Administracinė byla Nr. A-573-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03882-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 4R-1051-(6.1.K) (toliau – ir Raštas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, kuriame nurodė, jog ginant viešą interesą, nustatyta, kad pilietis O. Z., turėdamas identifikacinį asmens kodą, tikrai žinodamas, kad jis nėra pilietis O. Z., galimai siekdamas paslėpti savo praeitį, 1992 m. birželio 22 d. pasisavino nebūto asmens „O. Z.“ pavardę ir surašęs teisėjo priesaiką joje pasirašė, t. y. nusikalstamai tyčia suklastojo dokumentą ir juo naudojasi iki šiol. Šį jo pareiškimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija persiuntė Nacionalinei teismų administracijai, kuri, pareiškėjo teigimu, neištyrusi pareiškėjo 2015 m. balandžio 13 d. pareiškime nurodytų aplinkybių, atsiuntė tik prielaidomis ir samprotavimais pagrįstą 2015 m. balandžio 24 d. atsakymą.

Pareiškėjas teigė, kad su tokiu atsakovo atsakymu nesutinka, vertina jį kaip teisiškai ydingą, niekuo nepagrįstą, kurio deklaratyviomis prielaidomis siekiama paslėpti tikrąją tiesą. Pareiškėjo nuomone, 2015 m. balandžio 24 d. rašte cituojami teisės aktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, kadangi teisėju gali būti tik Lietuvos pilietis, nustatyta tvarką davęs priesaiką. Pareiškėjo teigimu, asmuo O. Z. nėra Lietuvos pilietis ir galimai siekdamas suklastoti teisėjo priesaiką nusikalstamai veikai realizuoti, pasivadino O. Z. bei tikrai žinodamas, kad jis nėra Lietuvos pilietis O. Z., 1992 m. birželio 22 d. prisiekdamas, priesaikoje suklastojo savo parašą, kuris skiriasi nuo piliečio O. Z. parašo. Tai patvirtina šio asmens parašas teismo procesiniuose dokumentuose. Nurodytas asmuo, siekdamas išniekinti lietuvius, proceso dalyvį advokatą A. B. teismo posėdžio metu išvadino mergele. Atsakovas visų šių aplinkybių netyrė, todėl parengė ir pareiškėjui pateikė nepagrįstą 2015 m. balandžio 24 d. atsakymą.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad gavęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą, jį išnagrinėjo ir pateikė išsamų bei teisės aktais pagrįstą atsakymą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo papildomai reikalauti iš atsakovo atlikti pakartotinį pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą. Nacionalinė teismų administracija pažymėjo, kad, susipažinusi su pareiškėjo pareiškimo turiniu ir jo priedais, nustatė, jog pareiškėjui abejones dėl dokumento tikrumo kėlė tai, jog vienuose dokumentuose teisėjas pasirašo „O. Z.“, kituose – „O. Z.“. Nacionalinė teismų administracija, pagal kompetenciją įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjo pateikti duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog teisėjas O. Z. (O. Z.) pasinaudojo kito asmens duomenimis ir suklastojo dokumentus. Atsakovas apie tai 2015 m. balandžio 24 d. raštu ir informavo pareiškėją. Be to, pareiškėjui buvo pateikta teisės aktais pagrįsta informacija apie asmenvardžių rašymo ypatumus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai, kad negalima remtis Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. rašte išvardytais teisės aktais, yra nepagrįsti. Nacionalinė teismų administracija atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 24 d. rašte nurodytuose teisės aktuose vardo ir pavardės rašyba siejama su asmens tautybe, bet ne su pilietybe. Joks teisės aktas nenustato draudimo teisėju tapti ne lietuvių tautybės asmeniui, o pareiškėjo samprotavimai, kad teisėjas O. Z. nėra Lietuvos Respublikos pilietis, laikytini jo subjektyvia ir niekuo nepagrįsta nuomone.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius 2015 m. balandžio 16 d. persiuntė Nacionalinei teismų administracijai pagal kompetenciją išnagrinėti E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą „Dėl informacijos pateikimo“. Nacionalinė teismų administracija, atsakydama į šį E. S. pareiškimą, 2015 m. balandžio 24 d. parengė atsakymą Nr. 42-1051-(6.1K) „Dėl Jūsų pareiškimo“, kuriame nurodė savo išvadą apie tai, kad ji nustatė, jog pareiškėjui abejones dėl teisėjo O. Z. (O. Z.)  pasirašytos priesaikos tikrumo kėlė tai, kad vienuose dokumentuose šis teisėjas pasirašo „O. Z.“ o kituose – „O. Z.“. Atsakydamas į tai, atsakovas pareiškėjui išaiškino Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 2-ajame punkte įtvirtintas nuostatas apie nelietuvių tautybės asmens teisę pasirinkti, kaip rašyti savo vardą ir pavardę. Be to, atsakovas nurodė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ įtvirtintas taisykles, taikomas  nelietuvių tautybės asmens pavardės ir vardo rašybai tekste. Nacionalinė teismų administracija 2015 m. balandžio 24 d. atsakymu  pareiškėjui pranešė, kad jo pateikti duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog teisėjas O. Z. pasinaudojo kito asmens duomenimis ir suklastojo dokumentus.

E. S. dėl Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d.  atsakymo pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2015 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 3R-235(AG-159/02-2015) nusprendė, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas ir jį atmetė. Vyriausioji administracinių ginčų komisija, remdamasi Asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 5, 6 ir 39 punktais, Nacionalinės teismų administracijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 6P-199-(1.1) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos darbo reglamento patvirtinimo“, 83 punktu ir Nacionalinės teismų administracijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (1.4)-1T-36 „Dėl Nacionalinės teismų administracijos nuostatų patvirtinimo“ 7.37 punktu, konstatavo, kad Nacionalinė teismų administracija, nagrinėdama E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą, veikė jai priskirtos kompetencijos ribose ir, nepažeisdama teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, pareiškėjui pateikė išsamų ir motyvuotą atsakymą, todėl teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. atsakymą nėra.

Teismas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, įvertinęs E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimo turinį, sprendė, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimas vertintinas kaip Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkte ir Taisyklių 5 punkte nurodytas prašymas atlikti viešojo administravimo subjektui teisės aktuose nustatytus veiksmus. Sprendžiant, ar Nacionalinė teismų administracija pareiškėjo E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą išnagrinėjo tinkamai, vadovaujamasi viešojo administravimo srityje galiojančius įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi teisės aktų, reguliuojančių jų veiklą reikalavimus ir juose išdėstytus teisinius pagrindus.

Remdamasis ginčui aktualiais teisės aktais bei byloje pateiktais dokumentais, teismas nustatė, kad teisėjas O. Z. (O. Z.) po Lietuvos valstybei 1992 m. birželio 22 d. duotos priesaikos tekstu pasirašė „O. Z.“, o teismo procesiniuose ir kituose teismo dokumentuose pasirašė „O. Z.“. Teismo vertinimu, Nacionalinė teismų administracija, nagrinėdama E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą, sprendė, ar pareiškėjas, jo turimos informacijos pagrindu, pagrįstai abejoja dėl teisėjo O. Z. (O. Z.) pasirašytos priesaikos tikrumo, t. y. ar šis teisėjas pasinaudojo kito asmens duomenimis ir suklastojo dokumentus.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą Nr. I-1031, kuriuo, atsižvelgusi į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, sureguliavo vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką. Šis nutarimas nustatė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus (1 punktas); nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, o remiantis nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu, vardas ir pavardė gali būti rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti, t. y. be lietuviškų galūnių, arba pagal tarimą ir gramatinami, t. y. pridedant lietuviškas galūnes (2 punktas). Valstybinė lietuvių kalbos komisijos, kuriai Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsniu pavesta spręsti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, aiškinimu, šiuo metu kitų kalbų asmenvardžiai rašomi, remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ patvirtintose Rašybos ir skyrybos nuostatose išdėstytais bendraisiais tokių asmenvardžių vartojimo principais. Atsižvelgęs į Rašybos ir skyrybos nuostatų 3.2, 3.3, 4.1, 6.1, 6.2 punktuose įtvirtintas taisykles, teismas sprendė, kad Nacionalinė teismų administracija pareiškėjui tinkamai išaiškino, jog vardo ir pavardės formą be galūnių nelietuvių tautybės asmuo oficialiuose dokumentuose (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus) gali vartoti ten, kur nėra rišlaus teksto, sakinio, o rišliame tekste (sakinyje) tokie asmenvardžiai turi būti linksniuojami, vartojami su linksnių galūnėmis. Be to, pagal Rašybos ir skyrybos nuostatas, autentiškos ir adaptuotos asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliaustuose).

Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas konstatavo, kad Nacionalinė teismų administracija, kaip įgaliotas viešojo administravimo subjektas, spręsdama dėl pareiškėjo pareiškimo, vertino tiek Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus Nacionalinei teismų administracijai persiųstuose prie E. S. pareiškimo pridėtuose prieduose (teisėjo priesaikoje, teismo procesiniuose ir kituose dokumentuose, Nacionalinės teismų administracijos tinklalapio ir masinės informacijos priemonėse pateiktą informaciją, tiek ir teisėjų duomenų bazėje bei teisėjo asmens byloje turimus duomenis apie teisėją O. Z.. Pastaraisiais duomenimis Nacionalinė teismų administracija disponavo kaip Nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 30 punkte nurodytas įgaliotas subjektas. Atsižvelgus į aukščiau išvardintų teisės aktų nuostatas ir Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. atsakymo turinį, teismas sprendė, kad atsakovas, nagrinėdamas E. S. pareiškime išdėstytas aplinkybes, kurios pareiškėjui kėlė abejones dėl teisėjo pasirašytos priesaikos tikrumo, ir spręsdama dėl jų,  išanalizavusi turimus bei pareiškėjo pateiktus duomenis, taikė tinkamas asmens vardo ir pavardės rašymą reguliuojančius  teisės aktus ir jais pagrindė 2015 m. balandžio 24 d. atsakyme suformuluotą teiginį, jog E. S. pateikti duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad teisėjas O. Z. (O. Z.) pasinaudojo kito asmens duomenimis ir suklastojo dokumentus. Nurodė, kad Nacionalinė teismų administracija E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą išnagrinėjo teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose; pareiškėjui parengė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis pagrįstą 2015 m. balandžio 24 d. atsakymą; nagrinėdama asmens pareiškimą, Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių (2012 m. liepos 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija) įtvirtintų nuostatų, tarp jų – ir procedūrinių taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nepažeidė. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde teismui. Papildomai nurodo, kad teismas sprendime iškreipė faktines bylos aplinkybes, bylą, esant pareiškėjo prašymui atidėti bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo pareiškėjui ir jo atstovui, kuriam apie posėdį nebuvo pranešta, nedalyvaujant. Teismas sprendime nepasisakė ir netyrė dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teisme teisėjų sąraše rašomas O. Z.. Teismo vardu dokumentus vienu atveju pasirašo be priesaikos pasivadinęs teisėju O. Z., o kitu atveju teisėjas O. Z., kuris Gyventojų registre neužregistruotas ir asmens kodas nesuteiktas.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylioje pateiktus dokumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas vadovavosi prielaidomis ir netyrė, kodėl teisėjo vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose rašomi nevienodai, nepagrįsti ir atmestini, išreiškiantys tik subjektyvią pareiškėjo nuomonę. Nepagrįsti ir pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam nebuvo pranešta apie teismo posėdį, kadangi jam nepranešus apie posėdį, jis nebūtų galėjęs pateikti ir prašymą atidėti bylos nagrinėjimą.  Pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teisme gautas 2015 m. lapkričio 11 d. 9.30 val., t. y. jau po to, kai teismas priėmė nutartį nagrinėti bylą šalims neatvykus rašytinio proceso tvarka. Vien tik aplinkybė, kad sprendimas buvo priimtas pareiškėjui nedalyvaujant, savaime negali būti pagrindas šiuo atveju sprendimą laikyti neteisėtu.

Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktus dokumentus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino, todėl pateikė pareiškėjui teisės aktais pagrįstą atsakymą. Naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 42-1051-(6.1K) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas, kaip nurodė skunde, į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 42-1051-(6.1K), kuris, pareiškėjo teigimu, yra ydingas, pagrįstas deklaratyviomis prielaidomis, kadangi teisėju gali būti tik Lietuvos pilietis, nustatyta tvarka prisiekęs, o šiuo konkrečiu atveju O. Z. nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir galimai siekdamas suklastoti teisėjo priesaiką nusikalstamai veikai realizuoti, pasivadino save O. Z., prisiekdamas ir tikrai žinodamas, kad nėra Lietuvos pilietis O. Z., priesaikoje suklastojo savo parašą, kuris skiriasi nuo piliečio O. Z. parašo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas Nacionalinė teismų administracija pareiškėjo E. S. 2015 m. balandžio 13 d. pareiškimą išnagrinėjo teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose ir parengė teisės normomis pagrįstą 2015 m. balandžio 24 d. raštą, nagrinėdama pareiškėjo pareiškimą, Nacionalinė teismų administracija procedūrinių taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nepažeidė.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismas bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nors teismui buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio  1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012). Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, savo jurisprudencijoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo nagrinėjamu atveju nukrypti nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, privalėjo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. šiuo konkrečiu atveju įvertinti, ar pareiškėjo skundžiamas Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 42-1051-(6.1K) pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo skundžiamą Nacionalinės teismų administracijos 2015 n. balandžio 24 d. raštą Nr. 42-1051-(6.1K), akivaizdu, kad jame nėra suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, pareiškėjui jis taip pat jokių teisinių pasekmių nesukelia, niekaip nepakeičia jo teisių ir (ar) pareigų apimties, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Šiuo atveju nėra administracinio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose ar panašiose bylose suformuotos praktikos.

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjo inicijuotas ginčas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl nenagrinėtinas administraciniame teisme. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jei nustatomos ABTĮ 101 straipsnyje nurodytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, kaip jau buvo minėta, gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio išsprendimas vienaip ar kitaip modifikuotų ginčo teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, su skundu kreipdamasis į teismą, bandė inicijuoti ginčą dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto. Pareiškėjas jokių jo skundo nagrinėjimo Nacionalinėje teismų administracijoje procedūrinių klausimų nekėlė ir nekelia. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui teisė ginti viešąjį interesą nėra suteikta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė atidėti bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai į posėdį neatvyko proceso šalis, jeigu, teismo nuomone, be jos negalima nagrinėti bylos, būtina išreikalauti naujus įrodymus arba šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties ir kitais reikiamais atvejais. Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-210/2010). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka, o išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka proceso dalyviams neatvykus į teismo posėdį, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundžiamas raštas negali būti administracinės bylos dalyku, nepasisako dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kadangi jie šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė