Nr. DOK-2927

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00010-2022-2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Jūratės Varanauskaitės ir Eglės Zemlytės,

susipažinusi su 2025 m. rugpjūčio 8 d. paduotu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Diginet LTU“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

n u s t a t ė :

ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl draudimo atlikti veiksmus, pažeidžiančius duomenų bazių gamintojų teises, ir jų nutraukimo, uždraudimo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir jų nutraukimo, kompensacijos priteisimo. Byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovei iš ieškovės priteista 75 920,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, taikytas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 3 d. sprendimo įvykdymo atgręžimas ir iš ieškovės atsakovei priteista 30 933,70 Eur, sumokėtų pagal panaikintus teismų procesinius sprendimus, taip pat atmestas ieškovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1.       Teismai padarė esminę materialiosios teisės normų taikymo klaidą – paneigė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą sui generis teisių gynimo būdą – galimybę kreiptis į teismą ir reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismai panaikino galimybę ieškovei gintis preventyviai, t. y., dar nesant konkrečios apčiuopiamos žalos, pajamų ar paslaugų paklausos sumažėjimo, nepaisant to, kad atsakovės veiksmai tikėtinai gali lemti tokias neigiamas pasekmes ateityje. Teismai vertino visus ieškovės pateiktus įrodymus kaip nepakankamus, kadangi jie neva neparodo konkrečios, jau materialią išraišką įgijusios žalos (neigiamo poveikio). Ieškovės manymu, įrodymų nepakankamumas nepagrįstai vertintas ieškovės pelningumo kontekste – teismai pabrėžė, kad ieškovės veikla generuoja pelną, todėl nematė poreikio vertinti egzistuojant grėsmę.

2.       Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 išaiškinimų ir taikė aukštesnius reikalavimus ieškovei įrodinėjant sui generis teisių pažeidimą nei juos nustatė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Teismai ieškovės investicijas, susijusias su darbuotojų, atliekančių duomenų bazės tikrinimą ir pateikimą, darbo užmokesčiu, išlaidomis duomenų bazės serveriams, aprūpinimui programine įranga, duomenų bazės grafiniu išpildymu, pateikiant duomenis, pripažino „komercinės ūkinės veiklos sąnaudomis“, t. y. jos nelaikytinos tinkamomis investicijomis į duomenų bazę. Teismai, darydami tokias išvadas, pažeidė ir klaidingai aiškino ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalį bei nesirėmė teismų praktika ar teisės doktrina, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, aiškinant esminių kiekybinių ir kokybinių investicijų į duomenų bazę vertinimo kriterijus, t. y. kad investicijos turi būti vertinamos plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015). Aktuali teisės doktrina ir teismų praktika buvo aprašyti ieškovės apeliacinio skundo 88-99 punktuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas į ieškovės argumentus ar teismų praktiką nesigilino.

4. Teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad atsakovė pažeidė ieškovės, kaip duomenų bazės gamintojos, sui generis teises, įtvirtintas 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (toliau – Direktyva) III skyriuje ir perkeltas į ATGTĮ IV skyrių.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasaciniame skunde ieškovė taip pat prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikiant šiuos klausimus:

1)       Ar Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį kartu su 39-42 konstatuojamosiomis dalimis reikia aiškinti taip, kad potenciali grėsmė investicijoms į duomenų bazę turi pasireikšti jau įvykusiu (materialinę, apčiuopiamą išraišką įgijusiu) neigiamu poveikiu? Jei taip, ar tai reiškia, kad pagal Direktyvą sui generis teisių pažeidimo bylose nėra galimybės ginti šių teisių preventyviai, vos aptikus duomenų perkėlimo ir (ar) panaudojimo iš naujo veiksmus, tačiau dar nepasireiškus kiekybiniam pajamų, klientų srautų ar pan. sumažėjimui arba kai jį apskaičiuoti yra itin sudėtinga?

2)       Ar nagrinėjant duomenų bazės gamintojo prašymą taikyti Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apsaugą bei vertinant byloje Nr. C-762/19 įvardytą „potencialią grėsmę esminėms duomenų bazės gamintojo investicijoms“, turi reikšmės tai, kas yra asmuo, atlikęs esminės duomenų bazės dalies perkėlimo ar panaudojimo iš naujo veiksmą ir kokiu būdu bei tikslais jis atliko šį veiksmą (pvz., konkurentas, parduodantis mokamas paslaugas ir siekiantis komercinės naudos, duomenų agregatorius, pelno nesiekiantis asmuo)?

3)       Ar Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis kartu su 39-42 konstatuojamosiomis dalimis, aiškinimui, pagal kurį duomenų bazių gamintojas įpareigojamas kiekybiškai apskaičiuoti potencialią grėsmę investicijoms, nepažeidžia 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 13 straipsnio ir 3 bei 26 konstatuojamųjų dalių, kuriomis siekiama palengvinti intelektinės nuosavybės teisių turėtojo apsaugos įgyvendinimą, ypač kai sunku nustatyti faktiškai patirtą žalą ar praradimus?

4)       Ar duomenų bazės gamintojas gali siekti Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsaugos, jei jau yra uždirbęs pelną, visiškai atpirkusį atliktų investicijų į duomenų bazę sumą? Jei taip, ar grėsmės investicijoms analizei apskritai turi reikšmės tai, kad duomenų bazių gamintojas bylos nagrinėjimo metu veikia pelningai?

CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuoja, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti.

Pagal ESTT praktikoje suformuluotą bendrąją taisyklę, iškilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, galiojimo teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas, pastarasis privalo kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau ESTT suformulavo ir išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-381/2024, 91 punktas). 

Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58, 59 punktai).

Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualus yra Direktyvoje įtvirtintas ir į nacionalinę teisę, t. y. į ATGTĮ, inkorporuotas teisinis reguliavimas, susijęs su duomenų bazių gamintojų teisių apsauga. Tačiau aktualūs nagrinėjamai bylai aspektai, susiję su Direktyvos aiškinimu, buvo aptarti šią bylą pirmiau nagrinėjusio kasacinio teismo. Nagrinėdamas atsakovės UAB ,,cV Group“ kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 ne tik aiškiai įvardijo sąlygas, kurios turi būti nustatomos bylose dėl duomenų bazių gamintojo sui generis teisių apsaugos, bet ir pateikė tų sąlygų įrodinėjimo ir vertinimo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024, be kita ko, nurodė, kad žalos duomenų bazės gamintojo investicijoms įrodinėjimo pareiga tenka būtent duomenų bazės gamintojui. Duomenų bazės gamintojui tenka pareiga pateikti įrodymus ir argumentus, kaip atsakovo veiksmai gali kelti grėsmę jo pajamoms iš duomenų bazės naudojimo, o teismui tenka pareiga ištirti, iš kokių duomenų bazės naudojimo duomenų bazės gamintojas gauna pajamų ir ar duomenų bazės panaudojimas naujam tikslui daro įtaką įprastam duomenų bazės naudojimui. Taigi grėsmės investicijoms kriterijaus svarba ir šio kriterijaus įrodinėjimo privalomumas jau yra aiškiai įvardyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 ir negali būti interpretuojami kaip galbūt nesavarankiškas ar neįrodinėtinas kriterijus.

Atrankos kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 pateiktus išaiškinimus bei žemesniųjų instancijų teismų argumentus, kuriais remdamiesi teismai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nekyla grėsmės duomenų bazės gamintojo investicijoms ir kad duomenų bazės panaudojimas naujam tikslui nedaro įtakos įprastam duomenų bazės naudojimui, sprendžia, kad ieškovė nepagrindė poreikio kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 jau išsamiai pasisakė dėl to, kaip turi būti įrodinėjama grėsmė investicijoms į duomenų bazę. Taigi šių klausimų esmę sudaro įrodymų vertinimas, kurį reglamentuoja CPK, o ne ieškovės prašyme nurodomų Direktyvos nuostatų aiškinimo aspektai. Be to, atrankos kolegijos nuomone, byloje nekilo klausimas, ar apskritai yra įmanoma preventyvi sui generis teisių pažeidimo gynyba ir kokią reikšmę turi tai, kas yra asmuo, atlikęs esminės duomenų bazės dalies perkėlimo ar panaudojimo iš naujo veiksmą (taip, kaip juos formuluoja ieškovas prašyme kreiptis į ESTT). Atitinkamai, atrankos kolegija daro išvadą, kad nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į ieškovės nurodomus klausimus, tai nekeistų bylos baigties.

Taigi atrankos kolegija, įvertinusi ieškovės prašymo kreiptis į ESTT argumentus bei apeliacinės instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ieškovės nurodomais klausimais.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Diginet LTU“ (į. k. 126222639) 1 083 (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt trijų) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. rugpjūčio 8 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. DGN18678, mokėjimo užduoties kodas (ID): ZO58997.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                        Virgilijus Grabinskas

Jūratė Varanauskaitė

Eglė Zemlytė