Pavadinimas: nuasmenintas nuosprendis byloje [1A-200-2013].doc
Bylos nr.: 1A-200/2013
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:

Vardas/Pavardė/Pavadinimas	Kodas	Byloje kaip

Kategorijos:

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga (BK XXXVI skyrius)
Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.)

Pranešėjas L

Baudžiamoji byla Nr. 1A-200/2013

Proceso Nr. 1-30-9-00090-2011-6

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.22.1.; 1.1.8.3.; 2.4.6.3.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų Laimos Garnelienės, Albino Bielskio,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

gynėjui Ramūnui Girevičiui,

nuteistajam R. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis. Šią veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. Š. neturėdamas leidimo, iki 2011 m. rugsėjo 18 d., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo palėpėje, Palangoje laikė 15 vnt. 16-to kalibro lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų šovinių, kurie yra šaudmenys, skirti „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams.

N. R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Nurodo, kad teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas. Apeliantas neginčija faktinių aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini), Palangoje, namo palėpėje esančioje metalinėje dėžėje galimai buvo likę jo senelio teisėtai įgyti ir laikyti iki jo mirties 2010 m. gegužės 14 d. medžiokliniai šoviniai. Tačiau teismas klaidingai įvertino, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Teismas neįvertino jo parodymų kartu su kitų įrodymų visuma. Teismas neanalizavo ir nenurodė motyvų, kurie paneigtų jo paaiškinimą nemačius metalinėje dėžėje šovinių, o mačius tik šovinių tuščias tūteles.

Pirmiausia, teismas neįvertino objektyvių faktinių aplinkybių apie tai, kad pilkos spalvos metalinė dėžė yra nedidelė, joje yra metalinės pertvaros ir skyriai, todėl, kaip nustatyta bylos įrodymais, tarp 40 vnt. tuščių medžioklinių šovinių tūtelių, 15 vnt šovinių realiai jis galėjo ir nepastebėti. Teismas neįvertino aplinkybių, kad šovinių tūtelės ir šaudyti tinkantys šoviniai yra vienodo dydžio, vizualiai pagal dydį ir spalvą tarpusavyje nesiskiria, kad net 13 šovinių buvo užtaisyti namudiniu būdu, tai reiškia, kad šių šovinių tūtelės jau buvo ne kartą naudotos ir vizualiai dar labiau supanašėjo su kitomis tūtelėmis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų detaliai apžiūrinėjęs šaudmenis, juos laikęs rankose, rūšiavęs ar pan. Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kad net du policijos pareigūnai, kurie sulaikė V. J. ir apžiūrėjo metalinę dėžę, būdami profesionalais ir kasdieniame darbe naudojantys šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, metalinėje dėžėje tarp tuščių tūtelių ir kitų šaudmenims skirtų sudedamųjų dalių taip pat nematė esant ir šaudmenų, ką nurodė savo tarnybiniuose pranešimuose. Taip pat teismas neįvertino bylos nagrinėjimo metu gynybos iniciatyva atliktos metalinės dėžės ir 40 vnt. tuščių tūtelių apžiūros bei tūtelių sudėjimo į metalinę dėžę fakto, kurio metu teismas turėjo įsitikinti, jog netvarkingai sudėtos tūtelės ir kiti dėžėje buvę daiktai užkirto jam galimybę objektyviai ir subjektyviai suvokti esant šioje dėžėje šaudmenų. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teisme buvo apžiūrėti ne visi dėžėje buvę daiktai – samtis, šaukštas, dėklas, svarstyklės, kurių patalpinimas į dėžę dar labiau sumažina vizualaus dėžės turinio įvertinimo galimybes.

Antra, nuosprendyje liko neįvertinta, kad tyrimo metu ant metalinės dėžės ar dėžėje galimai buvusių šaudmenų bei šovinių tūtelių nei R. Š. pirštų antspaudų, nei DNR ar odorologinių tyrimo objektų – kvapų pėdsakų nebuvo rasta. Prielaidomis ir samprotavimais nuosprendis negali būti grindžiamas, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Trečia, teismas neįvertino liudytojos M. Š. parodymų, kad jos vyras prieš mirtį pardavė šautuvą, ir, kaip ji maniusi, šaudmenis, jog po nuteistojo senelio mirties tarp artimųjų giminaičių nebuvo jokių kalbų apie galimai paliktus šovinius. Tai rodo, kad nuteistasis ir iš aplinkinių subjektyviai negalėjo suvokti, kad dėžėje galimai liko šovinių. Jis aiškiai teismui buvo nurodęs, kad žinojo, jog senelis šautuvus buvo atidavęs, nematė, kad buvo likę užtaisytų šovinių, tačiau teismas šioms aplinkybėms dėmesio neskyrė ir jų neįvertino.

Ketvirta, teisme nuteistasis paaiškino, kad metalinę dėžę su joje buvusiais šoviniais V. J. galėjo pagrobti nuvažiavęs į sodo namą su jo pagrobtu automobiliu. Neįvertindamas daugelio faktinių aplinkybių teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei padarė esminį BPK pažeidimą, kliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai R. Š. apklausos ikiteisminio tyrimo metu duomenis priskyrė jo kaltę pagrindžiantiems įrodymams. Bylos įrodymų tyrimo metu R. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo tiriami. Jie nebuvo tiriami ir tiriant rašytinius bylos duomenis, todėl teismas nuosprendyje negalėjo jais remtis. Teismo nuosprendžio grindimas teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris kliudė teismui išsamiai ir nešališki išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 4 p., 369 str. 3 d.).

Teismo liko neįvertintos aplinkybės, kad pranešime apie nusikaltimą – pagrobtą nuteistojo turtą nebuvo nurodyta metalinės dėžės vagystė, nes šia dėže ir jos turiniu nuteistasis nedisponavo ir net nepastebėjo jos pagrobimo fakto. Teismui jis paaiškino, kad apie metalinės dėžės vagystę jam tapo žinoma iš tyrėjos, kuri parodė šią dėžę ir nurodė joje buvus 12 vienetų medžioklinių šovinių. Šios aplinkybės užfiksuotos ir liudytojo R. Š. apklausoje (1 t., 6-7 b.l.) Būtent tyrimo metu gavus duomenų, kad dėžėje buvo likę R. Š. seneliui priklausę šoviniai, vėlesnėse R. Š. apklausose nebuvo išsiaiškinta ir užfiksuoti motyvuoti atsakymai, kurie leistų atskirti, ar R. Š. tyrimui nurodė esant dėžėje šovinius, ar jų tūteles. Teisme jis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo advokato, nepastebėjo, kad tyrėja vietoje šovinių tūtelių parašė, kad tai šoviniai. Jam tyrėja sakė, kad byla bus nutraukta, todėl nesigilino į surašyto protokolo turinį. Tačiau teismas šių nuteistojo parodymų neįvertino ir nenurodė motyvų kodėl jais nesiremia. Bylos įrodymais nustatyta, kad R. Š. pats surado ir policijai pristatė tris šovinius. Šis faktas tik pagrindžia nuteistojo teiginius, kad jei jam būtų žinoma apie šovinius dėžėje, jis juos tuoj pat būtų perdavęs policijai. Tačiau teismas šį faktą priskyrė prie jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad dėžę su šoviniais jis neteisėtai laikė paslėpęs sodo namo palėpėje. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad jis slėpė šaudmenis sodo namo palėpėje. Slėpimo fakto nepatvirtina ir pačios palėpės rakinimo ar jos durų užstatymas rūbų spinta faktas, nes tiek pats R. Š., tiek liudytoja R. Š. teisme parodė, kad palėpės rakinimo ir durų užstūmimo su spinta faktas buvo nuo seno. Parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat nenustatyta, kad palėpėje buvo įrengta slėptuvė, labiau priešingai, akivaizdžiai matyti, kad metalinė dėžė buvo laikoma tarp senų nenaudojamų daiktų, kas dar kartą patvirtina, kad nuteistasis nežinojo apie dėžėje esančius šaudmenis.

Teismas pažeidė LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. reikalavimus, kuriuose įsakmiai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tuo pačiu daugelio įrodymų neįvertinimas teismo nuosprendyje arba jų įvertinimas ne visumoje ištirtų bylos įrodymų, o atsietai vieną nuo kito, suponuoja išvadą apie nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytas klaidas ir reikalavimo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kurie pagrindžia teismo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, pažeidimą (BPK 305 str. 1 d. 2 p.).

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas ne tik suklydo nustatydamas būtinąjį subjektyviosios pusės požymį – kaltę, bet neskyrė dėmesio ir likusiems: motyvui, tikslui. Nors tai papildomi ir nebūtini elementai, tačiau jų nustatymas padeda atskleisti tyčios turinį. Teismas, nuteistojo įsitikinimu, privalėjo konstatuoti jo neapdairumą ir nerūpestingumą, t.y. turėjimą ir galėjimą suprasti, kad reikia nuodugniai išsiaiškinti, ar anksčiau senelio metalinėje dėžėje laikyti šoviniai ir jų sudedamosios dalys yra išlikę, ir juos perduoti teisėsaugos institucijoms, o ne jo tyčią neteisėtai laikyti šovinius. Tai leistų teismui padaryti išvadas, kad nuteistajam inkriminuota veika, numatyta BK 253 str., negali būti padaroma neatsargia kaltės forma, o tyčinės kaltės įrodymų byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 1 str., 20 str. 5 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p.), kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), padarė neteisingą išvadą apie kaltinamojo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., sudėties buvimą.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šį apeliacinį skundą, nesutiks su skundo argumentais, kad jį reikia išteisinti, tuomet apeliantas nurodo, kad jam paskirta nepagrįstai griežta bausmė. Su teismo išvada, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis nesutinka, nes, vadovaujantis BK 59 str. 2 d. nuostatomis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą R. Š. darbą ir ribotai darbingo dėl ligos (25 proc.) dėdės A. Š. nuolatinę priežiūrą pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, esant nusikaltimų recidyvui, teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau tai nėra besąlyginė taisyklė, draudžianti teismui atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad R. Š. dirba, po padaryto nusikaltimo kitų nusikalstamų veikų ar administracinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl kaip asmuo nėra toks pavojingas, kad jį nuo visuomenės reikėtų izoliuoti ilgam laiko tarpui. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad jokių pavojingų pasekmių nekilo, per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį apeliantas jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė, susirado darbą, prižiūri nuolatinės rūpybos reikalaujantį giminaitį, kas prašoma apeliacinės instancijos teismo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, apeliantui pagrįstai ir teisėtai gali būti skiriama bausmė, nesusijusi su terminuotu laisvės atėmimu, t.y. gali būti skiriama BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatyta arešto bausmė. Prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. Š. išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto skundo prašymą dėl išteisinimo, prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl 1 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimo ir paskirti jam 30 parų arešto bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis R. Š. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės. (BPK 328 str. 2 p.)

Teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, teisingai ir pagrįstai pripažino R. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d. Tačiau teismas nuteistajam paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę. Apie tai šiame nuosprendyje bus pasisakyta vėliau.

Nors R. Š. savo kaltę neigia, jo kaltę patvirtina apeliacinės instancijos teisme perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos R. M. Š. parodymai, specialisto išvada, kiti bylos duomenys.

Iš Klaipėdos apskrities VPK KTB 2011 m. spalio 18 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad pateikti tirti 3 šoviniai, paimti iš R. Š. 2011 m. rugsėjo 26 d. ir 12 šovinių paimtų iš V. J. 2011 m. rugsėjo 19 d., yra 16-to kalibro medžiokliniai šoviniai, skirti 16-to kalibro lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams. Šie šoviniai yra „B“ ir „C“ kategorijų šaunamųjų ginklų šaudmenys. Du šoviniai užtaisyti fabrikiniu būdu, 13 šovinių užtaisyti namudiniu būdu. Visi pateikti šoviniai šaudymui yra tinkami.

Klaipėdos apskrities VPK viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyrio 2012 m. sausio 2 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini)(b.l. 97 t. 1) patvirtina, kad A. Š., mirusiam 2010 m. gegužės 14 d. policijos komisariatas buvo išdavęs leidimą laikyti 16-to kalibro lygiavamzdį šautuvą (duomenys neskelbtini). A. Š. 1995 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracija buvo išdavusi medžiotojo bilietą (duomenys neskelbtini). Šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo realizuotas 2008 02 20, jį įsigijo A. K..

Nuteistasis teisme parodė, kad jo senelis buvo medžiotojas, turėjo šautuvą. Yra matęs kaip senelis užtaisydavo šovinius. Šautuvą senelis laikydavo bute arba sode, šovinius ir prietaisus šoviniams užtaisyti laikydavo metalinėje dėžėje, antrame aukšte esančioje palėpėje. Senelis iki pat mirties medžiojo. Po senelio mirties jis tvarkė paveldėtą sodo namą, išmetė nereikalingus daiktus, atsivežė savo baldus. Matė tą metalinę dėžę, buvo ją atidaręs, matė, kad joje yra tuščios šovinių tūtelės, prietaisai šoviniams užtaisyti, tačiau atidžiau dėžėje esančių daiktų neapžiūrinėjo, užtaisytų šovinių nematė. Dėžę ten paliko ir apie ją užmiršo. Su V. J. tos dėžės neapžiūrinėjo. Būdamas su V. J. sodyboje, jokių daiktų į savo automobilį nekrovė ir nieko iš ten į miestą nesivežė. Jam užmigus, V. J. paėmė buto, sodybos durų ir jo automobilio raktus. V. J. pagrobė jo automobilį ir į jį sukrovė iš jo buto pavogtus daiktus. Mano, kad metalinę dėžę, kurioje buvo šovinių tūtelės ir šoviniai, į jo pagrobtą automobilį taip pat įdėjo V. J., nes jis galėjo nuvažiuoti į sodybą ir iš ten ją paimti. Supratęs, kad yra apvogtas, apie įvykdytą nusikaltimą pranešė policijai. Ikiteisminio tyrimo metu neturėjo advokato, nepastebėjo, kad tyrėja vietoje šovinių tūtelių parašė, kad tai šoviniai. Jam tyrėja sakė, kad byla bus nutraukta, todėl nesigilino į surašyto protokolo turinį. Jokio ginklo, iš kurio būtų galima šaudyti, neturi. Žinojo, kad senelis šautuvus buvo atidavęs, nematė, kad buvo likę užtaisytų šovinių. Automobilyje rastus užtaisytus šovinius ir medalius pats nunešė į policiją. Policijoje apie pilką metalinę dėžę neminėjo, nes nežinojo, kad ji taip pat pagrobta. Po kelių dienų tyrėja policijoje parodė tą dėžę, matė joje tuščias šovinių tūteles. Ji nesakė, kad buvo šovinių, tinkamų šaudyti. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis iš esmės parodė tą patį, jog nesuprato, kad metalinėje dėžutėje buvo šoviniai, o ne jų tūtelės.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo perskaityti nuteistojo R. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2011 m. rugsėjo 20 d., taip pat 26 d., papildomų apklausų metu, apklaustas kaip liudytojas R. Š. parodė, kad kol jo senelis buvo gyvas, jis yra matęs senelio metalinę dėžę su medžiokliniais šoviniais, kadangi jo senelis buvo medžiotojas. Metalinę dėžę senelis su šoviniais laikė sodo name antrame aukšte. Vėlesnės papildomos apklausos 2011 m. spalio 19 d. metu apklaustas kaip liudytojas R. Š. parodė, kad iš V. J. paimta pilkos spalvos metalinė įrankių dėžė priklausė jo seneliui, buvusiam medžiotojui, kurioje buvo sudėti įvairūs medžiokliniai šoviniai. Šią metalinę dėžę matė pas senelį, matė, kaip senelis pats gamindavo šovinius. Šią metalinę dėžę senelis laikė sodo namelyje antrame aukšte už spintos esančioje nedidelėje rakinamoje patalpoje. Kai senelis dar buvo gyvas, nuteistasis pats yra surinkęs visus šovinius ir sudėjęs į minėtą metalinę dėžę. Vietą, kur nuteistojo senelis antrame aukšte laikė metalinę dėžę su šoviniais, R. Š. parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Akistatos tarp nukentėjusiojo R. Š. ir įtariamojo V. J. metu R. Š. parodė, jog aprodė V. J. sodo namelį, taip pat ir tą rakinamą patalpą, kurioje jo senelis laikė metalinę dėžę su šoviniais, tačiau tos dėžės, kiek pamena, jam neparodė. V. J. šios akistatos metu parodė, kad matė metalinę dėžę su šoviniais. Ikiteisminio tyrimo metu R. Š. įteikus pranešimą apie įtarimą ir jį apklausus įtariamuoju, jis parodė, kad metalinė įrankių dėžė buvo atidaroma į šonus pastumiant viršutinę dalį, ji buvo dviejų aukštų, joje senelis laikė šovinius, matė, kad senelis gamino šovinius. Taip pat šios apklausos metu R. Š. parodė, kad kai senelis dar buvo gyvas, jis pats buvo surinkęs šovinius ir sudėjo į metalinę dėžutę. Šovinius surinko, kad jie nesimėtytų. Paskui apeliantas pateko į laisvės atėmimo vietą, per tą laiką mirė jo senelis. Po senelio mirties, išėjęs į laisvę, R. Š. garaže rado šovinių ir sudėjo juos į tą pačią metalinę dėžę.

Visi šie perskaityti ankstesni aukščiau išdėstyti R. Š. parodymai rodo, kad jis neabejotinai suprato, jog sodo name neteisėtai laiko šovinius. Teisme jis jau neigė supratęs, jog tai šoviniai, neva jis manė, kad tai tuščios tūtelės. Tačiau šią nuteistojo versiją paneigia jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apeliacinės instancijos teisme perskaityti parodymai, kad jis yra surinkęs šovinius ir sudėjęs į metalinę dėžę, be to, yra matęs kaip senelis, kuris medžiojo, pats gamina šovinius ir juos laiko būtent toje metalinėje dėžėje. Taigi nuteistasis tikrai suprato, kad toje dėžėje yra šoviniai. Taip jis juos įvardijo ir apklausų metu.

Liudytoja R. M. Š. teisme parodė, kad jos vyras A. Š. buvo medžiotojas, šautuvą laikė sode. Paskui jis šautuvą pardavė. Taip pat ši liudytoja teisme parodė, kad po A. Š. mirties, jo turtas buvo padalintas jai ir mirusiojo sūnums, tada tos dalys dar nebuvo atskirtos, tačiau sodo namo viršuje tvarkėsi R. Š.. Dabar sodo namas jau yra padalintas, namo viršus ir garažas priklauso nuteistajam R. Š..

Klaipėdos apskrities VPK viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyrio, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pateikti duomenys patvirtina, kad R. Š. nebuvo išduoti leidimai medžioti, laikyti (nešioti) ginklus (1 t., 97, 101 b.l.).

BK 253 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Minėti veikos požymiai (gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo) suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame straipsnyje nurodytų veikų. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nustato ginklų ir šaudmenų apyvartos įstatyminį reguliavimą bei kontrolės priemones. Atsižvelgtina į tai, jog veikos kvalifikavimui pagal BK 253 str. 1 d. svarbu yra tai, kad R. Š., neturėdamas leidimo šaudmenims, kuriems pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra būtinas leidimas laikyti, žinodamas, kad šaudmenys tinkami šaudyti, juos laikė. Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, aplinkybė, jog du šoviniai yra fabrikinės gamybos, o trylika pagaminti namudiniu būdu, baudžiamajai atsakomybei reikšmės neturi. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaudmenys. O rastų šaudmenų tinkamumą naudoti patvirtina jau minėta specialisto išvada Nr. 746.

Skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendyje liko neįvertinta, jog tyrimo metu ant metalinės dėžės ar dėžėje galimai buvusių šaudmenų bei šovinių tūtelių nei R. Š. pirštų antspaudų, nei DNR ar odorologinių tyrimo objektų – kvapų pėdsakų nebuvo rasta. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė ne liko neįvertinta, o toks tyrimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas. Akivaizdu, kad ir be tokio tyrimo R. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų pakanka.

Gynėjo prašymu apeliacinės instancijos teisme perskaityti tarnybiniai pranešimai (1 t., 90-91 b.l.), kuriuose nurodyta, kad pareigūnai, apžiūrėję metalinę dėžę, nerado šovinių. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pareigūnai, būdami profesionalais, šovinių nepamatė. Šie nuteistojo teiginiai neva suponuoja išvadą, kad jei šovinių nerado pareigūnai, tai ir jis galėjo nežinoti, kad metalinėje dėžėje yra šovinių. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši aplinkybė R. Š. kaltės nepaneigia. Kaip jau minėta, nuteistasis žinojo, jog toje metalinėje dėžėje buvo sudėti šoviniai, pats yra juos rinkęs ir sudėjęs į šią dėžę. O tarnybiniai pranešimai nepaneigia fakto metalinėje dėžėje buvus šoviniams – tai nustatyta jau minėta specialisto išvada Nr. 746.

Taigi iš jau išanalizuotų įrodymų visumos matosi, kad R. Š., neturėdamas leidimo, iki 2011 m. rugsėjo 18 d., namo palėpėje laikė 15 vnt. 16-to kalibro lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų šovinių. Iš liudytojos R. M. Š. parodymų matosi, kad sodo namo palėpe naudojosi būtent nuteistasis R. Š.. Kolegijai nekyla abejonių dėl R. Š. žinojimo apie šovinius. Be to, iš daiktų, dokumentų pateikimo, jų apžiūros protokolų duomenų matosi, kad R. Š. 2011 m. rugsėjo 26 d. savo iniciatyva pateikė tyrėjai 3 automobilyje rastus medžioklinius šovinius. Pateikdamas tyrėjai automobilyje rastus 3 šovinius ir apklausiamas kaip įtariamasis (1 t., 111-113, 116-118 b.l.) paaiškino, kad šie šoviniai buvo iškritę iš senelio turėtos metalinės dėžės, kurią V. J. pagrobė iš sodo namo palėpės. Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad visų apklausų ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškiai nurodė, kad metalinėje dėžėje yra šoviniai. BK 253 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo bent vienos iš šiame straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų - šaudmenų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo ar realizavimo momento. Nagrinėjamoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais pilnai įrodyta, kad R. Š. medžioklinius šovinius turėjo savo žinioje, t.y. laikė namo palėpėje. Jis suprato, kad neturėdamas leidimo laiko šovinius ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teismas pagrįstai pripažino R. Š. kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 1 str., 20 str. 5 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p.), kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), neteisingai padarė išvadą apie kaltinamojo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., sudėties buvimą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas BPK nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė, visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Dalis apeliaciniame skunde nurodytų pažeidimų buvo ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Ankstesni, ikiteisminio tyrimo metu duoti R. Š. parodymai BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka buvo perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šie parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti, aptarti ir jie patvirtina kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes, taip pat ir R. Š. kaltę. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija šioje byloje irgi nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo veiksmus, visus įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tačiau neteisingai paskyrė bausmę nuteistajam R. Š.. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. Š. padarė apysunkį nusikaltimą esant neišnykusiam teistumui už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Esant nusikaltimų recidyvui teismas R. Š. paskyrė sankcijoje numatytą griežtesnės rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė mažesnį už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

BK 54 str. 1 d. nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). (2K-63/2013) Bausmės teisingumo principas - vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009 ir kt.).

BK 253 str. 1 d. sankcija numato dvi bausmės rūšis: areštą ir laisvės atėmimą iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė R. Š. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad R. Š. praeityje teistas, o pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 27 str. 1 d. numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Recidyvas yra aplinkybė, rodanti tokio asmens polinkį nusikalsti. Iš tiesų, iš bylos matosi, kad R. Š. yra tris kartus teistas: Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu, Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu. Tačiau veikos, už kurias nuteistas R. Š. šiais nuosprendžiais, padarytos beveik vienu laiku, be to, nepriskiriamos nusikaltimų rūšiai, už kurį R. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, praeityje jis teistas už nusikaltimus nuosavybei. Veikos pavojingumo laipsnį lemia tam tikrų nusikalstamos veikos požymių, įeinančių į nusikalstamos veikos sudėtį, išraiška. Tai gali būti nusikalstamos veikos dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, vieta, laikas, priemonės, aplinkybės, veikos padarymo tikslas ir motyvai. R. Š. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiams nusikaltimams, be to, iš visų straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų (gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo), jis nuteistas tik už vieną – 15 vnt. šaudmenų laikymą, tai taip pat rodo mažesnį jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Iš bylos aplinkybių seka, kad šautuvo nuteistasis neturėjo, taigi ir panaudoti šaudmenų neturėjo tikslo. R. Š. padaryta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams, susijusiems su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga. Tai, be abejo, pavojingos veikos, tačiau vertinant konkrečią R. Š. nusikalstamą veiką, kolegija daro išvadą, jog ji yra mažesnio pavojingumo nei rūšinis tokių veikų pavojingumas. Dar pabrėžtina, kad kitos aplinkybės R. Š. charakterizuoja teigiamai – jis dirba, po nusikaltimo daugiau jokių teisės pažeidimų nepadarė. Be to, iš byloje esančių dokumentų matosi, kad nuteistasis prižiūri savo dėdę A. Š., kuriam nustatytas 20 procentų darbingumas. Tai, žinoma, teigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 56 str. 1 d. nurodoma, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tačiau tai nedraudžia skirti ir švelnesnės rūšies sankcijoje numatytą bausmę, tačiau tokį sprendimą teismas turi motyvuoti. Šiame nuosprendyje kolegija kaip tik ir išdėstė motyvus, dėl kurių R. Š. padarytos nusikalstamos veikos, ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumas nėra tokie, dėl kurių būtų pagrindas skirti R. Š. terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta. Tuo tarpu švelnesnės sankcijoje numatytos rūšies bausmės – arešto – paskyrimas, kolegijos nuomone, kaip tik atitiks padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistojo asmenybę. Švelnesnės sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštaraus ir bausmės paskirčiai, taip pat ir bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p.). Skirdama arešto bausmę šios bausmės dydžio klausimą teisėjų kolegija nustato vadovaudamasi tais pačiais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jau aptartomis šiame nuosprendyje bylos aplinkybėmis.