PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                                                     N U T A R T I S

                                               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                            2013 m. balandžio 29 d.

                                                                     Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui,

gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-02-19 nuosprendžio, kuriuo L. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. UAB (duomenys neskelbtini)  pareikštas civilinis ieškinys dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo iš L. B. paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

          L. B. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Panevėžys, (duomenys neskelbtini), priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), padavėja bei pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, tai yra materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, pardavimą, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, 2012 m. vasario 2 d. apie 22 val. iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini)  Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtą, svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) 1283,82 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Gražvydas Kazlauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nuosprendį ir L. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 1 d.,  ir paskirti jai 4 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant ją neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį (iš viso 120 valandų) visuomenės labui. Tenkinti UAB (duomenys neskelbtini) pareikštą civilinį ieškinį dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo iš L. B.. Skunde nurodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, išteisindamas L. B., rėmėsi tik pačios kaltinamosios pateiktomis įvykio aplinkybėmis, patikėjo pateikta viena iš jos versijų, negretino ir nevertino L. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, tarpusavyje negretino kitų liudytojų parodymų, dėl ko padarė klaidingas išvadas. Nurodo, kad nuosprendyje padaryta nepagrįsta  faktinėmis aplinkybėmis išvada, jog L. B. padėjus pinigus į seifą, į bendro naudojimo patalpą, kurioje yra seifas, dar buvo užėjusi G. V.. Nuosprendyje klaidingai interpretuoti liudytojos A. K. parodymai ir neleistinai pritaikyta analogija, jog, jei apie rakto nuo seifo buvimo vietą žinojo A. K., tai žinojo ir kiti picerijos darbuotojai, tarp jų ir liudytoja G. V.. Nors pati kaip liudytoja apklausiama A. K. teisme kategoriškai nenurodė, ar jai yra žinoma, jog apie seifo rakto vietą žino ir G. V., tačiau teismas klaidingai priėjo prie išvados, jog, pasak liudytojos A. K., apie raktą ir jo vietą G. V. buvo žinoma. Mano, kad toks netinkamas parodymų vertinimas lėmė padarytą neteisingą išvadą, jog G. V. ir A. K. turėjo galimybę pasisavinti seife buvusius pinigus, nes jos žinojo apie seifo, kuriame buvo laikomi pinigai, raktą, o pats raktas buvo lengvai prieinamas. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl išimtinai remiasi tik L. B. parodymais ir nevertina jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra iš esmės kitokie. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. net nebuvo nurodžiusi apie tai, jog yra mačiusi, kad ir G. V. yra ėjusi atnešti pinigų iš seifo, kad tarp jos ir liudytojos S. S. yra buvę darbinių konfliktų, dėl ko S. S. bei G. V. gali ją apkalbėti ir byloje yra suinteresuotos. Teismas tinkamai neįvertino, jog tokie L. B. parodymai galėjo būti priderinti prie įvykio aplinkybių bylą jau nagrinėjant teisme. Akivaizdžiai matyti ir tai, kad išnagrinėjęs bylą, teismas neaptarė ir neįvertino  tarp išteisintosios L. B. paaiškinimų ir liudytojos G. V. parodymų esančių prieštaravimų. Teismas visiškai nepasisakė dėl G. V. parodymų patikimumo, nenurodė, kuria jų dalimi tiki, kuriuos atmeta, kas, mano, ir lėmė neteisingas išvadas dėl L. B. kaltumo. Mano, kad vertinant tai, jog paskutinė picerijos patalpas paliko už turtą materialiai atsakinga L. B., o liudytojos G. V., A. K. jokios galimybės prieiti prie seifo po pinigų padėjimo į jį neturėjo, darytina tik vienintelė išvada, kad niekas kitas, tik L. B., dirbdama  UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) padavėja ir būdama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, 2012 m. vasario 2 d. apie 22 val. iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtą, svetimą UAB (duomenys neskelbtini)  priklausantį turtą – 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) tokio dydžio turtinę žalą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

                      Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas  neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir nepagrįstai išteisino L. B. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d., neįrodžius, kad ji padarė šią veiką.

                      Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, su šiais prokuroro apeliacinio skundo teiginiais nesutinka ir  konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 str. nurodytų reikalavimų. Nuosprendyje teismo išvados yra pagrįstos surinktų įrodymų analize ir atitinka bylos aplinkybes. L. B. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d., neįrodžius, kad ji padarė šią veiką, išteisinta pagrįstai.

                       Kolegija pažymi, kad įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, o nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl L. B. nekaltumo yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d. nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad apylinkės teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.  Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

                      Jau minėta, kad pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Apeliantui bei teismui skirtingai įvertinus įrodymus, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Pagal BK 183 str. 1 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Pasisavinimas - tai kaltininkui suprantamas ir jo norimas bei siekiamas jam patikėto ar esančio jo žinioje turto ar turtinės teisės neteisėtas ir neatlygintinis pavertimas savu turtu. Šios nusikalstamos veikos padarymo subjektu gali būti ne bet kuris asmuo, o tik tas, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu svetimas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje.

                      L. B. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini)  priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), padavėja ir pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, t. y. materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, pardavimą, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, 2012 m. vasario 2 d., apie 22 val., iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini)  Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtą, svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) 1283,82 Lt turtinę žalą.

                      Patikėtu turtu laikomas užimamų pareigų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (atsako tie materialiai už jiems patikėtą turtą atsakingi asmenys, kurių darbas yra susijęs su svetimo turto priėmimu, išdavimu, pardavimu, pervežimu, apskaita, saugojimu ir t. t.), o kaltininko žinioje esančiu turtu laikomas toks turtas, kai, dėl savo užimamų pareigų, kaltininkas, pavaldiniams, kuriems turtas yra patikėtas, dėl to turto panaudojimo turi teisę duoti nurodymus (atsako vadovai ar už atskiras veiklos sritis atsakingi asmenys, kurie nėra materialiai atsakingi už tą turtą, bet, priimdami įsakymus, potvarkius, pasirašydami sutartis, pavedimus ir t. t., turi įgalinimus disponuoti svetimu turtu). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtą kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu elgiasi neteisėtai.

                      L. B. kaltinimas buvo pagrįstas liudytojų V. V., A. L., S. S., G. V. parodymais bei rašytiniais bylos dokumentais. Apylinkės teismas nuosprendžiu pagrįstai pripažino, kad nei liudytojų parodymais, nei kitais byloje esančiais duomenimis neįrodyta, kad L. B. pasisavino svetimą turtą.

                      Duomenys byloje rodo, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pavaduotojo G. D. ir padavėjos L. B. 2011-08-26 buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (t.1, b. l. 38). Šios, jos pasirašytos materialinės atsakomybės sutarties  pagrindu, išteisintoji L. B. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, pardavimą  ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi pagal byloje esamus duomenis L. B., picerijoje dirbdama padavėja ir būdama pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį, dėl savo užimamų pareigybių teisiškai valdė svetimą turtą – picerijoje suprekiautus pinigus, kurių atžvilgiu ji turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus – darbo pabaigoje visų padavėjų suprekiautus pinigus turėjo buhalteriškai užfiksuoti ir padėti į seifą saugoti.

                      Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d., baigiantis darbo laikui (apie 22 val.), picerijoje (duomenys neskelbtini) liko dvi darbuotojos, t. y. išteisintoji L. B. ir praktiką atlikusi G. V.. Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės kitokius parodymus nei teisme. Kolegija, susipažinusi su L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotais parodymais, konstatuoja, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra vienodi. Išteisintoji nuosekliai tvirtino, kad apie 22 val. iš picerijos išėjus paskutiniams lankytojams, ji užrakino picerijos duris. Jokių kitų pinigų, išskyrus 20 Lt iš kasoje visuomet paliekamų 300 Lt, kitaip vadinamų „kolos“ pinigų, kurių jai reikėjo susimokėti už taksi paslaugas, ji neėmė, o suskaičiavusi visos darbo dienos pinigus ir užpildžiusi kasos žurnalą, orderį, juos (pinigus - 1283,82 Lt) kartu su pinigų išėmimo kvitu nunešė į bendro naudojimo patalpoje esantį seifą ir ten juos padėjo. Užrakinusi seifą raktą  padėjo į spintelę, kurioje jis įprastai būdavo saugomas. Kas paėmė pinigus iš seifo, ji nežino, tačiau G. V. po to, kai ji į seifą padėjo pinigus, buvo nuėjusi į tą patalpą ir ten užtruko kokias 5 min. Išteisintosios teigimu, G. V. žinojo, kur yra seifo raktas, nes tai žinojo visi darbuotojai. Be to, jai pati G. V. yra sakiusi, kad ji nešė iš seifo pinigus. Išteisintosios paaiškinimu, jos, pabaigusios visus darbus, kartu su G. V. išėjo namo. Išeidama ji užrakino picerijos duris ir pridavė signalizaciją. Kitą dieną jai paskambinusi administratorė V. V. pasakė, kad seife nėra pinigų. V. V. pasakė, kad juos įdėjo. Atėjusi į darbą pamatė, kad seife pinigų nėra. Dėl taksi ji pinigus imdavo nedažnai. Kasoje trūkdavo tai 1, 2 Lt, tačiau šiaip trūkumų nebūdavo. Kolegija pažymi, kad tokie išteisintosios L. B. paaiškinimai bylos įrodymais nepaneigti. Kaip matyti iš UAB „Apsaugos komanda“ 2012-04-03  rašto Nr. 20112-01276, jame nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) picerijos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, signalizacijos įjungimo signalas UAB „Apsaugos komanda“ centralizuoto stebėjimo kompiuteryje gautas 2012-02-02 22.51 val. Signalizacijos išjungimo signalas gautas 2012-02-03 9.17 val. Nakties metu objektas signalizacijos aliarminių, taip pat įjungimo/išjungimo signalų negavo (t. 1, b. l. 43). Kaip liudytoja apklausta V. V. teisme parodė, kad 2012-02-03 apie 10 val. atvykusi į piceriją joje jau rado vyrėją A. K.. Pasiėmusi iš spintelės įprastai ten laikomą seifo raktą ir prie A. K. atrakinusi seifą jame nerado voko su pinigais, nors kasos knyga buvo užpildyta. Tada paskambino padavėjoms L. B. ir G. V.. Pastarosios atvykusios į darbą (piceriją) tvirtino pinigų neėmusios. Liudytojos V. V. teigimu, G. V. galėjo žinoti, kur buvo padėtas raktas nuo seifo, nes tai žinojo visi darbuotojai. L. B. bare dirbo pusę metų. Jokių trūkumų nebuvo. L. B. iš kasos buvo pasiskolinusi pinigų, tačiau juos grąžino. Mano, kad pinigus galėjo paimti arba L. B., arba G. V.. Kaip liudytoja apklausta A. K. teisme parodė, kad ji tą dieną į darbą atėjo pirma, buvo apie 9 val. Po kelių minučių į darbą atėjo ir administratorė V. V., kuri prie jos atrakinusi seifą jame nerado pinigų. Minėtos liudytojos teigimu, raktas nuo seifo buvo laikomas spintelėje bendro naudojimo patalpose. Ji žinojo, kur yra dedamas seifo raktas. Apie tai žinojo ir G. V.. Bet kas iš darbuotojų gali iš spintelės paimti seifo raktą. Dėl dingusių pinigų iš seifo buvo iškviestos padavėjos L. B. ir G. V.. Jos aiškinosi su administratore, tačiau ką sakė, nežino. Tas, kas skaičiuodavo pinigus, sakydavo, kad „koloje“ trūksta pinigų, tai 10, 20 Lt. Ji pati su pinigais jokių reikalų neturi. Išteisintosios L. B. paaiškinimų nepaneigia bei jos kaltės neįrodo ir liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti, teisiamajame  posėdyje pagarsinti parodymai, iš kurių matyti, kad liudytoja nurodė, jog 2012-02-03 jai paskambinusi administratorė V. V. teiravosi, kuri iš vakar picerijoje dirbusių padavėjų skaičiavo suprekiautus pinigus. Po kiek laiko atėjusi į darbą iš tos pačios administratorės sužinojo, jog iš seifo dingo pinigai. Į piceriją buvo atėjusios L. B. ir G. V., kurios aiškino, kad pinigų neėmė. Kas galėjo paimti pinigus iš seifo, ji nežino. Jai dirbant vienoje pamainoje su L. B. „koloje“ po kelis litus trūkdavo pinigų. Trūkumus ji padengdavo iš gaunamų arbatpinigių. Vieną kartą „koloje“ buvusių pinigų trūkumą ji padengė kartu su L. B. per pusę. L. B. pasakė įtarianti, kad ji ima pinigus iš „kolos“. L. B. jai atsakė, kad jei ir paima pinigus, juos grąžina. Ji (liudytoja) žinojo, kur buvo laikomas nuo seifo raktas. Mano, kad G. V. nežinojo, kur buvo laikomas raktas nuo seifo, ji pati jai (G. V.) apie tai nėra sakiusi. Kaip liudytoja apklausta A. L. teisme parodė, kad 2012 m. vasario 3 d. apie 11 val. atėjusi į darbą (piceriją) sužinojo apie iš bendro naudojimo patalpoje esančio seifo dingusius pinigus. Seifas nebuvo išlaužtas, o buvo atrakintas. Iš vakaro picerijoje dirbo padavėjos L. B. ir G. V.. Jai kitos darbuotojos yra sakiusios apie tai, kad L. B. skolindavosi pinigus iš „kolos“. Ji žinojo, kur yra laikomas raktas nuo seifo, o ar apie tai žinojo G. V., ji nežino. Kas galėjo paimti pinigus iš seifo, nežino, bet mano, kad kažkuri iš padavėjų.  G. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip specialioji liudytoja parodė, kad pinigų iš seifo ji neėmė ir nežino, kas juos paėmė. Ji nežinojo, kur buvo dedamas raktas nuo seifo. Liudytoja G. V. tvirtino mačiusi, kaip L. B. prie baro skaičiavo pinigus, o kai ji (liudytoja G. V.) išplovė salės grindis ir atėjo plauti grindų prie baro, pinigų ant baro stalo jau nebebuvo, L. B. tuo metu plovė taures. Padėjusi L. B. išplauti taures nuėjo į administracines patalpas, kuriose yra seifas, persirengti. Maždaug po dviejų minučių į šias patalpas atėjo L. B.. Likusį laiką iki išėjimo iš darbo jos buvo kartu. Joms išeinant iš darbo L. B. pasakė, kad eina išsikviesti taksi ir grįžo į piceriją. Maždaug po 2 min. L. B. grįžo, užrakino picerijos duris ir jos abi laukė taksi. Už kokių 5 min. atvažiavo taksi, kuriuo L. B. išvažiavo, o ji nuėjo į namus.

                      Taigi iš pirmiau aptartų duomenų neginčijamai nustatytas faktas, kad 2012 m. vasario 3 d. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje picerijoje  (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini),   administratorė V. V. nerado seife ten turėjusių būti pinigų – 1283,82 Lt. Buvo prieita prie  išvados, kad pinigus iš seifo pasisavino pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį materialiai atsakinga L. B., kuri iš vakaro dirbo picerijoje padavėja ir darbo pabaigoje visų padavėjų suprekiautus pinigus turėjo suskaičiuoti, buhalteriškai užfiksuoti ir padėti į seifą. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kad L. B. būtų to nepadariusi, byloje duomenų nėra, o vien tai, jog išteisintoji buvo materialiai atsakinga pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį ar kad, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, paskutinė paliko picerijos patalpas, nepatvirtina fakto, kad ji pasisavino pinigus ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 str. 1 d. Byloje nėra nė vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti matęs L. B. darant jai inkriminuojamus veiksmus, t. y. matęs ją pasisavinant pinigus. Taip pat, kaip jau minėta, nei pirmiau aptartų liudytojų parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtino L. B. pareikšto kaltinimo, t. y.  kad ji pasisavino pinigus. Pati L. B. kalta neprisipažino ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino jokių pinigų neėmusi. Duomenys byloje rodo, kad seifas ir raktas nuo jo buvo laikomi bendro naudojimo patalpoje, t. y. visiems picerijos darbuotojams prieinamoje vietoje. Iš pirmiau aptartų išteisintosios ir liudytojų V. V. bei A. K. parodymų matyti, kad apie rakto laikymo vietą žinojo visi picerijos darbuotojai, tarp jų ir G. V., nors ji pati šią aplinkybę neigia. Tai, kad kitos liudytojos nurodė, jog G. V. galėjo ir nežinoti apie seifo rakto buvimo vietą, teismui neduoda pagrindo daryti išvadą, kad prie seifo rakto negalėjo prieiti niekas kitas, išskyrus L. B.. Nesutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad po to, kai L. B. padėjo pinigus į seifą (šis faktas, kaip jau minėta, bylos duomenimis nėra paneigtas), daugiau niekas neturėjo jokios galimybės prie jo (seifo) prieiti. Duomenys byloje rodo, kad L. B. padėjus pinigus į seifą, į tą patalpą, kurioje yra seifas, buvo užėję kiti asmenys (G. V., A. K.), kurie galimai žinojo, kur yra padėtas raktas nuo seifo. Todėl kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad  neatmetama galimybė, jog seife buvusius pinigus galėjo paimti ir kiti asmenys.

BPK 44 str. 6 d. užtikrina įtariam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas (kaltinamas) asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui. Kaip jau minėta, BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

                      Įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, nesant galimybės pašalinti prieštaravimų ir abejonių bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog L. B. pasisavino pinigus, o taip pat atsižvelgęs į nekaltumo prezumcijos principą bei į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytu, kad L. B. pasisavino svetimą turtą, t. y. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., ir ją dėl šios veikos išteisino (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas pagrindė bylos duomenimis ir iš esmės tinkamai jas motyvavo. Prokurorui apeliaciniame skunde savo argumentais nepaneigus teismo išvadų, kuriomis remdamasis apylinkės teismas išteisino L. B., išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti.

          Tačiau kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, išteisindamas L. B. dėl to, kad neįrodyta, jog ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., t. y. išteisindamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu, neteisingai išsprendė UAB (duomenys neskelbtini) pareikšto civilinio ieškinio dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo klausimą, palikdamas civilinį ieškinį nenagrinėtą. Pagal BPK 115 str. 3 d. 2 p. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, kaip šiuo atveju, civilinis ieškinys turi būti atmestas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taigi šiuo atveju apylinkės teismas, išteisindamas L. B. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), UAB (duomenys neskelbtini)  pareikštą civilinį ieškinį turėjo atmesti, o ne palikti jį nenagrinėtą. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

                    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

        n u t a r ė :

        Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundą atmesti.

                   Pakeisti  Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio:

                  UAB (duomenys neskelbtini) pareikštą civilinį ieškinį dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.

                   Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

         Kolegijos pirmininkas                                                              Ričardas  Gilys

         Teisėjai                                                                                     Algirdas Gaputis

           Artūras Ridikas