Nr. DOK-1385 

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00306-2022-2 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė), 

susipažinusi su 2025 m. balandžio 7 d. paduotu atsakovų G. B. ir B. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Atsakovai G. B. ir B. B. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Ladavas“, MB „Uderna“, UAB „Vlastona“ ieškinius atsakovams G. B. ir B. B. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas, likviduojama dėl bankroto UAB „Plienas“.

Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškovių MB „Uderna“, UAB „Ladavas“ ir UAB „Vlastona“ ieškinius tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų G. B. ir B. B. ieškovei MB „Uderna“ 106 200 Eur žalos atlyginimą, ieškovei UAB „Ladavas“ 161 431,96 Eur žalos atlyginimą ir ieškovei UAB „Vlastona“ 109 670,31 Eur žalos atlyginimą, taip pat ieškovėms priteisė 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistų sumų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. vasario 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą.

Kasaciniu skundu atsakovai G. B. ir B. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 28 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinius atmesti. 

Atsakovų kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuspręsdami dėl veiksmų, kuriuos atliekant esminę reikšmę turėjo neįtrauktų į bylą asmenų – likviduojamos dėl bankroto UAB „Plienas“ (toliau – ir Bendrovė) kreditorių UAB „Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos, Bendrovės restruktūrizavimo administratoriaus ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Klaipėdos apygardos teismo, – pareigų valia, neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pasisakė dėl šių asmenų materialiųjų pareigų, o tai sudaro absoliutų sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 266 straipsnis ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Būtent Bendrovės didžiausi kreditoriai UAB „Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija“ bei Valstybinė mokesčių inspekcija kreditorių komitete priėmė esminius sprendimus dėl turto pardavimo ir kainos nustatymo, o jais remiantis abiejų instancijų teismai būtent ir konstatavo atsakovų civilinę atsakomybę. Būtent Bendrovės restruktūrizavimo administratorius A. R. turėjo įstatyminę pareigą prižiūrėti restruktūrizuojamos įmonės veiklą bei nenustatęs atsakovų veiklos trūkumų davė sutikimą Bendrovės sudaromiems sandoriams (konkrečiai, dėl sandėlio (duomenys neskelbtini) pardavimui). Neištyrę restruktūrizavimo planų/konkrečių sutikimų dėl sandorių sudarymo, iš kurių ieškovės grindžia atsakovų atsakomybę, teismai neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias asmenų teisę į nešališką teismą (CPK 21, 64-66 straipsniai). Teismai neužtikrino, kad bylos pirmąja instancija nenagrinėtų Klaipėdos apygardos teismas, tvirtinęs šioje byloje nurodomus Bendrovės veiksmus sandoriams atlikti, iš kurių teismai, įskaitant ir Klaipėdos apygardos teismą, nagrinėjusį bylą pirmąja instancija, ir kildino atsakovų civilinę atsakomybę. 

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, įtvirtinančias kreditorių teisę reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo tik likvidavus ir išregistravus bankrutavusią įmonę (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalis), ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią pasibaigus juridiniam asmeniui dėl bankroto nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). 

4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo (CK 6.246–6.249 straipsniai), nukrypo nuo susijusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Priešingai negu nurodė teismai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) nemokumo administratoriaus nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019), o tokių asmenų atsakomybė galima tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas. Nutartyje dėl UAB „Plienas“ tyčinio bankroto asmenys, atsakingi už Bendrovės tyčinį bankrotą, nustatyti nebuvo, o kaltės klausimai turėjo būti sprendžiami būtent šioje civilinėje byloje. Tačiau teismai apskritai neanalizavo bendrovės vadovo atsakomybės taikymo galimybių restruktūrizavimo proceso metu, nevertindami, kad restruktūrizavimo metu bendrovės vadovas nepriima sprendimų dėl nekilnojamojo turto pardavimo, o tik vykdo priimtus kreditorių sprendimus bei kreditorių ir teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą. 

5. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl prievolės solidarumo, įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės bei subjektyvaus bendrininkavimo, taikydami atsakovų atžvilgiu visa apimtimi solidariąją civilinę atsakomybę, neatsižvelgdami į reikalavimą įvertinti, kodėl taikoma solidari, o ne dalinė civilinė atsakomybė. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, prievolių atveju galioja priešinga prezumpcija – jog prievolė yra dalinė, jeigu neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-421/2024). Juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams; be to, solidarioji atsakomybė taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga). Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl taikoma ji ir netaikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020). Teismai nevertino, kuriuos konkrečiai veiksmus atliko atsakovas ir kuriuos atsakovė. Teismai, pripažinę atsakovų civilinę atsakomybę, turėjo vertinti, kokia konkrečia dalimi ieškovės nurodomų sandorių ir, atitinkamai, jais sukeltos žalos kontekste turėtų atsakyti atsakovė, tačiau to nepadarė. 

6. Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų sąsajumo vertinimą (CPK 180, 188, 189 straipsniai), nes nepagrįstai neiškvietė kaip liudytojus asmenis – didžiausio kreditoriaus, dariusio esminę įtaką sprendimų dėl Bendrovės turto pardavimo ir kainos nustatymo, atstovus, nors šioje civilinėje byloje teismai savo sprendimais priteisė iš atsakovų didelės vertės turtinius reikalavimus, grindžiant išvadas būtent šiais sandoriais. Taip buvo užkirstas kelias į bylą pateikti duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės klausimo. Taip teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios kriterijus sprendžiant dėl įrodymų atitikties sąsajumo reikalavimui ir dėl lygybės principo vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-378/2024). 

7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme dėl vėliau iškilusios būtinybės juos pateikti. Po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iškilo būtinybė priimti į bylą naujų įrodymų duomenis apie realią Bendrovės finansinę padėtį, kuri paneigia Bendrovės kreditorių teisę reikšti tiesioginius ieškinius. 

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Kadangi kasacinį skundą atsisakoma priimti, tai prašymas sustabdyti skundžiamų sprendimo ir nutarties vykdymą nenagrinėjamas.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti K. B. 2900 (du tūkstančius devynis šimtus) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. balandžio 3 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 348, kodas ZO18770.

Grąžinti K. B. 905 (devynis šimtus penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. balandžio 4 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 349, kodas ZO18745. 

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.        

Teisėjai Algirdas Taminskas 

                                                                                                   Jūratė Varanauskaitė 

        Dalia Vasarienė