Baudžiamoji byla Nr. 2K-276/2006

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija

                                                                      1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. balandžio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

gynėjams advokatams I. Brazlauskui, B. Strimaitytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. ir M. J. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus laisvės atėmimu aštuoniolikai metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2001 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniolikai metų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, V. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

M. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 14 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. V. ir M. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

 

V. V. ir M. J. nuteisti už tai, kad 2004 m. liepos 23 d., apie 22.00 val., Biržų rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti V. V. Z. turtą, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. abu nunešė nukentėjusįjį į statomą pastatą ir sudavė pagaliu bei kumščiais apie 67 smūgius į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas ir taip padarė kraujosruvas galvos, krūtinės ląstos, nugaros, kojų srityse, paviršinius daugybinius odos nubrozdinimus, krūtinkaulio bei dešiniųjų IV, V, VI, VII, VIII, taip pat kairiųjų VI, VII, VIII šonkaulių lūžius, krūtininio III stuburo slankstelio ištiestinį lūžį. Dėl to išsiliejo kraujas dešiniojoje krūtinplėvės ertmėje, nutrūko nugaros smegenys ir, išsivysčius trauminiam šokui bei ūmiai mažakraujystei, nukentėjusysis mirė. Taip V. V. ir M. J. dėl savanaudiškų paskatų, ilgu mušimu ir daugybinių smūgių sudavimu sukeldami nukentėjusiajam dideles kančias, t. y. itin žiauriai tyčia nužudė dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio esantį bejėgiškos būklės V. V. Z. bei pagrobė 89,70 Lt vertės jo turtą, o V. V. dar pagrobė ir nukentėjusiojo pasą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo sumažinti laisvės atėmimo bausmės terminą ir visą bausmę paskirti atlikti kalėjime. Kasatorius nurodo, kad V. V. Z. norėjo tik apvogti, o ne nužudyti, kad nužudė netyčia, nes buvo neblaivus ir nesuvokė, ką daro, kad gali nukentėjusiajam pakenkti. Nukentėjusysis taip pat buvo labai girtas, griuvinėjo, todėl kasatorius mano, kad kai kuriuos sužalojimus jis galėjo pasidaryti pats. Kasatorius prašo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai pripažįsta savo kaltę, labai gailisi dėl to, ką padarė, taip pat į tai, kad su sugyventine turi mažą vaiką, turėjo darbą ir išlaikė šeimą, turi senus tėvus, kurių dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės gali daugiau nebepamatyti.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo teismų sprendimus pakeisti: pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus išteisinti, nes nukentėjusiojo nenužudė, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bausmę sušvelninti.

Kasatorius pripažįsta, kad nunešė nukentėjusįjį į statomą pastatą turėdamas tikslą apvogti, paėmė marškinėlius, spiritą, kojines, 3 latus, trenkė nukentėjusiajam tik į gyvybei nepavojingas vietas, t. y. nestipriai delnu per veidą gal kokius 3-4 kartus. Kadangi V. V. juokėsi ir visaip šaipėsi iš jo, kad jis nemoka trenkti stipriai ir vyriškai, todėl apimtas pykčio sudavė tuos 3–4 smūgius nukentėjusiajam į kojas, per veidą, nors tiksliai prisiminti suduotų smūgių skaičiaus negali. Į kitas kūno vietas nesudavė. Nuoširdžiai gailisi naudojęs smurtą, tačiau teigia, kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis mirti negalėjo. Tuo tarpu nuteistasis V. V. parodė, kad sudavė V. V. Z. smūgius kumščiu į krūtinę. Taigi kasatorius mano, kad šie V. V. smūgiai ir galėjo būti mirties priežastis, todėl turi būti individualizuoti judviejų suduoti smūgiai ir nustatyta, kurio iš jų padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Taip pat kasatorius prašo, kad medicinos ekspertai nustatytų tikslų V. V. Z. mirties laiką, nes tą naktį, kai buvo nužudytas V. V. Z., jis buvo pas V. P. namuose, ten jis pasigėrė ir liko miegoti iki ryto, o V. V., pasakęs, kad eina į tualetą, nebesugrįžo. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad po apiplėšimo V. V. paėmė V. V. Z. peiliuką ir batus, o pasas ir kelnės liko įvykio vietoje, tačiau kitą dieną peiliukas buvo rastas įvykio vietoje, o pasas ir kelnės V. V. namuose (T. 1, b. l. 43–44, 52–53, 76–77). Kasatoriaus nuomone, šie įkalčiai patvirtina, kad kažkas į įvykio vietą buvo sugrįžęs ir netyčia pametė peilį. Pareigūnai netinkamai ištyrė peilį, nes ant jo nerado nei A. Ž., nei V. V. pirštų antspaudų, kurie tikrai turėjo būti, nes peilį jie turėjo rankose, kai visi kartu gėrė M. K. bute, esančiame 70-80 m nuo įvykio vietos.

Kasatorius įsitikinęs, kad į šį nusikaltimą jis buvo įtrauktas: M. K. pavaišino jį alumi, o V. V. pasiūlė eiti kartu ir pasiimti iš V. V. Z. spiritą, nes jis žinojo, kad nukentėjęs turi spirito ir pinigų (ikiteisminio tyrimo metu melavo, kad iki įvykio nukentėjusiojo nepažinojo, nors tą dieną su juo gėrė ir žinojo, kad jis turi pinigų, tai patvirtino D. K. (T. 1, b. l. 74-75). Be to, po nusikaltimo V. V. ėjo pas kasatorių į namus nusiplauti kraujo pėdsakų, kad vėliau pareigūnai rastų pas jį kokių nors įkalčių. Dėl to kasatorius mano, kad V. V. nužudymą buvo suplanavęs iš anksto ir norėjo jį „pakišti“. Apskritai, kasatoriaus nuomone, V. V. parodymais tikėti negalima, nes jis keletą kartų davė melagingus parodymus, juos keitė. Taigi, kasatoriaus manymu, surinkti bylos duomenys patvirtina, kad jis nekaltas dėl V. V. Z. nužudymo. Kad jis nesiekė jo mirties, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios nužudyti, įrodo tai, kad jis tą dieną gulintį girtą nukentėjusįjį patraukė nuo kelio važiuojamosios dalies, kad jo nesuvažinėtų. Tai gali patvirtinti teisme neapklausti liudytojai J. Z., I. V., T. Z., D. J., M. K. ir A. A. Prašo tai įvertinti ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į šias aplinkybes: po įvykio jis pats paskambino į muitinės postą ir nuoširdžiai prisipažino, kad apiplėšė žmogų, davė išsamius parodymus, pareigūnui parodė, kur gyvena V. V., taip pat į tai, kad labai gailisi dėl to, ką padarė. Be to, iki suėmimo dirbo, turi dvejų metų sūnų, todėl pagal BK 180 straipsnio 1 dalį prašo sumažinti bausmės trukmę ir skirti ją atlikti kalėjime, nes ilgalaikis kalinimas žmogų pakeičia tik į blogąją pusę. Taip pat prašo palikti jį Vilniaus kalėjime, nes taip sūnui bus patogiau jį lankyti.

Be to, kasatorius nurodo, kad buvo suimtas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o teisiamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį.

 

Nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestinas, o nuteistojo M. J. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes V. V. ir M. J. 2004 m. liepos 23 d., apie 22.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti V. V. Z. turtą, pastarajam dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio esant bejėgiškos būklės, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. abu nunešė nukentėjusįjį į statomą pastatą ir sudavė pagaliu bei kumščiais apie 67 smūgius į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, taip padarė kraujosruvas galvos, krūtinės ląstos, nugaros, kojų srityse, paviršinius daugybinius odos nubrozdinimus, krūtinkaulio bei dešiniųjų IV, V, VI, VII, VIII, taip pat kairiųjų VI, VII, VIII šonkaulių lūžius, krūtininio III stuburo slankstelio ištiestinį lūžį. Dėl to išsiliejo kraujas dešiniojoje krūtinplėvės ertmėje ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nutrūko nugaros smegenys ir, išsivysčius trauminiam šokui bei ūmiai mažakraujystei, nukentėjusysis mirė. Šie sužalojimai patvirtina, kad nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, o smurtą prieš jį naudojo abu – V. V. ir M. J. (abu mušė ne tik kumščiais, bet ir pagaliu į įvairias, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias, kūno vietas, taigi jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali kilti sunkūs padariniai ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia), todėl jie abu yra nužudymo bendravykdytojai. Nebūtina, kad kiekvienas iš bendravykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad juos padaro bent vienas iš jų.

Taip V. V. ir M. J. dėl savanaudiškų paskatų, ilgu mušimu ir daugybinių smūgių sudavimu sukeldami nukentėjusiajam dideles kančias, t. y. itin žiauriai, tyčia nužudė dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio esantį bejėgiškos būklės V. V. Z. bei pagrobė jo turtą, todėl jų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus, taigi jiems šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2004 m. liepos 25 d. M. J. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, o 2004 m. gruodžio 29 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jog jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose ir 180 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 187 straipsnio 2 dalies nuostata, jog prieš kitas apklausas naujas pranešimas apie įtarimą turi būti įteiktas tik tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys, buvo tinkamai vykdoma.

 

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus M. J. argumentu, kad teismai neįvertino jo pranešimo svarbos išaiškinant nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Šiuo atveju abu kasatoriai dėl menkaverčio preteksto žiauriai sumušę nukentėjusįjį paliko jį be neatidėliotinos pagalbos, nukentėjusysis nuo padarytų sužalojimų visumos mirė, todėl šio nusikaltimo padariniai negrąžinami. Šie bylos duomenys patvirtina, kad dėl padaryto nusikaltimo kasatoriai nuoširdžiai nesigailėjo. Taigi teismams nustačius kaltininko savanorišką kaltės pripažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį, stengtųsi sušvelninti nusikaltimo padarinius, negalima konstatuoti kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė.

Kita minėtoje normoje nustatyta lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Padėjimas išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis yra tada, kai kaltininkas nurodo šią veiką padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus esminius nusikaltusių asmenų požymius ar kitas žinias apie juos, jei tai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti, sulaikyti ar patraukti atsakomybėn kitus asmenis.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2004 m. liepos 24 d., 9.21 val., Biržų rajono policijos komisariatas gavo pranešimą, kad kaime rastas miręs vyriškis. Į įvykio vietą išvyko operatyvinė grupė, kuri, radusi lavoną su smurto žymėmis, pradėjo tyrimo veiksmus. Liudytojas S. J. (pasienio policijos pareigūnas T. 1, b. l. 120) patvirtino, kad įvykio dieną jam paskambino M. J. ir susitikus pranešė, kad iš vakaro su V. V. sumušė nepažįstamą vyriškį ir paėmė kai kuriuos jo daiktus. Atvykus operatyvinei grupei, M. J. buvo pasodintas į policijos automobilį. Tą pačią dieną buvo sulaikytas ir V. V. Ta aplinkybė, kad M. J. paskambino pasienio policijos pareigūnui S. J. tik pamatęs į kaimą atvykusius policijos pareigūnus, nepaneigia M. J. pranešimo svarbos išaiškinant šį nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, nes tai jis padarė savo valia, todėl, kad tuo metu policijos pareigūnams šio nusikaltimo padarymo aplinkybės nebuvo žinomos. M. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad su V. V. sumušė nepažįstamą vyriškį ir paėmė kai kuriuos jo daiktus, tik neigė savo tyčią ir nesutiko su jo veikos juridiniu kvalifikavimu. Atsižvelgiant į paminėtus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. J. savo valia padėjo išaiškinti esmines V. V. Z. nužudymo aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis, todėl žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pripažįstant M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog padėjo išaiškinti V. V. Z. nužudymą ir jame dalyvavusius asmenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgdama į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dvylika metų šeši mėnesiai, todėl M. J. laisvės atėmimo bausmė mažintina iki trylikos metų, nes nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybės. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia į M. J. asmenybę apibūdinančius duomenis – neteistas, charakterizuojamas patenkinamai.

 

Dėl V. V. paskirtos bausmės

BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. V. V. teismas pripažino pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas). BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dvylika metų šeši mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, BK 54 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas bausmės skyrimą išsamiai motyvavo ir atsižvelgė į tai, kad: padarytas labai sunkus, tyčinis nusikaltimas, esant trims kvalifikuojamiesiems požymiams, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (tris kartus teistas, teistumai neišnykę, naujus nusikaltimus padarė per lygtinio atleidimo laiką, charakterizuojamas patenkinamai), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o dvi sunkinančios – nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio bei nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, be to, buvo aktyvus nužudymo vykdytojas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas V. V. už nužudymą paskyrė griežtą, bet teisingą laisvės atėmimo bausmę, o kadangi naujus nusikaltimus jis padarė per lygtinio atleidimo laiką, tai BK 64 straipsnio pagrindu pagrįstai pridėjo dalį neatliktos bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriui paskirtos bausmės nėra įstatyminio pagrindo švelninti.

 

Dėl kitų M. J. kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir įrodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinėje nutartyje atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Remiantis šiais argumentais M. J. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 24 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 14 d. nutartį pakeisti.

Pripažinti M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad padėjo išaiškinti V. V. Z. nužudymą ir jame dalyvavusius asmenis.

M. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trylikos metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trylikai metų.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Gintaras Goda

 

                                                                                                                        Vytautas Piesliakas

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas