Civilinė byla Nr. e2-308-236/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02396-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.6; 3.3.4.2.7.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą ir pareiškėją V. V. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „EOLO Baltica“ ir Gianni Quintilli ieškinius atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo 915-oji Daugiabučio namo savininkų bendrija,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 pagal ieškovų UAB „ETN Baltic“, UAB „EOLO Baltica“ ir Gianni Quintilli ieškinius atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

2.       Pareiškėjas V. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje ir įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

3.       Prašyme pareiškėjas V. V. nurodė, kad yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) savininkas. Name neįrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Įrengtas krosninis šildymas, o siekiant sudaryti sąlygas laikyti krosniniam šildymui būtiną kurą, 1981 m. pastatyti sandėliukai (ūkinis pastatas), kurie gyvenamojo namo archyvinėje byloje pažymėti numeriu 1I2p. Vėliau ūkinis pastatas priskirtas kaimyniniam žemės sklypui (duomenys neskelbtini).

4.       Aplinkos ministerija 2013 metais perdavė Vilniaus miesto savivaldybei ir ūkinis pastatas Statinių išdėstymo plane pažymėtas numeriu 7I2p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ūkiniu pastatu kartu su kitais savininkais naudojasi iki šiol. Pareiškėjas laiko kurą krosniai, patalpos jam būtinai reikalingos. Ūkinį pastatą priskyrus (duomenys neskelbtini), į sandėliukus pradėjo pretenduoti ten esančių patalpų savininkai. Susirašinėjimo su Vilniaus miesto savivaldybės administracija metu pareiškėjas informuotas apie galimybę ūkinio pastato dalį įsigyti pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjas ūkinio pastato dalimis naudojasi teisėtai, sandėliukų panaudos santykiai tarp valstybės (savivaldybės) ir gyventojų susiklostė nuo ūkinio pastato pastatymo. Priimtas ir viešai paskelbtas 2018 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 11727 „Dėl savivaldybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pardavimo”, kuriuo nuspręsta parduoti UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ lygiomis dalimis (po ½) Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius ūkinius pastatus. Savivaldybės sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, tačiau teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nurodė, kad yra jau įsiteisėjęs teismo sprendimas.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 ir jį galioti palikusia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-516/2018 buvo sukelti teisiniai padariniai, apribojantys pareiškėjo teisę įsigyti jam priklausančią ūkinio pastato dalį. Teismai pasisakė dėl viso ūkinio pastato ir netiesiogiai nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens V. V. teisių. Apie teismų sprendimus pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, kai ėmė rengtis ginti savo teises: užsakė 2018 m. rugsėjo 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kurio 7.1 punkte rado informaciją apie įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą. Trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. rugsėjo 27 d.

6.       Ieškovai prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas, neįrodytos atitinkamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas neteikia pakankamų duomenų, kurie patvirtintų, jog jis pagrįstai gali būti laikomas ūkinio pastato dalies naudotoju.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutarė pareiškėjo V. V. prašymo netenkinti, priteisti iš pareiškėjo 880 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „EOLO Baltica“ naudai.

9.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas neteikia pakankamų duomenų, kurie patvirtintų, jog jis pagrįstai gali būti laikomas ūkinio pastato dalies naudotoju. Nurodė, kad nuosavybės privatizavimo procesas yra prasidėjęs prieš dešimtmečius. Nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi su prašymu išnuomoti ar parduoti sandėliukus gyventojams ar bendrijai. Rašte nurodė, jog namo savininkų bendrija 2013 m. kėlė ginčą dėl žemės sklypo ribų nustatymo, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Dar vienas prašymas pateiktas 2016 m. gruodžio 4 d. Teismas nustatė, kad šiame rašte pareiškėjas teigė, jog jam žinomi savininkai yra išreiškę norą pirkti ūkinį pastatą, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nepridėjo. Atsakovė 2017 m. balandžio 5 d. ir 2017 m. gegužės 10 d. raštais nurodė, kad V. V. prašymas neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo reikalavimų, tačiau, kaip teismas nustatė, pareiškėjas šių raštų neginčijo. Taip pat pareiškėjui buvo žinoma apie civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 apskųstą atsakovės sprendimą, tačiau ir šio sprendimo jis neginčijo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad po to, kai buvo atmestas prašymas dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu, pareiškėjas galėjo pareikšti savarankiškus reikalavimus, tačiau jokių reikalavimų protingu laiku pareiškėjas nereiškė. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik pradėjus vykdyti įsiteisėjusį sprendimą.

10.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pateikto prašymo nėra aišku į konkrečiai kokį sandėliuką pareiškėjas pretenduoja, todėl nėra galimybių ir nustatyti, jog šis sandėliukas yra naudojamas ir pareiškėjas turi įstatymo reikalaujamą pagrindą teisės realizavimui. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie tai, kad jis turi įrodymais pagrįstas teises pretenduoti į civilinėje byloje Nr. 2-1248-656/2017 priimtu sprendimu apspręsto turto dalį, nėra teisinio pagrindo spręsti, jog neįtraukus V. V. į bylos procesą buvo pažeistos jo materialios teisės.

11.       Pareiškėjas teigė, jog sandėliukai reikalingi kietajam kurui sandėliuoti, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui kėlė abejonių. Teismas nurodė, kad esant tokiam poreikiui būtų nesudėtinga įrodyti naudojimo faktą, pateikiant naudojimą patvirtinančius įrodymus, pvz. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Be to, atsakovas prie atsiliepimo pateikė įrodymus, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 24 d. yra išdavusi statybos leidimą, pagal kurį iki namo buvo nutiestas mažo slėgio dujotiekis.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 bei įtraukti į bylą pareiškėją V. V. trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus.

13.       Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

13.1.                      Atsakovės neabejotinai pripažįsta faktą, kad pareiškėjas faktiškai naudojasi ginčo ūkinio pastato dalimi. Šio fakto neginčija ir ieškovai, kurie pateikia tik bendro pobūdžio teiginius, neva pareiškėjas nepateikia jokių savo daiktinės teisės teisėto įgijimo dokumentų. Taigi, tiek ieškovai, tiek atsakovai ginčija tik pareiškėjo daiktines teises į jo naudojamą ginčo ūkinio pastato sandėliuką. Tačiau klausimas ar pareiškėjas turi teisių į ginčo ūkinio pastato dalį iš esmės spręstinas ne šioje proceso stadijoje, o atnaujintą bylą nagrinėjant iš esmės. Šiame etape pareiškėjas turėtų tik tikėtinai pagrįsti savo tikėtinas teises, kurios galėjo būti pažeistos.

13.2.                      Byloje priimtame sprendime minimas faktas, kad iki 2013 metų ginčo ūkinis pastatas buvo bešeimininkis. Šiuo požiūriu nėra paneigta aplinkybė, kad turtui esant bešeimininkiu, jis pareiškėjo buvo užvaldytas ir tapo valdomas teisėtai. Nuo 2013 metų turto šeimininku tapusi atsakovė savo abstraktų nepritarimą nuo tų laikų susiklosčiusiems ir tebesitęsiantiems faktiniams panaudos santykiams išsakė tik atsiliepime. Tuo tarpu apie faktinę aplinkybę, kad būtent pareiškėjas naudojasi ginčo ūkinio pastato sandėliuku, atsakovė žino jau daugiau nei dvejus metus (nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d., kuomet pareiškėjas raštu kreipėsi su prašymu išnuomoti ar parduoti sandėliukus gyventojams ar bendrijai).

13.3.                      Ginčo ūkinis pastatas nuo pastatymo 1981 metais buvo priskirtas Šnipiškių g. 2 namo gyventojų poreikių tenkinimui. Ši aplinkybė buvo žinoma visiems seniesiems Kalvarijų g. 2 namo gyventojams. Vėliau ginčo ūkinis pastatas nemotyvuotai buvo priskirtas kaimyniniam žemės sklypui, esančiam Kalvarijų g. 2, Vilniuje. Pareiškėjas ir kiti namo gyventojai sklypo ribų keitimo neginčijo, nes tuo metu nemanė, kad šis pakeitimas paveiks jų teises.

