Baudžiamoji byla Nr. 2K-438/2011
Teisminio proceso Nr.
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.23.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,
nuteistųjų gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis: M. K. ir N. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d nuosprendžiu M. K. ir N. D. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal 260 straipsnio 2 dalį kiekvienas aštuoneriems metams laisvės atėmimo už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d., veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį – 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. kovo 17 d., apie 14.09 val., automobiliu BMW (valst. Nr.(duomenys neskelbtini) atgabeno prie ,,Lukoil“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini); ten už 175 Lt šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. 05-007s, Nr. 05-008s. Po to, M. K. ir N. D. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. balandžio 3 d., veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį – 66,636 g – narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. balandžio 3 d., apie 13.30 val., automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno prie kaimo turizmo sodybos (duomeny neskelbtini)., ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. 05-007s, 05-008s.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendį, kuriuo M. K. ir N. D. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas, vertindamas M. K. ir N. D. parodymus, akcentuoja tai, kad jie yra nuoseklūs tiek apie narkotinių medžiagų sandėrius, tiek apie R. V. – ,,Mažo“ darytą psichologinį poveikį. Teismas teigia, kad išteisintųjų parodymus patvirtina ir pokalbių stenograma prie 2007 m. vasario 20 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo (T. 1, b. l. 44–46). Be to, teismas teigia neginčijamai nustatęs, kad R. V. įvairiais būdais darė poveikį (naudojo psichologinį smurtą) M. K. ir N. D. ir taip privertė juos platinti narkotines medžiagas, tiekė išteisintiesiems narkotikus, liepė juos perduoti liudytojui Tomui (Nr. 1), o pinigus atiduoti jam. Tačiau, kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, šios išvados padarytos remiantis tik išteisintųjų parodymais, o jų kaltę pagrindžiančius įrodymus teismas iš esmės nemotyvuotai atmetė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas liudytojo Nr. 1 parodymus, akcentavo vienintelę aplinkybę – skiriasi ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodytos jo ir išteisintųjų susipažinimo aplinkybės. Tačiau teismas visiškai neanalizavo ir nevertino liudytojo Nr. 1 parodymų visumos, kurie viso proceso metu iš esmės buvo vienodi, liudytojas nuosekliai ir išsamiai visų apklausų metu nurodė įvykių aplinkybes. Taip pat teismas be pagrindo atmetė liudytojo R. G. parodymus. Šio liudytojo parodymus apygardos teismas atmetė tik todėl, kad liudytojas nieko konkretaus negalėjo pasakyti apie R. V., nors kitas nusikalstamos veikos aplinkybes tiek, kiek jas prisiminė, jis išdėstė pakankamai išsamiai. Esant tokiai situacijai, apygardos teismas privalėjo paskelbti liudytojo R. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos vertinti kartu su parodymais, duotais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžių metu. Tačiau, kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, teisėjų kolegija nenurodė nė vienos svarbios ir motyvuotos priežasties, kuri leistų liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, ir liudytojo R. G. parodymus laikyti nepatikimais, o teismo nurodyti argumentai yra neįtikinantys ir susiję su neesminėmis šių liudytojų parodytomis aplinkybėmis.
Byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie R. V. dalyvavimą taikant NVIM, įvertinus aplinkybių ir įrodymų visumą, M. K. ir N. D. parodymai laikytini deklaratyviais, nepatvirtintais ir todėl atmestinais; nėra pagrindo teigti, kad jie ne savo noru įvykdė nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo apygardos teismo nuosprendžiu išteisinti.
Taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nevykdymas lėmė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padarymą, kurie sukliudė apygardos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius taip pat teigia, kad neteisingų teismo išvadų padarymą lėmė ne tik netinkamas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodymų vertinimas, bet ir nepakankamas jų ištyrimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas nurodė, kad, pasak liudytojo Nr. 1, 2006 m. balandžio 3 d. sandorio metu jis su savimi turėjo vaizdo ir garso fiksavimo techniką (T. 1, b. l. 76–77), o byloje yra duomenų tik apie garso įrašymo technikos panaudojimą (T. 1, b. l. 50). Byloje nėra duomenų apie liudytojo Nr. 1 naudotą vaizdo fiksavimo techniką. Šis teismo teiginys reiškia, kad teismas neatliko to ką privalėjo atlikti vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi – privalėjo išsireikalauti vaizdo medžiagą ir įvertinti jos įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek kaip visumą su kitais įrodymais.
Apygardos teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnio nuostatas. Ši norma apibrėžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliamus reikalavimus, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Šios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas, nes skundžiamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais – liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Kaip matyti iš posėdžių protokolų, šio liudytojo parodymai nebuvo paskelbti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl apygardos teismas negalėjo jais remtis priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.
Apygardos teismas 2011 m. kovo 21 d. nuosprendyje konstatavo, kad iš esmės visi veiksmai – tiek operatyviniai, tiek procesiniai – buvo M. K. ir N. D. provokavimas daryti nusikalstamas veikas. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamojoje byloje pradėtas pažeidžiant BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to per vėlai pradėto ikiteisminio tyrimo NVIM dalyvio – liudytojo Nr. 1 veiksmai įvertinti kaip provokaciniai. Pagal apygardos teismą, policijos pareigūnai privalėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, kai tik buvo gautos 2006 m. kovo 28 d. ir 2006 m. gegužės 2 d. specialisto išvados (T. 1, b. l. 53, 54–55), nes, teismo nuomone, tuo metu jau buvo pakankamai duomenų apie M. K. ir N. D. įvykdytą nusikalstamą veiką. Teismo nuomone, nepradėjus ikiteisminio tyrimo po pirmojo narkotinių priemonių įgijimo, buvo siekiama dirbtinai ,,sukonstruoti“ nusikalstamos veikos požymius ir antrasis narkotinių priemonių įgijimas jau buvo provokacija. BPK 171 straipsnio 2 dalis nurodo, kad ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas nedelsiant gavus skundą, pareiškimą, ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius. Vienintelis kriterijus, kuriuo remiantis apibrėžiamas ikiteisminio tyrimo pradžios momentas, yra duomenų apie padarytos nusikalstamos veikos požymius pakankamumas. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, pirmasis narkotinių priemonių sandoris tarp liudytojo Nr. 1 ir M. K. bei N. D. įvyko 2006 m. kovo 17 d. Užduotis atlikti iš M. K. ir N. D. įgytų medžiagų tyrimą paskirta 2006 m. kovo 20 d. (T. 1, b. l. 40). 2006 m. kovo 28 d. Kauno kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadoje Nr. 20-KE-6755 nurodyta, kad NVIM dalyvio įgyta medžiaga – kanapių derva (T. 1, b. l. 41). Teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos neaišku, kada ši specialisto išvada gauta ikiteisminį tyrimą atlikusioje Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Teismas privalėjo išsiaiškinti minėtos specialisto išvados gavimo datą, tačiau to nepadarė.
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad M. K. ir N. D. buvo išprovokuoti daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, privalėjo nurodyti, kurie iš policijos pareigūnų ir slapto NVIM dalyvio veiksmų buvo aktyvūs ir provokaciniai, tačiau kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė minėtų asmenų susitarimas išprovokuoti M. K. ir N. D. padaryti nusikalstamą veiką nuosprendyje nenurodoma ir apie tai baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų. Šiame nuosprendyje nėra nė vieno motyvo, pagrindžiančio policijos pareigūnų ir operatyvinės veiklos subjektų neteisėtus veiksmus prieš išteisintuosius vykdant NVIM.
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu panaikintas Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. apkaltinamasis nuosprendis ir BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad M. K. ir N. D. nepadarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų.
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nuosprendis šių reikalavimų neatitinka.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais NVIM realizavimas buvo neteisėtas, nes taikant jį M. K. ir N. D. buvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas aktyviai juos skatinant ir kurstant, o neteisėtu būdu gauti įrodymai yra niekiniai. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė nenustatęs naujų aplinkybių ir nesurinkęs naujų įrodymų, kurie buvo nustatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
Šio teismo nuosprendyje taip pat nenurodyta, kokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintos netinkamai.
Kasatorius teigia, jog apygardos teismas nuosprendyje konstatavęs, kad M. K. ir N. D. buvo išprovokuoti daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, privalėjo nurodyti, kurie policijos pareigūnų ir slapto NVIM dalyvio veiksmai buvo aktyvūs ir provokaciniai, tačiau skundžiamajame nuosprendyje nėra nė vieno motyvo, pagrindžiančio policijos pareigūnų ir operatyvinės veiklos subjektų neteisėtus veiksmus prieš išteisintuosius vykdant NVIM.
Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965) 9 straipsnį vienas iš pagrindų operatyviniam tyrimui atlikti yra situacija, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apysunkius nusikaltimus, numatytus atitinkamuose BK straipsniuose, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.
Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelis.
Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 5 ir 19 dalis nusikalstamos veikos imitacijos modelis – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.
Pažymėtina, kad taikant tokį modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese, todėl kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumas. Taigi teismui tenka pareiga tikrinti, ar buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų ir nustatytų modelio taikymo ribų.
Iš tarnybinio pranešimo (T. 1, b. l. 4) matyti, kad 2006 m. kovo 16 d. buvo sankcionuoti NVIM Nr. 05-007s., 05-008s. N. D. ir M. K. bei jų bendrininkų atžvilgiu, tačiau ši informacija neatitinka tikrovės. Bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras K. Betingis 2006 m. kovo 14 d. sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr. 05-008 (s) M. K. ir jo bendrininkų atžvilgiu, Raseiniuose užsiimančių narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu dideliais kiekiais, o 2006 m. kovo 16 d. sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr. 05-007 (s) N. D. ir jo bendrininkų atžvilgiu, Raseiniuose užsiimančių narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu dideliais kiekiais (T. 1, b. l. 38).
Byloje yra Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato teikimas tik dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo prieš N. D., kuris tą pačią dieną sankcionuotas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro. Teikime nurodoma, kad bus panaudoti nusikalstamas veikas, numatytas BK 259, 260, 266 straipsniuose, imituojantis veiksmai, kuriais bus siekiama iš N. D. įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei nustatyti, iš ko N. D. ir jo bendrininkai įgyja bei kur laiko narkotines ar psichotropines medžiagas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo prieš M. K. byloje nėra ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvų apie tai, ar buvo tikrinta, kaip buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų ir nustatytų modelio taikymo ribų M. K. atžvilgiu.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga dėl NVIM sankcionavimo aplinkybių N. D. atžvilgiu nustatė, kad veikiant pagal NVIM jo dalyvis Nr. 1 2006 m. kovo 17 d. Raseiniuose ,,Lukoil“ degalinėje susitiko su N. D. ir M. K., iš kurių už 175 Lt įgijo augalinės kilmės medžiagą. 2006 m. kovo 20 d. operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią medžiagą įgijo NVIM dalyvis iš N. D. ir M. K., davė specialistui užduotį atlikti gautos augalinės kilmės medžiagos tyrimą ir atsakyti į jo pateiktus klausimus. 2006 m. kovo 28 d. specialistas surašė išvadą Nr. 20-KE-675 (T. 1, b. l. 41), kad tyrimui pateikta augalinės kilmės medžiaga – narkotinė medžiaga kanapių derva, kurios bendra masė 27,55 g.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kada ši specialisto išvada buvo gauta Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate, tačiau nesiaiškino minėtos specialisto išvados gavimo datos, kuri turi didelę reikšmę policijos pareigūnų ir NVIM dalyvio veiksmų vertinimui.
2006 m. balandžio 3 d. policijos pareigūnai antrą kartą suorganizavo didesnio kiekio narkotinių medžiagų pirkimą. Tą dieną NVIM dalyvis Nr. 1 nuvyko į Raseinių rajoną, Gapšių kaime esančią kaimo turizmo poilsiavietę ,,Karpynė“, kur susitiko su N. D. ir M. K., iš kurių už 560 Lt įgijo augalinės kilmės medžiagą. Pagal specialisto išvadą Nr. 3599 (T. 1, b. l. 54–55) tyrimui pateikta augalinės kilmės medžiaga – narkotinė medžiaga kanapių derva, kurios bendra masė 66,636 g.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl M. K. ir N. D. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas tik 2006 m. rugsėjo 18 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po pirmo NVIM dalyvio ir M. K. bei N. D. susitikimo.
Būtina pažymėti, kad Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentuoja, kiek laiko valstybė su nusikalsti linkusiu asmeniu gali imituoti nusikalstamus veiksmus. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad NVIM ir NVIV negali tęstis begalę laiko. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis kaip operatyvinis veiksmas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo metodas yra skirti baudžiamojo proceso tikslams.
Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Kadangi valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis (veiksmai) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-7-86/2011).
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad minėtais veiksmais buvo pažeista BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostata, ir tai duoda pagrindą teigti, jog prieš nuteistuosius buvo atliekami provokaciniai veiksmai, neatliko tinkamos policijos pareigūnų veiksmų analizės dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos taikymo.
Nurodyti BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl apygardos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas