Pranešėjas Bronius Zalaga                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-809-135/2012

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas                            Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00029-2011-2

                                                        Procesinio sprendimo kategorija:

                                                        1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.2.4.8.1.; 2.1.7.4.;

                                                        2.1.14.; 2.1.15.3.3.; 2.4.6.4.2.     (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,

išteisintajam M. G., jo gynėjui adv. Vytautui Blažaičiui,

nukentėjusiosios A. S. atstovui advokatui Edmundui Jankaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. buvo išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d. (turėjo būti LR BK 140 str. 1 d.), požymių.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

M. G. 2011 m. sausio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, bet ne vėliau kaip sausio 10 dieną, iki 14.00 val., Š. vaikų globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), patalpose, smurtavo prieš nukentėjusiąją nepilnametę A. S., gim. 1995-11-18, o būtent, pagriebdamas jai už kaklo ir pastumdamas ją į lovą, o šiai nugriuvus į ją, abiem rankomis sugriebdamas A. S. už kaklo reikalavo plauti grindis, o vėliau pagriebdamas už rankos tempė į jos kambarį ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžiu M. G. išteisino nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d. (turi būti LR BK 140 str. 2 d.), požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti M. G. išteisinantįjį nuosprendį ir jį pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., ir skirti jam bausmę – 1 metus 2 mėnesius laisvės apribojimo. Prokurorė taip pat prašo, vadovaujantis LR BK 48 str. 5 d. 2 p., 6 d. l p., įpareigoti M. G. nebendrauti su nukentėjusiąja A. S. bei būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., taip pat tenkinti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros civilinį ieškinį ir priteisti iš M. G. 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai A. S. bei priteisti iš M. G. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 560 Lt proceso išlaidų.

Skunde prokurorė nurodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, teismas, išteisindamas M. G., netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus. Pažymi, kad išspręstinas byloje esančio 2011-04-28 parodymų patikrinimo vietoje protokolo, kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios A. S. parodymų patikrinimas, klausimas (1 t., 82–97 b. l.). Prokurorės nuomone, byloje būtina išreikalauti iš Š. vaiko teisių apsaugos skyriaus Š. vaikų globos namuose atliktos vaikų apklausos juodraštinę medžiagą, kuria vadovaudamasi J. Ž. surašė galutinę išvada (2 t., 170–176 b. l.).

Prokurorės nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, supainiojo įvykio datas, liudytojų parodymus, ir tai jam sukliudė priimti teisingą sprendimą. Nurodo, kad pagrindinis išteisinimo motyvas  buvo tas, kad teismui kilo abejonės dėl nukentėjusiosios A. S. parodymų teisingumo apie tai, jog M. G. ją tampė, stūmė bei smaugė, sukeldamas jai fizinį skausmą, kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 201l m. sausio 1 d. iki 201l m. sausio 10 d., 10 val.

Prokurorė atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji A. S., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek atliekant parodymų patikrinimą vietoje (1 t., 82–97 b. l.), tiek teismo psichologijos ekspertizės metu (1 t., 138–142 b. l.), tiek bylos nagrinėjimo teisme metu išsamiai ir nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes. Nurodo, kad ji 2012-02-02, pirmos apklausos metu,  išsamiai papasakojusi visas įvykio aplinkybes, nuslėpė tik tai, kad iš karto po įvykio, t. y. 2011-01-08 (šeštadienį), pasiėmusi iš I. Č. mobiliojo ryšio telefoną, skambino ir draugams, o ne savo buvusiai socialinei darbuotojai S. T., jog dar šeštadienį pati viena sugalvojo eiti į Vaiko teisių apsaugos skyrių, tačiau jis nedirbo. Taip pat nurodo, kad antros apklausos teisme metu A. S. vėl išsamiai atpasakojo visas 2011-01-08 ir 2012-01-10 įvykio aplinkybes ir nuoširdžiai teismui prisipažino, kad praeitame posėdyje ji melavo teismui tik dėl tos aplinkybės, jog po 2011-01-08 šeštadienio įvykio ji neskambino auklėtojai S. T., nes S. prašė niekur jos nekišti, nesakyti teismui apie tai, kad ji (A.) skambino jai tą dieną (2011-01-08 šeštadienį) ir pranešė apie M. G. naudotą fizinį smurtą, bei nutylėjo apie tai, kad būtent ji (S.) patarė jai kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir papasakoti apie smurtą, nes tai jau ne pirmas kartas (2 t., 170–176 b. l.). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė I. Č. patvirtino, kad (2011-01-08, šeštadienio įvykis) A. paprašė mobiliojo ryšio telefono, kad galėtų parašyti auklėtojai S., ji nežinojo, apie ką A. rašė auklėtojai S., vėliau auklėtoja S. atrašė A. (1 t., 107–108 b. l.). Apie 2011-01-08, t. y. šeštadienio, įvykį A. S. papasakojo savo draugėms – L. V. ir B. S., kurios davė parodymus apie 2011-01-08 ir 2011-01-10 įvykius ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 171–174 b. l.), savo parodymus jos patvirtino ir teismo posėdžio metu (2 t., 170–176 b. l.). Prokurorė pažymi tai, kad teismas vertino liudytojos R. R. parodymus, ji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, o teisme buvo pakviesta duoti parodymus kaltinamojo gynėjo advokato prašymu, parodė, jog tuo metu, kai Vaikų globos namuose vyko įvykiai su A., jos ten nebuvo, todėl nieko nežino, tačiau A. prieš šį teismo posėdį jai paskambino ir prašė jos teisme pasakyti, kad matė įvykį, nes A. yra pasakiusi, ką sakyti L. V. ir B. S.. Prokurorės nuomone, liudytojos R. R. parodymai neatlaiko jokios kritikos, kadangi L. V. ir B. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, yra išsamūs ir nuoseklūs.

Prokurorė atkreipia dėmesį, kad teismas supainiojo įvykių datas (2011-01-08, šeštadienio, ir 2011-01-10, pirmadienio), ir pažymi, kad A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad būtent po to, kai ji parėjo iš Vaiko teisų apsaugos skyriaus, t. y. 201l m. sausio 10 d., pirmadienį, vadovas M. paėmė ją už rankos ir už plaukų bei įtempė į kambarį, ji suprato, kad M. G. supyko (1 t., 78–79 b. l.). Prokurorės teigimu, teismui nurodant netikslias įvykių datas, nuosprendyje pasikeitė ir įvykių aplinkybės – A. S. apie 2011-01-08 šeštadienio įvykį parodė, kad šeimynoje buvo K., I., tačiau kambaryje, kai ji buvo M. G. paimta už kaklo ir pastumta į lovą ir ten abiem rankom smaugiama, reikalaujant eiti plauti grindis, nenurodė, jog būtų buvęs D. B., o nurodė, kad D. B. Vaikų globos namuose buvo 2011-01-10, pirmadienį, kai A. S. buvo parėjusi iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, todėl liudytojas D. B. teisingai parodė, kad savaitgaliais jo Vaikų globos namuose nebūna. (2 t., 175–176 b. l.). Nurodo, kad netiksliai nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad prieš vykstant į Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasitarimą, M. G. prašė A. S. parašyti Š. vaikų globos namų direktoriaus vardu raštą, patvirtinantį, kad A. apkalbėjo M. G.. 

Prokurorė nurodo, kad M. G. teismo posėdyje nusikalstamos veikos padarymą neigė,  akcentavo, kad A. yra nepaklusnus vaikas, kad už nusižengimus Vaikų globos namų taisyklių nesilaikymą, pavėlavimus netaikomas grindų plovimas kaip nuobauda, o 2011-01-08 pagal grafiką plauti grindis reikėjo A., todėl jis ir liepė jai išplauti grindis, nukentėjusioji pati savanoriškai išplovė grindis, ir tuo viskas pasibaigė, neigė diktavęs A. rašto turinį, tvirtino, jog ji pati savo valia raštą surašė, ir tas raštas M. G. asmeniškai buvo nuneštas direktoriui,  raštas išsaugotas, o 2011-01-10 Š. vaikų globos namuose pas socialines pedagoges surašytas kitas A. S. raštas apie 2011-01-08 įvykį mįslingomis aplinkybėmis dingo.

Prokurorės nuomone, teismas, įvertindamas nepilnametės nukentėjusiosios A. S. elgesį kaip nelogišką, jog ji apie patirtą smurtą informavo savo drauges L. V. ir B. S., o ne Š. vaikų globos namų administraciją, neatkreipė dėmesio į tai, kad A. S. aiškiai pasisakė, kad ji niekam iš suaugusiųjų nieko nesakė, tik skambino S. T., nes visi Globos namų darbuotojai palaikytų tik M. G., o ja netikėtų, tai patvirtina užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad iškviesta socialinė pedagogė V. S., pasakius jai, kad ją (nukentėjusiąją) gali užmušti, A. atsakė, kad ši meluoja, o A. ji netiki, o suaugęs žmogus negali meluoti, todėl ji tiki M. G., be to, pasakė, kad pati A. išprovokavo konfliktą, atėjęs direktorius taip pat pasakė, kad su A. S. pasikalbės, kai ji nusiramins, tą pačią dieną A. S. kalbėjosi su direktoriumi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu Vaikų globos namų direktorius R. Ž. paneigė, kad kalbėjosi su A. S.. Prokurorės nuomone, teismas neįvertino to, kad A. nuo mažens auga be tėvų, neatsižvelgė į jos amžiaus ypatybes, į tai, kad tokio amžiaus vaikai labiau pasitiki savo bendraamžiais, o ne suaugusiais. Prokurorė pažymi, kad A. S. vaikų globos namų darbuotojų pasitikėjimą buvo praradusi dėl to, kad nepareidavo į globos namus, nereguliariai lankė mokyklą, todėl ji ir apie 2011-01-08 įvykį papasakojo draugėms, paskambino buvusiai auklėtojai S. T. ir tik 2011-01-10 pirmadienį nuėjo į Vaiko teisių apsaugos skyrių, ir ten viską papasakojo. Nurodo, kad 2011-01-11 buvo surengtas pasitarimas Vaiko teisų apsaugos skyriuje, jame dalyvavo skyriaus vedėjas D. Ž., specialistė S. T., A. S., Vaikų globos namų direktorius R. Ž., soc. pedagogė V. S., ir A. šiai komisijai neminėjo apie M. G. fizinį smurtą, nes 2011-01-10, prašant M. G. ir nurodant ką rašyti, buvo surašiusi raštą direktoriaus vardu, kad M. G. prieš ją nesmurtavo, kad visa tai, ką ji 2011-01-10 pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai S. T., yra išgalvota, nes buvo susinervinusi, kad jai reikia plauti koridorius, todėl A. posėdžio metu nebeišsakė jokių nusiskundimų.

Prokurorė atkreipia dėmesį, kad teismas, nagrinėdamas teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, nurodė tik visas neigiamas A. S. savybes ir neatsižvelgė į ekspertų pasisakymus, kad A. S. jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, tačiau, įvertinus jos būseną (fizinis silpnumas), kitas aplinkybes (įvykio metu su įtariamuoju buvo viena), ji negalėjo aktyviau priešintis tiems veiksmams. Nurodo, kad padidintas polinkis į įtaigumą A. S. nenustatytas, įtariamojo M. G. daromas poveikis tiriamajai (grasinimas susidoroti) esminės įtakos jos duodamiems parodymams neturėjo, tačiau paveikė kitus jos veiksmus (rašė direktoriui pasiaiškinimą, kuriuo paneigė įtariamojo M. G. veiksmus), A. S., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo (ir gali) teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veikios ypatumai atitinka truputį žemesnius nei vidutiniai gebėjimus, atminties procesų sutrikimų nenustatyta; mąstymas labiau konkretus, emocijos labilios, nebrandžios, atitinkančios nagrinėjamą situaciją. A. S. byloje nagrinėjamas įvykis iki šiol veikia psichotraumuojančiai (jaučia išgąstį ir baimę įtariamajam M. G., jo vengia) (1 t., 138–142 b. l.).

Prokurorė taip pat nurodo, kad 2012-06-11 teismo priimto nuosprendžio revoliucinėje dalyje priimtas sprendimas pagal LR BK 140 str. 2 d., tačiau M. G. buvo kaltinamas pagal LR BK 140 str. 1 d. Tai, prokurorės nuomone, parodo, jog teismas netinkamai aiškino nusikaltimo sudėtį, neobjektyviai ir netinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepasisakė apie byloje surinktų įrodymų išsamumą, jų pagrįstumą, o teismo išvados nėra pagrįstos įrodymų visuma, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Išteisintasis M. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad prokurorė, skunde teigdama, kad teismas neatkreipė dėmesio į vienas ar kitas aplinkybes, nenurodė, kokios aplinkybės buvo neišnagrinėtos. Dėl to, M. G. teigimu, nėra pagrindo išvadai, jog įrodymų vertinimas teisme nebuvo pagristas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodo, kad skunde jo kaltė padarius nusikalstamą veiką grindžiama nepilnametės A. S. parodymais, šie parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. nenurodė, kad jis būtų ją smaugęs, būtų trūkę oro, bėgusios ašaros, kad ji būtų tampoma už plaukų, kaltinimas dėl smaugimo ir tampymo už plaukų nebuvo pareikštas.  Išteisintojo teigimu, nukentėjusioji klaidino ir melavo apie savo nuėjimą į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pasiskundimą skyriuje, melavo apie pasakojimą S. T., prašė R. R. papasakoti teismui tai, ko nematė, B. S. ir L. V. bei savo buvusią globėją R. D. informavo, kaip reikia šnekėti teisme, o apie visus šiuos A. S. melavimus ir klaidinimus teisme parodė liudytojai R. Ž., D. Ž., R. D., R. G., R. R., V. S., S. T. ir kiti. Toks parodymų pakeitimas, išteisintojo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad tokių faktų nebuvo ir jie yra išgalvoti kerštaujant už teisėtus reikalavimus. Išteisintojo teigimu, A. S. nevienodas, prieštaringas ir nenuoseklus aiškinimas pedagogams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui rodo, kad ja tikėti negalima, tai patvirtina ir Š. vaikų globos namų parašyta charakteristika. Cituodamas teismo psichiatrijos ekspertizę, išteisintasis tvirtina, jog dėl to, kad nustatyta, jog A. S. asmenybė nebrandi, jai nustatytas depresinio elgesio sutrikimas, ji stokoja pusiausvyros, atsakomybės jausmo, nepasitiki savimi, dėl visko kaltina aplinką, bendravimo problemos sprendžiamos atsiribojant, užsidarant nuo kitų, tampant neprognozuojamai, agresyviai. A. S., norėdama pateisinti savo netinkamą elgesį, išgalvojo ir melavo apie jo nusikalstamas veikas jos atžvilgiu. Išteisintojo nuomone, apeliaciniame skunde A. S. parodymams bandoma suteikti pirmenybę prieš kitus byloje esančius parodymus, o visi bylos duomenys turi įrodomąją galią, ir vienodą įrodomąją galią turinčių įrodymų negalima vertinti skirtingai, t. y. vieniems suteikti didesnę įrodomąją galią, o kitus nemotyvuotai atmesti ar iš viso jų nevertinti. Išteisintojo teigimu, teismas tinkamai įvertino byloje ištirtus duomenis ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios A. S. atstovas advokatas palaikė skundą ir taip pat prašė jį tenkinti, išteisintasis M. G. ir jo gynėjui advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, pažymi, kad apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nevertino kai kurių byloje esančių duomenų kaip įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis M. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Taip pat pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G. pagal BK 140 str. 1 d., nusprendė, jog  M. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d. (turi būti LR BK 140 str. 1 d.), požymių. Teismas, atlikęs nukentėjusiosios parodymų analizę, pasisakė, jog nukentėjusiosios A. S. parodymai yra prieštaringi, tiesioginių liudytojų, kurie galėjo matyti šį įvykį, nėra, teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai tik atkartojo minėto įvykio aplinkybes, kurias jiems papasakojo kaltinamasis ar nukentėjusioji. Taip pat teismas pažymėjo, kad apie M. G. galimo smurto naudojimą nukentėjusioji turėjo galimybę informuoti kitus Š. vaikų globos namuose dirbusius administracijos darbuotojus, tačiau to, kaip ir pati parodė, nepadarė, motyvuodama tuo, kad kiti vaikų globos namų darbuotojai būtų užstoję M. G.. Teismas atkreipė dėmesį į nukentėjusiosios A. S. parodymų nenuoseklumą dėl to, jog iš karto po įvykio iš pasiskolinto mobiliojo ryšio telefono ji skambino buvusiai auklėtojai S. T., kurią informavo apie M. G. smurto naudojimą jos atžvilgiu, o bylos nagrinėjimo teisme metu ji pakeitė parodymus ir nurodė, kad skambino ne S. T., o draugams, o vėliau papildomos apklausos metu ji vėl pakeitė parodymus, nurodydama, kad melavo dėl skambučio draugams, vėl tvirtino, kad skambino S. T., o teismui melavo siekdama neįvelti į procesą S. T.. Teismas taip pat pažymėjo, jog ir liudytojos S. T. parodymai nėra nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad jai skambino A. S. ir pasakojo apie M. G. smurto naudojimą jos atžvilgiu, tačiau teisiamojo posėdžio metu paneigė šiuos savo parodymus, tvirtindama, kad apie M. G. smurto naudojimą nieko nežinojo, A. S. jai neskambino, o tik rašė SMS žinutę, kad yra skriaudžiama. Teismas, remdamasis liudytojos R. R. parodymais apie prieš teismo posėdžius galbūt jai ir liudytojoms L. V. ir B. S. nukentėjusiosios A. S. darytą įtaką dėl jai (A. S.) palankių parodymo davimo, liudytojų L. V. bei B. S. parodymus taip pat įvertino kaip nepatikimus. Liudytojų B. S. ir E. K. parodymus teismas sukritikavo dėl to, jog jos nurodė, kad A. S.,  pasakodama apie įvykio aplinkybes, pasakojo, kad M. G. ją tampė už plaukų, o pačios nukentėjusiosios parodymuose nėra nurodytos šios aplinkybės. Analizuodamas Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės S. T. bei šio skyriaus vedėjo D. Ž. parodymus apie nukentėjusiosios A. S. apsilankymą skyriuje po konflikto su M. G., teismas pažymėjo, kad S. T. paneigė A. S. parodymus apie tai, jog ji  (A. S.) per pokalbį su S. T. jai pasakojo apie M. G. naudojamą smurtą. Teismas taip pat nepatikėjo A. S. parodymais apie tai, jog ji informavo Š. vaikų globos namų direktorių R. Ž. bei socialinę darbuotoją V. S. apie M. G. naudojimą smurtą jos atžvilgiu, nes šią aplinkybę, kaip nurodyta nuosprendyje, paneigė liudytojų R. Ž. ir V. S. parodymai, taip pat A. S. tą pačią dieną parašytas paaiškinimas, kuriame ji mini tik kilusį konfliktą prekybos centre „Saulės miestas“ tarp jos ir kitų bendraamžių, o nieko nemini apie M. G. naudotą jos atžvilgiu fizinį smurtą. Teismas, išteisindamas M. G., akcentavo aplinkybę, jog kitą dieną sušauktame pasitarime Vaiko teisių apsaugos tarnybos patalpose dėl A. S. elgesio, kuriame dalyvavo Vaikų globos namų direktorius R. Ž., socialinė darbuotoja V. S., S. T., D. Ž., A. S. nieko nesakė dėl galbūt panaudoto jos atžvilgiu fizinio smurto, tik pareiškė, kad nori mokytis kitoje mokykloje, tai patvirtino liudytojų V. S., S. T., D. Ž. ir A. S. parodymai. Pažymėjo, jog teisme nukentėjusioji A. S. negalėjo paaiškinti, kodėl pasitarimo metu nieko nesakė apie patirtą smurtą. Teismas tokį jos elgesį laikė nelogišku, kadangi ji apie galbūt patirtą smurtą iš M. G. informavo drauges L. V. ir B. S., o ne Š. vaikų globos namų administraciją ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, kurie galėjo išspręsti susidariusią situaciją bei imtis priemonių dėl patirto smurto.

Išnagrinėjusi bylą kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra tiesioginių liudytojų, kurie matė, kaip M. G. naudojo smurtą prieš A. S., ir atkreipia dėmesį į tai, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Šiuo konkrečiu atveju svarbu pažymėti, kad baudžiamojo proceso teisės teorijoje įrodymai byloje klasifikuojami pagal tam tikrus kriterijus. Vienas iš klasifikavimo kriterijų – pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai išskiriami į tiesioginius ir netiesioginius. Šioje byloje tiesioginiu laikytini tokie įrodymai, kuriais tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė, kaip šiuo atveju nukentėjusiosios A. S., liudytojų S. T., L. V., B. S. parodymai apie jų suvoktas veikos padarymo aplinkybes. Netiesioginiai įrodymai – tokie įrodymai, kuriais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai – aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Bet kuriuo atveju būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis.

Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija nemano, kad A. S. skambutis po šeštadienio įvykio buvusiai vadovei S. T., nuvykimas pirmadienį į Vaiko teisių apsaugos skyrių, po to apsilankymas pas Vaikų globos namų soc. pedagogę V. S., M. G. elgesys su A. S. po to, kai ji išėjo iš soc. pedagogės, M. G. nurodymu 2011-01-10 pasiaiškinimo surašymas (1 t., 74 b. l.), 2011-01-11 (antradienį) A. S. pakartotinis vykimas su Vaikų globos namų direktoriumi R. Ž., soc. pedagoge V. S. į Vaiko teisių apsaugos skyrių tėra atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės. Kolegijos nuomone, būtent šios įvardytos aplinkybės laikytinos netiesioginiais įrodymais byloje, ir jie patvirtina nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus ir taip pat sudaro vientisą sistemą M. G. kaltei pagrįsti.

Kolegija sutinka, jog nukentėjusiosios A. S. parodymai ikiteisminio tyrimo  bei teisiamojo posėdžio metu šiek tiek kito, tai plačiai aptarta skundžiamame teismo nuosprendyje, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pabrėždamas nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą,  pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į bylos duomenis, rodančius tokio nenuoseklumo galimas priežastis bei  nepakankamai įvertino kitus byloje surinktus duomenis, tarp jų ir netiesioginius įrodymus, ir jų tarpusavio ryšį, kai kurių liudytojų parodymų prieštaringumą, todėl  padarė  neteisingas išvadas dėl bylos aplinkybių ir M. G. nepagrįstai  išteisino pagal BK 140 str. 1 d.

Iš prokuroro reikalavimo matyti, kad 2011-03-03 buvo pradetas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-2-029-11 dėl fizinio skausmo sukėlimo A. S. 2011-01-09 ir 2011-01-10 pagal LR BK 140 str. 1 d.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme M. G. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis dirba Vaikų globos namuose auklėtoju, vieną savaitgalio dieną, tai buvo arba šeštadienis, arba sekmadienis, pagal grafiką plauti grindis priklausė A. S., ją jis susirado kitoje grupėje, liepė plauti grindis, A. S. nesutiko, po 15 min. vėl pareikalavo išplauti koridoriaus grindis, tačiau A. S. atsisakė tai daryti, po trečiojo pareikalavimo A. S. parėjo į savo grupę bei pareiškė, kad grindų neplaus. Jis A. S. pasakė, kad neišleis į miestą, jeigu nenori plauti grindų bei užrakino koridoriaus duris, o, kai A. S. išplovė grindis, jis leido A. S. nueiti pas drauges į kitą grupę, jokių apsistumdymų su nukentėjusiąja nebuvo, taip viskas ir pasibaigė. Pirmadienį apie 12.30–13.00 val. jis A. S. liepė eiti daryti pamokas, tvarkyti savo kambarį, pokalbio metu stovėjo atsirėmęs į durų staktą, A. S. pradėjo jį pulti, keikti visokiais necenzūriniais žodžiais, bandė smogti į veidą, tačiau nepataikė, netoliese buvusio D. B. paprašė stebėti A. S. elgesį. Po to jis nuėjo į savo bendras patalpas, A. S. nubėgo prie koridoriaus durų, kurios buvo užrakintos, netrukus atėjo V. S., kuri ėmėsi aiškintis, kas įvyko grupėje, tiek jis, tiek buvę vaikai papasakojo, kad A. S. jį keikė. Apie 14.00 val., einant į valgyklą, jis pasiūlė A. S. eiti kartu, tačiau pastaroji atsisakė. Vaikai jį informavo, kad A. S. buvo nuėjusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir jį apskundė, dėl ko apskundė, jis nežinojo, vėliau jis paklausė A. S., kodėl pastaroji taip elgėsi, dėl ko buvo nuvykusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, A. S. neatsakė į jo klausimą, gūžčiojo pečiais ir nieko nepaaiškino, paklausė A. S., ar pastaroji nori šį konfliktą išdėstyti raštu savo paaiškinime, paaiškinimą A. S. rašė virtuvėje jam dalyvaujant, jis tik padiktavo rašto formą, turinio nediktavo, raštą nunešė direktoriaus sekretorei, kad pastaroji įsegtų į asmens bylą, pas direktorių aiškintis dėl konflikto su A. S. nebuvo kviestas. Nei už rankos, nei už kaklo A. S. nebuvo suėmęs, nereikalavo plauti grindis sugriebus už kaklo. Patikslino, kad pirmas konfliktas buvo savaitgalį – šeštadienį, o kai jį A. S. apstumdė  – 10 dieną, pirmadienį (3 t., 16 b. l.).

Apklausiama ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji A. S. nurodė, kad 2011 m. sausio mėnesio šeštadienio rytą, pavalgius pusryčius, apie 10.00 val., į jos kambarį atėjo vadovas M. G., tuo metu ji plovė savo kambario grindis, ir liepė eiti plauti koridoriaus grindis, ji atsisakė, tada buvo numesta jos šluota, vadovas griebė ranka už kaklo ir pastūmė į lovą, jai nugriuvus ant lovos abiem rankomis laikė už kaklo liepdamas eiti plauti grindis, ji nieko negalėjo pasakyti, nes trūko oro, negalėjo kvėpuoti, bėgo ašaros, skaudėjo. Kai paleido, ji pasiėmusi šluotą išėjo plauti grindų, plaudama verkė, M. G. nieko nesakė. Kambaryje be jos ir vadovo nieko nebuvo, todėl niekas nematė, bet gal ir galėjo girdėti. Po tą kartą patirto smurto pasiskolinusi telefoną iš I. ji paskambino buvusiai auklėtojai S. ir pasakė, kad vadovas ją smaugė, stumdė, S. pasiūlė nueiti į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Pirmadienį ji ten nuėjo, pasikalbėjo su ten dirbančia S. S. prie jos paskambino Vaikų globos namų direktoriui ir pranešė apie įvykį, grįžusi apie 11.30 val. į Vaikų globos namus nuėjo pas socialinę darbuotoją V., ten kalbėjosi, parašė vieną raštą dėl penktadienio įvykių ,,Saulės mieste“ ir vieną raštą dėl M. G. elgesio, šį raštą direktorius pasiėmė iš soc. pedagogės, išėjusi iš jos kabineto matė, kaip vadovas M. G. išėjo iš direktoriaus kabineto, lipant laiptais jis ėjo iš paskos, prie L. grupės jis sugriebė jai už rankos, nes ji norėjo eiti pas L., ir nutempė į jų grupę, ji priešinosi, šaukė, bandė pabėgti. Suspaustą ranką skaudėjo. Vadovas liepė D. užrakinti koridoriaus gale esančias duris, tada ji nuėjo į savo kambarį ir užsirakino iš vidaus, bet vadovas atsirakino duris ir įėjo į vidų, pradėjo priekaištauti, kad ji buvo Vaiko teisių apsaugos tarnyboje ir jį apskundė, grasino susidoroti, ji norėjo išeiti iš kambario, tačiau vadovas neleido, stumdė. Vadovas pakvietė D., kad jis stebėtų, bet jai pavyko pabėgti į koridorių, jį ant lapelio parašė, kad pakviestų soc. pedagogę ir prie užrakintų durų stiklo pridėjo lapelį, kurį matė L. ir B., tada atėjo vadovas ir ją vėl už rankos įstūmė į kambarį, pats išėjo, atėjusi soc. pedagogė V. liepė nusiraminti, M. G. buvo kitoje grupėje. Vėliau atėjęs M. G. pakvietė pasikalbėti į virtuvėlę, liepė rašyti, kad melavo, padavė lapą, diktavo, ką rašyti, tą lapą vadovas nunešė pas direktorių. Teisme nukentėjusioji patikslino, kad į Vaiko teisių apsaugos skyrių ėjo pirmadienį, smaugimas buvo šeštadienį, tą dieną, kai vyko smaugimas, apie smaugimą pasakojo R. R., L. ir B., globėjai R. D., buvo pas direktorių. Kai grįžo iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, direktorius klausė, kodėl ji jam nieko nesakė, o iš karto nuėjo į skyrių (1 t., 75–79 b. l., 2 t., 95–97, 170–172 b. l.).

Ir nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus įvardijo kaip prieštaringus, kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios A. S. parodymai dėl esminių įvykių aplinkybių yra nuoseklūs – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nurodė, kad šeštadienį ryte vaikų globos namuose vadovas M. G., nesutikus jai plauti koridoriaus, grindis plauti reikalavo pervertęs ją ant lovos ir spausdamas rankomis kaklą, ji negalėjo kvėpuoti, jai skaudėjo, o pirmadienį apie pietus M. G., stipriai suėmęs už rankos, nutempė A. S. į jos kambarį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tai, kad 2012-02-02 apklausiama apylinkės teisme nukentėjusioji keitė savo parodymus dėl to, ar po šeštadienį patirto smurto iš M. G. ji skambino buvusiai auklėtojai V. T., ir nurodė, kad neskambino (2 t., 96 b. l.), nelaikytina esmine kaltinimo aplinkybe, kuri gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant M. G. kaltės klausimą. Dėl konflikto kilimo su M. G. priežasčių, pavartoto smurto pobūdžio ir patirto fizinio skausmo nukentėjusiosios parodymai nekito ir buvo nuoseklūs. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pakartotinai apklausiama 2012-03-23 teisiamajame posėdyje nukentėjusioji A. S. nurodė, jog 2012-02-02 teisme melavo dėl skambučio buvusiai vadovei S. T., kadangi ji (S. T.) prašė, kad jos niekur „nekištų“, ir dar kartą patvirtino, kad S. T. po konflikto su M. G. skambino, jai sakė, kad vadovas ją smaugė ir stumdė (2 t., 174 b. l.). Ir nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė S. T. parodymų prieštaringumą dėl to, ar nukentėjusioji A. S. jai skambino po to, kai M. G. ją buvo pagriebęs už kaklo, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. T. 2012-02-02 teismo posėdyje neigdama skambučio buvimą pradžioje tvirtino, kad A. S. rašė tik SMS, o pokalbio dėl M. G. su A. S. neprisiminė, tačiau, priminus jai ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, pasiliko prie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patvirtindama, kad A. S. jai skambino (2 t., 104 b. l.). Tai, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, jog ir liudytoja S. T. patvirtino A. S. nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusioji jai skambino ir pasakė, kad vadovas M. G., reikalaudamas plauti grindis, prieš ją (A. S.) smurtavo (1 t., 153 b. l.).

Nukentėjusioji A. S. savo parodymus patvirtino įvykio vietoje. Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kaip A. S. parodo vietą, kur plovė grindis, kai į jos kambarį įėjo M. G. (1 t., 87 b. l.), ant manekeno ji pademonstravo, kaip M. G. jai pagriebė už kaklo (1 t., 89 b. l.), parvertė ant lovos ir smaugė (1 t., 90, 91 b. l.). Taip pat protokole užfiksuota demonstruojant ant manekeno, kaip A. S. M. G. parvedė į jos kambarį po to, kai ji kreipėsi dėl jo veiksmų į Vaiko teisių apsaugos skyrių (1 t., 93 b. l.), kaip A. S. ant popieriaus lapo užrašiusi kvietėsi pagalbos (1 t., 96, 97 b. l.).  

Valstybinės  teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos  ministerijos Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-156 nurodyta, kad A. S. nusikalstamos veikos metu  nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, jai 2010 m. diagnozuotas depresinis elgesio sutrikimas. Išvadoje konstatuota, A. S., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį ir amžių, turimas žinias, galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, tačiau įvertinus jos būseną (fizinis silpnumas), kitas aplinkybes (įvykio metu su įtariamuoju buvo viena), ji negalėjo aktyviau priešintis tiems veiksmams,  padidintas polinkis į įtaigumą A. S. nenustatytas, įtariamojo M. G. daromas poveikis tiriamajai (grasinimas susidoroti) esminės įtakos jos duodamiems parodymams neturėjo, tačiau paveikė jos veiksmus (rašė direktoriui pasiaiškinimą, kuriuo paneigė įtariamojo veiksmus). Taip pat išvadoje konstatuota, kad A. S., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir (gali) teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, jos parodymai yra pakankami, realistiški bei atitinkantys gyvenimo patirtį, atminties proceso sutrikimų nenustatyta, mąstymas labiau konkretus, emocijos labilios, nebrandžios, atitinkančios nagrinėjamą situaciją.  Išvadoje nurodyta, kad byloje nagrinėjamas įvykis iki šiol veikia psichotromaujančiai (1 t., 138–142 b. l.).

Apie tai, jog jos žino, kad M. G., kilus konfliktui dėl grindų plovimo, A. S. atžvilgiu vartojo smurtą, ikiteisminio tyrimo metu nurodė nepilnametės liudytojos L. V. ir B. S.. L. V. nurodė, kad jai 2001 m. pradžioje A. S. buvo pasakojusi, kad už tai, jog negrįžo į globos namus, M. ją buvo nubaudęs grindų plovimu, tačiau ji nesutiko, dėl to M. ją sumušė, sakė, kad stumdė, buvo paėmęs už kaklo bei ją tampė. Taip pat parodė, kad jai grįžus iš mokyklos, o tai leidžia spręsti, kad liudytoja pasakojo apie pirmadienio įvykį, A. S. norėjo su ja pasikalbėti, tačiau M. G. neleido, A. S. nustūmė į jos (A. S.) kambarį, užrakino duris, ji girdėjo, kaip M. G. šaukė, A. norėjo išeiti, tačiau M. G. neleido, A. prašė padėti, verkė, pridėjusi raštelį prie lango prašė pakviesti soc. pedagogę, po to ji (L. V.) rašė raštą, kaip viskas buvo, Vaikų globos namų direktoriui, vėliau buvo atėjęs M. G. ir klausė, kodėl ji ant jo parašė. Liudytoja B. S. nurodė, kad įvykį matė ir girdėjo triukšmą, kai ją pakvietė L. V. ir pasakė, kad M. muša A., koridoriaus durys buvo užrakintos, triukšmas sklido iš A. kambario, pro durų tarpą matė M. A. kambaryje, po to A. pridėjusi raštelį prie lango prašė pakvieti pagalbą, jos su L. nuėjo pas V. S., jai pasakė, kad M. muša A.. Taip pat parodė, kad A. jai pasakojo, jog M. ją smaugė, tampė už plaukų dėl to, kad ji neplovė grindų (1 t., 171–174 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu L. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus papildomai nurodydama, kad iki įvykio A. S. tekdavo plauti grindis ir ji nesiskundė, pasiskundė tik tada, kai buvo sumušta (2 t., 156–158 b. l.).  Teisme B. S. taip pat patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, papildomai nurodydama, ką A. S. buvo pasakojusi apie M. G. elgesį su ja, taip pat nurodė, kad dėl pirmadienio įvykio rašė direktoriui raštą apie tai, ką matė (2 t. 159 b. l.). Iš nepilnamečio K. M. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją galima daryti išvadą, jog jis pasakoja apie šeštadienį įvykusį A. S. konfliktą su M. G.. Jis parodė, kad plaudamas grindis girdėjo, kaip M. G. šaukė ant A., bet nematė, kad M. G. A. būtų ką daręs, durys buvo praviros, bet jis nežiūrėjo (1 t., 109–110 b. l.). Nepilnametis Ž. Ž. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad grįžęs po pamokų, o tai leidžia spręsti, kad tai buvo pirmadienis, išgirdo, kaip vadovas M. G. šaukia ant A., A. taip pat sakė daug negražių žodžių, klykė, buvo apsiverkusi (1 t., 111–112 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas D. B. nurodė, kad būdamas Vaikų globos namų poilsio kambaryje išgirdo, kaip šaukia A., nes M. G. ją vedėsi už rankos, A. tam priešinosi, M. G. ją nuvedė į jos kambarį, o už kelių minučių pasikvietė ir jį (D. B.) ir liepė žiūrėti, kad M. G. jos nemuša, A. verkė ir labai šaukė keikdama M. G., koridoriaus durys buvo užrakintos (1 t., 175–176 b. l.). Teisme D. B. iš dalies patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 102 b. l.).

Iš šių parodymų matyti, kad A. S. atžvilgiu vartoto smurto šeštadienį iš Vaikų globos namų auklėtinių niekas nematė, tačiau K. M. šeštadienį plaudamas grindis girdėjo, kaip M. G., būdamas A. S. kambaryje, šaukė ant jos, apie jos atžvilgiu vartotą smurtą šeštadienį A. S. pasakojo L. V. ir B. S., šios liudytos pirmadienį A. S. konflikto su M. G. metu A. S. prašymu kvietė soc. pedagogę, raštelyje, prašydama pakviesti pagalbos, A. S. parašė, kad M. G. ją užmuš, L. V. matė, kaip iki to M. G. A. S. stūmė ir tempė į jos (A. S.) kambarį, D. B. taip pat parodė, kad matė, kaip M. G. vedė už rankos A. S., o M. G. ir A. S. šaukimą iš A. S. kambario girdėjo ir L. V.,  ir B. S., ir Ž. Ž., ir D. B.. Kiekvienas iš anksčiau nurodytų liudytojų savais žodžiais papasakojo tas pačias įvykio aplinkybes, ir šie parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir sutampa esminėmis aplinkybėmis. Ir nors niekas neparodė, kad matė, kaip M. G., reikalaudamas plauti grindis, buvo parvertęs A. S. ant lovos ir rankomis suspaudęs jai kaklą, tačiau nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti parodymai, liudytojų L. V. bei B. S. duoti nuoseklūs parodymai apie tai, ką joms iš karto po įvykio pasakojo A. S., leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji dėl M. G. veiksmų nurodė tikrąsias aplinkybes ir jo neapkalbėjo. O tai, kad R. R., kuri nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, teisme parodė, jog galbūt A. S. L. V. ir B. S. nurodė, ką reikia sakyti bylos nagrinėjimo metu, dėl to pirmosios instancijos teismas suabejojo šių liudytojų parodymais, kolegijos nuomone, nedaro šių parodymų nepatikimais, kadangi minėtos liudytojos analogiškus parodymus davė ir apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Atsižvelgiant į tai, kolegija nemato pagrindo, dėl ko nebūtų galima tikėti šių liudytojų parodymais.

Apie tai, kad žino, jog M. G. naudojo smurtą prieš A. S., teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir liudytoja E. K.. Teisme ji parodė, kad prieš teisminį bylos nagrinėjimą jai A. S. papasakojo, jog šeštadienio ryte vadovas liepė plauti grindis, o jai (A. S.) nesutikus, išėjo susistumdymai, ji buvo pastumta ant lovos, smaugiama, po to skambino S., ši patarė eiti į Vaiko teisių apsaugos skyrių, o pirmadienį, po atsilankymo skyriuje, M. G. tempė už rankos, stūmė už sprando, A. S. sakė, kad skaudėjo (2 t., 161–162 b. l.).

Kolegijos nuomone, sulyginus Š. vaikų globos namų direktoriaus R. Ž., soc. pedagogės V. S., ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, taip pat sulyginus jų parodymus su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos S. T. bei šio skyriaus vedėjo D. Ž. parodymais teisme, matyti šių parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas. 

Apklausiama 2011-02-18 ikiteisminio tyrimo medžiagoje Vaikų globos namų soc. pedagogė V. S. parodė, kad 2011-01-10 buvo gautas A. S. paaiškinimas, adresuotas Vaikų globos namų direktoriui dėl to, jog A. S. 2011-01-10 kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir apskundė M. G., kad jis prieš ją smurtavo. Pasiaiškinime A. S. paneigė tai, ką buvo pranešusi Vaiko teisių apsaugos skyriui, pas ją atėjusi paaiškino, kad nebenori lankyti V. vidurinės mokyklos, V. S. buvo žinoma, kad direktorius kalbėjo su M. G. (1 t., 147 b. l.). Teisme V. S. tvirtino, kad 2010-01-10 apie 11-12 val. pas ją atėjusi A. S. tik nurodė, kad buvo Vaiko teisių apsaugos skyriuje ,,dėl vadovo“, apie auklėtoją jokios kalbos nebuvo, daugiau nieko nesakė, raštą rašė tik dėl Ž. A. S. išėjus, gal po 5–10 min., atbėgo dvi mergaitės, kurios pasakė, kad vadovas (M. G.) kažką daro A., stiklinės durys buvo užrakintas, atrakinus duris A. buvo savo kambaryje ir labai susierzinusi pasakė, kad vadovas jos neišleidžia, ji pasiūlė A. S. eiti pas med. seselę vaistų. Kitos dienos ryte A. S. nenorėjo eiti į mokyklą, todėl jai buvo pasiūlyta važiuoti į Vaiko teisių apsaugos skyrių, į skyrių vyko ji (V. S.), direktorius ir A. S., priėmė skyriaus vedėjas R. Ž., buvo ir S. T., važiavo dėl mokyklos nelankymo. S. T. pasakojo, kad A. S. buvo atvyksi į skyrių ir skundėsi, kad M. G. užeina į jos kambarį, liepia plauti grindis, tempė už rankos. V. S. teisme tvirtino, kad nežinojo, dėl ko A. S. dieną prieš tai skundėsi Vaiko teisių apsaugos skyriuje, teigė, kad į skyrių vyko tik dėl mokyklos nelankymo, apie tai skyriuje ir kalbėjo, o paklausta, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. S. Vaiko teisių apsaugos skyriuje skundėsi dėl M. G. smurto, nurodė, kad, eidama pas prokurorę, ji turėjo A. S. bylą, kurioje buvo įsegtas jos 2010-01-10 pasiaiškinimas. Parodė, kad direktorių Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai informavo, kad pirmadienį buvo atėjusi A. S., teigė nežinanti, ar direktorius kalbėjo su M. G. (2 t., 98–101 b. l.).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Vaikų globos namų direktorius R. Ž. parodė, kad A. S. apie tai, kad M. G. būtų vartojęs jos atžvilgiu smurtą, nesiskundė, apie tai sužinojo iš prokuratūros, žinojo, kad A. S. parašė raštą apie tai, buvo girdėjęs tik tai, kad A. S. skundėsi, jog M. G. jos neišleidžia, kalbant su A. S., ji nedaug ką pasakojo, sakė, kad M. G. bijo (1 t. 178 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu R. Ž. nurodė, kad M. G. pas jį nebuvo atėjęs, su M. G. kalbėjo tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, ir jis kaltę neigė. R. Ž. taip pat nurodė, kad buvo Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir ten kalbėjo tik apie A. S. nenorą lankyti mokyklą, tvirtino, kad buvo gautas tik vienas A. S. raštas, kuriame ji nurodė, kad apšnekėjo M. G. ir viską prisigalvojo apie tai, kad patyrė smurtą. Neprisiminė, ar po įvykio pasikalbėti pas jį į kabinėtą buvo atėjęs M. G., ar buvo atėjusi A. S., šiuo klausimu neskambino ir iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir nieko neklausė (2 t., 97–98 b. l.). 

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė S. T., apklausiama teisme, parodė, kad 2011-01-10 į skyrių atėjo A. S. ir pasakė, kad turi problemų, jog M. G. liepia plauti grindis už bausmę, tai daryti jis liepė tempdamas ar vesdamas už rankos, nesakė, kad ją mušė, skriaudė ar prievartavo. Tada S. T. skambino direktoriui, tačiau jo nebuvo, kalbėjo su darbuotoju, tačiau nežino, su kuriuo, jam pasakė, kad buvo atėjusi A. S., liepė spręsti problemas. S. T. taip pat parodė, kad apie A. S. vizitą papasakojo ir skyriaus vedėjui, ir jie nusprendė palaukti. Kitos dienos ryte skambino Vaikų globos namų direktorius ir pasakė, kad su A. S. yra problemų, prašė, kad atvažiuotų į Vaikų globos namus arba jie atvažiuos, ji (S. T.) liepė važiuoti į savivaldybę, nes buvo vedėjas. Atvyko R. Ž., V. S. ir A. S., pokalbio metu buvo sprendžiami klausimai dėl netinkamo A. S. elgesio, klausinėjama A. S. sakė, kad viskas Globos namuose gerai, niekas jos neskriaudžia. 2011-02-10 buvo nuvykusi į Globos namus, A. S., paklausta, kaip sekasi, atsakė, kad viskas gerai. Po kiek laiko atėjo socialinė darbuotoja ir pasakė, kad A. S. buvo nuėjusi pas prokurorę ir pasakė, kad soc. darbuotojas ją spardė ar smaugė, paklausė, ar A. ką nors buvo sakiusi, tada ji (S. T.) atsakiusi, kad neprisimena. Apklausiama liudytoja S. T. teismui tvirtino, kad stengiasi viską atsiminti, teigė, kad jai A. S. apie santykius su M. G. nieko nepasakojo, jo necharakterizavo, raštu A. S. nieko nerašė, apie smaugimą sužinojo iš V. S., kai ėjo į prokuratūrą (2 t., 153–156 b. l.).

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas D. Ž., apklausiamas teisme parodė, jog jam žinoma, dėl ko 2011-01-10 į skyrių buvo atvykusi A. S. – dėl to, kad jai negrįžus laiku į globos namus M. G. liepė plauti koridoriaus grindis. Vedėjo teigimu, jis prašė pranešti globos namų administracijai ir liepti kitą dieną atvykti į skyrių pokalbiui, o pokalbio metu apie smurtą A. S. nieko nepasakojo, buvo kalbėta tik apie grindų plovimą ir dėl mokyklos (2 t., 172–174 b. l.). 

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. Ž., V. S., S. T., D. Ž. parodymus, neatkreipė dėmesio į juose esančius prieštaravimus, t. y. į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, jog žinojo, kad A. S. į Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi dėl M. G. smurto, o teisme ji jau teigė, kad nežino, dėl ko A. S. vyko į skyrių, nes po apsilankymo ten atėjusi pas ją (V. S.) A. S. dėl M. G. smurto nieko nesakė. Taip pat teisme V. S. tvirtino, kad į Vaiko teisių apsaugos skyrių su direktoriumi ir A. S. vyko tik dėl to, kad kitą dieną po A. S. apsilankymo skyriuje A. S. nebenorėjo eiti į mokyklą, panašiai nurodė ir R. Ž. bei S. T., nors D. Ž. parodė, kad sužinojęs apie A. S. apsilankymą skyriuje, jis pats liepė S. T. kitą dieną iškviesti Vaikų globos namų administraciją. Akivaizdu, kad Vaikų globos namų administracijos darbuotojų ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo parodymai nesutampa, dėl kokių priežasčių kitą dieną po to, kai A. S. apsilankė Vaiko teisių apsaugos skyriuje, buvo rengiamas posėdis skyriuje – ar dėl A. S. nenoro lankyti mokyklą, ar dėl M. G. elgesio, ir kas buvo šio posėdžio iniciatoriai – ar Vaikų globos namų darbuotojai, ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu V. S. parodymai nesutapo ir dėl to, ar Vaikų globos namų direktorius kalbėjo su M. G. dėl jo elgesio su A. S. – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2011-02-18 (dar nebuvo prokuroro rezoliucijos pradėti ikiteisminio tyrimo) ji tvirtino, jog po to, kai informavo direktorių apie A. S. problemas, jai žinoma, jog direktorius kalbėjo su M. G., nors teisme ji jau nurodė, jog nežino, ar direktorius kalbėjo su M. G.. Iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės V. T. parodymų matyti, kad ji teisme neprisiminė visų A. S. apsilankymo pirmadienį skyriuje detalių, parodė, kad ji neatsimena, jog A. S. būtų sakiusi apie M. G. jos atžvilgiu naudojamą prievartą, nes jei būtų supratusi, jog taip yra, tai būtų kitaip sureagavusi, nors, kaip minėta anksčiau, ji po A. S. apsilankymo ir pranešimo apie tai skyriaus vedėjui gavo iš skyriaus vedėjo pavedimą tuoj pat rytojaus dieną iškvieti į skyrių Vaikų globos namų administraciją, A. S. apsilankymo metu pirmadienį skambino į Vaikų globos namus, kalbėjo apie problemas, bet, kaip teisme parodė, liepė spręsti problemas, tačiau neprisiminė, ar akcentavo problemą (2 t., 155 b. l.). Tokie liudytojos parodymai leidžia daryti išvada, jog bylos nagrinėjimo metu teisme ji negalėjo konkrečiai prisiminti, dėl kokių konkrečiai problemų į Vaiko teisių apsaugos skyrių pirmadienį kreipėsi A. S.. Taip pat pažymėtina, jog 2011-01-10 A. S. pasiaiškinime, rašytame netrukus po apsilankymo Vaiko teisių apsaugos skyriuje, konkrečiai nurodyta, kad ji skyriuje M. G. apskundė dėl prieš ją naudojamo smurto (1 t.,74 b. l). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl nelogiško A. S. elgesio, kai ji, teismo teigimu, apie smurtą iš M. G. informavo drauges L. V. ir B. S., o ne Š. vaikų globos namų administraciją ir Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Kaip minėta anksčiau, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog 2011-01-10, po A. S. apsilankymo Vaiko teisių apsaugos skyriuje, šio skyriaus specialistams bei Vaikų globos namų administracijai nebuvo žinoma apie A. S. skundus dėl M. G. panaudoto smurto A. S. atžvilgiu. Kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog faktą, kad A. S. nesikalbėjo su R. Ž. ir V. S. apie M. G. fizinio smurto naudojimą jos atžvilgiu, patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos tarnyboje tą pačią dieną parašytas A. S. paaiškinimas, kuriame ji mini tik kilusį konfliktą prekybos centre „Saulės miestas“ tarp jos ir kitų bendraamžių, tačiau neminėjo apie M. G. jos atžvilgiu naudojamą fizinį smurtą. Atkreipiamas dėmesys, kad minimas teismo nuosprendyje paaiškinimas 2011-01-10 buvo surašytas Š. vaikų globos namų direktoriui, o ne Vaiko teisių apsaugos skyriui (1 t., 40 b. l.), kaip nurodė teismas, ir pati nukentėjusioji A. S. nurodė, kad tokį raštą rašė, ji drauge ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme tvirtino, kad 2011-01-10, po grįžimo iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, pas soc. pedagogę ji rašė vieną raštą dėl penktadienio, kai buvo ,,Saulės mieste“ su draugais, ir dar vieną raštą dėl vadovo M. G., kurį paėmė direktorius, perskaitė ir išsinešė (1 t., 76 b. l., 2 t. 95, 170 b. l.), kurio, kaip matyti iš įrodymų, byloje nėra. Nėra ir L. V. bei B. S. paaiškinimų, kuriuose jos nurodė, kad rašė Vaikų globos namų direktoriui dėl 2010-01-10 M. G. elgesio su A. S. po jos apsilankymo Vaiko teisių apsaugos skyriuje (1 t., 172 b. l., 2 t., 157, 159 b. l.). Liudytoja V. B. teisme paaiškino, kad 2011-01-01, pradėjus dirbti Š. globos namuose, dokumentai nebuvo registruojami, o buvo registruojami tik gaunami iš savivaldybės ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus (2 t., 158 b. l.), todėl šiuo atveju neginčijamai nustatyti, ar A. S. rašė Vaikų globos namų direktoriui paaiškinimą apie M. G. smurtą prieš ją, o L. V. ir B. S. – apie 2011-01-10 įvykį, nėra galimybės, o byloje esantys A. S. raštai dėl ,,Saulės miesto“ ir galimo M. G. apkalbėjimo iš dalies patvirtina A. S. parodymus dėl 2011-01-10 rašytų raštų.

Teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, įvertinusi anksčiau išdėstytų įrodymų visumą, daro išvadą, jog byloje įrodyta, kad M. G. kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku (patikslinant valandas – t. y. ne vėliau kaip 14.00 val.) rankomis buvo sugriebęs nepilnametei A. S. už kaklo bei pagriebęs už rankos ją tempė, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. M. G. nusikalstami veiksmai įrodyti nukentėjusiosios A. S. parodymais, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojų L. V., B. S., S. T., nepilnamečių Ž. Ž., K. M., D. B. parodymais ir kita bylos medžiaga.

Kaltinamojo M. G. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį, jam skirtina bausmė vadovaujantis BK 41 ir 54 str. nuostatomis. M. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį – M. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę – jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos negaliojančios, į narkologinę įskaitą neįrašytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas, dirbantis (2 t., 5–17 b. l.), vedęs, augina mažametį vaiką (3 t., 13, 14 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegijos nuomone, M. G. skirtina BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas.

Vadovaujantis BPK 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. 2012-02-02 Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos 1000 Lt atlyginimo A. S.. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad patirtas smurtas vertė A. S. jaustis nesaugiai, būti netikrumo ir pažeminimo būsenos, jausti išgąstį (2 t., 84–85, 94 b. l.). Ir nors 2012-05-14 Šiaulių  miesto apylinkės prokurorė pateikė civilinio ieškinio neturtinei žalai reikalavimo padidinimą (3 t., 3–4 b. l.), kolegija pažymi, kad BPK 112 str. 1 d. numato, jog civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymų tyrimas teisme buvo pradėtas 2012-02-02, todėl šiuo atveju sprendžiamas pradiniame civiliniame ieškinyje nurodytos 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad būtent dėl M. G. padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji A. S. patyrė neturtinę žalą dėl fizinio skausmo sukėlimo, išgyvenimų, streso. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjami įvykiai A. S. paveikė psichotraumuojančiai (1 t., 142 b. l.), nuo 2011-04-25 iki 2011-05-12 ji buvo gydyta VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyriuje (1 t., 139 b. l.), tačiau byloje taip pat yra duomenų ir apie konfliktišką nukentėjusiosios elgesį, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 6.250 str. 1 ir 2 d.), mano, jog pakankamas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas už fizinio skausmo sukėlimą yra 1000 litų.

Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, todėl iš M. G. valstybei priteistinos 640,00 Lt nukentėjusiosios A. S. atstovavimo išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (2 t., 128, 178 b. l., 3 t., 62, 63-64 b. l.)

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str., 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ė:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendį.

M. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir paskirti jam laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant jam bendrauti su nukentėjusiąja A. S., gim. 1995-11-18.

Priteisti iš M. G. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) nukentėjusiajai A. S. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš M. G. 640 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt litų) advokato išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai A. S. į valstybės pajamas, sumokant jas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti M. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kolegijos pirmininkas                                                                       Bronius Zalaga

Teisėjai                                                                                     Vaclovas Iždonas

                                                                                    Gražvydas Poškus