Administracinė byla Nr. A-551-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04026-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6, 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. B. (F. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos skundą pareiškėjui F. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba, Tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo F. B. atstovų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. T1-137 (toliau – ir Aprašas), 4 punktą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė apibrėžiama kaip Akreditavimo tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams, paciento teisių pažeidimo ar nepažeidimo faktas. Šiuo atveju Akreditavimo tarnyba vertino, ar 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. pacientui F. B. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (toliau – ir Santariškių klinikos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Atsakovo manymu, VAGK sprendime nepagrįstai išplėtė pareiškėjo skundo Komisijai ir 2014 m. kovo 5 d. skundo Akreditavimo tarnybai dalyką, sprendime nurodydama, kad „<...> esminis pareiškėjo nusiskundimo dalykas susijęs su tuo, kad psichiatro konsultacija įvyko jam netikėtai, neatsiklausus <...>“, taigi, savarankiškai, pareiškėjui šio epizodo neskundžiant, ginčo objektu įtraukė patį konsultacijos paskyrimo pagrįstumą. Atitinkamai, VAGK sprendime pateikė nagrinėjamai faktinei situacijai, taip, kaip ji buvo įvertinta Kontrolės ataskaitoje, prieštaraujantį susiklosčiusių teisinių santykių aiškinimą, nurodydama, kad „šiuo atveju byloje nėra pakankamų ir minėtoje Tvarkoje reikalaujamų įrašų, kurie pagrįstų teiginį, jog gydytojas psichiatras buvo pakviestas teikiant būtinąją medicininę pagalbą“. Atsakovo manymu, šiuo atveju pagrindiniai skundo, kurio pagrindu Akreditavimo tarnyba atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl pacientui F. B. 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. Santariškių klinikose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, bei skundo Komisijai motyvai buvo susiję su paskirtos gydytojo psichiatro konsultacijos rezultatais, kaip, pasak pareiškėjo, neatitinkančiais tikrovės, bet ne su pačių konsultacijos skyrimo indikacijų buvimu ar nebuvimu. Pareiškėjas nekvestionavo paties gydytojo psichiatro konsultacijos paskyrimo ir jo būtinumo. Pareiškėjas skundu Akreditavimo tarnybai prašė „ištirti gydytojos A. Š. elgesį ir priimti sprendimą dėl šios gydytojos veiksmų įvertinimo; įpareigoti Santariškių kliniką pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą (ar kitus atitinkamus įrašus) <...>“. Akreditavimo tarnyba Kontrolės ataskaitoje išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo klausimus, įvertino visas pacientui Santariškių klinikoje teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tai yra paslaugas, kurios buvo teiktos nuo pat pirminės apžiūros ir stacionarizavimo (2013 m. rugsėjo 17 d.) iki pat išrašymo iš Santariškių klinikos momento (2013 m. spalio 18 d.), įskaitant 2013 m. rugsėjo 18 d. – t. y. dieną, kai įvyko gydytojo oftalmologo A. C. pacientui paskirta gydytojo psichiatro konsultacija. Šios konsultacijos poreikis ir paskyrimo pagrįstumas atitiko Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1996 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 133 „Dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Psichikos būklės patikrinimo tvarka), atitinkamas nuostatas.

Atsakovas mano, kad Komisijos sprendime nurodyta išvada, jog „<...> iš turimų bylos dokumentų <...> neįmanoma įvertinti skundžiamojo epizodo (gydytojos psichiatrės konsultacijos) formos (būtinoji medicinos pagalba ar konsultacija). Tokiu būdu neįmanoma įvertinti minėtos formos atitikimo <...> teisės aktams. <...> Iš surinktų dokumentų nėra aišku, dėl ko buvo kviesta gydytoja psichiatrė. Taigi, neįmanoma nuspręsti ar paciento nusiskundimas dėl to, kad jis nesitikėjęs atitinkamos konsultacijos bei gi, ar atitinkamos formos įrašas su diagnozėmis epikrizėje yra normali, tam tikrą atvejį atitinkanti ir teisės aktais pagrįsta išeiga, ar perteklinė ir paciento teises pažeidžianti“, nepagrįsta nei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis. Atsakovas pažymi, kad pacientui F. B. asmens sveikatos priežiūros paslaugos, įskaitant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, buvo teiktos turint tinkamai įformintą paciento valios pareiškimą. F. B. 2013 m. rugsėjo 17 d. parašu patvirtino, kad jam paaiškintos tyrimo ir gydymo metodikų ypatybės bei galimos alternatyvos bei, kad jis sutinka su tyrimo ir gydymo planu. Komisija, sprendime interpretuodama bylos medžiagą, skundo dalyką bei nurodydama teiginius, kad „<...> psichiatro konsultacija įvyko jam netikėtai, neatsiklausus <...>; <...> ar paciento nusiskundimas dėl to, kad jis nesitikėjęs atitinkamos konsultacijos <...>“, nepagrįstai sureikšmina psichikos sveikatos priežiūros teisinius santykius ir juos reglamentuojančius teisės aktus, in corpore Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimui teisės aktai nenumato atskiros, specifinės sutikimo dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos. Atsakovas pažymi, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimui galioja tie patys reikalavimai, kaip ir kitų rūšių asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir joms netaikomas specialusis reikalavimas (kaip kad taikomas invazinėms ir (ar) intervencinėms procedūroms arba chirurginėms operacijoms), kylantis iš Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) ir Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V-184 „Dėl sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašas), turėti ir pildyti savarankišką, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintus reikalavimus atitinkančią sutikimo formą.

Atsakovo manymu, Akreditavimo tarnyba neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo abejoti įrašų tikrumu, taip pat ji nėra kompetentinga nagrinėti dokumentų klastojimo atvejų. Akreditavimo tarnybos funkcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės apimtyje yra pagrįstos asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimu teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, aspektu, todėl visas atliekamas tyrimas ir yra pagrįstas medicininės dokumentacijos vertinimu, taigi, atitinkamas medicininėje dokumentacijoje esančių įrašų perkėlimas į Kontrolės ataskaitą bei kitos, papildomos įrodomosios informacijos analizavimas ir naudojimas Kontrolės ataskaitoje (gydytojo oftalmologo A. C. ir gydytojos psichiatrės A. Š. paaiškinimai Akreditavimo tarnybai) yra visiškai pagrįstas ir teisėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės atlikimo būdas, užtikrinantis Akreditavimo tarnybos teikiamų išvadų objektyvumą. Akreditavimo tarnyba įvertino ir tą aplinkybę, kad asmens sveikatos istorijoje ar kituose paciento medicininiuose dokumentuose yra objektyviai neįmanoma aprašyti kiekvienos gydytojo konsultacijos ir jos metu atliekamos apžiūros, pokalbio su pacientu detalių, tačiau esminiai tokios konsultacijos fragmentai (įrašai) yra privalomi ir jie turi būti tiek išsamūs, kad kitam pacientą apžiūrinčiam asmens sveikatos priežiūros specialistui ar gydančiam gydytojui jie būtų aiškūs ir informatyvūs. Tiek 2013 m. rugsėjo 18 d. psichiatro konsultacijos Nr. KZ-13-23794 lape esantys gydytos psichiatrės A. Š. įrašai, tiek 2013 m. spalio 18 d. epikrizėje iš Ligos istorijos Nr. 13-29427 esantys įrašai apie vykusią gydytojo psichiatro konsultaciją nekelia abejonių jų pagrįstumu.

Pareiškėjas F. B. su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 178–181) prašė atsakovo skundo netenkinti.

Pareiškėjas paaiškino, kad teikė skundus dėl netinkamai suteiktų paslaugų ir nepagrįstos bei šokiruojančios diagnozės. Skunduose jis paaiškino, kad gydytoja psichiatrė atėjo netikėtai, buvo labai trumpai, paklausė ar jis neketina žudytis ir netikėtai išėjo. Išrašius jį iš ligoninės paaiškėjo, kad ligos istorijos išraše gydytoja psichiatrė A. Š. nurodė diagnozę ir išvadą esą pareiškėjas nuolat vartojo alkoholį, turi psichopatizuotų bruožų ir pan. Minėta diagnozė pareiškėjui yra skaudžiausia, tačiau skunduose jis nesutiko su visomis jam teiktomis paslaugomis. Pareiškėjas sutinka, kad Akreditavimo tarnyba vertino visas jam Santariškių klinikose teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad gydytojo psichiatro konsultacija buvo paskirta nesant paciento pageidavimo bei nesant įrodymų, kad tokia konsultacija buvo būtina. Be to, pareiškėjas nesutinka su atsakovo skundo argumentu, kad kiti galimi pažeidimai neturėjo būti tiriami, kadangi pagrindiniai argumentai buvo susiję su gydytojo psichiatro konsultacijos rezultatais. Pareiškėjo manymu, jis turėjo tik nurodyti faktines aplinkybes, o teisinį jų vertinimą privalėjo pateikti atsakovas. Pareiškėjas sutinka su Komisijos išvada, kad Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas) 10 straipsnis imperatyviai nustato paciento teisę pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą, sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba jų atsisakyti. Tokia teisė gali būti ribojama tik išimtinais Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytais atvejais. Pareiškėjo atveju nebuvo gautas jo sutikimas psichiatro konsultacijai. Pareiškėjas neteigia, kad gydytojas oftalmologas A. C. neteisėtai pasiūlė gydytojo psichiatro konsultaciją, tačiau yra įsitikinęs, kad tokia konsultacija galėjo būti suteikta tik jam sutikus. Komisija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo atveju nebuvo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 19 straipsnyje nustatytų sąlygų, t. y. be paciento sutikimo gali būti suteikiama tik būtinoji pagalba, kuomet yra būtina išgelbėti asmens gyvybę, kai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Teikiant gydytojo psichiatro paslaugas nebuvo laikomasi ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 133 patvirtintos Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos. Faktiškai gydytojo psichiatro konsultacija (patikrinimas) buvo suteikta prieš pareiškėjo valią. Psichikos sveikatai yra taikomas specialus įstatymas – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kitais atvejais, nesusijusiais su psichikos sveikata, yra taikomi bendri reikalavimai. Pareiškėjo teigimu, lieka neaišku, kodėl gydytoja psichiatrė nesidomėjo jo psichine būkle, savijauta ir nesistengė jam padėti, o tik paklausė apie ketinimą žudytis. Pareiškėjo teigimu, susitikimo su gydytoja metu nebuvo kalbėta apie alkoholį. Taip pat nesuprantama, kokiu tikslu ligos istorijoje atsirado įrašai apie alkoholio vartojimą, nes į Santariškių ligoninę jis buvo atvežtas po akių traumos – nieko nematė, kamavo dideli skausmai, mažai ką suvokė dėl patirto ir toliau patiriamo streso. Be to, pareiškėjas nematė ir negalėjo matyti, po kokiu tekstu pasirašo – darė viską, kas jam buvo nurodyta, tikėdamasis, kad jo regėjimas bus išsaugotas. Pareiškėjo teigimu, susiklosto keista situacija, kai atsakovas remiasi gydytojos psichiatrės atliktais neatitinkančiais tikrovės įrašais konsultacijos lape, tačiau jie tampa pagrįstais ir teisėtais, kadangi gydytojas juos įrašė į konsultacijos lapą. Antrą kartą duomenis perrašant į ligos istoriją, jų teisingumas nebegali būti kvestionuojamas, nes įrašas atitinka pirminį šaltinį. Būtent tokiu būdu jam buvo diagnozuotas alkoholizmas, nors nėra objektyvių duomenų, kad jis kada nors būtų piktnaudžiavęs alkoholiu, hospitalizuotas neblaivus ar sveikatos sutrikimas būtų kilęs dėl neblaivumo. Vienkartinis apsinuodijimas alkoholiu, įvykęs prieš 12 metų, nereiškia piktnaudžiavimo alkoholiu. Į atsakovą pareiškėjas kreipėsi, prašydamas apginti jo pažeistas teises (pašalinti neteisėtą, nepagrįstą įrašą ligos istorijoje), kadangi jis nukentėjo nuo nelaimingo atsitikimo darbe, ir toks įrašas gali turėti tiesioginių pasekmių jo interesams. Tačiau atsakovo nuomone, jis neturi galimybės nuginčyti gydytojos psichiatrės A. Š. įrašų, nes kitas gydytojas galėtų konstatuoti tik dabar esančią jo būklę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 8–14) atsakovo Akreditavimo tarnybos skundą tenkino: panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 3R-292(AG-235/02-2014).

Teismas nustatė, kad Akreditavimo tarnyboje 2014 m. kovo 13 d. gautas pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundas (VAGK byla, b. 1. 62–66), kuriame pareiškėjas prašo ištirti gydytojos A. Š. elgesį bei priimti sprendimą dėl jos veiksmų įvertinimo, taip pat įpareigoti pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą (ar kitus atitinkamus įrašus) ir išduoti pareiškėjui naują ligos epikrizę. Akreditavimo tarnyba 2014 m. kovo 31 d. raštu Nr. D2-3991-(1.20.) (VAGK byla, b. 1. 69–70) informavo pareiškėją apie skundo priėmimo metu nustatytą trūkumą ir nurodė terminą jį pašalinti, taip pat informavo, kad teisės aktai nenustato tokios Akreditavimo tarnybos funkcijos, kuri leistų vykdyti tarpininkavimo procedūrą tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dokumentų išreikalavimo ir jų pateikimo pacientui. Akreditavimo tarnyba pažymėjo, kad ji neturi įgaliojimų įpareigoti skundžiamą asmens sveikatos priežiūros įstaigą pašalinti iš paciento medicinos dokumentų neteisingus ir nepagrįstus įrašus. Akreditavimo tarnyba 2014 m. balandžio 10 d. raštu Nr. D2-4857-(1.20.) (VAGK byla, b. 1. 74) informavo pareiškėją, kad trūkumas pašalintas, atlikti Santariškių klinikoje pareiškėjui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę planuojama iki 2014 m. liepos 8 d.

Akreditavimo tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyrius 2014 m. birželio 6 d. surašė Kontrolės Nr. T3-90/2014 ataskaitą Nr. D17-141-(1.27.) (VAGK byla, b. 1. 166–169), kurioje pažymėjo, kad atliko pacientui F. B. Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. stacionarizavimo metu teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Nurodė skundo turinį, kontrolės metu vertintus dokumentus bei kontrolės metu nustatytas aplinkybes: VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pareiškėjo ligos istorijos Nr. 2013/22208 epikrizėje nurodyta, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 9 val. buityje trūkus guminei žarnai pacientui su spaudimu į veidą pateko kalkių, atvykus į ligoninę nustatyta cheminio abiejų akių ragenos ir junginės IV laipsnio nudegimo diagnozė, suteikta būtinoji medicinos pagalba ir jis pervežtas į Santariškių kliniką tolimesniam gydymui; 2013 m. rugsėjo 17 d. 14.00 val. pareiškėją apžiūrėję gydytojai oftalmologė L. B., skyriaus vedėjas gydytojas oftalmologas doc. A. C., medicinos gydytoja D. B. gydymo istorijoje nurodė nusiskundimus bei ligos anamnezę, objektyvią oftalmologinę sveikatos būklę, nustatė cheminio abiejų akių ragenos ir junginės IV laipsnio nudegimo diagnozę, sudarė tyrimų ir gydymo planą; 2013 m. rugsėjo 18 d. 8.39 val. gydytojas A. C. pareiškėjui paskyrė gydytojo psichiatro konsultaciją dėl paciento susijaudinimo, sužinojus, jog matymo prognozė buvo labai bloga. Minėtas gydytojas paaiškinime Akreditavimo tarnybai nurodė, kad F. B. 2013 m. rugsėjo 18 d. ryte, sužinojęs apie blogą matymo prognozę (abiejų akių aklumą), labai susijaudino, tapo neramus, todėl, siekdamas įvertinti paciento psichosomatinę būklę ir išsiaiškinti suicido pavojų, paskyrė gydytojo psichiatro konsultaciją. Gydytoja psichiatrė A. Š. 2013 m. rugsėjo 18 d. 15.36 val. psichiatro konsultacijos Nr. KZ-13-23794 lape nurodė, kad pacientas žalingai vartodavęs alkoholį, gerdavęs užgėrimais po kelias dienas, susiformuodavo pagirių sindromas, traukulių, delyro nėra buvę, paskutinį kartą gėrė prieš savaitę, šiuo metu patyrė akių nudegimą, šiandien sužinojęs matymo prognozę buvo sujaudintas; A. Š. pažymėjo, kad konsultacijos metu pacientas bendravo noriai, pakankamai atvirai, ramiu tonu, sakė esąs greitai „užsidegantis“, ūmus, psichopatizuotų bruožų, piktnaudžiaudavo alkoholiu ir to neneigė, abstinencijos simptomų apžiūros metu nebuvo, ligą, jos prognozę suprato, vargino mintys, kaip gyventi toliau, dėl šių minčių blogai miegojo naktį, tačiau manė, jog su atsiradusiu nerimu susitvarkys pats, psichologo konsultacijos tuo metu atsisakė, suicidines mintis griežtai neigė. A. Š. įrašė, kad mintys ir nerimas buvo adekvatus buvusiai situacijai, diagnozę pažymėjo pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją: (TLK-10-AM)-F10.2 (psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas) ir F43.0 (ūminė reakcija į stresą), rekomendavo gydymą. Pacientui 2013 m. spalio 2 d. buvo atlikta amniono membranos transplantacija kairėje akyje, 2013 m. spalio 8 d. – dešinėje akyje, 2013 m. spalio 14 d. ir 2013 m. spalio 16 d. atliktos abiejų akių blefarorafijos (vokų susiuvimo) operacijos, 2013 m. spalio 17 d. pacientą konsultavusi medicinos psichologė nustatė vidutinio lygio depresines reakcijas, rekomendavo medikamentinį gydymą, psichologo konsultaciją, 2013 m. spalio 18 d. pacientas buvo išrašytas. Gydytoja A. Š. Akreditavimo tarnybai paaiškino, kad pacientą 2013 m. rugsėjo 18 d. konsultavo palatoje, nei paciento artimieji, nei darbdavio atstovai pokalbyje nedalyvavo, konsultacija truko apie 30 min., psichiatrinę diagnozę nustatė pagal pokalbio su pacientu metu gautus duomenis: pacientas skundėsi nerimu ir įtampa, prieš skiriant minėtus simptomus slopinančius vaistus, buvo svarbu išsiaiškinti, ar pacientas buvo juos vartojęs; paaiškėjus, jog vartojo, reikėjo išsiaiškinti minėtų vaistų vartojimo priežastį; pacientas papasakojo apie alkoholio vartojimą, dažnį, buvusias būsenas, apie tai kalbėjo atvirai, ramiu tonu; nustatyta priklausomybės diagnozė nereiškia, kad pacientas tuo metu buvo apsvaigęs ar patyrė pagirių simptomus. Gydytoja pažymėjo, kad diagnozę pacientui nustatė pagal TLK-10-AM apibrėžtus priklausomybės kriterijus (atitiko 3), paciento išsakytus anamnezės duomenis, objektyvius duomenis (iš ankstesnių hospitalizacijų) ir savo kompetencija: 1) paciento teigimu, alkoholį jis vartodavo po kelias dienas, buvo sunku valdyti alkoholio vartojimo pradžią, pabaigą ir intensyvumą; 2) paciento teigimu, nutraukęs kelias dienas trukusį alkoholio vartojimą, jis patirdavo abstinencijos simptomus, dėl to kartais gerdavo benzodiazepinų grupės vaistus; 3) pacientas alkoholį vartojo nepaisydamas žalingų sveikatai pasekmių: 1999 m. buvo gydytas dėl ūminio pankreatito, 2001 m. – dėl lėtinio pankreatito paūmėjimo. Minėta gydytoja pažymėjo, kad pacientas diagnozei patikslinti gali kreiptis į tretinio lygio psichiatrijos paslaugas teikiantį gydytoją psichiatrą. Pagal pareiškėjo pateiktas ligos istorijų epikrizes, 2000 m. lapkričio 7 d., 2000 m. lapkričio 16 d. jam buvo nustatyta lėtinio pankreatito paūmėjimo, intensyvaus pilvo skausmo diagnozė, 2011 m. birželio 6 d. – 2011 m. birželio 16 d. stacionarizuotas Santariškių klinikų Gastroenterologijos skyriuje, be kitų diagnozių, nustatytas lėtinio pankreatito paūmėjimas.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Santariškių kliniką pašalinti iš ligos istorijos ir jos epikrizes neteisingą ir nepagrįstą gydytojo psichiatro diagnozę bei išduoti naują ligos istorijos epikrizę, Kontrolės ataskaitoje pažymėta, kad įrašų teisingumo (tikslumo) kontroliavimas bei asmens sveikatos priežiūros įstaigų įpareigojimas keisti medicininių dokumentų įrašus nėra Akreditavimo tarnybos kompetencija. Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti; sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Santariškių klinikų 2014 m. vasario 5 d. rašte Nr. SR-522 dėl skundo pareiškėjui atsakyta dėl ligos istorijos ir epikrizės įrašų pagrįstumo. Dėl prašymo pateikti visų su paciento gydymu susijusių dokumentų kopijas, taip pat jam sudarant galimybes aktyviai dalyvauti atliekamame tyrime, Akreditavimo tarnyba informavo, kad Aprašas nenumato galimybės pacientui ar jį atstovaujančiam asmeniui dalyvauti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės atlikime, to nenumato ir Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymas. Akreditavimo tarnyba nurodė teisės aktų pažeidimų nenustačiusi. Dėl pareiškėjo išsakytų abejonių, kad jis medicinos specialistams pasakė/ nepasakė vienokių ar kitokių anamnezės duomenų, Kontrolės ataskaitoje informuota, kad Akreditavimo tarnyba nėra kompetentinga nagrinėti atitinkamų dokumentų įrašų suklastojimo faktų, o dėl pareiškėjo ligos istorijos ir epikrizės įrašų teisingumo kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas neturi pagrindo. Kontrolės išvada: 2013 m. rugsėjo 18 d. Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje pareiškėjui psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų.

Akreditavimo tarnybos direktorius 2014 m. birželio 9 d. priėmė įsakymą Nr. T1-756 (VAGK byla, b. 1. 170), kuriuo, vadovaudamasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 punktu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Aprašo 29 punktu ir atsižvelgdamas į atliktą kokybės kontrolę pagal paciento F. B. skundą dėl pacientui 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. Santariškių klinikų stacionarizavimo metu teiktų psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei parengtą Kontrolės ataskaitą, nustatė, kad: minėtu laikotarpiu pacientui Santariškių klinikose stacionarizavimo metu teiktų psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, t. y. pacientui buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (1 p.); paciento teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo pažeista (2 p.). Įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas ar Santariškių klinika, nesutinkantys su šiuo įsakymu, turi teisę paduoti skundą Komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui (3 p.). Pareiškėjas nesutiko su Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. T1-756 ir kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) panaikino Akreditavimo tarnybos 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. T1-756 ir įpareigojo ją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą. Akreditavimo tarnyba, nesutikdama su Komisijos 2014 m. rugpjūčio 11 d., sprendimu Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje, kaip viena iš įstaigų, atliekančių teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę, yra nustatyta Akreditavimo tarnyba, kuriai pavesta atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę (2 p.). Minėto įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamos įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų teisės, t. y. jos pagal kompetenciją turi teisę: 1) įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus; 2) įstatymų nustatyta tvarka skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas; 3) reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija; 4) sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą; 5) turėti kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teises. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos taiko įstaigoms kontrolės priemones ir sankcijas, atsižvelgdamos į pažeidimo, kurio pagrindu taikoma kontrolės priemonė, turinį. Šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos priima sprendimą dėl šiame įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) šiame įstatyme nurodytoms įstaigų veiklą kontroliuojančioms valstybės institucijoms nepateikta įstaigų veiklos kontrolei atlikti būtina informacija ar dokumentai arba ši informacija ir dokumentai neatitinka tikrovės; 2) pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių įstaigų veiklą, reikalavimai.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis galimai susiklostančius paciento, gydymo įstaigos ir gydytojo psichiatro santykius yra specialus įstatymas – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Būtent dėl jautrumo socialiniam gyvenimui, pareiškėjo psichologinei savijautai ir su tuo susijusiomis galimybėmis, įstatymų leidėjas išskyrė psichinę sveikatą greta kitos ir pacientų teisių saugai priėmė atskirą įstatymą. Greta kitų teisės normų įtvirtintos teisės normos, susijusios su paciento teise pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba jų atsisakyti (10 str.). Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas įtvirtina šios teisės ribojimo atvejus: 1) kai asmuo, serga sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo ir tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą sau ar aplinkiniams (šiuo atveju be teismo leidimo, remiantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostata, asmenį galima priverstinai gydyti ne ilgiau kaip 2 paras) (27 str.); 2) kai yra nuteistieji laisvės atėmimu ir jie suserga psichikos liga, įkalinimo metu yra vykdoma įkalinimo vietose bei psichikos ligoniai, padarę visuomenei pavojingą veiką (VIII ir IX skyrius).

Psichiatrė A. Š. F. B. 2013 m. rugsėjo 18 d. suteikė konsultaciją Nr. KZ-13-23794. Tiek šios konsultacijos metu, tiek pacientui išduotoje 2013 m. spalio 18 d. epikrizėje nurodoma, kad pacientas žalingai vartojęs alkoholį, gerdavęs užgėrimais po kelias dienas, susiformavęs pagirių sindromas, traukulių, delyro nėra buvę, paskutinis užgėrimas prieš savaitę. Pažymėtina, kad pacientas 2014 m. kovo 5 d. skundu neskundė psichiatro konsultacijos paskyrimo pagrįstumo. Pacientas skundė, pasak jo, tikrovės neatitinkančius įrašus, konsultacijos rezultatą. Iš minėtų dokumentų pareiškėjas prašė pašalinti, jo tvirtinimu, nepagrįstus įrašus. Vertintina, kad Komisija nepagrįstai išplėtė ginčo dalyką ir be pagrindo nagrinėjo pačios psichiatro konsultacijos paskyrimą. Komisija 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) panaikino Akreditavimo tarnybos 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. T1-756 ir įpareigojo ją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą ir pasisakė, kad neįmanoma nuspręsti ar paciento nusiskundimas dėl to, kad jis nesitikėjęs atitinkamos konsultacijos bei gi, ar atitinkamos formos įrašas su diagnozėmis yra normali, tam tikrą atvejį atitinkanti ir teisės aktais pagrįsta išeiga, ar perteklinė ir teises pažeidžianti, t. y., iš surinktų byloje duomenų neįmanoma nuspręsti ar rūpimo epizodo sveikatos priežiūros paslaugų kokybė buvo tinkama.

Komisija skundžiamame akte nenurodo, kokių veiksmų, jos vertinimu, atsakovas neatliko ir kokius turėtų atlikti. Atsakovas tvirtina, kad naujos kontrolės atveju, atsižvelgiant į tai, kad yra pakankamai įrodomųjų duomenų, rezultatai užprogramuoti būti identiškais.

Liudytoja, pareiškėjo sutuoktinė G. B. parodė, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo alkoholiu. Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti; sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas.

Skundžiamas aktas naikintinas kaip nepagrįstas, neteisėtas. Atsakovas ištyrė ir įvertino turimus įrodymus. Iš Komisijos akto neaišku, kokius įrodymus atsakovas turėtų dar surinkti ir ištirti. Atsakovo 2014 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. T1-756 vertintinas kaip pagrįstas.

III.

Pareiškėjas F. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 16–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas ginčo aplinkybes bei argumentus.

Papildomai apeliantas nurodo, kad jam be jo prašymo buvo suteikta gydytojos psichiatrės konsultacija (ligoninės palatoje įvyko pareiškėjo pokalbis su gydytoja psichiatre A. Š.), vėliau jokio psichiatrinio gydymo pareiškėjui nebuvo skirta, jokių kontaktų su šia gydytoja pareiškėjas neturėjo. Išrašius iš ligoninės, jis namuose perskaitė išduotą išrašą ir pamatė, jog jame yra gydytojos psichiatrės atliktas įrašas apie tai, kad pareiškėjas esą nuolat vartodavo alkoholį, yra psichopatizuotų bruožų. Toks įrašas sukėlė jam šoką, kadangi pareiškėjas niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu. Pareiškėjas su savo sutuoktine (dėl patirtos traumos pareiškėjas prarado regėjimą) bandė susisiekti su psichiatre A. Š. ir išsiaiškinti klaidą, tačiau jiems to nepavyko padaryti, kadangi psichiatrė atsisakė su jais bendrauti. Iki šiandien pareiškėjas nei karto nėra bendravęs su gydytoja A. Š., nors yra išreiškęs tokį norą ligoninei, ši gydytoja nėra paaiškinusi, kodėl padarė tokius įrašus. Nei ligoninė, nei pati gydytoja nebendrauja su pareiškėju, nepaaiškina jo ligos istorijos įrašo atsiradimo priežasčių bei visais būdais stengiasi išvengti kontaktų. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą, pripažino, jog psichiatro konsultacija jam buvo paskirta nepagrįstai, kadangi jos paskyrimas neatitiko Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nors teisminio nagrinėjimo metu buvo detaliai aiškinamasi kaip galėjo atsitikti taip, jog nesant jokių objektyvių įrodymų apie asmens alkoholio vartojimą (išskyrus prieš daugiau nei 10 metų ligos istorijoje esantį įrašą apie pankreatito priepuolį, kurį galbūt sąlygojo apsinuodijimas alkoholiu), pareiškėjo ligos istorijoje atsirado įrašas apie alkoholizmą, sprendime iš viso nieko nepasisakė.Taigi, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių išvadų dėl to, ar psichiatro konsultacija buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai bei ar psichiatro išvadas (įrašas ligos istorijoje) buvo padarytas pagrįstai, nors tai buvo pagrindiniai ginčo aspektai.

Pareiškėjas pažymi, kad skundė netinkamai suteiktas psichiatro paslaugas, tai yra, skundo objektas (dalykas) buvo psichiatrinių sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Nors pagrindinis jo tikslas buvo pašalinti neteisingą įrašą iš ligos istorijos ir to pareiškėjas prašė ginčą nagrinėjančių institucijų, skundo dalykas buvo gydytojos psichiatrės A. Š. konsultacija. Dėl to, teismo išvada, kad Komisija, pripažindama, kad psichiatro konsultacija buvo paskirta nepagrįstai, esą peržengė skundo ribas, yra nepagrįsta ir neteisinga. Pirma, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas nurodo, kad pareiškėjo skunde privalo būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Taigi, skunde turi būti aiškiai įvardijama, kokie viešojo administravimo subjekto veiksmai yra skundžiami, nurodant faktines situacijos aplinkybes. Skundo dalykas negali būti suprantamas labai siauriai, t. y., skundo dalyku negali būti laikomas tik vienas kuris nors skundžiamo veiksmo epizodas. Šioje situacijoje pareiškėjas aiškiai nurodė visas faktines aplinkybes: psichiatrė pas jį į palatą atėjo netikėtai, jis apie tai iš anksto nebuvo informuotas, įvyko trumpas pokalbis, vėliau atsirado įrašas ligos istorijoje. Po to psichiatrė atsisakė bendrauti su buvusiu pacientu ir jam ką nors paaiškinti. Pareiškėjas, manydamas, jog tokie gydytojos veiksmai yra neteisėti, ligos istorijoje esantis įrašas nepagrįstas, pateikė skundą dėl netinkamai suteiktų paslaugų. Kadangi skundas buvo pateiktas dėl netinkamai suteiktų gydytojos psichiatrės paslaugų, įvertinus pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, šio skundo dalyką sudarė visų gydytojos A. Š. suteiktų paslaugų tyrimas: nuo konsultacijos paskyrimo iki ligos istorijos užrašymo, o ne vienas ar keli paslaugų teikimo epizodai. Be to, nors rezoliucinėje skundo dalyje pareiškėjas neprašė pripažinti neteisėtu psichiatro konsultacijos paskyrimo, tai nereiškia, kad šis paskyrimas negalėjo (neturėjo) būti tirtas pagal pareiškėjo skundą, kuomet pareiškėjas ginčijo šios psichiatrės suteiktas paslaugas apskritai. Taigi, ne VAGK esą išplėtė ginčo (skundo) dalyką, tačiau priešingai – Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai jį susiaurino. Antra, pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai sutapatino skundo tikslą su skundo dalyku. Bet koks skundas yra pateikiamas ne šiaip sau, o turint konkretų tikslą ir motyvą, kurį lemia atitinkamo sprendimo galimos pasekmės pareiškėjui. Kaip ginčą nagrinėjančioms institucijoms nuosekliai aiškino pareiškėjas, kadangi įrašas ligos istorijoje vėliau gali turėti pasekmių jo (tiek gydymo metu, tiek ir teisinių pasekmių nagrinėjant ginčą su buvusiu darbdaviu), skundo tikslas buvo šio įrašo panaikinimas. Tačiau pareiškėjo tikslas (tai yra motyvas, dėl ko apskritai skundas yra pateikiamas) negali būti tapatinamas su skundo dalyku (tai, kas yra skundžiama). Šiuo atveju įrašo ligos istorijoje panaikinimas buvo skundo tikslas – pripažinus netinkamai (neteisėtai) suteiktas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, turėtų būti panaikintas ir įrašas ligos istorijoje. O skundo dalykas buvo ir yra netinkamai (neteisėtai) suteiktos gydytojos psichiatrės paslaugos, tai yra, paslaugų kokybė. Ligos istorijos įrašas yra netinkamai suteiktų paslaugų pasekmė, o ne savarankiškai vertinti veiksmai. Trečia, pareiškėjui teikiant skundą, užtenka nurodyti faktines aplinkybes, o teisinio pagrindo nurodyti nebūtina. Pareiškėjas savo skunde nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė tiek pirmąjį, tiek šį savo skundą, jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas skundo nagrinėjimo eigoje nenurodė. Tai, kad savo skundo pareiškėjas tiesiogiai negrindė Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo konkrečiomis nuostatomis, nesusiaurina skundo dalyko ir nereiškia, kad teikta paslauga neturėtų būti įvertinta šio įstatymo aspektu. Taip pat, pacientų skundai, nesusiję su reikalavimu atlyginti žalą, atsakovo turi būti nagrinėjami remiantis Pacientų skundų nagrinėjimo valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašu, kurio 4.3. punktas apibrėžia skundą – tai su žalos atlyginimo nesusijęs asmens kreipimasis į Akreditavimo tarnybą, neatsižvelgiant į jo pavadinimą (antraštę), kuriame nurodyta, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai. Pagal Aprašo 12.4. punktą, skundo dalykas – tai pažeistos paciento teisės ar teisėti interesai, suteiktos arba nesuteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nurodant, asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir, jei žinoma, kurių asmens sveikatos priežiūros specialistų veiksmai skundžiami, taip pat, kuo tikslesnis asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpis, kitos aplinkybės. Vadinasi, Aprašas nereikalauja, kad skunde būtų įvardintas konkretus skundžiamas veiksmas (sveikatos priežiūros paslaugų teikimo epizodas), tačiau turi būti nurodoma gydymo įstaiga bei paslaugas teikęs specialistas, o Akreditacijos tarnyba tiria konkrečias paslaugas ir jų kokybę, suteiktas nurodytu laikotarpiu, o ne kurį nors vieną paslaugos epizodą. Visa ši informacija pareiškėjo skunde buvo nurodyta, todėl atsakovas privalėjo vadovautis Aprašu bei skundo dalyku laikyti visas gydytojos A. Š. pareiškėjui suteiktas paslaugas.

Atsakovas teigia esą psichiatro konsultacijos paskyrimo teisėtumas nebuvo skundo dalykas, tačiau pats atsakovas tyrė visas pareiškėjui suteiktas paslaugas, o ne jų dalį. Kaip matyti iš Akreditavimo tarnybos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo (kuris yra skundžiamas), jame nurodoma, jog „2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. pacientui F. B. VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose stacionarizavimo metu psichiatrijos sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, t. y. pacientui F. B. buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos“. Taigi, atsakovas tyrė ne tai, ar pagrįstai ir teisėtai buvo atliktas įrašas pareiškėjo ligos istorijoje, o ar tinkamai ligoninė suteikė pareiškėjui paslaugas. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimu buvo sukurta teisiškai nepagrįsta situacija: atsakovas tyrė pareiškėjo skundą dėl visų pareiškėjui suteiktų psichikos priežiūros paslaugų; VAGK pripažinus, kad paslaugos galimai buvo teiktos netinkamai ir įpareigojus įvertinti visas svarbias aplinkybes, atsakovas savo nesutikimą su VAGK sprendimu jau grindė procesiniu sprendimu esą skundo dalykas tebuvo ligos istorijos įrašo panaikinimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė šiuos atsakovo argumentus, net neįvertinęs to, jog pats atsakovas tyrė visų paslaugų teikimo kokybę, pagrįstumą ir teisėtumą.

Pareiškėjo manymu, sutikus su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, būtų iš esmės pažeistas ABTĮ 5 straipsnis, numatantis asmens teisę kreiptis į teisminę gynybą. Kitaip tariant, šioje situacijoje yra akivaizdu, kad pareiškėjo teisės buvo iš esmės pažeistos (šiuo metu jis oficialiai yra įvardintas alkoholiku, nors nėra nei vieno tai pagrindžiančio objektyvaus įrodymo), tačiau ši pareiškėjo teisė nėra ginama, tai pateisinant formaliu pagrindu – esą pareiškėjas savo skunde tiksliai nenurodė, kad skundžia ir gydytojos konsultacijos paskyrimą. Be to, sutinkant su teismo pozicija būtų paneigtas ir turinio prieš formą viršenybės principas – nors pareiškėjas pateikė skundą dėl netinkamai suteiktų gydymo paslaugų, jo skundas iš esmės teismo net nenagrinėjamas, kadangi jis esą ne taip suformuluotas.

Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu, kad esą net ir pakartotinio tyrimo metu jo rezultatai būtų tokie patys, nes jokių naujų aplinkybių nepaaiškėjo, o savo nuomonės atsakovas keisti neketina, todėl esą nėra jokio tikslo palikti galioti VAGK sprendimo. Po VAGK sprendimo, kuriame buvo išdėstyta nuomonė, jog gydytojos psichiatrės konsultacija galimai buvo paskirta nepagrįstai, atsakovas turėtų detaliau išanalizuoti situaciją šiuo aspektu ir dėl jos pasisakyti konkrečiai. Taigi, atsakovas turėtų ištirti būtent psichiatro konsultacijos paskyrimo teisėtumą bei pateikti argumentus, kodėl jis buvo teisėtas ar neteisėtas. Pripažinus paskyrimą teisėtu, atsakovas turėtų pasisakyti ir dėl to, ar tinkamai pareiškėjas buvo informuotas apie konsultaciją, ar jam buvo paaiškintos konsultacijos pasekmės ir pan., ypač atsižvelgiant į tuometinę pareiškėjo būklę. Tyrimo metu atsakovas net nebendravo su pareiškėju, jo detalius paaiškinimus išgirdo tik VGAK ir teismo posėdžių metu. Todėl atliekant pakartotinį tyrimą, atsakovas privalėtų vadovautis ir pareiškėjo paaiškinimais, kurių anksčiau neturėjo.

Atsakovas nurodė, jog gydytoja psichiatrė savo išvadas grindė pirmiausiai paties pareiškėjo žodžiais (dėl ko yra esminis ginčas, nes pareiškėjas neigia ką nors kalbėjęs apie alkoholį) bei pareiškėjo ligos istorijoje esančiu įrašu apie pankreatito priepuolį, kurį galimai sąlygojo apsinuodijimas alkoholiu. Atsakovas pripažino, kad ši informacija buvo prieinama per elektroninę sistemą, tačiau daugiau jokie duomenys, esantys pareiškėjo ligos istorijoje nebuvo tikrinami. Tačiau šio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo sutuoktinė paaiškino, kad pankreatito diagnozė nepasitvirtino, o pareiškėjui buvo diagnozuota inkstų akmenligė. Įrašas apie apsinuodijimą alkoholiu atsirado dėl to, kad priepuolis įvyko šventės metu, kurios metu visi svečiai vaišinosi alkoholiu, todėl prielaida apie apsinuodijimą ir buvo įrašyta, o tas įrašas liko. Tačiau vėliau tai nepasitvirtino ir net jei priepuolį galėjo įtakoti alkoholis, jo kiekis galėjo būti labai mažas, tai yra, toks alkoholio vartojimas neturi nieko bendro su alkoholizmu. Todėl paaiškėjus šioms aplinkybėms, atsakovas gali patikrinti šiuos duomenis bei įsitikinti, kad jokių medicininių duomenų apie pareiškėjo alkoholio vartojimą nėra.

Pareiškėjas pažymėjo, kad palikus galioti ginčijamą sprendimą, jis liktų įstumtas į „užburtą ratą“: atsakovas teigia, esą jis negali nustatyti, ką pareiškėjas kalbėjo su gydytoja, todėl negali ištirti gydytojos diagnozės teisingumo. Paklausus atsakovo, o kas gali tai padaryti, atsakovas nurodė kreiptis į ligoninę. Paaiškinus, kad tai ir buvo padaryta, o ligoninės atsakymas buvo neigiamas, todėl ir buvo apskųstas atsakovui, atsakovas pripažino, kad kito būdo apskųsti diagnozę nėra. Kitaip tariant, susidaro situacija, kuomet gydytojo diagnozė (grįsta tik paciento paaiškinimais, kuriuos pacientas neigia), nebegali būti nuginčyta, nes niekas negali patikrinti, ką sakė pacientas, o netikėti gydytoja esą nėra jokio tikslo ir pagrindo. Atsakovas pasiūlė pareiškėjui patikslinti diagnozę pas kitą gydytoją, tačiau tai reikštų, jog šioje byloje esanti diagnozė liktų ir būtų laikoma teisinga. Pareiškėjas nežino, dėl kokių priežasčių gydytoja atliko tokį įrašą, ir gali tik spėti, kad arba įvyko klaida, arba tai susiję su tuo, jog jo darbdavių atstovai pirmąsias dienas po įvykio nuolat buvo ligoninėje, nes įkalbinėjo pareiškėją pasakyti, jog įvykis įvyko ne darbe, o namie. Darbdavio atstovai nuolat bendravo su gydytojais, nors jokios pagalbos pačiam pareiškėjui nesiūlė – pareiškėjas įsitikinęs, kad darbdavio atstovai visais būdais stengėsi išvengti atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo. Šiuo metu baudžiamoji byla pareiškėjo darbdavio atstovams yra nagrinėjama teisme, darbdavys savo atsakomybės nepripažįsta.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 26–28) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas. Atsakovas pažymi, kad apelianto teiginys, jog VAGK 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pripažino, jog psichiatro konsultacija pareiškėjui buvo paskirta nepagrįstai, kadangi jos paskyrimas neatitiko Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo, visiškai neatitinka tikrovės, nes VAGK savo sprendime analizavo šį klausimą, bet tokio pripažinimo/ išvados nepadarė. Priešingai, VAGK pasisakė, kad jai ,,nepakanka duomenų teigti, kad Akreditavimo tarnyba pakankamai ir tinkamai ištyrė duomenis, dokumentus bei įvertino sveikatos priežiūros paslaugų (psichinės sveikatos priežiūros paslaugų) teikimą konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje tuo aspektu, koks yra svarbiausias pareiškėjui“. Taigi jokių pažeidimų VAGK nenustatė ir net nepasisakė, kad Akreditavimo tarnyba tikrai neištyrė minėtų aplinkybių, apsiribodama teiginiu, kad jai ,,nepakanka duomenų teigti“. Būtent toks neapibrėžtas ir nemotyvuotas VAGK sprendimas, sudarė Akreditavimo tarnybos skundo teismui pagrindą ir lėmė atitinkamą pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą.

Pareiškėjas labai didelę apeliacinio skundo dalį skiria pasvarstymams dėl savo skundo dalyko, tam, kad įrodytų, kad vienas teismo sprendime esantys teiginys – ,,vertintina, kad komisija nepagrįstai išplėtė ginčo dalyką ir be pagrindo nagrinėjo pačios psichiatro konsultacijos paskyrimą“, yra neteisingas. Pažymėtina, kad teismas VAGK sprendimą panaikino ne tik dėl šio teiginio, o dar ir todėl, kad kaip nurodyta sprendime, VAGK skundžiamame akte nenurodo, kokių veiksmų, jos vertinimu, atsakovas neatliko ir kokius turėtų atlikti, iš VAGK akto neaišku kokius įrodymus atsakovas turėtų dar surinkti ir ištirti. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde bando sureikšminti vieną iš šalutinių teismo argumentų, kuris, Akreditavimo tarnybos nuomone, visai neįtakoja tinkamai motyvuoto ir pagrįsto teismo sprendimo.

Iš pareiškėjo procesinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad pats pareiškėjas itin plačiai suvokia ginčo ribas ir dalyką. Ši aplinkybė yra svarbi, nes VAGK nurodė, kad jai trūksta duomenų įvertinti, ar Akreditavimo tarnyba tinkamai ištyrė visas aplinkybes ,,aspektu, koks yra svarbiausias pareiškėjui“. Tas svarbiausias aspektas pareiškėjui visada buvo tai, kad būtų panaikintas Santariškių klinikų gydytojos psichiatrės A. Š. įrašas pareiškėjo medicininėje dokumentacijoje, jog ,,<...> pacientas žalingai vartodavęs alkoholį, gerdavęs užgėrimais po kelias dienas, susiformuodavo pagirių sindromas, traukulių, delyro nėra buvę, paskutinį kartą gėrė prieš savaitę, <...> psichopatizuotų bruožų“, taip pat kiti su tuo susiję įrašai. Savo skunde VAGK pareiškėjas ne tik prašo panaikinti Akreditavimo tarnybos įsakymą, bet ir ,,įpareigoti Ligoninę pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos <...> psichiatro išvadą <...> ir išduoti F. B. naują ligos epikrizę be įrašų apie F. B. piktnaudžiavimą alkoholiu“. Akreditavimo tarnybos nuomone, prašymas VAGK ,,įpareigoti Ligoninę“ išeina už šios bylos ginčo nagrinėjimo ribų (VAGK dėl šio reikalavimo nepasisakė). Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu Akreditavimo tarnybos atstovų teiravosi dėl Akreditavimo tarnybos kompetencijos, savo klausimą motyvuodama noru įsitikinti, ar teisingu keliu eina pareiškėjas, ar tikrai Akreditavimo tarnyba turi įgaliojimus įvertinti Santariškių klinikose pareiškėjui teiktas paslaugas. Taigi, pats pareiškėjas, abejodamas dėl savo skundo dalyko ir ribų, kvestionuoja vieną teismo teiginį šiuo klausimu, kuris neabejotinai bet kokiu atveju netrukdė teismui aiškintis pačios psichiatro konsultacijos pagrįstumo (tą pripažįsta pats pareiškėjas savo apeliaciniame skunde) ir priimti šioje byloje teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Akreditavimo tarnyba, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo jai adresuotą skundą dėl pareiškėjui Santariškių klinikose teiktų paslaugų ir savo Kontrolės ataskaitoje bei įsakyme motyvuotai pasisakė, kad jos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Tai reiškia, kad nebuvo pažeisti jokie teisės aktų reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl gydytojo psichiatro konsultacijos skyrimo, atlikimo, įforminimo ir t.t.

Nei pareiškėjas, nei VAGK nenurodė kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti pareiškėjui teikiant psichiatrijos paslaugą Santariškių klinikose (nurodoma, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas nustato griežtesnius reikalavimus psichiatriniams pacientams, bet kas buvo pažeista, ko nesilaikyta nenurodo), vietoj to pareiškėjas tarsi civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo dar ir su liudytojų pagalba bando įrodyti, kad pareiškėjas buvo geras vyras, tėvas, ,,brigadininkas“ ir todėl toks žmogus negalėjo gerti ir atitinkamai gydytoja psichiatrė A. Š. neturėjo jokio pagrindo padaryti medicininėje dokumentacijoje ginčijamus įrašus ir nustatyti ginčijamos diagnozės. Taip elgdamasis pareiškėjas (kaip, kad pats teigia apeliaciniame skunde) tikrai patenka į ,,užburtą ratą“, nes Akreditavimo tarnyba yra viešojo administravimo įstaiga (ne sveikatos priežiūros įstaiga), ir ji neturi teisės aktų suteiktų įgaliojimų nustatyti, keisti, papildyti ar panaikinti sveikatos priežiūros įstaigose nustatytų diagnozių. Atsakovas vertina pacientams teiktų asmens sveikatos paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams, nustato teisės aktų pažeidimo (nurodant konkrečias veikas ir konkrečius pažeidimus) ar nepažeidimo faktą. Taigi Akreditavimo tarnybos Kontrolės ataskaita ir įsakymas yra teisėti ir pagrįsti, nes juos priimant buvo veikta kompetencijos ribose ir atlikti visi privalomi veiksmai, jie tinkamai įforminti. Todėl Akreditavimo tarnyba ir teigia, kad pakartotinis paciento skundo adresuoto Akreditavimo tarnybai nagrinėjimas nieko neduotų, nes būtų prieita prie tų pačių išvadų.

Pareiškėjas skundžiasi, kad neva jam yra perkelta įrodinėjimo našta, tačiau taip nėra. Yra taip, kad pareiškėjas neturi savo pozicijai jokių įrodymų. Pareiškėjo argumentai, kad jam psichiatro konsultacija buvo paskirta netikėtai, kad ji truko neilgą laiką, kad, pasak jo žmonos jis esąs geras ir tvarkingas vyras, nelaikytini įrodymais paneigiančiais faktą, kad pareiškėjui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, t. y. jos buvo suteiktos licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kvalifikuoto gydytojo, turinčio medicinos praktikos licenciją verstis gydytojo psichiatro praktika savo kompetencijos ribose ir tinkamai jas įforminus. Taip pat pažymėtina, kad netiesa tai, kad neva palikus galioti teismo sprendimą Santariškių klinikose pacientų diagnozė negali būti nuginčyta. Vienas iš būdų, kas pareiškėjui ir buvo pasiūlyta, kreiptis į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, kitą sveikatos priežiūros specialistą, kuris įvertintų pacientą ir savarankiškai jam nustatytų diagnozę. Taip pat manytina, kad būtų galima ginčyti Santariškių klinikų atsisakymą patikslinti, panaikinti atitinkamus įrašus medicininėje dokumentacijoje, bet konkretaus būdo pasirinkimas yra jau pareiškėjo, įskaitant jo atstovą, kompetencijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacine tvarka byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (7 str. 1 d., 8 str. 2 d.)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. T1-756 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas F. B., su 2014 m. kovo 5 d. skundu kreipdamasis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašė minėtą įsakymą panaikinti, be to pripažinti, kad gydytojos A. Š. veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą ir įpareigoti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas pašalinti iš jo ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą (ar kitus atitinkamus įrašus) ir išduoti pareiškėjui naują ligos epikrizę be įrašų apie F. B. piktnaudžiavimą alokoholiu.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. T1-756 panaikino ir įpareigojo tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą.

Nesutikdamas su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimu, atsakovas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas Komisijos sprendimą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos skundą tenkino.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas F. B. dėl abiejų akių cheminio ragenų ir junginių IV laipsnio nudegimo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje buvo gydomas nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. spalio 18 d. Ligos istorijos Nr. 13-29427 epikrizėje, be kita ko, įrašyti psichiatro konsultacijos, teiktos 2013 m. rugsėjo 18 d. 15.36 val. duomenys: ,,pacientas žalingai vartodavęs alkoholį, gerdavęs užgėrimais po kelias dienas, susiformavęs pagirių sindromas. Traukulių, delyro nėra buvę. Paskutinis užgėrimas prieš savaitę. Šiuo metu įvykęs akių nudegimas, šiandien sužinojęs matymo prognozę buvo sujaudintas (?). Objektyviai: šiuo metu bendrauja noriai, pakankamai atvirai, ramiu tonu. Sakosi, kad iš charakterio greitai užsidegantis, ūmus. Psichopatizuotų bruožų. Papiktnaudžiaudavęs alkoholiu ir to neneigia. Abstinencijos simptomų šiuo metu nestebima. Supranta savo ligą, jos prognozę, sakosi, kad vargina mintys kaip gyventi toliau, kas bus su buitimi, darbu, pragyvenimo šaltiniu. Mintys ir nerimas adekvatūs situacijai. Dėl minčių sunkiau užmiega naktį. Mano, kad su esamu nerimu susitvarkys pats, psichologo k-jų šiuo metu atsisako. Suicidines mintis griežtai neigia. Dgn.: F10.2, F43.0“.

Pareiškėjas, atstovaujamas advokatės J. K., 2014 m. sausio 22 d. su skundu kreipėsi į VšĮ VUL Santariškių klinikas, be kita ko, prašydamas pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą ir išduoti jam naują ligos epikrizę. Santariškių klinikų generalinis direktorius 2014 m. vasario 5 d. raštu (sprendimu) Nr. SR-522 pareiškėjo skundą vertino kaip nepagrįstą ir jo netenkino.

Nesutikdamas su VšĮ VUL Santariškių klinikų generalinio direktoriaus atsakymu, F. B., atstovaujamas advokatės J. K., su 2014 m. kovo 5 d. skundu kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą, prašydamas ištirti gydytojos A. Š. elgesį ir priimti sprendimą dėl gydytojos veiksmų įvertinimo; įpareigoti ligoninę pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą bei išduoti F. B. naują ligos epikrizę.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorius 2014 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. T1-756 nustatė, kad pacientui F. B. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose stacionarizavimo metu psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, t. y. pacientui buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos; paciento F. B. teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo pažeista. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo (patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137) 29 punktu ir atsižvelgus į Pacientų teisių priežiūros skyriaus Kontrolės Nr. T3-90/2014 2014 m. birželio 6 d. ataskaitą Nr. D17-141-(1.27).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad atsakovas tyrė visas pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 18 d. suteiktas psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o ne jų dalį, ir tai nurodyta pačios Tarnybos dokumentuose. Todėl atsakovo teiginys, kad psichiatro konsultacijos paskyrimo teisėtumas nebuvo skundo dalykas, o Vyriausioji administracinių ginčų komisija išplėtė nagrinėjamo ginčo ribas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktą Tarnybai suteikti įgaliojimai atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Sveikatos priežiūros tinkamumas Sveikatos sistemos įstatyme apibrėžiamas kaip valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą (2 str. 11 d.).

Taigi, Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Ataskaita yra Įsakymo sudėtinė, t. y. motyvuojamoji dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1705/2014; 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-366/2013; 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1195/2012 ir kt.), tad pareiškėjui apskundus Įsakymą, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į Ataskaitą, vertinant Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, Ataskaitoje nustatytos (išdėstytos) aplinkybės bei joje pateikta kontrolės išvada laikytinos neatsiejama Įsakymo dalimi.

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti (netaikyti) asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014; 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015).

Atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti asmens skundą dėl teisės aktuose nustatytų paciento teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, ir dėl to priimti individualų administracinį aktą. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos, pagal savo kompetenciją atlikusios asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi patikrinti tokio sprendimo priėmimo procedūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo atlikto bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2583-520-2016).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertins, ar pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo (atstovaujamo advokatės J. K.) skundas Tarnyboje buvo išnagrinėtas tinkamai, yra pagrįsta.

Ginčo, kad Tarnybos įsakymas yra priimtas kompetentingo priimti tokį sprendimą viešojo administravimo subjekto, byloje nėra. Iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2014 m. birželio 6 d. Kontrolės Nr. T3-90/2014 Ataskaitos Nr. D17-141-(1.27) matyti, kad Tarnyba advokatės J. K. skundo pagrindu atliko pacientui F. B. Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. stacionarizavimo metu teiktų psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Kontrolės išvada: 2013 m. rugsėjo 18 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje F. B. psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų.

Atsakovas, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 3R-292(AG-235/02/2014), kuriuo buvo panaikintas Tarnybos įsakymas Nr. T1-756 ir Tarnyba įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą, tvirtino, kad gydytojo psichiatro konsultacijos (paskirtos gydytojo oftalmologo A. C.) poreikis ir paskyrimo pagrįstumas atitiko Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1996 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 133) atitinkamas nuostatas.

Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos 2 punkte nurodyta, kad bendrosios praktikos ir kitų specialybių gydytojai, diagnozavę paciento psichikos sutrikimus, aprašo juos medicininėje dokumentacijoje. Bendrosios praktikos ir kitų specialybių gydytojai, nusprendę, kad pacientui reikalinga neatidėliotina psichiatrinė pagalba, privalo nedelsdami surengti paciento psichinės sveikatos patikrinimą. Tvarkos 7 punkte nustatyta, kad stacionaruose <...> gydytojai psichiatrai konsultuoja pacientus gydančiojo gydytojo kvietimu. Medicininėje dokumentacijoje nurodoma konkreti tokio kvietimo priežastis. Gydytojas psichiatras privalo pasakyti ligoniui savo specialybę. Tačiau Kontrolės ataskaitoje ne tik nenurodyta kokias konkrečiai minėtos Tvarkos nuostatas atitiko gydytojo psichiatro konsultacijos poreikis ir paskyrimo pareiškėjui pagrįstumas, bet šiuo teisės aktu ir konkrečiomis jo normomis Tarnyba nesirėmė nei surašydama Kontrolės ataskaitą, nei priimdama įsakymą.

