Civilinė byla Nr. e2-114-370/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00961-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3651-614/2020 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį atsakovams Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Environnement S.A., Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Energie International S.A., uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, uždarajai akcinei bendrovei „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija), Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį atsakovams Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Environnement S.A., Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Energie International S.A., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“, UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z., kuriuo prašo priteisti ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, naudai iš atsakovų 240 703 696 Eur žalos atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovų veiksmų jai buvo padaryta 240 703 696 Eur žala. 2016 m. vasario 10 d. Veolia įmonių grupė kreipėsi į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą (toliau – ICSID) dėl tariamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – Dvišalė sutartis) pažeidimo. ICSID pradėjus arbitražo procesą, ieškovė 2017 m. rugsėjo 17 d. pagal Dvišalę sutartį pareiškė byloje priešieškinį dėl Veolia įmonių grupės padarytos žalos Lietuvos Respublikai atlyginimo.

3.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2018 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-284/16 (toliau – Achmea sprendimas), kuriuo nusprendė, kad tokio pobūdžio valstybių narių susitarimai dėl investicijų apsaugos, kaip Dvišalė sutartis, yra nesuderinami su Europos Sąjungos (toliau – ES) teise. 2019 m. sausio 15 d. ES valstybės narės, įskaitant ir Lietuvos Respubliką bei Prancūzijos Respubliką, pripažinusios, jog Europos Sąjungos teisė yra viršesnė už sudarytas tarp valstybių narių dvišales investicijų sutartis ir visos į sudarytas tarp valstybių narių dvišales investicijų sutartis įtrauktos investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo arbitražo tvarka nuostatos prieštarauja Europos Sąjungos teisei, taigi netaikytinos, pasirašė deklaraciją (toliau Deklaracija), kuria susitarė nutraukti dvišales investicijų apsaugos sutartis bei imtis priemonių arbitražo procesams nutraukti.

4.       2020 m. gegužės 5 d. ES valstybės narės pasirašė tarptautinį susitarimą dėl dvišalių investicijų sutarčių tarp ES valstybių narių nutraukimo (toliau – susitarimas), kuriame įtvirtintos šios nuostatos: (i) valstybės narės susitaria, kad visos dvišalės sutartys tarp ES valstybių narių, taigi ir Dvišalė sutartis, yra nutraukiamos (susitarimo 2 straipsnio 1 dalis); (ii) investicinių ginčų sprendimas arbitraže tarp ES valstybių narių pagal dvišales investicijų apsaugos sutartis nėra ir nebuvo galimas nuo to momento, kai abi tokios dvišalės sutarties valstybės tapo ES valstybėmis narėmis. Dvišalės sutarties atveju nuo 2004 m. gegužės 1 d. (susitarimo 4 straipsnio 1 dalis); (iii) valstybės narės taip pat susitarė, jog ieškiniai ir priešieškiniai, pareikšti arbitražo procesuose, galės būti pareikšti nacionaliniuose teismuose, juos atsiėmus arbitraže (susitarimo 8 straipsnio 3 dalis, 9 ir 10 straipsniai); (iv) tarptautinis susitarimas taip pat įtvirtina principinę nuostatą, jog reiškiant ieškinį / priešieškinį teisme, atsisakius jo arbitraže, ieškinio senaties terminas nebus laikomas praleistu, net jei pagal nacionalinės teisės taisykles jis būtų laikomas suėjusiu (Susitarimo 10 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovė atsiėmė savo priešieškinio reikalavimus ICSID arbitražo byloje ir, vadovaudamasi susitarimo 8 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, pareiškė ieškinį nacionaliniame teisme.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, ieškovės ieškinį atsisakė priimti ir grąžino šalims jų pateiktus procesinius dokumentus.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo metu dar neužbaigta ICSID arbitražo procedūra, kurioje yra nagrinėjamas apeliantės ir atsakovės Veolia Environnement S.A. ginčas dėl investavimo sutarčių padarinių ir žalos atlyginimo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taip pat nustatė, kad apeliantė ir atsakovė buvo sudariusios susitarimą ginčus kylančius iš investavimo sutarties spręsti arbitražo teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Teismas padarė išvadą, kad Lietuva nėra ratifikavusi susitarimo, kuris panaikintų dvišalėje sutartyje numatytą arbitražinę išlygą, todėl ieškovė negali reikšti ieškinio užsienio investuotojui nacionaliniame teisme.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

7.       Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės atskirasis skundas, kuriuo ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės galimybės kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, nepagrįstai suteikė reikšmę aplinkybei, jog susitarimas dar nėra įsigaliojęs, nes, ieškovei atsiėmus ieškinį ICSID arbitražo teisme, ICSID arbitražo teismas nebeturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį.

8.       Atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ su atskiruoju skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo pripažinti visą šios bylos medžiagą nevieša. Nurodė, kad ieškovės ieškinio reikalavimai patenka į arbitražinių išlygų turinį ir šiuo metu yra nagrinėjami arbitražo teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai).

9.       Atsakovė UAB „ICOR“ su atskiruoju skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį, nes šalys buvo susitariusios dėl ginčų sprendimo ICSID ir šis susitarimas nėra nutrauktas.

10.       Atsakovė Veolia Energie International S.A. su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei pripažinti nevieša visą šios civilinės bylos medžiagą. Nurodo, kad ICSID arbitražo procesas byloje Nr. ARB/16/3 nėra pasibaigęs, o ieškovės priešieškinio ICSID byloje reikalavimai, savo pobūdžiu analogiški šios civilinės bylos ieškinio reikalavimams, nėra išspręsti. Pažymi, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamo atstovo, nes Energetikos ministerijos atstovai neturi įgaliojimų pareikšti ieškinį Lietuvos Respublikos ar Vyriausybės vardu.

11.       Atsakovas A. Z. su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

12.       Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės 2021 m. vasario 23 d. prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo ir trijų teisėjų kolegijos sudarymo ir 2021 m. vasario 24 d. rašytiniai paaiškinimai. Procesiniuose dokumentuose ieškovė prašo 2021 m. vasario 25 d. paskirtą teismo posėdį civilinėje byloje atidėti iki 2021 m. balandžio 19 d., atskirąjį skundą perduoti nagrinėti trijų teisėjų kolegijai, priimti ieškovės rašytinius paaiškinimus ir teikiamus naujus įrodymus prie bylos. 

13.       Ieškovė nurodo, kad 2021 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija teikimu Nr. (22.26)3-987 pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) susitarimo ratifikavimo teisės aktų projektus ir susitarimo ratifikavimo klausimas artimiausiu metu bus sprendžiamas Vyriausybėje, vėliau Lietuvos Respublikos Seime. Nurodo, kad susitarimas bus ratifikuotas artimiausių dviejų mėnesių laikotarpiu ir tokiu būdu skundžiamos nutarties pagrindinis argumentas praras savo reikšmę, todėl yra pagrindas atidėti 2021 m. vasario 25 d. teismo posėdį dėl svarbių priežasčių (CPK 1622 straipsnio 1 dalis).

14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 25 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir skyrė kitą teismo posėdį 2021 m. kovo 4 d. 10.00 val., bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, taip pat nustatė byloje dalyvaujantiems asmenims terminą iki 2021 m. kovo 4 d. 9 val. pateikti nuomonę dėl ieškovės pareikšto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą iki 2021 m. balandžio 19 d.

15.       Atsakovės UAB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“ ir „Veolia Energie International S.A.“ su ieškovės prašymu, teismo posėdį civilinėje byloje atidėti iki 2021 m. balandžio 19 d., nesutiko. Nurodo, kad susitarimo ratifikavimas neturi jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, nes apeliacinės instancijos teismas neturi laukti, kol ateityje galbūt atsiras pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu neegzistavęs faktas. Tačiau, net ir ratifikavus susitarimą, ieškinys negalėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose, nes ginčo šalys buvo susitariusios ginčus spręsti arbitražo teisme.

16.       Atsakovė UAB „ICOR“ su ieškovės prašymu teismo posėdį civilinėje byloje atidėti iki 2021 m. balandžio 19 d. nesutiko. Nurodo, kad susitarimo ratifikavimas ar neratifikavimas neturės jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, nes apeliacinės instancijos teismas negali vertinti faktų, kurių nebuvo priimant skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus patikrinti skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal būsimas faktines aplinkybes (ratifikavus susitarimą), apeliacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad šį susitarimą turi ratifikuoti ir Prancūzijos Respublika, tačiau net ir tokiu atveju byla negalėtų būti nagrinėjama Lietuvos teismuose, nes susitarime nenumatyta, kad toks ieškovės priešieškinis prieš investuotoją yra teismingas Lietuvos teismams. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė atsižvelgęs į tai, jog ICSID arbitražo procesas nėra pasibaigęs ir ginčo šalys nėra sudariusios susitarimo panaikinti arbitražinę išlygą spręsti visus tarpusavio investicinius ginčus arbitraže.

17.       Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad Vyriausybė 2021 m. kovo 3 d. posėdyje buvo pritarta susitarimą teikti ratifikavimui, todėl teismo posėdis turėtų būti atidėtas iki susitarimo ratifikavimo klausimo išsprendimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyti absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsniai).

19.       Byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo

20.       Vadovaujantis CPK 1622 straipsnio 1 dalimi teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių.

21.       Apeliantė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki 2021 m. balandžio 19 d. iš esmės motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nes Lietuva nėra ratifikavusi 2020 m. gegužės 5 d. susitarimo dėl dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo, tačiau Lietuvai ratifikavus šį susitarimą apeliantė savo teises galės ginti nacionaliniame teisme. Atsakovai su apeliantės prašymu nesutiko, nurodė, kad atskirasis skundas turi būti nagrinėjamas pagal faktines aplinkybes, kurios buvo skundžiamos nutarties priėmimo dieną.

22.       Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad iki 2021 m. kovo 4 d. susitarimą yra ratifikavusios vienuolika ES valstybių narių, tačiau Lietuva ir Prancūzija susitarimo nėra ratifikavusios.

23.       Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2021 m. vasario 19 d. teikimu Nr. (22.26)3-987 pateikė Vyriausybei susitarimo ratifikavimo teisės aktų projektus. Vyriausybė 2021 m. kovo 3 d. posėdyje (https://lrv.lt/lt/posedziai/lietuvos-respublikos-vyriausybes-posedis-162 posėdžio garso įrašo laikas nuo 17 min. 7 s. iki 17 min. 26 s.) pritarė teikimui dėl susitarimo ratifikavimo Seime.

24.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti šį apeliantės prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą iki 2021 m. balandžio 21 d. Pažymėtina, kad nors Vyriausybė 2021 m. kovo 3 d. posėdžio metu pritarė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos siūlymui teikti susitarimą ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seime, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad Prancūzija būtų ratifikavusi susitarimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 23 d. sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (dvišalė sutartis) yra nenutraukta ir galiojanti, todėl atskirasis skundas nagrinėjamas pagal skundžiamos nutarties priėmimo dieną buvusias faktines aplinkybes.

Dėl teisėjų kolegijos sudarymo atskirajam skundui nagrinėti

25.       Pagal CPK 336 straipsnio 2 dalį atskirąjį skundą nagrinėja vienas apeliacinės instancijos teismo teisėjas, tačiau apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę atskirajam skundui nagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Nutartimi perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai turi teisę ir bylą nagrinėjantis teisėjas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, susipažinęs su atskiruoju skundu, 2021 m. vasario 12 d. nutartimi paskyrė jį nagrinėti vienam teisėjui.

26.       Teisėja, kuriai nagrinėti paskirta ši byla, taip pat neįžvelgia jokio pagrindo įvardytos CPK išimties taikymui ir kreipimuisi dėl trijų teisėjų kolegijos sudarymo. Vien deklaratyvūs, t. y. jokiomis teisinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis neparemti apeliantės skundo teiginiai dėl esą byloje sprendžiamų labai sudėtingų ar painių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų neleidžia vertinti šio klausimo kaip išskirtinai sudėtingo, objektyviai lemiančio poreikį nukrypti nuo bendrosios atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismuose taisyklės.

Dėl apeliantės netinkamo atstovavimo teisme

27.       Atsakovai Veolia Energie International S.A., UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ procesiniuose dokumentuose nurodo, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškė ieškinį neturėdama įgaliojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, 338 straipsnį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (nutarties 18 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas atskirąjį skundą priėmė, klausimas dėl apeliantės tinkamo atstovavimo byloje apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

28.       Atsakovės Veolia Energie International S.A., UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija“ teismo prašo pripažinti bylos medžiagą nevieša.

29.       CPK 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, jog bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

30.       Įvertinus tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamas tik apeliantės ieškinio priėmimo klausimas, o aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio santykiais, nėra išsamiai tiriamos, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovių prašymą.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo

31.       Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslams įgyvendinti. Pagal CPK 30 straipsnio 6 dalį ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą. Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis). Prireikus teismas turi pareikalauti iš ieškovo (pareiškėjo) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis pagrįstai kreipiasi į Lietuvos Respublikos, o ne į užsienio valstybės teismus. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą. Dėl to teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai ir atitinkamos teisės normos, kurių pagrindu byla su tarptautiniu elementu pripažintina teisminga Lietuvos teismui. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

32.       Nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Environnement S.A., Prancūzijos Respublikoje registruotai įmonei Veolia Energie International S.A., UAB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“, UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. dėl 240 703 696 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Taigi nagrinėjamu atveju dvi atsakovės, yra užsienio valstybės juridiniai asmenys – Veolia Environnement S.A. ir Veolia Energie International S.A.

33.       Pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinį atsisakė priimti šiais pagrindais: 1) šiuo metu dar neužbaigta ICSID arbitražo teismo procedūra, kur yra nagrinėjamas apeliantės ir atsakovės Veolia Environnement S.A. ginčas dėl investavimo sutarčių padarinių ir žalos atlyginimo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas), 2) apeliantė ir atsakovė buvo sudariusios susitarimą ginčus, kylančius iš investavimo sutarties, spręsti arbitražo teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). 

34.       Vis dėlto arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018). Kasacinis teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad spręsdamas klausimą dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo į arbitražą teismas, vadovaudamasis kooperacijos, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais ir turi suteikti šalims galimybę pateikti savo paaiškinimus ir aiškiai išreikšti poziciją dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo bei taikymo, siekdamas užtikrinti proceso šalių teisę į tinkamą teismo procesą ir išvengti siurprizinio (šalims netikėto) teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2019).

35.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Tai reiškia, kad byloje nustačius arbitražinio susitarimo sudarymo faktą pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas, ar ginčas patenka į arbitražinio susitarimo ribas, ir tik nustačius, kad arbitražinis susitarimas neapima kilusio ginčo arba dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, šalys atsisako ginčo nagrinėjimo arbitraže) turi būti sprendžiamas nacionalinio teismo jurisdikcijos nagrinėti ginčą klausimas.

36.       Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti ieškinį motyvavo dvišalės sutarties 8 straipsnyje įtvirtina arbitražine išlyga, taip pat, jog Lietuvos Respublika nėra ratifikavusi susitarimo, kurio pagrindu dvišalė sutartis taptų negaliojanti. Pažymėtina, kad arbitražinis susitarimas yra atskiras, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (atskirumo principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

37.       Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 23 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (dvišalė sutartis) 8 straipsnį bet koks ginčas,  susijęs su investicijomis tarp vienos iš susitariančių šalių (valstybės) ir kitos susitariančios šalies piliečio ar įmonės, kurio suinteresuotoms šalims nepavyko išspręsti, perduodamas galutinai spręsti arbitražo teismui, veikiančiam pagal Jungtinių Tautų Tarptautines prekybos teisės taisykles komisijos taisykles, priimtas Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1976 m. gruodžio 15 d., arba susitariančioms šalims tapus 1965 m. kovo 18 d. Vašingtone pasirašytos Konvencijos –  Tarptautinio investicinio ginčų sprendimo centrui.

38.       Pagal Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (toliau – IĮ) 6 straipsnio 2 dalį ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą.

39.       ESTT 2018 m. kovo 6 d. sprendimu Achmea byloje, pagal Vokietijos Aukščiausiojo Federalinio Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Slovakijos Respublika prieš Achmea BV), Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) nusprendė, jog SESV 267 ir 344 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje esanti nuostata, dėl tarpusavio investicijų skatinimo ir apsaugos 8 straipsnis, pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti.

40.       2018 m. liepos 19 d. Europos Komisijos komunikatas (ES vidaus investicijų apsauga COM(2018) 547 final) nurodė, kad atsižvelgiant į ESTT sprendimu Achmea byloje padarytas išvadas, ES nacionaliniai teismai privalo panaikinti visus tokiu pagrindu priimtus arbitražo sprendimus ir atsisakyti juos vykdyti, taip pat ES valstybės narės privalo oficialiai nutraukti savo ES vidaus dvišales investicijų sutartis.

41.       ES valstybės narės (tarp kurių buvo Lietuvos ir Prancūzijos Vyriausybių atstovai) 2019 m. sausio 15 d. ir 16 d. pasirašė valstybių narių vyriausybių atstovų deklaraciją dėl ESTT Achmea byloje priimto sprendimo teisinių pasekmių ir investicijų apsaugos ES (nutarties 3 punktas).

42.       ES valstybės narės (tarp kurių buvo Lietuva ir Prancūzija) 2020 m. gegužės 5 d. taip pat pasirašė susitarimą dėl dvišalių investicijų sutarčių tarp ES valstybių narių nutraukimo, kuriame valstybės narės susitarė, kad visos dvišalės sutartys tarp ES valstybių narių, taigi ir dvišalė sutartis, yra nutraukiamos, investicinių ginčų sprendimas arbitraže tarp ES valstybių narių pagal dvišales investicijų apsaugos sutartis nėra ir nebuvo galimas nuo to momento, kai abi tokios dvišalės sutarties valstybės tapo ES valstybėmis narėmis. Valstybės narės taip pat susitarė, jog ieškiniai ir priešieškiniai, pareikšti arbitražo procesuose, galės būti pareikšti nacionaliniuose teismuose, juos atsiėmus arbitraže.

43.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susitarimo ratifikavimas iš esmės neturi įtakos sprendžiant dėl apeliantės teisės pareikšti ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisme. Pažymėtina, kad arbitražo bylos procesas ICSID arbitražo teisme buvo inicijuotas 2016 m. sausio 26 d., Veolia įmonių grupei pateikus ICSID pranešimą apie arbitražą. Ieškovė 2017 m. rugsėjo 17 d. pateikė ICSID arbitražo teismui savo priešieškinį, reikalaudama priteisti Lietuvos Respublikos naudai iš Veolia įmonių grupės jos padarytą žalą, valdant šilumos ūkius Lietuvoje, tačiau pareiškė, jog priešieškinio arbitražo teisme yra atsisakiusi.

44.       Prancūzija ES nare tapo 1958 m. sausio 1 d., Lietuva – 2004 m. gegužės 1 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio priėmimui nacionaliniame teisme esminę reikšmę turi Europos Sąjungos teismo sprendimas Achmea byloje ir dėl minėto sprendimo teisinių pasekmių ES valstybių narių pasirašytos Deklaracijos nuostatos dėl arbitražinės išlygos (tarp investuotojo ir susitariančios šalies) negaliojimo nepriklausomai nuo to, ar nutraukta ir (ar) tebegalioja dvišalė investicijų sutartis.

45.       ESTT 2019 m. birželio 25 d. didžiosios kolegijos sprendimu byloje Nr. C-573/17 išaiškino, kad pagal ES teisės viršenybės principą ES teisė laikoma viršesne už valstybių narių teisę, todėl pagal šį principą reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių ES teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui tų valstybių teritorijoje.

46.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamojoje dėl arbitražinio susitarimo (ne)egzistavimo, yra nurodoma, jog būtina aiškintis, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalima, nes arbitražinis susitarimas (arbitražinės išlyga) nėra esminė sutarties sąlyga, gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019).

47.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad skundžiamos nutarties priėmimo dieną, dvišalėje sutartyje numatyta arbitražinė išlyga, atsižvelgiant į Achmea byloje ESTT pateiktus išaiškinimus (nutarties 41 punktas) ir pasirašytą Deklaraciją, leidžia konstatuoti arbitražinės išlygos negaliojimą kaip prieštaraujantį ES teisei, todėl netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Taip pat nevertino, ar arbitražinės išlygos negaliojimas lemia ir dvišalės sutarties negaliojimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės galimybės pareikšti ieškinį Lietuvos Respublikos teismuose, neatsižvelgė ir į IĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę ginčus tarp užsienio investuotojų ir Lietuvos Respublikos šalių susitarimu nagrinėti ir Lietuvos Respublikos teismuose. Teismas turėjo vertinti, ar ICSID arbitražo teismo sprendimas sukels kokias teisines pasekmes ginčo šalims, t. y. ar jis galės būti vykdomas ES, nenustačius šių aplinkybių nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.

Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

48.       Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

49.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis), nes ieškinio priėmimo klausimui išspręsti būtina vertinti ir kitus ieškinio turiniui ir formai keliamus reikalavimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                        Danguolė Martinavičienė