Administracinė byla Nr. A-2564-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00307-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 29
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, Komisariatas, atsakovas) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą „Dėl S. Z. neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVPK Sprendimu nepagrįstai panaikintas jam išduotas leidimas įsigyti ir laikyti ginklus Nr. 0004835 (toliau – ir Leidimas). Nors Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris nustato, kad leidimai panaikinami ginklą turinčio asmens prašymu, tačiau pareiškėjas tokio prašymo nereiškė. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas turi teistumą, t. y. kad pareiškėjas Švedijos muitinės tarnybos 2010 m. kovo 15 d. sprendimu nubaustas už tai, jog 2009 m. spalio 30 d. kirsdamas Švedijos sieną muitinėje nedeklaravo 2 buteliukų pipirinių dujų. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sumokėjęs paskirtą baudą. Pareiškėjo teigimu, jis negali būti laikomas turinčiu teistumą, nes apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas.
Atsakovas Komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad informacija apie tai, jog pareiškėjas buvo baustas Švedijoje, skelbiama Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir traktuojama kaip kriminalinio pobūdžio informacija. Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro objektų registravimo ir duomenų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 5V-67, 12–13 punktus institucijų pateikti duomenys, pranešimai ar nuosprendžių kopijos įrašomi į minėtą registrą neatsižvelgiant į tai, ar nusikalstama veika, už kurios padarymą Lietuvos pilietis pripažintas kaltu užsienio valstybėje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK) laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą asmuo, turintis teistumą, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tai sudaro pagrindą panaikinti Leidimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo S. Z. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo vardu yra registruotas šaunamasis ginklas, jam 2014 m. sausio 21 d. buvo išduotas neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0004835, ir nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimu nubaustas už tai, jog kirsdamas Švedijos sieną muitinėje nedeklaravo 2 buteliukų pipirinių dujų, jam paskirta bauda. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, buvo priimtas sprendimas pripažinti pareiškėjui paskirtą piniginę sankciją ir vykdyti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas paskirtą baudą yra sumokėjęs. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 75.6, 92.3, 95 ir 104 punktais, panaikino Leidimą. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas atsiradus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytai sąlygai, pagal kurią nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą.
Teismas konstatavo, kad tai, kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą, reglamentuoja BK 97 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291 buvo įsteigtas Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinis registras (toliau – ir Registras) ir patvirtinti Registro nuostatai. Teismas, įvertinęs šių nuostatų 6, 10 punktuose, 1959 m. balandžio 20 d. Europos Tarybos narių pasirašytos Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 22 straipsnyje, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimo 2005/876/TVR „Dėl keitimosi informacija apie teistumą“ 2, 3 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarime Nr. 1050, Europos Sąjungos Tarybos 2009 m. vasario 26 d. pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ (toliau – ir Pamatinis sprendimas Nr. 2009/315/TVR) 4 straipsnio 2 dalyje ir 2 straipsnio a punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad kiekviena valstybė (jos paskirta centrinė institucija) turi pareigą informaciją apie jos teritorijoje priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius kitų valstybių piliečių atžvilgiu perduoti jų pilietybės valstybei (jos paskirtai centrinei institucijai). Atsižvelgęs į tai, kad Departamentas yra Registro tvarkymo įstaiga ir centrinė institucija, atsakinga už keitimąsi informacija apie teistumą, teismas konstatavo, jog Registre yra kaupiama informacija apie asmenis, kuriems buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai Lietuvos Respublikoje bei užsienio valstybėse.
Pagal Taisyklių 12–13 punktus Europos Sąjungos valstybių narių centrinių institucijų ir trečiųjų šalių kompetentingų institucijų pateikti duomenys, pranešimai ar nuosprendžių kopijos į registro duomenų bazę įrašomi neatsižvelgiant į tai, ar nusikalstama veika, už kurios padarymą Lietuvos Respublikos pilietis pripažintas kaltu užsienio valstybėje, pagal BK laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų duomenų teisingumu, t. y. tuo, kad dėl pareiškėjo Švedijoje 2010 m. kovo 17 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, kuriuo fizinis asmuo nuteisiamas už baudžiamąją veiką, – Pamatinio sprendimo 2 str. a p.).
Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą, jei yra nustatomas kuris nors iš šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančiais duomenimis apie pareiškėjo Švedijoje įvykdytą nusikalstamą veiką, pagrįstai įvertino pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu ir priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą.
|
III.
Pareiškėjas S. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. pranešime nurodyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris nustato, kad leidimai panaikinami ginklą turinčio asmens prašymu. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad tokio prašymo nereiškė, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė.
2. Sprendime nurodyta, kad Leidimas pareiškėjui panaikintas, ginklas išregistruojamas ir paimamas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą dėl to, jog pareiškėjas turi teistumą, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nesprendė, ar pareiškėjas gali būti laikomas turinčiu teistumą BK 97 straipsnio 1 dalies prasme dėl Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimo. Tik esant šioms sąlygoms asmuo laikomas turinčiu teistumą: 1) asmuo nuteistas už nusikaltimo padarymą; 2) asmeniui yra įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Toks nuosprendis dėl pareiškėjo niekada nebuvo priimtas, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis negali būti jam prilyginta, nes 2010 m. kovo 15 d. sprendimą priėmė ne teismas, o Švedijos muitinės tarnyba Malmėje. Lietuvoje buvo sprendžiama tik dėl pareiškėjui paskirtos finansinės sankcijos pripažinimo ir vykdymo, tačiau Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nespręstas klausimas dėl padarytos veikos dvigubo baudžiamumo, dėl to, ar veika baudžiama Lietuvoje, o jeigu baudžiama, tai administracinės ar baudžiamosios teisės normomis, jeigu baudžiamosios – ar tai nusikaltimas, ar baudžiamasis nusižengimas. Byloje esančiame Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie fizinį asmenį grafoje „Nusikalstamos veikos kategorija“ nurodyta „kitų teisės aktų pažeidimai“, o ne baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta veika ar konkrečiai nusikaltimas.
3. Teistumo sąvokoje naudojami terminai „nusikaltimas“ ir „teismas“ reiškia, kad teistumas atsiranda ne už bet kokius, o tik už labiausiai pavojingus asmens padaromus teisės pažeidimus, t. y. nusikaltimus, ir tik tada, kai asmeniui yra užtikrintos procesinės teisės, įskaitant teisę į gynybą, todėl teistumą užtraukia tik teisme išnagrinėjus bylą laikantis visų proceso normų priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo atveju sprendimas priimtas ne teisminės institucijos ir ne už nusikaltimo padarymą, todėl teistumo neužtraukė. Be to, Švedijos kompetentinga institucija pareiškėjo nei apie būsimą pažeidimo nagrinėjimą, nei apie priimtą sprendimą neinformavo, todėl pareiškėjas neturėjo jokių galimybių gintis. Aplinkybė, kad Pamatinį sprendimą Lietuva pasirinko įgyvendinti papildydama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą nauju straipsniu, o ne priėmė atskirą įstatymą, situacijos nekeičia, nes sprendimas, kuriuo rėmėsi atsakovas, darydamas išvadą apie pareiškėjo teistumą, priimtas ne teismo ir tai nėra apkaltinamasis nuosprendis.
4. Pirmosios instancijos teismas labai daug reikšmės skyrė Registro informacijai ir padarė nepagrįstą išvadą, kad bet kokios informacijos buvimas apie asmenį Registre savaime sudaro pagrindą laikyti jį teistu, o policijos įstaiga neturi teisės svarstyti iš Registro gautos informacijos ir turėjo pagrindą nedelsiant naikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Iš Taisyklių 6 punkto matyti ir pats atsakovas pripažįsta, kad Registre yra kaupiama ne vien informacija apie teistumą ar nuosprendžius, o įvairi „kriminalinio pobūdžio“ informacija, todėl ji negali būti prilyginama teistumui. Informacija apie įsiteisėjusius nuosprendžius yra tik dalis informacijos, kuri kaupiama Registre. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas nenustato, kad leidimas ginklui naikinamas dėl to, jog Registre apie asmenį yra bet kokios informacijos, todėl atsakovas privalėjo vadovautis BK 97 straipsnio 1 dalyje pateikta teistumo sąvoka ir vertinti, ar Registre esanti informacija apie pareiškėją atitinka šią sąvoką.
5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad informacija į Registrą įrašyta Švedijos centrinės institucijos teikimu, vykdant keitimąsi informacija apie priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, nes nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, t. y. byloje nėra jokios informacijos iš kompetentingų Švedijos institucijų apie 2010 m. kovo 15 d. sprendimo įtraukimą į Švedijos nuosprendžių registrą.
6. Aplinkybę, kad pareiškėjas neturi teistumo, patvirtina Departamento 2014 m. gruodžio 16 d. pažyma Nr. 14R-21906. Nors šioje pažymoje nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 16 d. Registro duomenimis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neteistas, tačiau pažymos išdavimo metu asmenys buvo laikomi turinčiais teistumą Lietuvos Respublikoje nepriklausomai nuo to, Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Informacija apie Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 3450-1730-09-1-1 yra paskelbta Registre ir ji priimant Sprendimą buvo vertinama kaip kriminalinio pobūdžio informacija. 2014 m. gruodžio 16 d. pažymoje dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį pažymėta tik tai, kad pareiškėjas nėra teistas Lietuvos Respublikoje, o informacijos apie veikas, padarytas užsienyje, nėra. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Pareiškėjui Švedijoje paskirta bauda išieškota 2013 m. balandžio 16 d.
2. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, kad nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų duomenų teisingumu, t. y. tuo, jog pareiškėjui Švedijoje 2010 m. kovo 17 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą Sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo „Dėl S. Z. neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo panaikintas pareiškėjui neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumas ir teisėtumas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Komisariatui 2014 m. sausio 21 d. prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir atsakovas pareiškėjui 2014 m. sausio 21 d. išdavė neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0004835 (b. l. 35–36). Vilniaus AVPK 2014 m. gruodžio 11 d. raštu „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu Leidimas buvo panaikintas. Kartu su šiuo raštu buvo pateiktas Sprendimas, kuriame nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Iš sprendimo turinio matyti, kad Komisariatas nusprendė panaikinti Leidimą bei paimti pareiškėjui priklausantį šaunamąjį ginklą ir šovinius, nustatęs, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis teistumą, nes Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 3450-1730-09-1-1 pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad 2009 m. spalio 30 d. kirsdamas Švedijos sieną Karshamn mieste, muitinėje nedeklaravo 2 buteliukų pipirinių dujų, jam paskirta 3 000 Švedijos kronų bauda bei 500 Švedijos kronų įmoka į visuomeninį fondą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skunde nurodė, kad yra sumokėjęs Švedijos muitinės tarnybos 2010 m. kovo 15 d. sprendimu paskirtą baudą, be to, jis negali būti laikomas turinčiu teistumą, nes nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir laikėsi pozicijos, kad Vilniaus AVPK, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančiais duomenimis apie pareiškėjo Švedijoje įvykdytą nusikalstamą veiką, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis neturi teistumo, nes dėl pareiškėjo niekada nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo apkaltinamasis nuosprendis, o atsakovas privalėjo vadovautis BK 97 straipsnio 1 dalyje pateikta teistumo sąvoka ir vertinti, ar Registre esanti informacija apie pareiškėją atitinka šią sąvoką.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami: ginklą turinčio asmens prašymu (1 p.); atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms (5 p.). Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą turintis teistumą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.
Ginčas šioje administracinėje byloje būtent ir kilo dėl to, ar atsakovas pagrįstai panaikinimo Leidimą, nustatęs, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu turėjo teistumą ir dėl to negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad Įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 p.), savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti BK bendrajai daliai (žr. 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-854/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015 yra nurodęs, kad BK 97 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, Įstatymo taikymo požiūriu yra svarbi ta prasme, kad ji patvirtina būtinumą vadovautis BK, sprendžiant klausimą, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos Įstatymo taikymo prasme.
Taisyklės, susijusios su teistumu, yra įtvirtintos BK 97 straipsnyje. Iki 2014 m. kovo 25 d. galiojusioje šio straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo įtvirtinta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. BK 97 straipsnio 1 dalyje, galiojančioje nuo 2014 m. kovo 25 d., (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu.
Nagrinėjamu atveju taip pat yra reikšmingos ir BK 97 straipsnio 9 dalies (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nuostatos, kad teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; 3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia; 5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.
Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 25, 26, 27, 97, 196, 197, 217, 218, 250, 2501, 251, 252, 253, 254, 256, 2571, 267, 2671, 270, 2701, 271, 2771, 288, 295, 310 straipsnių ir Kodekso priedo pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 2241, 2491, 2502, 2503, 2504, 2505, 2521 ir 2702 straipsniais įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad vadovaujantis Konsoliduotos Europos Sąjungos Sutarties 31 straipsnio nuostatomis, Europos Sąjungos lygmeniu siekiama užtikrinti veiksmingą tarptautinį teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, apimantį įvairias Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos formas ir šiuo aspektu svarbus 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – ir Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR), kuriuo siekiama nustatyti Europos Sąjungos valstybėms narėms minimalią pareigą imtis būtinų priemonių, kuriant veiksmingą Pagrindų sprendimo nuostatų įgyvendinimo mechanizmą, numatant įpareigojimus atsižvelgti į turimą informaciją apie kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teismo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, jų teisinius padarinius prilyginant nacionalinių teismų priimtų ir įsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių teisiniams padariniams. Taip pat nurodyta, kad būtina užtikrinti ir kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, priimtų tapus 1970 metų Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo bei kitų tarptautinių teisės aktų dalyve, laikymąsi.
Pamatinio sprendimo 2008/675/TVP įžanginės dalies 3 dalyje nurodyta, kad šio sprendimo tikslas – nustatyti valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis pamatinis sprendimas neturėtų trukdyti valstybėms narėms atsižvelgti, remiantis jų teise ir joms turint informacijos, pavyzdžiui, į galutinius sprendimus, priimtus administracinių institucijų, kurių sprendimai gali būti apeliacine tvarka apskųsti baudžiamuosiuose teismuose, nustatančiuose asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos ar veikos, už kurią baudžiama pagal nacionalinę teisę, nes tokia veika laikoma teisės normų pažeidimu. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVP 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVP 3 straipsnio „Atsižvelgimas naujoje baudžiamojoje byloje į kitoje valstybėje narėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį“ nuostatos grindžiamos apkaltinamųjų nuosprendžių prilyginimu – jame nustatomas principas, kad užsienio šalyse priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinės pasekmės turi būti lygiavertės nacionalinių teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinėms pasekmėms pagal nacionalinę teisę („lygiavertiškumo principas“). Tai reiškia prievolę atsižvelgti į užsienio šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius laikantis nacionalinės teisės (valstybės narės turi atsižvelgti į užsienyje priimtą nuosprendį tik tiek, kiek privalėtų atsižvelgti į nacionalinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį).
Palyginus BK 97 straipsnio 1 dalies formuluotę, galiojusią iki 2014 m. kovo 25 d., bei formuluotę, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltos Pamatinio sprendimo 2008/675/TVP nuostatos, matyti, kad teistumo sąvoka, kaip ji buvo apibrėžta nacionalinėje teisėje, nepakito, t. y. turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išskyrus tai, kad greta Lietuvos Respublikos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio buvo įrašytas ir Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kitoje valstybėje narėje priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams teikiama toki pati reikšmė kaip ir mūsų valstybės teismo priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Be to, BK 97 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ir sąlygos, kada teismas gali neatsižvelgti į ankstesnį užsienio valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 1 dalį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Teismai priima apkaltinamuosius nuosprendžius (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–308 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teistumas suprantamas kaip tam tikras asmens nuteisimo už nusikalstamą veiką (tik nusikaltimą) teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu juridinis faktas, bausmės atlikimo padarinys, kaip baudžiamosios atsakomybės tąsa. Ši teisinė kategorija būdinga tik baudžiamajai teisei ir, priskiriant ją prie baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, yra dar vienas skiriamasis požymis, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. BK 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, o teistumas šia prasme yra tiesiog nuteisimo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus teisinius argumentus, susijusius su teistumo nustatymu taikant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ir BK nuostatas, reglamentuojančias teistumą, akcentuoja, kad pagal BK 97 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) asmuo laikomas turinčiu teistumą, tik turint gautą informaciją apie tai, kad asmeniui įsiteisėjo kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Sprendime atsakovas nustatė pareiškėjo teistumą, remdamasis tik tuo, kad Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme 2012 m. gruodžio 10 d. išnagrinėtas Švedijos Karalystės teikimas dėl Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjui paskirtos sankcijos pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje (Sprendimo pirma pastraipa), tuo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 3450-1730-09-1-1 nubaustas už tai, jog 2009 m. spalio 30 d. kirsdamas Švedijos sieną Karshamn mieste, muitinėje nedeklaravo 2 buteliukų pipirinių dujų, jam paskirta 3 000 Švedijos kronų bauda bei 500 Švedijos kronų įmoka į visuomeninį fondą (Sprendimo trečia pastraipa). Sprendime nėra nurodyta jokių kitų patikrinimo metu nustatytų duomenų, kuriais remiantis padaryta išvada, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis teistumą pagal BK 97 straipsnį. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos Sprendime atsakovo nurodytus faktus, neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė pareiškėjo teistumą pagal BK 97 straipsnį.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. E1-1475-671/2012, išnagrinėjus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą Švedijos Karalystės vykdomosios institucijos teikimą dėl Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas nuteistas, t. y. jam įsiteisėjo Švedijos Karalystės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, nutartyje nėra nurodyta, kad pareiškėjo veika, už kurią jam paskirta bauda, pagal Lietuvos Respublikos kodeksą laikoma nusikaltimu. Teismo nutartis, priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3651 straipsniu, nustatančiu Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos paskirtos piniginės sankcijos pripažinimą Lietuvos Respublikoje. Iš byloje Nr. E1-1475-671/2012 esančio Liudijimo, nurodyto Tarybos pamatinio sprendimo 2005/214/TVR dėl apibusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms 4 straipsnyje, g grafoje pateiktų duomenų matyti, jog sprendimo dėl finansinės baudos paskyrimo pobūdis: sprendimą priėmusios valstybės institucijos, išskyrus teismą, sprendimas už nusikaltimus pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę. Patvirtinta, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose. Pirmiau aptarti duomenys tvirtina, kad Švedijos muitinės tarnybos Malmėje 2010 m. kovo 15 d. sprendimas dėl pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos nėra Švedijos Karalystės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Atsakovas, šioje byloje teikdamas atsikirtimus į pareiškėjo skundą, rėmėsi tuo, kad apie pirmiau aptartą įvykį informacija yra paskelbta Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir ši informacija yra kriminalinio pobūdžio, nurodė teisės aktus, reglamentuojančius duomenų įrašymą į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų bazę, pateikė Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį (b. l. 28–29). Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis teistumą pagal BK 97 straipsnį, taip pat rėmėsi šiuo Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašu apie fizinį asmenį, bei įvertinęs Registro nuostatų 6, 10 punktus, 1959 m. balandžio 20 d. Europos Tarybos narių pasirašytos Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 22 straipsnio, Pamatinio sprendimo 2005/876/TVR 2, 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 1050, Pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR 4 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio a punkto nuostatas, padarė išvadą, kad kiekviena valstybė (jos paskirta centrinė institucija) turi pareigą informaciją apie jos teritorijoje priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius kitų valstybių piliečiams perduoti jų pilietybės valstybei (jos paskirtai centrinei institucijai), o Registre yra kaupiama informacija apie asmenis, kuriems buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai Lietuvos Respublikoje bei užsienio valstybėse.
Įvertinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį (b. l. 28–29) bei papildomus duomenis, gautus iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 12, 107–112), darytina išvada, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog pareiškėjui yra Europos Sąjungos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše nėra pateiktos jokios informacijos apie Švedijos Karalystės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Atsakovo argumentai, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše yra užfiksuota kriminalinio pobūdžio informacija, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši informacija patvirtina pareiškėjo teistumą. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad Švedijos muitinės tarnyba Malmėje Švedijos Karalystėje yra teismas, o BK 97 straipsnyje nėra įtvirtinta, kad turinčiu teistumą laikomas tas asmuo, kurio duomenys apie padarytas nusikalstamas veikas kitose Europos Sąjungos valstybėse, už kurias jį yra nubaudusios tam tikros institucijos, yra įtraukti į registrus. Nagrinėjamu atveju Sprendimo priėmimo metu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie fizinį asmenį nebuvo įregistruota jokių duomenų ir informacijos, kad Švedijos Karalystės teismas (baudžiamasis teismas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime) priėmė pareiškėjui apkaltinamąjį nuosprendį.
Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančiais duomenimis apie pareiškėjo Švedijoje įvykdytą nusikalstamą veiką, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas turi teistumą ir dėl to nėra nepriekaištingos reputacijos, bei priėmė Sprendimą, nėra pagrįsta ir teisėta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundas ir panaikinamas Sprendimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo S. Z. skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą „Dėl S. Z. neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė