Civilinė byla Nr. 2-1124/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00739-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 119.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Instra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties, kuria dalis ieškininių reikalavimų palikti nenagrinėtais, civilinėje byloje Nr. 2-1365-232/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Instra“ ieškinį atsakovams L. V. A., A. P., uždarajai akcinei bendrovei „THE7“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo arba žalos, padarytos bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Elgama - Elektronika“ bei pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elgama – Elektronika“ ieškinį atsakovams A. P. ir L. V. A. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „THE7“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl byloje pareikštų reikalavimų dalies (ne)priskirtinumo arbitražui.

Ieškovas UAB „Instra“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams L. V. A., A. P., UAB „THE7“, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524, sudarytą tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“, ir taikyti restituciją, t.y. iš UAB „THE7“ priteisti UAB „Elgama – Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524; tuo atveju, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524 pripažinimo negaliojančia arba paaiškėtų, kad restitucija yra negalima, ieškovas prašė jo naudai iš atsakovų L. V. A. ir A. P. priteisti 922 261,20 Lt nuostolių sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį, sudarytą tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“, ir taikyti restituciją, t.y. iš UAB „THE7“ priteisti UAB „Elgama – Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Valdymo paslaugų sutartį kaip atlyginimą už suteiktas paslaugas; tuo atveju, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl 2012 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia arba paaiškėtų, kad restitucija yra negalima, ieškovas prašė jo naudai iš atsakovų L. V. A. ir A. P. priteisti 251 111,30 Lt nuostolių sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas UAB „Elgama - Elektronika“ pareiškė ieškinį atsakovams A. P. ir L. V. A., kuriuo prašo priteisti iš atsakovų solidariai 822 679 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai L. V. A., A. P. ir UAB „THE7“ pateikė prašymą dėl patikslinto ieškinio pagal ieškovo UAB „Instra“ ieškinį atsakovams L. V. A., A. P., UAB „THE7“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo arba paaiškėjus jog restitucija negalima žalos, padarytos bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo, palikimo nenagrinėtu. Nurodė, kad ieškovo UAB „Instra“ pareikštas ieškinys nėra teismingas bendrosios kompetencijos teismui dėl galiojančios arbitražinės išlygos. Atsakovai prašymą taip pat grindžia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi, kurioje išdėstyti argumentai dėl bylos dalies arbitruotumo.

Ieškovas UAB „Instra“ prašė atsakovų prašymą atmesti, nurodė, kad toks prašymas jau išspręstas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartyje, kuria rėmėsi atsakovai, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pagrįstumą, preliminariai vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą klausimą dėl ieškovo reikalavimų dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui ir iš esmės klausimo neišsprendė. Kitoje bylos dalyje dėl ieškovo reikalavimų atlyginti žalą (nuostolius) apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog reikalavimai yra preliminariai pagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi paliko nenagrinėtais dalį UAB „Instra“ patikslinto ieškinio reikalavimų: dėl 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524 sudarytos tarp UAB „Elgama - Elektronika“ ir UAB „THE7“ pripažinimo negaliojančia ab initio ir restitucijos taikymo, priteisiant iš UAB „THE7“ UAB „Elgama - Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524; dėl 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties sudarytos tarp UAB „Elgama - Elektronika“ ir UAB „THE7“ pripažinimo negaliojančia ab initio ir restitucijos taikymo, priteisiant iš UAB „THE7“ UAB „Elgama - Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Valdymo paslaugų sutartį kaip atlyginimą už suteiktas paslaugas. Likusioje dalyje prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. vasario 4 d. nutartyje, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo teisinę prigimtį, pripažino pagrįstais atskirojo skundo argumentus dėl arbitražo teismo jurisdikcijos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tuo atveju, kai akcininko išvestinis reikalavimas kyla iš sutarties, kurioje yra įtvirtintas arbitražinis susitarimas, remiantis kuriuo kilęs ginčas priskirtinas arbitražo kompetencijai, arbitražo teismas išsaugo savo jurisdikciją kilusio ginčo atžvilgiu, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas (juridinio asmens dalyvis) nėra arbitražinio susitarimo šalis. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovo UAB „Instra“ atsakovui UAB „THE7“ pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo priskirtini arbitražo jurisdikcijai, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovo reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo taip pat paliktini nenagrinėtais, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartyje pripažino, jog ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ tiesiogiai įgyvendinta teisė kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu nagrinėjamu atveju neatima teisės iš šios įmonės akcininko UAB „Instra“ reikalauti nuostolių atlyginimo, pareiškiant išvestinį ieškinį (ABĮ 16 str. 1 d. 5 p.). Be to, skiriasi šių ieškovų prašomų priteisti nuostolių apskaičiavimas ir dydis. Taigi, apeliacinės instancijos teismo įsiteisėjusia nutartimi iš esmės yra išaiškinta, jog bylos reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo CK 2.87 straipsnio 7 dalyje numatytu pagrindu nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Todėl prašymą dėl patikslinto ieškinio palikimo nenagrinėtu teismas tenkino iš dalies, paliekant nenagrinėtais patikslinto ieškinio reikalavimus dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas UAB „Instra“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti atsakovo prašymo palikti UAB „Instra“ patikslintą ieškinį nenagrinėtu reikalavimų dalyje dėl 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties ir 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančiomis ab initio ir restitucijos taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl res judicata galią turinčių teismo sprendimų priimtų šioje byloje sprendžiant analogišką atsakovų prašymą ir tuo pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi netenkino atsakovų prašymo palikti nenagrinėtu ieškovo UAB „Instra“ ieškinį atsakovams ir panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas nėra paslaugų sutarties šalimi, todėl šiam ginčui arbitražinė išlyga netaikoma.
2. Skundžiama nutartis nemotyvuota, nes grindžiama išimtinai Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi, kuria šis klausimas iš esmės neišspręstas, o perduotas spręsti pirmosios instancijos teismui.
3. Byloje pareikštas išvestinis, o ne netiesioginis UAB „Elgama elektronika“ akcininko - apelianto ieškinys. ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta akcininko teisė negali būti visiškai sutapatinama su netiesioginiu ieškiniu, o tik turi tam tikrų netiesioginiam ieškiniui būdingų bruožų. Apeliantas pareiškė reikalavimą atsakovams ne kaip kreditorius, o kaip akcininkas buvusiam įmonės vadovui ir valdybos pirmininkui, kurie sudarė įmonei nenaudingus sandorius. Be to, apeliantas šiuo ieškiniu turi materialinį interesą, nes juo priteistos sumos UAB „Elgama elektronika“ naudai reikš finansinę naudą ir apelianto atžvilgiu.
4. Reikalavimas dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priskirtinas teismo kompetencijai dėl to, kad apeliantas nėra arbitražinės išlygos šalimi ir ji nėra taikytina jo pareikštiems reikalavimams. Be to, arbitražo išlyga apeliantui netaikoma ir jo nesaisto dar ir dėl to, kad jis nėra išreiškęs valios ginčą dėl šių sutarčių perduoti spręsti arbitražo teismui.
5. Byloje kilusio ginčo sprendimo perdavimas arbitražo teismui negalimas ir dėl to, kad toks arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui.

Atsakovai L. V. A., A. P. ir UAB „THE7“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, negalėjo remtis apelianto nurodytose Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartyse pateiktais išaiškinimais, nes jie prieštarauja aktualiai po šių nutarčių priėmimo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarčiai, kuri turi res judicata galią.
2. Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusia ir neskundžiama nutartimi yra konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje apelianto pareikšto ieškinio tikrąja šalimi yra būtent UAB „Elgama elektronika“, kurios naudai apeliantas prašo sumų priteisimo iš atsakovų. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareikštu ieškiniu apeliantas prašo apginti būtent UAB „Elgama elektronika“ tariamai pažeistus interesus, pripažįstant ginčijamas sutartis negaliojančiomis ab initio taikant restituciją UAB „Elgama elektronika“ naudai. Taigi, tikrasis ieškovas nagrinėjamoje byloje yra būtent UAB „Elgama elektronika“, o ne jo naudai veikiantis akcininkas UAB „Instra“ (apeliantas), kuris ieškovu yra tik procesine prasme.
3. Ginčijamose sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos yra taikomos ne tik jas pasirašiusioms šalims. Jos taikytinos ir nagrinėjamoje byloje patikslintą ieškinį pareiškusiam UAB „Elgama elektronika“ akcininkui UAB „Instra“, kurio reikalavimai yra kildinami iš šių sutarčių ir reiškiami šių sutarčių šalies naudai. Apeliantas neabejotinai laikytinas itin glaudžiai susijusiu su UAB „Elgama elektronika“ asmeniu, todėl atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014 įvardytą ketvirtąją sąlygą, kuriai esant asmuo laikomas sutikusiu su konkretaus ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme.
4. Apeliantas, nors ir nėra ginčijamose sutartyse įtvirtintų arbitražinių susitarimų šalimi, tačiau jis, būdamas itin glaudžiai susijęs su UAB „Elgama elektronika“, patikslintą ieškinį pareiškė būtent pastarosios vardu kaip akcininkas. Todėl apeliantui, veikiančiam arbitražinių susitarimų šalies vardu ir interesais, šie arbitražiniai susitarimai laikytini galiojančiais. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
5. Apelianto patikslintas ieškinys, atsakovų vertinimu, visa apimtimi priskirtinas arbitražo teismui, todėl ir visoje apimtyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu, t.y. ir dėl išvestinių reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo, kurie glaudžiai susiję su reikalavimais dėl sutarčių nuginčijimo ir negali būti nagrinėjami atskirai (CPK 296 str. 1 d. 9 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

         CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

              Atskirasis skundas yra grindžiamas iš esmės trimis argumentų grupėmis, t.y. tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog arbitražinės išlygos netaikymas pripažintas res judicata galią turinčiais teismo procesiniais sprendimais; netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį; nepagrįstai sprendė dėl ginčo (dalies) priskirtinumo arbitražo kompetencijai.

              Dėl arbitražinės išlygos netaikymo res judicata galią turinčio  teismo sprendimo pagrindu

         Atskirasis skundas šiuo aspektu yra grindžiamas tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013 jau buvo netenkinęs atsakovų prašymo palikti apelianto ieškinį nenagrinėtu, dėl tokio prašymo nepagrįstumo taip pat yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1643/2013. Be to, apelianto manymu, atsakovų pakartotinis prašymas tuo pačiu klausimu neturėjo būti nagrinėjamas, juo labiau, kad prašyme nenurodytos naujos aplinkybės. Šie apelianto argumentai atmestini.

        Nekvestionuojant apelianto nurodomų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovų prašymais palikti ieškinį nenagrinėtu ir paminėtų teismų procesinių sprendimų turinio, pažymėtina, kad apeliantas, remdamasis minėtų teismų procesinių sprendimų res judicata galia, visiškai ignoruoja tokią pat galią turinčią Lietuvos apeliacinio teismo vėlesnę - 2014 m. vasario 4 d. – nutartį civilinėje byloje Nr. 2-171/2014 (t. 2, b.l. 145-136). Šiame kontekste paminėtina, kad įstatymas nedraudžia dalyvaujantiems byloje asmenims reikšti pakartotinius prašymus (CPK 245 str. 3 d.), todėl argumentas, kad atsakovų prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu negalėjo būti pakartotinai svarstomas, nelaikytinas pagrįstu.

       Tiek apelianto minimose bylose, tiek byloje Nr. 2-171/2014 aplinkybės, susijusios su arbitražinės išlygos (ne)taikymu, buvo aptartos kartu svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/panaikinimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartyje, panaikinant atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės buvo konstatuota apie aptariamos ginčo dalies priskirtinumą arbitražui (išsamiau apie tai -  nutartyje žemiau), kas ir sąlygojo šių priemonių UAB „THE7“ atžvilgiu panaikinimą. Apeliantas šioje atskirojo skundo dalyje apskritai nutyli ir nepateikia argumentų, kodėl ankstesnėse jo minimose nutartyse res judicata aspektu nurodytos aplinkybės yra vertintinos kaip labiau turinčios tokio pobūdžio galią nei nurodytos 2014 m. vasario 4 d. nutartyje.  Todėl, jei sutikti su apeliantu apie ankstesnių nutarčių res judicata galią, lygiai taip pat reikėtų traktuoti ir 2014 m. vasario 4 d. nutartį. Juo labiau, kad pastaroji nutartis yra ne tik vėlesnė, bet ir priimta teisėjų kolegijos (priešingai nei apelianto minimos nutartys). Todėl apelianto teikiami aptariamu aspektu argumentai atmestini.

              Dėl ginčo kvalifikavimo

              Apelianto nuomone, jis yra pareiškęs ne netiesioginį, o išvestinį ieškinį bendrovės naudai prieš trečiuosius asmenis – buvusius valdymo organų narius (atsakovus – fizinius asmenis) ir bendrovės valdymo paslaugas teikusią UAB „THE7“.  Taigi, jis pats pripažįsta, kad ieškinys reiškiamas bendrovės naudai. Minėta, tai matyti ir  iš pateikto ieškinio reikalavimų – priteisti atitinkamas sumas – ar per restitucijos, ar per žalos atlyginimo institutus – UAB „Elgama-elektronika“ naudai. Akivaizdu, kad tokio ieškinio tenkinimo ir sprendimo vykdymo atveju apeliantas negautų jokios tiesioginės naudos. Todėl sutiktina su atsakovų atsiliepimo argumentais, kad materialiąja prasme apeliantas nelaikytinas ieškovu, tokiu jis laikytinas tik procesine prasme. Pažymėtina, kad ginčo teisinį kvalifikavimą galutinai nustato, nepaisant šalių dėstomų pozicijų (ieškinyje apeliantas yra nurodęs CK 1.80, 1.82, 1.91, 2.83 straipsnius) ir išnagrinėjęs bylą iš esmės, teismas/arbitražas, tačiau bet kuriuo atveju reikšminga yra tai, kad apeliantas reiškia reikalavimą dėl įmonės sudarytų sandorių, kuriuose numatyta arbitražinė išlyga,  pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo būtent  įmonės interesais, o jo paties materialus interesas yra tik išvestinis. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas pirmąjį savo reikalavimą, būtent susijusį su arbitražinės išlygos taikymu, laiko pagrindiniu, tuo tarpu žalos atlyginimo reikalavimas iš esmės yra alternatyvus, t.y. anot jo paties - jei paaiškėtų, kad restitucija ginčijamuose sandoriuose negalima.

              Todėl apelianto argumentai aptariamu aspektu, vertinant juos arbitražinės išlygos (ne)taikymo kontekste, ne tik nepatvirtina apelianto pozicijos, kad ginčas skundžiamoje nutartyje nurodyta apimtimi turėtų būti nagrinėjamas teisme, o ne arbitraže, bet veikiau patvirtina priešingą išvadą.

              Dėl kitų argumentų, susijusių su ginčo (ne)priskirtinumu arbitražo kompetencijai

              Minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartyje, spręsdamas inter alia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu konstatavo, jog civilinė byla pagal apelianto ieškinį UAB „THE7“ negalėjo būti iškelta  (CPK 137 str. 2 d. 6 .) ir šio atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino. Tokia išvada buvo padaryta remiantis argumentais dėl tos dalies ginčo priskirtinumo arbitražui. Šios nutarties argumentai dalyvaujantiems byloje asmenims yra žinomi, jie iš esmės išdėstyti ir skundžiamoje nutartyje, todėl jų dar kartą apeliacinės instancijos teismas nekartoja. Papildomai pasisakytina tik dėl naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodytų nuostatų sprendžiant klausimą dėl ginčo priskirtinumo arbitražui tais atvejais, kai asmuo betarpiškai nėra pasirašęs sutarties su arbitražine išlyga (kaip nagrinėjamu atveju - apeliantas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).

              Pastarojoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, yra pasisakyta, jog tuo atveju, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną juridinį asmenį, gali būti laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su konkretaus ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši nuostata laikytina aktualia ir nagrinėjamu atveju. Įmonės valdymo organai neabejotinai veikia/turi veikti įmonės, o tuo pačiu - ir jos savininkų interesais, juridinio asmens dalyviai (akcininkai) taip pat paprastai yra suinteresuoti kuo sėkmingesne įmonės veikla, taigi, jų veiklos tikslas, veikiant sąžiningai, iš esmės sutampa. Akcininkai įmonės atžvilgiu turi tam tikras teises ir pareigas (ABĮ 14 - 18 str.), turi išimtines teises spręsti svarbiausiais įmonės veiklos klausimais (ABĮ 20 str.). Todėl nepripažinti juridinio asmens dalyvio itin glaudžių sąsajų su pačiu juridiniu asmeniu, visų pirma, apskritai nebūtų jokio pagrindo.  Antra, tai nagrinėjamu atveju patvirtina ir pats apelianto (įmonės 15 proc. akcijų savininko) ieškinys – minėta, jis reiškiamas visų pirma būtent įmonės naudai ir, beje, sandoriai ginčijami ne dėl to, kad jie yra įmonei nenaudingi ar sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus dėl pačios arbitražinės išlygos nustatymo, o dėl jų sudarymo aplinkybių ir esmės.

              Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai aiškinęs ar taikęs procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio (dalies) palikimą nenagrinėtu. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos  civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

              n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                       Alvydas Poškus