Administracinė byla Nr. eI2-2716-596/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03378-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.5;55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Vitos Valeckaitės,
dalyvaujant atsakovo atstovei O. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėja M. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas arba VSDFV Vilniaus skyrius) 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas M. K.” (toliau – VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba Fondo valdyba)
2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5819 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1111“ (toliau – VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. -1986 m. sausio 6 d.,
1986 m. gegužės 8 d. -1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpius pareiškėjai akcinėje bendrovėje „Ekranas“ (toliau – AB „Ekranas“ arba Panevėžio gamykla „Ekranas“) atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2019 m. gegužės 31 d. priimtu sprendimu atsakovas pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos skyrimo už darbą AB „Ekranas“ ypatingomis darbo sąlygomis netenkino. Pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2019 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą pareiškėjos skundo netenkinti. Atsakovo sprendimas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas)
62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nėra dirbusi darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2. Į pareiškėjos darbo ypatingomis darbo sąlygomis laiką neįskaityti laikotarpiai, kai ji dirbo AB „Ekranas“: 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. -1986 m. sausio 6 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja),
1986 m. sausio 7 d. - 1986 m. gegužės 7 d. pagalbine darbininke ir 1986 m. gegužės 8 d. - 1986 m. rugpjūčio 27 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja), nes šie darbai nenurodyti nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2; nuo 1983 m. vasario 5 d. - 1984 m. birželio 11 d., 1986 m. gegužės 28 d. -
1987 m. rugsėjo 30 d., kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose, nes darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo
62 straipsnio 11 dalis).
Su atsakovo ir VSDFV priimtais sprendimais pareiškėja nesutinka teigdama, kad minėti sprendimai yra formalūs, nepagrįsti ir neteisėti, kadangi pareiškėja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. –
1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. -1986 m. sausio 6 d., 1986 m. gegužės 8 d. -
1986 m. rugpjūčio 27 d., t. y. 5 metus 3 mėnesius 2 dienas, yra išdirbusi stiklo šlifuotoja (graviruotoja).
Atkreipia dėmesį į tai, kad analogišku atveju 2019 m. kovo 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 yra pripažinęs, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigybė ir darbo pobūdis atitiko Sąraše Nr. 1 nurodytą darbo pobūdį, todėl pareiškėjos dirbtas analogiškas darbas turi būti įskaitytinas į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.
Teigia, kad pareiškėjos stiklo gaminių šlifuotojos (pareigybės pavadinimas vėliau pakeistas į stiklo graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitiko Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“, o tai, kad šis darbas atitinka Sąrašo Nr. 1 nurodytus darbus, patvirtina analogiškame teisiniame ginče 2019 m. kovo 6 d. priimta LVAT nutartis administracinėje byloje
Nr. A-101-552/2019.
Pareiškėja paaiškina, kad dirbo pirmame stiklo ceche, 113 bare (tai plataus vartojimo gaminių baras), pūstų stiklo (krištolo) indų gamyboje, namų apyvokos taurelių, taurių, vazų, vazelių ir pan. apdailintoja (šlifuotoja, graviruotoja, nes graviravo, šlifavo, poliravo, raižė su deimantiniu disku). Norint dirbti minėtą darbą, buvo būtina periodiškai tikrintis sveikatą kasmet, kadangi darbas buvo susijęs su švininio ir barinio krištolo stiklo dulkėmis ir besisukančiais abrazyviniais diskais. Pūstų stiklo gaminių apdailinimas (šlifavimas, graviravimas) vyko rankiniu būdu, valdant elektrines stakles su ašimi ant kurių pareiškėja prisukdavo deimantinius diskus su raktu ir varžtu. Pareiškėjai su pirštinėmis dirbti nebuvo įmanoma, plaukai turėjo būti surišti taip, kad neapsuktų diskas. Apdailintoja dirbti buvo rizikinga sveikatai ne tik dėl to, kad pareiškėja prisikvėpuodavo stiklo dulkių, bet ir todėl, kad būdavo momentų, jog išslysdavo indai iš rankų, atsisukdavo varžtai, nušokdavo diskai. Deimantinių diskų diametras buvo nuo 2 iki 8 mm. Sandėlininkai pareiškėjai pateikdavo išpūstus krištolo pusfabrikačius, kuriuos ji apdailindavo (suteikdavo prekinę išvaizdą), t. y. ant išpūstų stiklo gaminių piešdavo piešinius pieštukais, steklografais, o tada išrėždavo ant krištolo nuo 1 mm iki 5 mm linijas. Besisukančius deimantinius diskus pačiai pareiškėjai tekdavo ir užgaląsti. Apdailinant švininio, barinio krištolo stiklą būdavo daug stiklo dulkių. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) dirbdavo dviem pamainomis, po 40 darbuotojų, o staklės stovėjo viena už kitos. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) ir poliruotojos buvo tose pačiose patalpose. Atviros patalpos buvo su gaminių poliravimo rūgštimis. Darbo metu buvo naudojamos guminės prijuostės, respiratoriai, skarutės. Pareiškėja už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis nemokamai gaudavo pieną, pektiną, taip pat buvo mokami papildomi priedai prie atlyginimų už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas ir buvo suteikiamos ilgesnės atostogos (daugiau nei 28 kalendorinės dienos). Viešai prieinamoje literatūroje nurodoma, kad krištolo sudėtyje buvo bario ir švino oksido, turinčių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, todėl akivaizdu, jog pareiškėjai darbo aplinkoje šlifuojant (graviruojant) krištolo stiklą, buvo bario ir švino dalelių, kurios kenksmingos žmogaus sveikatai. Taigi, pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotojos“ ir „stiklo gaminių graviruotojos“ darbas buvo tiesiogiai susijęs su išpūstų stiklo gaminių apdailinimu. Stiklo gaminį šlifuoti reiškia stiklo paviršių gludinti, tobulinti, gerinti, o stiklą raižyti – tai raižikliais raižyti reljefinį arba įgilintą piešinį stikle. Taigi, stiklo šlifavimas, graviravimas iš esmės atitinka stiklo gaminių apdailinimą, todėl pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotojos“ ir „stiklo gaminių graviruotojos“ darbas atitiko „išpūstų dirbinių apdailininkas“ darbą, nurodytą Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.
Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir nurodo, jog LVAT yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, kurių iki 1995 m. sausio 1 d. atliekamos darbo funkcijos buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, papildomas socialines garantijas, aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė vadovautis Lietuvoje galiojusiais Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, tačiau VSDFV teritoriniams skyriams minėtų sąrašų privaloma laikytis tik tiek, kiek yra pripažįstama, kad į juos expressis verbis įrašytų pareigybių darbo aplinkoje vyravo sveikatai kenksmingi ir pavojingi rizikos veiksniai. Lietuvos teismų praktikoje dėl kompensacijos skyrimo už darbą ypatingomis sąlygomis laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis), kas reiškia, jog pareigų pavadinimas gali nesutapti arba gali būti ir iš kelių ar keliolikos žodžių, tačiau privalu išsiaiškinti, ar asmuo dirbo Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2 numatytus darbus, o ne aklai vadovautis formalia situacijos samprata ir nurodytomis pareigybėmis.
Cituoja Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422 40.1. punktą ir teigia, jog sprendžiant, ar pareiškėja dirbo ypatingomis sąlygomis, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turi vadovautis ne pareigybių aprašymais, kurie gali būti neteisingai arba nevisiškai tiksliai įvardinti, bet visų pateiktų dokumentų visuma, patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, siekianti išsiaiškinti faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. darbuotojo darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį), o ne įrašytą pareigybę darbo knygelėje.
Teigia, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, kadangi lingvistiškai vertino darbo knygelėje įrašytą pareigybę, o ne faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbuotojo darbo aplinką), taip pat ignoravo 2019 m. kovo 6 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, kurioje pripažinta, kad pareiškėjos bendradarbės V. B. dirbtas stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitinka Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.
Pažymi, jog pareiškėja buvo pateikusi ir rašytinį įrodymą – AB „Ekranas“ direktoriaus įsakymo Nr. 148-K kopiją, iš kurio turinio aiškiai matyti, kad pareiškėja su V. B. buvo bendradarbės, dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare, pūstų stiklo (krištolo) indų gamyboje, namų apyvokos taurelių, taurių, vazų, vazelių ir pan. apdailintojomis (šlifuotojomis, graviruotojomis), todėl akivaizdu, kad pareiškėja dirbo analogišką darbą, kaip ir minėta jos buvusi bendradabė, ir jų dirbtas darbas taip pat atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytus darbus. Tačiau tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo nepripažino pareiškėjos dirbto stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) darbo pagal Sąrašą Nr. 1. Pareiškėjos teigimu, skundžiamus sprendimus priėmę subjektai nesiaiškino reikšmingų kompensacijos už ypatingas sąlygas skyrimui aplinkybių, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos, stiklo graviruotojos pareigos nėra įvardytos Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, todėl darbo stažas kompensacijai gauti neskaičiuojamas.
Atkreipia dėmesį, kad atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui yra žinoma, kad
AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojams (graviruotojams) buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo į tai visiškai neatsižvelgė, nors administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis.
Nurodo, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Darbo įstatymų kodekso (toliau – LTSR Darbo įstatymų kodeksas), galiojusio nuo 1973 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. 181 straipsnyje buvo numatytos priemonės kenksmingomis sąlygomis dirbantiems asmenims (pieno ir kito gydomojo maisto davimas), papildomos atostogos (78 straipsnis), didesnis darbo apmokėjimas (94 straipsnis).
Teigia, jog pareiškėja atliko darbą kenksmingomis sąlygomis, tačiau tai, kad jos pareigos neatitiko Sąrašo Nr. 1, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai konstatavo remdamiesi gramatiniu pareigybės pavadinimu darbo knygelės įrašo pagrindu, todėl tokie vertinimai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis stiklo, porceliano gamybos srityje darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.
Pažymi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio LTSR Darbo įstatymų kodekso
191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl mano, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis, įrašai darbo knygelėse neatspindėjo realios padėties, todėl ir pareiškėjos darbo knygelėje galėjo būti neteisingai nurodoma pareigybė.
Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir teigia, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimti skundžiami sprendimai prieštarauja aptartai teismų praktikai, yra neteisingi, prieštaringi ir nelogiški.
Be to, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ir teigia, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo remtis jiems žinomo teismo precedentu, t. y. 2019 m. kovo 6 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra tapačios.
Pareiškėja skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).
Pareiškėja ir jos atstovai į teismo posėdį, apie kurio datą, laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, neatvyko, gautas pareiškėjos atstovo advokato Antano Danieliaus prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama pareiškėjai ir jos atstovams nedalyvaujant.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670. Pagal šių teisės aktų nuostatas teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki
1990 m. kovo 11 d.).
Paaiškina, kad pareiškėja 2019 m. balandžio 10 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją, kuris, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nėra dirbusi darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2. Į pareiškėjos darbo ypatingomis darbo sąlygomis laiką neįskaityti laikotarpiai, kai ji dirbo AB „Ekranas“: 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. -1986 m. sausio 6 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja), 1986 m. sausio 7 d. - 1986 m. gegužės 7 d. pagalbine darbininke ir 1986 m. gegužės 8 d. - 1986 m. rugpjūčio 27 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja), nes šie darbai nenurodyti nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2; nuo 1983 m. vasario 5 d. - 1984 m. birželio 11 d., 1986 m. gegužės 28 d. - 1987 m. rugsėjo 30 d., kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose, nes darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis).
Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą dėl atsisakymo skirti kompensaciją apskundė Fondo valdybai, kuri 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pagrįstai minėtą sprendimą naikinti atsisakė, motyvuodama, kad tam nėra teisinio pagrindo.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad jis privalėjo atsižvelgti į 2019 m. kovo 16 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 suformuotą praktiką, nes minėta nutartis teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims ir nėra privaloma valstybės institucijoms. Pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą buvo vertinami liudytojų parodymai, AB „Ekranas“ bankroto administratoriaus parengtos pažymos apie tos bylos pareiškėjos darbą kenksmingomis sąlygomis duomenys, minėtos administracinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, pagal kuriuos teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Iki 1995 m. sausio 1 d. pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis
1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją turi darbininkai ir tarnautojai: vyrai – sulaukę 60 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą; moterys – sulaukusios 55 metų ir turinčios ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą.
Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje ir Pensijų įstatymo 62 straipsnyje, nurodo, kad kompensacijos pradėtos skirti ir mokėti nuo 1995 m. sausio 1 d., kadangi nuo šios datos įsigaliojęs Pensijų įstatymas panaikino visas iki tol buvusias lengvatas skiriant pensijas, tarp jų – ir galimybę gauti pensiją anksčiau, dar iki sukankant senatvės pensijos amžių – lengvatinę pensiją. Kaip nurodė pirmiau, būtent tokia galimybe iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki 1994 m. gruodžio 31 d.) galėjo pasinaudoti kenksmingomis sąlygomis dirbę asmenys. Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2 buvo nustatytas baigtinis gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę pasinaudoti galimybe išeiti į pensiją anksčiau. Nuo
1995 m. sausio 1 d. asmenims, kurie iki pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimo jau buvo įgiję teisę gauti lengvatinę pensiją (t. y. buvo tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka įgiję visą reikalaujamą stažą, dirbdami kenksmingomis sąlygomis), bet dėl amžiaus nespėjo šia teise pasinaudoti, buvo pradėtos skirti ir mokėti kompensacinės išmokos – kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Kaip ir iki 1994 m. gruodžio 31 d., taip ir šiuo metu, nustatant, ar asmuo įgijo teisę gauti kompensaciją, vadovaujamasi Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2 ir SSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio komiteto ir Visasąjunginės Profesinių Sąjungų Centro Tarybos (toliau – VPSCT) Sekretoriato išaiškinimais dėl Sąrašų taikymo. Pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nustatantį teisę gauti kompensacijos dalį, asmenys, kurie dėl amžiaus iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis, yra geresnėje padėtyje, nei asmenys, kurie Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę – senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis jiems nebuvo skiriamos.
Pažymi, jog pagal pareiškėjos kompensacijos bylos dokumentus, 1979 m. rugsėjo 19 d. –
1987 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu ji dirbo AB „Ekranas“. 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. –
1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais ji dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Šios pareigybės neįtrauktos į Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, todėl minėti laikotarpiai negali būti įskaityti į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti.
Akcentuoja, jog pareiškėja 2019 m. liepos 16 d. skunde Fondo valdybai teigė, kad stiklo gaminių šlifuotojo ir stiklo graviruotojo darbas AB „Ekranas“ atitiko sąrašą Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas, tačiau šį teiginį patvirtinančių dokumentų ji nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei Fondo valdybai.
Nesutikdamas su pareiškėjos argumentais, teigia, jog ginčo, kuris buvo sprendžiamas LVAT administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, ir pareiškėjos keliamo ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl Fondo valdyba nusprendė, jog pareiškėjos argumentas įskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti 1979 m. spalio 1 d. – 1986 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpį, atsižvelgus į teismų suformuotą praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas. Darbų, nurodytų Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėja nedirbo, Fondo valdyba nustatė, jog pareiškėja neturi teisės gauti kompensaciją. Todėl Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją ir kad tenkinti pareiškėjos 2019 m. liepos 16 d. skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą, įskaityti į jos darbo laiką kompensacijai gauti 1979 m. spalio 1 d. – 1986 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpį ir paskirti kompensaciją nėra teisinio pagrindo.
Pažymi, kad pareiškėjos darbo 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d.,
1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais trukmė yra 5 metai 3 mėnesiai 2 dienos. Taigi net tuo atveju, jei minėtais laikotarpiais pareiškėja būtų dirbusi darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, teisės į kompensaciją ar jos dalį ji vis tiek neturėtų, nes 5 metų 3 mėnesių 2 dienų nepakanka kompensacijai skirti, o 1988-1994 m. laikotarpiu, pagal kurį galėtų būti nustatyta jos teisė į kompensacijos dalį, ji Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nedirbo.
Nurodo, jog visi rašytiniai dokumentai – pareiškėjos darbo knygelių įrašai, AB „Ekranas“ gamyklos direktoriaus 1981m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 227-K, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, paneigia skundo teismui teiginius, kad pareiškėja dirbo apdailininke.
Dar kartą akcentuoja, jog pareiškėja jokių dokumentų, paneigiančių jos darbo knygelėje padarytus įrašus arba patvirtinančių, kad ji dirbo apdailininke, nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei Fondo valdybai, nei teismui. Pažymi, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją, o tik tie, kurie atitinkamą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2.
Cituoja LTSR Darbo įstatymų kodekso 191 straipsnio 1 §, pažymi, kad Darbo komiteto ir VPSCT Prezidiumo 1978 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtintas Moterims draudžiamų sunkių ir kenksmingų darbų, profesijų ir darbų sąrašas, taip pat nustatytos minėto Sąrašo taikymo sąlygos ir tvarka“ ir teigia, kad darbai AB „Ekranas“ nepriskirtini požeminiams darbams, kad Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytus darbus kenksmingomis darbo sąlygomis dirbusiems asmenims Pensijų įstatymo 62 straipsnyje nustatytos lengvatos ne tik vyrams, bet ir moterims, ir tai paneigia pareiškėjos teiginius, kad „moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir įrašai pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės“.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio datą, laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti kompensaciją dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis bei VSDFV sprendimo, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjos skundo dėl atsakovo sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjos ir atsakovų atstovų paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2019 m. balandžio 10 d. prašymu dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo, kuriuo prašė skirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1987 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį AB „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas, kurios atitinka Sąrašą Nr. 1.
VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas M. K.“ atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją, nes ji neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse. VSDFV Vilniaus skyrius minėtu sprendimu nustatė, kad pareiškėja iki 1994 m. gruodžio 31 d. nėra dirbusi darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2. Į pareiškėjos darbo ypatingomis darbo sąlygomis laiką neįskaityti laikotarpiai, kai ji dirbo AB „Ekranas“: 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d.,
1984 m. birželio 11 d. - 1986 m. sausio 6 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja),
1986 m. sausio 7 d. - 1986 m. gegužės 7 d. pagalbine darbininke ir 1986 m. gegužės 8 d. - 1986 m. rugpjūčio 27 d. stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja), nes šie darbai nenurodyti nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2; 1983 m. vasario 5 d. - 1984 m. birželio 11 d., 1986 m. gegužės 28 d. - 1987 m. rugsėjo 30 d., kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose, nes darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę.
Pareiškėja 2019 m. liepos 16 d. kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir paskirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpius AB „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas, kurios atitinka Sąrašą Nr. 1.
Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5820 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1111“ nusprendė, kad tenkinti pareiškėjos 2019 m. liepos 16 d. skundo reikalavimus nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjos darbo knygelėje KT-I Nr. 0341535 nurodyta, jog ji Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d. dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja.
Iš Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos matyti, kad gamyklos „Ekranas“ cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo.
Iš Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktoriaus 1981 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 227-K „Apie stiklo cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių baro darbininkų specialybių pakeitimą“ § 1 matyti, jog Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, pagrindas: darbų ir darbininkų vieningas tarifinis kvalifikacinis žinynas
1969 m. laida Nr. 44.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnyje ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422) (toliau – Nuostatai), 41.1 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.
Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalį gauti kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas suteikiama teisė asmenims, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo paskirta senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas, taip pat asmenims, kuriems užsienio valstybėje nebuvo mokama pensija arba kitokia nuolatinio pobūdžio kompensacinė išmoka už darbą ypatingomis sąlygomis ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti socialinio draudimo pensiją šiems asmenims suteikiama bendra šiame įstatyme nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų Sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 2: vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už
10 metų
Nuostatų 41.1. papunktyje nustatyta, kad kompensacijos asmenims, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2–4 dalyse nustatytą laiką darbus, numatytus atitinkamuose Lietuvoje galiojusiuose darbų ir profesijų Sąrašuose, skiriamos ir mokamos šia tvarka: vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąraše Nr. 1, patvirtintame buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą už 10 metų.
Vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.
Pareiškėja teigia, kad ji 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais dirbdama stiklo gaminių šlifuotoja (vėliau - stiklo gaminių graviruotoja), realiai dirbo kenksmingomis sąlygomis Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus prasme ir faktiškai atitinka šio skyriaus 1 punkte nurodytą „Išpūstų dirbinių apdailininko“ pareigybę. Vadovaujasi Nuostatų 40.1. papunkčiu ir teigia, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turi vadovautis ne pareigybių aprašymais, kurie gali būti neteisingai arba nevisiškai tiksliai įvardinti, bet visų pateiktų dokumentų visuma, patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis siekianti išsiaiškinti faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. darbuotojo darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį), o ne įrašytą pareigybę darbo knygelėje.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog jos darbas gamykloje „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą, ir nurodo, kad 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. –
1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais, kai pareiškėja dirbo AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja, į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas, nes šios pareigybės nenurodytos nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2.
Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtinas LVAT sprendimas analogiškoje administracinėje bylose, kurioje ratio decidendi iš esmės sutampa bei kurioje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai.
LVAT teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog sprendžiant dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas suteikimo ir vertinant dirbtą darbą, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvoje galiojusiais Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, kurie buvo patvirtinti buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pagal Sąrašo Nr. 1 XV skyrių „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkto nuostatas išvardintos pareigybės, siejamos su stiklo gamyba. LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 ir 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje A-1062-756/2015 nurodė, jog sąrašai įvardija tik pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindami pareigybei priskiriamų funkcijų. Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėja galėtų įgyti nustačius, kad ji atitinkamą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 1 numatytą darbą, nors jos pareigybė ir skyrėsi nuo išvardintų Saraše Nr.1. Be kita ko, LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės panašų ginčą, pažymėjo, jog patvirtintos formos darbo knygelės rekvizitai nereikalavo nurodyti darbuotojo profesiją, ar tiksliai įvardinti darbuotojo pareigas pagal atitinkamų pramonės šakų specifiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2336/2011; 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015).
LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Sąraše Nr. 1), neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1062-756/2015.
Kaip jau minėta, pareiškėja AB „Ekranas“ 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Teismo posėdyje apklausta liudytoja V. B. patvirtino, kad kartu su pareiškėja nuo 1979 m. dirbo kartu Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Ji dirbo nuo 1970 m. rugsėjo 21 d. iki 1986 m. rugsėjo 8 d. apdailintoja A pamainoje, pareiškėja dirbo iki 1986 m., tik kitoje pamainoje. Kiekvienoje pamainoje dirbo po 11 žmonių. 1986 m. gamykla buvo uždaryta. Darbo sąlygos buvo kenksmingos, nes į krištolo masę buvo dedamas švinas. Jos raižydavo, graviruodavo gaminį, todėl pasklisdavo dulkės, kurios patekdavo į plaučius. Kartu su dulkėmis į plaučius patekdavo ir švinas. Darbo metu jos dėvėjo kaukes, tačiau dulkių buvo labai daug, o ventiliatoriaus nebuvo. Tokiomis pačiomis sąlygomis dirbo ir pareiškėja. Dėl kenksmingų darbo sąlygų nemokamai gaudavo pieno, atostogos būdavo prailgintos. Darbo knygelėse nurodyta, jog dirbo šlifuotojomis, graviruotojomis: vienos piešė ant gaminio, kitos jį raižydavo gaminį, tačiau visos dirbo vienodą darbą, todėl kuo skyrėsi apdailininkės ir šlifuotojos, nežino. Be to, iš į bylą pateiktos 1980 m. balandžio 3 d. Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus įsakymo Nr. 148-K kopijos matyti, kad pareiškėja su V. B. nuo 1979 m. dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare, stiklo gaminių šlifuotojomis.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį, kad iš AB „Ekranas“ direktoriaus
1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos matyti, kad gamyklos „Ekranas“ cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo ir pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo (pastarosios pareigybės pavadinimas nuo
1981 m. liepos 1 d. pakeistas į „stiklo graviruotojas“). Atsižvelgiant į tai, mano, kad skyrėsi ir šiose pareigybėse dirbusių asmenų darbo pobūdis, todėl nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog jos darbas AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą.
Iš į bylą pateiktos darbo knygelės matyti, kad pareiškėja dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d., teismo posėdyje liudytoja V. B. patvirtino, kad kartu su pareiškėja AB „Ekranas“ minėtu laikotarpiu dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra pripažinusi, kad 1979 m. rugsėjo 21 d. - 1986 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjos V. B. darbas stiklo gaminių šlifuotoja ir graviruotoja iš esmės atitiko Sąrašo Nr.1 XV skyriaus 1 punkte nurodytas išpūstų gaminių apdailininko pareigas, todėl šio darbo laikotarpis turėtų būti pripažintas suteikiančiu teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, teismo praktiką panašioje byloje, nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais ir daro išvadą, kad pareiškėjos darbas AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą.
Vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką, t.y. 7,5 metų dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988-1994 m.; jei reikia išdirbti 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986-1994 m.; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta
1983-1994 m.; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta
1980-1994 m.; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta
1978-1994 m.
Kaip minėta, iš į bylą pateiktos pareiškėjos darbo knygelės įrašų matyti, kad pareiškėja dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d. Kitų darbų, suteikiančių teisę į kompensaciją, pagal pateiktus dokumentus, pareiškėja nedirbo. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog visas pareiškėjos stažas ypatingomis sąlygomis yra 5 metai 3 mėnesiai ir 2 dienos (neįskaityti 1983 m. vasario 5 d. - 1984 m. birželio 11 d. ir 1986 m. rugpjūčio 28 d. - 1987 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiai, kuomet pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nes darbo laikas kompensacijai gauti apsakaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įsatymo 62 straipsnio 11 dalis), t. y. nepakankamas kompensacijai gauti, o 1988-1994 m. laikotarpiu pareiškėja nedirbo ypatingomis darbo sąlygomis, kaip to reikalauja įstatymas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 41.1 papunkčio reikalavimais, daro išvadą, jog VSDVF Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.
Kadangi VSDVF Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 10.12) VPE_SP5-1111 ir VSDFV 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5819 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti, remiantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja skunde suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijai, nurodydama, jog skiriant kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas vieniems asmenims skaičiuijamas darbo stažas iki par 1944 m. gruodžio 31 d., o kitiems asmenims - 1988 - 1994 m. laikotarpiu, nors tarp šių asmenų nėra jokių skirtumų.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal
ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl minėto įstatymo nuostatų neteisingumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Pensijų įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.
Pareiškėja skunde taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą atmetus, sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jolita Rasiukevičienė
Henrikas Sadauskas
Vita Valeckaitė