Civilinė byla Nr. 3K-3-287/2013

          Teisminio proceso Nr. 2-05-3-19864-2010-1                                                                                      

 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4; 43.2; 50.11.2

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo Finansų ministerija, dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl kompensacijos pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto normas priteisimo už nepaveldėtas valstybės garantijos pagrindu atsiradusias turtines teises.

Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jo pusseserei K. G., kaip savininkui grąžinto buto nuomininkei, buvo suteikta valstybės garantija. Ji pasirinko kitų valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimą, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. K. G. mirė panaudojus tik 1043,44 Lt nuomos mokesčiui dengti skirtų lėšų, 85 956,56 Lt liko nepanaudota. Nuomininkui mirus, jo įpėdiniams išlieka teisė į nepanaudotą nuomos mokesčiui dengti skirtą sumą, todėl jis, kaip K. G. teisių perėmėjas (įpėdinis), turi teisę į nepanaudotus 85 956,56 Lt. Kadangi 87 000 Lt buvo skirti konkrečiam tikslui, t. y. nuompinigiams pagal nuomos sutartį dengti, pasibaigus nuomos sutarčiai dėl K. G. mirties, atsakovas šiam tikslui avansu sumokėtų ir nepanaudotų lėšų nebegali panaudoti numatytu tikslu ir valdo jas be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė 85 956,56 Lt įgijo K. G. įpėdinių sąskaita, nes šie nebegali įgyvendinti jos turėtos nuomos teisės. Kadangi nuomos sutartis yra pasibaigusi, atsakovė šias lėšas valdo be jokio teisinio pagrindo, todėl turi prievolę grąžinti be pagrindo valdomą turtą K. G. įpėdiniams, t.y. ieškovui. Ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl nuomos mokesčiui dengti nepanaudotų lėšų grąžinimo, tačiau jo prašymas buvo interpretuotas kaip prašymas patikslinti valstybės garantijos turėtoją bei pakeisti valstybės garantijos rūšį ir tuo pagrindu atsakovė 2010 m. birželio 19 d. raštu atsisakė jį tenkinti. Ieškovo nuomone, atsakovė be pagrindo sutapatino nuomos mokesčiui dengti nepanaudotų lėšų grąžinimą pagal CK 6.237 straipsnį su valstybės garantijos rūšies keitimo institutu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 85 956,56 Lt, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad savivaldybė K. G. pasirinktai garantijai lėšas iš valstybės gavo Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas), finansų ministro 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo „Dėl lėšų paskirstymo savivaldybėms 2010 metams piliečių nuosavybės teisėms į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkurti ir kompensacijoms už išperkamą nekilnojamąjį turtą religinėms bendrijoms išmokėti“ bei 2008 m. sausio 3 d. Finansų ministerijos rašto pagrindu. Finansų ministerija lėšas garantijoms nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose butuose vykdyti, perveda savivaldybei dalimis, nes nuompinigiams dengti reikalingų lėšų poreikis nustatomas pagal priskaičiuojamų nuompinigių dydį. K. G. buto nuomai dengti savivaldybei 2010 m. buvo pervesta 37 491,71 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Kauno m. savivaldybė lėšas nuomos mokesčiui dengti gavo teisėtai – Kompensacijų įstatymo pagrindu, o nuomininkui mirus, savivaldybė toliau jas perskirstys kitiems valstybės garantijų turėtojams, kuriems yra išnuomotos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, todėl teismas konstatavo, kad, nenustačius nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinų sąlygų viseto, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas be teisinio pagrindo (nepagrįstai) praturtėjo ieškovui priklausančiomis lėšomis. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Kompensacijų įstatymas, o ne bendrosios civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuomos teisinius santykius, kaip nurodė ieškovo atstovas. Teismas nurodė, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 punkte, kaip specialiojoje normoje, nurodyta, jog pagal šio įstatymo 2 dalies 5 punktą nustatytą valstybės garantiją, išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Vadinasi, šiuo atveju specialusis įstatymas įpėdiniui nenumato galimybės paveldėti nuompinigius. Įstatyme įtvirtinta tik galimybė paveldėjimo atveju toliau nuomoti patalpas, tačiau ir tai tik tada, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos narys, su kuriuo pagal įstatymą galima sudaryti buto nuomos sutartį remiantis CK 6.602 straipsniu, tačiau ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog jis su K. G. bute negyveno, jos šeimos narys nebuvo, todėl po K. G. mirties butas buto perduotas savivaldybei. Teismas padarė išvadą, kad K. G. pasirinko tą garantijos rūšį, kuri labiausiai atitiko jos poreikius, t. y. jai buvo svarbu turėti gyvenamąsias patalpas, o ne piniginę kompensaciją, nes Kompensacijų  įstatymo  9 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta ir kita garantijos rūšis – kai kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo sąskaitą banke, tačiau tokios garantijos K. G. nepasirinko. Teismas pažymėjo, jog Kompensacijų įstatymas skirtas nuomininkų, bet ne jų įpėdinių teisėms ginti. Kadangi K. G. pasirinko garantiją – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant  nuomotų patalpų vertę, jai buvo paskirti šie pinigai, bet jie nebuvo jos nuosavybė, K. G. neturėjo teisės juos gauti tiesiogiai ir laisvai jais disponuoti, nes jų paskirtis buvo dengti nuompinigius, todėl ir įpėdinis negali paveldėti daugiau teisių, negu jų turėjo pati K. G.. Teismo nuomone, K. G. teisė nuomoti butą buvo asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su jos asmeniu. Su K. G. nuomos sutartis pasibaigė, su ieškovu nuomos sutartis nesudaryta. Kadangi nepanaudotų lėšų tikslinė paskirtis yra nuompinigiai, tai atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo šių pinigų, nenuomojant patalpų, perduoti K. G. įpėdiniui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad esminę reikšmę ginčo atveju turi ta aplinkybė, kad ieškovo pusseserei K. G. Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotos garantijos pagrindu priimtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 23 d. įsakymas buvo priimtas dėl specifinės tikslinės išmokos, taikytinos tik nurodyto buto nuomininkei, suteikimo. Būtent dėl šių aplinkybių tik velionė K. G., kuriai buvo suteikta tikslinė valstybės suteiktos garantijos tikslinė išmoka, turėjo teisę ja naudotis ir tik konkrečios gyvenamosios patalpos nuompinigiams dengti. Nuomininkei mirus ir ieškovui nesudarius su Kauno miesto savivaldybe CK 6.602 straipsnio nuostatų pagrindu naujos nuomos sutarties,  ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į tikslinės garantijos išmokų nepanaudotą dalį, nes šią teisę įgyti kitomis sąlygomis, nei numato Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis, negalima. Teismas konstatavo, kad būtent dėl nurodytų priežasčių po K. G. mirties pasibaigė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, todėl apeliantas, kaip buvusios nuomininkės įpėdinis, teoriškai galėjo paveldėti tik teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos ir pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, tačiau, šios teisės neįgyvendinus CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka ir nepakeitus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, jis prarado teisę į tikslinę nuompinigių garantiją (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis). Ginčo atveju nepanaudotos valstybės garantijos už gyvenamosios patalpos nuomą suma pagal savo paskirtį yra išimtinai tikslinio pobūdžio kompensacinė išmoka, kuri negali būti traktuojama kaip materialus turtas, paveldimas bendraisiais pagrindais. K. G. teisė nuomoti butą buvo asmeninio pobūdžio ir neperėjo apeliantui, todėl jis, kaip įpėdinis, negali perimti nepanaudotos nuomos mokesčių sumos, t. y. turėti daugiau teisių, negu jų turėjo pati palikėja. Esant šioms aplinkybėms, ginčo atvejis negali būti vertinamas kaip nesąžiningas praturtėjimas kito asmens sąskaita, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl CK 6.242 straipsnio nuostatų netinkamo taikymo yra nepagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasacinį skundą byloje pareiškė ieškovas R. J. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą, Kauno
apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius kelia klausimą, kada gali būti laikoma įvykdyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos rūšies valstybės garantija – kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Anot jo, viena vertus, galima teigti, kad šios rūšies valstybės garantija yra įvykdoma, kai yra baigiami dengti už išnuomotos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomą mokėtini nuompinigiai nuomotų patalpų vertei lygia suma, nes tada valstybės garantijos turėtojo gauta kompensacija tampa lygiaverte nuomotoms patalpoms. Toks aiškinimas yra nesuderinamas su nuosavybės teisės atkūrimo proceso tikslais ir nepagrįstai užvilkintų grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų grąžinimą piliečiams, religinėms   bendruomenėms   ir  bendrijoms,   nes  pagal  Kompensacijų   įstatymo 9 straipsnio 12 dalį valstybės garantijų turėtojai privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per tam tikrą terminą nuo valstybės garantijos pasibaigimo. Pagal tokį aiškinimą šios rūšies valstybės garantijos vykdymas (kartu ir nuomojamų patalpų patuštinimas) užtruktų neprotingai ilgai, todėl tai yra nepriimtina. Kita vertus, galima teigti, kad valstybės garantija yra įvykdoma valstybės garantijos turėtojui išnuomojant kitą valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą ir suteikiant turtinę teisę į už išnuomotas gyvenamąsias patalpas mokėtinų nuompinigių dengimą suma, lygia nuomotų patalpų vertei. Tokios turtinės teisės suteikimas iš esmės reiškia reikalavimo teisės atitinkama suma dengti mokėtinus nuompinigius įgijimą. Valstybės garantijos turėtojas sutarties sudarymo dieną įgyja nuomotoms patalpoms lygiavertį turtą, t. y. civilinės teisės objektu esančią atitinkamos vertės reikalavimo teisę, kas pripažįstama valstybės garantijos įvykdymu. Tai lemia valstybės garantijos turėtojo pareigos atlaisvinti nuomotas patalpas atsiradimą, kad jos galėtų būti grąžintos savininkams nuosavybės teisės atkūrimo proceso metu. Faktinis K. G. ir atsakovo elgesys patvirtina, kad pagal nusistovėjusią praktiką valstybės garantijos įvykdymo (pasibaigimo) momentu laikytinas sutarties sudarymas, nes būtent tai lėmė K. G. nuomotos gyvenamosios patalpos patuštinimą.

2. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad įvykdyta valstybės garantija pasibaigia. Šis įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, kurie susiklosto įgyvendinus valstybės garantijas, todėl jis negali būti taikomas pasibaigus valstybės garantijos galiojimui jos įvykdymo pagrindu susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Įvykdžius Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos rūšies valstybės garantiją (kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę)  susiklosto  civiliniai  prievoliniai  nuomos  teisiniai  santykiai  su  išankstinio prievolių įvykdymo elementu, kuriuos reglamentuoja civiliniai įstatymai (CK 1.1straipsnis). Skundžiami teismų sprendimai priimti neteisingai aiškinant ir taikant Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio normas, nes teismai nepripažino valstybės garantijos įvykdymo (pasibaigimo) padarinių, t. y.  su valstybės garantijos vykdymu susijusių teisinių santykių pasibaigimo ir civilinių santykių atsiradimo. Dėl to nepagrįstai po valstybės garantijos įvykdymo (pasibaigimo) susiklostę teisiniai santykiai buvo vertinami pagal Kompensacijų įstatymo taisykles, skirtas su valstybės garantijų vykdymu susijusiems teisiniams santykiams reglamentuoti.

3. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio aiškinimas, pagal kurį valstybės garantija yra laikoma įvykdyta garantijos turėtojui ar jo įpėdiniams nesuteikus visos kompensacijos sumos, yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu ir lygybės įstatymui principu. Pagal konstitucinį lygybės įstatymui principą su tokioje pačioje situacijoje esančiais asmenimis privalo būti elgiamasi vienodai, todėl visiems valstybės garantijos turėtojams (jų įpėdiniams) tenkantis kompensacijos dydis privalo atitikti jų nuomotų patalpų rinkos  vertę,  kaip tai  nustatyta  Kompensacijų įstatymo.  Teisės aiškinimas,  pagal  kurį  valstybės  garantijos  turėtojams  (jų  įpėdiniams)  tenkantis kompensacijos dydis gali būti mažesnis nei jų nuomotų patalpų vertė, prieštarauja Konstitucijai ir Kompensacijų įstatymui.

4. Jeigu, kasacinio teismo nuomone, pasibaigus sutarčiai, netaikytini jos pasibaigimo padariniai (restitucija), tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių taisyklių taikymas. Nepritaikius restitucijos atsakovas gauna turtinės naudos iš sutarties pasibaigimo, nes jam nebereikia dengti jos pagrindu mokėtino nuomos mokesčio. Atsakovas sutaupo šias lėšas ieškovo sąskaita, nes ieškovas negali įgyvendinti valstybės garantijos pagrindu įgytos ir jo paveldėtos turtinės teisės į nuomos mokesčio dengimą.  Kitaip tariant, atsakovas nesąžiningai praturtėja ieškovo sąskaita, nes išvengia prievolės vykdymo. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita   asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio  1  dalis).

Kauno miesto savivaldybė ir Finansų ministerija pateikė atsiliepimus į kasacinį skundą. Atsiliepimais iš esmės palaikomi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų argumentai ir prašoma kasacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl valstybės garantijos įvykdymo ir pasibaigimo momento

Tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, tiek 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus bei jų grąžinimą savininkams, įtvirtintos nuostatos, kuriomis inter alia siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, interesus. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai (jų dalys), kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams, o santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose (jų dalyse), valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas ir pan., veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės, tiek buvusių savininkų ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-3-120/2010). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procesui būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis, kuris lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol bus išspręstas pastarųjų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis klausimas.

1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo su vėlesniais pakeitimais ir papildymais 20 straipsnyje nustatytos valstybės garantijos gyvenamųjų namų, jų dalies ar butų nuomininkams ir savininkams. Šių garantijų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos nustatytos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme Nr. VIII-792, priimtame 1998 m. birželio 16 d. (su vėlesniais pakeitimais). Nurodyti teisės aktai įtvirtina nuostatas, kurios leidžia konstatuoti, kad valstybė užtikrina nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams  ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. To paties straipsnio 5 dalyje pateikiama valstybės garantijos nuomininkui apibrėžtis – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per to paties straipsnio 12 dalyje nustatytą terminą. Taigi, valstybės garantija yra dokumentas, kurio pagrindu tiek garantas, tiek garantijos turėtojai įgyja tam tikras abipuses teises ir pareigas. Valstybės, kaip garanto, pareigų apimtis garantijos turėtojų atžvilgiu priklauso nuo garantijos rūšies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad grąžintiname bute gyvenusi nuomininkė buvo pasirinkusi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą garantijos rūšį – kad nuomininkei bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Taigi, pagal nuomininkės laisva valia pasirinktą garantijos rūšį ir šio pasirinkimo pagrindu išduotą valstybės garantinį dokumentą, valstybei atsirado prievolė išnuomoti garantijos turėtojai valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą ir į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę. Iš garantinio dokumento pagrindu sudarytos nuomos sutarties turinio matyti, jog nuomotojas (Kauno miesto savivaldybė) įsipareigojo kiekvieną mėnesį daryti atskaitymus už savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomą iki bus išskaičiuota visa sutartyje nurodyta nuomotų patalpų vertė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės turinys yra teisė išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2007). Aptariamo Įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad valstybė savo įsipareigojimus garantijos turėtojai yra įvykdžiusi.

Įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad garantija jos turėtojai buvo įvykdyta. Ta pati Įstatymo norma reglamentuoja specialų atvejį, kai miršta gyvenamųjų patalpų nuomininkas, su kuriuo nuomos sutartis buvo sudaryta pagal  Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją; tokiais atvejais nuomos sutartis pakeičiama Civilinio kodekso 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Civilinio kodekso 6.602 straipsnis reglamentuoja gyvenamosios patalpos sutarties pakeitimo tvarką dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad kasatorius nėra mirusios nuomininkės šeimos narys, todėl klausimas dėl nuomos sutarties pakeitimo tarp šalių nebuvo iškilęs. Kasatorius siekia įgyti nuosavybės teisę į garantijos turėtojos anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą, teigdamas, kad atsakovas, nebeturėdamas prievolės daryti atskaitymus už nuomą, šias lėšas sutaupė kasatoriaus sąskaita. Kasatoriaus teigimu, mirus buto nuomininkei ir nesant nuomininkės šeimos narių, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pasibaigė, todėl, atsakovui grąžinus nuomos objektą (butą), pastarajam atsirado pareiga grąžinti nepanaudotus nuompinigius kasatoriui, kaip garantijos turėtojos įpėdiniui. Atsakovas, netaikydamas šių sutarties pasibaigimo pagrindų, sutaupė kasatoriaus sąskaita, nes atsakovui nebereikia dengti nuomos mokesčio.

Atsakydama į šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, taikomas tada, kai yra šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Aiškinant šio civilinės teisės instituto prigimtį ir taikymo sąlygas, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiame kontekste subsidiarumas reiškia, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad gyvenamosios patalpos nuomos santykiai atsirado specialiojo Įstatymo pagrindu ir į šiuos santykius įtvirtinusios nuomos sutarties sąlygas yra įtrauktos minėtu Įstatymu nustatytos elgesio taisyklės, kaip privalomos tokios rūšies sutarčiai. Taigi, pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą ir nuomininkės pasirinktą garantijos rūšį savivaldybės pareiga įskaičiuoti į nuompinigius nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę tęsiasi tol, kol galioja nuomos sutartis. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo tikslai yra ginti nuomininkų, o ne jų įpėdinių interesus; šiame Įstatyme įtvirtintų garantijų pasirinkimo teisė priklauso nuomininkui, nuo kurio pasirinktos garantijos rūšies priklauso jo teisių apimtis, todėl nuomininko mirties atveju jo įpėdiniai negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo atitinkamą garantijos rūšį pasirinkęs nuomininkas. Nei šioje nutartyje analizuojamame Įstatyme, nei jo pagrindu sudarytoje nuomos sutartyje, kai pasirenkama Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta garantija, nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą, kai pasibaigia savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, perduoti nuomininko ar jo mirties atveju jo įpėdinių nuosavybėn. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės pareiga į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę išnyksta pasibaigus nuomos sutarčiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas sutaupė mirusio nuomininko sąskaita.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė teisingas išvadas, todėl naikinti priimtą procesinį sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasaciniame procese valstybė patyrė 31,22 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti valstybės naudai 31,22 (trisdešimt vieną litą 22 ct) Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjai                                                                                    Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė