Administracinė byla Nr. TA-232-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01397-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 196 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. liepos 30 d. Šaulių TI jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios buvo neremontuotos, jose buvo buitinių kenkėjų, pelėsio, nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, apšvietimas, temperatūra ir drėgmė. Kamerose buvo įrengtas tupimas tualetas, kuris nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, taip pat kameroje buvo blogas kvapas. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atvykęs į tardymo izoliatorių pareiškėjas negavo maisto. Įstaigos laikinojo sulaikymo patalpos neatitiko keliamų reikalavimų, jose buvo šalta, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumų, emocinius sutrikimus, depresiją, orumo pažeminimą.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Šiaulių TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja kameras, atnaujina jose esančius baldus. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra teikęs, į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, taip pat nesikreipė. Laikinojo sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama. Konvojuojamų asmenų maitinimas vykdomas vadovaujantis teisės aktais.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. liepos 21 d., šiuo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 7, 12, 17, 26, 30, 44, 47, 83, 99, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,66 iki 23,37 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus; pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs kameros plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).

7.       Įvertinęs byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 12 lempos buvo be apsauginių gaubtų, be to, ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsių; dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 7, 44, 99 neatitiko nustatytų ribinių dydžių; oro temperatūra kameroje Nr. 99 buvo žemesnė nei reglamentuoja teisės aktai, todėl konstatavo, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 12, 14, 16, 39 punktų reikalavimus.

8.       Dėl Šiaulių TI kamerose įrengtų sanitarinių mazgų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

9.       Kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų bei laikinojo sulaikymo patalpų būklės (temperatūros, drėgmės, ventiliacijos, remonto), inventoriaus trūkumo, buitinių parazitų naikinimo, maitinimo atvykus į izoliatorių, laikymo su rūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais.

10.       Įvertinęs byloje pateiktą pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu laikotarpiu nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu šioje įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III.

11.       Pareiškėjas J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

12.       Pareiškėjas nurodo, kad satisfakcija jo netenkina, teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisės aktus interpretavo savaip, atsakovo naudai. Pasak pareiškėjo, atsakovas nepateikė tikslaus kartu su pareiškėju kamerose kalintų asmenų skaičiaus, savo pažymose tik abstrakčiai nurodė, kad vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,66 iki 23,37 kv. m ploto. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kameros Nr. 7, 12, 17 ir 26 yra mažesnės nei 23,37 kv. m, šių kamerų plotus pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, be to, kamerų plotą užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės esą turėjo būti įvertintos jo naudai. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė Higienos normos pažeidimus, o tai, kad pareiškėjas tam tikrą laiką (nevienkartinį, ilgai trunkantį) buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, administracinių teismų praktikoje yra pripažįstama pagrindu atlyginti patirtą neturtinę žalą. Žala turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuoti sveikatos būklės pablogėjimai, taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų.  

13.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 196 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui J. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. liepos 30 d.   

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant higienos reikalavimus (lempos be apsauginių gaubtų, buvo pelėsio, o dirbtinė apšvieta ir temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų), tačiau pažeidimai nebuvo ilgalaikiai ir nesukėlė neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.   

16.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas aplinkybes ir teisės aktus vertino atsakovo naudai, nesirėmė pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią faktas, kad pareiškėjas buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, yra pripažįstamas pagrindu atlyginti patirtą neturtinę žalą.

17.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18.       Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjui Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, vertinimu.

19.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

20.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

21.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje pateiktus duomenis dėl pareiškėjui Šiaulių TI kamerose tekusio gyvenamųjų patalpų ploto ir detaliai dėl jų pasisakė skundžiamame sprendime. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis apie tikslius kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus, taip pat informaciją, kiek asmenų kartu su pareiškėju minėtose kamerose buvo laikoma kiekvieną ginčo laikotarpio dieną. Šie oficialūs atsakovo atstovo pateikti duomenys nėra prieštaringi ar paneigti kitais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti.

22.       Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI turėjo būti užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais oficialiais duomenimis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose teko nuo 3,66 iki 23,37 kv. m ploto, t. y. kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktuose įtvirtintas gyvenamosios patalpos plotas.

23.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24.       Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

25.       Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas taip pat patikrino, ar nebuvo pažeistas EŽTT nurodytas 3 kv. m plotas, t. y. atliko apskaičiavimus, atsižvelgdamas į sanitarinio mazgo patalpos plotą, ir nustatė, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m, t. y. nebuvo pažeistos Konvencijos nuostatos.

26.       Vertinant pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo, pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

27.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai, praleistus laikotarpius, taip pat pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

29.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė