Civilinė byla
Nr. 3K-3-40/2006
Procesinio sprendimo kategorijos
50.5; 114.3; 121.19.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas)
ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės JAV korporacijos GT
International, Inc. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 17 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės JAV korporacijos GT
International, Inc. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl turto
pagerinimo išlaidų atlyginimo ir pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos priešinį ieškinį ieškovei JAV korporacijai GT International, Inc. dėl
nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2003
m. lapkričio 24 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinyje, patikslintame
ieškinyje, kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis ir Vilniaus
miesto Naujamiesčio seniūnija (kuri vadovavosi Vilniaus miesto valdybos 1993 m.
balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 533 V) 1993 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos
sutartį Nr. 359, pagal kurią ieškovui buvo išnuomotos 114,72 kv. m ploto
negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Sutarties ypatingosiose
sąlygose buvo nustatyta, kad ieškovas įsipareigojo parengti kompleksinį pastato
Vilniuje, Gedimino pr. 37, kapitalinio remonto projektą, atlikti pastato
tarpaukštinių perdengimų tarp aukštų ir palėpės pakeitimą, įrengti pirmo aukšto
patalpas ir atlikti kitus veiksmus. Pripažinus, kad ieškovas yra investavęs
daug lėšų negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Gedimino pr. 37, remontui, 1993 m.
lapkričio 19 d. nuomos sutartimi Nr. 362 (taip pat vadovaujantis Vyriausybės
1993 m. rugsėjo 17 d. potvarkiu Nr. 655 p, Vilniaus miesto valdybos 1993 m.
spalio 21 d. potvarkiu Nr. 1963 v) ne konkurso tvarka ieškovui išnuomotos
likusios 128,08 kv. m ploto patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Pastaroji
nuomos sutartis pakeista 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimi Nr. 644, 1998
m. gegužės 24 d. nuomos sutartimi Nr. 1330. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu
Nr. 1963 v 1993 m. balandžio 22 d. nuomos sutarties terminas pratęstas iki 2008
m. balandžio 1 d., o nuomos sutarties Nr. 362 terminas nustatytas iki 2008 m.
lapkričio 18 d. Pagal nuomos sutartį Nr. 1330 nuomininkas įsipareigojo atlikti
išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, jeigu pastatas remontuojamas
kapitališkai. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus dėl pastato kapitalinio
remonto įvykdė. Pastatas po kapitalinio remonto priimtas naudoti 1995 m. sausio
9 d. aktu. Už 114,72 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37 kapitalinio remonto
darbus ieškovui atlyginta ieškovo remonto darbų išlaidas įskaitant į nuomos
mokestį. Už 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą pagal 1993 m.
lapkričio 19 d. nuomos sutartį Nr. 362 ieškovui neatlyginta, nors ieškovas ne kartą
prašė atlyginti jo patirtas išlaidas. Atsakovas 2000 m. rugpjūčio 24 d., 2000
m. gruodžio 21 d. raštuose nurodė, kad ieškovo patirtos išlaidos bus atlygintos
privatizavimo metu. Ieškovas 128,08 kv. m ploto patalpoms pagerinti investavo
209 950 Lt. Tai patvirtina statinio ekonominės finansinės ekspertizės aktas Nr.
211f-2000 ir kiti dokumentai. Vadovaujantis atsakovo 2001 m. vasario 28 d.
sprendimu Nr. 229 patvirtintos tvarkos 28 punktu, šis aktas gali būti pakankamas
dokumentas pripažinti turto pagerinimo išlaidas. Dalis ieškovo turėtų dokumentų,
įrodančių lėšų remontui dydį, išliko, kita dalis perduota atsakovui, kuris tai
neigia. Atsakovas 2003 m. lapkričio 5 d. ieškovui pranešė, kad nuomojamos
patalpos įrašytos į privatizavimo programą. 2003 m. pabaigoje ieškovo nuomotos
patalpos parduotos, ieškovas iš jų iškeldintas. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK
319 straipsnio 1 dalimi, 512 straipsnio 3 dalimi (CK 6.501 straipsniu), prašė
teismo priteisti iš atsakovo 209 950 Lt išnuomotoms patalpoms pagerinti panaudotų
išlaidų atlyginimo, 5199 Lt žyminio mokesčio, kitas sus bylos nagrinėjimu
susijusias išlaidas, 3387 Lt ekspertizės išlaidų ir 5900 Lt advokato pagalbos
išlaidų.
