Civilinė byla Nr. e2-17-943/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00916-2019-3

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

        3.1.18.1.1.; 3.1.18.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų J. A., V. D. ir uždarosios akcinės bendrovės „Villand“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovų D. J. ir A. J. ieškinį atsakovams antstoliui D. K., J. A., V. D., uždarajai akcinei bendrovei „Villand“ dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Luminor Bank“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai pateikė ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti antstolio D. K. 2019 m. gegužės 24 d. turto pardavimo iš varžytinių aktus Nr. S-19-174-7446, Nr. S-19-174-7448, Nr. S-19-174-7449 negaliojančiais ab initio, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovams nuosavybės teises į turtą (butus, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo turtas), o ieškovus įpareigoti grąžinti atsakovams lėšas, sumokėtas už turtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atlikti įrašą viešajame registre, draudžiantį perleisti ginčo turtą, taip pat uždrausti atsakovams turtą valdyti ir juo disponuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

3.       Nurodė, kad atsakovai gali nevaržomai disponuoti ginčo turtu, jį perleisti, apsunkinti hipoteka, išnuomoti ar apsunkinti kitais turto suvaržymais, dėl ko ieškovai, tuo atveju, jei teismas tenkintų jų ieškinį, būtų priversti inicijuoti kitus teisminius procesus dėl vėliau sudarytų turto perleidimo ar teisių suvaržymų sandorių ginčijimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nurodė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ginčo turtui, taip pat uždraudė atsakovams šį turtą valdyti ir juo disponuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje dienos.

5.       Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovų keliamus reikalavimus, nurodytą ieškinio faktinį pagrindą bei pateiktus įrodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

6.       Teismas, įvertinęs reiškiamus reikalavimus, konstatavo, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir ginčo turtą perleidus tretiesiems asmenims, operatyvus teismo sprendimo įgyvendinimas nebūtų įmanomas, nes kiltų nauji teisiniai ginčai, todėl nutarė, kad siekiant apsaugoti ieškovų interesus, yra pagrindas taikyti jų prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7.       Atskiraisiais skundais atsakovai J. A., V. D. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Villand“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį.

8.       Atskirieji skundai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį preliminariai neįvertinęs ieškovų pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

8.2. Ieškovai neįrodė, kad atsakovai ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims, ar imasi kitų veiksmų, siekdami apsunkinti, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai.

8.3. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis atsakovams uždrausta ginčo turtą valdyti, neproporcingai suvaržo atsakovų teises.

9.       Ieškovai D. J. ir A. J. atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus, prašo juos atmesti.

10.       Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Atsakovų atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo iš esmės yra susiję su ieškinio faktinio pagrindo ir įrodymų vertinimu, bet ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu, todėl, teismui nusprendus, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir atsakovams šių argumentų nepaneigus, pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra.

10.2.                      Teismui, sprendžiančiam dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra galima, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje ieškovų reiškiamus reikalavimus, pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, ir joje nurodytą praktiką).

13.       Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Villand“ kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė ir papildomą, pirmosios instancijos teisme nevertintą įrodymą – turto nuomos sutartį. Šiuo dokumentu atsakovė siekia įrodyti, kad ieškovai, naudodami ginčo turtą, vysto verslą (nuomoja patalpas) ir iš to gauna lėšų, nors teismui jų nedeklaruoja, o tai, pasak atsakovės, patvirtina jų nesąžiningumą, į ką turi būti atsižvelgta sprendžiant prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą.

14.       Teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia ir tai, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Kadangi šiuo atveju apeliantės pateiktas įrodymas neturi įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme nagrinėtiną klausimą (šioje byloje sprendžiamas tik teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumas), apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą įrodymą ir grąžina jį padavusiam asmeniui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

16.       Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

17.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį dėl antstolio turto pardavimo iš varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Ieškinio reikalavimus grindžia argumentais, kad varžytinės buvo įvykdytos ir ginčijami aktai surašyti tuo metu kai ginčo turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo apriboti vykdymo veiksmai vykdomosiose bylose bei pažeidžiant Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovai kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jų manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes.

19.       Šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovų reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jie savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan., pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovų poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

20.       Teismas pažymi, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai, kuriais siekiama paneigti ieškinio tikėtiną pagrįstumą, iš esmės yra grindžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2FB-6024-734/2019 nustatytais faktais (byloje buvo atmestas ieškovų pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo), kurie neturi reikšmės vertinant nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio tikėtiną pagrįstumą. Be to, skunduose nurodomi argumentai iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu, kas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti nagrinėjama. Dėl atsakovų skundų argumentų, kuriais atsakovai siekia paneigti pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas nagrinėjamoje byloje nepasisako ir jų nevertina, kadangi į šį klausimą bus atsakyta išsprendus bylą iš esmės galutiniu teismo procesiniu sprendimu.

21.       Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

22.       Šiuo atveju byloje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas pritaikė dvejopo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nurodė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, taip pat uždraudė atsakovams ginčo turtą valdyti ir juo disponuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje dienos.

23.       Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešajame registre, draudžiančio perleisti ginčo turtą, pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju byloje ginčijami turto pardavimo iš varžytinių aktai, kuriais turtas buvo perleistas atsakovams. Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

24.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau pasisakyta (nutarties 23 punktas), apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovams palankaus sprendimo įvykdymą.

25.       Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas mano, kad laikinoji apsaugos priemonė ‑ įrašas viešajame registre, draudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neapsunkina atsakovų galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl paliktina galioti.

26.       Spręsdamas dėl kitų skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo atsakovams ginčo turtą valdyti ir juo disponuoti) poreikio, teismas nurodo, kad nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovams, tačiau proporcingumo principas reikalauja, kad šalių interesai taikant laikinąsias apsaugos priemones nebūtų varžomi labiau nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-485/2013).

27.       Kadangi ginčijama teismo nutartimi, kaip apeliacinės instancijos teismas nustatė, pagrįstai ir teisėtai, jau yra pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, laikinai apribojantis vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu, todėl, papildomai skundžiama nutartimi atsakovams nustatyti ribojimai laikytini pertekliniais bei neproporcingais, dėl to naikintini.

28.       Atskiraisiais skundais nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu apriboti atsakovų valdymo teises. Valdymo teisės, kaip sudėtinės nuosavybės teisės, apribojimas suponuoja teisės daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį, priverstinį laikiną apribojimą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Teismo vertinimu, ginčo situacijoje, įvertinus tai, kad ginčo turtas yra ilgalaikis, nesunaudojamas turtas, o įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovai daro jam neigiamą poveikį, nepateikta, spręstina, kad aptariamo pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai ir dėl išdėstytų argumentų naikintinos.

Dėl procesinės bylos baigties

29.       Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ginčo turtui, paliktina galioti. Kita skundžiama nutarties dalis, kuria pritaikytos perteklinės ir neproporcingai varžančios atsakovų nuosavybės teises laikinosios apsaugos priemonės –draudimas atsakovams ginčo turtą valdyti ir juo disponuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje dienos, naikintina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria atsakovams ginčo turtą uždrausta valdyti ir juo disponuoti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje dienos, panaikinti ir klausimą šioje dalyje išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo turtui: (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Teisėja                                                         Egidija Tamošiūnienė