Administracinė byla Nr. eA-3938-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01029-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.9; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir R. V.) dėl spendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), atlikusi pakartotinį pareiškėjo A. V. (toliau – ir pareiškėjas) mokestinį patikrinimą, 2013 m. vasario 28 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-39, kuriame pareiškėjui priskaičiavo 71 385 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) (už 2007–2009 m.) ir 2 500 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) (už 2009 m.). Šis patikrinimo aktas iš dalies patvirtintas Šiaulių AVMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 44.1-55/2011-21, nurodant pareiškėjui sumokėti 71 171 Lt GPM, 37 312 Lt GPM delspinigių, 7 117 GPM baudos, 2 501 Lt PSDĮ, 812 Lt PSDĮ delspinigių ir 250 Lt PSDĮ baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 68-126 pakeitė minėtą Šiaulių AVMI sprendimą bei nurodė pareiškėjui sumokėti 62 560 Lt GPM, 1 191 Lt PSDĮ, 33 727 Lt GPM delspinigių ir 387 Lt PSDĮ delspinigių. Pareiškėjas buvo atleistas nuo 6 256 Lt GPM delspinigių ir 116 Lt PSDĮ delspinigių mokėjimo. Be to, atsakovas 2013 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. 68-134, kuriuo nusprendė papildyti 2013 m. liepos 18 d. sprendimo nustatomąją dalį 4 punktu, kuriame nurodytos GPM ir PSDĮ baudų sumos.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. S-21(7-170/2013) patvirtino VMI priimtus sprendimus.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. S-21(7-170/2013); 2) VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 68-126; 3) VMI 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 68-134 „Dėl 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 68-126 klaidos ištaisymo“; 4) Šiaulių AVMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 44.1-55/2011-21. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalis ir 139 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 46 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius ir MGK skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatavo, jog jo išlaidos negali būti grindžiamos 2005 m. gegužės 2 d. mokesčių administratoriui pateikta vienkartine šeimos 2013 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija (toliau – ir Turto deklaracija). Pabrėžė, jog, jei nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) nustatyta tvarka deklaravo šiame įstatyme nurodytą turtą, vadinasi, šiuo turtu gali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai ir nėra jokio pagrindo nesivadovauti tokia turto deklaracija, kokią pateikė pareiškėjas ir jo sutuoktinė. Atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius galbūt ir būtų galėjęs perskaičiuoti atitinkamas sumas, jei jis tai būtų pradėjęs daryti 2008 metais arba anksčiau.

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius savo kontrolės veiksmų atlikimo metu turi teisę atlikti atitinkamų deklaracijų vertinimo veiksmus, kurių metu konstatuojamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar deklaracijose deklaruoti atitinkami duomenys yra teisingi, ar ne. Mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo metu (R. V. mokestinio patikrinimo, mokestinio tyrimo bei operatyvaus patikrinimo metu) nustatyta, kad pastaroji negalėjo turėti vienkartinėje šeimos turėto turto deklaracijoje deklaruotų 447 000 Lt likučio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime pareiškėjo skundą prašė tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino MGK 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. S-21(7-170/2013), VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 68-126 ir 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 68-134 bei Šiaulių AVMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 44.1-55/2011-21.

Iš skundžiamų sprendimų teismas nustatė, kad pareiškėjui papildomai mokėtinos GPM ir PSDĮ sumos apskaičiuotos konstatavus, jog pareiškėjo išlaidos 2007–2009 m. viršijo pajamas 259 519 Lt ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su sutuoktine 2005 m. gegužės 2 d. pateikė Turto deklaraciją, kurioje deklaravo 791 500 Lt piniginių lėšų ir 20 000 Lt gautų paskolų, turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo vardu buvo deklaruota 344 500 Lt piniginių lėšų ir 10 000 Lt gauta paskolos, o jo sutuoktinės – 447 000 Lt piniginių lėšų ir 10 000 Lt gauta paskolos suma. Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjo sutuoktinė R. V. galėjo duoti pareiškėjui tam tikras sumas, tačiau mokesčių administratorius nepripažįsta pareiškėjo sutuoktinės deklaruotos sumos ir teigia, jog ji 2013 m. gruodžio 31 d. realiai galėjo turėti tik apie 50 000 Lt santaupų.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) nuostatas, pažymėjo, kad šiame teisės akte yra įtvirtintos atitinkamos, asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus, teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje, o būtent: iš vienos pusės, asmens (gyventojo) pareiga iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją bei jo teisė, deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą. Iš kitos pusės, mokesčių administratoriaus pareiga pripažinti šios deklaracijos duomenis, leidžiant asmeniui (gyventojui), deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą bei mokesčio administratoriaus teisė tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu.

Teismas atkreipė dėmesį, jog VGTDĮ nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, per kokį laikotarpį nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y, šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo doktrina, teismas sprendė, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2010 ir 2012 m. atlikdamas pareiškėjo atžvilgiu mokestinį patikrinimą šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui (šiuo atveju pareiškėjui, jo sutuoktinei) privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi. Taigi, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas negalėjo 2007–2009 metų laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. gegužės 2 d. vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra neteisėta bei neteisinga.

Kadangi pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako sutuoktinės lėšų pagrįsti turėtas 2007–2009 m. laikotarpio išlaidas, teismas sprendė, kad tokiu atveju pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuotas papildomai mokėtinas GPM, PSDĮ, šių mokesčių delspinigiai ir baudos.

Teismui šiuo atveju nekilo abejonių dėl pareiškėjo minėtų teismo buvo netenkintas.

III.

Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo patenkinti apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (administracinės bylos Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010, A438-201/2011) laikosi pozicijos, jog sąvokos „tikrinti“ ir „apskaičiuoti“ yra skirtingos savo prasme, bei faktinių aplinkybių, turinčių įtakos tikrinamo laikotarpio mokesčio apskaičiavimui, tyrimui MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos. Visa tai leidžia teigti, jog negali būti daroma analogija tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui. Gyventojo pareiga iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją yra neatsiejama su gyventojo pareiga pagrįsti deklaracijoje deklaruojamus duomenis, t. y. jei gyventojas deklaruoja 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, tai privalo turėti pirminius dokumentus, galinčius pagrįsti nurodomų lėšų šaltinius (mokesčių mokėtojas privalo turėti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius). Atsakovo įsitikinimu, tokiu būdu nelygiateisėje padėtyje atsiduria asmenys, pateikę Vienkartinę turto deklaraciją, ir jos nepateikę.

Pareiškėjas A. V. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jais bei skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą. Akcentuoja, kad mokesčių mokėtojas neturi pareigos neterminuotai saugoti dokumentų, pagrindžiančių jo pajamas. Pareiškėjo įsitikinimu, neribotai vertinant deklaracijos duomenis, nepagrįstai visa įrodinėjimo našta būtų perkelta mokesčių mokėtojui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Bylos nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo A. V. skundas ir panaikinti Mokestinės ginčų komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. S-21(7-170/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 68-126 ir 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 68-134 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 44.1-55/2011-21, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismo panaikintais sprendimais mokesčių administratorius pareiškėjui nurodė sumokėti 62 560 Lt GPM, 1 191 Lt PSDĮ, 33 727 Lt GPM delspinigių ir 387 Lt PSDĮ delspinigių. Pareiškėjas buvo atleistas nuo 6 256 Lt GPM delspinigių ir 116 Lt PSDĮ delspinigių mokėjimo. Atsakovas 2013 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. 68-134, kuriuo nusprendė papildyti 2013 m. liepos 18 d. sprendimo nustatomąją dalį 4 punktu, kuriame nurodytos GPM ir PSDĮ baudų sumos.

Šiuos mokesčius ir su jais susijusias sumas atsakovas apskaičiavo, nustatęs, kad pareiškėjo išlaidos 2007–2009 metais viršijo pajamas 259 519 Lt ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų, išskyrus 2005 m. gegužės 2 d. pateiktą Vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, kurioje deklaravo 791 500 Lt piniginių lėšų ir 20 000 Lt gautų paskolų, turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. (MGK byla, III t., b. l. 13–18).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu panaikindamas pareiškėjo ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus, konstatavo, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką.

Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad, vadovaudamasis pareiškėjo pateikto Turto deklaracija, atliko ne mokesčių apskaičiavimo, tačiau pareiškėjo turėtų pajamų bei patirtų išlaidų tyrimą.

Atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nustatė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo tikrinti 2015 m. gegužės 2 d. pateiktos Turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, bei, atsižvelgęs į šių duomenų neatitikimą nustatytiems faktams, atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinus mokesčius už 2007–2009 metus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su pirmosios instancijos atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu sutinka.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmiausia akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai ir pagrįstai vadovaudamasis aktualiomis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, nustatė, kad minėtame įstatyme nėra reglamentuojamas laikotarpis nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, per kurį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu, o asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y., šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis.

Atsižvelgus į aptartą teisinį vakuumą reglamentuojant tokį duomenų tikrinimo bei mokesčių apskaičiavimo terminą, šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis panašius teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais, būtent – Mokesčių administravimo įstatymu. Šio teisės akto 68 straipsnyje įtvirtinta, kad mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, taip pat mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šią teisės normą, teisė mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, yra suteikta ir mokesčių mokėtojui.

Vadovaujantis šiomis išvadomis, konstatuotina, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui 2005 m. gegužės 2 d. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjo mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o, jų nepateikus, – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2007–2009 metais turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius netyrė, nenagrinėjo bei nenustatinėjo su 2000–2003 metų laikotarpiu sietinų pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratorius, įvertinęs deklaracijoje už šį laikotarpį nurodytus duomenis ir konstatavęs jų neatitikimą realioms faktinėms aplinkybėms, deklaracijoje nurodytų ir įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2007–2009 metų laikotarpį, kas iš esmės kertasi su teisinio tikrumo, stabilumo principais bei peržengia mokesčių administratoriaus kompetencijos ribas.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nelygiateisėje padėtyje atsiduria asmenys, pateikę Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, ir jos nepateikę.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnis nuolatiniam Lietuvos gyventojui nustato imperatyvią pareigą deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą konkretų turtą. Aplinkybė, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas netinkamai įgyvendina ar išvis neįgyvendinta šios savo pareigos, negali būti pagrindu konstatuoti, jog šis asmuo atsiranda nelygiateisėje padėtyje su tinkamai ir laiku savo pareigas atliekančiais nuolatiniais Lietuvos gyventojais. Atsižvelgus į tai, imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikantis nuolatinis Lietuvos gyventojas – mokesčių mokėtojas – privalo prisiimti su tokiais savo veiksmais (neveikimu) susijusias pasekmes.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo VMI apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Romanas Klišauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Skirgailė Žalimienė