Baudžiamoji byla Nr. 2K-302/2010

                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                 1.1.3.5; 

                                                                                                 1.2.3.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo T. J. gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinis skundas.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

T. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. rugsėjo 10 d., apie 20 val., Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), parduotuvės, priklausančios S. T., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajam J. V. į dešiniąją veido pusę, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje, kaktos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus tarpuakyje, nosyje, o po suduoto smūgio nukentėjusiajam atsitrenkus galva į sieną – odos nubrozdinimus kairiajame skruoste, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius; nuo to J. V. 2008 m. rugsėjo 11 d., Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), A. V. namuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, laikotarpiu nuo 5 val. iki 13.30 val., mirė, taip tyčia nužudė J. V.

Kasaciniu skundu nuteistojo T. J. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį ir nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatoriaus nuomone, teismai, nurodę, kad nuteistasis, smūgiuodamas J. V. į galvą, numatė, jog taip gali atimti žmogaus gyvybę, ir nors nenorėjo nužudyti, tačiau buvo abejingas atsirasiantiems padariniams, išsamiau neišnagrinėjo šios tyčios (netiesiogine tyčia) rūšies susidarymo mechanizmo, nenustatė, kaip pasireiškė nuteistojo abejingumas padariniams. Apygardos teismo išvada apie T. J. kaltę paremta tik stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-35 išvadomis, kurios buvo prieštaringos ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto NR. 87 TPK-3 išvadoms. Aplinkybė dėl minėtų ekspertizių aktų išvadų prieštaringumo neva buvo paneigta remiantis nuteistojo stacionarinio gydymo duomenimis, tačiau, kasatoriaus nuomone, tinkamai neįvertinus T. J. intelekto koeficiento, kuris yra IQ 68, konstatuota, jog nuteistasis galėjo suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti. Ambulatorinės ekspertizės akto išvadose nustatyta, kad T. J. dėl įgimto intelekto defekto – vidutinio protinio atsilikimo su reikšmingais elgesio sutrikimais – tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau gali būti apklausinėjamas bei dalyvauti teismo posėdyje. Stacionarinė ekspertizė nustatė, kad T. J. diagnozuojamas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, žalingas alkoholio vartojimas; nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Kasatorius pastebi, kad stacionarinės ekspertizės išvados ir ekspertizės metu atliktų tyrimų su T. J. rezultatai yra neanalogiški. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiau neįvertinęs nuteistojo sveikatos būklės, priėjo prie išvados netaikyti BK 18 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių asmens riboto pakaltinamumo būseną. Analogiškai nusprendė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistojo gynėjas nesutinka su T. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nes, remiantis faktinėmis veikos aplinkybėmis ir baudžiamojo įstatymo normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuteistojo padaryta veika, kasatoriaus manymu, kvalifikuotina kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punktą apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad, remiantis bylos duomenimis, konfliktas tarp T. J. ir nukentėjusiojo J. V. įvyko iškart po pastarojo išsakyto reikalavimo nuteistajam, dėl to šis tyčia vieną kartą spyrė tupėjusiam nukentėjusiajam į galvos sritį, o šis galva trenkėsi į mūrinę parduotuvės pastato sieną. Turint omenyje nuteistojo psichikos sveikatos būklę, tuo metu toks veiksmas jam nepasirodė kaip pavojingas nukentėjusiojo gyvybei. Kasatorius pažymi, kad buvo gauti rašytiniai duomenys apie tai, jog nukentėjusiajam dėl anksčiau patirtos stuburo dalies traumos atskiri stuburo slanksteliai buvo sutvirtinti operacijos metu. Tikėtina, kad nukentėjusiojo galvos judesius nulėmė būtent buvę implantai.

Kasatorius nurodo, kad pagal pirmiau paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 26 punktą esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamos nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Teismas apie tai sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes: patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Kasatorius pažymi, kad, remiantis duomenimis apie nuteistojo sveikatos būklę nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat teismų praktika, pagal kurią paprastai už neatsargų gyvybės atėmimą nuteisiami asmenys, sudavę smūgį ar pastūmę nukentėjusiuosius, kurie, atsitrenkę į kietą pagrindą, sunkiai susižaloja, nuteistojo T. J. veika kvalifikuotina kaip neatsargus gyvybės atėmimas veikiant nusikalstamai nerūpestingai: nuteistasis nenumatė (turint omenyje jo psichikos sveikatos būklę), kad jam vieną kartą spyrus nukentėjusiajam J. V. į galvos sritį, šis gali mirti, nors pagal veikos aplinkybes (spyris nukentėjusiajam į galvos sritį, nežinant, jog nukentėjusysis gali atsitrenkti į mūrinę sieną) ir savo asmenines savybes (konstatuotas defektinis intelekto lygis, kai asmuo gali klaidingai suvokti savo veiksmų pasekmes) galėjo ir turėjo tai numatyti. Kasatoriaus nuomone, teismai nepakankamai pagrįstai ir teisingai įvertino bylos duomenis, pripažindami juos įrodymais, bei pagrindė ir motyvavo tai, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia.

Atsiliepimu į nuteistojo T. J. gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Čaplikas prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo kvalifikuoti T. J. veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kaip to prašo kasatorius. Byloje nustatytos aplinkybės bei paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad T. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – jis dėl mažareikšmės priežasties tyčia spyrė tupinčiam prie parduotuvės sienos J. V. į galvą, nuo smūgio šis trenkėsi galva į sieną; nuo padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė. Nuteistasis suvokė veikos pavojingumą, pasekmes ir nors jų nenorėjo, tačiau leido joms atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Po suduoto smūgio nuteistasis matė, kad nukentėjusiajam iš nosies bėga kraujas, tačiau juo nesirūpino, nekvietė greitosios pagalbos ir nebandė jos suteikti, t. y. jis buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms. Šios teismo nustatytos aplinkybės paneigia skundo teiginius, kad teismai nenustatė, kaip reiškėsi abejingumas pasekmėms.

Prokuroras pažymi, kad skunde akcentuojama psichinė T. J. būklė, teigiama, jog veikos padarymo metu nuteistasis neturėjo galimybės visiškai suprasti savo veiksmų esmės, jų valdyti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pašalinti ambulatorinės ir stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktų išvadose esantys prieštaravimai ir pagrįstai konstatuota, kad nors nuteistasis ir turi lengvą protinę negalią, galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus, nebuvo fiziologinio, patologinio afekto ar kitoje trumpalaikio psichikos sutrikimo būsenos; nusikaltimą padarė būdamas paprasto girtumo būsenos. Specialistas šią išvadą patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad T. J. suvokė savo padarytos veikos pavojingumą ir galinčias kilti veikos pasekmes: skiriant kardomąją priemonę – suėmimą – jis parodė, kad spyris buvo pakankamai stiprus; teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad spyrė, tačiau nenorėjo, jog nukentėjusysis mirtų, paaiškindamas, kad, sudavus į veidą, daug kas gali nutikti – jei stipriai suduosi, žmogus gali mirti.

Prokuroras taip pat pažymi, kad pats kasatorius apeliacinės instancijos teisme pasakytoje baigiamojoje kalboje pripažino, jog nesurinkta pakankamai duomenų, kad nuteistajam būtų galima taikyti BK 18 straipsnio nuostatas. Bylos aplinkybės rodo, kad T. J. suprato savo veikos pavojingumą, pasekmes, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas – spyris buvo tyčinis, pasekmių atžvilgiu netiesiogine tyčia. Bylos aplinkybės paneigia ir tai, kad nuteistasis negalėjo numatyti, jog nukentėjusysis dėl smūgio atsitrenks į parduotuvės sieną.

 

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl kasatoriaus argumentų apie netinkamą BK 129 straipsnio 1 dalies taikymą

 

Kasatorius teigia, kad teismai konstatavę, jog nuteistojo T. J. kaltė reiškėsi netiesiogine tyčia, išsamiau neišnagrinėjo šios tyčios rūšies susidarymo mechanizmo, nenustatė, kaip pasireiškė nuteistojo abejingumas pasekmėms. Kasatoriaus manymu, T. J. veikė nusikalstamai nerūpestingai, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismai nustatė, jog nuteistasis T. J. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam J. V. į galvą, konkrečiai – į dešiniąją veido pusę, dėl to šis galva atsitrenkė į plytinę pastato sieną; išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, nukentėjusysis mirė. Kasatorius neneigia, kad tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys, tačiau ginčija kaltės formą.

BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko kaltės turinį (formą, rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt., remdamasis byloje surinktų įrodymų viseto analize.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad T. J. veikė netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas motyvus dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kad liudytojų V. M., J. M. bei paties T. J. parodymai patvirtina, jog kaltinamasis koja smogė tupinčiam prie parduotuvės sienos J. V. į galvos sritį, nuo smūgio šis galva trenkėsi į sieną; smūgiuodamas J. V. į galvą, t. y. vietą, kur yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai, T. J., būdamas pakaltinamas, bendrais bruožais numanė, jog taip gali atimti žmogaus gyvybę, ir nors jis nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo, tačiau buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis stacionarinės, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, pagal kurias T. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio, patologinio ar kitokioje trumpalaikio psichikos sutrikimo būsenos, jis galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltės formos ir rūšies, papildomai pažymėjo, kad nuteistasis „sudavęs pakankamai stiprų smūgį koja nukentėjusiajam į veidą, matė, kaip šis nuo jo suduoto smūgio trenkėsi galva į sieną, taip pat matė, jog jam iš nosies bėga kraujas, tačiau juo nesirūpino, nekvietė greitosios pagalbos, jis buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, pasisakė, kaip konkrečiai reiškėsi nuteistojo abejingumas kilsiančioms pasekmėms. Teisiamajame posėdyje ekspertas N. Ratkus paaiškino, kad „jei būtų laiku kreiptasi į medikus, jei būtų savalaikis operacinis įsikišimas, žmogus gyventų“. Nuteistasis T. J. nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusiajam būtų kuo greičiau suteikta medicinos pagalba. Aplinkybę, kad nuteistasis buvo abejingas dėl jo tyčinių veiksmų atsirasiančioms pasekmėms, patvirtina ir tai, jog jis veikė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad T. J., būdamas suaugęs (įvykio metu jam buvo 34 metai), nors ir turėdamas protinio išsivystymo defektą (lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais), tačiau turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, kaip pažymėta minėtame stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, orientuotas konkrečiose gyvenimiškose situacijose, adaptuotas gyvenime, smūgiuodamas vyresniam nukentėjusiajam (J. V. buvo 52 metai) į gyvybei svarbią kūno dalį – galvą, negalėjo nesuprasti, kad toks smūgis kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, ir kad nuo jo nukentėjusysis gali mirti. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad, nors nuteistasis nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau pasirinkdamas tokį veikimo būdą – stovėdamas ir suduodamas stiprų smūgį koja, apauta batu, į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, tupinčiam prie pastato sienos nukentėjusiajam, suprato, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms. Nuteistojo kaltė reiškėsi netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), todėl jo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Teismai nuteistojo kaltės formą konstatavo, išsamiai išsiaiškinę, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių. Nuteistojo veiksmų kvalifikavimas atitinka ir teismų praktiką bylose, kuriose buvo sprendžiamas gyvybės atėmimo vienu smūgiu į galvą kaltės klausimas (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-27/2009,                2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-461/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nuteistojo T. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie nepagrįstą BK 18 straipsnio netaikymą

 

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiau neįvertinęs nuteistojo T. J. sveikatos būklės, priėjo prie išvados netaikyti BK 18 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių asmens riboto pakaltinamumo būseną; analogiškai nusprendė ir apeliacinės instancijos teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamajame posėdyje dalyvavusi ekspertė S. Gruzdienė, kuri buvo viena iš ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių, pareiškė, jog, sprendžiant pagal nustatytą T. J. intelekto koeficientą, stacionarinės ekspertizės išvadas, T. J. nėra ribotai pakaltinamas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl BK 18 straipsnio nuostatų netaikymo pažymėjo, kad stacionarinės ekspertizės Nr. 75U-I-35 bei ekspertės S. Gruzdienės paaiškinimai teisiamajame posėdyje patvirtina, jog T. J. nusikaltimo metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tai patvirtina ir jo paties parodymai teismo posėdyje, jog suprantąs, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip jis sudavė nukentėjusiajam, žmogus gali mirti.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui nepripažinti T. J. ribotai pakaltinamu, pažymėdamas, kad pagal byloje surinktus duomenis nėra nustatyti riboto pakaltinamumo kriterijai.

Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas tik tada, kai nustatomi du riboto pakaltinamumo kriterijai: medicininis, kuris reiškiasi psichikos sutrikimu, ir juridinis (psichologinis), kuris apibūdina tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris tik iš dalies atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba suvokiant esmę iš dalies sugebėjimą juos valdyti. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu tik teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindu (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-142/2008).

Nagrinėjamoje byloje nuteistajam buvo paskirta ir atlikta ambulatorinė bei stacionarinė kompleksinė teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės, siekiant įvertinti nuteistojo psichinės būsenos ypatumus. Ambulatorinė teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizė (ekspertizės akte nenurodytas abiejų eksperčių darbo stažas) nustatė, kad T. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo psichikos liga, jam buvo konstatuotas intelekto defektas – vidutinio protinio atsilikimo su reikšmingais elgesio sutrikimais, kai reikia atkreipti dėmesį ir gydyti; T. J. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; jam reikalingas priverstinis gydymas specializuotoje psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis; jis gali būti apklausiamas bei dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau stacionarinės, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis buvo nustatyta, kad T. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio, patologinio ar kitokioje trumpalaikio psichikos sutrikimo būsenos, jis galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiame ekspertizės akte pažymėta, kad komisija nesutinka su ambulatorinės teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, nes jos metu neįvertintas T. J. intelekto koeficientas, nenustatytos kitos intelekto funkcijos. Ekspertų komisija nustatė, kad T. J. IQ-64, stebimi socialinio apleistumo požymiai, patenkinamas socialinis supratingumas ir orientacija konkrečiose situacijose. Taigi stacionarinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kurią atliko trijų ekspertų komisija, akto tiriamojoje dalyje paaiškinta, kodėl komisija nesutinka su ambulatorinės teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis dėl T. J. nustatytos diagnozės bei jo pakaltinamumo. Pastebėtina, kad nors apeliaciniame skunde ir buvo nesutinkama su šios ekspertizės išvadomis dėl nuteistojo pakaltinamumo, tačiau nuteistasis bei jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas neprašė atlikti teisminio tyrimo, apklausti šią ekspertizę atlikusių ekspertų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadų kaip nepakankamai išsamių ar nepagrįstų, kuriomis remiantis nėra pagrindo taikyti BK 18 straipsnio normų.

            Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BK 18 straipsnio 3 dalį asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu. Taigi šios įstatymo nuostatos nėra imperatyvios, t. y. jos ne įpareigoja, o tik suteikia teismui teisę švelninti bausmę asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu. T. J. padaryta veika pagal BK 11 straipsnio 6 dalį priskiriama labai sunkiam nusikaltimui, už kurį BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad T. J. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, pagal gyvenamąją vietą apibūdinamas itin teigiamai, yra neįgalus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – padarė veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimui, paskyrė minimalią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Taigi teismas, nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė ir į T. J. psichologinę būklę. Dar labiau švelninti T. J. bausmės nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Atmesti nuteistojo T. J. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                     Olegas Fedosiukas

 

                                                                                                                 Vladislovas Ranonis

 

                                                                                                                  Viktoras Aidukas