Civilinė byla Nr. e2-1001-516/2019 /
e2-1117-516/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00628-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.2; 3.3.1.17
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BG Shipping“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės būsimam ieškiniui užtikrinti, ir ieškovo Jungtinėje Karalystėje registruoto juridinio asmens OOCL (Europe) Limited atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, civilinėje byloje Nr. e2-3222-467/2019, pradėtoje pagal ieškovo OOCL (Europe) Limited prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BG Shipping“, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Jungtinėje Karalystėje registruotas juridinis asmuo OOCL (Europe) Limited 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „BG Shipping“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, už 4 038 293,60 JAV dolerių sumą; nutartį dėl arešto vykdyti skubiai; nustatyti maksimalų terminą, per kurį ieškovas turi pareikšti ieškinį arbitraže Anglijoje.
2. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. liepos 1 d. pasirašė linijinės laivybos paslaugų agentavimo sutartį su Baltic group limited dėl šio juridinio asmens paskyrimo ieškovo linijinės laivybos paslaugų agentu Lietuvoje. Ieškovas kartu su Baltic group limited ir atsakove UAB „BG Shipping“ 2010 m. vasario 1 d. sudarė novacijos sutartį, kuria sutarė, kad Baltic group limited novacijos būdu perleidžia atsakovei ir tampa laisvas nuo visų teisių ir pareigų pagal agentavimo sutartį, o atsakovė nuo 2010 m. vasario 1 d. priima visas Baltic group limited teises ir pareigas pagal agentavimo sutartį. Pagal agentavimo sutarties 3.15 punktą atsakovė yra atsakinga už sąskaitų faktūrų išrašymą, visų pinigų, kuriuos turi sumokėti siuntėjai, gavėjai ar kiti, surinkimą ir pervedimą ieškovui savo sąskaita ir sąnaudomis. Agentavimo sutarties D priedo 2.1. a punkte nustatyta, kad agentas (atsakovė) atidaro sąskaitą atsakovės vardu ir paskiria tik ieškovo įgaliotą personalą pagrindiniais asmenimis, įgaliotais pasirašyti sąskaitą. Ieškovo teigimu, šios sutarties nuostatos tinkamai vykdomos nebuvo. Be to, atsakovė teikė neteisingą informaciją apie realias klientų skolas: pavyzdžiui, atsakovė nurodė, kad UAB „Arijus“ skolinga 98 084,33 JAV dolerių, tačiau ieškovui pačiam pasidomėjus minėto kliento skola, paaiškėjo, jog UAB „Arijus“ nėra apmokėjusi 23 439,83 Eur sąskaitų. Taip pat yra ir su kitais klientais. Taigi, atsakovė veikė nesąžiningai, teikė ieškovui melagingą informaciją, kaltindama ieškovo klientus nemokumu, nors klientai yra mokūs ir atsiskaito laiku. Ieškovas daro prielaidą, kad atsakovė yra gavusi pinigus iš ieškovo klientų, tačiau juos yra išleidusi ar iššvaisčiusi, juos pervedusi į su atsakovo vadovu I. M. (I. M.) susijusias kitas bendroves.
3. Ieškovo įsitikinimu, ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovė nurodytų sumų neneigia, bet nurodo neteisingą pinigų negavimo priežastį. Ieškovo nuomone, yra pakankamas pagrindas atsakovę laikyti nesąžininga, tikėtina, kad atsakovė turtą slepia, perleidžia tretiesiems asmenims. Be to, ieškovo skaičiavimais, šiuo metu reikalavimo suma atsakovei siekia 4 038 293,60 JAV dolerių, o tai labai reikšminga atsakovei suma, nes pagal viešai prieinamus duomenis ji panaši į atsakoves metinę apyvartą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovo OOCL (Europe) Limited būsimam ieškiniui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB „BG Shipping“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, už bendrą 4 038 293,60 JAV dolerių sumą, nurodydamas, kad areštavus lėšas, leidžiama atsakovei vykdyti privalomus mokėjimus valstybės (savivaldybės) ir socialinio draudimo biudžetui, mokėti darbo užmokestį, atsiskaityti su ieškove. Nutartimi teismas taip pat nustatė ieškovui 30 dienų terminą ieškiniui arbitraže Anglijoje pareikšti ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.
5. Teismas nurodė, kad iš būsimo ieškinio faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovas pakankamai aiškiai formuluoja būsimo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėsto faktines aplinkybes, kuriomis pagrįs savo reikalavimą, ir pateikia jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant bylą iš esmės. Šioje bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ieškinys dar nėra paduotas ir ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo būsimo ieškinio reikalavimus.
6. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus ir pridėtus įrodymus, priėjo išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės leidžia manyti, jog atsakovė ieškovo atžvilgiu elgiasi galimai (tikėtinai) nesąžiningai, nurodydama neteisingas mokėtinas klientų sumas. Teismas sutiko su ieškovo prašymo argumentais, kad, tikėtina, jog atsakovė yra gavusi iš minėtų klientų visas (didžiąją dalį) piniginių sumų, tačiau sąmoningai neatsiskaito su ieškovu, o tai sudaro pakankamas prielaidas spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad yra realus pagrindas spręsti, jog atsakovė gali imtis veiksmų, siekdama apsunkinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o ir šiuo metu dėl galimai nesąžiningų atsakovės veiksmų egzistuoja reali grėsmė ieškovo interesams.
7. Be to, teismas pastebėjo ir tai, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog atsakovės apyvarta 2017 metais buvo apie 3–5 mln. Eur, taigi, ieškinio suma (4 038 293,60 JAV dolerių) siekia bendrą bendrovės apyvartą per metus, todėl ginčo suma laikytina pakankamai reikšminga atsakovei.
8. 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovo OOCL (Europe) Limited būsimam ieškiniui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „BG Shipping“ turto areštą, ir nurodė šią nutartį vykdyti skubiai.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jo ieškinys (pareiškimas) Anglijos Londono arbitražo teisme buvo pareikštas (pateiktas).
10. Teismas paaiškino, kad ieškovas prašo jo pranešimą dėl arbitražo laikyti įrodymu, jog jis pradėjo arbitražinį procesą, kurio reikalavimui užtikrinti yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes toks pranešimas, ieškovo teigimu, laikytinas pareiškimu dėl arbitražo pradžios pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 30 straipsnį, taigi, arbitražinio ginčo pradžiai ieškinio pareiškimas nėra būtinas. Tačiau teismas nurodė nesutinkantis su tokia ieškovo pozicija, nes 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatė ieškovui OOCL (Europe) Limited trisdešimties dienų terminą būtent ieškiniui arbitraže Anglijoje pareikšti (taip numato ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 3 dalis), o ne pradėti arbitražinį ginčą ar pateikti kokį nors kitą procesinį dokumentą.
11. Teismo vertinimu, iš pranešimo dėl arbitražo kopijos nėra aišku, koks ginčas yra keliamas, t. y. nenurodytas nei teisinis, nei faktinis reikalavimo dalykas, todėl toks pranešimas negali būti prilyginamas ieškiniui. Taigi, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įvykdė CPK 147 straipsnio 3 dalies reikalavimą ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jis per teismo nustatytą terminą pareiškė atitinkamą ieškinį. Esant tokiai aplinkybei taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, o ieškovo sumokėtas 300 Eur dydžio užstatas negrąžintinas, nes laikytina, kad ieškinys nepareikštas dėl ieškovo kaltės.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Atsakovė UAB „BG Shipping“ 2019 m. gegužės 9 d. pateiktame atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Teismas tinkamai neįvertino ieškinio pagrįstumo. Ieškovas turėtų tikėtinai pagrįsti ir pateikti įrodymus apie agentavimo sutarties pažeidimus iš atsakovės pusės, pateikti finansinius ar buhalterinės apskaitos dokumentus apie atsakovės skolą ieškovei. Tačiau iš prašymo priedų matyti, kad atsakovė jokių įsiskolinimų ieškovui neturi ir niekada neturėjo. Ieškovas yra audituojama įmonė, todėl tinkamas skolų prima facie įrodinėjimas būtų apskaitos suderinimų aktų, skolų pažymų ar kitų išrašų apie debetines skolas iš didžiosios knygos pateikimas. Be to, atsakovė niekada nepatvirtino ar kitaip nedavė suprasti, kad ji yra skolinga ieškovo susirašinėjimuose nurodomas ir pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrįstas sumas ieškovui ar su juo susijusiems asmenims, ar kad kažkokiu pagrindu prisiima pareigą jas apmokėti. Prašyme niekur nėra nurodyta, kaip apskaičiuota 4 038 293,60 JAV dolerių suma. Su prašymu nėra pateikta ir jokių dokumentų, kad atsakovės atstovai būtų siuntę nurodytus duomenis ieškovui apie UAB „Arijus“, UAB „Baltkonta“, UAB „ACE Logistics“ ar kitus ieškovo klientų įsiskolinimus. Pateiktas pareiškimo priedas Nr. 5 yra vienašalis ieškovo atstovų pranešimas atsakovės atstovui, neturintis jokios įrodinėjimo ar teisinės galios. Taigi, iš nurodytų aplinkybių negalima įsitikinti, už kokias paslaugas yra nesumokėta, ar padaryta žala, ir apskritai, kokiais įrodymais ieškovas įrodinės skolos dydį, jos atsiradimą, neapmokėjimą ir, svarbiausia, kad atsakovė tuos pinigus pasisavino.
12.2. Agentavimo sutartyje nėra numatyta ir ieškovas niekada jokių prieštaravimų neteikė dėl atsakovės ekspedijavimo ir krovinių pervežimo veiklos, nesusijusios su agentavimo sutarties vykdymu. Ieškovas pagal agentavimo sutartį neatsiskaito su atsakove nuo 2018 m. ir šiuo metu skola siekia daugiau nei 980 000 Eur. Ieškovo atstovai supranta, kad skolingi, todėl pirmi pareikšdami reikalavimus teisme ir blokuodami atsakovės piniginius srautus, siekia sutrukdyti atsakovės galimybes bylinėtis ir atgauti jai priklausantį atlyginimą. Maža to, 2019 m. vasario 14 d. buvo įsteigta UAB OOCL (Lithuania), kuri perėmė visas paslaugas, kurias teikė atsakovė, ir kuri akivaizdžiai bus finansuojama iš komisinių, kuriuos ieškovas turėjo sumokėti atsakovei. Ieškovas ir su juo susijusios įmonės pačios pažeidė agentavimo sutartį, į darbą priimdami buvusį atsakovės direktorių, taip pat pardavimų vadovą, kuris išsivedė dar du atsakovės darbuotojus, kurie kartu sudarė departamentą, aptarnavusį OOCL. OOCL (Europe) yra didžiulės korporacijos dalis, kuriems yra žinoma visa situacija ir kuri bet kokias būdais siekia pašalinti iš rinkos lietuviškus subjektus, pasinaudodama jų įdirbiu ir patirtimi. Reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones stipriai apriboja atsakovės galimybės inicijuoti teisines procedūras prieš asmenimis, pažeidusius nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimus. Šis ieškovo prašymas iš tikrųjų nėra susijęs su deklaruojama faktine situacija apie tariamą pinigų pasisavinimą.
12.3. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Teismas formaliai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes ieškovas pateikė tik savo samprotavimus dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovės nesąžiningumo ir bandymų slėpti turtą.
13. Ieškovas OOCL (Europe) Limited atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Atsakovė, dėstydama nepagrįstas interpretacijas dėl įsiskolinimo nebuvimo, reikalavimo dydžio ir teigdama, kad ieškovas yra skolingas atsakovei, iš esmės dėsto atsiliepimo į ieškinį argumentus, o ne pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, nors šioje stadijoje pats ginčas ir būsimo ieškinio reikalavimų pagrįstumas nėra nagrinėjamas iš esmės.
13.2. Ieškovas atsakovei sąskaitų neišrašinėdavo, tačiau atsakovė buvo atsakinga už pinigų iš ieškovo klientų surinkimą. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, kad atsakovė šios pareigos nevykdė arba vykdė netinkamai. Atsakovė ieškovo klientams išrašydavo sąskaitas, kuriose gavėjas būdavo ne ieškovas, kaip turėtų būti, bet atsakovė. Todėl ieškovui priklausantys pinigai patekdavo į atsakovės banko sąskaitą (-as), prie kurių prieigos ieškovas neturėjo. Tuo pasinaudodama, atsakovė atrado būdą kaip ieškovui teikti klaidingas ataskaitas dėl surinktų pinigų iš ieškovo klientų. Ieškovas siekia atgauti pinigus, kuriuos pasisavino atsakovė. Atsakovės vidaus apskaitos, naudojamos tik vidinei atsakovės informacijai, duomenimis, 2018 m. pabaigoje, atsakovė ieškovui buvo negrąžinusi beveik 4 mln. JAV dolerių. Kartu su atskiruoju skundu pateiktos atsakovo direktoriaus I. M. ir vyr. buhalterės patvirtinta pažyma, kad atsakovė jokių skolų ieškovui neturi, prieštarauja pačios atsakovės vidaus apskaitos duomenims, o tai tik patvirtina atsakovės nesąžiningą elgesį.
13.3. Ieškovas akivaizdžiai atskleidė, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, o su tuo sutiko ir teismas. Teismas nustatė, kad atsakovė elgiasi galimai (tikėtinai) nesąžiningai, nurodydama ieškovui neteisingas mokėtinas klientų sumas. Informacija dėl ieškovo klientų įsiskolinimų dydžių yra gauta iš pačių klientų, o tai reiškia, kad ši informacija yra tiksli, aiški, konkreti, teisinga. Taigi, atmestini atsakovės argumentai, kad tai tėra ieškovo samprotavimai. Galiausiai, atskirajame skunde atsakovė neįrodo ir neįrodinėja, kad ieškinio suma jai yra nereikšminga, ar sudaro tik menką atsakovės kasmetinio pelno dalį.
13.4. Ieškovą ir atsakovę sieja ilgalaikiai verslo santykiai, kurie buvo pagrįsti pasitikėjimu. Atsakovė nesurenkamų iš ieškovo klientų pinigų priežastimi visada nurodydavo jų nemokumą. Aplinkybė, kad ieškovas negauna jam priklausančių pinigų dėl atsakovės, o ne ieškovo klientų, paaiškėjo tik, kai buvo gauta informacija iš klientų. Taigi, deklaratyvus atsakovės interpretavimas, kad ieškovas turėjo anksčiau pareikalauti jam priklausančių sumų iš atsakovės, atrodo absurdiškai. Ieškovo prašymas nustatyti 30 dienų terminą įrodymams dėl arbitražinio ginčo pradžios pateikti yra absoliučiai teisėtas ir atitinkantis teisės aktus, todėl tai niekaip negali būti laikoma ieškovo ar jo atstovų nesąžiningumu.
14. Ieškovas OOCL (Europe) Limited atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Ieškovas ir atsakovė yra sudarę arbitražinį susitarimą, pagal kurį visi jų ginčai reglamentuojami ir aiškinami pagal Anglijos įstatymus ir sprendžiami arbitraže Anglijoje pagal 1996 m. Anglijos Arbitražo įstatymą su visais jo pakeitimais. Taigi, sprendžiant ar yra įvykdyta CPK 147 straipsnio 3 dalis, būtina šią normą aiškinti ne lingvistiškai, o pagal 1996 m. Anglijos Arbitražo įstatymo nuostatas. 1996 m. Anglijos Arbitražo 14 skyriaus 4 dalyje įtvirtinta, kad kur arbitras ar arbitrai yra paskiriami šalių, arbitražinis procesas yra pradedamas dėl ginčo, kuomet viena šalis oficialiai raštu pranešė kitai šaliai, reikalaudama jo arba jų paskirti arbitrą arba susitarti dėl arbitro to ginčo atžvilgiu. Ieškovas šią savo pareigą įvykdė – 2019 m. gegužės 20 d. tiek fakso numeriais, tiek el. pašto adresais išsiuntė atsakovei pranešimą dėl arbitražo. Taip pat ieškovo atstovas gavo patvirtinimus, kad atsakovę pasiekė pranešimas dėl arbitražo. Taigi, vadovaujantis 1996 m. Anglijos Arbitražo įstatymo nuostatomis, arbitražinis procesas tarp ieškovo ir atsakovės prasidėjęs.
14.2. Teismas nepagrįstai iš ieškovo reikalavo, kad jis pateiktų būtent ieškinį, o ne kitą procesinį dokumentą Anglijos arbitražui per 30 dienų laikotarpį, nes pats Anglijos arbitražas gali pareikalauti pateikti ne ieškinį, o kitą dokumentą, be to, 30 dienų laikotarpis ieškiniui ar kitam procesiniam dokumentui Anglijos Arbitražui pateikti yra akivaizdžiai per trumpas. Anglijos Arbitražo įstatymo 34 skyriaus 2 dalyje c punkte įtvirtinta, kad į procesinius ir įrodomuosius dalykus (kuriuos nusprendžia Arbitražinis teismas) įeina: ar bus, o jei bus, tai kokios formos rašytinis ieškinio pareiškimas ir atsiliepimas turės būti naudojami, kada jie turės būti pateikti, ir kokia apimtimi šie dokumentai galės būti vėliau papildomi. Taigi, gali susiklostyti situacija, kad ieškovui apskritai nebus pareigos pateikti ieškinio pareiškimo Anglijos Arbitražui. Be to, tik arbitražinis teismas nustato terminą procesiniam dokumentui pateikti. CPK 147 straipsnio 3 dalies įvykdymui turi būti reikšminga arbitražinio proceso pradžios data, o ne ieškinio pateikimo data, nes priešingu atveju laikinosios apsaugos priemones, kaip arbitražinio ginčo užtikrinimo priemonė, prarastų tikslą ir paskirtį.
14.3. Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei teismų praktikoje yra akcentuojama arbitražinio proceso pradžia, o ne ieškinio pateikimas. Lietuvos apeliacinis teismas dar 2009 metais yra konstatavęs, kad per teismo nustatytą terminą neprivalo būti pateikti įrodymai apie ieškinio pareiškimą atitinkamame teisme arba arbitraže, bet pakanka pateikti įrodymus apie proceso prasidėjimą kompetentingoje jurisdikciją nagrinėti ginčą turinčioje institucijoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-521/2009). Gausi, nuosekli tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek kasacinio teismo praktika atskleidžia, kad ieškovas neprivalo pateikti įrodymų, jog pareiškė ieškinį Anglijos arbitraže. Visiškai pakanka įrodymo, kad ieškovas išsiuntė atsakovei pareiškimą dėl arbitražo.
15. Atsakovė UAB „BG Shipping“ atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo ieškovo skundo netenkinti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
15.1. Ieškovo cituojamų bylų faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo formuojamas teismų praktikos.
15.2. Iki šios dienos nėra aišku, koks ginčas yra kilęs, t. y. apie kokią skolą, nuostolius, baudas ar neįvykdytus įsipareigojimus elektroniniame susirašinėjime minėjo ieškovo agentai ar darbuotojai, pretenzijose, pranešimuose ir kituose dokumentuose, kuriuos ieškovas siekia pateikti, kaip įrodymus apie neva atliktą teismo nustatytą pareigą. Nėra suformuluotas reikalavimo objektas, nes nėra nurodytos reikalaujamos sumos ir faktinės aplinkybės, pagrindžiančios šias sumas. Atsakovė neturi jokių galimybių atsikirsti ir pasiaiškinti, nes iki šiol nėra aišku, kokio dydžio ir kokiais dokumentais ieškovas remiasi ir arbitraže įrodinės skolą ar nuostolius.
15.3. 2019 m. gegužės 20 d. pranešime dėl arbitražo ieškovo atstovu nurodomas BDM Law LLP, tačiau jokių dokumentų ar kitų duomenų (atstovavimo, įgaliojimo ir pan.) nėra pateikta. Taigi, net tik neaišku, kokios yra BDM Law LLP ar N. B. ir A. E. teisės ir pareigos, bet ir apskritai, ar šis juridinis asmuo turi teisę atstovauti ieškovui. Atstovavimo sutartį su V. R. ieškovo vardu pasirašė M. B., tačiau kitus dokumentus (ne originalus) teikia kiti asmenys, todėl akivaizdu, kad nesilaikoma ne tik proceso taisyklių, tačiau ir elementarios logikos. Kadangi negalima identifikuoti dokumentus sudariusių, pateikusių ir pasirašiusių asmenų, manytina, kad teismas šiuos priedus privalo laikyti niekiniais, neturinčiais įrodomosios galios. Visi ieškovo atstovų Lietuvoje teikiami dokumentai yra ne originalai, be parašų. Neįmanoma nustatyti, ar tai yra būtent šio juridinio asmens valia. Nesant galimybių identifikuoti atskirojo skundo priedų ir kitų dokumentų tiek siuntėjų tapatybės, tiek turinio, tokie dokumentai (originalūs) išreikalautini.
15.4. Ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovei dokumentus įteikė, persiųsdamas faksogramomis, o ne tiesiogiai ar per gaunančiąją agentūrą. Taigi, buvo pažeista 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento N. 1393/2007 (toliau – ir Reglamentas) nustatyta tvarka, nes atsakovė iki šiol nėra gavusi tipinės formos dokumentų. Kadangi buvo pažeista Reglamento 8 straipsnio 1 dalis, egzistuoja pagrindas pripažinti, kad atsakovė nėra tinkamai informuota ne tik apie arbitražo procesą, bet ir ieškovo atstovus, ir negali įgyvendinti savo teisės į gynybą.
15.5. Ieškovo pateiktų dokumentų vertimas atliktas ieškovą atstovaujančio advokato padėjėjo Ž. M.. Vertėjas privalo nusišalinti nuo bylos arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, jei byloje jis buvo ar yra vienos iš šalių atstovas. Taigi, net kuriuo atveju pateikti dokumentai negali būti laikomi įrodymais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
17. Ieškovas OOCL (Europe) Limited kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio arbitraže Anglijoje pateikimo, be kita ko, prašydamas teismo nustatyti maksimalų terminį, per kurį ieškovas turėtų pareikšti ieškinį arbitraže.
18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, tenkino ieškovo OOCL (Europe) Limited prašymą ir būsimam ieškiniui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatęs ieškovui CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytą maksimalų 30 (trisdešimties) dienų terminą ieškiniui arbitraže Anglijoje pareikšti ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.
19. Ieškovas šios nutarties neskundė. Nutartį apskundė atsakovė UAB „BG Shipping“, teigdama, kad ieškovas neįrodė laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų – nei ieškovo reikalavimo tikėtino pagrįstumo, nei atsakovės nesąžiningumo.
20. 2019 m. gegužės 27 d. ieškovas OOCL (Europe) Limited pateikė Vilniaus apygardos teismui pranešimą dėl arbitražinio proceso pradžios, kuriame ieškovas paaiškino, jog pradėjo arbitražinį procesą – atsakovei jos nurodytais el. pašto adresais ir fakso numeriais ieškovo anglų teisininkai 2019 m. gegužės 20 d. išsiuntė pranešimą apie ieškovo arbitro paskyrimą su raginimu atsakovei paskirti savo arbitrą.
21. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovo OOCL (Europe) Limited būsimam ieškiniui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jo ieškinys Anglijos arbitražo teisme buvo pareikštas (pateiktas).
22. Ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį, atskirajame skunde laikydamasis pozicijos, kad jis įvykdė CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytą reikalavimą, nes pagal Anglijos arbitražo įstatymo nuostatas, į kurias, ieškovo nuomone, turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies įvykdymo, arbitražinis procesas pradedamas dėl ginčo, kuomet viena šalis oficialiai raštu pranešė kitai šaliai, reikalaudama jo arba jų paskirti arbitrą arba susitarti dėl arbitro to ginčo atžvilgiu, o ieškovas būtent tai ir padarė – 2019 m. gegužės 20 d. tiek fakso numeriais, tiek el. pašto adresais išsiuntė atsakovei pranešimą dėl arbitražo.
Dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties
23. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartį nurodė vykdyti skubiai ir 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kaip matyti iš Turto arešto aktų registro tvarkytojo pranešimo, esančioje byloje, išregistruotos nuo 2019 m. gegužės 31 d., apeliacinės instancijos teismas mano esant tikslinga iš pradžių pasisakyti dėl vėlesnės Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti šio Kodekso 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis, mokamas trijų šimtų eurų užstatas.
25. Minėtoje dalyje taip pat įtvirtinta, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų, o jeigu ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui ar arbitražui, terminas negali būti ilgesnis kaip trisdešimt dienų. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kai ieškinys nepareiškiamas dėl suinteresuoto asmens kaltės, užstatas negrąžinamas.
26. Taigi, įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo būtų taikomos tik išimtiniais atvejais, ir šis proceso institutas nebūtų naudojamas, kaip nepagrįsto poveikio, spaudimo priešingai šaliai priemonė, nustatė aiškias ir nedviprasmiškas sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms iki ieškinio pareiškimo taikyti bei atitinkamai griežtus jų tolesnio galiojimo reikalavimus, be kita ko, nurodęs, ne tik tai, jog prašymą padavęs asmuo turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, bet ir tai, kad tokį prašymą padavusiam asmeniui turi būti nustatytas ne ilgesnis kaip 14 dienų terminas ieškiniui pareikšti, o ieškiniui užsienio teismui ar arbitražui pareikšti – ne ilgesnis, kaip 30 dienų terminas, ir šios sąlygos per teismo nustatytą terminą neįvykdžius – laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.
27. Pažymėtina, kad ieškovas, pasirinkdamas kreiptis į Lietuvos Respublikos (o ne Anglijos, pagal kurios įstatymus ir kurios arbitraže susitarė spręsti visus ginčus su atsakove) teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašydamas taikyti nurodytas priemones atsakovei, ne tik aiškiai rėmėsi būtent CPK 147 straipsnio 3 dalimi, bet ir pats savo prašymo dalyke suformulavo prašymą nustatyti jam terminą ieškiniui Anglijos arbitražo teisme pareikšti. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, teismas 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatė ieškovui 30 dienų terminą būtent ieškiniui arbitražui pareikšti, o ne arbitražiniam procesui pagal kurios nors valstybės teisės aktus ar paties arbitražo teismo taisykles pradėti. Ieškovas 2019 m. balandžio 26 d. nutarties, be kita ko, jos rezoliucinėje dalyje nurodyto reikalavimo pateikti įrodymus apie ieškinio pateikimą Anglijos arbitražo teismui, neskundė ir jokių argumentų apie Anglijos teisės aktuose įtvirtintą arbitražinio proceso pradžios momento sampratą ar savo nuomonės dėl būtinumo kitaip interpretuoti CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąvokos „ieškinys“ reikšmę ginčo atveju, prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti terminą ieškiniui pareikšti neteikė, aiškiai prašydamas, kaip jau minėta, nustatyti jam terminą būtent ieškiniui Anglijos arbitraže pareikšti.
28. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamoje 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas 2019 m. balandžio 26 d. nutartyje nurodyto reikalavimo, atkartojančio CPK 147 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtintą sąlygą, neįvykdė, t. y. nepateikė teismui įrodymų, kad pateikė užsienio arbitražui ieškinį.
29. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas nustatė griežtas laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo taikymo ir galiojimo sąlygas, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatęs, kad per tam tikrą terminą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašęs asmuo turi pateikti patį ieškinį, nes priešingu atveju tokios priemonės bus panaikintos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo atskirojo skundo argumentus, kad šiuo atveju CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas procesinis institutas (jame nurodytos sąvokos ir (ar) terminai) turėtų būti aiškinamas ir interpretuojamas, atsižvelgiant į 1996 m. Anglijos arbitražo įstatymo nuostatas. Šiam savo argumentui pagrįsti ieškovas nepagrįstai nurodo teismų praktiką, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamos situacijos. Antai, ieškovo akcentuojamose kasacinio teismo nagrinėtose bylose (Nr. 3K-7-458-701/2015 ir Nr. e3K-3-330-969/2018) buvo sprendžiamas ginčo arbitruotinumo klausimas, ir pasisakyta, kad vertinant ginčo arbitruotinumą yra aktualus arbitražo pradžios momentas bei išaiškinta šio momento nustatyto tvarka (taisyklės), tačiau nebuvo nagrinėjamas CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo institutas, be kita ko, nebuvo aiškinamasi dėl sąvokos „ieškinys“ šioje normoje reikšmės, įstatymo leidėjo, įtvirtinusio šioje normoje sąlygą pateikti būtent ieškinį, tikslų. Savo ruožtu ieškovo nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, be kita ko, akcentuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-521/2009, nagrinėti ginčai susiję su arešto jūrų laivams iki jūrinio reikalavimo pareiškimo taikymu, kuriems, skirtingai nei šiuo atveju, taikyta 1952 m. Tarptautinė konvencija „Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“. Kadangi šioje konvencijoje įtvirtintos normos konvencijos reguliuojamais klausimais turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos teisės aktų, taip pat ir CPK, nuostatas, Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis konvencijos nuostatomis, pasisakė, kad laivo arešto taikymo atveju per teismo nustatytą terminą ieškovas neprivalo pateikti įrodymus apie ieškinio pareiškimą atitinkamame teisme arba arbitraže, bet pakanka pateikti įrodymus apie proceso prasidėjimą kompetentingoje jurisdikciją nagrinėti ginčą turinčioje institucijoje. Tačiau, akivaizdu, kad minėtose nutartyse, remiantis tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinės aktus principu, padaryti išaiškinimai savaime nelemia, jog CPK 147 straipsnio 3 dalis galėtų ar turėtų būti aiškinama pagal kurios nors užsienio valstybės nacionalinį teisinį reguliavimą.
30. Pastebėtina, kad ieškovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog iš 2019 m. gegužės 20 d. pranešimo dėl arbitražo nėra aišku, koks konkrečiai ginčas yra keliamas ir toks pranešimas negali būti prilyginamas ieškiniui, kaip kad šis procesinis dokumentas suprantamas pagal CPK įtvirtintas teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, jog ieškovo OOCL (Europe) Limited atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
31. Kadangi atsakovės atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą nurodyti argumentai (dėl 2019 m. gegužės 20 d. ieškovo pranešime pasirašiusių asmenų teisės atstovauti ieškovą, dėl pranešimo įteikimo tinkamumo) šiuo atveju nebedaro įtakos klausimo išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties
32. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi, panaikinęs 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė šią nutartį vykdyti skubiai, todėl atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties nagrinėjimo metu šia atsakovės skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės jau nebegalioja ir yra išregistruotos.
33. Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.
34. Atsižvelgdamas į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nepagrįstą taikymą atsakovė įrodinėja savo atskirajame skunde, jau yra panaikintos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nebeliko teisinio pagrindo ir nebetikslinga apeliacine tvarka spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo, o atsakovės atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, nes šio klausimo išsprendimas, įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliekama nepakeista 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, nebesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių teisinių padarinių. Dėl šios priežasties apeliacinis procesas, pradėtas pagal atsakovės UAB „BG Shipping“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
35. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, už atsakovės UAB „BG Shipping“ atskirąjį skundą dėl 2019 m. balandžio 26 d. nutarties 2019 m. gegužės 9 d. sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis, todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi (CPK 338 straipsnis), sumokėta suma grąžintina atsakovei. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
36. Kitokių bylinėjimosi išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų atsakovė nepateikė (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal uždarosios akcinės bendrovės „BG Shipping“ (juridinio asmens kodas 302454549) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties.
Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „BG Shipping“ (juridinio asmens kodas 302454549) už atskirąjį skundą sumokėtą į valstybės biudžetą 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį.
Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė