Administracinė byla Nr. I-1152-142/2016

                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05393-2013-9

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.8; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

A. R. (toliau – pareiškėja) 2013 m. spalio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Pareiškėja skunde paaiškina, kad ji eina karjeros valstybės tarnautojos pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT). Pareiškėja nurodo, kad ginčo laikotarpiu jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, kuris buvo skaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Pareiškėjos nuomone, taip buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai gauti teisingą darbo apmokėjimą už darbą. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

NŽT atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–18). Paaiškina, kad tarnybos santykiai su pareiškėja prasidėjo nuo 2010 m. liepos 1 d. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Pasak NŽT Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos nuostatos, susijusios su darbo užmokesčio mažinimu, nebegalėjo būti taikomos tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl NŽT pagrįstai iki šios datos mokėjo pareiškėjai darbo užmokestį, taikydama tuo metu galiojusias teisės normas. Be to, sumažinta darbo užmokesčio dalis negalės būti išmoka tol, kol nebus nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

Teismo posėdyje NŽT atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Minėtu ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei  padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos A. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                           Halina Zaikauskaitė