Civiline byla Nr. e2-103-569/2020m.
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00227-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6.5
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 30 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė,
sekretoriaujant Violetai Paskočinienei, dalyvaujant
ieškovui R. G., ieškovo atstovei advokatei A. M.,
atsakovui V. Z., jo atstovei advokatei D. M.,
atsakovės atstovui advokato padėjėjui K. U.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams V. Z., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Telauta‘‘ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
1. Ieškovas R. G. ieškiniu prašo pažinti 2014-01-03 paskolos sutartį, sudarytą tarp V. Z. ir UAB „Telauta“ dėl 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) paskolos suteikimo BUAB „Telauta“ negaliojančia.
2. Ieškovas R. G. ir jo atstovė advokatė A. M. nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2017-08-17 nutartimi iškėlė UAB „Telauta“ bankroto bylą pagal įmonės vadovo ir kreditoriaus ieškovo V. Z. 2017-06-19 pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, kad įmonė skolinga ieškovui V. Z. 1000,00 eurų pagal 2017-01-24 sudarytą trumpalaikę paskolos sutartį. Be to, įmonės (duomenys neskelbtini) V. Z. pareiškime teismui nurodė, kad yra paskolinęs įmonei 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) pagal 2014-01-03 sutartį, kurie taip pat nėra jam grąžinti. Kitų skolų įmonės (duomenys neskelbtini) V. Z. jo paties rašytame 2017-06-19 pareiškime nebuvo nurodyta.
3. Šiaulių apygardos teismas 2017-08-17 nutartyje pažymėjo, kad pagal teismui pateiktus duomenis įmonė turi turto už 50 822,23 eurų, skolos sudaro 134 465,36 eurus, todėl teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Simpatija“, sąrašo eilės nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismas 2018-02-01 nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto. Ta pačia nutartimi teismas patvirtino kreditorinius reikalavimus bendrai 186 875,88 eurų sumai: pirmos eilės kreditorių reikalavimai sudarė 14 545,87 eurų sumą; antros eilės kreditorių reikalavimai sudarė 10 266,67 eurų sumą; trečios eilės kreditorių reikalavimai sudarė 159 771,42 eurų sumą.
4. Buvusio įmonės (duomenys neskelbtini) V. Z. 70 476,32 eurų dydžio reikalavimas, kaip trečios eilės kreditoriaus, yra didžiausias iš visų įmonės kreditorių pateiktų ir patvirtintų reikalavimų. Bankroto administratorius pateikė teismui 2018-01-15 vykusiame kreditorių susirinkime patvirtintą 2018-01-02 Ataskaitą, kreditorių pareikštus finansinius reikalavimus, jų neginčijo ir teikė tvirtinti teismui. Tačiau iš kitų bankroto administratoriaus 2018-01-02 Ataskaitos argumentų matyti, jog, sudarydamas Ataskaitą, bankroto administratorius negalėjo patikrinti kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir/ar juos ginčyti, kadangi nebuvo susipažinęs su įmonės dokumentais, kurių neturėjo.
5. Didžiausią dalį trečios eilės kreditorių visų reikalavimų sudaro Šiaulių apygardos teismo 2018-02-01 nutartimi patvirtinti buvusio (duomenys neskelbtini) kreditoriniai reikalavimai: buvusio (duomenys neskelbtini) V. Z. 70 476,32 Eur dydžio reikalavimas, buvusio (duomenys neskelbtini) R. G. 66 869,35 Eur dydžio reikalavimas. Trečios eilės kreditoriaus R. G. reikalavimas, patvirtintas dar 2017-09-14 nutartimi, yra pagrįstas teismų sprendimais ir antstolio patvarkymu dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese, kurie pateikti bankroto byloje, gavus bankroto administratoriaus pritarimą. Trečios eilės kreditoriaus V. Z. reikalavimams pagrįsti bankroto byloje yra pateikta tik 2017-01-24 Trumpalaikė paskolos sutartis dėl 1000,00 Eur paskolos suteikimo įmonei UAB „Telauta“, kuri buvo pridėta prie V. Z. 2017-06-19 pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
6. Ieškovui kėlė abejonių V. Z. kreditorinių reikalavimų pagrįstumas. Auditorė A. M., susipažinusi su įmonės dokumentais, nustatė, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) sumos (visos ar dalimis) įnešimą į įmonės sąskaitą (ar kasą) pagal 2014-01-03 paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų. Tokių duomenų nenustatyta ir atlikus byloje ekonominę ekspertizę. Todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir jo atstovė detalizavo ieškovo poziciją ir nurodė, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovas V. Z. galėjo paskolinti įmonei 200 000,00 Lt asmeninių lėšų, nes nepateikė įrodymų apie disponavimą tokiomis lėšomis, o atsakovo V. Z. įneštos lėšos į įmonę buvo galimai iš įmonės veiklos gautos nepaskaitytos buhalterinėje apskaitoje pajamos.
7. Pagal civilinio kodekso nuostatas teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė (CK 6.227 str. 2 d.). Šiaulių apygardos teismo 2017-07-07 nutartimi ieškovas yra įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, tuo metu nepareiškiančiu savarankiško reikalavimo. Šiaulių apygardos teismas 2018-02-01 nutartimi pripažinęs įmonę bankrutavusia ir nutaręs likviduoti dėl bankroto, patvirtino trečios eilės kreditoriaus ieškovo 66 869,35 Eer dydžio reikalavimus.
8. Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 21 str. nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti įmonės sandorius (2013-04-18 įstatymo redakcija Nr. XII-237, galioja nuo 2013-10-01). Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sandorius, kai toks sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, numatyta įstatyme. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.).
9. Skolininko nesąžiningumo prezumpcija įtvirtinta įstatyme taip: preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis (CK 6.67 str. 1 d. 3 p.). Kaip matyti iš ginčijamos 2014-01-03 paskolos sutarties, ji sudaryta tarp paskolos davėjo V. Z. ir paskolos gavėją UAB „Telauta“ atstovaujančio (duomenys neskelbtini) V. Z.. Taigi, sandorio šalių nesąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas, papildomai to įrodinėti nebereikia.
10. Įstatymas numato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Kad ginčo sandoris pažeidžia ieškovo teises, yra akivaizdu, nes V. Z. nepagrįstas 57 924,00 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės, kaip ir ieškovo. Todėl, bankroto administratoriui paskirstant lėšas, kaip numatyta ĮBĮ 35 str. - tos pačios eilės kreditoriams - proporcingai patvirtintų reikalavimų sumai, atsakovas gautų atitinkamas sumas, nesant teisėto tam pagrindo, kurios turėtų būti paskirstytos kitiems kreditoriams, tuo pačiu ir ieškovui. Trečios eilės kreditoriai turi pagrįstų lūkesčių, kad bent dalis kreditorinių reikalavimų gali būti patenkinti iš įmonės turto, nes įmonės turimo turto vertė, pagal bylos duomenis, dvigubai viršija bendrą pirmos eilės ir antros eilės kreditorių patvirtintų reikalavimų sumą.
11. Pagal paskolos sutarties sampratą - paskolos sutartis yra realinė, nes pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.). Ginčijamos 2014-01-03 paskolos sutarties 1.1 p. sąlygos yra deklaratyvaus pobūdžio: „Šia sutartimi šalys konstatuoja, jog paskolos davėjas, būdamas paskolos gavėjo akcininku, per pastaruosius 10 metų dalimis yra paskolinęs paskolos gavėjui sutarties 1.2 p. numatytą (200 000,00 Lt) pinigų sumą“. Paskolos teisiniam santykiui pagrįsti nepakanka vien teiginio, kad pinigai buvo paskolinti įmonei. Todėl tokių deklaratyvaus pobūdžio teiginių nepakanka ir V. Z. 57 924,00 Eur eurų dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimui.
12. Ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 2 d.). Ieškovas su ginčo sandoriu susipažino tik po to, kai teisėsaugos institucijos įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui. Iš bankroto administratoriaus 2018-06-20 rašto kopijos matyti, kad ieškovo atstovei V. Z. kreditorinį reikalavimą sudarantys dokumentai buvo pateikti 2018-06-20 kartu su kitais įmonės dokumentais (2018-06-20 rašto 1 priedas). Todėl laiko, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes su 2014-01-03 paskolos sutartimi susipažino ne anksčiau, kaip 2018-06-20. Apie tai, kad neva paskolinti pinigai nebuvo įnešti į įmonės sąskaitą (kasą), ieškovas sužinojo iš auditorės pateiktos išvados - 2018-07-11 pažymos.
13. Nepaisant paskolos sutartyje nurodyto paskolos suteikimo (atgalinio) termino - neva paskola buvo suteikta per praėjusių 10 metų laikotarpį, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose privalo matytis paskolos suteikimas (pinigų įnešimas/įnešimai), kadangi įmonės apskaitos dokumentus privalu saugoti būtent 10 metų. V. Z. prie savo 2017-07-26 pareiškimo dėl kreditorinio reikalavimo nepridėjo įrodymų apie 200 000,00 Lt paskolos suteikimą įmonei, kas būtent atitinka auditorės išvadas.
14. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Tačiau jeigu pagal ginčo sandorį - paskolos sutartį - kurią ieškovas prašo pripažinti negaliojančia, pinigai skolininkui nebuvo perduoti, tai restitucija nebus taikoma. Tačiau teismui pripažinus, kad pagal 2014-01-03 paskolos sutartį 200 000,00 Lt paskola nebuvo suteikta įmonei BUAB „Telauta“, V. Z. 57 924,00 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas turėtų būti panaikintas. Kaip matyti iš bankroto bylos dokumentų, V. Z. kreditorinis reikalavimas, kurio bankroto administratorius tuo metu neginčijo, buvo patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2018-02-01 nutartimi. Todėl išsprendus šį ginčą, jeigu ieškinys būtų patenkintas ir sandoris pripažintas negaliojančiu, bankroto administratorius turėtų kreiptis su pareiškimu dėl V. Z. kreditorinių reikalavimų patikslinimo, jeigu teismas neišspręstų to klausimo savo iniciatyva (ex officio).
15. Atsakovas V. Z. ir jo atstovė advokatė D. M. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad remiantis CK 6.66 str. 1 d. kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik esant šių sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsakovas neginčija, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau nesutinka, kad yra sąlygų visuma, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.
16. Sąlyga, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kasacinio teismo yra aiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Paulina nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Įmonės (duomenys neskelbtini) buvo ieškovas bei atsakovas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų bei paties ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, ieškovo kreditorinis reikalavimas sudaro 66 869,35 Eur pagal sudarytas paskolos sutartis, atsakovo – 70 476,32 Eur pagal sudarytas paskolos sutartis. Taigi, akivaizdu, kad įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, kada akcininkai skolindavo įmonei pinigų. Pažymėtina, kad ieškovas neginčija (tai reiškia, kad pripažįsta) 2017-01-24 atsakovo ir BUAB „Telauta“ sudarytos paskolos sutarties.
17. Abiejų akcininkų įmonei suteiktų paskolų sumos beveik identiškos (66 869,35 Eur ir 70 476,32 Eur), t.y. atsakovo suteiktų paskolų įmonei suma nėra ženkliai didesnė, kas galėtų sukelti ieškovui kažkokių nepagrįstų abejonių dėl to, ar iš tiesų bendrovei buvo skolinamos tokios pinigų sumos. Kasacinis teismas nurodė, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima. Paskolų sutartys tarp BUAB „Telauta“ ir įmonės akcininkų buvo sudaromos ir įmonei pinigai buvo skolinami, siekiant sumažinti įmonės skolas kitiems kreditoriams, todėl remiantis teismų praktika, laikytina, kad tokie sandoriai privalėjo būti sudaryti.
18. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus). Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui. Ginčijama paskolos sutartis negalėjo pažeisti kreditorių teisių, nes, sudarius paskolos sutartį, įmonės turtas nesumažėjo. Jokių pagrįstų priežasčių, išskyrus tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra trečios eilės kreditoriai, ir dėl to ieškovo kreditoriniai reikalavimai gali likti visiškai nepatenkinti, ieškovas nepateikė.
19. Kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t.y., žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Paskolos sutartis, kurią ieškovas ginčija, buvo pasirašyta 2014-01-03, t.y., 4 metus iki bankroto bylos UAB „Telauta“ iškėlimo. Tiek paskolos sutarties sudarymo metu, tiek ir bendrovei iškėlus bankroto bylą, ieškovas buvo bendrovės akcininkas. LR Akcinių bendrovių įstatymo 18 str. 1 d. numato galimybę akcininkui susipažinti su visais bendrovės dokumentais, įskaitant ir finansinių ataskaitų rinkiniu. Todėl ieškovas, būdamas atidus, protingas, rūpestingas ir apdairus juridinio asmens dalyvis - (duomenys neskelbtini), turėjo teisę ir netgi pareigą susipažinti su bendrovės dokumentais bei tikrinti jos veiklą ir sudaromus sandorius. Ieškovas turėjo visus internetinės bankininkystės prisijungimus prie įmonės sąskaitos, taigi matė ir galėjo matyti pinigų judėjimus sąskaitose. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad apie paskolos sutartį, kuri buvo sudaryta daugiau kaip prieš 4 metus, (duomenys neskelbtini) žinojo ar privalėjo žinoti.
20. BUAB „Telauta“ administratoriaus kartu su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai (avanso apyskaitos, išrašai iš banko sąskaitų, buhalterinės apskaitos registrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada) patvirtina, jog iki ginčijamos paskolos sutarties sudarymo atsakovas per 10 metų įvairiomis sumomis vykdė mokėjimus už BUAB „Telauta“ ir jos interesais teikė paskolas, kas patvirtina, jog BUAB „Telauta“ paskolos sutarties sudarymo dienai turėjo jam finansinių įsipareigojimų. Prievolės atsakovui V. Z. kilo iki paskolos sutarties sudarymo, o paskolos sutartimi buvo įvykdyta tik novacija.?
21. CK 6.66 str. 3 d. numato, kad actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovas nurodo, kad termino nepraleido, nes su paskolos sutartimi susipažino ne anksčiau kaip 2018-06-20. Dar kartą paminėtina šio atsiliepimo 11 d. išdėstyta pozicija, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus juridinio asmens dalyvis - (duomenys neskelbtini), privalėjo žinoti apie prieš 4 metus bendrovės sudarytus sandorius, todėl laikytina, kad apie paskolos sutartį ieškovas žinojo jau nuo 2014 m. pradžios, ieškinio senaties terminas yra praleistas ir atsakovas prašo jį taikyti. Bankroto bylos iškėlimas įmonei negali būti laikomas svaria priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ar pripažinti, jog senaties termino pradžia prasideda nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ar nuo dokumentų perdavimo bankroto administratoriui dienos.
22. Kilus ginčui, ar rašytinėje paskolos sutartyje aiškiai išreikštas pinigų perdavimo faktas, teismas aiškina sutarties sąlygas vadovaudamasis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju, paskolos sutartyje yra aiškiniai nurodyta, jog paskolos sutarties dalykas atsakovei buvo perduotas iki paskolos sutarties sudarymo (pasirašymo), todėl laikytina, jog pinigų perdavimo atsakovei faktas yra įrodymas ir toks aiškinimas atitinka formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pinigų perdavimo fakto neginčija ir pats ieškovas, tik kelia abejonių dėl galimų atsakovės buhalterinės apskaitos neatitikimų, todėl laikytina, kad pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktas yra įrodytas.
23. Atsakovės BUAB ,,Telauta‘‘ atstovas advokato padėjėjas K. U. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad actio Pauliana instituto paskirtis - ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius tokiu ieškiniu pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Šio instituto paskirtis kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodomos šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.
25. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas yra atsakovės kreditorius, todėl laikytina, jog -ieškovas turi teisę ginčyti paskolos sutartį tuo pagrindu, jog ji galimai pažeidžia atsakovės kreditorių teises.
11. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; arba yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų. Todėl sprendžiant ginčą, privalu įvertinti, ar paskolos sutarties sudarymas kokia nors forma ar būdu galėjo pažeisti ieškovo ar kitų kreditorių teises.
12. Ieškinyje yra nurodoma, jog pagal paskolos sutartį atsakovas neperdavė įmonei jokių pinigų, todėl laikytina, kad paskolos sutartis pažeidžia atsakovės kreditorių, įskaitant ieškovą, teises ir ši paskolos sutartis yra pripažintina negaliojančia. Tačiau šiuo atveju privalu atkreipti dėmesį į tai, kad sudarius paskolos sutartį, atsakovės turtas nesumažėjo, todėl paskolos sutartis negalėjo pažeisti atsakovės kreditorių teisių ar teisėtų interesų.
13. Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė (CK 6.870 str. 1 ir 2 d.). Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Paskolos sutartis taip pat yra ir vienašalė sutartis, nes pareigos, kylančios iš šios sutarties (grąžinti paskolą), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo). Paskolos sutarties sudarymas (pasirašymas) savaime negalėjo pažeisti atsakovės kreditorių teisių, kadangi nustačius faktą, jog pagal paskolos sutartį pinigai buvo perduoti atsakovei, laikytina, jog tarp atsakovų susiklostė teisiniai paskoliniai santykiai.
14. Teismui pateikiami rašytiniai įrodymai (avanso apyskaitos, išrašai ir banko sąskaitų, buhalterinės apskaitos registrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada) patvirtina, jog iki paskolos sutarties sudarymo atsakovas per 10 metų laikotarpį įvairiomis sumomis vykdė mokėjimus už įmonę jos interesais (teikė paskolas), o tai reiškia, jog paskolos sutarties sudarymo dienai įmonė turėjo neįvykdytų finansinių įsipareigojimų atsakovui.
16. Atsakovės, sudarydamos paskolos sutartį, joje aiškiai konstatavo, jog paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma yra suteikta iki paskolos sutarties sudarymo, todėl šalys, sudariusios paskolos sutartį, sudarė ir susitarimą dėl novacijos, pakeisdami anksčiau buvusias įmonės prievoles atsakovui į vieną įmonės paskolos prievolę atsakovui pagal paskolos sutartį. Paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma atsakovei buvo suteikta iki paskolos sutarties sudarymo. Todėl paskolos sutarties sudarymas niekaip nepažeidė atsakovės įmonės kreditorių teisių, kadangi įmonės prievolės atsakovui kilo iki paskolos sutarties sudarymo, o paskolos sutartimi buvo įvykdyta tik novacija.
Ieškinys atmestinas.
17. Byloje nustatyta, kad 2014-01-03 tarp atsakovo V. Z. ir UAB ,,Telauta‘‘, atstovaujamos įmonės (duomenys neskelbtini) V. Z., buvo sudaryta paskolos sutartis. Paskolos sutarties 1.1 punktu šalys konstatavo, kad atsakovas V. Z. per pastaruosius 10 metų dalimis yra paskolinęs UAB ,,Telauta‘‘ sutarties 1.2 punkte numatytą pinigų sumą pinigais (paskolos sumą), o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą. Sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad paskolos suma yra 200 000,00 Eur (57 924,00 Eur). Sutarties 3 punkte šalys numatė, kad paskola yra beprocentinė, grąžinama paskolos gavėjo nuožiūra per 5 metų laikotarpį iki 2019m. sausio 3 d.
18. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad 2017-08-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismas pripažino ieškovę nemokia ir iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,Simpatija‘‘, sąrašo eilės Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismas 2018-02-01 nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto, nutartimi teismas patvirtino kreditorinius reikalavimus bendrai 186 875,88 eurų sumai: pirmos eilės kreditorių reikalavimai sudarė 14 545,87 eurų sumą; antros eilės kreditorių reikalavimai sudarė 10 266,67 eurų sumą; trečios eilės kreditorių reikalavimai sudarė 159 771,42 eurų sumą. Iš atsakovo V. Z. kreditorinio reikalavimo, pateikto BUAB ,,Telauta‘‘, matyti, kad atsakovo kreditorinio reikalavimo bankrutavusiai įmonei sudaro jo suteikta paskola pagal 2014-01-03 sutartį.
19. Ieškovas, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, prašo pripažinti 2014-01-03 sudarytą sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovo V. Z. vardu į įmonę per dešimt metų įneštos piniginės lėšos pagal avansines apyskaitas, kurių pagrindu buvo sudaryta paskolos sutartis, nesant buhalterinių dokumentų, neįrodo, kad atsakovas V. Z. į įmonę įnešė asmenines lėšas, įneštos lėšos galimai buvo gautos iš įmonės veiklos, kurios nebuvo paskaitytos įmonės buhalterijoje. Iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovui V. Z. pareiškus kreditorinį reikalavimą 2014-01-03 paskolos sutarties pagrindu, ieškovo kreditorinis reikalavimas gali būti patenkintas iš dalies ar nepatenkintas iš viso, tokiu būdu yra pažeidžiamos jo, kaip bankrutavusios įmonės kreditoriaus, interesai.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu (actio Pauliana)
20. Ieškovas prašo pripažinti ginčijamus sandorius ir vadovaujantis CK 6.66 straipsniu (actio Pauliana). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui.
21. Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2015).
22. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta) nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai.
23. Iš LITEKO duomenų matyti, kad teismo paminėtoje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl bankroto bylos iškėlimo, kurioje proceso dalyviai yra tiek ieškovas (trečiasis asmuo), tiek (duomenys neskelbtini) V. Z. (ieškovas), ieškovo kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas 2017-09-14 teismo nutartimi iš pradžių 58 525,69 Eur sumai. Šalims yra žinomi bylos dokumentai, jog ieškovas, reikšdamas tokį reikalavimą, vadovavosi 2017 m. liepos 28 d. (duomenys neskelbtini) patvarkymu, kuriuo antstolis pakeitė išieškotoją iš UAB ,,Teisininkas‘‘ į ieškovą R. G. pagal jų sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Ši aplinkybė rodo, kad ieškovas kreditorinį reikalavimą, kurį pateikė į bankroto bylą, įgijo tik 2017 m. liepos 28 d. patvarkymo pagrindu, o ne iki sandorio sudarymo momento. Kad ieškovas buvo perleidęs savo reikalavimo teisę, kurią turėjo įmonės atžvilgiu pagal 2012-07-10 sutartį sandorio 2014-01-03 sudarymo momentu, matyti iš 2016 m. gegužės 5d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (LITEKO sistemos duomenys).
24. Iš į bylą pateiktos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos specialisto išvados matyti, kad specialisto išvadose nėra duomenų, kad darbuotojams, tame tarpe ir ieškovui, iki 2014-01-03 būtų neišmokėti ar vėluojami išmokėti atlyginimai.
25. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį bei gindamas savo interesus, neturėjo galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės. Po ginčijamo sandorio 2014-01-03 sudarymo savo reikalavimo teisę įmonės atžvilgiu ieškovas buvo perleidęs, ją įgijo tik 2017 m. liepos 28 d., kai jau buvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB ,,Telauta‘‘ (2017-06-20).
26. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
27. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ginčo sandoris akivaizdžiai pažeidžia ieškovo teises, nes atsakovo V. Z. nepagrįstas 57 924,00 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės, kaip ir ieškovo. Todėl, bankroto administratoriui paskirstant lėšas tos pačios eilės kreditoriams - proporcingai patvirtintų reikalavimų sumai, atsakovas gautų atitinkamas sumas, nesant teisėto tam pagrindo, kurios turėtų būti paskirstytos kitiems kreditoriams, tuo pačiu ir ieškovui. Tačiau teismas pažymi, kad ieškovas savo ieškinį grindžia CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu, o ne kitais įstatyme numatytais pagrindais. Todėl ieškovas turi įrodyti savo teisių pažeidimą būtent CK 6.66 straipsnio aspektu.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
29. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).
30. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, kad sandorio sudarymo metu – 2014-01-03 – UAB ,,Telauta‘‘ buvo nemoki. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos specialisto išvados matyti, kad įmonė tapo nemoki 2017 metų sausio – birželio mėnesį. Jokių duomenų, kad įmonė būtų buvusi nemoki sandorio sudarymo metu – 2014-01-03 – byloje nėra. Kad bendrovė tapo nemoki 2017 metais, bylos nagrinėjimo metu nurodė ir atsakovas V.Z., ieškovas šių aplinkybių nepaneigė, priešingų įrodymų nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įmonei tapus nemokiai, 2014-01-03 sandoriu suteikta pirmenybė atsiskaityti su kitu kreditoriumi ar kitaip būtų pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus teisės.
31. Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio.
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Visais atvejais teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis).
33. Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kaip V. Z. ir UAB ,,Telauta‘‘ sudarant sandorį 2014-01-03, kai įmonė buvo finansiškai moki, sumažėjo ir nebeliko realios galimybės atsiskaityti su ieškovu 2017 metais, t.y. po 3 metų. Ieškovas kaip aplinkybę, pažeidžiančią jo, kaip kreditoriaus teises, įrodinėja atsakovo V. Z. nesąžiningumu, nes jis paskolos sutartį sudarė su įmone UAB ,,Telauta‘‘, kuriai pats atstovavo. Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos vienu pirmiau aptartų būdų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
34. Ieškovas savo poziciją dėl kreditorių teisių pažeidimo grindžia tuo, kad atsakovas V. Z. sudarė paskolos sutartį su UAB ,,Telauta‘‘, kurią pats atstovavo, dėl 200 000,00 Lt paskolos įmonei suteikimo iš asmeninių lėšų, tačiau tokiomis lėšomis pats nedisponavo, įneštos lėšos galimai buvo gautos ir neapskaitytos lėšos įmonės buhalterijoje.
35. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
37. Pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Tačiau teismas pažymi, kad ieškovas neneigia, kad piniginės lėšos apskritai nebuvo įneštos į įmonę, tik ginčija, kad jos buvo asmeninės atsakovo lėšos. Ieškovo suformuluotas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patvirtina ieškovo poziciją, kad jis pripažįsta sandorį įvykus. Ieškovas savo poziciją įrodinėjo ekspertizės aktu, paraiškomis kurias ieškovas teikė bankui ir kitais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu ekspertė M. O. nurodė, kad iš ekspertizei pateiktų įmonės buhalterinių dokumentų ji negali nustatyti į įmonę įneštų atsakovo V.Z. kilmės, t.y. kas buvo įneštų pinigų savininkas, nes įnešant pinigus nebuvo sudaromos nei paskolos sutartys, nei pildoma įmonės buhalterės pažyma. Ekspertė nurodė, kad iš įmonės dokumentų neaišku, ar pinigus V.Z. įnešė kaip (duomenys neskelbtini), ar kaip fizinis asmuo. Tačiau ieškovui nepareiškus reikalavimo pripažinti, kad paskolos sutartis tarp atsakovų nebuvo sudaryta, nes atsakovas V.Z. asmeninių lėšų į įmonę neįnešė, visi ieškovo teikti įrodymai apie tai, kad nėra pirminių duomenų apie atsakovo piniginių lėšų perdavimą pagal paskolos sutartį, neįtakoja sudaryto sandorio galiojimo, kurio sudarymo fakto neginčija pats ieškovas.
38. Ieškovas, įrodinėdamas, kad sandoris yra negaliojantis dėl to, jog atsakovo iki paskolos sutarties sudarymo įneštos lėšos yra įmonės neapskaitytos lėšos ir dėl to sandoris yra negaliojantis, turi nurodyti sandorio negaliojimo pagrindą. Nors ieškovas savo ieškinį grindė CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip jau buvo minėta, juo vadovaujantis naikinti sandorį nėra visų būtinų sąlygų.
39. CK 135 straipsnyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kitų privalomų duomenų, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo, kaip ne kartą nurodyta kasacinio teismo, tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi, teismas turi pareigą teisiškai kvalifikuoti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, šios pareigos nevykdymas gali lemti priimto sprendimo nepagrįstumą, tačiau teismas neturi teisės keisti faktinio ieškinio pagrindo ir ieškinio reikalavimo.
40. Nagrinėjamoje byloje ieškovas faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, ieškovo nuomone patvirtinančias CK 6.66 straipsnyje numatytas actio Pauliana sąlygas ir šiuo pagrindu reiškė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nenustačius ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, ieškovas kitų aplinkybių, būtinų reikalavimui kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį, nenurodė. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė ir neįrodinėjo. Todėl ieškovas turi teisę ginti savo teises ir reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu kitais įstatyme numatytais pagrindais.
41. Dėl sandorio privalomumo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas V.Z. nurodė, kad įmonės veiklai vystyti buvo nuolat reikalingos apyvartinės lėšos. Todėl iki 2014-01-03 paskolos sutarties sudarymo jis 10 metų laikotarpyje jis įnešdavo į įmonę pinigines lėšas pagal avansines apyskaitas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).
42. Tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, jog ginčo sandoris nepažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus interesų, ši sąlyga nebetenka teisinės reikšmės. Tačiau teismas taip pat pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, kad įmonės veiklai nuolat buvo reikalingos apyvartinės lėšos.
43. Dėl šalių nesąžiningumo. Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Ieškovas nurodė, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija įtvirtinta įstatyme taip: preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis (CK 6.67 str. 1 d. 3 p.). Kadangi ginčijama 2014-01-03 paskolos sutarties sudaryta tarp paskolos davėjo V. Z. ir paskolos gavėjo UAB „Telauta“ atstovaujančio (duomenys neskelbtini) V. Z., sandorio šalių nesąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas, papildomai to įrodinėti nebereikia.
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013). Ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Tokie duomenys gali būti gaunami sandorio šalims (jų atstovams) bendraujant, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-463/2013).
45. Nors teismas pažymi, kad ši sąlyga, nenustačius visų actio Pauliana sąlygų visumos, taip pat nėra reikšminga, tačiau pagal civilinio kodekso teisinį reglamentavimą bet kuri prezumpcija gali būti nuginčijama. Atsakovo V.Z. atstovė nurodė, kad ieškovui, kaip (duomenys neskelbtini), turėjo būti žinoma apie įmonės finansinę būklė, todėl atsakovas V.Z., sudarydamas sutartį, nebuvo nesąžiningas. Teismo nuomone, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas V.Z., pasirašydamas su įmone 2014-01-03 paskolos sutartį, žinojo, jog šis sandoris ateityje, po trejų metų sukels įmonės nemokumą ar pažeis kreditorių, tame tarpe ir ieškovo, teises.
46. Dėl ieškinio senaties. Kaip jau buvo minėta, viena iš actio Pauliana sąlygų – ieškiniui taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t.y. kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
47. Ieškovas nurodė, kad su ginčo sandoriu susipažino tik po to, kai teisėsaugos institucijos įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui, ieškovo atstovei V. Z. kreditorinį reikalavimą sudarantys dokumentai buvo pateikti 2018-06-20 kartu su kitais įmonės dokumentais. Todėl ieškovas laiko, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes su 2014-01-03 paskolos sutartimi susipažino ne anksčiau, kaip 2018-06-20.
48. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.
49. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan.
50. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).
51. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad apie sudarytą sandorį jam nebuvo žinoma, apie jį sužinojo ne anksčiau, kaip 2018-06-20. Kaip jau buvo minėta, vertinant praleisto termino priežasčių svarbą būtina atsižvelgti, kad ieškovas buvo (duomenys neskelbtini). Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad jis turi patirties versle, iš specialisto išvados matyti, kad sandorio sudarymo metu pats dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) iki 2016 metų pradžios. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad tuo laikotarpiu – po sandorio sudarymo – santykiai su įmonės vadovu buvo konfliktiški ir jis, kaip (duomenys neskelbtini), negalėjo susipažinti su įmonės dokumentais. Apklausta teismo posėdyje liudytoja R. R. patvirtino, kad ieškovas, kaip (duomenys neskelbtini), kartais domėdavosi įmonės dokumentais, jo prašymu dokumentai jam visada buvo pateikti, be to, ieškovas turėjo banko prieigą. Ieškovo pateikti į bylą įrodymai patvirtina jo ribojamas galimybes susipažinti su įmonės dokumentais jau 2017 metais, kai vienerių metų terminas jau buvo seniai praėjęs. Kaip jau buvo minėta, iš 2016 m. gegužės 5d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (LITEKO sistemos duomenys) matyti, kad ieškovas savo reikalavimo teises, kilusias iš 2012-07-10 tarp ieškovo ir atsakovo V.Z. sudarytos sutarties buvo perleidęs 2014-12-03 naujajam kreditoriui UAB ,,Teisininkas‘‘. Ši aplinkybė rodo, kad ieškovas ne tik turėjo galimybę susipažinti su įmonės dokumentais, bet kaip kreditoriui, perleidusiam savo reikalavimą į įmonę, tokio sandorio sudarymas nebuvo pakankamai aktualus. Pažymėtina, kad aktyviai ginti savo teises ieškovas pradėjo tik vėl įgijęs reikalavimo teisę į atsakovės įmonę 2017 metais.
52. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovas, gindamas savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Ieškinio terminas nagrinėjamu atveju yra skaičiuojamas nuo sandorio sudarymo datos, nėra pagrindo atnaujinti ieškovui ieškinio senaties termino. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. liepos 24d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo.
53. Įvertintus išdėstytus argumentus ir byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų, todėl ieškovo ieškinys atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmetamas, atsižvelgiant į tai, ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
55. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė BUAB „Telauta“ byloje patyrė 1450,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Atsakovas V. Z. patyrė 1170,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
56. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).
57. Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, atsakovų atstovų paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, jiems rengti patirtas advokatų darbo laiko sąnaudas, teismas sprendžia, jog atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovo atsakovams.
58. Byloje patirta 6,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškovo ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybei (CPK 88 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo R. G. ieškinį atsakovams V. Z., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Telauta‘‘ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti.
Iš ieškovo R. G. (asmens kodas 36002100129) priteisti atsakovei BUAB „Telauta“ (juridinio asmens kodas 180705016) 1450,00 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų), atsakovui V. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti 1170,00 Eur (tūkstantį šimtą septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Iš ieškovo R. G. priteisti valstybei 6,92 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.
Teisėja Lina Muchtarovienė