Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-494-594/2021

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01100-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.3; 6.1; 21.11.10.

 (S)

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovės advokatės R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. birželio 25 d. nutarimo G. S. administracinio nusižengimo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarimu G. S. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1000 eurų bauda už tai, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi/atsakingu asmeniu, neužtikrino Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos, gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitus dokumentus, suteikiančius teisę būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus įdarbinimui UAB „(duomenys neskelbtini)“, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą, nuo 2020 m. gruodžio 15 d. įdarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini)) pilietį R. K. ir leido jam dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) “ naudai. Minėto užsieniečio darbas UAB „(duomenys neskelbtini) “ naudai laikomas nelegaliu, neatsižvelgiant į tai, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (pateiktas pranešimas 1 SD forma), Valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai (pateiktas pranešimas LDU forma apie R. K. įdarbinimą). Tokiais savo veiksmais (neveikimu) G. S. pažeidė imperatyvias Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

2.       Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovė advokatė R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną G. S. atžvilgiu nutraukti arba taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei ANK 94 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą.

2.1.                      Skunde nesutinkama su apylinkės teismo padaryta išvada, kad G. S. veiksmuose yra ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis. Remiantis įdarbinimo metu galiojusia Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies redakcija, darbdavys įdarbindamas užsienietį turi įsitikinti ar darbuotojas turi dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvoje bei ar turi leidimą ar teisę dirbti be leidimo dirbti pas konkretų darbdavį ir saugoti tai patvirtinančius dokumentų kopijas. G. S. buvo nubaustas už tai, kad leido (duomenys neskelbtini) piliečiui R. K. dirbti suvirintoju neturint leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos, bet ne dėl leidimo dirbti neturėjimo ar neteisėto atvykimo į Lietuvą. Bylos nagrinėjimo metu darbdavys ne kartą pabrėžė, kad įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietį kaip asmenį, kuriam išduotas (duomenys neskelbtini) biometrinis pasas ir jam taikomas bevizis režimas, todėl nei leidimo laikinai gyventi, nei vizos šiam darbuotojui nereikėjo. Tačiau, teismas į tai neatsižvelgė ir dėl bevizio režimo klausimo nepasisakė. Pažymėtina, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 11 straipsnis numato galimybę tam tikrais atvejais trečiųjų šalių piliečiams taikyti bevizį režimą. Esant beviziam režimui, jo galiojimo laikotarpiu (ne daugiau kaip 90 dienų per 180 dienų) įdarbinančiam užsienietį darbdaviui kyla pareiga tik pranešti apie tokio asmens įdarbinimą, jeigu jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis arba įsitikinti, jog asmeniui išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje. Tokius veiksmus G. S. atliko, t. y. pateikė pranešimą apie užsieniečio įdarbinimą, o R. K. profesija (suvirintojas) buvo įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Abejonių tuo, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams, turintiems išduotus biometrinius pasus nuo 2017 m., taikomas bevizis režimas (2017 m. gegužės 11 d. Europos Taryba priėmė reglamentą dėl vizų liberalizavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, vykstantiems į ES, kai jų buvimo laikotarpis yra 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį) nėra. Taigi R. K. yra taikomas bevizis režimas ir jo teisę būti Lietuvoje 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį patvirtina biometrinis pasas, kurio kopiją R. K. ir pateikė darbdaviui. Akivaizdu, kad G. S. įsitikino, kad darbuotojas turi dokumentą, leidžiantį būti Lietuvoje, tokį įdarbinimo pagrindą nurodė ir Pranešime apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius, saugojo dokumentų kopijas ir pateikė Institucijai tikrinimo metu bei tinkamai įvykdė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Faktinė R. K. darbo trukmė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. kovo 12 d. neviršijo beviziam režimui leidžiamų 90 dienų.

2.2.                       Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepasisakė ir dėl R. K. atvykimo į Lietuvos Respubliką teisėtumo ir nenurodė, kad jo atvykimas iš esmės yra neteisėtas. Nei teismas, nei Institucija neginčija fakto, kad R. K. atvyko į Lietuvą 2020 m. gruodžio 12 d. per Lietuvos sieną su biometriniu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu, kurį turinčiam asmeniui taikomas bevizis režimas ir jame buvo įklijuota nacionalinė viza. 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1226 neribojo galimybės atvykti užsieniečiams, turintiems Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (2.1.23 punktas). Tiek atvykimo metu į Lietuvą, tiek ir įdarbinimo metu R. K. išduota nacionalinė viza galiojo, todėl atvykdamas į Lietuvą 2020 m. gruodžio 12 d. jis nepažeidė minėto nutarimo nuostatų. Be to, minėto nutarimo nuostatos neuždraudė teisėtai atvykusiems užsieniečiams Lietuvoje ir toliau būti. Pažymima, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatos neįpareigoja darbdavio įsitikinti kur ir kaip darbuotojas kirto Lietuvos valstybės sieną, ar darbuotojo atžvilgiu nėra pradėti procesai dėl neteisėto valstybės sienos kirtimo. Įstatymas tik įpareigoja darbdavį patikrinti ar darbuotojas turi dokumentą leidžiantį būti ar gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu kaip matyti iš R. K. biometrinio paso ir pasienio pareigūno spaudo jame, minėtas asmuo į Lietuvą atvyko legaliai.

2.3.                      Skunde taip pat teigiama, kad įdarbinimo metu R. K. turėjo galiojančią vizą, išduotą darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“, galiojantį biometrinį pasą, su kuriuo šiam asmeniui taikomas bevizis režimas ir dėl savo profesijos pobūdžio (suvirintojas) neprivalėjo gauti leidimo dirbti. Taigi, būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu ir turėdamas biometrinį pasą bei naudodamasis beviziu režimu, R. K. galėjo būti ir dirbti Lietuvoje ribotą laiką - 90 dienų, pas bet kurį darbdavį. Tuo tarpu leidimas laikinai gyventi ir vizos yra išduodamos darbui pas konkretų darbdavį ir jų pagrindu užsienietis gali dirbti Lietuvoje ir būti ilgesnį laiką, tačiau tik pas konkretų darbdavį. Nėra jokių galiojančių teisės aktų, nustatančių, kad asmuo gavęs laikiną leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, netenka teisės naudotis beviziu režimu ir jo suteikiamomis teisėmis, kadangi bevizio režimo suteikimo pagrindas yra (duomenys neskelbtini) pilietybė ir biometrinis pasas, kurie nenustoja galioti išdavus vizą. Nors viza ir suteikia teisę užsieniečiui dirbti Lietuvoje ilgesnį laikotarpį, tačiau vizos išdavimo faktas nepanaikina galimybės naudotis biometriniu pasu ir atitinkamai beviziu režimu. Nors Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad išdavus leidimą gyventi viza netenka galios, tačiau įstatyme nėra tokios pasekmės vizos ir bevizio režimo santykiui. Išdavus vizą biometrinis pasas nėra panaikinamas ar bent sustabdomas jo galiojimo laikas. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 11 punktas numato, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2-5 dalyse nurodytas užsienietis (šiuo atveju bevizis režimas numatytas 11 straipsnio 2 dalyje) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvoje jei turi išduotą leidimą dirbti arba yra nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagrindas (šiuo atveju R. K. buvo atleistas nuo būtinybės įsigyti leidimą dirbti, nes jo profesija – suvirintojas, pateko į  trūkstamų profesijų sąrašą, numatytą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 58 straipsnio 11 punkte). Tokiu atveju darbdavys turi pranešti Užimtumo tarnybai apie tokio užsieniečio įdarbinimą, ką nagrinėjamu atveju G. S. ir buvo atlikęs, todėl įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos.

2.4.                      Skunde pažymima, kad apeliantas negalėjo pažeisti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatų, nes R. K. buvo įdarbintas ne su jam išduota nacionaline viza, bet bevizio režimo pagrindu, todėl nacionalinės vizos ribojimai dirbti pas konkretų darbdavį ar suteikiamos teisės dirbti ilgesnį laiką R. K. negalėjo būti taikomi ir nebuvo taikomi. Visi byloje esantys duomenys ir G. S. paaiškinimai patvirtina, kad nei pareigos įsitikinti ar darbuotojas turi dokumentą, leidžiantį būti ar gyventi Lietuvoje, nei pareigos įsitikinti ar darbuotojas turi arba yra atleistas nuo pareigos turėti leidimą dirbti jis nepažeidė, todėl nėra ir nelegalaus darbo sudėties, kaip tai reglamentuoja Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis, nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies pažeidimo, todėl R. K. darbas UAB „(duomenys neskelbtini) “ buvo teisėtas, o G. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.

2.5.                      Apelianto atstovė skunde atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnis numato užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą, kuris pasireiškia būtent tuo, kuo buvo kaltinamas G. S., t. y. užsieniečių dokumentų, leidžiančių būti ar gyventi Lietuvoje nepareikalavimas, tačiau už šį pažeidimą numatytos ženkliai mažesnės sankcijos.

2.6.                      Skunde taip pat prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda. Šiuo konkrečiu atveju darbdavys jokių tikslų išvengti, sutaupyti ar apeiti įstatymo reikalavimus neturėjo, jų nesiekė ir nepasiekė, nesutaupė išlaidų mokesčiams, nebuvo atleistas nuo tam tikrų procedūrų, kurios reikšmingai apsunkintų darbdavio situaciją, apie įdarbinimą pranešė Institucijoms, t. y. įdarbinimo faktą tinkamai išviešino, mokėjo darbuotojui darbo užmokestį ir nuo jo reikiamus mokesčius, elgėsi be piktybiškumo, bendradarbiavo su institucijomis. Be to, R. K. dirbo itin trumpą laikotarpį, tik 87 dienas. Jokios naudos iš minėto asmens įdarbinimo direktorius sau asmeniškai taip pat negavo. Jokio motyvo daryti tokį pažeidimą G. S. neturėjo ir sąžiningai klydo, kas leidžia daryti išvadą, kad padarytas administracinis nusižengimas yra labiau atsitiktinio pobūdžio. Juo labiau, kad darbdavys nagrinėjamu laikotarpiu buvo įdarbinęs net 59 užsieniečius, tačiau  administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas tik dėl R. K.. Tai, kad G. S. nesutiko su padarytu nusižengimu susiję ne su piktybiškumu, o tik su tuo, kad jis pagal galimybes domėjosi teisės aktais, susijusiais su užsieniečių įdarbinimu, siekė, kad jo kaip darbdavio veiksmai atitiktų įstatymų reikalavimus, tačiau esant itin sudėtingam teisiniam reglamentavimui, kurį apsunkino ir karantino ribojimai, sąžiningai suklydo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes G. S. paskirta 1000 eurų baudą, nors ir minimali sankcijoje, tačiau prasilenkia su protingumo ir teisingumo principais.

3.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius pateikė atsiliepimą į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pilietis R. K. į Lietuvą atvyko 2020 m. gruodžio 12 d. biometriniame pase turėdamas vizą, suteikiančią teisę dirbti konkrečioje įmonėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi šioje įmonėje neįsidarbino, todėl negalėjo būti priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) “ bevizio režimo pagrindu, kadangi dėl karantino nuo 2020 m. lapkričio 4 d. užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką buvo uždraustas, todėl pradėjo negalioti ir taisyklė, kuomet užsienietis gali atvykti ir dirbti Lietuvos Respublikoje 90 dienų tik su biometriniu pasu.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apelianto atstovė iš esmės ginčija byloje esančių įrodymų vertinimą, kurio pagrindu padaryta išvada, jog G. S. veikoje yra ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėtis, taip pat, keliamas ir paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, todėl administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šioje apimtyje.

5.       ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. 

6.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs G. S. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl G. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, jų teisinį vertinimą, pagrindo nėra. Skundžiamo apylinkės teismo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir pakankamai išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas ar jo atstovė, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą.

7.       ANK 95 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Atsižvelgiant į ANK 95 straipsnio 1 dalies dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė norma, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius bei darbo įstatymus, kurie buvo pažeisti. ANK 95 straipsnyje atvejai, kuriais konstatuojama šio nusižengimo – nelegalaus darbo – sudėtis, nereglamentuojami, o nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatyme. Pagal šio teisės akto 56 straipsnio nuostatas, nelegaliu darbu yra laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nurodytu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir 2) darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu.

8.       Apylinkės teismo nutarimu G. S. nubaustas už tai, kad jis pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto (bendroji nuostata, numatanti, kad nelegalus darbas yra leidimas dirbti užsieniečiams, pažeidus įdarbinimą numatančius teisės aktus) bei Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatas, numatančias, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. 

9.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad G. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi (b. l. 5) 2020 m. gruodžio 14 d. sudarė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu R. K. (b. l. 16-18), kuris dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ suvirintoju, apie minėto asmens įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai, Valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai (b. l. 6, 19). Taigi vienas iš alternatyvių nelegalaus darbo pagrindų, įtvirtintų Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nenustatytas. Tačiau, nagrinėjamu atveju darbdavys neįvykdė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatyto imperatyvaus nurodymo, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos gauti R. K. leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitus dokumentus, suteikiančius teisę būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie išduoti įdarbinimui UAB „ (duomenys neskelbtini) “. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. K. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas D kategorijos vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis išduota UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo pagrindu. Taigi, pagal šią vizą R. K. turėjo teisę dirbti tik pas konkretų darbdavį, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nuo 2020 m. gruodžio 15 d. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini) “ suvirintojo pareigose, neturint leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos leidžiančios dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) “. Taigi, (duomenys neskelbtini) pilietis R. K. į Lietuvos Respubliką atvyko darbo kitoje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Būtent šiuo pagrindu jam buvo išduota D kategorijos nacionalinė viza, tačiau minėta R. K. D kategorijos viza Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 14 d. buvo panaikinta, jam neatvykus dirbti į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą (ketinant įsidarbinti), pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis visų pirma turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi, nesudarius darbo sutarties su darbdaviu, kuriam tarpininkaujant buvo išduota nacionalinė viza, siekiant įsidarbinti kitoje Lietuvos Respublikoje registruotoje bendrovėje, (duomenys neskelbtini) pilietis R. K. privalėjo gauti naują leidimą. Tik Migracijos departamentui patikrinus, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, yra priimamas sprendimas dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau darbo sutartis su nauju darbdaviu negali būti sudaroma tokiam leidimui dar nesant išduotam.  Kaip matyti iš byloje esančio Migracijos departamento pranešimo, R. K. nesikreipė dėl naujos vizos išdavimo, o UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorius G. S., Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritoriniam skyriui el. paštu 2021 m. balandžio 30 d. taip pat nurodė, kad ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ nesikreipė į Migracijos departamentą dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui R. K. (b. l. 41). Taigi šių duomenų visuma patvirtina, kad G. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi (darbdaviui atstovaujančiu asmeniu), ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos (iki 2020 m. gruodžio 15 d.) negavęs R. K. leidimo dirbti, leido jam dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) “. Šie užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu, traktuotini kaip nelegalus darbas, todėl konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad R. K. UAB „(duomenys neskelbtini) “ dirbo neteisėtai, o G. S. pripažintas kaltu dėl nelegalaus darbo fakto jo vadovaujamoje įmonėje ir nubaustas vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi, numatančia atsakomybę už nelegalų darbą, yra teisėtas ir pagrįstas.

10.       Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad G. S. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje sudėties, nes (duomenys neskelbtini) pilietis R. K. jo vadovaujamoje įmonėje buvo įdarbintas kaip asmuo, kuriam išduotas (duomenys neskelbtini) biometrinis pasas ir jam taikomas bevizis režimas, todėl nei leidimo laikinai gyventi, nei vizos šiam darbuotojui nereikėjo, jis turėjo teisė dirbti bevizio režimo metu ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, o darbdavys tik turėjo pareigą pranešti apie tokio asmens įdarbinimą, jeigu jo profesija (šiuo atveju suvirintojo) yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, ką šiuo atveju G. S. ir padarė, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Viena vertus, pritartina apeliacinio skundo teiginiams, kad nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) piliečiams, turintiems išduotus biometrinius pasus nuo 2017 m. taikomas bevizis režimas (2017 m. gegužės 11 d. Europos Taryba priėmė reglamentą dėl vizų liberalizavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, vykstantiems į ES, kai jų buvimo laikotarpis yra 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį) ir R. K. tokį pasą turėjo bei pateikė darbdaviui, o jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai pagrindžia, kad jis turėjo suvirintojo specialybę, kuri buvo įtraukta į sąrašą specialybių, patvirtintų Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-245 „ Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. II pusmečiui patvirtinimo“. Tačiau kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis R. K. į Lietuvos Respubliką atvyko ne bevizio režimo pagrindu, t. y. turėdamas galiojantį (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio biometrinį pasą, bet turėdamas D kategorijos vizą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą darbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Būtent todėl, kad R. K. nuo 2020 m. gruodžio 15 d. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ po to, kai jau turėjo išduotą nacionalinę (D) vizą laikotarpiui nuo 2020 m. lapkričio 30 d. iki 2021 m. kovo 29 d. darbui konkrečioje darbovietėje - UAB „(duomenys neskelbtini)“, šioje situacijoje yra taikomos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatos. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios įdarbinti užsienio šalies pilietį, reziduojantį Lietuvos Respublikoje bevizio režimo pagrindu, kai jam nebūtinas leidimas dirbti, nes jo profesija įtraukta į Užimtumo tarnybos patvirtintą trūkstamų profesijų sąrašą, galėtų būti taikomos tuo atveju, jeigu R. K. iki įsidarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų įgijęs nacionalinės vizos, suteikiančios teisės dirbti kitoje įmonėje, tačiau atitiktų kitus įstatymuose nustatytus kriterijus. 

11.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovė nurodo, kad G. S. negalėjo pažeisti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatų, kadangi (duomenys neskelbtini) pilietis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas ne jam išduotos nacionalinės vizos pagrindu, tačiau bevizio režimo pagrindu, todėl nacionalinės vizos ribojimai dirbti pas konkretų darbdavį R. K. negalėjo būti taikomi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis R. K. į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. gruodžio 12 d. (b. l. 14). Valstybinio socialinio drausimo fondo valdybos duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini) “ jis buvo įdarbintas kaip asmuo, turintis vizą (b. l. 6). Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 (toliau - Nutarimas), Lietuvos Respublikoje buvo įvestas karantino režimas. Remiantis šio nutarimo nuostatomis, (duomenys neskelbtini) piliečiui R. K. su biometriniu pasu į Lietuvos Respubliką nagrinėjamu laikotarpiu nebūtų buvę leista įvažiuoti, kadangi buvo numatyta, jog valstybės sienos kirtimas karantino metu apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvą tik su biometriniu pasu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad įvedus karantiną visoje Lietuvos Respublikoje ir apribojus asmenų iš užsienio šalių atvykimą, užsienietis, net ir turėdamas biometrinį pasą, negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką tik su minėtu pasu ir dirbti Lietuvos Respublikoje 90 dienų, neturėdamas Lietuvos Respublikos vizos arba leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi Nutarime buvo numatyta užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką išimtis leidžianti atvykti užsieniečiams, turintiems Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą ar dėl kurių Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis R. K. į Lietuvą atvyko pasinaudojęs minėta išimtimi, t. y. turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimu išduotą Lietuvos Respublikos vizą Nr. (duomenys neskelbtini). Ši viza galiojo nuo 2020 m. lapkričio 30 d. iki jos panaikinimo momento 2021 m. sausio 14 d. ir suteikė teisę R. K. dirbti tik konkrečioje įmonėje. Visų šių aplinkybių pagrindu, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini) “ negalėjo įdarbinti (duomenys neskelbtini) piliečio R. K. tik pagal biometrinį pasą, neatsižvelgdama į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimu išduotos, galiojančios Lietuvos Respublikos vizos Nr. 004405304 turėjimą ir privalėjo vadovautis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatomis.

12.       Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Todėl, šiuo atveju vien tai, kad G. S., kaip darbdavio atstovas, įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietį R. K., kaip pats nurodo, pagal biometrinį pasą, įsitikino, kad jo specialybė patenka į Užimtumo tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintą trūkstamų darbuotojų specialybių sąrašą, sudarė su juo rašytinę darbo sutartį, apie įdarbinimą pranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Užimtumo tarnybai ir Valstybinei darbo inspekcijai, mokėjo jam atlyginimą, nešalina darbdavio atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad būtent darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, G. S., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, žinodamas, kad užsienio šalies piliečiui yra išduota D kategorijos viza, leidžianti būti Lietuvoje ir dirbti konkrečioje įmonėje - UAB „(duomenys neskelbtini)“, priimdamas į darbą savo įmonėje tokį (duomenys neskelbtini) pilietį, įgijo papildomų pareigų, kurios numatytos įstatymu, t. y. tinkamai įdarbinti užsienietį, nepažeidžiant Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

13.       Apeliaciniame skunde taip pat keliamas ir G. S. skirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašant taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui įspėjimą arba ženkliai mažesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą.

14.       Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos duomenis, apelianto atstovės argumentus dėl paskirtos administracinės nuobaudos švelninimo, sprendžia, kad apylinkės teismas, G. S. už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą nors ir skirdamas šio straipsnio sankcijoje numatytos baudos minimumą, vis dėlto, administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui skirtinos nuobaudos tinkamai neindividualizavo ir paskyrė per griežtą, teisingumo ir proporcingumo reikalavimų neatitinkančią nuobaudą.

15.       Pagal ANK 32 straipsnio 1, 2 dalis, administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 2 dalis). Remiantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant.

16.       Nelegalus darbas yra vertinamas kaip vienas sunkiausių darbo įstatymo pažeidimų, tačiau skiriant administracinę nuobaudą, kiekvienas nelegalaus darbo atvejis turi būti vertinamas individualiai. Nors padarytas administracinis nusižengimas paprastai lemia didelę materialinę naudą nusižengimą darančiam asmeniui, pažeidžia legaliai neįdarbinto asmens konstitucines teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Darbo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini) “ ir (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio R. K. buvo sudaryta, apie jo įdarbinimą buvo pranešta atsakingoms Institucijoms, mokamas darbo užmokestis, mokėti mokesčiai (b. l. 6, 7-12, 16-18, 19, 20-37). Taigi minėto pažeidimo padarymo motyvai nėra savanaudiški ar piktavališki. Be to, kaip jau ir minėta, G. S. nuo pat pradžių teigė, kad buvo įsitikinęs, jog užsienio pilietis įmonėje įdarbintas pagal įstatymuose numatytą užsienio piliečių įdarbinimo tvarką, bevizio režimo pagrindu. Taigi, G. S. asmens įdarbinimo fakto neneigė, tačiau nesutiko tik su jo veiksmų teisiniu vertinimu. Apylinkės teismas nenustatė G. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nors jis praeityje yra kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau jos negaliojančios. Be to, administracinio nusižengimo byloje nėra duomenų apie tai, jog G. S. anksčiau būtų padaręs pažeidimų, susijusių su darbo tvarka, nors bylos duomenimis jo vadovaujamoje įmonėje vienu metu buvo įdarbinta daugiau kaip 50 užsienio šalių piliečių (b. l. 7-12). Aptartos aplinkybės G. S. charakterizuoja teigiamai ir leidžia manyti, kad padarytas nusižengimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio, nei sąmoningas siekis padaryti žalą valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus itin sudėtingą užsienio šalių piliečių įdarbinimo teisinį reglamentavimą, tame tarpe ir Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 nuostatas, kurių tinkamas neįvertinimas iš esmės ir lėmė nusižengimo padarymą, vien tik formalus ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijos laikymasis prasilenktų su konstitucine teisingumo samprata, t. y. kad skiriamos poveikio priemonės neturi varžyti asmens labiau nei to reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti – tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (reikalaujama laikytis proporcingumo principo). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymuose nustatytos nuobaudos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas nuobaudas, galėtų įvykdyti teisingumą. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Per griežtas nubaudimas iškreiptų ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų siekimą ir formuotų asmeniui neigiamą nuostatą apie teisingumą vykdančias institucijas.

17.       Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, G. S. asmenybę, jo elgesį po pažeidimo padarymo, teismas konstatuoja, jog šioje byloje administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti G. S. atžvilgiu taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skiriant jam švelnesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą – 100 eurų.

     Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, teismas

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovės advokatės R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 25 d. nutarimą: vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, G. S. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtą baudą sumažinti iki 100 (vieno šimto) eurų.

Likusioje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis