Civilinė byla Nr. e3K-3-133-916/2025
Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00196-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.3.2.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Zemlytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimu, R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. patikslintą ieškinį atsakovui A. Š. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovo A. Š. patikslintą priešieškinį dėl sutarties pripažinimo nutraukta, restitucijos taikymo ir pinigų priėmimo kvito pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. Š..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmeninę bei bendrąją jungtinę ūkininko ūkio veikloje dalyvaujančių sutuoktinių nuosavybę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas P. S. patikslintu ieškiniu, pareikštu atsakovui A. Š., prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2021 m. gruodžio 2 d. technikos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 20 000 Eur skolą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumokant į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriuje; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. gruodžio 2 d. šalys sudarė technikos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui techniką: traktorių „John Deere 8410T“, skutiką „Vaderstad Carrier 650“, sėjamąją „Vaderstad Rapid 600P“ (toliau – ir technika). Sutartyje nurodyta, kad šalys įrangą įkainojo 20 000 Eur ir sutarė, kad šią sumą pirkėjas (ieškovas) pardavėjui sumoka grynaisiais. Nors kaip pardavėja sutarties viršuje nurodyta trečiasis asmuo (atsakovo sutuoktinė) R. Š., tačiau sutartį sudarė ir pasirašė atsakovas. 2021 m. gruodžio 2 d. sąskaitą faktūrą išrašė atsakovas. 2021 m. rugpjūčio 16 d. pinigų priėmimo kvitas išrašytas tą pačią dieną kaip kiti dokumentai, t. y. 2021 m. gruodžio 2 d. Pinigų priėmimo kvitą pasirašė ir pinigų gavimą patvirtino atsakovas. Būtent atsakovui ieškovas sumokėjo 20 000 Eur grynaisiais. Atsakovas savo įsipareigojimo neįvykdė, technikos neperregistravo ieškovui, nors ieškovas už techniką sumokėjo, o vėliau paaiškėjo, kad technika atsakovui nepriklauso ir šis jos parduoti negalėjo. Atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos perrašyti ieškovui techniką, ieškovas techniką gali įregistruoti savo vardu tik tada, kai pardavėjas deklaruoja pardavimą. Atsakovas už techniką gautų lėšų trečiajam asmeniui neperdavė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad tik savininkas arba jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisę į daiktą, yra imperatyvi teisės norma. Sandoriai, kurie prieštarauja CK 4.37 straipsniui, 4.48 straipsnio 1 daliai, 6.317 straipsniui ar 6.307 straipsnio 1 daliai, pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovo teigimu, sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovas techniką grąžino į trečiojo asmens ūkį, be to, sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija, todėl atsakovas įpareigotinas grąžinti ieškovui jo sumokėtus pinigus už techniką (20 000 Eur).
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. Š. atsiliepime į ieškinį prašė jį patenkinti. Nurodė, kad ieškovas įsigijo iš atsakovo techniką, už šią techniką ieškovas atsakovui sumokėjo grynaisiais 20 000 Eur. Atsakovas savo įsipareigojimo iki galo neįvykdė, nors pinigus gavo. Technika, kurią atsakovas pardavė, priklauso trečiojo asmens ūkiui, nes šią techniką trečiasis asmuo paveldėjo iš savo motinos. Atsakovas be trečiojo asmens žinios techniką pardavė pasinaudojęs 2016 m. kovo 23 d. įgaliojimu. Už techniką gautų pinigų atsakovas trečiajam asmeniui ar ūkiui neperdavė. Atsakovas elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, žinojo, kad technika, kurią jis parduoda, priklauso ne jam, kad tokiu būdu veikia prieš trečiojo asmens valią. Atsakovas buvo nesąžiningas ir vykdydamas sutartį, nes dėl jo neveikimo technika liko neperrašyta ieškovui. Ieškovas pagrįstai reikalauja, kad jam būtų gražinti 20 000 Eur, kuriuos jis sumokėjo atsakovui, o technika turėtų būti grąžinta į trečiojo asmens ūkį.
5. Atsakovas pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašo: 1) pripažinti technikos pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta šalių bendru sutarimu nuo 2022 m. sausio 1 d.; 2) įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui sėjamąją, traktorių ir skutiką; 3) pripažinti negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 16 d. atsakovo išrašytą pinigų priėmimo kvitą; 4) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Atsakovas priešieškinį grindžia aplinkybėmis, kad jis 2020 m. gruodžio mėnesį ieškovui žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė sėjamąją už 5000 Eur, tačiau raštu sutarties neįformino. Maždaug po metų į atsakovą vėl kreipėsi ieškovas su prašymu parduoti traktorių ir skutiką. Šalys nusprendė visą parduodamą techniką įrašyti į vieną sutartį, į ją įtraukti ir sėjamąją, kuri faktiškai ieškovui parduota 2020 m. gruodžio mėnesį. 2021 m. gruodžio 2 d. šalys pasirašė sutartį dviem egzemplioriais, vienas sutarties egzempliorius atiteko ieškovui, kitas – atsakovui. Sutartis sudaryta dėl technikos pardavimo, sutarta, kad visa technika kainuos 20 000 Eur. Kadangi ieškovas tuo metu neturėjo visos reikiamos pinigų sumos, tai jis pasiūlė išrašyti vekselius. Kadangi ieškovas už sėjamąją buvo sumokėjęs 5000 Eur, ieškovas išrašė du vekselius po 7500 Eur, kuriuose įsipareigojo atsakovui sumokėti likusią kainos dalį – 15 000 Eur iki 2022 m. gruodžio 2 d. Traktorius ir skutikas ieškovui perduoti po kelių savaičių nuo sutarties pasirašymo. Praėjus neilgam laikui ieškovas paprašė atsakovo atgaline data išrašyti grynųjų pinigų priėmimo kvitą, kad jis neva yra sumokėjęs už techniką, nes norėjo užsiregistruoti techniką savo vardu. Kadangi atsakovas pasitikėjo ieškovu, turėjo jo išrašytus vekselius, išrašė grynųjų pinigų priėmimo kvitą. 2022 m. sausio mėnesį ieškovas kreipėsi į atsakovą ir nurodė, kad negali sumokėti jam 15 000 Eur už perduotą techniką, ir pasiūlė visus susitarimus nutraukti ir grąžinti visą techniką, atsakovas su tokiu pasiūlymu sutiko. Ieškovas grąžino atsakovui sutarties originalą, atsakovas ieškovui grąžino išrašytų vekselių originalus bei už sėjamąją gautus 5000 Eur. Šalys sutarė, kad techniką ieškovas grąžins pavasarį, nes dėl žiemiško oro su technika nėra galimybės važiuoti keliais. Tačiau vėliau ieškovas pasielgė nesąžiningai ir kreipėsi į teismą, pareikšdamas tikrovės neatitinkantį ieškinį, ieškovas veikia kartu su atsakovo sutuoktine (trečiuoju asmeniu), su kuria atsakovo santykiai yra konfliktiškai, tarp jų vyksta santuokos nutraukimo procesas. Tikroji šalių valia ir susitarimas 2022 m. sausio mėnesį buvo nutraukti sutartį ir šalis grąžinti į padėtį iki sutarties sudarymo. Tačiau ieškovas elgiasi nesąžiningai ir šalių susitarimo nevykdo, todėl priešieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti sutartį nutraukta šalių susitarimu nuo 2022 m. sausio 1 d. Kadangi sutartis nutraukta CK 6.345 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovas reikalauja iš ieškovo grąžinti jam perduotą techniką. Atsakovas priešieškiniu reiškia reikalavimą dėl 2021 m. rugpjūčio 16 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito pripažinimo negaliojančiu, kaip neatitinkančio įstatymų reikalavimų bei išrašyto dėl apgaulės. Kvito datoje padarytas taisymas: nubrauktas skaičius, kuriame nurodyti metai, ir įrašyta „2021 m.“. Atsižvelgiant į tai, šis kvitas negali būti laikomas tinkamu atsiskaitymo įrodymu, be to, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (šiuo atveju kvitas laikytinas vienašaliu sandoriu, pakvitavimu) yra niekinis ir negalioja. Kvitą atsakovas surašė apgautas ir atgaline data – 2021 m. gruodžio mėnesį. Atsakovas buvo apgautas, nes surašė kvitą, jog jam 2021 m. rugpjūčio 16 d. perduota 20 000 Eur grynųjų, nors iš tiesų 2020 m. gruodžio mėnesį jam buvo perduota 5000 Eur, 2021 m. gruodžio 2 d. perduoti du vekseliai dėl bendros 15 000 Eur sumos. Vekseliai buvo suplėšyti, o 5000 Eur grąžinti, kai šalys susitarė nutraukti sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino 2021 m. gruodžio 2 d. technikos pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu nuo 2022 m. sausio 1 d.; pripažino negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 16 d. atsakovo išrašytą pinigų priėmimo kvitą, serija ABC, Nr. 0123456789.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo metu ieškovui parduota technika buvo trečiojo asmens ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Trečiasis asmuo paaiškino, kad žinojo, jog sutartimi parduota technika yra pardavinėjama, šios technikos pardavimui neprieštaravo.
9. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad ieškinyje nurodyta technika sutartimi ieškovui parduota be trečiojo asmens sutikimo, ši technika ieškovui parduota bendru trečiojo asmens ir atsakovo sutikimu (CK 3.91 straipsnio 1 dalis), o aplinkybė, kad lėšos už techniką trečiajam asmeniui R. Š., jos teigimu, nebuvo perduotos, nereiškia, kad trečiojo asmens sutikimo parduoti techniką nebuvo. Aplinkybė, kad lėšos trečiajam asmeniui galbūt nebuvo perduotos, galėtų būti pagrindu trečiajam asmeniui reikšti reikalavimus atsakovui, bet ne lemti sandorio negaliojimą, kurio reikalauja techniką įsigyti siekęs ieškovas, kuriam buvo žinoma, kad atsakovas veikia pagal įgaliojimą.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pardavė ieškovui techniką, kuri sandorio sudarymo metu jam kartu su trečiuoju asmeniu priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, t. y. buvo vienas iš technikos savininkų, taip pat atsakovas turėjo trečiojo asmens sutikimą parduoti techniką, be to, trečiasis asmuo suprato, kad įgaliojimas suteikia atsakovui teisę parduoti ūkiui priklausančią techniką, t. y. atsakovas turėjo teisę parduoti techniką. Taigi pagal sutartį techniką ieškovui pardavė vienas iš savininkų, turėdamas kito savininko sutikimą, būdamas kito savininko įgaliotas. Atitinkamai sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ir CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu (pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas), kadangi atsakovas pardavė sau ir trečiajam asmeniui priklausančius daiktus, turėjo sutuoktinės (trečiojo asmens) sutikimą šiuos daiktus parduoti, trečiasis asmuo neprieštaravo technikos pardavimui, tikėjosi gauti už parduotą techniką lėšas, manė, kad įgaliojimas leidžia atsakovui techniką parduoti, t. y. atsakovas turėjo teisę parduoti ieškovui techniką. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad sutartis prieštarauja CK 6.317 straipsnio (pardavėjo pareiga perduoti daiktus) nuostatoms, kadangi nuosavybės teisę atsakovas laikytinas patvirtinusiu, nes technika priklausė atsakovui ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o sutartyje nurodyti abu technikos savininkai (trečiasis asmuo – sutarties viršuje, atsakovas – apačioje). Techniką atsakovas ieškovui perdavė, šis ja naudojosi, buvo pasiėmęs ir parsivaręs pas save, taigi atsakovas atliko savo, kaip pardavėjo, pareigas.
11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kvitą pripažinti atsakovo išrašytu dėl ieškovo apgaulės nėra pagrindo. Atsakovas apgaulę grindžia tuo, jog jis buvo apgautas, nes surašė kvitą, kad jam 2021 m. rugpjūčio 16 d. perduota 20 000 Eur grynųjų, nors iš tiesų 2020 m. gruodį jam buvo perduota 5000 Eur, 2021 m. gruodžio 2 d. perduoti du vekseliai, kurių bendra suma – 15 000 Eur. Atsakovas, išrašydamas kvitą, negalėjo nesuprasti, kad jam, kaip jis pats teigia, perduota 5000 Eur 2020 m. gruodį ir vėliau du vekseliai po 7500 Eur. Aplinkybė, kad ieškovas, pranešęs, jog sutarties atsisako, ir grąžinęs atsakovui sutarties egzempliorių, atsakovui grąžinus ieškovui vekselius, juos sunaikino, nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas buvo apgautas. Atsakovas neįrodė ieškovo tyčinių apgaulingų veiksmų, kurie paveikė ieškovo valią taip, kad šis išrašė faktinės situacijos neatitinkantį kvitą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo patenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl kvito pripažinimo negaliojančiu dėl ieškovo panaudotos apgaulės. Vis dėlto, teismo vertinimu, atsakovas įrodė, kad kvitas, kaip apskaitos dokumentas, t. y. ūkio subjekto patvirtinimas apie sutartimi parduotos technikos atsiskaitymo faktą, yra negaliojantis, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), todėl šis atsakovo priešieškinio reikalavimas tenkintas.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad atsakovas įrodė, jog sutarties šalys susitarė nutraukti sutartį bendru sutarimu, t. y. atleido viena kitą nuo sutartinių prievolių vykdymo (CK 6.125 straipsnio 1 dalis) ir grąžino viena kitai viską, ką buvo gavusios vykdydamos sutartį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis), bei grįžo į faktinę padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo.
13. Atsakovas priešieškiniu taip pat reikalavo, pripažinus sutartį nutraukta šalių bendru sutarimu, taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovą grąžinti žemės ūkio techniką atsakovui. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo. Nurodė, kad nors atsakovas prašė, taikant restituciją, techniką grąžinti jam, kaip fiziniam asmeniui, tačiau techniką atsakovas sutartimi ieškovui pardavė ne kaip fizinis asmuo, perduodamas ją ieškovui iš savo valdymo, o pardavė iš trečiojo asmens ūkio; sutartyje kaip pardavėją nurodydamas trečiąjį asmenį, atsakovas veikė turėdamas savo sutuoktinės sutikimą ir leidimą techniką parduoti, taip pat turėdamas jos įgaliojimą. Prieš sutarties sudarymą technika buvo trečiojo asmens žinioje, o ne pas atsakovą. Šiuo atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad technika yra toje vietoje ir pas tą asmenį, kur buvo iki sutarties sudarymo, todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo prašomos restitucijos pasekmės yra įgyvendintos šalių susitarimu.
14. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas neturi faktinio ir teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo priteisti technikos kainą, kadangi šalys bendru sutarimu sutartį nutraukė ir atliko veiksmus, kuriais grįžo į iki sutarties buvusią padėtį (ieškovas grąžino trečiojo asmens ūkiui techniką, o atsakovas grąžino ieškovui atsiskaitymo už techniką priemones (20 000 Eur, arba 5000 Eur ir du vekselius po 7500 Eur)). Aplinkybę, kad ieškovui buvo grąžintos atsiskaitymo už techniką priemonės, patvirtina ieškovo veiksmai grąžinant trečiojo asmens ūkiui techniką, atsakovui – sutarties originalą ir nesikreipiant į savivaldybės administraciją dėl traktoriaus registravimo jo vardu. Byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad ieškovas atsakovui perdavė du vekselius, tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas neturi pareigos ieškovui sumokėti 20 000 Eur, kadangi šalys po sutarties sudarymo grąžino viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį.
15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, apeliacinius skundus, 2025 m. sausio 7 d. nutartimi iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 16 d. atsakovo išrašytas pinigų priėmimo kvitas, serija ABC, Nr. 0123456789, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą – reikalavimą atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo užmokestį – 20 000 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 20 000 Eur nuo 2022 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
16. Kolegija konstatavo, jog ieškovas ir trečiasis asmuo R. Š. nepagrįstai apeliaciniuose skunduose tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turto, kuris buvo perleistas ieškovui ieškinyje nurodyta pirkimo–pardavimo sutartimi, nuosavybės klausimą, peržengė ieškinyje pareikštų reikalavimų ribas. Perleisto turto nuosavybė šalių ginčo atveju – būtina aplinkybė, be kurios neįmanoma teisingai kvalifikuoti šalių teisinių santykių, sudarant ginčijamą sutartį. Be to, Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartyje, kuria panaikino pirmąjį sprendimą šioje byloje, nurodė pirmosios instancijos teismui nustatyti, kas buvo tikrasis parduotos žemės ūkio technikos savininkas sutarties sudarymo metu (nutarties 48, 49 pastraipos). Dėl to pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, privalėjo išsiaiškinti ir pasisakyti dėl paminėtos technikos nuosavybės teisinių santykių, todėl ieškinyje ir priešieškinyje pareikštų reikalavimų ribų neperžengė.
17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai apie bendrąją jungtinę parduotos žemės ūkio technikos nuosavybę, kadangi traktorius yra turtas, skirtas funkcionuoti trečiojo asmens ūkiui, trečiasis asmuo R. Š., būdama santuokoje su atsakovu, įsteigė naują ūkį savo vardu ir į ūkį įnešė savo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą (traktorių), šis, kaip ūkiui funkcionuoti skirtas daiktas, nuo ūkio įregistravimo momento laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių (trečiojo asmens ir atsakovo) nuosavybe, atsakovas dirbo trečiojo asmens vardu įregistruotame ūkyje jo vadovu, taigi sutuoktiniai ūkį valdė kartu.
18. Kolegija nurodė, kad skundžiamame sprendime pasisakyta dėl ūkininkės (trečiojo asmens R. Š.) ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų komplekso, t. y. specifinės verslo formos, todėl formalus sutuoktinių turtines teises reglamentuojančių teisės normų taikymas šioje byloje nebuvo galimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino žemės ūkio technikos, kaip turto, naudojamo ūkininkės ūkyje, specifiką ir padarė pagrįstas išvadas dėl šio turto, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių, kurie turi po santuokos sudarymo įsteigtą ūkį, nuosavybės statuso. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino aplinkybę, kad konkretus turtas, perduotas į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, gali būti dalijamas ne lygiomis dalimis, atsižvelgus į aplinkybę, kad trečiasis asmuo paveldėjo šį turtą, prieš perduodamas jį į bendrąją jungtinę nuosavybę (ūkininko ūkį), tad pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai įvertintos aplinkybės, kad trečiasis asmuo R. Š. paveldėjo traktorių ir paminėtu sprendimu R. Š. turtiniai interesai nėra pažeisti.
19. Kolegija konstatavo, kad, esant teisingai išspręstam turto, kuris buvo perleistas ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi, teisinio statuso (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė) klausimui, pirmosios instancijos teismo išvados, kad šio turto pardavimas neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), yra pagrįstos. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti technikos pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl šio pagrindo buvo pagrįstai atmestas.
20. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria negaliojančiu pripažintas pinigų priėmimo kvitas, kolegija sutiko, kad atsakovo išrašytas kvitas Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. VA-39, (toliau – Taisyklės) nuostatų neatitinka. Bet ši aplinkybė nereiškia, kad atsakovo pakvitavimo sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų. Kvito neatitiktis Taisyklių nuostatoms šiai bylai nėra reikšminga. Nesant kvito kaip sandorio neatitikties įstatymo reikalavimams požymių, šis reikalavimas turėjo būti atmestas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio kvito pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįsta, turi būti panaikinta ir dėl šios dalies turi būti priimtas kitas sprendimas – šis reikalavimas turi būti atmestas. Šis kvitas reiškia, kad atsakovas gavo ieškovo už techniką sumokėtus pinigus – 20 000 Eur. Ieškovas grąžino atsakovui techniką, tačiau byloje nėra įrodymų, kad už ją sumokėti pinigai buvo grąžinti ieškovui. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kad grąžino ieškovui pinigus, šie pinigai, ieškovui reikalaujant, priteistini ieškovui iš atsakovo. Taip pat, atsakovui geruoju nevykdant prievolės grąžinti pinigus, priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 20 000 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria atmestas R. Š. apeliacinis skundas, ir dėl panaikintos dalies priimti naują sprendimą – tenkinti R. Š. apeliacinį skundą visa apimtimi; priteisti R. Š. naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normą, įtvirtintą CK 3.91 straipsnyje, kadangi teismai, neginčijamai nustatę, jog ginčo technika trečiojo asmens yra paveldėta asmeninės nuosavybės teise, nepagrįstai padarė išvadą, jog sutarties sudarymo metu (t. y. 2021 m. gruodžio 2 d.) ieškovui parduota technika buvo trečiojo asmens ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė. Nurodytą išvadą teismai priėjo, iš esmės remdamiesi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija bei 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatomis, pagal kurias laikė, kad trečiojo asmens vardu įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe, ir CK 3.91 straipsnio nuostata, pagal kurią laikė, jog asmeninės nuosavybės teise valdomas turtas (technika, traktorius) buvo įneštas į ūkį kaip ūkiui funkcionuoti skirtas daiktas, todėl nuo ūkio įregistravimo momento irgi yra laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.
21.2. Priešingai nei sprendimuose CK 3.91 straipsnyje įtvirtintą normą aiškino žemesnės instancijos teismai, CK 3.91 straipsnis turėtų būti vertinamas kaip norma, detalizuojanti bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. ši norma nustato bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklę, tačiau jokiu būdu nenustato išimties iš bendrosios taisyklės (CK 3.89 straipsnis). Tai yra, atsižvelgiant į CK 3.91 straipsnio struktūrą, pagrįstai manytina, jog šia teisės norma įstatymų leidėjas siekė apsaugoti būtent sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe įgytą turtą ar turtą, įgytą už bendras sutuoktinių lėšas, kuris yra perduotas įmonei (ūkiui, verslui) (naudojamas įmonėje (ūkyje, versle)), o ne modifikuoti nuosavybės teisės formą. Tai reiškia, kad santuokos nutraukimo metu atitinkamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktinių valdomas turtas, kuris buvo perduotas įmonei (ūkiui, verslui) ir jos veikloje nebuvo sunaudotas ir (ar) tampa jai nebereikalingas, tačiau egzistuoja santuokos pabaigoje, automatiškai grįžtų į bendrąją jungtinę nuosavybę ir būtų dalintinas tarp sutuoktinių. Tačiau asmeninės nuosavybės teise esantis turtas, kuris yra naudojamas įmonėje, išliks asmeniniu turtu ir jo nebus galima pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (išskyrus CK 3.90 straipsnį).
21.3. Byloje net nebuvo aiškinamasi, koks turtas (visas ar jo dalis) buvo priskirtas trečiojo asmens ūkiui, nuo kada iki kada jis buvo priskirtas (naudojamas) ūkyje tuo atveju, jei buvo jame naudojamas. Ūkininko ūkis neturi teisinio subjektiškumo, t. y. jis nėra juridinis asmuo. Ūkininko ūkio savininkas yra būtent fizinis asmuo, kuris turtą gali įgyti tiek kaip asmeninę nuosavybę (pvz., paveldėti), tiek kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, tiek kaip bendrąją dalinę nuosavybę ir kuris nebūtinai bus ar yra naudojamas ūkininko ūkyje, o jei bus ar yra naudojamas, tai nebūtinai visas, t. y. visu 100 proc., ir nebūtinai jame bus ar yra naudojamas visą ūkininko ūkio vykdomos veiklos laikotarpį. Tačiau bylą nagrinėję teismai šių klausimų taip pat net nenagrinėjo.
21.4. Technika ūkyje nebuvo naudojama, tačiau teismai šių aplinkybių net nesiaiškino ir netyrė faktinių aplinkybių, ar technika išvis buvo naudojama ūkyje, ir jei buvo, tai kokiu teisiniu pagrindu ji ūkyje buvo naudojama; kokia technikos dalis buvo naudojama ir kiek laiko ji buvo naudojama ūkio veikloje ir pan. Byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teismai rėmėsi vien identifikavimu, jog tokia technika (traktorius) yra turtas, skirtas funkcionuoti trečiojo asmens ūkiui, t. y. rėmėsi prielaida, kad atitinkama technika gali būti naudojama ūkyje, todėl laikė, kad ji buvo naudojama ūkyje. Toks prielaidomis paremtas išvadų darymas ir faktų konstatavimas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, šiurkščiai pažeidžia įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Akivaizdu, jog teismai šiurkščiai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, turėjusias esminę įtaką priimant neteisėtus ir visiškai nepagrįstus sprendimus.
21.5. Loginė ir lingvistinė CK 3.91 straipsnio normos struktūra suponuoja išvadą, jog turtas ir pajamos yra bendroji jungtinė nuosavybė tik tuomet, jeigu jie yra santuokos nutraukimo momentu. Tai reiškia, jog, vadovaujantis elementaria logika ir pažodiniu šios normos tekstu, pagrįstai darytina išvada, kad atitinkamo turto ir pajamų klausimas yra sprendžiamas tik tuomet, kai yra nagrinėjamas klausimas dėl santuokos nutraukimo ir yra sudaromas sutuoktinių turto balansas. Nagrinėjamoje byloje, kurioje nebuvo nagrinėjamas santuokos nutraukimas ir bendro turto padalijimas, teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi ir taikė CK 3.91 straipsnį ir jame nurodytas pasekmes.
21.6. Bylą nagrinėję teismai padarė šiurkščių proceso teisės normų pažeidimų, pažeisdami dispozityvumo ir rungimosi principus, dėl to buvo peržengtos byloje pareikštų reikalavimų ribos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teismo bendradarbiavimo principą, t. y. išaiškinimo pareigą.
21.7. Byloje pateikus įrodymus, jog technikos savininkė yra trečiasis asmuo, valdanti šį turtą asmeninės nuosavybės teise, atsakovui laisva valia, sąžiningai, aiškiai ir nedviprasmiškai šį faktą byloje pripažinus bei papildomai pateikus teismui tokio pripažinimo įrodymus, byloje nebuvo jokio ginčo, kas yra technikos savininkas. Tačiau bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė faktinių aplinkybių pripažinimo instituto, dėl to netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnis).
21.8. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas asmeninės nuosavybės teise priklausančią techniką pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Tai reiškia, jog teismai, byloje ne tik nesant ginčo dėl technikos savininko, bet ir nesant tokio reikalavimo, savo iniciatyva nagrinėjo ir sprendė dėl trečiajam asmeniui asmeninės nuosavybės teise priklausančios technikos pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, taip pažeisdami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, ir konstatuoti, jog technika priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dėl to buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos.
21.9. Trečiasis asmuo R. Š., nebūdama teisininkė ir neatstovaujama profesionalaus teisininko, net negalėjo numanyti ir tikėtis, jog teismai šioje byloje vertins ūkio teisinio režimo (asmeninė ar bendroji jungtinė nuosavybė) klausimą. Savo pareigą įrodyti, kas yra technikos savininkas, trečiasis asmuo R. Š. įvykdė tinkamai. Teismai neinformavo trečiojo asmens R. Š., kad bus vertinamas ir ūkio teisinio režimo klausimas, kad ji galėtų tinkamai atstovauti savo teisėms ir interesams bei įrodinėti šiam teisiniam režimui nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, pateikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius, jog ūkis yra jos asmeninė nuosavybė. Tuo labiau trečiasis asmuo negalėjo numanyti ir tikėtis, jog teismai, net neinformavę apie vertintiną ūkio teisinio režimo klausimą šioje byloje, ūkio teisinį režimą konstatuos remdamiesi tik ūkio įregistravimo teisiniu pagrindu ir data, visiškai nenagrinėdami ir neanalizuodami ūkio ar ūkio duomenų pasikeitimo registravimo klausimo, nesiaiškindami ir nenagrinėdami tokio ūkio registravimo pasirinkimo priežasčių, tarp sutuoktinių buvusių susitarimų ir pan. Taip pat trečiasis asmuo negalėjo numanyti, jog dėl atitinkamų nepagrįstai padarytų išvadų dėl ūkio teisinio režimo teismai techniką, trečiajam asmeniui priklausančią asmeninės nuosavybės teise, pripažins sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (siurprizinis sprendimas).
22. Atsakovas A. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas iš esmės pritaria bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose išdėstytiems motyvams.
23. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
24. CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas įstatyme reiškia, jog kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 36 punktas). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Kasaciniame skunde trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria atmestas R. Š. apeliacinis skundas, ir dėl panaikintos dalies priimti naują sprendimą – tenkinti apeliacinį skundą ir pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, pašalinant iš sprendimo teismo motyvus, kad traktorius „John Deere 8420T“ ir R. Š. ūkininko ūkis laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe („Dėl žemės ūkio technikos registracijos ir nuosavybės“ (sprendimo 53–54 punktai, 56–59 punktai) ir dėl „Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu“ (sprendimo 64–70 punktai)). Taigi kasaciniu skundu skundžiami tik pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl technikos ir ūkininko ūkio pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurie liko galioti po to, kai jų teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka patikrino Vilniaus apygardos teismas.
27. Pažymėtina, kad kasacine tvarka paprastai gali būti skundžiamas ir peržiūrimas tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas. Dėl galimybės skųsti teismo sprendimo (nutarties) motyvus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus); aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
28. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose yra iškelta byla pagal atsakovo ieškinį trečiajam asmeniui dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Nr. (duomenys neskelbtini)), joje, be kita ko, yra sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinių turto (įskaitant ginčo techniką) padalijimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalis dėl technikos (traktoriaus) bei ūkininko ūkio nuosavybės formos galėtų savarankiškai, nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies, sukurti trečiajam asmeniui teisinius padarinius ateityje.
29. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė dispozityvumo ir rungimosi principus, dėl to buvo peržengtos byloje pareikštų reikalavimų ribos, taip pat netinkamai taikė CK 3.91 straipsnį, spręsdami dėl technikos nuosavybės statuso. Šiais kasaciniame skunde iškeltais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako nutartyje.
Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų (ne)peržengimo sprendžiant dėl nuosavybės teisės į parduotą turtą
30. Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas).
32. CPK 265 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas, o pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas.
33. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti turtą (techniką) bendrąja jungtine nuosavybe, teismai šį klausimą nagrinėjo savo iniciatyva, todėl buvo peržengtos ieškinio ribos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
34. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti niekine ir negaliojančia technikos pirkimo–pardavimo sutartį, priteisti ieškovui iš atsakovo 20 000 Eur skolą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo teigimu, jo ir atsakovo sudaryta sutartis turi būti pripažįstama negaliojančia CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, kadangi atsakovas ieškovui pardavė techniką, kuri jam nepriklausė (CK 4.48 straipsnis).
35. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad ieškovo reikalavimas būtų tinkamai išnagrinėtas, visų pirma byloje buvo būtina nustatyti ginčo technikos savininką, t. y. patvirtinti ar paneigti esminę reikšmę bylos nagrinėjimui turinčią aplinkybę – ar atsakovas sandorio sudarymo metu buvo ginčo technikos savininkas. Tai akcentavo ir pirmą kartą bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Kauno apygardos teismas, kuris 2024 m. vasario 22 d. nutartyje nurodė, jog, pakartotinai nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti esminę reikšmę bylai išnagrinėti turinčias aplinkybes – kas iš tikro yra (buvo) ginčo technikos savininkas, kieno vardu ji buvo (yra) registruota, kam tenka pareiga perregistruoti (užregistruoti) ginčo techniką ją įsigijusio pirkėjo vardu, o jas nustatęs, pagal ieškinio ir patikslinto priešieškinio ribas spręsti dėl ieškovo ir atsakovo suformuluotų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Nors byloje buvo pateikti įrodymai, kad ginčo technika buvo paveldėta trečiojo asmens R. Š. ir yra registruota jos vardu, tačiau ginčo sandoris buvo sudarytas esant nenutrauktai ir galiojančiai atsakovo ir trečiojo asmens R. Š. santuokai, be to, trečiajam asmeniui įsteigus ūkininko ūkį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir nuspręsti, ar ginčo technika laikytina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektu.
36. Atsižvelgiant į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl prieštaravimo CK 4.48 straipsnyje įtvirtintai imperatyviai normai, yra būtina nustatyti parduodamo daikto savininką, net jei toks reikalavimas ieškinyje nebuvo suformuluotas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar technika ginčo sandorio sudarymo momentu priklausė atsakovui ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, taigi ir ar atsakovas turėjo teisę šią techniką parduoti, ieškinio ribų neperžengė.
Dėl CK 3.91 straipsnio (ne)tinkamo aiškinimo ir taikymo
37. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normą, įtvirtintą CK 3.91 straipsnyje, kadangi teismai, neginčijamai nustatę, jog ginčo technika trečiojo asmens R. Š. yra paveldėta ir priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nepagrįstai padarė išvadą, jog sutarties sudarymo metu (t. y. 2021 m. gruodžio 2 d.) ieškovui parduota technika buvo tapusi trečiojo asmens ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu.
38. Prie nurodytos išvados teismai priėjo, iš esmės remdamiesi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija bei 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatomis, pagal kurias laikė, jog trečiojo asmens vardu įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe, taip pat CK 3.91 straipsnio nuostata, pagal kurią asmeninės nuosavybės teise valdomas turtas (technika, traktorius) buvo įneštas į ūkį kaip ūkiui funkcionuoti skirtas daiktas, todėl nuo ūkio įregistravimo momento irgi yra laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.
39. CK 3.88 straipsnio 1 dalimi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama, be kita ko, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 punktas), įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas (4 punktas).
40. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalimi, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas, be kita ko, šis turtas: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo (1 punktas), sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (2 punktas); lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai (5 punktas).
41. CK 3.91 straipsnyje nustatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011 konstatavo, kad ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu. Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai ūkininko ūkis įregistruotas iki santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu, jis laikytinas jį įregistravusio sutuoktinio asmenine nuosavybe (verslu). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad jei po santuokos sudarymo šiuo verslu verčiasi abu sutuoktiniai bendrai, tiek iš šio verslo santuokos metu gautos pajamos, tiek už jas įsigytas turtas (daiktai) laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 51 punktas).
43. Byloje nustatyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. (duomenys neskelbtini) mirus trečiojo asmens R. Š. motinai, R. Š. paveldėjo traktorių „John Deere 8420T“. (duomenys neskelbtini) Ūkininkų ūkių registre, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ŪŪĮ) 8 straipsniu, t. y. pateikus prašymą, įregistruotas trečiojo asmens ūkis. Minėtas traktorius prieš sutarties sudarymą ir jos sudarymo metu Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre yra registruotas kaip trečiojo asmens nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant dėl technikos nuosavybės atsižvelgiama ne tik į teisinę daikto registraciją viešame registre, tačiau privaloma įvertinti ir kitas faktines aplinkybes, kuriomis daiktas buvo įgytas, taip pat kitas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos nuosavybės teisei į daiktą. Teismas nusprendė, kad, kadangi trečiasis asmuo R. Š. nuo (duomenys neskelbtini), būdama santuokoje su atsakovu, įsteigė naują ūkį savo vardu ir į ūkį įnešė savo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą (traktorių), šis, kaip ūkiui funkcionuoti skirtas daiktas, nuo ūkio įregistravimo momento laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių (trečiojo asmens ir atsakovo) nuosavybe (CK 3.91 straipsnis). Tokią pačią išvadą priėjo ir apeliacinės instancijos teismas.
44. Taigi bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad traktorius „John Deere 8420T“ (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas), iš esmės nusprendė, kad, trečiajam asmeniu įregistravus ūkininko ūkį, šio turto statusas pakito ir turtas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.91 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šioms teismų išvadoms.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimas, kas yra ūkininko ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų komplekso, t. y. specifinės verslo formos, vykdomos nesteigiant įmonės, savininkas, kai ūkininko ūkis įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu, spręstinas sistemiškai aiškinant ŪŪĮ ir CK trečiosios knygos normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). ŪŪĮ 2 straipsnyje nustatyta, kad ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre (2 dalis). Ūkininko partneris – fizinis asmuo (ūkininko sutuoktinis, pilnametis šeimos narys ar kitas fizinis asmuo), kuris kartu su ūkininku verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste pagal sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (3 dalis). Ūkininko ūkis – ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma (4 dalis). ŪŪĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. Ūkininkas žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius. Žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės, ūkininkas gali verstis vienas arba kartu su fiziniais asmenimis (partneriais), sudaręs jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Remiantis ŪŪĮ 5 straipsnio 3 dalimi, ūkininko ir jo partnerių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo nustato CK. Taigi ūkininko ūkis nėra atskiras juridinis asmuo, tai fizinio asmens, ūkininko, vykdoma ūkio veikla. Todėl ir visi ūkininko ūkio veiklai naudojami objektai (žemė, pastatai, įranga ir pan.), atsižvelgiant į tai, kad ūkis neturi teisinio subjektiškumo, nėra ūkio nuosavybė CK prasme.
46. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad trečiasis asmuo į naują įsteigtą ūkį įnešė savo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą, tačiau šios išvados detaliau nepagrindžia. Byloje nėra jokių ginčo turto perdavimo aktų, nuomos ar panaudos sutarčių, inventorizacijos aktų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ginčo technika ginčo sandorio sudarymo metu buvo perduota ūkininko ūkiui. To nenurodo ir šių aplinkybių neįrodinėja ir nė vienas bylos dalyvis. Vis dėlto, net jei turto perdavimas ūkiui ir būtų įrodytas, tai taip pat negali lemti išvados, kad toks turtas tapo bendrąja jungtine nuosavybe. Vien aplinkybė, jog atitinkamas turtas gali būti arba yra naudojamas ūkininko ūkyje, savaime nepakeičia turto nuosavybės formos, tam yra būtina aiški ir nedviprasmiška turto savininko valia. Taigi tai, kad trečiasis asmuo R. Š. įsteigė ūkininko ūkį santuokos su atsakovu metu, nesudaro pagrindo teigti, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklausanti technika, nesant turto perleidimo faktą patvirtinančio dokumento ir aiškiai išreikšto ketinimo, tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
47. Teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 3.91 straipsnio nuostatos dėl turto jungtinės nuosavybės teisinės formos turi būti aiškinamos kaip reglamentuojančios situacijas, kai turtas, buvęs sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, yra skiriamas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigia vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo. Priešingas aiškinimas, t. y. kad vieno iš sutuoktinių turėtas turtas asmeninės nuosavybės teise, įsteigus įmonę ar įregistravus ūkininko ūkį, savaime, be CK 4.47 įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (savininko valios, išreikštos įstatyme numatyta forma), tampa bendrąja jungtine nuosavybe, neatitiktų CK 3.88 ir 3.89 straipsnių ir jiems prieštarautų, įskaitant 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, tiek CK 3.90 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant (byloje nėra ginčo, ar parduota technika santuokos metu nebuvo iš esmės pagerinta bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu). Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, minėtą šios nutarties 42 punkte. Vadinasi, teismai, nuspręsdami priešingai, nepagrįstai taikė CK 3.91 straipsnio nuostatas byloje kilusiam ginčui spręsti, taip pat ūkininko ūkį reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl ūkininko ūkio veikloje dalyvaujančių asmenų ir šioje veikloje naudojamo turto nuosavybės formos. Konstatavus, kad ginčo sandorio dalykas – žemės ūkio technika – ginčo sandorio sudarymo metu asmeninės nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, argumentai, jog ginčo technika yra bendroji jungtinė atsakovo ir R. Š. nuosavybė, šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
48. Byloje nesant įrodymų, pagrindžiančių ginčo technikos perdavimą trečiojo asmens ūkininko ūkiui, teismo motyvai, susiję su trečiojo asmens R. Š. ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų komplekso, nuosavybe, pripažintini nesudarančiais bylos nagrinėjimo dalyko, todėl taip pat šalinami iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
49. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šioje byloje nustatyto CK 3.91 straipsnio netinkamo ir nepagrįsto taikymo buvo neteisingai nustatytas ginčo technikos nuosavybės faktas, todėl trečiojo asmens kasacinis skundas tenkinamas, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo šalintini motyvai, jog ginčo technika yra bendroji jungtinė atsakovo ir trečiojo asmens R. Š. nuosavybė. Teismo procesinių sprendimų motyvai dėl trečiojo asmens R. Š. ūkininko ūkio pripažinimo bendrąja jungtine atsakovo ir R. Š. nuosavybe šalintini iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų kaip nesudarantys bylos nagrinėjimo dalyko.
50. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas – nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas).
52. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors šiuo atveju, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriuose konstatuojama, kad ginčo technika ginčo sandorio sudarymo metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė atsakovui, būtų pagrindas spręsti dėl ginčo sutarties negaliojimo tuo pagrindu, kad atsakovas perleido kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį daiktą, tačiau kasaciniu skundu nėra pareikšta jokių reikalavimų dėl kitų apeliacinės instancijos teismo sprendimo (įskaitant rezoliucinę) dalių. Taigi ginčo sutarties negaliojimo klausimo nagrinėjimas išeitų už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnis). Be to, nei ieškovas, nei atsakovas kasaciniu skundu neginčijo apeliacinės instancijos teismo išvadų, susijusių su ieškinio ir priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, taigi teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo jų vertinti. Priešingu atveju, t. y. sprendžiant dėl klausimų, kurių išsprendimo nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų neprašo, būtų pažeidžiamas dispozityvumo principas ir peržengtos kasacinio skundo ribos, o pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė.
53. Iš esmės tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo motyvų, perskirstomos apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).
54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
55. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens R. Š. apeliacinis skundas tenkintinas, ji įgavo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl trečiojo asmens prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas, R. Š. iš atsakovo priteistinas 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
56. Kasaciniame teisme trečiasis asmuo R. Š. patyrė 7018 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant kasacinį skundą atlyginimo suma viršija Rekomendacijų 7, 8.12 punktuose nustatytą maksimalų dydį, todėl trečiojo asmens R. Š. prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies, jai iš atsakovo priteisiant maksimalią už kasacinio skundo parengimą priteistiną sumą – 7008 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
57. Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, R. Š. apeliacinis skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – tenkinti R. Š. apeliacinį skundą ir pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, pašalinant iš teismo sprendimo motyvus, kad traktorius „John Deere 8420T“ ir R. Š. ūkininko ūkis laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7008 (septynis tūkstančius aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Agnė Tikniūtė
Dalia Vasarienė
Eglė Zemlytė