Administracinė byla Nr. A-597-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07564-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.; 15.2.3.1.; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. (A.) P. ir E. R. ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl protokolo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. 2013 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kiekvienai pretendentų šaliai (L. J. (po mirties) teisių perėmėjui R. J., E. P. (po mirties) teisių perėmėjams A. P., E. R. bei G. J. M. (po mirties) teisių perėmėjai Z. S.) po 19 260 Lt turtinės žalos bei po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2) pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei, 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo protokolo Nr. 48SN-(14.48.65)-58-1 (toliau – ir Protokolas) dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, kuriose nustatyta, jog pretendentų L. J., E. P., G. J. M. atstovas R. J. nepasirinko žemės sklypų, nes likę laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai jo netenkino; 3) įpareigoti atsakovą Skyrių perduoti neatlygintinai pareiškėjams nuosavybėn žemę pagal 2003 m. balandžio 16 d. Panevėžio apskrities viršininko išvadas Nr. 146, Nr. 147 ir Nr. 149 (toliau – ir Išvados), esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagal Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Pareiškėjai paaiškino, kad Panevėžio mieste L. J., D., iki okupacijos nuosavybės teise valdė 33,56 ha žemės teritoriją, išsidėsčiusią keliuose sklypuose. L. J., D., yra pretendentų (L. J., E. P., bei G. J. M.), kuriems pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, tėvas. Pareiškėjai E. R. ir A. P. yra E. P. (mirusi) teisių perėmėjai, Z. S. – G. J. M. (mirusi), o R. J. – L. J. (miręs). R. J., atstovaudamas savo bei G. J. M., E. P. interesus, 2003 m. birželio 25 d. gavo Išvadas dėl teritorijos, kuri priskirta valstybės išperkamai, perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijoje „(duomenys neskelbtini)“ kadastrinėje vietovėje, ir jas 2003 m. birželio 25 d. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Atkreipė dėmesį, kad iš atsakovo pateikto Protokolo suprato, kad jo turinys neatitinka 2013 m. birželio 20 d. vykusio susirinkimo eigos. R. J. pažymėjo, kad susirinkime atstovavo L. J., D., teisių perėmėjų bei savo interesus ir buvo informuotas, jog grąžintinos žemės minėtoje kadastrinėje vietovėje beveik nėra, todėl jokie laisvos valstybinės žemės plotai nebuvo pateikti, buvo pažadėta, kad vėliau bus informuoti apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes. Mano, kad Protokole atsakovo nurodyti teiginiai, jog piliečio R. J. likę laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai netenkino ir dėl to jis žemės sklypo nepasirinko, yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes faktiškai susirinkimo metu pareiškėjams nebuvo pasiūlyta jokia žemė. Pabrėžė, kad atsakovas daug kartų raštu informavo pareiškėjus, jog jų Išvados dėl žemės perdavimo „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje nebus galima tenkinti arba bus galima tenkinti tik iš dalies. Protokole teigiama, kad laisvos valstybinės žemės visgi yra, bet neva pareiškėjų atstovas jos atsisako. Paaiškino, kad Skyrius suteikė viltį, jog nuosavybės teisės pagal turimas Išvadas bus atkurtos Zujūnų seniūnijoje „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje nors iš dalies ir pareiškėjus tai tenkino. Atkreipė dėmesį, kad Protokole nurodyta priešingai, nei Skyriaus atstovai aiškino pareiškėjų atstovui susirinkimo metu, t. y. Protokole yra pakeista pretendento R. J. ir pareiškėjų atstovo 2013 m. birželio 20 d. vykusiame susirinkime išreikšta valia dėl noro turimas Išvadas realizuoti perimant neatlygintinai nuosavybėn Zujūnų seniūnijoje „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje esamą laisvą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Pareiškėjų nuomone, minėtais veiksmais atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Zujūnų seniūnijoje „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje esamą laisvą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę pareiškėjams savavališkai keisdamas pareiškėjų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei tuo pačiu per įstatymo nustatytą terminą, o taip pat per protingą laikotarpį nepriėmė jokio sprendimo dėl būdo atkurti pareiškėjams nuosavybės teises. Paaiškino, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjams buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pareiškėjų nuomone, yra pagrindas teikti prašymą dėl žalos atlyginimo, nes atsakovas nepateikė įrodymų apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo įstatymo nustatytais būdais. Šiuo atveju pretendentams L. J. (po mirties) bei jo teisių perėmėjams už 0,9760 ha nustatyta 7 202 Lt žemės vertė, E. P. (po mirties) bei jos teisių perėmėjams už 0,9760 ha – 7 202 Lt, G. J. M. bei jos teisių perėmėjams už 0,9761 ha – 7 203 Lt. Turtinę žalą skaičiuoja vadovaudamiesi minėta žemės verte, įskaitant delspinigius. Pretendentų teisių perėmėjams skaičiuojant nuo Išvadose nurodytos 7 202 Lt vertės negautos pajamos, t. y. kiekvieno atskirai patirti nuostoliai laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2013 m. birželio 20 d. sudaro 9 630 Lt. Atsakovui atsisakius priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams bei vilkinant priimti tokį sprendimą laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2003 m., žalos įvertinimas turėtų būti atliekamas analogiškai prieš tai atliktiems skaičiavimams ir todėl šiam laikotarpiui derėtų taikyti ne mažesnį kaip 9 630 Lt patirtos turtinės žalos dydį kiekvienam pretendentui. Taigi, viso pretendentų priskaičiuota turtinė žala sudarytų 57 780 Lt, kiekvienai pretendentų atstovaujamai šaliai po 19 260 Lt. Prašė priteisti kiekvienam iš pretendentų po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (iš viso 30 000 Lt).

Atsakovai Skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime (I t., b. l. 51–61) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Išvados 2003 m. liepos 3 d. buvo gautos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, nes pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 7309-(41) buvo paskelbta „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžia, o Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 4457-(41) buvo patvirtintas Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotų pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 28 punktą pateikusius prašymus ir išvadas projekto papildymui sąrašas. Į jį 9 eiliškumo grupėje įrašyti pretendentai L. J. (Nr. 648), G. J. M. (Nr. 649) ir E. P. (Nr. 650). 2013 m. birželio 20 d. įvyko Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei, susirinkimas, kurio metu pretendentams, jų atstovams buvo suteikta informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, esamą laisvos valstybinės žemės fondą. Pretendentai pasirinko žemės sklypus pasirašydami Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 5 priede. Minėtame priede 1–3 eilutėse pastabose nurodoma, kad „likusi laisva žemė netenkino, miesto išvada“. Protokole pažymėta, kad įgaliotas R. J. buvo informuotas, kad pagal pretendentų vardu parengtas Išvadas į L. J. nuosavybės teise valdytą žemę Panevėžio mieste gali gauti tik žemės ūkio paskirties sklypą, kadangi vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 punktu už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės miško ar vandens telkinio plotą, bet už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama. Atkreipė dėmesį, kad likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. birželio 18 d. raštu pareiškėjai buvo informuoti, kad laisvos valstybinės žemės gali neužtekti ir buvo pasiūlyta nuosavybės teises atkurti kitoje kadastro vietovėje. Analogiškai ta pati informacija pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 7 d. raštu, tačiau pareiškėjai į pateiktą informaciją ir pasiūlymus nereagavo. Pabrėžė, kad teisės aktuose yra nustatyta galimybė pretendentams reikšti pastabas, pretenzijas, skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ginčai turėtų būti sprendžiami ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. 2013 m. spalio 3 d. įvyko Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimas. Pažymėta, kad pareiškėjai pastabų nepateikė, jokio ginčo, pretenzijų institucijai nereiškė. Pareiškėjai savo skunde nepagrįstai nurodo, kad buvo padaryti Protokolo pildymo pažeidimai, ir kad institucija vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Atmestini pareiškėjų argumentai, jog informacija apie esančią laisvą valstybinę „(duomenys neskelbtini)“ vietovėje buvo slepiama, nes visa informacija apie kadastro vietovėje esantį laisvos žemės fondą skelbiama viešai: tiek žiniaraštis, tiek planas. Pabrėžė, kad pareiškėjų atveju projektavimo metu laisvos žemės fonde buvo miško, o neliko laisvos žemės ūkio paskirties valstybinės žemės. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje 9 eiliškumo pretendentams buvo vykdomas tik 2000 m., kai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 buvo patvirtintas Žemės reformos žemėtvarkos projektas. Iki tol buvo rengiami tik „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės kaimų Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriais nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas natūra, o taip pat suteikiant asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus. Mano, kad institucija vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą šioje kadastro vietovėje pagal nustatytą tvarką, pareiškėjus ne kartą perspėjo apie esamą ribotą laisvos valstybinės žemės fondą, siūlė nelaukti ir atkurti nuosavybės teises kitoje kadastro vietovėje. Pažymėjo, kad nei vienas 9 eiliškumo pretendentas Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, esantis po L. J., G. J. M. ir E. P., negavo žemės ūkio paskirties žemės. Kiti pretendentai pasirinko tik miškų paskirties žemę, kurios pareiškėjai negalėjo gauti pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 punkto nuostatas. Mano, kad nagrinėjamu atveju valstybės institucijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir jos teisių perėmėjos Tarnybos) neteisėto neveikimo nėra, kadangi Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo darbai vykdomi vadovaujantis teisės aktais, t. y. nuosekliai atkuriant asmenims pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams nuosavybės teisės į žemę pagal Išvadas dėl laisvos valstybinės žemės trūkumo negali būti atkurtos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą dėl valstybės institucijos neteisėto neveikimo. Nors pareiškėjas R. J. teigia, kad dėl atsakovo abejingumo ir klastos susirgo, tačiau neaišku, kokius veiksmus pats pareiškėjas atliko nuo 2003 m. dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar tikrai yra ryšys tarp nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir konkrečios ligos. Pareiškėjas R. J. tik 2010 m. teikė institucijai užklausimą dėl informacijos pateikimo, o iki tol jis nereiškė jokių pretenzijų, teisminių ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti neturtinę žalą už mirusiuosius pretendentus, nenurodydami jokių argumentų, kaip neturtinė žala pasireiškė mirusiesiems. Taip pat mano, kad šiuo atveju turtinės žalos apskaičiavimui pagal analogiją negali būti taikomas pareiškėjų nurodytas Mokesčių administravimo įstatymas ar taisyklės dėl delspinigių už ne laiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo, nes minėtuose teisės aktuose yra įtvirtintos specialiosios teisės normos. Kadangi pareiškėjai neprarado teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, jiems apskritai negali būti priteistas turtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjai, žinodami, kad jų pasirinktoje kadastro vietovėje gali trūkti laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, nesiėmė jokių veiksmų, kad nuosavybių teisių atkūrimas būtų vykdomas kitoje pasirinktoje kadastro vietovėje. Be to, pareiškėjai bet kada galėjo ir gali prašyti piniginės kompensacijos, ir tai būtų tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Mano, kad pareiškėjai skunde nepateikė jokių įrodymų, kaip ir kuo pasireiškė mirusiųjų pretendentų patirti neigiami padariniai. Be to, pretendentų teisių perėmėjai žalos atlyginimo dėl tariamai padarytų neteisėtų valstybės institucijų veiksmų gali reikalauti tik už tokius laikotarpius, kai jie patys buvo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių dalyviai. Darė išvadą, kad Tarnyba nevykdė jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų veiksmų ir pareiškėjams galimai kilusios žalos, taip pat pareiškėjai neįrodė jiems atsiradusios nei turtinės, nei neturtinės žalos dydžio, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei, 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo protokolo Nr. 48SN-(14.48.65)-58-1 dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, paliko nenagrinėta. Įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2003 m. liepos 3 d. gautą pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, remdamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, sprendė, kad Protokolo apskundimui taikytina privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d.,  LVAT 2010-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-271/2010). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, tačiau teoriškai dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundo dalis, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiomis Protokolo dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, palikta nenagrinėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas šioje byloje iš esmės nevertino ginčijamos Protokolo dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Vertindamas pareiškėjų reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias galimai pažeidė Tarnyba. Atsakovų atstovas teismo posėdyje nurodė, kad 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo metu laisvos žemės ūkio paskirties žemės, kurią atkurti pretenduoja pareiškėjai, buvo, tačiau jos po 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo neliko, nes ją pasirinko aukščiau už pareiškėją buvę pretendentai. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjų eiliškumą, ji negalėjo būti pasiūlyta pareiškėjams. Nors atsakovai iš dalies pripažįsta, kad Protokole užfiksuoti duomenys, jog pareiškėjų atstovas žemės sklypo nepasirinko, nes likę sklypai jo netenkino, yra neteisingi (netikslūs), t. y. kad realiai jokie sklypai R. J. nebuvo pasiūlyti, tačiau, teismo nuomone, ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjams galimai padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neteisingų (netikslių) žodžių įrašymas į Protokolą iš esmės nekeičia susidariusios situacijos, todėl ir negali lemti žalos atsiradimo ar neatsiradimo. Byloje taip pat nėra pateikta neginčytinų įrodymų, kad nuo 2003 m. egzistavo ar šiuo metu egzistuoja reali galimybė laikantis teisės aktų reikalavimų atkurti pareiškėjams nuosavybės teises (perduodant neatlygintinai nuosavybėn pasirinktus žemės sklypus) jų pageidaujamoje vietovėje. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuo 2010 m. pareiškėjai buvo pakankamai dažnai informuojami apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes jų pasirinktoje vietovėje, t. y. kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės poreikis yra didesnis nei laisvos valstybinės žemės fondas, jiems buvo pasiūlyta pasirinkti kitą vietovę, kurioje yra daugiau laisvos valstybinės žemės. Iki šiol pareiškėjai savo valios dėl pasirinktos vietovės nepakeitė.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra pažeistas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nors pareiškėjai skunde prašo įpareigoti atsakovą Skyrių, remiantis Išvadomis, perduoti neatlygintinai pareiškėjams nuosavybėn žemę, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šiuo metu egzistuoja reali galimybė laikantis teisės aktų reikalavimų atkurti pareiškėjams nuosavybės teises būtent jų pageidaujamoje vietovėje. Byloje nėra ginčo, kad buvęs savininkas L. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,9281 (0,9760 + 0,9761 + 0,9760) ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjai nuo 2003 m. siekia atkurti nuosavybės teises, pažeistą 6 mėnesių terminą išnagrinėti piliečių prašymus ir aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad yra pagrindas įpareigoti Skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, kuris Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2003 m. liepos 3 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuosavybės teisių atkūrimo ypatumus (atkūrimo būdų įvairovę, jų pa(si)rinkimo galimybes ir kt.) konstatavo, kad realiai patirtos turtinės žalos įvertinimas yra galimas tik žinant galutinį vykstančio proceso rezultatą. Teismo nuomone, šioje byloje turtinės žalos atsiradimo tikimybė yra tik numanoma (hipotetinė), tačiau šiuo metu nėra galimybės pripažinti jos realaus dydžio, nes, vertinant galimas nuosavybės teisių atkūrimo proceso baigtis, nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimas yra neišvengiamas. Teismas darė išvadą, kad tik atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams arba galutinai atsisakius jas atkurti būtų pagrindas vertinti patirtos turtinės žalos realumą. Taigi šiame etape reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas, todėl atmestas. Teismas pažymėjo, kad galutinis nuosavybės teisių atkūrimo rezultatas turės įtakos vertinant galimai pareiškėjų patirtą neturtinę žalą. Teismo nuomone, pareiškėjų su nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimu siejamos neturtinės žalos atlyginimas iš esmės galimas tik priėmus galutinį sprendimą atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad tik atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams atsirastų reali galimybė teisingai įvertinti visus patirtos neturtinės žalos aspektus, nes visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas (jo vilkinimo aspektu) turėtų būti vertinamas kaip visuma. Taigi šiame etape reikalavimas atlyginti neturtinę žalą netenkintas. Šiuo atveju pareiškėjų teisių pažeidimas šalintas įpareigojant atsakovą atlikti šiame sprendime aptartus veiksmus, kuriuo siekiama greito nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo. Atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams, jie įgys teisę reikalauti per visą atkūrimo procesą galimai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad nė viename iš anksčiau analizuotų atsakovo atsakymų pareiškėjams (pareiškėjui R. J.) nėra aiškiai nurodyta, kad apskritai nėra galimybės pareiškėjams perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemę, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje. Priešingai, iš atsakymų turinio galima daryti išvadą, kad tokia galimybė egzistuoja.

III.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Mano, kad byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjai teigia, kad teismo sprendime nepagrįstai nenustatyta, kad atsakovas nuo 1991 m. vilkina nuosavybės teisių atkūrimą pretendentams ir jų teisių perėmėjams byloje nurodyta apimtimi ir įstatyme nustatytais būdais, teikia prieštaringą informaciją apie tariamai nepakankamą laisvos valstybinės žemės fondą „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje ir siekia padaryti įtaką, kad pareiškėjai pakeistų valią dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė atsakovui termino teismo įpareigojimui įvykdyti. Tvirtina, kad pareiškėjai neturėjo pagrindo keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo dėl atsakovo teikiamos prieštaringos informacijos apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra. Mano, kad teismas turėjo spręsti reikalavimą dėl Protokolo panaikinimo iš esmės, kadangi atsakovas atsiliepime buvo išdėstę savo poziciją šiuo klausimu, todėl ikiteisminis Protokolo apskundimas šiuo atveju būtų tik formalumas. Teigia, kad teismas be pagrindo nesprendė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Pažymi, kad pareiškimu buvo reiškiamas reikalavimas dėl pareiškėjų teisių pažeidimo nuo 1991 metų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,9281 ha žemės, nes jau tuomet ši žemės buvo priskirta valstybės išperkamai, tačiau nuosavybės teisės į ją nebuvo atkurtos nei natūra, nei kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, ir teismas šios aplinkybės neįvertino. Remiantis teismų praktika nuosavybės teisių atkūrimas yra viešas interesas, todėl teismas tokiose bylose turi būti aktyvus. Laiko nepagrįstu teismo argumentą, jog pareiškėjai nenurodė konkrečių teisės aktų, kuriuos pažeidė atsakovas, tvirtindami, kad teisės aiškinimas ir taikymas yra teismo pareiga. Mano, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nepriimtas tik dėl to, kad atsakovas vilkino jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą. Laiko, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi jame, viena vertus, nurodoma, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog nuo 2003 m. egzistavo ar šiuo metu egzistuoja galimybė atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra, kita vertus, teigiama, kad nei viename iš pareiškėjams atsakovo pateiktų atsakymų nėra aiškiai nurodyta, jog apskritai nėra galimybės perduoti pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn žemę, esančią „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, priešingai, iš jų turinio galima daryti išvadą, kad tokia galimybė egzistuoja.

Pareiškėjai 2015 m. liepos 7 d. pateikė prašymą išreikalauti iš Skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. Skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 48VĮ-803-(14.48.2) „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo patvirtinimo“, kurio 1.1 punkte nustatyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje patvirtinta 119,99 ha žemės ūkio paskirties laisvos žemės fondo.

Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2003 m. liepos 3 d. gautą pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą.

Pažymi, kad pareiškėjai nereiškė reikalavimo įpareigoti išnagrinėti jų 2003 m. birželio 25 d. prašymą, todėl teismas, peržengdamas ginčo ribas, nepagrįstai nustatė tokį įpareigojimą atsakovui. Nurodo, kad pareiškėjai negavo žemės iš laisvos žemės fondo, nes jos neliko. Pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą, tačiau jokių atsakovo veiksmų neskundė, pastabų dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto nereiškė.

Atsakovai pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, prašydami šį skundą atmesti.

Atsakovai pritaria teismo sprendimo motyvams, kurias pareiškėjų skundas paliktas nenagrinėtas ir atmestas. Laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos. Papildomai nurodė, kad šiuo metu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-803-(14.48.2) patvirtintas Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondas, o taip pat jo plotų žiniaraštis, ir 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-857-(14.48.2) paskelbtas projektas, pareiškėjai bus traukiami į šį projektą atsižvelgiant į jų pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą gynimas, kai šios teisės pažeidžiamos atsakovui vilkinant teisės aktais jo kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimą nuo 1991 metų. Pareiškėjai prašė priteisti patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus IX eilės pretendentų 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo protokolą Nr. 48SN-(14.48.65)-58-1 projektavimo dalyje Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4; įpareigoti atsakovą perduoti pareiškėjams neatlygintinai žemės sklypus pagal išvadas Nr. 146, 147, 149. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą NŽT Vilniaus rajono skyrių išnagrinėti pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą.

Administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso apeliacine tvarka, skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pagal pareiškėjų prašymą teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, nes bylai reikšmingos aplinkybės nustatinėjamos remiantis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimai yra išsamiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose (ABTĮ 137 str. 1 d.).

Pareiškėjai, atstovaujami R. J., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2003 m. birželio 25 d. prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagal pridedamas Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 16 d. išvadas Nr. 146 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ L. J. (po mirties), Nr. 147 – G. J. M., Nr. 149  - E. P..

Atsakovas likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. SR-3970-(1.12) informavo pareiškėjus, kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės poreikis yra didesnis nei laisvos valstybinės žemės fondas, nurodė, kad pareiškėjų išvados ta apimtimi, kuri patenka į IX eiliškumo grupę, nebus galima tenkinti. Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 48SD-2196 pareiškėjui R. J. nurodė, kad 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-4457-(41) buvo patvirtintas piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašas. Pareiškėjai įtraukti į pretendentų sąrašo IX eiliškumo grupę, jų išvados nebus galima tenkinti, pasiūlė pasirinkti kitą to paties ar kito rajono seniūniją, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.

Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-529 buvo pakeista Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės, žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti parinktos teritorijos ribos ir plotas bei Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo sklypų, kuriuose bus vykdomi perprojektavimo darbai, sąrašą. 2013 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-986 buvo pakeistos 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-529 patvirtintos Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės, žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti parinktos teritorijos ribos ir plotas (t. 1, b. l. 118–120).

2013 m. birželio 20 d. įvyko Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei, susirinkimas, protokolo 2-4 punktuose nurodyta, kad pareiškėjai informuoti, jog „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės liko labai mažai, Protokolo 2 priede nurodyta, kad pareiškėjams likusi laisva žemė netiko.

Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-13029 informavo pareiškėją R. J., kad pageidaudami pasinaudoti teisės aktuose numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, buvusią Panevėžio mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, turėtų iki 2015 m. kovo 1 d. informuoti skyrių.

Remiantis apeliacinės instancijos teismui šalių papildomai pateikta informacija, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-803-(14.48.2) patvirtintas Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondas, o taip pat jo plotų žiniaraštis, įsakymo 1.1 punktu patvirtinta projektuoti 73,36 ha žemės ūkio paskirties laisvos žemės fondo (iš jų 42,48 ha saugomose teritorijose) („(duomenys neskelbtini)“), 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-857-(14.48.2) paskelbtas projektas, pareiškėjai bus traukiami į šį projektą atsižvelgiant į jų pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Dėl pretendentų 2013 m. birželio 20 d. susirinkimo protokolo teisinių pasekmių

Pareiškėjai skundu, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. birželio 20 d. įvykusio Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei, susirinkimo protokolo dalis Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, kur nustatyta, jog pretendentų L. J., E. P., G. J. M. atstovas R. J. nepasirinko žemės sklypų, nes likę laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai jo netenkino. Mano, kad dėl tokių atsakovo protokole užfiksuotų duomenų pareiškėjai nebeturės teisės į laisvos ir lygiavertės žemės ūkio paskirties žemės „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pasirinkimą. Teigia, kad pareiškėjų atstovas neatsisakė pasirinkti laisvos žemės ūkio paskirties žemės „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, nes faktiškai susirinkimo metu jiems nebuvo pasiūlyta jokios žemės sklypai.

Prie bylos pridėto pretendentų susirinkimo 2013 m. birželio 20 d. protokolo dalyse Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, yra užfiksuota, kad piliečiai susirinkimo metu buvo informuoti, kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės yra likusios labai mažai, o miškų ūkio paskirties žemės gauti negali; piliečio likę laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai netenkino ir žemės sklypo nepasirinko. Protokolo 2 priede 1-3 punktuose ties pretendentų L. J., E. P., G. J. M. pavardėmis pastabose užfiksuota, kad likusi laisva žemė netiko, miesto išvada.

Pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimą dėl 2013 m. birželio 20 d. įvykusio pretendentų susirinkimo protokolo dalies pripažinimo negaliojančia paliko nenagrinėtu, konstatavęs, kad pareiškėjai nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nes, remiantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai, skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi protokole užfiksuotas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjų ginčijamos protokolo nuostatos iš esmės neturi įtakos jų teisių apimčiai. Teisinių pasekmių atsiradimo prasme yra reikšmingi įrašai protokolo 2 priedo pastabose, kad „likusi laisva žemė netiko, miesto išvada“. Tokio pobūdžio pastaba reiškia, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų pareiškėjai neturėjo galimybės pasirinkti, nes jiems žemės ūkio paskirties žemės sklypai nebuvo siūlomi, ir negali būti interpretuojama kaip žemės sklypo nepasirinkimas. Šiuos argumentus patvirtina atsakovo byloje pateikiami atsikirtimai, kad nei pareiškėjams, nei kitiems po jų esantiems IX  eilės pretendentams žemės ūkio paskirties žemės sklypai nebuvo skiriami, nes buvo likę suformuoti tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai, kurie negalėjo būti pareiškėjams suteikiami. Patys pareiškėjai, pasirinkdami savo pažeistų teisių gynimo būdu protokolo minėtos dalies pripažinimą negaliojančia, neįvardija, kokių materialinių teisinių padarinių siekia, nes nenurodo konkretaus jų pažeistų teisių gynimo būdo, neprašo suteikti konkretaus žemės sklypo, kuris galėjo būti nepagrįstai jiems nepasiūlytas, ar nepagrįstai buvo pasiūlytas kitiems asmenims pažeidžiant nustatytą eiliškumą ar kt. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčijamos protokolo nuostatos negali būti aiškinamos kaip pretendento atsisakymas rinktis siūlomus, turimas išvadas atitinkančius žemės sklypus, laikytina, kad ginčijamos protokolo dalys nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, neapriboja jų teisių toliau tomis pačiomis sąlygomis dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl minėtos protokolo nuostatos negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT Nr. A492-1704/14). Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis <...> (LVAT Nr. A602-697/14).

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjų ginčijamos 2013 m. birželio 20 d. įvykusio pretendentų susirinkimo protokolo dalies nuostatos negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku, pažymi, kad tokio ginčo sprendimas ikiteismine tvarka netenka prasmės, ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjų reikalavimai buvo palikti nenagrinėti, keičia ir bylą šioje dalyje nutraukia (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

Kita vertus, administracinės bylos dalies dėl 2013 m. birželio 20 d. įvykusio pretendentų susirinkimo protokolo dalies nuostatų pripažinimo negaliojančiomis nutraukimas nėra kliūtimi minėtame protokole užfiksuotas aplinkybes nagrinėti atsakovo veiksmų teisėtumo aspektu.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pobūdžio

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taigi asmeniui teisė tiek į turtinės, tiek neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, tarnautojai atliko neteisėtus veiksmus, atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtus atlikti veiksmus ar nepagrįstai delsė juos atlikti, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tokių valstybės institucijų, tarnautojų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teigė, kad jie turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl to, kad kompetentingos institucijos vilkina sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė L. J., D., Panevėžio mieste – 33,56 ha. Pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2003 m. birželio 25 d. prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagal pridedamas Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 16 d. išvadas Nr. 146 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ L. J. (po mirties), Nr. 147 – G. J. M., Nr. 149  - E. P., kiekvienam į 0,9761 ha žemės, tačiau dėl nepagrįsto delsimo sprendimai iki šiol nėra priimti.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 pinkte įtvirtinta, kad išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ją priėmęs žemėtvarkos skyriaus vedėjas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo priėmimo turi persiųsti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje pilietis pageidauja gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį; žemėtvarkos skyriaus vedėjas ne rečiau kaip kartą per mėnesį įvertina gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Jeigu paaiškėja, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą žemės įsigijimo eilę piliečio pateikta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn jo pageidaujamos kadastro vietovės teritorijoje negalės būti tenkinama, žemėtvarkos skyrius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo išvados (-ų) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn įvertinimo privalo piliečiui raštu apie tai pranešti registruotu laišku ir pasiūlyti rinktis žemės sklypą šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje. Tokiu atveju pilietis žemėtvarkos skyriui, kuriam pateikta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo pateikia prašymą ir nurodo, kurios šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje pageidauja gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas yra pažeidęs Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas tęsiasi iki šiol. Pažymėjo, kad nei viename iš atsakovo raštų pareiškėjų atstovui  R. J. (2010 m. birželio 18 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2014 m. liepos 7 d.) nėra aiškiai nurodyta, kad apskritai nėra galimybės pareiškėjams perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemę, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje. Priešingai, iš atsakymų turinio galima daryti išvadą, kad tokia galimybė egzistuoja.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pažeidimą sprendžiant pareiškėjų Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2003 m. birželio 25 d. prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagal pridedamas Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 16 d. išvadas Nr. 146, Nr. 147, Nr. 149.

Atsakovas Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius bylos nagrinėjimo metu teikė argumentus, jog pareiškėjai buvo periodiškai informuojami, kad laisvos valstybinės žemės „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje gali neužtekti ir jiems buvo siūloma pasirinkti kitą to paties ar kito rajono seniūniją, kurioje yra laisvos valstybinės žemės, nurodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemėtvarkos projekte nei vienam pretendentui, esančiam po pareiškėjų, nebuvo suprojektuotas joks žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, atsakovo nurodytų aplinkybių nepripažįsta paneigiančiomis jo neteisėtus veiksmus – nepagrįstą delsimą (vilkinimą) priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes nė vienu raštu pareiškėjams nebuvo konkrečiai atsisakyta projektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą dėl to, kad „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje daugiau nėra laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, tokių įrodymui nebuvo pateikta ir pirmosios instancijos teismui. Priešingai, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nustatytos naujos aplinkybės apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-803-(14.48.2) patvirtintą Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondą, jo plotų žiniaraštį, įsakymo 1.1 punktu patvirtintą projektuoti 73,36 ha žemės ūkio paskirties laisvos žemės fondą (iš jų 42,48 ha saugomose teritorijose), tai, kad pareiškėjai bus traukiami į projektą, paneigia atsakovo teiginius, kad šioje kadastro vietovėje nėra galimybės projektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui.

Pareiškėjai, apeliaciniu skundu nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad neteisėtu delsimu (vilkinimu) priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų būti pripažinti ir Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus veiksmai, nes sprendimai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą – žemę miesto teritorijoje nepriimami nuo 1991 metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepakanka skunde nurodyti atsakovo galimai neteisėtus veiksmus, pareiškėjai turi pateikti pakankamus argumentus ir įrodymus, patvirtinančius tokius teiginius. Aptariamu atveju į bylą nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių aplinkybių užsitęsė Panevėžio apskrities viršininko išvadų parengimas 2003 metais, kada pareiškėjai pateikė visus dokumentus, patvirtinančius jų teises į nuosavybės teisių atkūrimą ir kt. Kai byloje nėra apskritai įrodinėjamos šios aplinkybės, nėra faktinio nei teisinio pagrindo pripažinti Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus veiksmus neteisėtais (ABTĮ 57 str.).

Dėl nepagrįstu delsimu (vilkinimu) pažeistų pareiškėjų teisių gynimo

Atsakovai apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą, teigė, kad tokio reikalavimo nebuvo pareiškėjų skunde, teismas, peržengdamas skundo ribas, nepagrįstai minėtą įpareigojimą nustatė.

Teisėjų kolegija tokių atsakovų apeliacinio skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai vienu iš skundo pirmosios instancijos teismui reikalavimų buvo nurodę, kad prašo įpareigoti atsakovą Skyrių perduoti neatlygintinai pareiškėjams nuosavybėn žemę pagal 2003 m. balandžio 16 d. Panevėžio apskrities viršininko išvadas Nr. 146, Nr. 147 ir Nr. 149, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagal Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėjai savo skundą iš esmės grindė atsakovo neteisėtais veiksmais – vilkinimu priimti sprendimą pagal Išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija nutartyje išdėstė argumentus, pagrindžiančius išvadas dėl atsakovo Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus nepagrįsto delsimo (vilkinimo) priimti jų kompetencijai priskirtus sprendimus, taigi pareiškėjų teisės turėjo būti apgintos skunde nurodytu ar kitu įstatyme nustatytu būdu. ABTĮ 88 straipsnyje yra įtvirtinta, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš nurodytų sprendimų, patenkinęs skundą – panaikinti skundžiamą aktą, įpareigoti administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, įgyvendinti įstatymą, Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą, išspręsti ginčą kitu įstatyme numatytu būdu, priteisti atlyginti žalą. ABTĮ 90 straipsnis įtvirtina, kad bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjų teisių pažeidimą, priėmė sprendimą, numatytą ABTĮ 88 straipsnio 2 punkte, kuriuo aptariamas pareiškėjų reikalavimas buvo patenkintas iš dalies – įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Įpareigojimo, iš dalies tenkinančio pareiškėjų reikalavimus tais pagrindais, kurie buvo nurodyti skunde, nustatymas teismo sprendime, atsakovų nepagrįstai vertinamas kaip pareiškėjų skundo ribų peržengimas. 

Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama bylos aplinkybes ir nustatytą pareiškėjų teisių pažeidimo pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas minėtos teismo sprendimo dalies pagrindas patikslintinas, taikytinas ABTĮ 90 straipsnis, numatantis asmenų teisių gynimo būdus administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus atvejais.

Pareiškėjai, iš dalies nesutikdami su aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, teigė, kad įpareigojimams įvykdyti pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti terminus. Šie pareiškėjų argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes nustatytam įpareigojimui išnagrinėti prašymą teisės aktų nustatyta tvarka įvykdyti terminai yra numatyti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, juos pakartoti teismo sprendime nėra tikslinga.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Minėta, kad viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A391-492/2015).

Pareiškėjai apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo netenkinti jų reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Sprendime nebuvo nagrinėjami pareiškėjų argumentai dėl patirtos žalos pobūdžio bei dydžio, buvo konstatuota, kad spręsti dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bus galimybė tik tuomet, kai bus priimti galutiniai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka, nes nustačius nuosavybės teisių atkūrimo procese neteisėtus veiksmus, nepagrįstą delsimą priimti sprendimus per įstatyme nustatytus terminus (vilkinimą), turėjo būti sprendžiama tiek dėl prašomo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese, tiek dėl priežastinio ryšio tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai prašomą priteisti turtinę žalą įvardijo pagal Išvadose nurodytą žemės sklypų vertę (0,9760 ha po 7 202 Lt) apskaičiuotus delspinigius, remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1k-188 bei atsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybės iždo metinę palūkanų normą ir ją padidinus 10 procentinių punktų. Teisėjų kolegija laiko neįrodytu nei tokios žalos faktą, nei tinkamai pagrįstu jos dydį. Pažymėtina, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjams teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra išlikusi iki šiol, pareiškėjų tikėtini turto praradimai dėl to, kad jiems iki šiol nėra galimybės naudotis sugrąžinta nuosavybe, yra išimtinai hipotetinio pobūdžio ir negali būti nustatyti vadovaujantis analogija pritaikius specialaus pobūdžio teisės aktus, kurie skirti mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimui. Pareiškėjai savo turtinius praradimus, jei juos patyrė realiai, turi pagrįsti įrodinėdami individualiai. Nagrinėjamu atveju prašomi atlyginti pareiškėjų nuostoliai delspinigių forma laikytini neįrodytais, pareikšti reikalavimai juos priteisti negali būti tenkinami (ABTĮ 57 str. 4, 6 d.).

Aptariant pareiškėjų reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pripažįsta jį iš dalies tenkintinu. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pradėtas 1991 m., tebesitęsia iki šiol. Byloje nustatyta, kad nuo 2003 m. nepagrįstai delsiama priimti sprendimus per teisės aktuose nustatytus terminus, pareiškėjams teikiama informacija prieštaringa ir neišsami. Toks viešojo administravimo subjekto veikimas neatitinka gero viešo administravimo principų ir visuomenės lūkesčių, todėl asmuo, ilgą laiką susiduriantis su netinkamu viešojo administravimo subjekto veikimu, patiria įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus, kurie gali būti individualizuojami ir sudaryti pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Valstybės atsakomybė dėl nepagrįsto delsimo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises per įstatymuose nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo terminų, nagrinėjamu atveju tai sudaro daugiau negu 10 metų (nuo 2003 m.), kyla nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias, tam tikrus išgyvenimus ir nepatogumus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, nusivylimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl turto sugadinimo, dažnai yra neįmanoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjai patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat nusivylimą ir neteisybės jausmą, patiriami išgyvenimai susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais pažeidimais (CK 6.247 str.).

Tokiais atvejais  atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ilgą pareiškėjų teisių pažeidimo trukmę, jų padėties neapibrėžtumo sukeliamus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, pripažįsta teisinga ir protinga neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam pareiškėjui sumą – po 250 eurų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad padaryti pažeidimai yra nesukeliantys pareiškėjams jokių dvasinių išgyvenimų ar nesusiję priežastiniu ryšiu. Aptarti neturtinės žalos atlyginimo kriterijai taikomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose administracinėse bylose dėl ginčų, kurie kilę iš nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių dėl žalos atlyginimo, padarytos asmenims neteisėtais valstybės valdžios institucijų aktais priimant neteisėtus sprendimus (ar nepagrįstai delsiant juos priimti) atkurti nuosavybės teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose A525-1198/2014, A858-1347/2013). Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų skundo reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo, keistina, iš dalies tenkinant pareiškėjų apeliacinį skundą. Kiekvienam pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, priteistina po 250 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų R. J., Z. S., A. (A.) P. ir E. R. skundą patenkinti iš dalies, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundo reikalavimai pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei 2013-06-20 susirinkimo protokolo Nr. 48SN-(14.48.65)-58-1 dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, palikti nenagrinėti, ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesti, ir priteisti pareiškėjams R. J., Z. S., A. (A.) P. ir E. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, po 250 (du šimtus penkiasdešimt) eurų kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.