Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartis, buvo sprendžiamas klausimas ne dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo, o dėl 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo teisėtumo, t. y. dėl to, ar BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimas galėjo pripažinti BUAB „Reflektorius“ bankroto administratoriaus veiksmus, sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį su UAB „Vikingų giria“ neteisėtais bei įpareigoti bankroto administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo nutarimus. Be to, nors Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartyje pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus parduodant reikalavimo teisę UAB „Vikingų giria“ neteisėtais, tačiau tokia išvada padaryta nevertinat bankroto administratoriaus veiksmų ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto aspektu, nes reikalavimo teisių pardavimo varžytynėse klausimas minėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas. Taigi nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo klausimas jau yra išspręstas. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus neteisėtais apskritai negali būti pripažįstamas savarankišku ieškinio reikalavimu.
36. Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio
1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-241/2013).
37. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą, siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia (be kita ko) turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikalavimas pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus neteisėtais negali būti laikomas savarankišku pažeistos teisės gynimo būdu, nes tai tik vienas iš faktinių pagrindų, kuriuo remdamasi ieškovė gali reikalauti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia, tokio reikalavimo patenkinimas iškovei nesukeltų jokių materialiųjų teisinių padarinių.
39. Kadangi vien tik bankroto administratoriaus veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus materialiojo poveikio šalių teisiniams santykiams, susijusiems su ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, šiuo atveju negali padaryti, toks ieškovės reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl dėl šio ieškinio reikalavimo pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir civilinė byla dėl šio ieškinio reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Dėl bankrutuojančiai įmonei priklausančios reikalavimo teisės pardavimo tvarkos
40. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl to, ar BUAB „Reflektorius“ reikalavimo teisė į G. P. galėjo būti pardavinėjama ne varžytynėse, o kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovės nuomonei, kad reikalavimo teisė turėjo būti pardavinėjama varžytynėse, tuo tarpu UAB „Vikingų giria“ ir UAB „Ausviga“ su tokia teismo išvada nesutinka.
41. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka parduodamas ne tik nekilnojamasis ir įkeistas turtas, bet ir turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu galiojo 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 924 ,,Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“, pagal kurį bazinės socialinės išmokos dydis yra 38 Eur, vadinasi, 250 socialinių išmokų dydis sudaro 9 500 Eur.
42. Nagrinėjamu atveju buvo pardavinėjama 35 000 Eur nominalaus dydžio reikalavimo teisė. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta tokio dydžio reikalavimo teisė, buvo įsiteisėjęs. Nors reikalavimo teisė yra specifinis bankrutavusios įmonės turtas, kurio nominali vertė gali iš esmės skirtis nuo šio turto rinkos vertės, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos tikslus, sprendžiant dėl ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymo, turi būti remiamasi būtent nominalia reikalavimo teisės verte (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-682-823/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios taisyklės išimtis galėtų būti taikoma nebent tokiu atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka būtų atliktas perleidžiamo turto (reikalavimo teisės) vertinimas, iš kurio būtų aiški tikroji tokio turto rinkos vertė, tačiau nagrinėjamu atveju toks turto vertinimas nebuvo atliktas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ir pats kreditorių susirinkimas buvo nutaręs reikalavimo teisę pradėti pardavinėti pradžioje už 21 000 Eur
(60 proc. pradinio reikalavimo), antrame etape – ne mažiau kaip už 10 500 Eur (30 proc. pradinio reikalavimo). Taigi nagrinėjamu atveju parduodamos reikalavimo teisės dydis viršijo 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą ir nepateko į atvejus, numatytus ĮBĮ 33 straipsnio
1 dalies 1 ir 4 punktuose ir 33 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Tai reiškia, kad minėta reikalavimo teisė turėjo būti pardavinėjama iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tik tuo atveju, jei šis turtas būtų neparduotas dvejose varžytynėse, kreditoriai būtų turėję teisę spręsti dėl kitokios jos realizavimo tvarkos (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
43. UAB „Vikingų giria“ nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio
19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196/2017 ir 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-915/2017 pateiktais išaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kurios būtų tapačios arba iš esmės panašios į ankstesnėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009).
44. Šiuo atveju atsakovės nurodoma kasacinio teismo praktika ginčo situacijai nėra aktuali, nes, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, atsakovės nurodytose kasacinio teismo išnagrinėtose bylose nustatytos aplinkybės neatitinka nagrinėjamos situacijos. Nors UAB „Vikingų giria“ nurodomose kasacinio teismo nutartyse patvirtinama kreditorių susirinkimo teisė nustatyti bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką, tačiau minėtose bylose nebuvo nagrinėjamas turto pardavimo varžytynėse pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą klausimas, kuris yra esminis nagrinėjamu atveju.
45. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies formuluotė nustato aiškią bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką, kurios keisti savo nuožiūra negalima, todėl teismas kaip nepagrįstus atmeta UAB „Vikingų giria“ teiginius, kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka nėra imperatyvi. CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Kasacinis teismas, aiškindamas CK
1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015;
2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi kasacinio teismo nurodytos CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bankroto administratorius turtą pardavė nesilaikydamas imperatyviai įstatymais nustatytos tvarkos, todėl toks sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.80, 1.95 straipsniai).
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados nepaneigia ir atsakovės UAB „Vikingų giria“ akcentuojama aplinkybė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo nustatyta ginčo reikalavimo teisės pardavimo tvarka, yra galiojantis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktiems išaiškinimams, kad tai, jog kreditoriai nustatė tokią turto pardavimo procedūrą, kuria eliminuota šiuo atveju privaloma viešųjų varžytynių procedūra, nereiškia, jog bankroto administratorius, kuriam įmonės turtu disponuoti leidžiama tik ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas), privalėjo tokio neteisėto nutarimo laikytis ir pradėti realizuoti reikalavimo teisę be viešų varžytynių. Kreditorių susirinkimo nutarimo turto pardavimo klausimu galiojimas neatleidžia bankroto administratoriaus nuo pareigos laikytis imperatyvių įstatymo reikalavimų.
Dėl restitucijos taikymo
47. Sandorį pripažinus negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis).
48. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-546-915/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).
49. Teisėjų kolegija nesutinka su UAB „Ausviga“ teiginiais, kad ieškovė apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą – įpareigoti UAB „Vikingų giria“ grąžinti BUAB „Reflektorius“ ginčo sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra susijęs su restitucijos taikymu. Ieškovė reikalavimą dėl restitucijos taikymo kėlė ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (savo iniciatyva) turi išspręsti restitucijos klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat CPK 312 straipsnio nuostatas, pagal kurias apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad restitucija netaikytina, nes ginčo reikalavimo teisė jau yra perleista UAB „Ausviga“, be to, pati ieškovė siūlė ir kreditorių susirinkime balsavo, kad reikalavimo teisė būtų parduodama be viešųjų varžytynių.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodo, kad ieškovė neginčija UAB „Vikingų giria“ ir UAB „Ausviga“ sutarties, kuria ginčo reikalavimo teisė parduota trečiajam asmeniui UAB „Ausviga“, byloje taip pat nėra duomenų, jog minėtas sandoris dėl kažkokių aplinkybių galėtų būti pripažintas niekiniu teismo iniciatyva. Tačiau tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo restitucijos taikyti UAB „Ausviga“ atžvilgiu, nepaneigia galimybės taikyti restituciją tarp niekine pripažintos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalių – BUAB „Reflektorius“ ir UAB „Vikingų giria“, BUAB „Reflektorius“ įpareigojant grąžinti UAB „Vikingų giria“ minėto sandorio pagrindu gautus 600 Eur, o UAB „Vikingų giria“ įpareigojant grąžinti BUAB „Reflektorius“ sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais. CK 6.146 straipsnis nustato, kad tuo atveju, jei restitucija natūra neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
52. Tai, kad ieškovė kreditorių susirinkime balsavo už imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujančią reikalavimo teisių pardavimo tvarką, apeliacinės instancijos teismo nuomone, taip pat negali pateisinti restitucijos netaikymo sandorio pripažinimo niekiniu atveju, nes tokiu būdu nebūtų užtikrinamas pagrindinis bankroto procesui keliamas tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus, be to ieškovė nebuvo ginčijamo sandorio šalimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta netaikyti restitucijos, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta.
53. Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.
54. Nors teisėjų kolegijos vertinimu, restitucija ginčo situacijoje turi būti taikoma, tačiau restitucijos apimties klausimas apeliacinės instancijos teisme šiuo atveju negali būti išspręstas. Pažymėtina, kad, nors ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu taikymui yra reikšminga reikalavimo teisės nominali vertė, tačiau restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal reikalavimo teisės rinkos vertę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo teisė yra specifinis bankrutavusios įmonės turtas. Nepaisant nominalios reikalavimo teisės vertės, tokio turto rinkos vertė priklauso nuo reikalavimo teisės apibrėžtumo (ar reikalavimo teisė yra nustatyta ir neginčytina, ar dėl jos egzistavimo ir (arba) dydžio egzistuoja ginčas), taip pat nuo reikalavimo teisės skolininko turtinės padėties (galimybės įgyvendinti reikalavimo teisę iš skolininko turto) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-356-915/2017). Nagrinėjamu atveju situacija po Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo yra pasikeitusi, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio apylinkės teismo sprendimas, kuriuo iš G. P. BUAB „Reflektorius“ naudai prateista 35 000 Eur suma, byla dėl iš G. P. priteistinos sumos apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama iš naujo. Taigi šiuo momentu nėra žinoma netgi nominali ginčo reikalavimo teisės vertė. Be to, nors UAB „Vikingų giria“ už ginčo reikalavimo teisę sumokėjo 600 Eur, tačiau iš informacinėje teismų sistemoje „Liteko“ esančios Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-3-589/2020 medžiagos matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad UAB „Vikingų giria“ šią reikalavimo teisę UAB „Ausviga“ perleido už 5 000 Eur.
55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtent pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės pažeistos, jei pažeistos, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi jas apginti. Vien tik Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius visas esmines bylos aplinkybes ir teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė būtent tokia situacija, kai pagal byloje pateiktus įrodymus bylos dalies dėl restitucijos taikymo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl šio klausimo byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
56. Atsižvelgiant į šios bylos rezultatą (restitucijos klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo), Panevėžio apygardos teismui yra pagrindas spręsti dėl civilinės bylos Nr. 2A-3-589/2020 atnaujinimo, o išnagrinėjus minėtą bylą – šioje byloje spręsti dėl restitucijos taikymo nagrinėjamo ginčo atveju. Taigi, klausimo dėl restitucijos taikymo nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-3-589/2020, kurios išnagrinėjimo rezultatas bus svarbus restitucijos klausimui šioje byloje išspręsti.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
57. Ieškovė ieškinyje, be kita ko, prašė įpareigoti bankroto administratorių vykdyti BUAB „Reflektorius“ kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 8 „Dėl reikalavimo teisių pardavimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą, t. y. parduoti ieškovei reikalavimo teisę, įgytą civilinėje byloje Nr. 2-2425-812/2017. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Nors ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos sprendimą, tačiau minėto savo reikalavimo tenkinti neprašo ir nurodo, kad reikalavimas dėl bankroto administratoriaus įpareigojimo vykdyti nutarimus ir parduoti ieškovei ginčo reikalavimo teisę turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė tokio savo prašymo nemotyvavo, o apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių CPK 296 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių ieškovės pareiškimas dėl šio ieškinio reikalavimo turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas. Visų pirma, teismui konstatavus, jog reikalavimo teisės turėjo būti pardavinėjamos varžytynėse, reikalavimo teisių pardavimas ieškovei ne varžytynių procedūros metu, o pagal kreditorių susirinkimo patvirtintą imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančią pardavimo tvarką, būtų neteisėtas. Antra, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks reikalavimas negalėtų būtį vykdomas ir dėl objektyvių priežasčių, nes reikalavimo teisė nėra sugrąžinta BUAB „Reflektorius“.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
59. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl bankroto administratoriaus veiksmų pripažinimo neteisėtais, naikintina ir civilinė byla dėl šio reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio
1 dalies 5 punktas). Taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta netaikyti restitucijos ir restitucijos taikymo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalys, kuriomis 2018 m. rugpjūčio 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento bei netenkintas ieškinio reikalavimas dėl bankroto administratoriaus įpareigojimo parduoti ieškovei ginčo reikalavimo teisę, paliekamos nepakeistos (CPK
326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi darytina išvada, kad atsakovės UAB „Vikingų giria“ apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovės UAB „Ingeo“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
60. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.
61. Nagrinėjamu atveju dalis bylos perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi teismas dėl viso ginčo esmės nėra priėmęs procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis ir kokia apimtimi laimėjo ginčą, todėl perskirstyti byloje bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo. Kadangi dalis bylos grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis teismas, išsprendęs restitucijos taikymo klausimą, turėtų išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktais,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl bankroto administratoriaus veiksmų pripažinimo neteisėtais, ir civilinę bylą dėl šio ieškinio reikalavimo nutraukti.
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria, pripažinus 2018 m. rugpjūčio 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento, nuspręsta netaikyti restitucijos, ir restitucijos taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Driukas
Kazys Kailiūnas
Agnė Tikniūtė