Administracinė byla Nr. I-478-621/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74;

 (S)

 

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 18 d.

Šiauliai

 

            Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,

sekretoriaujant Lauritai Pocienei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. P.,

nedalyvaujant atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. pateiktą skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

            Teismas, išnagrinėjęs bylą, 

n u s t a t ė: 

Pareiškėjas A. P. 2010 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b.l. 2-6), kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1084,56 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-11 sprendime administracinėje byloje Nr. I⁸-9/04 konstatavo, jog teisė į socialinę garantiją (priedus ir priemokas) pagal įstatymus atsiranda, jei asmuo dirba nakties metu, už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis, už papildomą darbą ir t.t. Tai yra teisinės kategorijos ir su ja susijusios socialinės garantijos atsiradimas siejamas su faktinėmis aplinkybėmis, kurioms nepriklauso pareiginės algos dydis. Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Valstybės tarnautojams atlyginimas gali būti mažinamas tik išimtiniais atvejais ir tik jei būtina apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 26 str. bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 42 str., 42¹ str. yra pateiktas konkretus priedų ir priemokų sąrašas. Apmokėjimas už viršvalandinius darbus juose nėra reglamentuotas, taigi, nėra priskirtinas nei prie priemokų, nei prie priedų. Todėl atsakovas viršvalandinius darbus nepagrįstai ir neteisėtai priskyrė prie Statuto 38 str. 1 d. 3 p. numatytų atvejų, tai yra laikant, jog tai įprastą darbo krūvį viršijanti veikla ar papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę. Tokiu būdu nepagrįstai ir neteisėtai pritaikius bendrą priedams bei priemokoms taikomą 70 procentų pareiginės algos dalį neišmokėjo mokėjimų už viršvalandžius. Pareiškėjai savo prašymų reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Prašo skundą tenkinti. 

            Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b.l. 9). Teismui pateiktu atsiliepimu (b.l. 14-16) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atsakovas dirbantiems pareigūnams mokėdamas darbo užmokestį už faktiškai dirbtą darbą vadovavosi tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis – Valstybės tarnybos įstatymu, Statutu, Darbo kodeksu bei kitais aktualiais teisės aktais. Valstybės tarnybos įstatyme taikomo valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principo esmė – nustatyti dviejų pakopų priedų ir priemokų, mokamų valstybės tarnautojams, ribojimų sistemą. Priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas įtvirtintas ir pradėtas taikyti nuo 2002-07-01 kaip priemonė, turinti padaryti teigiamą poveikį siekiant užsibrėžtų tikslų, inter alia išvengti galimo piktnaudžiavimo mokant valstybės tarnautojams neriboto dydžio priemokas; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems skirtumams tarp valstybės tarnautojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo ir asmenų, dirbančių privačiajame sektoriuje, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems darbo apmokėjimo skirtumams valstybės tarnyboje; drausminti valstybės tarnautojus į pareigas priimančius asmenis (įstaigų vadovus) ir taip juos orientuoti, kad jie pavaldinių darbą įstaigoje taip organizuotų, kad valstybės tarnautojai dirbtų įprasta tvarka (krūviu) nustatytu laiku ir tik esant būtinybei jiems tektų dirbti poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis, dirbti intensyviau darbo dienos metu; racionaliai naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimus valdymo funkcijoms vykdyti. Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši konstitucinė teisė – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pareiškėjams už faktiškai dirbtą laiką buvo mokama teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėti lūkesčiai galėtų būti pažeisti tik tuo atveju, jei iki šio pareiškėjų nurodyto laikotarpio nebūtų buvę jokio priedų ir priemokų ribojimo, tačiau ribojimas buvo. Prašo pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

            Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas, į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b.l. 13). Atsiliepimo nepateikė.

            Pareiškėjo A. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui A. P. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius neišmokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos viršijančios 70 procentų pareiginės algos: 1084,56 Lt.

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas A. P. yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnas. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus parengtų pažymų, pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 1084,56 Lt (b.l. 7). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra. Pareiškėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnas. Jo teisinį statusą, taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarką nustatė Statutas. Statuto 42 str. 1 d. (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1545 redakcija, galiojusi iki 2010-01-01) buvo numatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 str. 2 d. numatė, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005-12-21 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 str. 2 d. buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 str. 2 d. numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Pareiškėjams darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai  ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 str. nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 str. ir 30 str. nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija analogiškoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą bei patikslintą skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pagal kurį priemokų už faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, taip pat atliekant papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę (viršvalandinis darbas) dydis nėra ribojamas (Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 26¹ str.), teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1735/2010).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2010 m. gegužės 28 d. Tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 28 d.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių rinktinės sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas ir tenkintinas iš dalies.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių  bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teismas atsižvelgdamas į atsakovo prašymą ir į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią Lietuvos valstybės, o tuo pačiu ir atsakovo finansuojamo iš Lietuvos valstybės biudžeto – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

            Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių  bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 621,25 Lt (šešis šimtus dvidešimt vieną litą dvidešimt penkis centus) už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

 

 

Teisėjas                                                                                                                        Žanas Kubeckas

 

 

 

nuorašas tikras