Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-889-327/2013;

Teisminio proceso Nr.4-34-3-00384-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija:

45.4.2.;45.4.3., 45.4.5.; 79.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

n u s t a t ė :

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimu V. P. pri­pa­žin­tas padaręs pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 1241 str. 7 d., 126 str. 4 d., 130 str. 1 d., nes jis 2013 m. gegužės 10 d., 13.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „NISSAN ALMERA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė kel­kraštyje stovėjusį automobilį „MAZDA XEDOS 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, tačiau po eis­mo įvykio nesustojo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino; po minėto eismo įvykio, neišsiaiškinus jo kilimo aplinkybių, vartojo alkoholinius gėrimus (buvo nustatytas 3,05 prom. girtumas); taip pat nepateikė policijos pareigūnui vairuoto automobilio do­ku­mentų (pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 16, 231.1, 233 punktų reikalavimus).

Pagal ATPK 1241 str. 7 d. jam skirta trisdešimties litų dydžio bauda; pagal ATPK 126 str. 4 d. – dviejų tūkstančių penkių šimtų litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal ATPK 130 str. 1 d. – trijų tūkstančių penkių šimtų litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams. Vado­vau­jantis ATPK 33 str. 2 d. subendrinus nuobaudas V. P. skirta galutinė nuobauda – trijų tūks­tančių penkių šimtų litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketve­riems metams.

V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą, adminis­tra­ci­nio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, jog nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas nu­rodo nesiekęs pasišalinti iš eis­mo įvykio vietos, o nuėjo ieškoti R. L., asmens, vairavusio „NISSAN ALMERA“. Žalos at­ly­gin­ti nevengė, išsiaiškinęs aplinkybes, iš karto norėjo atlyginti ža­lą. Teismas nesiaiškino ir ne­tin­ka­mai vertino esančius įrodymus, eismo įvykio sche­mą, foto nuo­trau­kas, liudytojų R. D. ir G. Ž. paro­dymus. Teismas vi­siš­kai nesirėmė ir never­ti­no atsakomybę šalinančių aplinkybių bei teisinę padėtį len­gvinančių įro­dy­mų, neatsižvelgė į ape­lian­to ir liudytojų R. L., T. Z., K. P. parodymus. Tuo pažeidė teisę į nešališką teismą ir sąžiningą teismo procesą. Nurodo, jog jis nėra ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo sub­jektas. Pagal surašytą protokolą sektų, jog nebuvo jokio eismo įvykio, žala nebuvo padaryta, todėl pagal šią nor­mą negali būti baustinas nei apeliantas, nei transporto priemonę vairavęs R. L..

Dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo apeliantas nurodo, jog tiek jis, tiek ir R. L. nurodė teismui, jog automobilį vairavo R. L.. Iš karto po įvykio R. L. išlipo iš au­to­mo­bilio ir grįžo į Kauną, o apeliantas teigia išėjęs ieškoti R. L.. Abu nurodė, jog auto­mobilyje garsiai grojo muzika, todėl jokio susidūrimo su kita transporto priemone nejautė ir negirdėjo. Ape­lia­ntas teigia nebuvęs ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektas, todėl jam šis pažeidimas in­kriminuotas nepagrįstai.

Apeliantas skunde pažymi, jog eismo įvykio schema yra „menama“, tai patvirtino ir ją su­ra­šęs K. U.. Taip atsitiko dėl galimai neteisėto pareigūnų nurodymo važiuoti ne į įvykio vie­tą, tačiau į policijos komisariatą. Pažymi, jog draudimas pasišalinti iš eismo įvykio vietos galioja abiems eismo įvykyje dalyvavusioms transporto priemonėms, tačiau R. D. administracinė teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. nebuvo pradėta. Tuo kitam eismo dalyviui suteiktos išskirtinės privilegijos, tačiau nei policija, nei teismas į tai neatsižvelgė.

Skunde teigiama, jog teismas R. D. ir R. J. parodymus turėjo vertinti kri­tiškai. Byloje nenustatyta, kokie būtent „MAZDA XEDOS“, v/n (duomenys neskelbtini) apgadinimai padaryti 2013-05-10, o kokie buvo anksčiau, nes iš nuotraukų negalima pasakyti, kada būtent apgadinimai buvo padaryti „NISSAN ALMERA“ automobiliui. Jokių kitų įrodymų, išskyrus suinteresuotų as­me­nų – R. D. ir R. J. parodymų dėl įvykio, nėra. Eismo įvykio mechanizmas tin­ka­mai nenustatytas, nes tai padaryta remiantis vien menama eismo įvykio vietos schema. Teis­mas nenustatė iš kur atsirado „NISSAN ALMERA“ kairės pusės apga­di­ni­mai, nurodyti byloje (b. l. 14-15). Teismas nekreipė dėmesio į tai, jog automobiliai nefotografuoti pagal atitinkamą mastelį.

Skunde apeliantas taip pat teigia, jog administracinio teisės pažeidimo protokolo forma ir turinys neatitinka nustatytų reikalavimų; netinkamai nurodyta pažeidimo kvalifikacija, neapklaustas prieš bylą atiduodant į teismą administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo, kiti liudytojai, tin­ka­mai neužfiksuoti įrodymai – transporto priemonių apgadinimai, nenurodyti liudytojų, nuken­tė­ju­siųjų duomenys, nėra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimo ir nenurodyta, dėl ko toks pasiaiškinimas nepateiktas iki bylos išsiuntimo į teismą. Tai, apelianto manymu, esmi­niai trūkumai, todėl administracinio teisės pažeidimo protokolu negalima vadovautis sprendžiant at­sakomybės klausimą.

Teismas nenurodė, kodėl liudytojų R. D. ir R. J. parodymai teisme dėl įvykį padariusio asmens el­ge­sio po įvykio (nurodė, jog ėjo), skiriasi nuo jų rašytinių paaiškinimų (nurodė, kad bėgo). Nenu­sta­tyta, kodėl minėtų liudytojų paaiškinimai ir K. U., kuris įvykio nematė, tarnybinis pranešimas panašūs. Nesiaiškintos aplinkybės, jog paaiškinimai ir tarnybinis pranešimas galėjo būti rašomi kar­tu, vienoje patalpoje, derinant ir tikslinant aplinkybes. Liudytojo R. D. parodymai prieštaringi ir teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Apeliantas skunde taip pat teigia, jog R. D. neturėdamas teisinio iš­si­lavinimo savo paaiškinime nuolat mini žodį „asmuo“, kas, apelianto manymu, patvirtina, jog pa­aiš­kinimas buvo derinamas su policijos pa­rei­gū­nu K. U., kuris rinko medžiagą šiai bylai ir buvo suinteresuotas jos baigtimi.

V. P. skunde taip pat nurodo, jog liudytoja K. P. parodė, jog žalos atlyginimo metu R. D. nurodė, kad nematė, kas vairavo automobilį „NISSAN ALMERA“. Tai pa­tvir­ti­na ir R. D. 2013-05-23 pasirašytas pareiškimas. Tokiu būdu teismas negalėjo vadovautis prieš­ta­ringais liudytojo parodymais. Apelianto manymu kritiškai šio liudytojo parodymai turėjo būti ver­ti­nami dar ir dėl to, kad abejotina, jog liudytojas ne tik spėjo apžiūrėti automobilį, tačiau spėjo daryti kairį posūkį nesukeldamas kliūčių kitiems eismo dalyviams bei dar matyti per persekiojamo au­tomobilio galinį langą, kiek asmenų buvo automobilyje. Apeliantas pažymi, jog pirminiai liu­dy­to­jų R. D. ir R. J. paaiškinamai rašyti, kuomet žala nebuvo atlyginta, todėl jų suinteresuotumas, kad V. P. būtų pripažintas kaltu, buvo neabejotinas. Vėliau liudytojai K. P. R. D. nurodė, jog pažįstama notarė konsultavusi jį nekeisti parodymų, nes taip galima užsitraukti atsakomybę. Tai, apelianto manymu, įrodo, jog šie liudytojai išlieka suinteresuoti jo kaltumu ir po žalos atlyginimo, dėl to teismas jų parodymus turėjo vertinti kritiškai.

Apelianto, liudytojų R. L. ir T. Z. parodymai nuoseklūs. Liudytojo K. U. ir R. J. parodymai apie apelianto elgesį sulaikius apeliantą, tik patvirtina, jog ape­liantas buvo girtas.

V. P. teigia, jog teismas nepagrįstai, neatlikęs eksperimento, neįvertinęs V. P. ūgio, dalį apelianto parodymų (dėl sėdėjimo gale ir gebėjimo reguliuoti radiją) vertino kaip nelo­giš­kus. Apeliantas taip pat teigia, jog teismo argumentai dėl apelianto baustumo prieštaringi ir netiks­lūs, todėl neaišku, ar teismo nuomone, apeliantas drausmingas ar ne.

V. P. skunde pažymi, jog dėl policijos pareigūnai kryptingai siekė apkaltinti jį siek­da­mi užsitikrinti gerą rezultatą.

Apelianto manymu, byloje liko daug nepašalintų abejonių dėl apelianto kaltės, kurios turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau teismas vadovavosi tik priešingos pusės parodymais. Tokiu būdu teismas pažeidė sąžiningo teismo proceso principą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariatas prašo V. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2013-06-27 nutarimą.

V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

V. P. skunde teigia, jog byloje neištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės (automobilių apgadinimai, eismo įvykio mechanizmas, nukentėjusiojo bei liudytojo paaiškinimų fiksavimo aplinkybės) bei netinkamai įvertinti įrodymai.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą, konstatuoja, jog šie skundo argu­men­tai nepagrįsti. Apelianto argumentai dėl netinkamai ištirtų aplinkybių susiję išimtinai su įrodymų ver­tinimu, tačiau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenus­tatyta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra verti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vise­to išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje su­rink­tų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiš­ku­mas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, įrodymų ver­tinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vi­di­niu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš su­rinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įver­tinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esan­čius įrodymus ir nustatė, jog byloje tinkami ištirti ir įvertinti surinkti įrodymai ir jų pakanka pagrįsti esmines bylai reikšmingas aplinkybes.

Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog V. P. kaltę sukėlus eismo įvykį administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytomis aplinkybėmis, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis, ir pasišalinus iš eismo įvykio vietos, o taip pat po įvy­kio vartojus alkoholinius gėrimus, kol neišaiškintos visos įvykio aplinkybės bei nepateikus vairuoto automobilio dokumentų, įrodyta rašytinais įrodymais – administracinio teisės pažeidimo protokolu, alkoholio matuoklio išrašais, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, liudytojų R. D., R. J., M. K. parodymais.

Byloje nenustatyta esminių administracinių teisės pažeidimo protokolo trūkumų, kurie ga­lėtų būti rimta kliūtimi administracinėn atsakomybėn traukiama asmeniui tinkamai realizuoti teisę į gynybą. Administracinio teisės pažeidimo protokole aiškiai nurodyta veikos padarymo laikas, vieta, pasireiškimo būdas bei šių veikų kvalifikacija, kuri objektyviai atitinka nurodytų veikų požymius. Protokole taip pat nurodyti ir teisės akto, kurio reikalavimai pažeisti, pavadinimas, punktai. Nors nukentėjusiųjų ir liudytojų grafos neužpildytos, tačiau protokole pažymėta, jog prie jo pridedama eis­mo įvykio vietos schema, paaiškinimai, nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo, tar­ny­bi­nis pranešimas, tai yra duomenys, patvirtinantys inkriminuotas veikas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog prieš pradedant bylą nagrinėti teisme, su visa šia medžiaga administracinėn atsa­ko­my­bėn traukiamas asmuo galėjo susipažinti ir šia teise pasinaudotojo (b. l. 27). Administracinėn at­sa­ko­mybėn trauktino asmens pasiaiškinimo grafa, priešingai nei skunde teigia apeliantas, taip pat už­pil­dyta, joje yra aiški žyma apie asmens atsisakymą teikti pasiaiškinimą. Apeliantas apylinkės teis­me pripažino, kad atsisakė rašyti pasiaiškinimą.

Tai, kad apeliantas nesutinka su veikos kvalifikacija, apskritai neigia vairavęs transporto priemonę ir negalintis būti inkriminuojamų veikų subjektu, administracinio teisės pažeidimo pro­to­ko­lo nedaro negaliojančio ir nepatvirtina, jog protokolas surašytas pažeidžiant teisės aktų rei­ka­la­vi­mus, nes keliami klausimai yra įrodinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, jog priešingai nei skunde teigia apeliantas, ATPK 126 str. 4 d. numatytos veikos (alkoholio vartojimas po įvykio) inkri­mi­na­vi­mas logiškai neprieštarauja ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo inkriminavimui, net ir nein­kri­minavus ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo, nes alkoholio vartojimas po įvykio pats sa­vai­me nepaneigia nei paties įvykio, nei padarytos žalos, apgadinimų. ATPK 130 str. 1 d. numatyta at­sa­komybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, todėl apima pareigą įrodyti buvus tiek patį eismo įvykį, tiek ir eismo įvykio dalyvio pareigų nevykdymą, tačiau pagal šį straipsnį asmuo traukiamas at­sakomybėn ne už paties įvykio skėlimą, tačiau už pareigų, įvykus eismo įvykiui, nevykdymą ir vien tai, kad apeliantui atskirai neinkriminuotas ATPK 127 str. 2 d. numatytas pažeidimas, nėra kliū­tis jį patraukti atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog administracinio teisės pažeidimo protokole aprašant vei­ką nurodyti ir požymiai, atitinkantys ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą (vairuodamas au­to­mo­bi­lį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir apvažiuodamas kelkraštyje stovintį auto­mobilį jį kliudė bei apgadino, pažeidė KET 9 p. reikalavimus), tačiau veika kaip ATPK 127 str. 2 d. numa­ty­tas pažeidimas nekvalifikuota. To nepadarė ir teismas, nors ir buvo akivaizdūs šios pažeidimo po­žy­miai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad aukštesnės instancijos teismas negali sunkinti administracinėn at­sa­komybėn traukiamo asmens padėties labiau nei to prašoma apeliaciniame skunde, šių trūkumų ape­liacinėje instancijoje ištaisyti taip pat negalima.

Byloje taip pat yra duomenys, jog V. P. buvo sulaikytas administracinio teisės pa­žei­dimo protokolui surašyti bei buvo paimti daiktai, galėjo būti surašytas daiktų paėmimo protokolas. Nei šis protokolas nei sulaikymo protokolas prie administracinio teisės pažeidimo bylos nepridėti, tačiau tai nelaikytina trūkumu, sukliudžiusiu teismui teisingai ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, nes tai duomenys, kurie nesusiję su esminėmis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nėra tiesiogiai susiję su apeliantui inkriminuotomis veikomis. Esant šioms aplinkybėms skundo argumentai dėl netin­ka­mai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo ar netinkamai paruoštos administracinio tei­sės pažeidimo bylos atmetami kaip nepagrįsti.

V. P. skunde tvirtina, kad jis nevairavo transporto priemonės, todėl nega­lė­jo būti ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytų pažeidimų subjektas. Tačiau aukštesniojo teismo manymu byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti bei teismo visapusiškai įvertinti įrodymai yra pakankami teigti, jog transporto priemonę „NISSAN ALMERA“ teismo nustatytomis aplin­ky­bėmis bei laiku vairavo būtent V. P.. Tai pa­tvirtina nukentėjusiojo R. D. bei liudytojo R. J. išsamūs bei nuoseklūs, tar­pu­savyje dėl esminių aplinkybių sutampantys parodymai teisme, kurie iš esmės nesiskiria ir su­tampa su jų rašytiniais paaiškinimais ikiteisminėje pažeidimo tyrimo stadijoje. R. D. ir R. J. nuosekliai teigė, jog stovintį automobilį „MAZDA XEDOS“ kliudė pra­va­žiuojantis automobilis „NISSAN ALMERA“. Liudytojai juto kontaktą ir pamatę apgadinimus vijosi, ėmėsi per­se­kioti au­to­mo­bilį, kuris iš karto po įvykio nesustojo. Iš akiračio pametę nebuvo, matė, kad vai­ruo­tojas vienas, pasivijus, visi išlipo ir pradėjo kalbėtis.

Iš R. D. ir R. J. parodymų ma­tyti, jog V. P. automobilis sustojo būtent stabdomas „MAZDA“ automobilio. Liudytojai nu­rodė, jog vairuotojas buvo vienas ir siūlė tartis, tačiau R. D. nesutiko, įtarė, kad V. P. iš­gėręs, todėl pasakius, kad kvies policiją, „NISSAN ALMERA“ vairuotojas pasišalino. Iš esmės analogiškas aplinkybes jie nurodė ir rašy­ti­niuo­se paaiškinimuose. Tai, kad rašytiniuose paaiš­ki­ni­muose liudytojai aprašydami V. P. veiks­mu nurodė, jog sustabdžius jis pabėgo iš įvykio vie­tos, o teisme nurodė, kad jis nuėjo, esminės reikšmės šių asmenų parodymų turiniui neturi, nes tiek žodis „nuėjo“, tiek ir „pabėgo“ apibūdina vieną ir tą patį veiksmą – pasišalinimą. Pagrindą tikėti šių liudytojų parodymais taip pat suteikė ir tai, kad byloje nenustatytas jų suinteresuotumas apkalbėti V. P. ir jam pakenkti, ypač įvertinus tai, jog žala nukentėjusiajam teisminio nagrinėjimo metu jau buvo atlyginta. Skunde nurodyti argu­mentai tiek dėl objektyvių liudytojų galimybių matyti persekiojamo automobilio vidų, jame esan­čius asmenis, jų skaičių, tiek ir dėl apkalbėjimo tariamai siekiant išvengti atsakomybės už mela­gin­gus parodymus nepakankami paneigti aukščiau aptartų aplinkybių, kurių pagrindu šių liudytojų pa­rodymai pagrįstai vertinti kaip patikimi ir teisingi.

Pažymėtina, jog „NISSAN ALMERA“ automobilio stiklai nebuvo tamsinti, buvo dienos metas, greitis mieste nebuvo didelis, todėl neabejotina, jog liudytojai galėjo objektyviai matyti kiek asmenų yra persekiojamame automobilyje. Aplinkybės dėl tariamai liudytojų vengiamos atsa­ko­my­bės dėl melagingų parodymų yra iš K. P., apelianto sutuoktinės žodžių, kuri yra suinte­re­suo­ta padėti išvengti sutuoktiniui atsakomybės, todėl vertintini kritiškai. Be to, tokių duomenų nepa­tvirtina jokie kiti patikimi bylos duomenys.

Taip pat pažymėtina, jog skunde minimu pareiškimu dėl žalos atlyginimo, kuriame R. D. neva patvirtino, jog žalą „NISSAN ALMERA“ automobilio įvykio aplinkybėmis padarė neži­nomas vairuotojas, sprendžiama ne asmens, vairavusio transporto priemonę atsakomybės klau­si­mas, tačiau nukentėjusiojo žalos atlyginimo klausimas, todėl vertinant kitų jau aptartų duomenų visu­moje šis pareiškimas neteikia pagrindo abejoti R. D. parodymais, o tuo labiau R. J. parodymais, kuris tai pat tiesiogiai dalyvavo visuose įvykiuose, davė išsamius ir nuoseklius pa­rodymus ir, nors yra nukentėjusiojo draugas, tačiau jis eismo įvykio metu nenukentėjo, jo turto sugadintas nebuvo, jo ir V. P. jokie santykiai nesiejo, todėl nebuvo suinteresuotas pakenkti V. P..

Pažymėtina, jog K. U. tarnybinis pranešimas bei jo parodymai teisme pa­tvir­ti­na, jog analogiškas įvykio aplinkybes liudytojai užrašė ne tik savo rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau nurodė ir įvykį forminusiems pareigūnams. Tai patvirtina ir liudytojo M. K. pa­ro­dy­mai bei iš dalies G. Ž. parodymai, jog R. D. bei R. J. atvykę į ko­misariatą nurodė, jog matė iš eismo įvykio pabėgusį asmenį prie parduotuvės, kuris visiems kartu nuvykus ir buvo sulaikytas bei pristatytas į policijos komisariatą. Tai buvo V. P..

Skunde ginčijama nu­ken­tėjusiojo bei liudytojo R. J. paaiškinimų ir pareigūno K. U. tarnybinio pra­ne­ši­mo surašymo aplinkybės, kad paaiškinimai ir tarnybinis pra­ne­ši­mas galimai buvo derinami, yra tik jokiais objektyvais bylos duomenimis nepagrįstos prielaidos. Tai, kad šie dokumentai buvo rašomi viename kabinete, nepakankamas pagrindas abejoti jų tikrumu, ypač atsižvelgiant į tai, jog V. P. iš esmės neginčija, jog jam būnant automobilyje admi­nis­tra­ci­nio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje buvo avarinė situacija.

Skundo argumentai dėl neatitikimo tarp R. D. nurodytų aplinkybių, jog tarny­bi­nia­me automobilyje V. P. patvirtino, jog vairavo automobilį, ir G. Ž. parodymų, jog tarnybiniame automobilyje V. P. nieko apie įvykį nekabėjo, taip pat nėra esminiai, ir nesu­tei­kia pagrindo abejoti nukentėjusiojo ar liudytojų, pareigūnų parodymų tikrumu dėl paties įvykio ap­linkybių, be to, iš G. Ž. parodymų matyti, jog V. P. suprato dėl ko sodinamas į poli­ci­jos automobilį. Komisariate jam buvo paaiškinta, jog pristatytas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, tačiau, paprašius paaiškinti įvykio aplinkybes, sakė, kad nieko nepadarė, tačiau nemi­nė­jo, kad automobilį vairavo kitas asmuo.

Aukštesnysis teismas tai pat pažymi, jog, priešingai nei skunde teigia apeliantas, teismas įvertino ir nurodė išsamius argumentus, kodėl nesivadovauja V. P. teisinančiais įrodymais – paties apelianto, T. Z., R. L. bei K. P. parodymais, todėl skundo argumentai dėl teisės į teisingą teismą pažeidimų yra atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos duomenims. Apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino tiek paties V. P., tiek ir nurodytų liudytojų parodymus, nes šių asmenų parodymai nenuoseklūs, tarpusavyje nesutampa ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog tiek V. P., tiek ir R. L. teigė atsi­tik­ti­nai susitikę prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) apie vidurdienį ir tada V. P. paprašęs pavežti iki (duomenys neskelbtini), tačiau K. P. parodė, jog tą pačią dieną dar apie 10 val. ar anksčiau V. P. jai sakęs, kad jį paveš draugas. Be to, T. Z., nors ir nurodė matęs, kad V. P. sėda į automobilio galą, tačiau daugiau su V. P. jokių asmenų nematė, jis net nematė momento, kada automobilis išvažiavo ir kas jį vairavo, todėl šie parodymai yra neinformatyvūs ir nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Be to, pažymėtina ir tai, kad R. L. duodamas parodymus painiojosi, kur jis buvo nuvykęs, į (duomenys neskelbtini), ar į (duomenys neskelbtini), o jo parodymų, jog iš karto po įvykio jis palikęs draugą ir pėsčias nuėjęs (duomenys neskelbtini) link, kur vėliau susistabdęs pakeleivingą automobilį, nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys. Be to, šie duomenys prieštarauja išsamiems ir nuosekliems R. D. ir R. J. parodymams. Visa tai paneigia V. P. versiją, todėl apylinkės teismas, vertin­da­mas įrodymų visumą, pagrįstai V. P. parodymus, kad jis sėdėjo gale, vertino kaip nelogiškus ir prieštaraujančius ankstesniems jo parodymams, kad važiuodamas apeliantas reguliavo muziką. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tin­ka­mai įvertino byloje apklaustų asmenų parodymus ir pagrįstai nustatė, jog V. P. iš tiesų vairavo automobilį „NISSAN ALMERA“ teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Apeliantas skunde ginčija ne tik tai, kad jis vairavo transporto priemonę, tačiau taip pat nesutinka ir su tuo, jog buvo pats įvykis, teigia, jog byloje nenustatytas eismo įvykio mechanizmas, transporto priemonių apgadinimai. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą, kons­ta­tuo­ja, jog šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Nors V. P. neigė, jog juto susidūrimą, teigė, kad grojo muzika automobilyje, tačiau R. D., R. J. parodymai, o taip pat ir eismo įvykio vietos schema, kurioje pa­rei­gū­nai užfiksavo automobilių apgadinimus bei fotonuotraukos patvirtina tiek liudytojų R. D. bei R. J. nurodytą įvykio mechanizmą, jog stovintį „MAZDA“ automobilį kliudė pra­va­žiuo­jantis „NISSAN ALMERA“ automobilis, kuris nubraukė „MAZDA“ šoną bei užlenkė veidro­dė­lį, tiek ir tai, jog smūgis buvo pakankamai stiprus, kurį V. P. privalėjo pajusti. Tai rodo foto­nuo­traukose užfiksuoti braukiamo pobūdžio įbrėžimai besitęsiantys per visą „MAZDA“ au­to­mo­bilio šo­ną, šoniniame veidrodėlyje bei braukiamo pobūdžio nubrozdinimai „NISSAN AL­ME­RA“ dešinio šo­no priekiniame sparne bei durelėse, veidrodėlyje. Byloje „NISSAN ALMERA“ ap­ga­dinimai išma­tuoti liniuote ir, nors „MAZDA“ automobilio apgadinimai neišmatuoti, tačiau net vizualiai įvertinus ap­ga­di­nimų lokalizacijas („NISSAN“ automobilio dešinės pusės priekinio spar­no dalis, esanti iš karto virš rato bei besitęsiantys brėžimai tiek priekinių durelių viduriu ir „MAZDA“ au­tomobilio kairės pusės apgadinimai ties durelių viduriu, bei abiejų automobilių šoniniai veid­ro­dėliai) matyti, jog pagal aukš­tį jie sutampa ir šių duomenų pakanka konstatuoti, jog įvykis iš tiesų buvo ir būtent šio įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. „NISSAN AL­ME­RA“ kairiojo šono apgadinimai nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas, nes eismo įvykio mechanizmas pa­tvir­tina, jog „NISSAN AL­MERA“ su „MAZDA“ automobiliu kontaktavo tik vienu, tai yra dešiniu, šo­nu, todėl tai, kad neištirtos „NISSAN ALMERA“ kairio šono apgadinimo aplinkybės, sprendžiant V. P. atsakomybės dėl šio įvykio klausimą, nėra reikšminga.

Apeliantas skunde taip pat teigia, jog eismo įvykio schema tik menama, tačiau pažymėtina, jog eismo įvykio schema yra tik vienas iš įrodymų, ji įvertinta kartu su kitais įrodymais. Kadangi tai atitiko nuoseklius R. D. ir R. J. parodymus, teismas pagrįstai ja rėmėsi kaip pa­ti­ki­mu įrodymu. Be to, V. P. skunde nenurodo konkrečių šios schemos neatitikimų faktinėms aplinkybėms, o vien tai, kad ji nubraižyta iš liudytojų pasakojimų, ar galimai pareigūnams davus neteisėtą nurodymą liudytojams R. D. ir R. J. pasišalinti iš įvykio vietos ir vykti į policijos komisariatą, nepaneigia joje nurodytų faktų tikrumo.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog įrodinėjimas byloje negali būti beribis ir teismas turi kompetenciją spręsti dėl bylos duomenų pakankamumo. Šiuo atveju, aukštesnysis teismas kons­tatuoja, jog byloje nors ir automobilių neapžiūrėjo specialistai, „MAZDA“ automobilio apga­di­nimai neišmatuoti metro pagalba, aukščiau surinkti duomenys pakankami pagrįstai teigti, jog V. P. ne tik vairavo transporto priemonę, tačiau ir būdamas neatsargus apvažiuodamas stovinčią kitą tran­s­por­to priemonę – automobilį „MAZDA XEDOS“, jį kliudė ir apgadino. Apgadinimų pobūdis bei R. D. ir R. J. parodymai, kad jie jautė smūgį, yra pakankami teigti, jog V. P., net ir grojant muzikai negalėjo nesuprasti, jog buvo automobilių kontaktas. Be to, net ir sustabdžius V. P. ir jam paaiškinus, kad jis padarė eismo įvykį, o V. P. apžiūrėjus automobilį ir kaip jis pats teigia pamačius įbrėžimus, kas rodo, jog V. P. suprato buvus automobilių kontaktą, jis įvykio aplinkybių nesiaiškino ir sužinojęs, jog bus kviečiama policija, palikęs automobilį nuėjo. Šių aplinkybių visuma patvirtina, jog V. P. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, tai yra žino­da­mas, jog įvyko eismo įvykis, kad apgadintas automobilis ir suprasdamas pareigą išsiaiškinti įvykio aplinkybes užpildant eismo įvykio deklaraciją arba kviečiant policiją. Todėl V. P. veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal ATPK 130 str. 1 d.

Pažymėtina, jog šioje administracinio teisės pažeidimo byloje sprendžiamas būtent V. P. veiksmų atitikimo teisės aktams klausimas ir nesprendžiamas R. D. atsakomybės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimas, todėl išsamiau dėl šio skundo argumento nepa­si­sa­ko­ma, o skundo argumentai dėl pažeistos teisės į teisingą teismą, pažeistų administracinių teisės pa­žei­dimų bylų uždavinių bei pažeistos visų asmenų lygybės prieš įstatymą principų yra atmetami kaip nepagrįsti.

Nors V. P. ir R. L. teigė, jog jau važiuojant į (duomenys neskelbtini) V. P. vartojo alko­ho­linius gėrimus, tačiau tokia aplinkybė V. P. neinkriminuota, o R. L. bei V. P. pa­rodymai dėl alkoholio vartojimo važiuojant į (duomenys neskelbtini) bei R. L. vairavimo pripažinti nepa­tikimais ir pagrįstai įvertinti kritiškai, todėl nesant kitų patikimų duomenų dėl V. P. vairavimo būnant neblaiviam, bei esant neginčytiniems duomenims, jog po veikos padarymo praėjus daugiau nei 1 val. laiko V. P. nustatytas 3,05 promilių neblaivumas, V. P. pats pripažino var­to­jęs alkoholį po įvykio, jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 126 str. 4 d.

Kadangi byloje remiantis aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, jog V. P. vairavo transporto priemonę ir nepateikė jos dokumentų policijos pareigūnams, jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas taip pat ir pagal ATPK 1241 str. 7 d.

Administracinės nuobaudos V. P. skirtos nepažeidžiant ATPK 20 str. numatytų tiks­lų bei vadovaujantis ATPK 30 str. įtvirtintais reikalavimais. Teismas nustatydamas nuobaudų dy­džius pagrįstai atsižvelgė tiek į padarytų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį, tiek ir pažeidėjo pa­vo­jingumą, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir pagrįstai skyrė sankcijų vidurkius atitinkančias nuobaudas.

Skunde apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe ne­pri­pažino to, jog žala nukentėjusiajam atlyginta, ir aiškiai nenurodė kaip vertina pažeidėjo as­me­ny­bę. Byloje V. P., K. P., R. D. parodymais bei pareiškimu (b. l. 66) nu­sta­tyta, jog žala nukentėjusiajam iš tiesų atlyginta. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog tai padarė ne pats pa­žeidėjas, o jo žmona. Todėl šios aplinkybės teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę len­g­vi­nančia, nes ATPK 31 str. 1 d. 2 p. numato, jog atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą len­gvina aplinkybė kai kaltininkas savo noru atlygina nuostolį ar pašalina padarytą žalą. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nors V. P. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau pra­eityje ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus ir aiškiai nurodė, jog tai pažeidėją neigiamai charakterizuoja, kaip asmenį, linkusį ignoruoti KET reikalavimus ir ne­draus­mingą vairuotoją, kas rodo didesnį pažeidėjo pavojingumą.

Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo teigiama šeiminė ir darbo charakteristika nepersveria neigiamos jo, kaip eismo dalyvio charakteristikos, todėl darytina išvada, jog V. P. paskirtos nuo­baudos nėra aiškiai per griežtos, atitinka veikų ir pažeidėjo pavojingumą. Galutinė adminis­tra­ci­nė nuobauda nepažeidžiant įstatymo (ATPK 33 str. 2 d.) reikalavimų paskirta sankcijos, nustatytos už sunkiausią iš padarytų pažeidimų (ATP 130 str. 1 d.) ribose ir sutampa su griežčiausia iš pas­kir­tų­jų nuobaudų, todėl laikytina, jog yra teisinga ir būtina bei pakankama pasiekti ATPK 20 str. įtvir­tintus nuobaudos tikslus.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog pripažindamas V. P. kaltu pagal ATPK 1241 str. 7 d., 126 str. 4 d., 130 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nus­ta­tyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kuriais pagrindė savo išvadas. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasis ATPK 30212 str. 1 d. 1 p. teisėjas

n u t a r i a :

V. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas              Viktoras Preikšas