Kontrolės ataskaitoje rašoma, kad gydytojas A. C. paaiškinime Akreditavimo tarnybai nurodė, kad ,,2013 m. rugsėjo 18 d. ryte F. B., sužinojęs apie blogą matymo prognozę (abiejų akių aklumą), labai susijaudino, tapo neramus, kalbėjo, jog neįsivaizdavo kaip toliau gyventi, dėl to, siekiant įvertinti paciento psichosomatinę būklę ir išsiaiškinti suicido pavojų, paskyrė gydytojo psichiatro konsultaciją“. 

Tačiau iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 13-29427 matyti, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. 8.10 val. padarytas įrašas: ,,Gerb. psichiatrui, paraiška Eli sistemoje“. Įrašas patvirtintas gyd. A. C. ir gyd. I. S. asmeniniais spaudais ir parašais. Byloje nėra objektyvių duomenų apie paraiškos ELI sistemoje turinį (šios paraiškos kopija nepateikta). Vienok, Neurologijos centro Psichiatrijos skyriaus psichiatro konsultacijos Nr. KZ-13-23794, teiktos F. B. įraše nurodyta, kad ,,siuntė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Akių ligų skyrius, A. C.; siuntimo data: 2013-09-18 08:08:39; siuntimo tekstas: prašau konsultuoti ligonį po abiejų akių nudegimo. Sužinojęs, kad matymo prognozė labai bloga, labai sujaudintas“. Jokių duomenų apie tai, kad gydytojo-psichiatro konsultacija skiriama siekiant įvertinti paciento psichosomatinę būklę ir išsiaiškinti suicido pavojų, minėtame dokumente nenurodyta. Šių aplinkybių Tarnyba nesiaškino, jų Kontrolės ataskaitoje medicininės dokumentacijos pildymo pakankamumo aspektu nevertino.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 ,,Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“  10.5 punkte nustatyta, kad gydytojas psichiatras turi teisę konsultuoti asmenis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. O pagal šios medicinos normos 11.6 punktą gydytojas psichiatras privalo laikytis gydytojo profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti.

Gydytojų specialistų konsultacijų ir konsiliumų organizavimo skyriuose tvarkos (patvirtintos VšĮ VUL Santariškių klinikų generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-686) 2 punkte nustatyta, kad gydantys gydytojai užpildo ELI siuntimą konsultacijai, nurodydami indikacijas tokiai konsultacijai <...>. Pagal šios Tvarkos 6 punktą gydytojai specialistai, konsultuojantys pacientus kituose skyriuose, ELI užpildo konsultacijos aprašymą, kuriame nurodo nusiskundimus, anamnezę, objektyvią būklę, diagnozę, rekomenduojamus tyrimus bei gydymą. Konsultacijos aprašymą, patvirtintą asmeniniu spaudu ir parašu ir/arba elektroniniu parašu įklijuoja į ligos istoriją. VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. V-686 priėmimo teisinis pagrindas įsakyme nenurodytas.

Tarnyba, atlikdama pareiškėjui F. B. suteiktų psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę, turėjo įvertinti ir tai, ar gydytoja nepažeidė anksčiau nurodytų teisės normų reikalavimų ir, ar tinkamai, laikydamasi vidaus tvarkos taisyklių (ir kokių būtent) užpildė pareiškėjui teiktos konsultacijos aprašymą. Nors nėra pagrindo abejoti, kad pagal Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 12 punkte nustatytą kompetenciją gydytojas psichiatras turi mokėti  diagnozuoti psichikos sutrikimus ir jų komplikacijas, tarp jų ir: psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurio šifras F10.2, tačiau nagrinėjamu atveju iš Tarnybos atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės dokumentų nėra aišku, ar ginčo atveju tai buvo padaryta laikantis teisės aktų reikalavimų. Tarnyba turėjo pareigą analizuoti, ar tokio pobūdžio psichiatro konsultacijos Nr. KZ-13-23794 išvadoje padarytam įrašui: ,,pacientas žalingai vartodavęs alkoholį, gerdavęs užgėrimais po kelias dienas, susiformavęs pagirių sindromas. Traukulių, delyro nėra buvę. Paskutinis užgėrimas prieš savaitę.“ ir kt. frazių apie žalingą alkoholio vartojimą, kuriuos ginčija pareiškėjas, išdėstymui buvo visos teisės aktuose nustatytos būtinos sąlygos, nes gydytoja gali veikti tik taip, kaip nustato teisės aktų reikalavimai.

Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba netyrė šiuo atveju teisiškai reikšmingų aplinkybių, tik kurias nustačius gali būti daroma pagrįsta išvada dėl to, ar pareiškėjui stacionarizavimo Santariškių klinikose 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. spalio 18 d. metu psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, t. y., ar  F. B. buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Akreditavimo tarnyba yra viešojo administravimo įstaiga (ne sveikatos priežiūros įstaiga), ir ji neturi teisės aktų suteiktų įgaliojimų nustatyti, keisti, papildyti ar panaikinti sveikatos priežiūros įstaigose nustatytų diagnozių. Kontrolės ataskaitoje taip pat pažymėta, kad įrašų teisingumo (tikslumo) kontroliavimas bei asmens sveikatos priežiūros įstaigų įpareigojimas keisti medicininių dokumentų įrašus nėra Akreditavimo tarnybos kompetencija. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas.

Atsakovas teisingai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog Sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Tačiau toje pačioje normoje įstatymų leidėjas įtvirtino ir nuostatą, kad sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę.

Vertindama byloje kilusį ginčą šiame kontekste, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnis nustato pacientų (jų atstovų) teisę pateikti skundus, nesusijusius su žalos atlyginimu, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos paciento teisės. Sveikatos priežiūros įstaiga, gavusi paciento skundą, privalo jį išnagrinėti ir raštu pranešti pacientui nagrinėjimo rezultatus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų (23 str. 7 d.). Šio Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos.

 Minėta, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokatės J. K., su 2014 m. sausio 22 d. skundu kreipėsi į VšĮ VUL Santariškių klinikas, be kita ko, prašydamas pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą (ar kitus atitinkamus įrašus) ir išduoti F. B. naują ligos epikrizę. Gavęs Santariškių klinikų generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. raštą (sprendimą) Nr. SR-522 netenkinti jo prašymo, pareiškėjas (atstovaujamas advokatės J. K.) su 2014 m. kovo 5 d. skundu kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą, prašydamas ne tik ištirti gydytojos A. Š. elgesį ir priimti sprendimą dėl gydytojos veiksmų įvertinimo, bet ir įpareigoti ligoninę pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą bei išduoti F. B. naują ligos epikrizę. T. y. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, nepatenkintas jo skundo nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje.

Anksčiau aptartų teisės normų turinys suponuoja išvadą, kad priešingai, nei tvirtina atsakovas, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti sveikatos priežiūros įstaigos (nagrinėjamu atveju VšĮ VUL Santariškių klinikų) vadovo 2014 m. vasario 5 d. rašto (sprendimo) Nr. SR-522 pagrįstumą pareiškėjo skundo apimtyje ir dėl to aiškiai pasisakyti Kontrolės ataskaitoje, tačiau tinkamai nesilaikė teisės normų reikalavimų ir to nepadarė.

Apibendrindama nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi byloje kilusį ginčą, iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. T1-756 ir įpareigoti ją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą.

Gi pirmosios instancijos teismas, panaikinęs VAGK sprendimą, visapusiškai neanalizavo ir tinkamai nevertino byloje surinktų įrodymų, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administarcinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo F. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administarcinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos skundą atmesti, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 3R-292(AG-235/02-2014)  palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                             Audrius Bakaveckas

                   Arūnas Dirvonas

                   Vaida Urmonaitė-Maculevičienė