Atsakovas 2004
m. vasario 27 d. pareiškė priešinį ieškinį, kuriame nurodė, kad 1998 m. gegužės
24 d. nuomos sutartis Nr. 1329 dėl 114,72 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų
pasibaigė 2003 m. rugpjūčio 28 d., kai patalpos įtrauktos į privatizavimo
programą. Nuomos sutarties 5.6 punkte nustatyta, kad, pasibaigus sutarties
terminui arba ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas įsipareigoja grąžinti
patalpas nuomotojui. Nuomininkas šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Pagal nuomos
sutarties 1, 2 punktus nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį mokėti 4105,48 Lt
nuompinigių. Pagal CK 6.499 straipsnio 1, 2 dalis ieškovui priteistini 12
317,39 Lt nuompinigiai nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2004 m. vasario 28 d. Be
to, pagal nuomos sutarties 9 punktą ieškovas atsakovui privalo sumokėti 1560,44
Lt delspinigių. Pagal 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartį Nr. 1330 dėl 128,08
kv. m ploto negyvenamųjų patalpų ieškovas nuomotas patalpas atsakovui perdavė
2003 m. gruodžio 1 d. Dėl to iki 2003 m. gruodžio 5 d. ieškovas atsakovui liko
skolingas 135,18 Lt nuompinigių ir įsiskolino 65,15 Lt delspinigių. Atsakovas,
remdamasis CK 6.499 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė teismo priteisti iš ieškovo
12 452,57 Lt nuomos mokesčio, 1625,59 Lt delspinigių.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino
visiškai, atsakovo priešinį ieškinį patenkino iš dalies. Teismas sprendime
nurodė, kad pagal 1993 m. balandžio 22 d. nuomos sutartį Nr. 359 ieškovas savo
įsipareigojimus įvykdė (atliko kapitalinį remontą), todėl atsakovas 1995 m.
birželio 2 d. raštu Nr. 164 pripažino 1995 m. sausio 1 d. kainomis ieškovo 446
890 Lt investuotas lėšas kapitaliniam pastato Gedimino pr. 37 remontui pagal
nuomos sutartį Nr. 359 ir šias lėšas įskaitė į patalpų nuomos mokestį. Dėl to iki
2000 m. spalio mėnesio už 114,72 kv. m ir 128,08 kv. m ploto patalpų nuomą
ieškovas atsakovui mokesčio nemokėjo. Duomenų, kad iki 1995 m. sausio 1 d.
ieškovo vykdyto pastato ir nuomojamų patalpų kapitalinio remonto metu buvo
atliekami ir vėliau išnuomotų 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo darbai bei
jiems atlikti investuotos lėšos yra įskaičiuotos į 446 890 Lt sumą, nėra.
1993 m.
lapkričio 19 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė 128,08 kv. m ploto negyvenamųjų
patalpų Gedimino pr. 37 nuomos sutartį Nr. 362. Pagal šios nuomos sutarties 4.2
punktą nuomotojas privalėjo atlikti nuomojamų patalpų kapitalinį remontą, jeigu
kapitališkai remontuojamas visas namas. Pagal sutarties 5.2, 5.3 punktus
nuomininkas įsipareigojo be nuomotojo leidimo neperplanuoti ir nepertvarkyti
nuomojamų patalpų, periodiškai atlikti vidaus santechninių ir inžinerinių
tinklų einamąjį remontą. Išnuomotų patalpų 1993 m. lapkričio 19 d.
priėmimo-perdavimo akte atsakovas konstatavo, kad reikalingas vidaus
santechninių ir inžinerinių tinklų kapitalinis remontas. Dėl šių patalpų nuomos
1995 m. gegužės 19 d. šalys pasirašė kitą sutartį. Šios sutarties 5.2 punkte
buvo nustatyta, kad nuomininkas be nuomotojo raštiško leidimo negali
subnuomoti, perplanuoti, pertvarkyti nuomojamų patalpų, išskyrus darbus,
pagerinančius patalpas (inžinerinių tinklų sumontavimas, sienų, langų, durų
apšiltinimas ir pan.). Pasirašius šią sutartį, 1995 m. gegužės 19 d. aktu
ieškovui perduotos 128,08 kv. m ploto patalpos. Šiame akte nurodyta, kad
patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, o konkretūs darbų kiekiai galutinai
bus nustatyti atlikus projektavimo ir kapitalinio remonto darbus (T. 1, b. l.
109, 142). Dėl to galima daryti išvadą, kad kapitalinio remonto darbus atliko
ieškovas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis vykdė 1993 m. lapkričio
19 d. ir 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimis prisiimtą įsipareigojimą
atlikti ieškovui išnuomotų patalpų ir inžinerinių sistemų kapitalinį remontą.
Ieškovas teigia, kad šį remontą atliko 1997–1998 metais.
2000 m.
gruodžio 21 d. raštu atsakovas pranešė ieškovui, kad ieškovo lėšos, investuotos
į 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą, galės būti grąžintos patalpų
privatizavimo metu pagal Vilniaus miesto tarybos sprendimu numatomą patvirtinti
tvarką. Vilniaus miesto taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229
patvirtino nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti
padarytų išlaidų atlyginimo privatizavimo metu tvarką. 2002 m. lapkričio 7 d.
ir vėlesniais raštais atsakovas informavo ieškovą, kad ,norėdamas susigrąžinti
į 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą investuotas lėšas, ieškovas
turi pateikti minėtoje tvarkoje nurodytus dokumentus. Ieškovas teigia, kad
visus reikiamus dokumentus jis pateikė su 2000 m. lapkričio 15 d. raštu, prie
kurio šie dokumentai buvo pridėti. Atsakovas teigia, kad šių dokumentų negavo.
Šią atsakovo poziciją paneigia jo paties 2003 m. rugsėjo 9 d. raštas, kuriame
nurodyta, kad statinio ekonominės ekspertizės akto Nr. 211f-2000 kopiją atsakovas
gavo 2000 m. lapkričio 15 d. Teismas konstatavo, kad iš šios aplinkybės galima
daryti išvadą, kad atsakovui su 2000 m. lapkričio 15 d. raštu ieškovas taip pat
pateikė kitus rašte nurodytus prie jo pridedamus dokumentus. Įtraukdamas patalpas
Gedimino pr. 37 į privatizuojamų objektų sąrašą (Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio
28 d. nutarimas Nr. 1096), atsakovas nesprendė dalies patalpų – 128,08 kv. m
(po kapitalinio remonto 128,35 kv. m) ploto – pagerinimo lėšų, kurias investavo
ieškovas, kompensavimo. Pardavus patalpas aukcione, ieškovo padarytos
privatizavimo objekto pagerinimo išlaidos nebuvo atlygintos iš lėšų, gautų
sudarius privatizavimo sandorį (Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 13 dalis). Iš privatizavimo sandorio gautų lėšų dalimi,
kurią sudaro privatizavimo objektui pagerinti padarytos išlaidos, atsakovas
nepagrįstai praturtėjo. Dėl to su šiuo privatizavimo objekto pagerinimo
išlaidomis susijusius nuostolius atsakovas privalo atlyginti ieškovui (CK 6.242
straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad pagal 1995 m. gegužės 19 d.
nuomos sutarties 5.2 punktą ieškovui patalpų pagerinimo darbams atlikti
nereikėjo gauti raštiško atsakovo sutikimo. Su šia nuomos sutarties sąlyga
nuomotojas sutiko ir de facto davė nuomininkui leidimą atlikti šiuos
darbus. Nuomos sutarties 5.3 punkte nustatytos nuomininko pareigos savo lėšomis
atlikti einamąjį remontą negali būti tapatinamos su 5.2 punkte nustatyta
nuomotoja pareiga atlikti patalpas pagerinančius darbus, kuriems panaudotų išlaidų
atlyginimas sutartyje nereglamentuotas.
Teismas
nurodė, kad ieškovo užsakymu atliktos ekonominės finansinės ekspertizės aktas
Nr. 211f-2000 yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis ieškovo investuotų lėšų
dydį (209 950 Lt 2000 m. sausio 1 d. kainomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-406/2004,
priimta civilinėje byloje ŽŪB „Kedras“ prieš VĮ Valstybės turto fondą).
Minėtos Tvarkos 27, 28 punktuose nustatyta, kad nuomininkas, padaręs
privatizavimo objekto pagerinimo išlaidas, norintis, kad šios išlaidos būtų
atlygintos privatizuojant objektą, tačiau neturintis visų reikiamų dokumentų,
turi pateikti privatizavimo objekto (statinio) ekonominės-finansinės
ekspertizės išvadą ir kitus Tvarkoje nurodytus dokumentus. Ieškovas Tvarkoje
nustatytą 128,35 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37 ekonominės-finansinės
ekspertizės išvadą atsakovui pateikė. Ieškovo patirtų išlaidų pagerinti ginčo
patalpas patvirtinančius dokumentus ieškovas pateikė kartu su 2000 m. lapkričio
15 d. raštu. Tvarkos 21.8 punkte nustatytos pažymos ieškovas neprivalėjo
pateikti, nes 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo išlaidos į nuompinigius
neįskaitytos. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus: 2000 m. atlikti 125,35 kv.
m ploto pirmo aukšto patalpų Gedimino pr. 37 remonto projekto
architektūrinė-statybinė dalis, statybos kainų apskaičiavimas, objektinė ir
lokalinės sąmatos, 1995 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto valdybos
paminklosaugos skyriaus raštas, 1995 m. gegužės 7 d. atliktos pastato Gedimino
pr. 37 pirmo aukšto fotonuotraukos, planas, statybinės organizacijos UAB
„Naresta“ 1998 m. išrašyti ieškovui mokėjimo dokumentai, 1998 m. atliktų
remonto darbų priėmimo aktas, 1995 m. namo Gedimino pr. 37 istorinė pažyma su
priedais. Teismas pripažino, kad šie įrodymai patvirtina, jog 128,08 kv. m
ploto patalpų remontas buvo atliktas. Taigi teismas padarė išvadą, kad 1995 m.
gegužės 19 d. nuomos sutartyje reglamentuotu atsakovo leidimu ieškovas atliko
jo nuomotų 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo darbus ir jiems atlikti
panaudojo 209 950 Lt.
Teismas
atsisakė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas nepraleido
trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovas į
teismą kreipėsi 2003 m. lapkričio 24 d. Dėl lėšų, investuotų pagerinti turtą, atlyginimo
ieškovas į atsakovą kreipėsi 2000 m. lapkričio 15 d. Atsakovas 2000 m. gruodžio
21 d. ieškovui pranešė, kad investuotų lėšų kompensavimo klausimas bus
sprendžiamas privatizuojant turtą. 2003 m. balandžio 16 d. atsakovas ieškovui
nurodė, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas teismine tvarka. 2003 m.
lapkričio 5 d. atsakovas ieškovui pranešė, kad ginčo patalpos įtrauktos į
privatizuojamų objektų sąrašą ir pareikalavo grąžinti nuomojamas patalpas.
Teismas taip
pat nurodė, kad ieškovui išnuomotų 114,72 ir 128,08 kv. m ploto (po atliktų
darbų atitinkamai – 93,37 ir 128,35 kv. m ploto) patalpų 1998 m. gegužės 24 d.
nuomos sutartys Nr. 1329 ir 1330 pasibaigė 2003 m. rugpjūčio 28 d., kai
nuomojamas turtas įrašytas į įrašytas į privatizuojamų objektų sąrašą. Už
abiejų patalpų nuomą ieškovas po 2003 m. gruodžio 1 d. nemokėjo nuompinigių.
Ieškovas atsakovui 128,35 kv. m ploto patalpas perdavė 2003 m. gruodžio 5 d.,
likusias 93,38 kv. m ploto patalpas 2004 vasario 27 d. atsakovas pats perdavė
pirkėjui. Taigi nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki patalpų perdavimo ieškovas
privalo atsakovui sumokėti atsakovo prašomą nuompinigių sumą ir delspinigius.
Apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi
tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio
15 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys,
ir ieškinį atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos įrodinėjimo
procese. Byloje kilo šalių ginčas dėl nuomininko investuotų lėšų, skirtų
pagerinti 128,08 kv. m ploto patalpas, atlyginimo. Byloje nustatyta, kad 446
890 Lt ieškovo lėšos patalpoms pagerinti užskaitytos tik pagal 1993 m.
balandžio 22 d. nuomos sutartį dėl 114,72 kv. m ploto patalpų nuomos. 2000 m.
lapkričio 6 d. ekonominės-finansinės ekspertizės aktas, kiti ieškovo pateikti
dokumentai ir ekspertės V. Kelminskienės parodymai patvirtina, kad 128,08 kv. m
ploto patalpos buvo suremontuotos. Iš Vilniaus miesto savivaldybės 2000 m.
gruodžio 21 d. rašto matyti, kad savivaldybė pripažįsta patalpų kapitalinį
remontą ir patalpų padidėjimą po remonto, numato investuotų lėšų grąžinimą pagal
savivaldybės sprendimu nustatytą tvarką. Remiantis šiuo ir kitais įrodymais
galima daryti išvadą, kad atsakovas, nors ir nedavė išankstinio raštiško
sutikimo ieškovui daryti 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą, bet
savo veiksmais jį leido atlikti, jį pripažino, su juo sutiko ir jį priėmė.
Teismas taip
pat nurodė, kad byloje esminę reikšmę turi įrodymų dėl investuotų lėšų dydžio
ir teisinio pagrindo jas atlyginti vertinimas. Ieškovas yra juridinis asmuo.
Patalpų pagerinimo darbus jis atliko ne savo jėgomis (ūkio būdu), bet
samdydamas rangovus. Dėl to jo ieškinio reikalavimai turi būti tik įstatyme
nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pabrėžęs, kad juridinis asmuo pagal CK 2.74 straipsnyje nustatytą
juridinių asmenų teisnumą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10
straipsnius savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės
atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt.
(2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004 civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė prieš UAB „Leandra“; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis
Nr. 3K-3-544/2003 civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ prieš Kauno miesto
valdybą). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m.
gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 14 9 punkte konstatuota, kad, jeigu įstatyme
nustatyta, kad kokios nors aplinkybės gali būti nustatomos remiantis tik tam
tikrais įrodymais (pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4
straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 5 dalis), tai teismo sprendimas apie tokių
aplinkybių buvimą ar nebuvimą gali būti motyvuojamas tik šiais leistinais
įrodymais. Pirmosios instancijos teismas manė, kad labiau tikėtina, jog tam
tikras faktas buvo, negu jo nebuvo, ir padarė išvadą, jog ieškovo turėtų
išlaidų dydis įrodytas remiantis esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Teisėjų
kolegija taip pat nurodė, kad šia išvada galima būtų remtis tik nustatant tam tikrą
faktą, kai tam nepakanka įrodymų (pavyzdžiui, patalpų pagerinimo faktą), bet ne
įrodant turėtų išlaidų dydį. Ieškovas pats pripažino, kad jokių dokumentų,
patvirtinančių jo turėtas išlaidas, neturi. Ieškovas taip pat nurodė, kad
tokius dokumentus jis pateikė atsakovui, kuris juos prarado arba nenori jų
pateikti. Šis atsakovo argumentas nepagrįstas jokiais įrodymas ir yra tik
prielaida. Teismui įrodinėjant ieškovo turėtų išlaidų dydį, negalima remtis
vien tik ieškovo pateiktu ekspertizės aktu. Jeigu ekspertizė buvo atlikta ne
pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai gauta eksperto išvada negali būti
laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 91 straipsnio prasme. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo
priemonę, nurodytą CPK, – rašytinį įrodymą (2001 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 3K-3-549/2001
civilinėje byloje J. V. prieš
UADB „Baltikum draudimas“).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15
d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gegužės 17 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Teismai netinkamai taikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 13 dalį, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Apeliacinės
instancijos teismas neatliko CPK 320 straipsnyje nustatytos pareigos:
nepatikrino apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik
nuoroda į šią nuostatą, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ja iš
viso. Nurodyta teisės norma galiojo tiek atliekant išnuomotų patalpų pagerinimo
darbus, tiek įtraukiant ginčo patalpas į privatizuojamų objektų sąrašą. Norėdami
tinkamai taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai turėjo išsiaiškinti,
ar patalpų įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir privatizavimo programos
sudarymo momentu galiojo nuomos sutartis (nutartis Nr. 3K-3-148/2003
civilinėje byloje UAB „Rokesta“ prieš Panevėžio miesto savivaldybę), ar
nuomos sutarties galiojimo metu buvo potencialus patalpų pirkėjas. Teismai
nenustatė ir netyrė, ar nuomos sutarties galiojimo metu buvo potencialus
patalpų pirkėjas. Teismai taip pat turėjo spręsti, ar UAB „Turto valdymo
centras“, įsigijęs šias patalpas nuomos sutarties galiojimo metu, buvo
pripažintas potencialiu pirkėju, ar jis neturėjo būti įtrauktas į bylą atsakovu
ar trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Jeigu
potencialus pirkėjas jau buvo dar nuomos sutarčiai nepasibaigus, tai jis
trauktinas į bylą atsakovu. Teismai neįtraukė UAB „Turto valdymo centras“ į
bylą, todėl pažeidė CPK straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
2.
Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuomos
sutarties pabaigą. Teismai turėjo, bet nesivadovavo CK 6.481 straipsniu. Nuomos
terminai abiejose nuomos sutartyse nurodyti įvardijant konkrečią datą ir atidedamąją
sąlygą – ne ilgiau kaip iki objekto privatizavimo programos sudarymo. Patalpos
į privatizuojamų objektų sąrašą įtrauktos 2003 m. rugpjūčio 28 d. Vyriausybės
nutarimu Nr. 1096. Kad sudaryta objekto privatizavimo programa, byloje duomenų
nepateikta, išskyrus 2003 m. lapkričio 5 d. raštą ieškovui. Objekto įtraukimas
į privatizuojamų objektų sąrašą yra ne tas pats, kas objekto privatizavimo
programos sudarymas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuomos sutarčių
pabaigos klausimą, padarė esminę klaidą, susiedamas nuomos sutarčių pabaigą su
objekto įtraukimu į privatizuojamų objektų sąrašą, bet ne su objekto
privatizavimo programos sudarymu. Apeliacinės instancijos teismas nuomos
sutarties pabaigos klausimo nenagrinėjo visiškai. Dėl to šioje byloje nėra
nustatytos tikslios nuomos sutarčių pasibaigimo datos. Vadovaujantis CK 6.481
straipsniu ir teigiant, kad privatizavimo programa sudaryta 2003 m. lapkričio 5
d., nuomos sutartys tapo neterminuotomis praėjus dešimčiai dienų po išnuomotų
patalpų privatizavimo programos sudarymo.
3.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartimis (2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš UAB „Leandra“; 2003
m. balandžio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-544/2003 civilinėje byloje UAB
„Lazdynas“ prieš Kauno miesto valdybą), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos, nes tinkamai nepatikrino faktinio ieškinio pagrindo ir
neįvertino, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutarčių ratio decidendi skiriasi. Bylose, kuriose priimtos nurodytos
nutartys, priteisti patalpų, priklausančių valstybei, pagerinimo išlaidas,
prašyta vien tik ekspertizės aktų pagrindu, jokių kitų įrodymų nebuvo pateikta.
Dėl to bylos grąžintos iš naujo nagrinėti žemesnių instancijų teismams.
Nagrinėjamoje byloje situacija kitokia: be ekspertizės akto, yra buhalterinių
dokumentų, pagrindžiančių bent dalį patalpų pagerinimo išlaidų.
4.
Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad visos patalpų
pagerinimo išlaidos šioje byloje gali būti įrodinėjamos tik įrodinėjimo
priemonėmis, nustatytomis darbų pagerinimo metu galiojusio Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 5 dalyje. Šioje
byloje abu teismai neištyrė, ar patalpų pagerinimo darbai atlikti rangos būdu,
ar ūkio būdu. Nenustačius šio fakto, negalimas rėmimasis atitinkama teismų
praktika, kuri skiriasi priklausomai nuo to, ar patalpų pagerinimas atliktas
ūkio ar statybos rangos būdu. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas
ieškovo ieškinį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-406/2014,
kurioje ekspertizės aktas pripažintas tinkamu įrodymu, nes nuomininkas,
juridinis asmuo, patalpas pagerino ūkio būdu. Apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi pirmiau nurodytomis nutartimis, kuriose patalpas pagerino juridinis
asmuo statybos rangos būdu. Taigi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama
praktika šios kategorijos bylose nėra vienoda. Kasatorius taip pat nurodė, kad
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme išvardyti ne visi buhalterinės
apskaitos dokumentai, kuriais šalys gali remtis, įrodinėdamos tam tikro fakto
buvimą ar nebuvimą. Be to, ekonominės-finansinės ekspertizės aktas laikytinas
buhalterinės apskaitos dokumentu Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo
prasme.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio
teismo sprendimą 2005 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime
nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Šį teiginį atsakovas grindžia tuo, kad ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog
nuomininkas atliko nuomojamų patalpų remontą, bet savivaldybė (patalpų
nuomotoja) atsisakė atlyginti investuotas lėšas. Materialiniai teisiniai
santykiai susiklostė tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir JAV korporacijos GT
International Inc. (ieškovo). Tiek savivaldybė, tiek ieškovas byloje neginčijo
to, kas turėtų atsakyti pagal pareikštą reikalavimą.
Atsakovas
taip pat nurodė, kad savivaldybės turto privatizavimas yra specialus jos
nuosavybės pasibaigimo ir privačios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje,
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo 32 punkte nustatyta investuotų lėšų
grąžinimo nuomininkams tvarka, kuri taikoma, jeigu įvykdytos visos specialios
sąlygos, t. y. priimtas savivaldybės tarybos įgaliotos institucijos sprendimas
dėl lėšų kompensavimo privatizavimo metu, pateikti dokumentai, pagrindžiantys
investuotų lėšų dydį, nustatytas vertės padidėjimo procentas ir t. t. Tokiu
atveju potencialiam pirkėjui tektų pareiga tiesiogiai pervesti dalį lėšų į
nuomininko sąskaitą, o nepervedus, savivaldybė ir (ar) nuomininkas galėtų
kreiptis į teismą dėl pirkėjo pareigos neįvykdymo. Pabrėžtina, kad ieškovas
neįvykdė teisės aktuose nustatytų sąlygų. Dėl to teismai pagrįstai ir teisėtai
netaikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13
dalies. Atsakovo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo,
kad ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių realiai investuotas
lėšas ir jų dydį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos
aplinkybės
Bylą
nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas ir
Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija (kuri vadovavosi Vilniaus miesto
valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 533 V) 1993 m. balandžio 22 d.
sudarė nuomos sutartį Nr. 359, pagal kurią ieškovui buvo išnuomotos 114,72 kv.
m ploto negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Atsakovei (Vilniaus
miesto savivaldybės taryba) pripažinus, kad ieškovas investavo daug lėšų
nurodytoms patalpoms suremontuoti, 1993 m. lapkričio 19 d. sudaryta nauja
nuomos sutartis Nr. 362, kuria ne konkurso tvarka ieškovui išnuomotos likusios
128,08 kv. m ploto patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Pastaroji nuomos
sutartis pakeista 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimi Nr. 644, 1998 m.
gegužės 24 d. nuomos sutartimi Nr. 1330. Pagal nuomos sutartį Nr. 1330
nuomininkas įsipareigojo atlikti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, jeigu
pastatas remontuojamas kapitališkai. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus dėl
pastato kapitalinio remonto įvykdė. Pastatas po kapitalinio remonto priimtas
naudoti 1995 m. sausio 9 d. aktu. Už 114,72 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37
kapitalinio remonto darbus ieškovui atlyginta ieškovo atliktų darbų išlaidas
įskaitant į nuomos mokestį. 2003 m. pabaigoje ieškovo nuomotos patalpos
parduotos, ieškovas iš jų iškeldintas.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus
sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos
aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti
bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas,
turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Dėl pirmojo
ir antrojo kasacinio skundo argumentų
Įstatymas
nurodo, kad kasaciniame skunde negalima remtis naujais įrodymais bei
aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos
teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai turėjo
vadovautis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio
13 dalies nuostata ir nustatyti, ar nuomos sutarties galiojimo metu buvo
potencialus pirkėjas, nes pagal nurodytos teisės normos reikalavimus nuomos
metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal
CK Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis
privatizavimo objektą. Kasatorius nurodė, kad dėl to teismai turėjo spręsti, ar
UAB „Turto valdymo centras“, įsigijęs ginčo patalpas nuomos sutarties galiojimo
metu, buvo pripažintas potencialiu pirkėju, ar jis neturėjo būti įtrauktas į
bylos nagrinėjimą atsakovu ar trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus
reikalavimus. Ieškovas klausimo dėl privatizuoto pastato pirkėjo įtraukimo į
bylos nagrinėjimą nenurodė bylos iškėlimo metu, nes jo materialinis teisinis
reikalavimas buvo nukreiptas Vilniaus miesto savivaldybei ir ieškinio faktinis
pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad nuomininkas atliko nuomojamų patalpų
remontą, tačiau savivaldybė, kaip ginčo patalpų savininkė, atsisakė atlyginti
jų investuotas lėšas. Taigi materialiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp
ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės, todėl savivaldybė buvo tinkama
atsakovė šioje byloje, o ieškovas, teigdamas, kad daikto pagerinimo išlaidas turi
atlyginti pirkėjas, įsigijęs privatizuojamą objektą, privalėjo įtraukti
atsakovu UAB „Turto valdymo centras“, pareikšdamas jam reikalavimą. Vis dėlto
ieškovas šį klausimą iškėlė tik kasacinio proceso metu, neatsižvelgdamas į tai,
kad įstatymas draudžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei
aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismuose. Be to, teismo sprendimas neturėtų jokios įtakos potencialaus pirkėjo
teisėms ir pareigoms, nes, patenkinus ieškinį, pareiga atlyginti investuotas
lėšas vis tiek tektų Vilniaus miesto savivaldybei. Byloje iš viso nebuvo
keliamas klausimas, ar dar kas nors kitas, išskyrus savivaldybę, turėtų
atlyginti pagerinimo išlaidas. Dėl to ir nebuvo svarstomas netinkamo atsakovo
pakeitimo tinkamu klausimas (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Iš to išplaukia, kad
potencialus pirkėjas negalėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus
reikalavimus, nes toks asmuo į bylą gali įstoti tik savo iniciatyva (CPK 46 straipsnio
1 dalis). Be to, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10
straipsnio 13 dalies nuostata galėtų būti taikoma tik tada, jei būtų pripažinta,
kad ieškovas turi teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad savivaldybės turto privatizavimas yra specialus privačios nuosavybės
atsiradimo pagrindas. Šios nuosavybės įgijimo tvarką reglamentuoja specialūs
teisės aktai, t. y. 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybės turto
privatizavimo įstatymas bei jo pagrindu priimtas Vyriausybės 1997 m. gruodžio
18 d. nutarimas Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti
patvirtinimo tvarkos“. Būtent nurodyto įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje
nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo
padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina
potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Gaunamos iš
privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo
objekto padidėjimo, bet ne daugiau negu už šiam objektui pagerinti padarytas
išlaidas, pervedamos į savivaldybės specialiąją sąskaitą. Taigi iš šios normos
turinio išplaukia, kad joje yra nustatyta investuotų lėšų grąžinimo nuomininkams
tvarka, kuri taikoma, jeigu buvo įvykdytos kituose teisės aktuose nustatytos
lėšų kompensavimo sąlygos. Šios sąlygos buvo nustatytos Valstybės turto fondo
valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2 patvirtintos Nuomininko nuomos
metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo
objekto privatizavimo metu tvarkos 21–26 punktuose bei Vilniaus miesto
savivaldybės Tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Nuomininko
nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo
objekto privatizavimo metu tvarkos (toliau – Tvarka) 27–28 punktuose.
Nurodytuose punktuose nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami
savivaldybei, kad būtų pagrįstas investuotų lėšų dydis bei nustatytas
parduodamo objekto vertės padidėjimo procentas. Pirmosios instancijos teismui
nustačius, kad nebuvo įvykdytos Tvarkoje nustatytos pagerinimo išlaidų
kompensavimo sąlygos ir dėl išlaidų kompensavimo nepriėmus sprendimo specialiai
savivaldybės komisijai, neatsirado pareigos potencialiam pirkėjui (šiuo atveju –
UAB „Turto vertinimo centras“) tiesiogiai pervesti lėšas į nuomininko (šiuo
atveju – ieškovo) sąskaitą. Jei ieškovas įrodytų, kad jis įvykdė Tvarkoje nustatytas
pagerinimo išlaidų kompensavimo sąlygas, tai savivaldybei, neišsireikalavus iš
potencialaus pirkėjo lėšų, skirtų kompensuoti pagerinimo išlaidas nuomininkui,
pareiga kompensuoti pagerinimo išlaidas atsirastų savivaldybei, o ne
potencialiam pirkėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, neįtraukę į
bylos nagrinėjimą potencialaus pirkėjo – UAB „Turto vertinimo centras“, nenusprendė
dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir todėl negalima
teigti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329
straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Kasaciniame
skunde keliamas klausimas dėl CK normų, reglamentuojančių nuomos sutarties
pasibaigimą, taikymo (CK 6.481 straipsnis). Šios aplinkybės susijusios su
nuomos sutarties pasibaigimu nebuvo nagrinėjamos nei pirmosios, nei apeliacinės
instancijų teismuose. Dėl to jos negalėjo būti keliamos ir kasaciniame skunde
(CPK 347 straipsnio 2 dalis). Reikia pažymėti, kad šiame ginče nuomos sutarties
pasibaigimo termino nustatymas neturi jokio ryšio su byloje pareikšto
reikalavimo faktiniu pagrindu ir todėl neturėjo įtakos teismo sprendimo
pagrįstumui ir teisėtumui. Vis dėlto, nusprendusi pasisakyti dėl antrojo
kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorės teiginys,
kad nuomos sutartys tapo neterminuotomis praėjus dešimčiai dienų po išnuomotų
patalpų privatizavimo programos sudarymo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija
pažymi, kad CK 6.481 straipsnyje nenustatyta, kokia konkrečia valios išreiškimo
forma nuomotojas privalo pareikšti prieštaravimą dėl terminuotos nuomos
sutarties transformavimosi į neterminuotą. Dėl to, nustatant nuomotojo valią
dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą, reikia vertinti
nuomotojo elgesį, jo veiksmų visumą ir konkrečias susidariusios situacijos
aplinkybes. Iš atsakovo veiksmų, t. y. to, kad atsakovas 2003 m. lapkričio 5 d.
ieškovui pranešė, kad nuomojamos patalpos įrašytos į privatizavimo programą, ir
pareikalavo grąžinti nuomojamas patalpas, matyti, kad, pasibaigus nuomos
sutarties terminui, atsakovas prieštaravo tolesniam nuomininko naudojimuisi
nuomos objektu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuomos sutarčių sąlyga,
nustatanti sutarties galiojimo terminą – ne ilgiau kaip iki objekto
privatizavimo programos sudarymo, yra ne atidedamoji (kaip teigia kasatorius),
o naikinamoji (CK 6.33 straipsnio 3 dalis).
Dėl
trečiojo ir ketvirtojo kasacinio skundo argumentų
Šie kasacinio
skundo argumentai yra susiję su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių,
suformuluotų CPK 176-185 straipsniuose, pažeidimu.
Tvarkos 28
punkte nustatyta, kad nuomininkas, padaręs išlaidas dėl privatizavimo objekto
pagerinimo ir pageidaujantis, kad tos išlaidos būtų atlygintos objekto
privatizavimo metu, savivaldybei pateikia privatizavimo objekto (statinio)
ekonominės ir finansinės ekspertizės išvadą arba turto vertinimo ataskaitą, atliktą
prieš objekto privatizavimą ir kitus 21.7–21.9 punktuose nurodytus dokumentus,
tarp jų (kaip nustatyta 21.7 punkte) ir padarytų išlaidų dėl objekto (statinio)
pagerinimo darbų sąnaudas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitos-faktūros,
įvairūs mokėjimo dokumentai, sutartys su rangovais ir kt.). Darytina išvada,
kad pageidaujant kompensuoti pagerinimo išlaidas, turi būti pateikiama ne tik
statinio ekonominės ir finansinės ekspertizės išvada, bet ir Tvarkos
atitinkamame punkte nustatyti dokumentai. Byloje pateiktas statinio
ekonominės-finansinės ekspertizės aktas Nr. 211f-2000 (T1, b. l. 8) vertintinas
kaip rašytinis įrodymas, nes jis nėra eksperto išvada, pateikta CPK 212–219
straipsniuose nustatyta tvarka. Iš nurodyto ekspertizės akto matyti, kad ekspertizės
pagrindas buvo sąmatininko A. M. parengta
atliktų darbų sąmata 2000 m. sausio 1 d. kainomis (T.1, b. l 30–48). Prie šios
sąmatos ir ekspertizės akto nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių
faktiškai padarytas išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad ieškovas yra juridinis asmuo, o patalpų
pagerinimo darbus jis atliko ne savo jėgomis (ūkio būdu), bet samdydamas
rangovus. Dėl to jo ieškinio faktinis pagrindas turi būti įrodinėjamas tik
įstatyme nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. šiuo atveju
taikomi Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai, kuriuose
nustatyta, kad juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės
apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos
dokumentais ir kt. Šie dokumentai taip pat turėjo būti ieškovo atliktos
ekonominės-finansinės ekspertizės pagrindas. Ekspertizė negalėjo būti pakankamu
įrodymu, pagrindžiančiu pagerinimo išlaidas, ir vertintina kaip vienas iš
rašytinių įrodymų. Toks apeliacinės instancijos teismo teiginys atitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CPK normų, reglamentuojančių
įrodinėjimo procesą, taikymo ir aiškinimo praktiką. Iš byloje nustatytų
aplinkybių matyti, kad ieškovas nuomojosi 114,72 kv. m bei 128,08 kv. m ploto
patalpas Gedimino pr. 37 ir atliko jų kapitalinio remonto darbus. Ieškovui 1995
metais atlygintos remonto darbų išlaidos (446 890 Lt), įskaitant į nuomos
mokestį. Vis dėlto, ieškovo teigimu, vėliau išnuomotų 128,08 kv. m ploto
patalpų pagerinimo darbai nėra atlyginti. Byloje yra pateikta 1993 m. lapkričio
19 d. rangos sutartis dėl 128.08 kv. m ploto patalpų remonto, sudaryta ieškovo
su fizinių asmenų grupe, dauguma pateiktų dokumentų susiję su 1993 metais atliktais
statybos-remonto darbais, beveik nėra pateikta įrodymų apie vėliau atliktus
remonto darbus, o aplinkybės, susijusios su dokumentų dingimu, buvo įvertintos
apeliacinės instancijos nutartyje. Be to, pagal Valstybinės projektų
ekspertizės valdybos prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m.
birželio 2 d. raštą Nr. 164 (T. 1, b. l. 196) nėra aišku, ar ieškovo kapitalas
(446 890 Lt) investuotas remontuojant visą ar dalį pastato Gedimino pr. 37
pirmo aukšto. Byloje pateikta 1998 m. vasario 28 d. sąmata apmokėti už statybos
darbus, atliktus 1998 m. vasario mėnesį – 30 164 Lt (T. 2, b. l. 41–48). Šios
sąmatos pagrindas yra rangos sutartis. Vis dėlto nurodyta rangos sutartis
byloje nėra pateikta, o iš pateikto atliktų darbų priėmimo akto negalima
padaryti išvados, kurių patalpų remonto darbai buvo atlikti, ar tai yra
einamojo remonto darbai, už kuriuos nekompensuojama, ar tai – kapitalinio
remonto darbai, už kuriuos turėjo būti atlyginta privatizavimo metu. Dėl to teismų
surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina tikslaus 128.08 kv. m
patalpos kapitalinio remonto darbų pobūdžio, atlikimo laiko ir realių ieškovo
patirtų išlaidų.
Teisėjų
kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių,
suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 17
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Juozas Šerkšnas
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Aloyzas Marčiulionis
|
Tomas Venckus
2006 m. vasario 3 d.