Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-511/2017 nuasmeninta

                                                              Teisminio proceso Nr. 1-86-1-01101-2012-4

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.1.6.2

                                                               (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam R. D., jo gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,

išteisintajam K. K.,

civilinio ieškovo atstovui advokatui Mindaugui Dūdai,

              viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės ir civilinio ieškovo „A“ įgaliotos atstovės Austėjos Dimaitytės kasacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutarties.

              Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu R. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 10 d. veikos), 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2013 m. sausio–vasario mėnesių veikos) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); K. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); V. L. (V. L.) pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Draudimo bendrovės „A“ civilinis ieškinys atmestas.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės „A“ atstovo advokato Mindaugo Dūdos apeliaciniai skundai atmesti.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo K. K., išteisintojo R. D. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. R. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „S“ (duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininkas, siekdamas šios bendrovės naudai apgaule įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „A“ turtą – draudimo išmoką, kuri pagal tarp UAB „S“ ir draudimo bendrovės „A“ sudarytą 2012 m. liepos 1 d. Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį gali siekti 18 000 000 Lt (5 213 160,3 Eur), 2012 m. gruodžio 10 d. naktį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atrakinęs adresu: (duomenys neskelbtini), esančių UAB „S“ prekybos centro–sandėlio patalpų duris, administracinio pastato–sandėlio patalpų duris ir išjungęs apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, jose išdėliojo patalpose buvusias ne mažiau kaip 16 vienetų 5 litrų talpos plastikinių talpyklų su skiedikliu „646“, dalį jo išliejo patalpose, dalį talpyklų atsuko ir, po šias patalpas ir tarp patalpose buvusių degių prekių išvedžiojęs popierinį rankšluostį, atsirakino angaro–sandėlio, esančio tuo pačiu adresu, duris, ant jo durų užpylė skiediklį „646“, buvusį 5 litrų plastikinėje talpykloje, ir apie 7.30 val. padegė. Taip visuotinai pavojingu būdu jis sunaikino UAB „S“ turto už ne mažiau kaip 1 425 651,04 Lt (412 897,06 Eur), po to, nutylėdamas tikrąją kilusio gaisro priežastį, 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į draudimo bendrovę „A“, prašydamas sumokėti avansinę draudimo išmoką už gaisre sudegusias prekes, kurių vertė daugiau kaip 800 000 Lt (231 696,01 Eur). Taip apgaule pasikėsino UAB „S“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „A“ turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jam nepavykus įrodyti UAB „S“ negauto pelno fakto, draudimo bendrovė atsisakė atlyginti verslo nutrūkimo nuostolius.

Be to, R. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, po 2012 m. gruodžio 10 d. jo įvykdyto UAB „S“ turto sunaikinimo padegant, draudimo bendrovei „A“ atsisakius UAB „S“ naudai atlyginti verslo nutrūkimo nuostolius pagal tarp UAB „S“ ir draudimo bendrovės „A“ sudarytą Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį, jis, būdamas UAB „S“ direktorius ir akcininkas, siekdamas jo vadovaujamos bendrovės naudai apgaule įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „A“ turtą – draudimo išmoką, kuri pagal minėtą sutartį gali siekti iki 18 000 000 Lt (5 213 160,3 Eur), organizavo antrą UAB „S“ turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant: 2013 m. sausį įkalbėjo savo pažįstamą K. K. surasti asmenį, kuris už atlygį apsiimtų padegti UAB „S“ pastatus, o šiam sutikus ir tam tikslui suradus savo pažįstamą V. L., per K. K. jam davė nurodymus dėl planuojamo padegimo, pats pasirūpino, kad į bendrovės teritoriją ir patalpas, kurios turės būti padegtos, būtų pristatyta ne mažiau kaip 15 vienetų 5 litrų talpyklų su benzinu ir 2013 m. sausio 31 d., dienos metu, V. L. atvykus į Telšius, jam ir dar vienam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam, bendrininkui perdavė UAB „S“ prekybos centro, administracinio pastato–sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų–vagonėlių durų raktus ir pasakė apsaugos signalizacijos išjungimo kodą. Pagal jo sudarytą veiksmų planą nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., V. L., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, per tvoros kiaurymę patekę į UAB „S“ teritoriją, atrakinę prekybos centro patalpų duris ir surinkę kodą, 20.46 val. išjungė prekybos centro patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, į jas atsinešė ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpyklas su benzinu, šį benziną išliejo įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinę administracinio pastato–sandėlio duris ir surinkę kodą, 21.45 val. išjungė administracinio pastato–sandėlio patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, ten į ilgį surišo baltos spalvos audinį ir išvedžiojo jį tarp sandėlyje buvusių degių medžiagų, nupjovę sandėlyje buvusią priešgaisrinę žarną, ją pritvirtino prie ne mažiau kaip trijų 1000 litrų talpyklų su degiu skysčiu „Vaitspiritas“ ir atsuko šių talpyklų kranus, taip pat atsuko kitų ne mažiau kaip dviejų 1000 litrų talpyklų su degiu skysčiu „Vaitspiritas“ kranus ir išleido šį degų skystį, taip pat atsinešę ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpyklas su benzinu, iš jų išliejo benziną įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinę laikinai įrengtų administracinių patalpų–trijų vagonėlių duris pateko į jų vidų, ten atsinešę iš anksto paliktų talpyklų su benzinu jį išliejo įvairiose šių patalpų vietose ir visas paminėtas UAB „S“ patalpas 2013 m. vasario 1 d., apie 3.37 val., padegė. Taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S“ ne mažesnės nei 758 999 Lt (219 821,3 Eur) vertės turtą. Po to jis, nutylėdamas tikrąją kilusio gaisro priežastį, dėl gaisro metu UAB „S“ patirtos žalos atlyginimo 2013 m. vasario 7 d. kreipėsi į draudimo bendrovę „A“, prašydamas sumokėti avansinę draudimo išmoką ir nurodydamas, kad naujoms prekėms įsigyti reikia apie 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur). Taip apgaule UAB „S“ naudai pasikėsino įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „A“ turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes draudimo bendrovei įtarus, kad prie šio gaisro kilimo yra prisidėję UAB „S“ darbuotojai, draudimo išmoka nebuvo sumokėta.

K. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamos veikos organizatoriui – UAB „S“ direktoriui R. D. padėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. UAB „S“ turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu padegant, šiai nusikalstamai veikai padaryti sukurstęs V. L. Jis, po 2013 m. sausio 8 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvykusio jo susitikimo su nusikalstamos veikos organizatoriumi R. D., vykdydamas šio prašymą surasti asmenį, galintį padegti UAB „S“ pastatus, būdamas Vilniuje, iki 2013 m. sausio 30 d., apie 18.00 val., šiai nusikalstamai veikai padaryti už atlygį, t. y. duodamas pinigų automobiliui nusipirkti, palenkė V. L., jam perdavė nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus dėl padegimo įvykdymo. V. L. 2013 m. sausio 31 d., dienos metu, iš Vilniaus atvykęs į Telšius, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, vykdydamas jo perduotus nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus, nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val. pateko į UAB „S“ teritoriją, padegė šios bendrovės prekybos centro, administracinio pastato–sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų – trijų vagonėlių patalpas. Taip tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S“ ne mažesnės nei 758 999 Lt (219 821,3 Eur) vertės turtą.

V. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. sausio 31 d., dienos metu, atvykęs į Telšius, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku pagal nusikalstamos veikos organizatoriaus – UAB „S“ direktoriaus R. D. iš anksto per K. K. jam duotus nurodymus, R. D. jam ir dar vienam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui perdavus UAB „S“ prekybos centro, administracinio pastato–sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų–vagonėlių durų raktus ir pasakius apsaugos signalizacijos atjungimo kodą, jis, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., per tvoros kiaurymę patekęs į UAB „S“ teritoriją, atrakinęs UAB „S“ prekybos centro patalpų duris ir suvedęs kodą, 2013 m. sausio 31 d., 20.46 val. išjungė prekybos centro patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, į jas atsinešė ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpyklas su benzinu, šį benziną išliejo įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinęs administracinio pastato–sandėlio duris ir surinkęs kodą, 21.45 val. išjungė administracinio pastato–sandėlio patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, ten surišo baltos spalvos audinį ir išvedžiojo jį tarp sandėlyje buvusių degių medžiagų, nupjovę sandėlyje buvusią priešgaisrinę žarną, ją pritvirtino prie ne mažiau kaip trijų 1000 litrų talpyklų su degiu skysčiu „Vaitspiritas“ ir atsuko šių talpyklų kranus, taip pat atsuko kitų ne mažiau kaip dviejų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu – „Vaitspiritas“ kranus ir išleido šį degų skystį, taip pat atsinešęs ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpyklas su benzinu, iš jų išliejo benziną įvairiose patalpų vietose. Po to atsirakinęs laikinai įrengtų administracinių patalpų – trijų vagonėlių duris, pateko į jų vidų, ten atsinešęs iš anksto paliktų talpyklų su benzinu jį išliejo įvairiose šių patalpų vietose ir visas paminėtas UAB „S“ patalpas 2013 m. vasario 1 d., apie 3.37 val., padegė. Taip tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S“ ne mažesnės nei 758 999 Lt (219 821,3 Eur) vertės turtą.

2. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Daiva Armalienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra pagrindo bylą perduoti iš naujo nagrinėti Telšių rajono apylinkės teisme, panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios dalies nuostatas) ir padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai vertino bylos duomenis, kai kurių visiškai neanalizavo, taigi nebuvo nešališkas arbitras byloje, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus. Teismai rėmėsi tik tais bylos duomenimis, kurie pagrindžia R. D., K. K. bei V. L. pateiktą įvykių versiją, ir neįvertino kitų įrodymų arba jais rėmėsi tik iš dalies, taigi teismų argumentai kelia abejonių dėl jų pagrįstumo. Kasaciniame skunde cituojama teismų praktika dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir teigiama, kad BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015).

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, į esminius apeliacinių skundų argumentus neatsakyta, nes neišdėstyta visų įrodymų lyginamoji analizė jų liečiamumo aspektu, neatsakyta į visus apeliacinių skundų argumentus ir atmesti kaltinantys bylos įrodymai, akcentuojamos tik abejonės dėl jų, padarytos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

2.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išteisintųjų ir liudytojų nenuosekliais parodymais, nors jie prieštaravo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, posėdžio metu teismas išteisintajam R. D. leido užduoti liudytojams aiškiai menamus klausimus, nesulaukus jų atsakymų, pats į juos atsakė, prašė liudytojų patvirtinti jo atsakymus. Anot kasatorės, apklausiant liudytojus teisme akivaizdžiai buvo matyti, kad jiems buvo padarytas neteisėtas poveikis, jų parodymai R. D. ir jo bendrininkų naudai buvo derinti prieš teismo posėdį (liudytojas N. M. nurodė, kad R. D. dar prieš liudytojų apklausas teisme jam pareiškė, jog liudytojai pakeis parodymus), tačiau teismas to neįvertino. Tinkamais R. D., K. K. ir V. L. nekaltumo įrodymais pripažinti jau įrodymų tyrimo stadijos pabaigoje R. D. pakviestų liudyti M. D. ir D. M. duoti parodymai, nors apie šiuos liudytojus bylos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokių duomenų, o jų duoti parodymai aiškiai prieštaravo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, juolab šie įrodymai nebuvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Duoti parodymai buvo priderinti prie išteisintojo R. D. bei prieštaringus ir nenuoseklius parodymus davusio liudytojo A. Š. parodymų (taip pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus). Taip pat, anot prokurorės, teismas nepagrįstai tinkamu išteisintųjų nekaltumo įrodymu pripažino ir išteisintojo K. K. įrodymų tyrimo pabaigoje pateiktą rašytinį įrodymą – UAB „M“, kurios vadovas buvo K. K., išrašytą PVM sąskaitą faktūrą apie R. D. kavos aparato remontą, nors šio įrodymo tikrumas nebuvo patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015 ir teigiama, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, neįvertinus visų proceso metu surinktų ir bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų. Tai kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų šališkumo ir, tikėtina, galėjo turėti įtakos nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, buvo pasyvus, nesistengė pašalinti apeliantų skunduose nurodytų abejonių, visiškai neanalizavo apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo, o atsakydamas į skundų motyvus, analogiškai kaip ir pirmosios instancijos teismas, įrodymus vertino nesistemiškai, jų nejungė į loginę visumą.

3. Civilinio ieškovo „A“ įgaliota atstovė Austėja Dimaitytė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorė teigia, kad teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, pažeidė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismų išvados grįstos neobjektyviu bylos duomenų vertinimu, nesivadovauta įstatymais ir logikos dėsniais, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Kreiptas dėmesys tik į išteisintųjų R. D., K. K. bei V. L. parodymais, kai kiti bylos duomenys rodo, kad jų parodymai yra tik gynybinė versija, kurios nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.) nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Taip pat, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nutartis nėra tinkamai motyvuota (pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Kadangi buvo neatsakyta į esminius civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, vadinasi, pripažintina, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015), civilinis ieškinys atmestas nepagrįstai.

3.2. Dėl pirmojo gaisro tyrimo aplinkybių kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi nenuosekliais liudytojų A. Š. ir D. M. parodymais, neanalizavęs parodymų turinio bei jų nuoseklumo, sprendė dėl R. D. atvykimo į UAB „S“ teritoriją. A. Š. proceso metu keitė parodymus dėl R. D. atvykimo į UAB „S“ parduotuvę, teisminio nagrinėjimo metu nurodė naują aplinkybę, kurios nebuvo nurodęs viso ankstesnio proceso metu – kad į UAB „S“ atvykus R. D., joje jau buvo klientas D. M., bylos nagrinėjimo metu patvirtinęs liudytojo A. Š. parodymus. Anot kasatorės, šių liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo metu apie D. M. nebuvo jokios informacijos, parodymai buvo priderinti prie ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos tam, kad būtų paneigta aplinkybė, jog R. D. 2012 m. gruodžio 10 d. 7.30 val. buvo Telšiuose. Dėl R. D. atvykimo laiko į UAB „S“ teritoriją liudytojų D. P. ir M. S. parodymai nevienareikšmiai. Kasatorė pažymi, kad tiesioginis įvykio liudytojas R. V. viso proceso metu parodė matęs 2012 m. gruodžio 10 d., apie 7.30 val., R. D., rankose turėjusį talpyklą, panašią į tą, į kurią pilstomi skiedikliai, ir liepusį jam pasišalinti iš UAB „S“ teritorijos, matė, kaip šis aplaistė prekybos centro sandėlio duris ir padegė. Kasatorė daro išvadą, kad R. D. nuo 7.30 val., kai jį UAB „S“ teritorijoje pastebėjo R. V., iki 10–11 val. turėjo pakankamai laiko tam, kad iš Telšių nuvažiuotų į Palangą ir vėliau grįžtų į Telšius. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teisme buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant visus liudytojus tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai dėl R. D. buvimo vietos 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro metu ir jo atvykimo laiko į UAB „S“ teritoriją.

3.2. Taip pat 2012 m. gruodžio 10 d. R. D. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, nuo 00.14 iki 2.54 val. įvyko keturi GPRS duomenų perdavimai. Šiuo laikotarpiu telefonas jungėsi prie „Omnitel“ bazinių stočių (celių), veikiančių Palangoje. Nuo 7.46 iki 16.28 val. užfiksuota devyniolika įeinančių skambučių, į kuriuos nebuvo atsakyta. Tikint R. D. parodymais, kad apie kilusį gaisrą jis sužinojo būdamas UAB „S“ parduotuvėje, esančioje Palangoje, iš pardavėjo A. Š., jo, kaip įmonės direktoriaus, elgesys laikytinas nelogišku (bet koks atsiliepimas į telefono skambučius, anot kasatorės, būtų išdavęs tikrąją jo buvimo vietą).

3.3. Iki gaisro UAB „S“ buvo nusipirkusi durų už 0,6 mln. Lt (beveik 174 000 Eur), kurias, pasak liudytojo S. B., R. D. jam nurodė, kad per savo tarpininką, gyvenantį Baltarusijoje, tikėtina, R. Ž., ketino parduoti su 30-40 proc. antkainiu, tačiau šis 2012 m. vasarą mirė ir sandoris neįvyko. Anot kasatorės, tai yra gaisro motyvas. UAB „S“ prieš pirmąjį gaisrą turėjo akivaizdžių finansinių problemų, nes, be sudegusių durų, dar sudegė ir kitų prekių. Pagal 2012 m. liepos 1 d. Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį, skirtingai nei pagal turto draudimo sutartį, naudos gavėjas yra UAB „S“. Taigi teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog priežastis padegti UAB „S“ buvo siekis gauti draudimo išmoką, siekiant kompensuoti nepardavus durų prarastas lėšas, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, be to, neišanalizavo kito apeliaciniame skunde nurodyto gaisrų motyvo, t. y. fakto, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame R. D. buvo įtariamas apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą, klastojęs dokumentus, pasisavinęs didelės vertės svetimą turtą bei sukčiavęs. Tiek pirmojo, tiek antrojo gaisro metu vienas iš gaisro židinių buvo patalpose, kuriose buvo laikomi buhalterinės apskaitos dokumentai. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu R. D. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-303/2016).

3.4. Taip pat nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo suabejota liudytojo R. V. parodymų teisingumu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu, taip pat duodamas parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, jis kategoriškai nurodė nusikalstamos veikos vykdytoją – R. D. (matė jį padegant). R. V. parodymų nepaneigia ir bylos nagrinėjimo metu iškelta gynybos versija, kad tarp liudytojo ir R. D. buvo nesutarimų, liudytojas siekė gauti premiją, todėl apkalba R. D. Apie konfliktus ikiteisminio tyrimo metu nė vienas iš liudytojų neužsiminė. Šioje byloje būtina vadovautis teisme paskelbtais liudytojų parodymais, juolab kad yra aiškių duomenų, jog jiems prieš apklausas teisme galėjo būti daromas neteisėtas poveikis (N. M. parodymai). Civilinis ieškovas patvirtino, kad premija jokiam asmeniui nebuvo pažadėta sumokėti ar sumokėta. Iš R. V., E. B. ir Š. V. parodymų matyti, kad R. D. rūpinosi R. V. jam esant sulaikytam, bandė siūlyti gynybą, nors tai nelogiška esant konfliktiniams santykiams. R. V. parodymų teisingumą patvirtina ir tam tikri R. D. parodymai, veiksmai bei elgesys po to, kai buvo sulaikytas R. V. Liudytojas M. D. apie informacijos apie dar 2012 m. vasarą planuotą padegimą žinojimą būtų pranešęs dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau to nepadarė, tokias aplinkybes parodė tik bylą nagrinėjant teisme. Kasatorė akcentuoja, kad nesvarbu, koks motyvas lėmė R. V. teisingų parodymų davimą, svarbiausia, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kita bylos medžiaga. Joks draugiškas ryšys tarp liudytojo R. V. ir policijos pareigūnų, galėjęs turėti įtakos duodant parodymus, nenustatytas.

3.5. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad ne tik R. V. parodymai patvirtina, jog R. D. dalyvavo padegant UAB „S“ patalpas. Iš 2013 m. birželio 10 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo skiediklio dangtelio, paimto 2012 m. gruodžio 10 d. apžiūrint įvykio vietą UAB „S“, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. D. genotipu. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nepagrįstai teigiama, kad R. D. biologiniai pėdsakai galėjo likti vykdant direktoriaus pareigas UAB „S“, nes direktoriui nebuvo poreikio liesti skiediklio tarą; argumentas, kad biologiniai pėdsakai galėjo būti palikti prekių patikrinimo metu, yra tik R. D. gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės.

3.6. Taip pat teismas, anot kasatorės, netinkamai analizavo liudytojų J. T. ir A. M. parodymus apie tai, kad prieš abu gaisrus R. D. buvo perduoti raktai nuo UAB „S“ patalpų. Liudytojas J. T. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kad raktai nuo visų UAB „S“ patalpų, kurių paprašė gauti R. D., buvo perduoti G. P. likus kelioms dienoms iki 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro. Ta aplinkybė, kad raktai R. D., kaip įmonės direktoriui, nebuvo reikalingi ilgą laikotarpį iki pirmojo gaisro, tačiau jų prireikė likus kelioms dienoms iki gaisro UAB „S“ patalpose, kasatorės manymu, patvirtina, kad R. D., kaip įmonės direktoriui, iš esmės raktai nuo visų UAB „S“ patalpų nebuvo reikalingi, nes iki pirmojo gaisro ilgą laikotarpį jis jų neturėjo ir neprašė; raktai buvo gauti tam, kad būtų galima nevaržomai patekti į UAB „S“ patalpas ir jas padegti. Taip pat A. M. davė raktus nuo UAB „S“ parduotuvės pagrindinių durų R. D., jam buvo pasakytas apsaugos signalizacijos kodas likus kelioms dienoms iki antrojo gaisro.

3.7. Dėl 2013 m. vasario 1 d. gaisro aplinkybių kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į teismų nustatytas aplinkybes, jog liudytojas S. B., apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė, kad R. D. jo klausė apie antro gaisro atveju mokamas sumas, S. B. buvo keista, kad sumontavus signalizaciją kilo antras gaisras; UAB „S“ po pirmojo gaisro beveik du mėnesius buvo be signalizacijos. Liudytoja I. R., apklausta teismo posėdžio metu, paliudijo, kad po pirmojo gaisro signalizacija buvo sugadinta, o iki antrojo gaisro jau atkurta; R. D. paprašius informacijos ji paaiškino, kad draudimas padengtų nuostolius tokiu atveju, jei būtų atstatyta signalizacija. Liudytojas draudimo brokeris P. M. nurodė, kad R. D. jam skambino po pirmojo gaisro ir klausė, kas būtų, jei įvyktų ir antrasis, liudytojas A. S. teisme patvirtino, kad jam įtarimą sukėlė tai, jog brokeris informavo, kad kreipėsi R. D. ir klausė apie draudimą, jei turtas sudegtų. Liudytojas J. T. nurodė, kad 2013 m. sausio 30-31 d. buvo vėl įrengiama signalizacija, R. D. teiravosi, ar ji veikia, liepė jam kiek įmanoma greičiau parvežti signalizacijos suderinimo pažymą. Kasatorė mano, kad R. D. veiksmai vėl įrengiant signalizaciją vertintini kaip pasiruošimas nusikalstamai veikai, nes asmeniui buvo žinoma, jog nesant gaisro metu veikiančios signalizacijos negalios draudimo apsauga.

3.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. D., K. K. ir V. L. telefoninių pokalbių išklotinių turinio, nevertino šių duomenų kartu su kita medžiaga. Iš pokalbių turinio matyti, kad 2013 m. sausio 8 d. ir 2013 m. vasario 1 d. užfiksuoti daugybiniai telefoniniai skambučiai vienas kitam. Kasatorė, vertindama visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, teigia, kad V. L. pirkti automobilio atvažiavo likus dviem dienoms iki gaisro, jį nupirko, bet negrįžo namo; versija, kad jis verčiasi automobilių perpardavimu, paneigta UAB „Regitra“ duomenimis. Iš 2013 m. birželio 10 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateiktų dviejų juodos spalvos medžiaginių pirštinių, paimtų 2013 m. vasario 1 d. apžiūrint įvykio vietą UAB „S“, rasta sumaišytų ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vieni biologiniai pėdsakai sutampa su V. L. genotipu; 2013 m. vasario 1 d. apžiūrint įvykio vietą, netrukus netoliese nuo UAB „S“ buvo sulaikytas būtent V. L. Kontaktuojant telefonu vyko veikos planavimas ir organizavimas, veiksmų koordinavimas. R. D. sūnaus Telšiuose esančiame prekybos centre nupirktuose 15 vnt. 5 litrų talpos plastikiniuose mineralinio vandens „Tichė“ buteliuose 2013 m. vasario 1 d. buvo rasta benzino ar jo pėdsakų. Taip pat ant pirštinės, rastos 2013 m. vasario 1 d. apžiūrint įvykio vietą UAB „S“, buvo rasta sumaišyta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vieni sutampa su V. L. genotipu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. L. pirštinėmis galėjo pasinaudoti kitas asmuo, nes bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. L. dėvėtas pirštines būtų paėmęs ir pametęs koks nors kitas asmuo.

3.9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad civilinio ieškovo turtinę žalą šiame procese sudaro jo turėtos išlaidos, patirtos vykdant žalos administravimo veiksmus. Civilinio ieškovo turėtos išlaidos dėl žalos administravimo veiksmų buvo patirtos, siekiant atlikti būtinus, sudėtingus, kompleksiškus ir ilgai trinkančius gaisrų padarinių šalinimo veiksmus (patalpų ir prekių valymas, patekimo į pastatus saugumo užtikrinimas, pastatų konstrukcijų stiprinimas, prekių ir atsargų inventorizacija, jų būklės įvertinimas ir utilizacija, įvykio vietos fizinė apsauga, informacijos apie įvykio aplinkybes gavimas, UAB „S“ veiklos tęstinumo užtikrinimas. Taip pat patirtos išlaidos buvo susijusios su specialių įvairių sričių žinių ir patirties poreikiu (gaisrinių, statybinių ekspertizių atlikimas), sąmatų skaičiavimas, auditorių pagalba, kompleksinės įvairių teisės sričių žinios). Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad civilinio ieškovo patirta žala nėra tapati UAB „S“ dėl gaisrų patirtai žalai. Civilinio ieškovo patirta žala yra išlaidos, turėtos vykdant žalos administravimo veiksmus; šios išlaidos, kaip žala, turi būti vertinamos atskirai nuo UAB „S“ turto sugadinimo ir (ar) sunaikinimo, t. y. civilinio ieškovo turėtos išlaidos, patirtos vykdant žalos administravimo veiksmus, nepriklauso nuo UAB „S“ turto sugadinimo ir (ar) sunaikinimo masto, atsiradusio dėl gaisrų.

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės ir civilinio ieškovo „A“ įgaliotos atstovės Austėjos Dimaitytės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

5. Prokurorė savo kasaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus dėl kasacinio proceso baigties. Prašydama priimti BPK 382 straipsnio 3 punkte nurodytą procesinį sprendimą ji teigia pirmosios instancijos teismą buvus šališką. Teismo šališkumas įžvelgiamas dviem aspektais: 1) menamų R. D. užduodamų klausimų liudytojams įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu nešalinimas; 2) įrodymų vertinimas ne kaip visumos, neatsižvelgiant į jų patikimumą, priimant nuosprendį.

5.1. Pagal BPK 275 straipsnio 1 dalį draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus, kurių formuluotė jau užprogramuoja lauktiną, norimą rezultatą. Atsakymą menančius klausimus teisėjas atmeta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nenurodoma, kuriuos klausimus, R. D. užduotus apklaustiems liudytojams, kasatorė traktuoja kaip atsakymą menančius. Proceso metu, siekiant objektyviai ištirti abiejų UAB „S“ teritorijoje kilusių gaisrų aplinkybes, veikų padarymo mechanizmą, buvo apklausiama daug liudytojų ir R. D. aktyviai naudojosi savo, kaip kaltinamojo, teise, nustatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo nematyti, kad byloje dalyvavęs prokuroras būtų kažkaip reagavęs į vienam ar kitam liudytojui užduodamų klausimų turinį, BPK 261 straipsnio teise teikti pastabas po protokolo pasirašymo, galimai jam esant neišsamiam, taip pat nebuvo pasinaudota. Tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde nurodytas tik deklaratyvus teiginys apie R. D. suteiktą galimybę užduoti liudytojams atsakymą menančius klausimus. Paminėtina, kad turi būti aiškiai nurodytas užduotų klausimų turinys dar ir todėl, kad visais atvejais spręstina, ar atsakymą menantys klausimai buvo susiję su teisingai bylai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis, ar jie tokiais nelaikytini, nes tai yra prielaidos spręsti, ar tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, t. y. ar tai laikytina baudžiamojo proceso pažeidimu, ar esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kai pastarasis turi visiškai kitas pasekmes (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016).

5.2. Antrasis prokurorės argumentas dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo yra susijęs su įrodymų vertinimo tinkamumu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonių. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.). Taigi įrodymų tyrimo rezultatų vertinimas, į kurį atkreipia dėmesį prokurorė savo kasaciniame skunde, negali būti siejamas su teismo šališkumu.

Dėl įrodymų vertinimo byloje

              6. Tiek prokurorė, tiek civilinio ieškovo atstovė pateikia savą įrodymų vertinimą ir jų interpretaciją kasaciniuose skunduose, nurodo, kad BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai susiję būtent su teisinančių ir kaltinančių įrodymų nevertinimu kaip visumos apeliacinės instancijos teisme, ir prašo priimti BPK 382 straipsnio 5 punkte numatytą procesinį sprendimą.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų prokuroras, gynėjas, nuteistasis, nukentėjusysis ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014 ir kt.).

6.2. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad buvo vertinami iš įvairių šaltinių gauti tiek kaltinantys, tiek teisinantys įtariamuosius įrodymai (tiek asmenų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai, specialistų išvados) kaip visuma. Civilinio ieškovo atstovė kasaciniame skunde pateikia argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo pasyvus. Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teisme nė viena proceso šalis neprašė atlikti įrodymų tyrimo, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi. Teismas savo iniciatyva jį atliko, siekdamas išsiaiškinti trijų liudytojų parodymų prieštaravimus, taigi spręsti apie apeliacinės instancijos teismo procesinį pasyvumą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi tiek dviejų gaisrų kilimo galimas priežastis, išsamiai išnagrinėjęs proceso metu kilusias versijas, tiek ir liudytojų patikimumą, jų parodymų turinį, lygino tarpusavyje tiek kaltinančius, tiek teisinančius R. D., K. K. ir V. L. įrodymus ir padarė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principui neprieštaraujančias, logiškas, vienareikšmes ir pagrįstas išvadas dėl nenustatymo apie galimą išteisintųjų dalyvavimą jiems inkriminuotų veikų padaryme.

6.3. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

6.4. Didžioji dalis civilinio ieškovo atstovės argumentų – savas byloje surinktų įrodymų interpretavimas, tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte imperatyviai nurodoma, kad civilinis ieškinys atmetamas, jei priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaltinamieji būtent šiuo pagrindu išteisinti, tad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti civilinį ieškinį pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės ir civilinio ieškovo „A“ įgaliotos atstovės Austėjos Dimaitytės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                   Tomas Šeškauskas

                                                                                                                Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                Eligijus Gladutis