Civilinė byla Nr. e2-1728-241/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02427-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2; 3.4.3.7.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU
2019 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Abrisas“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eA2-3943-580/2019).
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi UAB ,,Abrisas“ iškelta bankroto byla, 2010 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Abrisas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris tikslintas vėlesnėmis nutartimis. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi į BUAB ,,Abrisas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, be kita ko, įtraukta antrosios eilės kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) su 19 010,59 Lt reikalavimu. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 nutartimi VMI pakeista jos reikalavimo teisės perėmėja VĮ „Turto bankas“.
2. Pareiškėja R. K. 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. lapkričio 14 d. nutarčių dalių, kuriomis į BUAB „Abrisas“ kreditorių sąrašą įtraukta VMI, vėliau jos reikalavimo teisės perėmėja VĮ „Turto bankas“, atnaujinus procesą – šias kreditores atsisakyti įtraukti į kreditorių sąrašą.
3. Pareiškėja nurodė, kad ji yra BUAB „Abrisas“ pagrindinė kreditorė, kuriai nuo 2019 m. gegužės 8 d. tapo žinoma, jog sprendžiant klausimą dėl VMI (vėliau VĮ „Turto bankas“) finansinio reikalavimo patvirtinimo, UAB „Abrisas“ neturėjo įsiskolinimo VMI. Pažymėjo, kad bankroto administratorius V. B. 2010 m. pasirašė atliktų darbų aktus už UAB „Abrisas“ įvykdytus darbus VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“, pagal 2008 m. birželio 10 d. sutartis matuojant pastarosios miškų žemės sklypus bei ruošiant jiems kadastrinių matavimų bylas. Atliktų darbų aktų pagrindu bankroto administratorius 2010 m. rugpjūčio 5 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras (iš viso 71 537,73 Lt). Nurodytas PVM sąskaitas faktūras VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“ apmokėjo 2010 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu. Kadangi piniginės lėšos buvo gautos iš įmonės veiklos, pradėtos ir vykdytos dar iki bankroto bylos iškėlimo, bet baigtos – jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl pagal Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, bankroto administratorius V. B. pagrįstai nedeklaravo PVM dėl įmonės atlikto pardavimo.
4. Nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. įmonės bankroto administravimo procedūras perėmė UAB „Administravimas ir auditas“. Naujoji bankroto administratorė 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu kreipėsi į VMI su prašymu pateikti savo finansinį reikalavimą BUAB „Abrisas“ bankroto byloje dėl neapmokėto PVM, kadangi ankstesnis bankroto administratorius neva nebuvo deklaravęs įmonės atlikto pardavimo pagal 2008 m. birželio 10 d. sutartį, sudarytą su VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“. 2012 m. lapkričio 9 d. raštu administratorė patikslino faktines aplinkybes dėl įmonės pardavimo PVM susiformavimo ir nurodė, kad PVM buvo apskaitytas iš BUAB „Abrisas“ veiklos, kuri buvo vykdoma dar iki bankroto bylos iškėlimo. 2012 m. lapkričio 15 d. raštu VMI, neįvardindama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normų, kreipėsi į administratorę su prašymu patvirtinti 19 010,59 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 15 899,00 Lt nesumokėtas PVM ir 3 111,59 Lt delspinigiai pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d. išrašytas ir apmokėtas PVM sąskaitas faktūras.
5. Pareiškėja nurodė, kad administratorė negalėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu inicijuoti kreipimosi į VMI dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš BUAB „Abrisas“, kadangi PVM sumokėjimo pareiga pagal įmonės išrašytas PVM sąskaitas faktūras teko ne BUAB „Abrisas“, o VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“. Kadangi VMI neturėjo reikalavimo teisės dėl PVM mokestinės nepriemokos išieškojimo iš BUAB „Abrisas“, todėl nebuvo teisinių sąlygų VMI tapti įmonės antrosios eilės kreditore, atitinkamai reikalavimas negalėjo būti perleistas VĮ „Turto bankas“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo UAB ,,Abrisas“ bankroto byloje.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas penkerių metų terminas prašymui dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties pateikti baigėsi 2018 m. vasario 5 d., o dėl 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties – 2018 m. lapkričio 22 d. Teismas konstatavo, jog pareiškėja, 2019 m. rugpjūčio 8 d. pateikdama teismui prašymą atnaujinti procesą dėl nurodytų Vilniaus apygardos teismo nutarčių, praleido įstatyme numatytą naikinamąjį terminą tokiam prašymui pateikti.
8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju bankroto byloje nesusidarė išskirtinė teisinė situacija, leidžianti atnaujinti naikinamąjį penkerių metų senaties terminą. Pareiškėja apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi patvirtintą VMI finansinį reikalavimą turėjo sužinoti anksčiau nei 2019 m. gegužės 8 d. ir galėjo teikti savo paaiškinimus bei įrodymus dėl šio kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumo, prašyti teismo patikslinti įmonės kreditorių sąrašą.
9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja BUAB „Abrisas“ kreditore yra nuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas jos 3 650,39 Lt finansinis reikalavimas, priėmimo. Būdama įmonės kreditore, pareiškėja dalyvaudavo kreditorių susirinkimuose, turėjo galimybę domėtis įmonės bankroto procesu, ginti savo teises ir interesus. Bankroto administratorė pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimo veiklos ataskaitoje buvo nurodyta informacija apie kreditorės VMI finansinio reikalavimo tvirtinimo aplinkybes, taip pat pareiškėjai 2017 m. lapkričio 7 d. buvo nusiųstas BUAB „Abrisas“ teismo patvirtintas kreditorių sąrašas. Atsižvelgdamas į tai, teismas kritiškai vertino pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog jai tik 2019 m. gegužės 8 d. gavus dokumentus iš BUAB „Abrisas“ administratorės, atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėja R. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti; atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. lapkričio 14 d. nutarčių dalių, kuriomis į BUAB „Abrisas“ kreditorių sąrašą įtraukta VMI, vėliau jos reikalavimo tesės perėmėja VĮ „Turto bankas“; atnaujinus procesą – nutartis pakeisti ir į BUAB „Abrisas“ kreditorių sąrašą atsisakyti įtraukti VMI bei VĮ „Turto bankas“. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nors 2010 m. bankroto administratorius V. B., veikdamas BUAB „Abrisas“ interesais, išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“ apmokėjo 2010 m. gruodžio 9 d. už įmonės veiklą, pradėtą dar iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau bankroto administratoriui V. B. nekilo pareiga spręsti klausimo dėl PVM deklaravimo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, nes paslaugų teikimas iš esmės buvo baigtas jau po įmonės bankroto bylos iškėlimo. Dėl to bankroto administratorius V. B. neprivalėjo aiškintis dėl VMI reikalavimo teisės į įmonę susiformavimo. Po nurodytų dokumentų sudarymo tokia pareiga teko pačiai VMI.
10.2. ĮBĮ normos draudžia bankroto administratoriaus veikimą išimtinai tik vieno kokio nors kreditoriaus naudai, kadangi bankroto administratoriui yra privalu ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Nepaisant tokio draudimo, UAB „Administravimas ir auditas“ 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu savo iniciatyva kreipėsi į VMI su prašymu pareikšti finansinį reikalavimą BUAB „Abrisas“ bankroto byloje. Komentuodama įmonėje susidariusią situaciją, bankroto administratorė UAB „Administravimas ir auditas“ iš esmės neteisingai sudėliojo akcentus dėl galimo VMI finansinio reikalavimo teisės susiformavimo. Iš esmės buvo nutylėtos reikšmingos aplinkybės dėl VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“ teisinio statuso, jos PVM mokėtojo statuso, buhalterinių dokumentų surašymo momento, paslaugų suteikimo pabaigos momento ir kt.
10.3. Pareiškėja 2019 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VMI, siekdama išsiaiškinti, ar pagal šios bylos faktines aplinkybes VMI turėjo finansinio reikalavimo teisę į BUAB „Abrisas“ dėl PVM nepriemokos. 2019 m. gegužės 8 d. VMI pateikė išaiškinimą, iš kurio matyti, kad tais atvejais, kai įmonė paslaugų teikėja neišduoda kasos aparato kvito, taikomos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio nuostatos ir PVM išskaityti bei sumokėti turi pirkėjas, t. y. VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“. Įmonė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, be kitų privalomų rekvizitų turi įrašyti nuorodą „atvirkštinis apmokestinimas“ ir suteiktų paslaugų apmokestinamąją vertę be PVM turi deklaruoti mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos 12 laukelyje. Tačiau išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje apskaičiuotos pardavimo PVM sumos deklaruoti nereikia. Taigi bankroto administratorė 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu negalėjo inicijuoti kreipimosi į VMĮ dėl PVM nepriemokos išieškojimo iš BUAB „Abrisas“, kadangi PVM sumokėjimo pareiga pagal PVM sąskaitas faktūras teko VĮ „Šalčininkų miškų urėdija“.
10.4. Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas visiškai nusišalino nuo esminio klausimo sprendimo, t. y. nieko nepasisakė dėl to, ar kreditorės VMI bei VĮ „Turto bankas“ turėjo reikalavimo teisę į BUAB „Abrisas“.
10.5. Nagrinėjamu atveju teisiškai yra svarbi ne pareiškėjos žinojimo prezumpcija apie Vilniaus apygardos teismo priimtas nutartis, kuriomis buvo patvirtinti VMI ir VĮ „Turto bankas“ finansiniai reikalavimai, tačiau šių kreditorių reikalavimų pagrindimas. Iš bylos matyti, kad administratorė, VMI ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartyje nenurodė jokio teisinio pagrindo, iš kurio susiformavo VMI reikalavimas. Apie VMI finansinio reikalavimo susiformavimo mechanizmą nieko konkrečiai nebuvo pasisakyta ir administratorės 2014 m. liepos 29 d. teiktoje veiklos ataskaitoje. Tai savaime apsunkino pareiškėjos galimybes imtis veiksmų dėl tokio reikalavimo nuginčijimo, kadangi tam yra reikalingos specialiosios žinios. Tik 2019 m. balandžio mėn., kai pareiškėjai pavyko gauti iš administratorės prašomus dokumentus, pareiškėjai atsirado galimybė tinkamai suformuluoti savo paklausimą VMI atstovams. Todėl pareiškėja siekia ne iš naujo išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti bylą, bet ištaisyti klaidas. Kitaip tariant, pareiškėjos prašymas atitinka proceso atnaujinimo instituto tikslus. Be to, VMI išaiškinimas byloje privalėjo būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė, apie kurios egzistavimą nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai. Tokiu atveju terminas prašymui paduoti turi būti skaičiuojamas ne nuo teismo nutarčių, kuriomis patvirtinti reikalavimai, įsiteisėjimo, o nuo VMI išaiškinimo pateikimo dienos.
10.6. Kita vertus, byloje buvo pateikti tokie faktiniai duomenys, kurie įgalino pirmosios instancijos teismą spręsti klausimą dėl CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytų terminų atnaujinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra numatęs galimybę teismams spręsti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto ir praleisto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013). Vadinasi, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių privalomų procesinių kliūčių tenkinti pareiškėjos pateiktą prašymą.
10.7. Šios teisinės situacijos unikalumą pagrindžia tai, kad tvirtinant VMI ir VĮ „Turto bankas“ finansinius reikalavimus, buvo akivaizdžiai ir grubiai pažeistos ĮBĮ 3 straipsnio 1 punkto, 35 straipsnio 3 dalies nuostatos. Lietuvos Respublika dėl neteisėtų valstybių institucijų (VMI ir VĮ „Turto bankas“) veiksmų iš esmės negali įgyti jokios materialinės naudos, gautinos iš bankrutuojančios įmonės, priešingu atveju valstybė taptų nelygiaverčiu civilinių teisinių santykių dalyviu bankroto procese. Bankroto byloje vyrauja viešasis interesas, kuris privalo būti ginamas. Byloje yra likę tik du kreditoriai, todėl pašalinus vieną kreditorių, pats procesas taptų greitesnis. Bankroto bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs beveik 10 metų, nepašalinus neteisėtai įtrauktos kreditorės, bylos nagrinėjimas užsitęstų dar labiau, nes VMI pozicija byloje yra neproduktyvi.
11. BUAB „Abrisas“ bankroto administratorė UAB „Administravimas ir auditas“ prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Esminę reikšmę nagrinėjamame ginče turi ne VMI finansinio reikalavimo susidarymo aplinkybės, bet pats VMI finansinio reikalavimo egzistavimo faktas. Pareiškėja nereiškė prašymo šį reikalavimą pripažinti negaliojančiu, nepateikė duomenų, jog jis būtų nuginčytas, teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog BUAB „Abrisas“ už 2008 m. suteiktas paslaugas įstatymų nustatyta tvarka deklaravo ir sumokėjo PVM į biudžetą. Vadinasi skola VMI faktiškai egzistuoja ir todėl reikalavimas yra patvirtintas teisėtai.
11.2. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes nurodė tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartyje, kuria buvo patvirtintas VMI finansinis reikalavimas, nebuvo nurodytas reikalavimo susidarymo teisinis pagrindas. Tačiau teismas teisingai patvirtino VMI finansinį reikalavimą, nes skola biudžetui susidarė pagal pateiktas PVM deklaracijas, o ne pagal menamą teisinį pagrindą. Pareiškėja nurodė, kad apie reikalavimo susiformavimo mechanizmą nieko konkrečiai nebuvo pasisakyta ir administratorės 2014 m. liepos 29 d. veiklos ataskaitoje, tačiau šiame susirinkime buvo patvirtinta informacijos teikimo kreditoriams tvarka, todėl pareiškėja turėjo galimybę paprašyti informacijos iš administratorės, tačiau to nepadarė.
11.3. Įstatymų leidėjas pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį suteikia teisę visiems kreditoriams, kurių finansinis reikalavimas viršija 72 Eur, paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas, jų nuomone, neteisėtas finansinis reikalavimas. Pareiškėja ne kartą skundė kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo nutartis (UAB ,,Topometra“, T. J., R. B.), todėl jai tikrai buvo žinoma ši teisės norma. Be to, pareiškėja R. K. buvo BUAB „Abrisas“ buhalterė, vėliau įmonės direktorė, todėl jai turėjo būti geriausiai žinoma įmonės finansinė padėtis, taip pat teisiniai aktai, reglamentuojantys mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo tvarką.
11.4. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, įvertinus tą aplinkybę, jog pareiškėja nuo pat bankroto proceso pradžios buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo galimybę tinkamai naudotis procesinėmis teisėmis, teikti įrodymus ir prašymus, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, nėra pagrindo laikyti, jog vertinant jos pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo peržengti skundo ribas.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (apeliantė) R. K. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. lapkričio 14 d. nutarčių, priimtų BUAB „Abrisas“ bankroto byloje, dalių, kuriomis į bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą įtraukta antrosios eilės kreditorė VMI su 5 505,85 Eur (19 010,59 Lt) reikalavimu, vėliau reikalavimo teisės perėmėja VĮ „Turto bankas“.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja, 2019 m. rugpjūčio 8 pateikdama teismui prašymą atnaujinti procesą dėl nutarčių, kuriomis patvirtintas VMI, vėliau VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas, praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytą penkerių metų naikinamąjį terminą tokiam prašymui pateikti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra išskirtinės teisinės situacijos, leidžiančios atnaujinti naikinamąjį penkerių metų senaties terminą.
15. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų ir (ar) nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Proceso atnaujinimo tikslas – ištaisyti įsiteisėjusiame teismo sprendime (nutartyje) padarytas teisines klaidas, užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių (CPK 2, 6 straipsniai).
16. Kasacinio teismo praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Kasacinis teismas, savo praktikoje pabrėždamas proceso atnaujinimo procedūros naudojimo ribotumą, kartu yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti esminių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, galinčių lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017, 16 punktas).
17. Nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1480, CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 3 dalis buvo papildyta nuostata dėl proceso atnaujinimo bankroto bylose negalimumo. Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas nėra vien formalaus ir dispozityvaus pobūdžio. Bankroto byloje įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos, jis per 5 darbo dienas pateikiamas Juridinių asmenų registrui išregistruoti įmonę ir per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo gavimo dienos įmonė išregistruojama iš jo (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys). Taigi, užbaigus bankroto bylą ir įmonę išregistravus iš Juridinių asmenų registro, įmonė pasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.95 straipsnio 3 dalis). Pasibaigus įmonei jokie procesiniai veiksmai byloje negalimi, taigi negalimas ir proceso atnaujinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018)
18. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 366 straipsnio 3 dalies norma turi būti aiškinama ir suprantama kaip siekianti užtikrinti bankroto tikslų ir pagrindinių principų įgyvendinimą. Pagrindinis bankroto proceso tikslas – pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti visas bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 17 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį).
19. Įstatymas nepateikia bankroto procedūros apibrėžimo, bet apibrėžia bankroto proceso sąvoką. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį bankroto procesas tai – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Šis apibrėžimas leidžia teigti, kad sąvokos „bankroto procesas“ ir „bankroto procedūra“ nėra tapačios. Pastaroji sąvoka yra siauresnė ir apima tik tam tikrą atskirą veiksmą ar vienarūšių veiksmų grupę (tęstinis veiksmas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017, 25 punktas).
20. Bankroto bylos nagrinėjimo procese teismas sprendžia ĮBĮ normomis reglamentuotus su bankroto procesu susijusius klausimus (tvirtina kreditorių finansinius reikalavimus, nagrinėja skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, sprendžia dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo ir t. t.). Juos išsprendęs teismas priima nutartis, tačiau šiomis nutartimis nėra iš esmės išsprendžiama byla dėl ginčo esmės (dėl bankroto bylos pabaigos). Šie veiksmai laikytini bankroto procedūros etapais, bet ne bylos užbaigimu CPK 365 straipsnio prasme. Nepaisant to, tyčinio bankroto procedūra, bankroto bylos iškėlimas, kreditorių reikalavimų tvirtinimas ir kt., yra sudėtinės ir neatskiriamos bankroto bylos dalys, kurios tiesiogiai susijusios su bankroto bylos baigtimi. Joms taikomos CPK normos, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. CPK 366 straipsnio 3 dalis ĮBĮ normoms neprieštarauja, nes ĮBĮ normos nenustato proceso atnaujinimo instituto ir jo nereguliuoja. Taigi bankroto procesui, įskaitant jo atskirus procedūros etapus, netaikomas CPK įtvirtintas proceso atnaujinimas (žr. šios nutarties 17 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį).
21. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija vėlesnėje nutartyje nurodė, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Toks aiškinimas pagrįstas tuo, kad praktikoje gali susidaryti situacija, kad bankroto pripažinimas tyčiniu gali būti nulemtas liudytojų melagingų parodymų, melagingos eksperto išvados ar suklastotų dokumentų, vėliau nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taip pat dėl į bylą nepateiktų tam tikrų įrodymų dėl šalių nežinojimo apie jų egzistavimą, kuriuose galėjo būti atspindimos reikšmingos bylai aplinkybės, paneigiančios aplinkybes, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Be to, ĮBĮ nenustato teisinio mechanizmo kaip ištaisyti pirmiau aptartas klaidas, galinčias lemti neteisingą ir neteisėtą teismo sprendimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 31, 33 punktai).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir aktualią kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neteisingai pritaikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjos prašymą nepagrįstai išsprendė vadovaudamasis proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančiomis CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatomis, įskaitant CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkerių metų naikinamojo termino taikymą. Nors pareiškėjos prašymas buvo pateiktas kaip prašymas atnaujinti procesą dėl bankroto byloje priimtų įsiteisėjusių nutarčių (CPK 369 straipsnis), tačiau CPK 135 straipsnio 1 dalis ir kitos civilinio proceso normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; kt.).
23. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015). Iš pareiškėjos prašymo turinio matyti, kad ji siekia nuginčyti kito kreditoriaus (kreditorių) reikalavimą, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, t. y. pašalinti kitą kreditorių iš bankrutavusios atsakovės kreditorių sąrašo. Pareiškėja iš esmės nurodė aplinkybes ir pateikė įrodymus, kuriais grindžia pradinės kreditorės VMI finansinio reikalavimo nepagrįstumą, taip pat paaiškino aplinkybes, kodėl apie reikalavimo galimą nepagrįstumą jai nebuvo žinoma anksčiau.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies normoje nustatyta teisė kreditoriams tikslinti reikalavimus ir jų atsisakyti. Kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Svarbu tai, kad bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo tokį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).
25. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).
26. Remiantis šios nutarties 25 punkte cituota kasacinio teismo praktika, esminę reikšmę pakartotiniam teismo patvirtinto finansinio reikalavimo tikrinimui turi objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjui negalėjo būti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
27. Taigi bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriai gali ginčyti kitų kreditorių finansinius reikalavimus dviem būdais – apeliacinės instancijos teismui apskųsdami neįsiteisėjusią nutartį, kuria buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, arba pateikdami teismui prašymą patikslinti kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusiomis nutartimis, sąrašą, prašyme nurodydami naujas (iki tol nežinomas) aplinkybes, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi. Pagal pareiškėjos pateikto prašymo faktinį pagrindą ir dalyką, buvo pasirinktas antrasis kreditorės VĮ „Turto bankas“ (pradinės kreditorės VMI) finansinio reikalavimo ginčijimo būdas. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo pagrįstumą turėjo vertinti ne pagal CPK normas, o pagal ĮBĮ normas ir šios nutarties 24 – 26 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką.
28. Pažymėtina, kad pagal ginčui taikytinas teisės normas ir aktualią teismų praktiką, teisingam klausimo išsprendimui turėjo būti vertinama ne praleisto termino trukmė ir jo atnaujinimo galimybės, o tai, ar ginčijamas finansinis reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, taip pat tiriamos objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjai negalėjo būti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, įvertinta tai, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl reikalavimo nepagrįstumo laikytinos naujomis, ar dėl šių aplinkybių yra pasisakęs teismas įsiteisėjusiomis nutartimis. Vertindamas šių aplinkybių visumą, teismas turėjo atsižvelgti ir į bankroto proceso paskirtį bei tikslą, t. y. per bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba bent iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Pirmosios instancijos teismo netinkamas proceso normų pritaikymas lėmė tai, kad šios nutarties 28 punkte nurodytos aplinkybės, reikšmingos teisingam ginčo išsprendimui, iš esmės nebuvo tiriamos. Taigi byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujai, vertinant aplinkybes ir argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, todėl tai neatitinka apeliacijos paskirties, be to apriboja byloje dalyvaujančių asmenų teisę į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas esminis pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, skundžiama nutartis naikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Danutė Gasiūnienė