Civilinė byla Nr. e2-113-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00905-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Jorila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-2529-221/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Jorila“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Deforta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,Jorila“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiai nuo sudarymo momento su atsakove UAB „Deforta“ 2016-09-26 sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovei žemės sklypą, o atsakovę įpareigoti grąžinti ieškovei už žemės sklypą sumokėtus 320 650 Eur, taip pat priteisti 152 846,50 Eur nuostolių atlyginimą ir procesines palūkanas. Ieškovės teigimu, atsakovei buvo žinoma, jog ginčo žemės sklype ieškovė ketino statyti gamyklą, įsirengti geležinkelio atšaką, ši aplinkybė buvo nurodyta tiek preliminarioje, tiek ginčo sutartyje. Atsakovė dar 2011 m. buvo informuota, kad jokie statybos darbai žemės sklype negali būti vykdomi dėl šalia sklypo esančio magistralinio dujotiekio, tačiau šią informaciją nuo ieškovės nuslėpė. Todėl mano, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str. 1 d.) bei taikytina restitucija. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės nuostolius, kuriuos sudaro gamyklos, geležinkelio atšakos projektavimo, geologinių tyrimų, žemės sklypo vertinimo išlaidos.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumai areštuoti atsakovei priklausantį turtą. Nurodė, kad atsakovė sudarydama ginčo sutartį buvo nesąžininga, jos turtinė padėtis sunki, po ginčo sutarties sudarymo ji dalį savo turto perleido tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2017-09-11 nutartimi atmetė ieškovės UAB ,,Jorila“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei UAB ,,Deforta“.  
4. Teismas sprendė, kad ieškovė suformulavo ieškinio dalyką bei pagrindą, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė jį pagrindžiančius įrodymus. Įvertinęs šias aplinkybes teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.   
5. Vertindamas antrosios sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą, teismas iš ieškovės pateiktų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 m. sprendė, kad atsakovė yra moki, gauna pelną. 2016 m. įmonės turto vertė, lyginant su 2015 m., padidėjo 300 306 Eur, todėl teismas atmetė kaip neįrodytus teiginius, kad po ginčo sutarties sudarymo atsakovė ėmė mažinti turimo turto apimtį.     
6. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovės teikiami duomenys, jog atsakovė nuo 2016-10-19 pardavinėja jai priklausančius žemės sklypus, neįrodo jos ketinimų turtą paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad ši aplinkybė labiau sietina su racionaliu turto naudojimu, atsižvelgiant į konkrečias rinkos sąlygas.       

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė UAB ,,Jorila“ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017-09-11 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:  
1. Ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo sandorio sudarymu bei jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina ne tik atsakovės nesąžiningumą tiek iki pasirašant pagrindinę sutartį, tiek ją vykdant, bet ir tikėtiną tokį jos elgesį ateityje, t. y. vykdant teismo sprendimą. Teismas pripažino ieškinį preliminariai pagrįstu, todėl privalėjo konstatuoti ir tikėtiną atsakovės nesąžiningumą. Jokiais kitokiais būdais neįmanoma įrodyti atsakovės nesąžiningumo.   
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad faktas, jog atsakovė yra iniciavusi didžiosios dalies savo nekilnojamojo turto pardavimą, nepatvirtina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė iš karto po ginčo sandorio pradėjo pardavinėti savo turtą ir šiuos veiksmus tęsė ir po ieškinio pateikimo.  
3. Nepagrįsta ir tokia teismo išvada, kad atsakovės finansinė padėtis yra gera. Atsakovės nuosavas kapitalas mažesnis nei turimo reikalavimo apimtis, pelnas mažas, didžiąją įmonės turto dalį sudarantis turtas yra įkeistas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei pareikšta ieškinio suma yra didelė.
4. Tai, kad šiuo metu ieškovei nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas yra išimtinai pramonės vystymui pritaikytame rajone, tačiau jame negali būti vykdomos statybos, patvirtina, jog jis yra bevertis ir nepakankamas reikalavimui užtikrinti.

8. Atsakovė UAB ,,Deforta“ atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimų į skundą argumentus:       
1. Ieškovės dispozicijoje esančio žemės sklypo vertė – 450 000 Eur, todėl jos reikalavimo įvykdymas yra pakankamai užtikrintas. 
2. Atsakovė yra sąžininga, ieškovės atžvilgiu neatlieka ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų kelti abejonių dėl jos ketinimų. Jokie aktyvūs veiksmai, siekiant realizuoti turtą, nėra atliekami. Nors iki ginčo sutarties atsakovė pardavė dalį savo turto, tačiau po jos sudarymo joks turtas nebuvo perleistas tretiesiems asmenims. Įmonės finansinė padėtis yra stabili.

              Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados     

9. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
10. Pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, apeliacinis teismas šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo netikrina ir toliau pasisako tik dėl teismo argumentų, susijusius su grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nenustatymu.     
11. Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra kokių nors duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningą elgesį, siekiant išvengti teismo galutiniu sprendimu jam nustatytų įpareigojimų įvykdymo, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr.e2-241-241/2017 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).
12. Šiame kontekste nėra prielaidų sutikti su tokiais apeliantės atskirojo skundo teiginiais, kad teismas jau konstatavo reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl antrosios šalies apgaulės preliminarų pagrįstumą, todėl automatiškai laikytinas įrodytu ir atsakovės nesąžiningumas kaip sąlyga taikyti jai laikinąsias apsaugos priemones. Viena vertus, teismas prie tokios išvados priėjo atlikęs vien galimybės pareikšti tokio pobūdžio ieškinį analizę pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimo doktriną. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga šioje bylos proceso stadijoje, kai sprendžiama tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą ir / ar įrodymą, jų pakankamumą ar nepakankamumą ieškiniui patenkinti, o preliminariai nepagrįstu ieškinys galėtų būti pripažintas tik dėl akivaizdžių, be papildomo tyrimo aiškiai matomų (identifikuojamų) jo trūkumų, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirenka neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015; 2017-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017).
13. Kita vertus, šalių pozicijos dėl sandorio sudarymo aplinkybių kardinaliai skiriasi. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde teigia, kad atsakovė nuslėpė nuo jos esminę aplinkybę, kad dėl šalia esančio dujotiekio sklypui taikytini statybos ribojimai. Tuo tarpu atsakovė savo atsiliepime į ieškinį nurodo, kad visa informacija apeliantei buvo žinoma bei atskleista, be to, jai buvo suteikti visi įgaliojimai, reikalingi jai gauti bei patikrinti, prieš sudarant ginčo sandorį apeliantė įsigijo šalia esantį žemės sklypą, kuriam dėl jo specifinės ir analogiškos ginčo sklypui lokacijos buvo taikomi analogiški statybos ribojimai. Kadangi visi šie argumentai yra priskiriami prie argumentų dėl ginčo esmės, į juos bus atsakyta tik šį ginčą išnagrinėjus pagal CPK nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Taigi apeliantės argumentai, kad ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės laikytinos pakankamomis ir jau šioje proceso stadijoje savaime leidžiančiomis spręsti apie atsakovės nesąžiningą elgesį tiek ginčo sandorio sudarymo metu, tiek bylos nagrinėjimo bei priimto procesinio sprendimo vykdymo metu, nėra pagrįsti.
14. Sprendžiant dėl suvaržymų disponuoti turtu poreikio ir jų nustatymo iki bet kokio pobūdžio teisminio ginčo galutinio išnagrinėjimo atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Jį visuomet privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-08-31nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017, 2017-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad duomenų apie atsakovės nesąžiningus ketinimus apeliantė nepateikė.
15. Stokoja faktinio pagrįstumo apeliantės tiek prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina faktas, jog ji iš karto po ginčo sandorio sudarymo ėmėsi pardavinėti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Iš kartu su prašymu pridėto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo su istorija matyti, kad iš tiesų atsakovė iš jai nuosavybės teise priklaususių 156 nekilnojamojo turto objektų šiuo metu nuosavybės teise valdo tik 6. Tačiau iš viešai prieinamų registro duomenų nustatyta ir tai, kad visi minėto turto perleidimo sandoriai, išskyrus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2012-09-23 iki 2016-01-05, t. y. iki sudarant apeliantės ginčijamą sandorį bei iki apeliantei pareiškiant ieškinį dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu.
16. Pati savaime aplinkybė, kad vienintelis iš daugybės sandorių buvo sudarytas iš karto po ginčo sutarties pasirašymo – 2016-09-27, taip pat neleidžia sutikti su apeliantės nuomone, jog tokiu būdu atsakovė tikėjosi išvengti neigiamų teisminio ginčo pasekmių. Dar daugiau, kaip matyti iš pačios apeliantės pateiktų duomenų, po ginčo sandorio sudarymo atsakovė ne tik pardavė, bet ir 2016-10-27 įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Visa tai leidžia spręsti, kad atsakovės veikla, be kita ko, gali būti susijusi ir su nekilnojamojo turto pirkimu bei pardavimu, t. y. sandorių sudarymas dėl nekilnojamojo turto yra jos veiklos rūšis.
17. Tokiu atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad tai, jog nekilnojamojo turto pardavimo portaluose yra skelbiama informacija apie atsakovės parduodamą turtą, neleidžia spręsti būtent apie jos nesąžiningą elgesį, apie turto realizavimo sąsajas išimtinai su apeliantės inicijuotu ginču, siekiant ateityje apsunkinti ar padaryti neįmanomu galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
18. Nesant byloje priešingų įrodymų, darytina ir tokia išvada, kad paminėti turto perleidimo sandoriai yra atlygintiniai, t. y., priešingai nei teigiama skunde, turintys teigiamą reikšmę atsakovės turtinei padėčiai, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymui.   
19. Apeliantės skundo argumentai, kad būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones patvirtina ir toks faktas, jog ginčo turto vertė yra žymiai mažesnė nei už ją buvo sumokėta, todėl net ir į jį nukreipus išieškojimą reikalavimas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį negalės būti įvykdytas, taip pat nepatvirtina skundžiamos teismo nutarties nepagrįstumo. Minėta, kad tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes bei faktus ir juos teisiškai kvalifikavus (išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar apeliantės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jos teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma. Taigi atskirojo skundo argumentai, susiję su ginčo turto verte, iš esmės net nėra aktualūs sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
20. Kitaip nei nurodoma atskirajame skunde, atsakovės finansinė padėtis pati savaime neleidžia preziumuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateiktus jokių objektyvių duomenų ir nenurodžius jokių aplinkybių, išskyrus jau aptartas, liudijančių apie atsakovės galimą nesąžiningumą, t. y. apie jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti apeliantės naudai priimtą teismo sprendimą (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad atsakovė, aiškiai nežinodama, ką apeliantė laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negali net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių lygybės principu (CPK 17 str.).    
21. Vadinasi, tokie atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovės nuosavas kapitalas yra mažesnis nei jai pareikšto reikalavimo suma, kad jos gaunamas pelnas yra mažas, kad dalis turto yra įkeista, taip pat nepatvirtina teismo sprendimo neįvykdymo rizikos buvimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-319-186/2017). Šiuo aspektu reikalinga paminėti, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.    
22. Nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad jokiais kitokiais būdais, išskyrus ieškinyje aptartą atsakovės nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį, atsakovės nesąžiningumo neįmanoma įrodyti. Taikant tokias itin asmens interesus varžančias ir jo, kaip savininko, teises apribojančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ką savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei atskirajame skunde akcentuoja apeliantė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas.
23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aptariant šalių interesų derinimo taisykles, yra išaiškinta, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kad jos iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015; 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016). Vadinasi, įvertinant atskirojo skundo pagrįstumą dar ir šiuo aspektu, atsakovės teisių suvaržymas, lyginant su apeliantės interesais, jeigu tokios priemonės būtų taikomos, yra pernelyg neproporcinga priemonė, kuri galėtų lemti padarinių, akivaizdžiai neatitinkančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, atsiradimą – areštavus pinigines lėšas sumai, atitinkančiai ieškinio reikalavimo sumą, jei kito areštuotino turto nėra ar nepakanka, galimi atsakovės ūkinės komercinės veiklos trikdžiai, dėl kurių, labiau tikėtina, atsakovės pajėgumas konkuruoti rinkoje sumenktų arba ji taptu nemokia. Tokia (atsakovės galimo nemokumo) situacija neatitiktų net ir pačios apeliantės interesų, jeigu ginčas būtų išspręstas jos naudai. 
24. Apibendrinant konstatuotina, kad apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės bei faktai nepaneigia skundžiamoje teismo nutartyje padarytos išvados dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo, ši nutartis paliekama nepakeista.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                     Dalia Kačinskienė