Civilinė byla Nr. 3K-3-530/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 30.1

 

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),   

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovo E. Š. (E. Š.) teisių perėmėjos D. R. ir ieškovės V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovams A. G., valstybės įmonei Registrų centrui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, statybos leidimo panaikinimo ir įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su daiktų (rūsio ir palėpės) teisiniu kvalifikavimu privatizavimo proceso metu ir priskyrimu prie daikto priklausinių kategorijos arba prie bendrojo naudojimo patalpų kategorijos.

 Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo E. Š. ir atsakovo A. G. 2005 m. liepos 21 d. sudarytą sutartį, kuria šalys pasidalijo gyvenamojo namo palėpę ir rūsį; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakovui išduotą statybos leidimą dėl palėpės įrengimo ir įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. nuosavybės teisę į palėpę; 3) pripažinti negaliojančiu ieškovo E. Š. 2006 sausio 20 d. sutikimą dėl palėpės rekonstrukcijos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai ir atsakovas yra namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Name yra neįrengta pastogė ir rūsys. Ieškovai yra sutuoktiniai, jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), o atsakovui – 22,63 kv. m. ploto butas (duomenys neskelbtini). Ieškovai mano, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 774/1000 dalys pastogės, o atsakovui – 226/1000 dalys. 2005 m. liepos 21 d. pasirašyta sutartis, kuria namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai ieškovas E. Š. ir atsakovas A. G. pasidalijo jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiančias patalpas: rūsį ir neįrengtą pastogę. Ieškovas E. Š. visas jam priklausančias 774/1000 pastogės dalis perleido atsakovui A. G., o visos nuosavybės teisės į rūsį perėjo ieškovui E. Š. Ieškovų teigimu, nurodyta sutartis yra negaliojanti nuo jos pasirašymo momento, nes atsakovui perleistas turtas įgytas ieškovams esant santuokoje, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas E. Š. sutuoktinė V. Š. nieko nežinojo apie šį sandorį ir neišreiškė valios jį sudaryti, todėl toks sandoris, ieškovų nuomone, negalioja, nepriklausomai nuo to, yra sąžininga kita sandorio šalis ar ne. Taip pat nurodyta sutartis neatitinka įstatymo reikalaujamos formos. Sutartimi ieškovas E. Š. ne pasidalijo, bet perleido atsakovo nuosavybėn neįrengtą pastogę be kito sutuoktinio sutikimo. Toks sandoris, ieškovų teigimu, pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo būti patvirtintas notaro. Sutartis notariškai nepatvirtinta, todėl ieškovai ją prašė teismo pripažinti negaliojančia. Ieškovas E. Š. sutartį pasirašė dėl suklydimo, būdamas neblaivus. nesuprasdamas lietuvių kalbos ir patikėdamas kaimynu, nežinodamas tikrosios situacijos: jis neišmano įstatymų, neturi aukštojo išsilavinimo. Sutartis neteisėta dar ir dėl to, kad sudaryta esant esminėms šalių nelygybės sąlygoms, nes pagal ją atsakovas iš ieškovų įgijo nuosavybėn pastogės patalpas, o ieškovai iš atsakovo negavo nieko, nes rūsys ieškovams ir taip priklausė pagal buto privatizavimo sandorį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. sausio 5 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančia ieškovo ir atsakovo sutartį dėl namo bendrojo naudojimo patalpų – neįrengtos pastogės ir rūsio padalijimo; 2) pripažino negaliojančiu VĮ Registro centro įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo asmeninės nuosavybės teisės į neįrengtą pastogę įregistravimą Nekilnojamojo turto  registre ir grąžino neįrengtą pastogę ir rūsį į ieškovų ir atsakovo bendrąją dalinę nuosavybę; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog pagal privatizavimo sandorį jie įsigijo visas rūsio patalpas; atsakovas taip pat neįrodė, kad pagal jam nuosavybės teise priklausančio buto privatizavimo sandorį buvo privatizuotas butas kartu su palėpe. Teismo nuomone, faktą, kad palėpė ir rūsys nepriklauso namo savininkams, patvirtina šiame name esančių butų privatizavimo sandoriai bei Nekilnojamojo turto registro duomenys. Teismas pažymėjo, kad naudojimosi teisė negali būti nuosavybės teisės atsiradimo ar jos pasikeitimo iš bendrosios dalinės į asmeninę pagrindas, nes tokio nuosavybės atsiradimo pagrindo įstatymuose neįtvirtinta. Be to, tai, kad šios sutarties dalyku esantis nekilnojamasis turtas neįregistruotas viešame registre kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, nekeičia turto statuso. Sudarant bendraturčio dalies bendrojoje nuosavybėje perleidimo sandorį, kai perleidžiamas nekilnojamasis turtas, turi būti laikomasi notarinės sandorio patvirtinimo formos. Tačiau sutartis nepatvirtinta notaro, tai daro ją negaliojančią. Teismas taip pat konstatavo, kad, įvertinant, jog namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams priklausančios dalys yra proporcingos jiems priklausančių gyvenamųjų patalpų plotui ir atsižvelgiant į tai, kad palėpės plotas yra 29,33 kv. m, o rūsio – 18,72 kv. m, laikė, jog ieškovas perleido atsakovui 22,7 kv. m ploto jam priklausančios palėpės dalį už 4,23 kv. m ploto atsakovui priklausančios rūsio patalpos dalį. Tačiau ši aplinkybė, teismo nuomone, nesudaro pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia, nes esminė šalių nelygybė sudaro pagrindą šaliai atsisakyti sutarties ar jos interesus pažeidžiančios sutarties sąlygos. Kadangi sutartis sudaryta nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos, taip pat tik vieno sutuoktinių, kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė šios sutarties pagrindu perleidžiamas nekilnojamasis turtas, ir nesant kito sutuoktinio išduoto įgaliojimo, tai tokia sutartis pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo ir sutikimo rekonstruoti palėpę teismas nurodė, kad  toks sutikimas nekeičia bendro turto teisinio režimo, bendraturčių dalių bendrojoje nuosavybėje ir naudojimosi bendru daiktu tvarkos, todėl šiuo atveju pakanka daikto bendraturčio sutikimo pagerinti bendrą daiktą, jo sutuoktinio sutikimas yra preziumuojamas. Teismas nurodė, kad, pripažinus negaliojančia nuosavybės teisės perleidimo sutartį ir atsakovo nuosavybės teisės į palėpę registraciją, yra pagrindas taikyti restituciją, tačiau taikymas nesudaro pagrindo priteisti iš ieškovų atsakovo turėtas palėpės pagerinimo išlaidas, nes bendras objektas rekonstrukcijos pagrindu buvo ne pripažintas negaliojančiu sandoris, o ieškovo sutikimas atsakovui rekonstruoti bendro naudojimo objektus buvo leidimo statyti išdavimo pagrindas. Šis sutikimas nepanaikintas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 22 d. nutartimi Vilniaus  miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą iš esmės pritardama visoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija nepritarė atsakovų vertinimui, kad bendraturčiai sudarė susitarimą, nurodytą CK 4.75 straipsnyje, ir tokiam pakanka paprastos rašytinės formos. Anot teisėjų kolegijos, iš susitarimo turinio matyti, jog namo bendraturčiai siekė ne nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės objektų naudojimosi, valdymo bei disponavimo tvarką, o būtent pakeisti tam tikrų objektų (rūsio ir palėpės) nuosavybės formą. Pagal sandorį atsakovui priklausanti dalis rūsio patalpų asmeninės nuosavybės teise turėjo atitekti ieškovui, o šiam priklausanti dalis neįrengtos palėpės – asmeninės nuosavybės teise atsakovui. Šiuo atveju susitarimu buvo siekiama ne bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, o nuosavybės formos transformacijos – bendrosios dalinės nuosavybės teisė į rūsį bei neįrengtą pastogę turėjo pasikeisti į asmeninės nuosavybės teisę. Toks nuosavybės formos pokytis reiškia turimų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje perleidimą iš vieno bendraturčio kitam, t. y. reiškia sandorius dėl daiktinių teisių (valdymo, naudojimo bei disponavimo) į nekilnojamuosius daiktus perleidimo, o tokiems būtina notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą 2005 m. liepos 21 d. sutartį pripažino negaliojančia Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu. Ginčo sutartimi šalys (ieškovas E. Š. ir atsakovas A. G.) siekė nuosavybės formų į tam tikrus nekilnojamuosius daiktus pakeitimo, todėl toks sandoris teismo buvo pagrįstai įvertinamas kaip disponavimas nekilnojamuoju turtu. Taigi, jis galėjo būti sudarytas arba abiejų sutuoktinių, arba vieno iš jų, turint kito įgaliojimą sandoriui sudaryti (Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalis). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo, nes ginčijamas susitarimas dėl formos nesilaikymo yra negaliojantis. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumentą, kad tiek 2006 m. sausio 20 d. sutikimas, tiek statybos leidimas yra neatskiriamai susiję su 2005 m. liepos 21 d. sutartimi ir turi būti savaime panaikinami, pripažinus ją negaliojančia. Vieno iš bendraturčių duodamas susitikimas kitam bendraturčiui atlikti bendrojo naudojimo patalpų remonto ar rekonstrukcijos darbus bei šio sutikimo pagrindu išduotas statybos leidimas yra savarankiški teisniai veiksmai įgyvendinant bendrąją nuosavybę, todėl jie galėtų būti pripažįstami negaliojančiais esant savarankiškiems pagrindams, kurių egzistavimo ieškovai neįrodė.

Spręsdamas restitucijos klausimą, teismas nurodė, kad rekonstrukcijos darbai palėpėje buvo atlikti ne panaikintojo sandorio, o 2006 m. sausio 20 d. sutikimo pagrindu. Byloje nebuvo reiškiami reikalavimai dėl išlaidų palėpės rekonstrukcijai kompensavimo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti šį klausimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Tačiau restitucijos taikymas natūra nėra kliūtis ateityje spręsti su bendraturčiais bendrosios nuosavybės pagerinimo išlaidų kompensavimo klausimus ar reikšti atitinkamus reikalavimus teisme (CK 4.77 straipsnis). Teismas nurodė, kad tiek ieškovai, tiek buvusi buto savininkė B. K. butų privatizavimo sandorių išdavoje neįgijo nuosavybės teisės nei į palėpę, nei rūsį. Dėl to pagrįstai ieškovų ir atsakovo bendrojon nuosavybėn grąžinta ne tik palėpė, bet ir rūsys.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo  į jį teisiniai argumentai

                     

               Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria atmesta dalis ieškovų reikalavimų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų visiškai patenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tinkamai pripažinę sutartį negaliojančia, teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamais sprendimais sukeliamos kitokios teisinės pasekmės nei buvusios iki ginčijamos sutarties sudarymo, sudaromos sąlygos atsakovui įgyti daugiau nuosavybės teisių į rūsį, kuris jam niekada nepriklausė, o iš kasatorių atimama nuosavybė į atitinkamą šio daikto dalį. Pažymėtina, kad atsakovas byloje nėra pareiškęs reikalavimo dėl nuosavybės teisių į rūsį įgijimo, todėl tokie teismų veiksmai reiškia ieškinio ribų peržengimą ir šiurkštų proceso pažeidimą. Taip pat prieidami prie tokios išvados teismai sumenkino prima facie įrodymą – išrašą iš Nekilnojamojo turto registro. Šį išrašą teismai paneigė nesant apskritai jokių jam prieštaraujančių įrodymų, net atsakovo paaiškinimų. Nurodyti sprendimai paneigė privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, registro duomenų teisingumo prezumpciją bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią priklausiniai privatizuojami su tais butais, kurių inventorinėse bylose tokie priklausiniai įrašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., byla Nr. 3K-3-451/2003; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. A. Jakubauskas ir kt. v. G. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-1121/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-468/2005). Teismų atlikta nuosavybės teisės į rūsį įgijimo teisinė kvalifikacija atlikta netinkamai, nes kvalifikavimo procese teisės normos taikytos atgaline tvarka – rūsio įgijimo nuosavybės teise momentu negaliojo reikalavimas identifikuoti nekilnojamuosius daiktus. 

2. Kasatoriai teigia, kad, nuginčijus ginčijamą sutartį, naikintini visi šio sandorio teisiniai padariniai ir išvestiniai sandoriai. Tiek sutikimas dėl palėpės rekonstrukcijos, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statybos leidimas yra neatskiriamai susiję su sutartimi. Tai yra išvestiniai aktai, gauti 2005 m. liepos 21 d. sutarties pagrindu. Taigi teismui pripažinus sutartį negaliojančia, turėjo būti panaikinti ir išvestiniai aktai.

3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė atstovavimo išlaidų priteisimą reglamentuojančias CPK normas, nes, kasatorių nuomone, teismai patenkino daugiau negu pusę ieškinio reikalavimų, bet priteisė tik pusę bylinėjimosi išlaidų ieškovams. Taigi, kasatorės įsitikinusios, kad jos turi būti priteista daugiau (80 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Taip pat kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų atstovo prašymą prie bylos prijungti dokumentus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes tai buvo galima padaryti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Byloje gauti atsakovų A. G., VĮ Registrų centras ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimai į ieškovių kasacinį skundą. Šiais atsiliepimais iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai ir prašoma ieškovių kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. G. nurodo tokius argumentus:

1.      Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, susijusiu su restitucijos taikymu. Atsakovas pabrėžia, kad kasatoriams rūsys niekada nepriklausė kaip jų buto priklausinys. Šią nuomonę, atsakovas grindžia byloje surinktais rašytiniais įrodymais, kuriuose neįvardytas rūsio plotas ir jis neįskaičiuotas į bendrą kasatorių buto plotą privatizavimo metu. taip pat atsiliepime nurodoma, kad teismai nevisiškai teisingai taikė restituciją, nes neatsižvelgė, kad, atsakovo nuomone, restitucija natūra negalima, nes atsakovas A. G. virš 80 proc. pagerino jam priklausančią palėpę. Be to, atsiliepime akcentuojama tai, kad atsakovas yra sąžiningas buto ir kartu palėpės įgijėjas, todėl jam tokie restitucijos padariniai, kokius pritaikė bylą nagrinėję teismai negali būti taikomi.

2.      Atsiliepime į kasacinį skundą nesutinkama su kasatorių argumentais, kuriais grindžiamas prašymas pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 20 d. sutikimą ir panaikinti 2006 m. birželio 19 d. statybos leidimą. Statybos leidimas yra savarankiškas dokumentas, kuriuo įgyvendinama savininko teisė naudoti nuosavybės teisės objektą, todėl atsakovo vertinimu, nurodytas leidimas neturi nieko bendro su 2005 m. liepos 21 d. sutartį dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo.

3.      Atsakovas ginčija kasacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Atsiliepime teigiama, kad kasatorės nepagrįstai kvestionuoja joms priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes jis yra nepagrįstai didelis, neatitinka poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų maksimalių už advokato teisinę pagalbą priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Restitucija yra anksčiau buvusios padėties atkūrimas. Ji gali būti taikoma kaip sandorio negaliojimo pasekmė (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Sandorio negaliojimo atveju restitucijos taikymas reiškia tai, kad turi būti sugrąžinamas turtas ir visa tai, kas asmeniui perduota pagal negaliojantį sandorį, jeigu įstatyme nenustatyta kitokių sandorio negaliojimo padarinių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Anksčiau buvusios padėties atkūrimas, vykdant restituciją, reiškia tai, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palygintu su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad ji būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos dėl restitucijos taikymo turi būti suformuluojamos taip, kad būtų pašalinti teisiniai ar faktiniai sandorio šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų sandorio pagrindu atlikti veiksmai arba panaikinti jo pagrindu atsiradę kiti padariniai. Restitucijos apimtį ir turinį, kai ji taikoma kaip negaliojančio sandorio pasekmė, lemia sandorio sąlygos ir jų įvykdymas. Kasaciniame skunde restitucijos klausimai keliami dėl ginčo šalių privatizacijos metu įgytų teisių apimties ir turinio. Tai šalių ginčo teisinio kvalifikavimo klausimai. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl privatizuotų patalpų dalies teisinio kvalifikavimo

 

Butus privatizavę asmenys nuosavybės teise įsigijo nekilnojamojo turto objektus gyvenamajame name – butus, taip pat butų savininkai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrojo naudojimo objektus. Bendrojo naudojimo objektai – tai konstrukcijos, įranga, patalpos ar kiti objektai, kurie tarnauja bendriesiems savininkų poreikiams, nes susiję su viso namo įrengimu, funkcionavimu ar kitokiu naudojimu ir nėra atskirų namo patalpų savininkų ar trečiųjų asmenų nuosavybė. Patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendrojo naudojimo sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai  naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Jeigu patalpas funkcine paskirtimi galima naudoti buto gyventojų poreikiams patenkinti ir jos fiziškai susijusios tik su vienu butu, o kitų butų savininkai neturi galimybės jomis naudotis, tai pagal konkrečias aplinkybes gali būti daroma išvada, kad šis objektas yra ne bendrojo naudojimo ir įgytas privatizacijos metu ne bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitų butų savininkais kaip namo dalis, bet įgytas butą nuosavybės teise privatizavusių asmenų kartu su butu. Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir  kt.).

Privatizuojamo buto plotas yra vienas iš duomenų, pagal kurį galime spręsti, kokios patalpos yra privatizuotos pagal buto privatizavimo sutartį. Su butu neprivatizuotos patalpos, kurios buvo namo gyventojų bendrojo naudojimo patalpos. Tokios yra patalpos, kurios nepriskirtos atskiriems savininkams ar neturi tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2000 m. liepos 12 d.). Iš to išplaukia, kad svarbu nustatyti patalpų priskyrimo atskiram savininkui ar tiesioginio funkcinio ryšio faktus.

Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse, Butų privatizavimo įstatyme, Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo  Nr. 37 išaiškinime patalpos palėpėse, rūsiuose galėjo būti parduodamos kartu su butu, jeigu jos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Šie objektai privatizuoti kartu su konkrečiu butu, jeigu pagal aplinkybes rūsio ar palėpės patalpos yra izoliuotos, negalėjo būti priskirtos bendriems namo gyventojų poreikiams naudoti ir tam nebuvo naudojamos, bet buvo susietos su konkrečiu butu ir apie tai nurodyta namo inventorizavimo byloje. Apie tai, ar tam tikra pastato dalis (patalpa, izoliuota erdvė ar kt.) yra susieta su konkrečiu butu ir ar pakanka susiejimo duomenų, gali būti sprendžiama iš inventorizacinės bylos įrašų informatyvumo, taip pat iš buto privatizavimo sutarties sąlygų, pareiškimo ir kitų dokumentų dėl buto privatizavimo, namo butų skaičiaus, jų išsidėstymo, patalpų funkcinio ryšio ir kt.

Byloje įrodyta, kad ieškovų butas privatizuotas 1994 metais, o atsakovui šiuo metu priklausantis – 1998 metais. Teismai nustatė aplinkybę, kad ieškovų buto inventorizavimo byloje nurodytas rūsys, o atsakovų nuosavybės teise dabar turimam butui – palėpė. Ji nenurodoma kaip įrengta namo dalis, kaip patalpa ar gyvenamoji patalpa, taip pat neįtraukta į buto kvadratūrą. Vien dėl to ji neturi būti vertinama tik kaip namo dalis ar kaip namo bendrojo naudojimo objektas ir kaip nepriklausanti šiam butui dalis ar priklausinys. Tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamojo namo pastate priskyrimą prie individualiai naudojamos buto dalies ar priklausinio lemia funkcinis ryšys ar priskyrimo faktas, bet ne jos įrengimo ar pritaikymo kokiai nors paskirčiai faktas. Neįrengta palėpė neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų. Tačiau, jeigu ji priskirta ar funkciškai susijusi su konkrečiu butu ir nustatyta, kad pagal paskirtį, išdėstymą ar racionalaus panaudojimo galimybes ji negali būti bendrai naudojama bei taip nebuvo naudojama, tai teismas gali ją pripažinti privatizuota kaip priklausinį. Tokie pat reikalavimai taikomi kitose gyvenamojo namo dalyse, pavyzdžiui, rūsyje, esančioms izoliuotoms erdvėms.

Teismai padarė išvadą, kad palėpės ir rūsio patalpos neprivatizuotos kaip buto priklausiniai. Ši išvada neatitinka pirmiau nurodytų nuostatų dėl privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo. Teismų išvada padaryta tik iš inventorizavimo bylos įrašo. Tuo tarpu, darydami išvadą šiuo klausimu, teismai byloje turėjo vertinti privatizavimo dokumentų visumą (butų privatizavimo sutartis, pareiškimus dėl privatizacijos, gyvenamojo namo techninės apskaitos bylą, butų techninės apskaitos bylas ir kt.), šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Teismai turėjo daryti išvadas pagal šių duomenų visumą. Jeigu įrašai inventorizavimo byloje neinformatyvūs, ką pažymėjo teismai, tai spręsti, ar tam tikri objektai, kaip priklausiniai, yra priskirti butui ar ne, teismas gali pagal kitus įrodymus. Nuostata Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokole Nr. 37 neturi būti suprantama taip, kad dėl įtraukimo priklausiniu gali būti sprendžiama tik pagal įrašą inventorizavimo byloje. Tai pagrindas ir nurodymas privatizavimą vykdančioms institucijoms, kokį turtą parduoti kaip priklausantį konkrečiam butui. Ši nuostata nevaržo teismo, esant neinformatyviai nuorodai inventorizavimo byloje, remtis kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad konkretus butas privatizuotas su palėpe, jos dalimi (įrengta arba ne) ar rūsiu (visu ar jo dalimi, apibrėžta ir individualiai naudojama).

Byloje esančioje ieškovo buto privatizavimo sutartyje yra įrašas apie rūsio privatizavimą, tai pažymėta inventorizavimo byloje. Teismas nustatė, kad rūsyje yra viena patalpa, į kurią patenkama tik iš ieškovų buto. Atsakovų buto privatizavimo sutartyje dėl rūsio yra užpildyta grafa ir pažymėta „–“. Tai reiškia, kad rūsys pagal šią sutartį neprivatizuotas ir inventorizacijos byloje nenurodytas, jokiu būdu nepažymėtas ir neaptartas. Teisiškai kvalifikuodami šias aplinkybes, teismai turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ieškovų butas privatizuotas su priklausiniu – rūsiu.

Atsakovams priklausančio buto privatizavimo sutartyje tiesiogiai neįtvirtinta nuostatų dėl palėpės, bet buto inventorizacijos byloje nurodyta, kad palėpė yra. Privatizacijos metu buto nuomininkė  B. K. prašyme parduoti jai butą nurodė, kad naudojasi virš buto esančia palėpe ir prašė ją privatizuoti. Teismai nustatė, kad ji siejasi tik su B. K. butu ir iš jo yra įėjimas į palėpę. Ieškovų privatizavimo sutartyje ir dokumentuose nuorodų dėl palėpės priskyrimo ieškovams nėra, o fizinio ar funkcinio ryšio su ieškovų butu teismai nenustatė. Tai sudaro pagrindą kvalifikuoti palėpę kaip B. K. buto priklausinį, o ne namo dalį ar bendrojo naudojimo patalpas, priklausančias namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl netinkamo sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir neteisingo teisės normų aiškinimo bei pritaikymo iš privatizacijos atsiradusioms pasekmėms bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai be pagrindo padarė išvadas, jog palėpės ir rūsio patalpos neįgytos privatizacijos metu kaip butų priklausiniai. Tai yra pagrindas teismų sprendimą ir nutartį pakeisti, nes vykdant restituciją turi būti atkurta iki 2005 m. liepos 21 d. sutarties sudarymo buvusi padėtis. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalinamos nuostatos, kad palėpė ir rūsys yra grąžinami bendrojon dalinėn nuosavybėn. Neįrengtą pastogę (palėpę) privatizavimo metu nuosavybės teise įgijo atsakovas, todėl nebuvo teisinio pagrindo panaikinti jos teisinę registraciją viešame registre vien dėl to, kad registravimo pagrindu nurodytas negaliojančiu pripažintas sandoris. Savininko teisė, kuri išviešinta viešame registre, atsirado pagal įstatymą sudarytos privatizavimo sutarties pagrindu. Teisės atsiradimo pagrindo netikslus nurodymas gali būti ištaisytas administracine tvarka, o kilus ginčui – teismo sprendimu.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo yra faktinio pobūdžio, nes remiasi faktinių duomenų analize ir jų įvertinimu, o ne teisiniais motyvais.

Kvalifikavus, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise neįgijo neįrengtos pastogės, kad tai nėra bendroji dalinė namo savininkų nuosavybė, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl sutikimo davimo ir jo teisinės galios. Teisėjų kolegija atmeta kitus kasacinio skundo argumentus ir neranda pagrindo patenkinti kitų kasatoriaus reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama teismus neteisingai paskirsčius bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmestini, nes, išanalizavus bylos duomenis, tokių faktų nenustatyta, o pakeitus teismų sprendimą ir nutartį, restitucijos taikymo padariniai yra tai, kad patenkinami lygiaverčių bylos šalių reikalavimai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepriteisia šalims kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Be to, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 72,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. lapkričio 30 d. pažyma. Pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį taip, kad, taikant restituciją, ieškovėms grąžintinas rūsys, o atsakovui A. G. – palėpė, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovo ir kasatorių per pusę. (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį.

Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo išdėstyti taip:

„Grąžinti neįrengtą 29,33 kv. m ploto pastogę (duomenys neskelbtini) atsakovo A. G. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn.

Grąžinti 18,72 kv. m ploto rūsį (duomenys neskelbtini) ieškovių D. R. (duomenys neskelbtini) (ieškovo E. Š. teisių perėmėjos) ir V. Š. (duomenys neskelbtini) bendrojon dalinėn nuosavybėn.“

Panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo dalį dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į neįrengtą pastogę (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu ir šį reikalavimą atmesti.

Kitą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. G. (duomenys neskelbtini) 36,05 Lt (trisdešimt šešis litus 5 ct) ir iš ieškovių D. R. (duomenys neskelbtini) ir V. Š. (duomenys neskelbtini) po 18,02 Lt (aštuoniolika litų 2 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovui A. G. (duomenys neskelbtini) atlikti 29,33 kv. m ploto palėpės (pastogės) (duomenys neskelbtini)  rekonstrukciją, perstatymą ar kitokį šios patalpos keitimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai

 

Dangutė Ambrasienė

 

 

Česlovas Jokūbauskas

 

 

Algis Norkūnas