Administracinė byla Nr. I-891-162/2010 Proceso Nr. 3-63-3-00705-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 11; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 17 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjui A.G., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovei Redai Siautilei, 2010 m. gruodžio 7 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.G. skundą atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos žemėtvarkos skyriui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010-08-10 sprendimo Nr. 3B-(3.5)-G-53/2-965 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-G-53/2-965 bei įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S.J.-J. nuosavybės teise priklausiusią žemę, perduodant lygiavertį žemės sklypą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi nustačius, kad atsakovu byloje yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos žemėtvarkos skyrius, byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (t. 1, b.l. 165-166). Taigi minėta nutartimi yra apspręsta šalių procesinė padėtis, nustačius, kad skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Skunde (t. 1, b.l. 122-125) pareiškėjas nurodo, kad 2010 m. liepos 10 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į S.J.-J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 153 ha žemės, tačiau 2010 m. rugpjūčio 10 d. ginčijamu sprendimu Nr. 3B-(3.5)-G-53/2-965 jo prašymas netenkintas. Nurodo, jog 2010 m. liepos 10 d. prašyme Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė naujus įrodymus, tačiau ginčijamame sprendime šie įrodymai neaptarti ir nevertinti. Teigia, kad S.J.-J. žemę paveldėjo iš T.J. T.J. vaikų neturėjo, buvo netekėjusi, todėl S.J.-J. buvo įpėdinė pagal tuo metu galiojusį Civilinių įstatymų sąvadą. Palikimo priėmimo faktu buvo laikoma, kad įpėdiniai pagal įstatymą tik turėjo ir naudojosi mirusiojo žemės palikėjo turtu (mokėjo mokesčius), o bajorams bet koks žemės perėjimas ne paveldėjimo keliu buvo draudžiamas. Pareiškėjas teigia, kad Civilinių įstatymų sąvado nuostatos leidžia daryti išvadą, jog S.J.-J. tapo savo mirusios tetos T.J. žemės savininke iki šios žemės nacionalizacijos. Pažymi, jog jis yra testamentinis S.J.-J. įpėdinis ir turi reikalavimo teisę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teigia, kad jo reikalavimo pagrįstumą patvirtina 1998 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis bei iki nacionalizacijos galiojusios materialinės teisės normos, pagal kurias palikimo priėmimo faktu buvo laikoma, kai įpėdiniai pagal įstatymą tik turėjo ir naudojosi mirusiojo žemės palikėjo turtu (mokėjo mokesčius). Pareiškėjas prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 3B-(3.5)-G-53/2-965 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkuriant nuosavybės teises į S.J.-J. turėtos 153 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabartiniame (duomenys neskelbtini)), atlyginant lygiaverčiu sklypu kitoje vietoje.
Pareiškėjas prašo skundą tenkinti skunde nurodytų motyvų pagrindu.
Atsakovo atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tiek skundžiamu 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu, tiek 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-G-53-87 paaiškinta, kad teismai jau nagrinėjo jo pateiktus dokumentus ir argumentus, kuriais remiantis jis prašo atkurti nuosavybės teises į T.J. turėtą žemę, tačiau nepripažino jų pagrįstais, ir kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos privalo vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Dėl pareiškėjo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2004 kaip naujos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė, jog nepateikta įrodymų, kad būtent S.J. priėmė ir valdė T.J. nuosavybės teise valdytą turtą, šią aplinkybę konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-261-532/2009 dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsisakymo atkurti A.G. nuosavybės teises į T.J. turėtą žemę. Pažymi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nustatytas tik juridinę reikšmę turintis faktas, jog T.P.J. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo sprendimu nenustatyta, kad S.J. priėmė ir valdė T.J. nuosavybės teise turėtą turtą po buvusios savininkės mirties. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad V.O.K. 1994 m. lapkričio 22 d. pareiškimu Klaipėdos rajono Veiviržėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai negalėjo teisės atkurti nuosavybės teises perleisti pareiškėjui, nes jis yra jos brolio sūnus, o pagal 1994 m. lapkričio 22 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalį, buvusieji turto savininkai arba šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyti asmenys teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Nurodo, kad pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, kurie atitiktų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punkto reikalavimus ir patvirtintų, kad S.J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 153 ha žemės. Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-G-53/2-965, taip pat 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-G-53-87 išsamiai ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais pasisakė dėl pareiškėjo 2010 m. liepos 10 d. skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.
Teisėjų kolegija konstatuoja
Skundu pareiškėjas prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr.3B-(3.5)-G-53/2-965 ir įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Byloje ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas.
1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu NR. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybė teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybė teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu siekiama nuosavybė teisę atkurti (atstatyti) asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų, numatytų aukščiau paminėtų įstatymų 2 straipsnyje, teisė atkurti (atstatyti) nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybė teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas yra miręs. Tai sąlygoja išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybė teises, savininkas.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 13 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), prašydamas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į S.J.-J. iki žemės nacionalizacijos valdytą 153 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime (dabartiniame (duomenys neskelbtini)), atkuriant lygiaverčiu sklypu kitoje vietoje (t. 2, b.l. 14-16).
Nacionalinė žemės tarnyba 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. Nr.3B-(3.5)-G-53/2-965 pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydama, kad nepateikta įrodymų, jog S.J priėmė ir valdė T.J. nuosavybės teise turėtą turtą, ir šią aplinkybę konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A-261-532/2009; sprendime taip pat nurodė, kad V.O.K. pagal galiojančius teisės aktus 1994 m. lapkričio 22 d. pareiškimu negalėjo teisės atkurti nuosavybės teises perleisti brolio sūnui; be to nurodė, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl vertinti naujai pateiktus dokumentus, kurie patvirtintų, kad S.J. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 153 ha žemės, būtų galima tik tuo atveju, jeigu būtų pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis atnaujinti praleistą terminą (t. 2, b.l. 11-13).
Nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija turi įvertinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatytas) 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarkos) 12 straipsnyje nurodyta, kokiais dokumentais patvirtinama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei jų nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kas S.J. 1993 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos rajono Veiviržėnų agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į T.J. valdytą 153 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime (t. 2, b.l. 14). S.J. 1997 m. rugsėjo 8 d. testamentu visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, paliko pareiškėjui A.G. (t. 2, b.l. 20). Pareiškėjui 1998 m. birželio 25 d. išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas į S.J., mirusios (duomenys neskelbtini), testamente nurodytą turtą (t. 2, b.l. 21). Pareiškėjas 2000 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T.J. (duomenys neskelbtini) kaime valdytos 153 ha žemės (t. 2, b.l. 15).
Iš byloje esančio Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo (t. 2, 12-14) motyvų matyti, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2– 44-02/2003 buvo netenkintas pareiškėjo A.G. reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S.J.-J. iki 1940 metų paveldėjo pagal įstatymą savo senelio brolio dukters T.J. turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), ir juridinę reikšmę turintis faktas, kad S.J.-J. iš savo senelio brolio dukters T.J. iki 1940 metų priėmė palikimą. Kaip nurodyta 2008 m. birželio 20 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime, 2003 m. vasario 19 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendime remiamasi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-100/2001 ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2002 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-12/2002, kuriuose buvo konstatuota, kad pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tomis pačiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis ir neturėdamas įrodymų, jog T.J. paliko savo turtą S.J.-J.. Minėtame Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendime nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2002 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-12/2002 nepatenkintas pareiškėjo A.G. reikalavimas įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į 153 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, kurią, pareiškėjo teigimu, nuosavybės teise valdė S.J.-J. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs A.G. skundą, 2002 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad S.J. nebuvo nurodytos žemės savininkė ir negalėjo pretenduoti į šios žemės atkūrimą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kad nėra duomenų, jog šios žemės buvusi savininkė T.J. (pagal bylos duomenis mirusi (duomenys neskelbtini)) testamentu paliko savo turtą S.J. ir nėra duomenų, jog S.J. priklauso T.J. giminių ratui, nustatytam Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktuose, todėl S.J. negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose numatytais pagrindais. Nutartyje pažymima, kad pareiškėjo teisės yra išvestinės iš S.J. teisių (testamentinis turto paveldėtojas), todėl nustačius, kad S.J. nepriklausė asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį ratui, tokių teisių neturi ir pareiškėjas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi (t. 2, b.l. 58-62) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje konstatavo, jog byloje esantis testamentas patvirtina, kad S.J. visą savo turtą testamentu paliko A.G., todėl, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A.G. gali pretenduoti, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į S.J. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdytą nekilnojamąjį turtą, esant kitiems įstatymuose numatytiems pagrindams. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad pareiškėjas dokumentų ar įrodymų, patvirtinančių, jog S.J. pagal įstatymą paveldėjo T.J. žemę ir ją valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto nacionalizacijos, nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas 1939 m. gruodžio 30 d. kvitas, jog sumokėtas žemės mokestis, nėra dokumentas pagal Tvarkos 12 punktą patvirtinantis S.J. nuosavybės teises į žemę.
Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismai nagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir argumentus, kuriais remiantis pareiškėjas prašo atkurti nuosavybės teises į S.J. valdytą žemę, tačiau nebuvo pripažinta, kad S.J. pagal įstatymą paveldėjo T.J. žemę ir ją valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto nacionalizacijos.
Ginčijamame sprendime nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr.3B-(3.5)-G-53-87 išdėstė nuomonę dėl daugumos aplinkybių, kurios, pareiškėjo nuomone, patvirtina faktą, kad S.J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 153 ha žemės (duomenys neskelbtini).
Nacionalinė žemės tarnyba 2010 m. sausio 27 d. sprendime Nr. 3B-(3.5)-G-53-87 (t. 2, b.l. 20-22) nurodė, kad teismai nagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais remiantis jis prašo atkurti nuosavybės teises į S.J. turėtą žemę, tačiau nepripažino jų pagrįstais. Minėtame sprendime nurodyta, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2001 m. vasario 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo ieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kad S.J. nuo 1926 m. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 153 ha žemės. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2001 m. gegužės 10 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo kasacinį skundą, 2001 m. gruodžio 10 d. nutartimi minėtus sprendimą ir nutartį paliko nepakeistus, konstatuodama, kad teismai pagrįstai sprendė, jog neįrodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai. Nurodyta, jog po minėtos nutarties pareiškėjas vėl kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S.J. iki 1940 m., būdama įpėdinė pagal tuo metu galiojusias teisės normas, nuosavybės teise valdė 153 ha tetos T.J. turėtos žemės, tačiau Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjo teiginys, kad jo reikalavimų pagrįstumą įrodo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 17 d. sprendimas bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 17 d. sprendimu tik buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad T.P.J. mirė (duomenys neskelbtini) metais (t. 2, b.l. 54), o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo A.G. skundą atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes nesilaikyta išankstinio ginčų nagrinėjimo neteisminės tvarkos (t. 2, b.l. 70-72). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje (t. 2, b.l. 67-69), nagrinėdama pareiškėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 21 d. sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 10 d. nutarties, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S.J. nuo 1926 metų iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 153 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad kvitas, liudijantis, jog Švėkšnos valsčiaus kasos priimtas žemės mokestis iš S.J. (J.) už T.J. žemę, neįrodo dovanojimo sutarties buvimą. Nutartyje nurodyta, jog Tauragės apskrityje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurio 987 straipsnis nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims nustatė privalomą notarinę formą, todėl, kilus ginčui dėl sutarties sudarymo fakto, negalima remtis liudytojų parodymais.
Taigi įsiteisėjusiais teismo sprendimais patvirtinta, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog S.J.-J. buvo ginčo žemės savininke; pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateikė S.J.-J. nuosavybės teises į ginčo žemę patvirtinančių dokumentų.
Juridinę reikšmę turintis faktas, kad T.P.J. mirė (duomenys neskelbtini) metais, 1998 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas pagal pareiškėjos V.O.K. pareiškimą. (t. 2, b.l.54). V.O.K.1994 m. lapkričio 22 d. pareiškimu, pateiktu Klaipėdos rajono Veiviržėnų agrarinės reformos tarnybai, atsisakė nuosavybė teisės į žemę pareiškėjo naudai (t. 2, b.l. 55). Iš atsisakymo turinio matosi, kad pareiškėjas yra V.O.K. brolio sūnus. Pagal šio atsisakymo surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad buvusieji turto savininkai arba šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyti asmenys teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą, V.O.K. 1994 m. lapkričio 22 d. pareiškimu negalėjo teisės atkurti nuosavybė teises perleisti savo brolio sūnui (t.y. pareiškėjui), todėl šio pareiškimo pagrindu pareiškėjui neatsirado teisė į atkurti nuosavybės teises į ginčo žemė sklypą. Šis argumentas yra aptartas ginčijamame sprendime.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nacionalinė žemės tarnyba skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo 2010 m. liepos 26 d. pateiktus papildomus įrodymus (1847 m. P.J. prašymą Rusijos Imperatoriui, 1859 m. P. J. skundą Rusijos Imperatoriui, dvarų žemės planus (t. 1, b.l. 54) būtų galima vertinti tik tuo atveju, jeigu būtų pateikta teismo nutartis atnaujinti praleistus terminus, nes su pareiškėjo prašymu pateikti papildomi dokumentai nebuvo iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui.
Skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus: jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės normomis. Nepateikus dokumentų, patvirtinančių S.J. nuosavybės teises, atsakovas neturi pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu skundas netenkintinas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo A.G. skundą atmesti kaip nepagįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniams teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinė instancijos teismui.
Teisėjos Dalia Gumuliauskienė
Alona Romanovienė
Eglė Kiaurakytė