Administracinė byla Nr. I-688-815/2009

                Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. sausio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai – U. M. G., atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiajam specialistui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – U. M. G. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Vilniaus apygardos teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėja – U. M. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 2–8) (teisme gautas 2008 m. spalio 20 d.) kreipėsi į teismą, prašydama apginti pažeistas teises bei teisėtus interesus ir priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. – 221 175,24 Lt (du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis litus ir dvidešimt keturis centus) neatskaičius mokesčių, sprendime nurodant konkrečią priteistą pinigų sumą už kiekvienus metus atskirai.

Skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 95 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ U. M. G. paskirta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja nuo 1993 m. liepos 16 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 14 d. dekretu Nr. 807 „Dėl apygardos teismo teisėjų skyrimo“ paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja nuo 2000 m. kovo 14 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 29 d. dekretu Nr. 1K-847 „Dėl apygardos teismo teisėjos atleidimo“ pasibaigus įgaliojimų laikui atleista iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų nuo 2006 m. gruodžio 29 d.

2. Pareiškėja skunde nurodo, kad nagrinėjant ginčą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo taikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitos nacionalinės teisės normos, skundą grindžia šiais argumentais.

2.1. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, be kita ko, buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 689), be kita ko, buvo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka Lietuvos Respublikos teismų teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams.

2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1494) iš dalies pakeitė Nutarimą Nr. 689 ir nustatė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5). Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažino darbo užmokestį apygardos teismo teisėjams, tuo pačiu ir apygardos teismo teisėjo karjeros siekiantiems teisėjams, t. y. teisėjams, paskirtiems į atitinkamas pareigas po 2000 m. sausio 1 d.

2.3 Pareiškėja nurodo, kad jai dirbant teisėja Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (nuo 1993 m. liepos 16 d.) Nutarimas Nr. 666 ir Nutarimas Nr. 689 galiojo, todėl ji turėjo teisėtą lūkestį, kad, tapus apygardos teismo teisėja, turės teisę gauti Nutarimu Nr. 666 ir Nutarimu Nr. 689 nustatytą teisėjo atlyginimą, kad tai ir sąlygojo pareiškėjos apsisprendimą dirbti Vilniaus apygardos teisme, tikėtis, jog teisėtų lūkesčių pagrindu bus įgyvendintas konstitucinis principas – teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimu Nr. 1494 buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir įstatymų saugomi interesai bei teisėtų lūkesčių principas, pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu bei Konstitucijos preambulės nuostata, jog Lietuvos valstybė yra teisinė, neabejojo, kad atsakovė – Lietuvos valstybė turės atstatyti buvusią padėtį dėl apygardos teismo teisėjų atlyginimo dydžio.

2.4. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

2.5. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatomis, nurodo, kad: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jų garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; 2) siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas; 3) teisėjų atlyginimų mažinimas ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės atvejais iš esmės neprieštarauja Konstitucijai, tačiau atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 4) Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas kokių nors sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 5) Seimas, įstatymu sureguliuodamas atitinkamus santykius, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų.

2.6. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio.

2.7. Pareiškėja pažymi, kad Nutarimas Nr. l494 negali būti pagrindu pripažinti teisėjų atlyginimų sumažinimą teisėtu. Konstitucinis Teismas nebuvo konstatavęs Nutarimo Nr. 1494 neatitikimo Konstitucijai, tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu taip pat nepripažino, kad šis nutarimas atitinka Konstituciją, o pradėtą teiseną dėl nutarimo atitikties Konstitucijai nutraukė dėl to, kad Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjimo ir nutarimo priėmimo metu Nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegaliojo. Nutarimas Nr. l494 galiojo iki 2000 m. rugsėjo 7 d., t. y. iki kol įsigaliojo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kuris buvo pakeistas 2000 m. spalio 17 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Žin., 2000, Nr. 92-2887) ir 2001 m. kovo 27 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2001 Nr.29-918).

2.8. Pareiškėja nurodo, kad nei įstatymai, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai negali būti pagrindu atmesti skundą, Konstituciniam Teismui nepripažinus jų prieštaravimo Konstitucijai, kadangi pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, o Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai; vadovaujantis šia nuostata, negali būti teisinės kolizijos tarp Konvencijos, Konstitucijos ir įstatymų ar kitų norminių aktų, kadangi bet koks įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai, negalioja ir negali būti taikomas.

2.9. Pasak pareiškėjos, teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai, tačiau laikinumo principas buvo grubiai pažeistas, kadangi pareiškėjai sumažintas atlyginimas buvo mokamas iki atleidimo iš teisėjos pareigų dienos, t. y. iki 2006 m. gruodžio 29 d., o teisėjams sumažinti atlyginimai buvo mokami ir pareiškėjos skundo padavimo metu.

2.10. Pareiškėja pažymi, kad Nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimų koeficientas buvo sumažintas net 30 procentų (nuo 2,5 iki 1,75). Tokį teisėjų atlyginimo sumažinimą gali pateisinti tik esminis, beveik trečdalio dydžio, šalies ekonomikos nuosmukis, tačiau 2000 m. tokio masto ekonominės krizės šalyje nebuvo, taip pat nebuvo gaivalinių nelaimių ar didelių katastrofų, šalies ekonomika augo, bendrasis vidaus produktas didėjo: valstybės biudžeto pajamos nuo 6711962 tūkst. Lt pajamų 1998 m. padidėjo iki 17086181 tūkst. Lt 2006 m., t. y. per 9 metus padidėjo 2,5 karto, valstybės biudžeto išlaidos nuo 7406962 tūkst. Lt išlaidų 1998 m. padidėjo iki 18833181 tūkst. Lt 2006 m., t. y. per 9 metus padidėjo taip pat 2,5, karto, bendrasis vidaus produktas nuo 43667 mln. Lt 1999 m. padidėjo iki 81974 mln. Lt 2006 m., t. y. per 8 metus padidėjo 1,9 karto. Be to, remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekonomikos ir finansų ekspertizės (Lietuvos apeliacinio teismo pavedimas byloje Nr. 2A-3/2008), išvadomis, nuo 2000 m. iki 2006 m. realus bendrasis vidaus produktas augo tolygiai, vidutiniškai po 7,2 proc. kasmet; lyginant 1997 m. rodiklius su 1999 m. rodikliais, jie tik iš dalies keitėsi į geresnę pusę, bet dėl to tvirtinti, kad valstybėje 1999 metais buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nebuvo pagrindo.

Pasak pareiškėjos, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei, iš valstybės biudžeto mokamas atlyginimas negalėjo būti didinamas, tačiau išanalizavus 1999, 2000, 2001 metų valstybės biudžetų finansinius rodiklius (patvirtintus įstatymais) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtino didesnes darbo užmokesčio, nepaprastąsias išlaidas negu buvo 1999 metais: darbo užmokesčio išlaidos buvo padidintos Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir kt., 2000 metais darbo užmokestis padidėjo Lietuvos valstybės kontrolės darbuotojams (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-98-764/2008). Be to, esant sunkiai valstybės ekonominei padėčiai Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo sumažinti visų institucijų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, darbuotojų darbo užmokestį, tačiau Vyriausybė atlyginimo dydį sumažino tik asmenims, nurodytiems Nutarimo Nr. 689 1.1 ir 1.2 punktuose, o tai neabejotinai rodo, kad teisėjų atlyginimai sumažinti nesilaikant proporcingumo principo.

2.11. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, nurodo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją; minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Pareiškėja taip pat nurodo, kad padėtis, susidariusi teisėjų atlyginimų dydį reglamentuojančių teisės aktų visumoje, yra konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime ir šis sprendimas sudaro pagrindą kreiptis teisminės gynybos dėl pažeistų teisių atstatymo.

2.12. Pasak pareiškėjos, ieškinio senaties terminas negali būti laikomas praleistu, kadangi pažeidimas (t. y. iki pareiškėjos atleidimo iš Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigų jai buvo mokamas neteisėtai sumažintas atlyginimas) yra tęstinio pobūdžio, o tokiu atveju terminas prasideda kiekvieną besitęsiančio pažeidimo dieną (Civilinio kodekso 127 straipsnio 5 dalis, Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis).

3. Su skundu pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos teismo pažymą dėl pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio paskaičiavimo 2000-2007 m. pagal Nutarimą Nr. 689 (b. l. 9-11), kurioje nurodyta, kad U. M. G. nuo 2000 m. kovo mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. neišmokėta darbo užmokesčio suma sudaro 221 175,24 Lt (du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis litus ir dvidešimt keturis centus).

II

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovė) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 17-21) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad valstybėje susidariusi sunki ekonominė ir finansinė padėtis ginčo laikotarpiu nebuvo tokia sunki, kad būtų pagrindas mažinti teisėjų atlyginimus. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kurios išvadų 12 punkte konstatuota, jog apibendrinant ekspertizės akte nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais septyni iš dvylikos nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję, iš jų penki susiję su valstybinio socialinio draudimo fondo būkle, tačiau keturi valstybės biudžeto būklę rodantys rodikliai – valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP – nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.); atsižvelgiant į tai, kad valstybės biudžetas apimtimi ir svarba yra žymiai didesnis už valstybinio socialinio draudimo biudžetą, negalima teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis pasibaigė iki nagrinėto laikotarpio pabaigos.

Taigi, ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis šalyje truko iki 2003 m., ši aplinkybė taip pat konstatuota Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose – Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime konstatuota: „šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą“, Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybes biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kuri laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi, tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos.“

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“, atsižvelgiant į ekonominę bei finansinę būklę ir siekiant racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, tame tarpe ir Nutarimas Nr. 689, reguliuojančių darbo apmokėjimą, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialines garantijas; teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Taigi, atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu, valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius. Todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. Atsakovė taip pat nurodo, kad 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,2 Lt, taigi, atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

4. Atsakovė nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m, rugpjūčio 8 d. sprendime konstatuota, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją ir kad ši pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą bei 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymą.

5. Analizuojant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. pažymėtina, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., yra paskutiniai treji metai nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos, ši nuostata įtvirtinta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai.

6. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis.

7. Atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjai reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.

8. Atsakovės nuomone, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų atmesti atsakovės argumentus dėl to, kad ginčas jau yra išspręstas priėmus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, nagrinėjamoje administracinėje byloje turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnis, numatantis trejų metų ieškinio senaties terminą, ir Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 14-15) nurodė, kad su pareiškėjos skunde pateiktais reikalavimais sutinka iš dalies, pateikia tokius argumentus.

1. Nutarimu Nr. 1494, motyvuojant valstybėje susiklosčiusia sudėtinga ekonomine ir finansine situacija, iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 ir nustatyta, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant koeficientą 1,75, vietoje anksčiau galiojusio koeficiento 2,5.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, pagal Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną teisėjų atlyginimo mažinimas įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, todėl nustatant, ar Nutarimu Nr. 1494 atliktas teisėjų atlyginimo mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas; be to, būtina įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės trukmę bei kitas aplinkybes. Nustačius, kad pareiškėjos – U. M. G. atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad atlyginimas buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, tai būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

3. Vadovaujantis Teismų įstatymo 126 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, ir to paties įstatymo 96 straipsniu, nustatančiu, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas finansinių lėšų neskirsto ir už darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas.

Teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvienais metais tvirtina ne Vilniaus apygardos teismas, o Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas biudžeto įstatymą. Pagal valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus atitinkamiems teismams kiekvieniems metams skiriamas tam tikro dydžio darbo užmokesčio fondas. Valstybės biudžete yra nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos sąlygos vykdyti teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 132 straipsnyje nustatyta, kad biudžetą (vadinasi, ir teismams skirtų lėšų darbo užmokesčiui dydį) gali pakeisti tik Seimas. Taigi, lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, nustato įstatymas, ir pakeisti darbo užmokesčio fondo dydį galima tik įstatymu (Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnis).

4. Vilniaus apygardos teismas skunde nurodytais laikotarpiais mokėjo pareiškėjai atlyginimą, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“, kuriuo iš dalies pakeitus Nutarimą Nr. 689, buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas; vėliau vadovautasi Nutarimą Nr. 1494 pakeitusiu 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, atsižvelgiant į teisėjų atlyginimams skirtą darbo užmokesčio fondą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašomas priteisti atlyginimo skirtumas už skunde nurodytus laikotarpius gali būti mokamas tik tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismui bus skirta pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, nurodyta, kad nustačius, jog ieškovių (teisėjų, kurioms analogiškomis, kaip ir šioje byloje aplinkybėmis, buvo sumažintas atlyginimas) teisės yra pažeistos, biudžeto santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nėra teismui kliūtis vykdyti teismingumą ir realiai apginti pažeistas ieškovių teises.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu, nurodo, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikras valstybės funkcijas, jis turi numatyti ir jos finansavimo šaltinius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tas finansavimas būtų pakankamas atitinkamai funkcijai vykdyti, taip pat nurodo, kad teisėjas nelaikytinas valstybės tarnautoju, todėl tarp jo ir teismo, kuriame jis dirba, nesusiklosto tarnybiniai santykiai. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjai mažesnio dydžio atlyginimus mokėjo ne savo valia, bet vykdydamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio nuostatos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėja – U. M. G., remdamasi skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiasis specialistas Ramūnas Valatka (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2008 m. birželio 12 d. potvarkis Nr. 219 „Dėl įgaliojimo atstovauti teismuose“ (b. l. 29)), remdamasis atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, papildomai paaiškino, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi įtvirtinta pareiga Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką iki 2009 m. sausio 1 d. nėra įvykdyta, t. y. minėtos tvarkos yra svarstomos Vyriausybėje.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja – U. M. G., kuri iki 2006 m. gruodžio 29 d. ėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas, skundą (b. l. 2–8) dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo iš esmės grindžia tuo, kad jai dirbant teisėja Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (nuo 1993 m. liepos 16 d. iki 2000 m. kovo 14 d., kai Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 14 d. dekretu Nr. 807 „Dėl apygardos teismo teisėjų skyrimo“ buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja nuo 2000 m. kovo 14 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ galiojo, todėl ji turėjo teisėtą lūkestį tapus apygardos teismo teisėja gauti Nutarimu Nr. 666 ir Nutarimu Nr. 689 nustatytą teisėjo atlyginimą, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ iš dalies pakeitus Nutarimą Nr. 689 ir nustačius, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojam taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5), nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas darbo užmokestis apygardos teismo teisėjams, inter alia apygardos teismo teisėjo karjeros siekiantiems teisėjams, t. y. teisėjams, paskirtiems į atitinkamas pareigas po 2000 m. sausio 1 d.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. Taigi, nagrinėjant šią administracinę bylą, minėto įstatymo nuostatos yra įsigaliojusios. Pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos, taigi ir pareiškėjai – U. M. G. nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos, t. y. nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, kuris skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su nesumokėtu teisėjų atlyginimu, nors yra galiojantis, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjos absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises. Juk Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme. Dar daugiau, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas negali būti aiškinamas kaip esą reiškiantis, jog teismas negali ginti asmenų (konkrečiai – teisėjų) pažeistų teisių, nes atsakovė – Lietuvos valstybė jau įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų atlyginimo dalį. Kita vertus, teismui apgynus pareiškėjos teises teismine tvarka, ji nebegalės reikalauti tos pačios už tą patį laikotarpį neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas.

Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, jog atsakovės teiginiai, esą, remiantis Civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, ir Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostata, jog prievolė yra vykdoma dalimis, teisėjai negali nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, yra nepagrįsti. Teisėjai nėra kreditoriai Civilinio kodekso nuostatų prasme; jie yra pareigūnai, kuriems taikomos ir Darbo kodekso nuostatos (žr. šį sprendimą toliau).

3. Sprendžiant pareiškėjos – U. M. G., kuri iki 2006 m. gruodžio 29 d. buvo Vilniaus apygardos teismo teisėja, skunde suformuluotą reikalavimą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog būtina atskleisti visuminį teisinį reguliavimą, nustačiusį/nustatantį teisėjų atlyginimus, jų apskaičiavimo tvarką ir taikytą apygardų teismų teisėjams, inter alia pareiškėjai – iki 2006 m. gruodžio 29 d. ėjusiai Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri Lietuvos teisės sistemoje turi aukščiausią juridinę galią ir pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis), inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad oficialūs Konstitucijos išaiškinimai (oficialioji konstitucinė doktrina), pateikti Konstitucinio Teismo aktuose (konstitucinėje jurisprudencijoje), laikytini Konstitucijos logišku tęsiniu. Antai, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog „Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi, formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.“ Dar daugiau, oficiali konstitucinė doktrina, kaip ir pati Konstitucija, yra privaloma visiems – ji yra erga omnes pobūdžio (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų), taikydami Konstituciją, paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

4.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas buvo ne kartą aiškinamas Konstitucinio Teismo aktuose. Konstitucinis Teismas dar 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime, kuriame suformuluota teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijų sistema, konstatavo, jog teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų (tai Konstitucinis Teismas vėliau pakartojo ne kartą). Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

4.2. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios doktriną, apimančią ir teisėjų atlyginimo santykių teisiniam reguliavimui skirtas nuostatas. Sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, jog Konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme (kuris yra expressis verbis nurodytas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

4.3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog konstitucinis imperatyvas, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kad mažinti atlyginimus teisėjams gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki ir kad atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

4.4. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies IV skyriaus 10 punkto 5-7 pastraipose, konstatavo, jog teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai, kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Nuostata, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis minėto diferencijavimo kriterijus. Teisėjų atlyginimų atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies. Konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo negalima aiškinti kaip neleidžiančio papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą. Tačiau pabrėžtina, jog minėtas konstitucinis principas toli gražu nesuponuoja, kad papildomas funkcijas vykdančių teisėjų – teismų vadovų (jų pavaduotojų, padalinių pirmininkų ir pan.) veikla atitinkamame teisme gali apsiriboti vien tokiu organizaciniu darbu, kuris nėra susijęs su teisingumo vykdymu, t. y. su bylų sprendimu, ir kad teisėjo atlyginimą jie gali gauti vien už tokį organizacinį darbą.

4.5. Apibendrinant Konstitucijoje ir ją aiškinančioje konstitucinėje doktrinoje, suformuluotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nustatytą konstitucinį, t. y. aukščiausios teisinės galios, reguliavimą, susijusį su teisėjų atlyginimais, konstatuotina, kad: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pažymėtina, kad, kaip minėta šiame sprendime, konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų) taikydami Konstituciją paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Todėl jokia kita teisėkūros ir/ar teisės taikymo institucija (neišskiriant nė teismų), išskyrus patį Konstitucinį Teismą, negali reinterpretuoti ir/ar kaip nors kitaip pakeisti minėto konstitucinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimais, prasmės.

5. Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nagrinėjamos administracinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną).

5.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666), Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.2. Minėtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną). Būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu buvo sumažintas atlyginimas, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimų santykius reguliavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“. Taigi, visi minėti teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą. Todėl pareiškėja, kuri Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 14 d. dekretu Nr. 807 „Dėl apygardos teismo teisėjų skyrimo“ buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja nuo 2000 m. kovo 14 d. ir ėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas iki 2006 m. gruodžio 29 d., kai Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 29 d. dekretu Nr. 1K-847 „Dėl apygardos teismo teisėjos atleidimo“ pasibaigus įgaliojimų laikui buvo atleista iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų nuo 2006 m. gruodžio 29 d., po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą (arba mokėtą kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) didesnį teisėjo atlyginimą.

Dar daugiau, minėta ir tai, jog pagal Konstituciją, nors diferencijuoti teisėjų atlyginimą galima, pavyzdžiui, dėl stažo, asmens darbo teisėju trukmės kriterijus negali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams). Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, visi apygardų teismų teisėjai po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėtą didesnį teisėjo atlyginimą.

5.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nepaisant to, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikras (minėtas) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, kurių, kaip minėta, nebegalima taikyti, tačiau minėtu nutarimu neišaiškino, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas, nustatantis teisėjų atlyginimus, galiojo ir turėjo būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (nors prašymų, susijusių su šiuo klausimu, buvo pateikta, tačiau Konstitucinis Teismas arba atsisakė aiškinti 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), arba nutraukė teiseną ir netyrė prašomo teisinio reguliavimo (inter alia Nutarimo Nr. 1494) atitikties Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą)). Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, t. y. praėjus daugiau negu 5 metams nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, konstatavo, jog įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (kuriuo tam tikri Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (nurodyta apimtimi)), susidarė tokia teisinė situacija, kuri įvairių subjektų (inter alia kai kurių teismų, taip pat teisminės valdžios savivaldos institucijų) yra traktuojama kaip teisės spraga. Minėtame 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Konstitucinis Teismas, pabrėžęs, kad nė netikrinant šios prielaidos pagrįstumo ar teisingumo ir šioje konstitucinės justicijos byloje nesprendžiant, ar minėta teisinė situacija yra vertintina kaip teisės spraga, atskirai ir smulkiai neanalizuojant nurodytuose Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat priedėlio II skirsnyje išdėstytų nuostatų turinio, konstatavo:

– Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus (nes minėto įstatymo eksplicitinės nuostatos galioja ne visa apimtimi), nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai atitinkamas teisės nuostatas taikyti;

– todėl įstatymų leidėjui kilo pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją, bet ir būtų visiškai aiškus, darnus, idant jo nebūtų galima nevienodai aiškinti ir nebūtų galima jo nuostatų nevienodai taikyti;

– nors Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, visi šie pakeitimai ir papildymai nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu;

– teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas netapo (bent pareiškėjo nurodytu aspektu) aiškesnis ir po to, kai įsigaliojo Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas ir Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriais buvo inter alia pakoreguoti (atitinkamai) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinti (nurodyta apimtimi) prieštaraujančiais Konstitucijai, nes nurodyti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) pakeitimai ir papildymai taip pat nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu.

Konstatuotina, jog tokia teisinė situacija, nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, išliko iki tada, kai įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimų santykius pakoregavo priimdamas Teisėjų atlyginimų įstatymą (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai minėtas įstatymas įsigaliojo).

5.4. Tačiau šiame kontekste ypač pabrėžtina, jog Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, Konstitucinis Teismas negalėjo nurodyti jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimus, kuris galiotų ir turėtų būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, nes tokio reguliavimo nebuvo (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Iki tol galiojusiame Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, be kita ko, buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o teisėjų atlyginimų nustatyta nebuvo. Dar daugiau, minėtas įstatymas iki Konstituciniam Teismui priimant savo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jau buvo netekęs galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ypač svarbu tai, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies II skyriaus 1 punkto 2 pastraipoje, be kita ko, konstatavo, kad „Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.“

Abejoti tokiais Konstitucinio Teismo argumentais nėra pagrindo, juolab, kad Konstitucinis Teismas tai pakartojo 2006 m. kovo 14 d. sprendime byloje Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime dar paaiškino ir tai, jog „nors Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (inter alia pati formuluotė „teisinis reguliavimas nebegalioja“), nėra preciziška, tai, kad įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai, neteko galios Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus, negali kelti abejonių, juolab kad pagal Konstituciją, paisant joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisėjų atlyginimai yra nustatytini įstatymu. Minėta Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata yra aiškintina kaip reiškianti, kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos, taigi, nevisiškai preciziškai apibūdinant, šiuo atžvilgiu minėto Vyriausybės nutarimo galiojimas buvo pasibaigęs, nors, formaliai žvelgiant, tas Vyriausybės nutarimas nėra pripažintas netekusiu galios ir šiandien.“

5.5. Apibendrinant išdėstytus argumentus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas), nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį neįmanoma, nes, kaip minėta šiame sprendime nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negali būti paskaičiuojamas remiantis tomis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegalioja (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, paskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis negu buvo iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo). Kaip minėta, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (tai yra konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo turinys) – taigi ir teisėjams, nors negaudavusiems teisėjo atlyginimo iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams teisėjo atlyginimas;

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

– trečia, Nutarimas Nr. 666, Nutarimas Nr. 1494, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nėra jokių teisinių kliūčių konstatuoti, jog ir Nutarimas Nr. 689 (dėl tų pačių argumentų, kuriais Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Nutarimas Nr. 666, Nutarimas Nr. 1494 neteko galios) neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.

Vadinasi, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (tokia teisinė situacija tęsėsi iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Kartu, kaip minėta, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas).

6. Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas, priimdamas 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, nenurodė, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas (nors ir laikinai, t. y. iki kol įstatymų leidėjas pakoreguos teisėjų atlyginimus nustatantį įstatyminį reguliavimą) nustatant, kokio dydžio teisėjų atlyginimai turėtų būti mokami po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo. To jis nepadarė, o tik konstatavo, jog iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas inter alia Nutarime Nr. 666, Nr. 1494, įtvirtinantis teisėjų atlyginimus, neteko galios. Pažymėtina, kad tik Konstitucinis Teismas, o ne jokia kita Lietuvos Respublikos institucija (įskaitant ir teismus), galėjo nurodyti, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas (nors ir laikinai, t. y. iki kol įstatymų leidėjas pakoreguos teisėjų atlyginimus nustatantį įstatyminį reguliavimą) nustatant, kokio dydžio teisėjų atlyginimai turėtų būti mokami po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (tai yra vadinamasis teisės, galiojusios iki reguliavimo, pripažinto antikonstituciniu, „atgaivinimo“ institutas, ganėtinai plačiai žinomas kitų valstybių konstitucinės kontrolės institucijų, pvz., Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo, praktikoje (plačiau žr. V. Staugaitytė. Teisės normų atgijimo įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui problema. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis „Konstitucinė jurisprudencija“, 2006, Nr. 2, p. 287–310)). Būtent todėl, kad iki 2008 m. lapkričio 15 d. (kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) nebuvo jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimų dydžius, Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, jog „kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos“, t. y. pataisyti teisinį reguliavimą, „asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Toks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.“

7. Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje taikys Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą, jos principus: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (vienodo teisėjų teisinio statuso principas); 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 8) teisėtų lūkesčių principą, reiškiantį, kad jeigu buvo mokamas nustatyto dydžio atlyginimas, tai tokia įgyta teisė turi būti ginama pagal Konstituciją.

8. Nustatant teisėjų atlyginimų dydį, teismas išaiškins, koks matematinės išraiškos dydis, nustatytas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, Nr. 1494, kurie po Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo nėra teisė, nes, kaip minėta, negalioja, bet kuriais teismas vadovausis kaip techninėmis taisyklėmis tam, kad apgintų teisėjų teisėtus lūkesčius gauti nesumažintą atlyginimą (remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas), turėtų būti taikomas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

8.1. Pats paskutinis galiojęs iš minėtų Vyriausybės nutarimų – Nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 taip, kad Nutarimu Nr. 689 nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti (nustatyta, kad taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5) tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d.). Tačiau, kaip minėta, jis Vyriausybės buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Taigi šis nutarimas pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą principą, jog mažinti atlyginimus teisėjams galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio; dar daugiau, kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai), šiame Nutarime Nr. 1494 nustatytas „teisinis reguliavimas nebegalioja“, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Kadangi Nutarime Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, tai negalioja ir Vyriausybės teisinę reikšmę turintys argumentai dėl atsižvelgimo į „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Teismo poziciją sustiprina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas: „kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos“. Taigi, Konstitucinis Teismas paaiškino, jog, priimdamas 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jis nebeėmė domėn sudėtingos ekonominės bei finansinės būklės, nes tokie Vyriausybės turintys teisinę reikšmę argumentai dėl atsižvelgimo „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ nebegaliojo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, jog Nutarime Nr. 1494, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimo Nr. 1494 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai nebegalėjo ir nebegali būti taikomi nuo tada, kai Nutarimas Nr. 1494 neteko galios, nes nebėra jokio nei iš Konstitucijos, nei iš žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo kylančio teisinio pagrindo juos taikyti.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) konstatavo, jog Nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d.). Tokį pat požiūrį, jog vien teisės akto, įtvirtinančio teisėjų atlyginimus, formos neatitikimas Konstitucijai nėra esminis jo taikymui, suformulavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007).

8.2. Kitaip vertintinas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatytų matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžių taikymo galimumas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šiame sprendime minėta, kad remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Būtent todėl Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai taikytini apskaičiuojant visų šiame sprendime minėtų teisėjų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų – atlyginimus.

9. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatuotina, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.

10. Vadovaujantis pareiškėjos skundu (b. l. 2-8), kuris teisme gautas 2008 m. spalio 20 d., bei pateikta Vilniaus apygardos teismo pažyma dėl neišmokėto darbo užmokesčio paskaičiavimo 2000-2007 m. pagal Nutarimą Nr. 689 (b. l. 9-11), kurioje pateiktas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paskaičiavimas laikotarpiu nuo 2000 m. kovo mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn., konstatuotina, kad pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. kovo mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – iš viso 221 175,24 Lt (du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis litus ir dvidešimt keturis centus) (laikotarpiu nuo 2000 m. kovo mėn. iki 2000 m. gruodžio mėn. – 25 437,08 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt septynis litus ir aštuonis centus), laikotarpiu nuo 2001 m. sausio mėn. iki 2001 m. gruodžio mėn. – 32 101,40 Lt (trisdešimt du tūkstančius vieną šimtą vieną litą ir keturiasdešimt centų), laikotarpiu nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2002 m. gruodžio mėn. – 32 267,88 Lt (trisdešimt du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis litus ir aštuoniasdešimt aštuonis centus), laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. gruodžio mėn. – 32 222,90 Lt (trisdešimt du tūkstančius du šimtus dvidešimt du litus ir devyniasdešimt centų), laikotarpiu nuo 2004 m. sausio mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. – 32 228,05 Lt (trisdešimt du tūkstančius du šimtus dvidešimt aštuonis litus ir penkis centus), laikotarpiu nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. – 32 108,66 Lt (trisdešimt du tūkstančius vieną šimtą aštuonis litus ir šešiasdešimt šešis centus), laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 34 809,27 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus devynis litus ir dvidešimt septynis centus)).

11. Minėta, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams– turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Todėl pareiškėjai atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas, remiantis Nutarimais Nr. 666 ir Nr. 689 kaip techninėmis taisyklėmis.

Šiame kontekste pažymėtina, jog teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos, ėjusios Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas ilgiau negu trejus metus iki skundo padavimo dienos (2008 m. spalio 20 d.), atžvilgiu taikys Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, nustatančią, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, taip pat ir šio kodekso 298 straipsnį, nustatantį, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be abejo, teisėjo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusui, o teisėjo atlyginimas, kaip teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija – darbuotojo darbo užmokesčiui, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje Darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymą šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra Darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytas terminas negali būti atnaujinamas, nes jis yra imperatyvus.

Vadinasi, teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsižvelgdamas į Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį ir 298 straipsnį, kuriame numatytas terminas teisėjų atžvilgiu taikytinas tik kaip naikinamasis senaties terminas, pareiškėjai – U. M. G. priteis teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. gruodžio 29 d. (t. y. iki pareiškėjos – U. M. G. atleidimo iš Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui.

12. Teismas pažymi, kad pareiškėjai neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, priteisiama iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams.

13. Teismas pažymi ir tai, kad apskaičiuodamas pareiškėjai – U. M. G. priteistiną teisėjo atlyginimo skirtumą, vadovausis pareiškėjai neišmokėto teisėjo atlyginimo paskaičiavimais, pateiktais Vilniaus apygardos teismo pažymoje dėl neišmokėto darbo užmokesčio paskaičiavimo 2000-2007 m. pagal Nutarimą Nr. 689 (b. l. 9-11), t. y. šios pažymos skiltyje „Neišmokėta darbo užmokesčio suma, Lt.“ pateiktais paskaičiavimais.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos, ėjusios Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d., reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo tenkinamas iš dalies ir U. M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje: nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. – 5 354,00 Lt (penki tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt keturi litai), nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 34 809,27 Lt (trisdešimt keturi tūkstančiai aštuoni šimtai devyni litai ir dvidešimt septyni centai), iš viso nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 40 163,27 Lt (keturiasdešimt tūkstančių vienas šimtas šešiasdešimt trys litai ir dvidešimt septyni centai).

15. Kaip jau minėta šiame sprendime, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu Lietuvos valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų atlyginimo dalį. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo paskirtį – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas, iš esmės pripažino, kad po 2003 metų teisėjų atlyginimų sumažinimas buvo nepagrįstas. Šiame sprendime taip pat minėta, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas nors yra galiojantis, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjos absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises, minėtas įstatymas tai pat nereškia, kad teismas negali ginti asmenų (konkrečiai – teisėjų) pažeistų teisių, tačiau teismui apgynus pareiškėjos teises teismine tvarka, ji nebegalės reikalauti tos pačios už tą patį laikotarpį neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismui iš dalies patenkinus pareiškėjos skundą, priteisiant pareiškėjai – U. M. G. neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje: nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. – 5 354,00 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus), nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 34 809,27 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus devynis litus ir dvidešimt septynis centus), iš viso nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 40 163,27 Lt (keturiasdešimt tūkstančių vieną šimtą šešiasdešimt tris litus ir dvidešimt septynis centus), pareiškėja – U. M. G. nebegali reikalauti neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 40 163,27 Lt dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, t. y. pareiškėja, remiantis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos (pareiškėjos – U. M. G. atveju – nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d.), gali reikalauti neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas tik už likusį laikotarpį, t. y. nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2005 m. spalio 31 d.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

1. Pareiškėjos – U. M. G. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Vilniaus apygardos teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo tenkinti iš dalies.

2. Priteisti pareiškėjai – U. M. G. iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje: nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. – 5 354,00 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus), nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 34 809,27 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus devynis litus ir dvidešimt septynis centus), iš viso nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. – 40 163,27 Lt (keturiasdešimt tūkstančių vieną šimtą šešiasdešimt tris litus ir dvidešimt septynis centus).

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                        Ernestas Spruogis