13.4.                      Vertinant argumentus dėl savivaldybės raštų neskundimo, kuriais remiamasi ieškovų ir atsakovės atsiliepimuose bei skundžiamoje nutartyje, pažymėtina, kad ši aplinkybė savaime nereiškia pareiškėjo sutikimo su atsakovės raštuose išsakyta pozicija. Šiuo požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtuose atsakovės atsakymuose nenurodyta jų skundimo tvarka ir tai, kad sprendimai apskritai skųstini. Taigi, siųstus raštus laikydama individualiais administraciniais aktais pati savivaldybė pažeidė pareiškėjo teises nenurodydama individualiame administraciniame akte būtinos informacijos. Kita vertus, iš pateiktos informacijos turinio pareiškėjas susidarė įspūdį, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negali niekaip disponuoti turtu. Todėl nebuvo pagrindo ir prasmės prieštarauti dėl to, kad pareiškėjui neparduoda ginčo ūkinio pastato sandėliuko. Be to, pareiškėją iš esmės būtų tenkinusi galimybė sandėliuką įsigyti viešame aukcione.

13.5.                      Skundžiamoje nutartyje be pagrindo nurodytas argumentas, kad iš pateikto prašymo nėra aišku į konkrečiai kokį sandėliuką pareiškėjas pretenduoja, todėl nėra galimybių ir nustatyti, jog šis sandėliukas yra naudojamas ir pareiškėjas turi įstatymo reikalaujamą pagrindą teisės realizavimui. Be to, skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad pareiškėjas teigė, jog sandėliukai reikalingi kietajam kurui sandėliuoti, tačiau ši aplinkybė kelia abejonių, esant tokiam poreikiui būtų nesudėtinga įrodyti naudojimo faktą, pateikiant naudojimą patvirtinančius įrodymus, pavyzdžiui, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Reaguodamas į iškilusią būtinybę pagrįsti šias proceso dalyvių nekvestionuotas faktines aplinkybes, pareiškėjas teikia Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuojama, kad rakinamame sandėliuke (trečios durys pirmame aukšte), esančiame sandėliukų pastate, plane pažymėtame 7I2/p indeksu, sandėliuojamos malkos.

13.6.                      Ieškovai ir atsakovės kėlė abejones dėl to, kad pareiškėjo patalpos šildomos kietu kuru, tačiau byloje yra prima facie galią turintys Nekilnojamojo turto registro išrašai, patvirtinantys koks apšildymo būdas naudojamas, kurie nebuvo nuginčyti.

14.       Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir Gianni Quintilli atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo V. V. UAB „EOLO Baltica“ naudai bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

15.1.                      Pareiškėjas teigia, kad kažkuriuo sandėliuku, kaip ūkine patalpa, jis naudojasi nuo 2010 m. rugsėjo 14 d., tačiau nepateikia jokių savo daiktinės teisės teisėto įgijimo dokumentų. Net ir nustačius, kad sandėliukas tikrai buvo suteiktas, kaip pagalbinė patalpos adresu Šnipiškių g. 2-12, Vilnius, patalpa, pagal teisinį reguliavimą, galiojusį 1964-1987 metais (Butų kodeksas, 1964 metų Civilinis kodeksas), tai ši daiktinė teisė buvo prarasta Civilinio kodekso 4.33 straipsnio 1 dalies pagrindu – nei pareiškėjas, nei ankstesnis pagrindinės patalpos savininkas ir pagalbinės patalpos naudotojas ar valdytojas nesiėmė jokių veiksmų, kad daiktinė teisė būtų pripažinta. Pareiškėjo teiginys, kad pradėdamas naudotis bešeimininkiu turtu jis savaime įgijo daiktines teises į jį nepagrįstas.

15.2.                      Pareiškėjo teiginiai, kad jis nesuprato, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos, kai buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 4400-0162-4191, Kalvarijų g. 2, Vilniuje, kai jį Vilniaus miesto savivaldybės administracija laiškais informavo, kad jam atsirastų galimybė privatizuoti ginčo ūkines patalpas tik tada, kai bus pateikti teisėto naudojimosi jomis įrodymai, neatrodo įtikinami. Tikėtina, kad tuo metu pareiškėjas neturėjo intereso ginčo patalpomis teisėtai naudotis, jei jomis naudojosi.

15.3.                      Ieškovai šioje civilinėje byloje niekada nepripažino ir procesiniuose dokumentuose neteigė, jog jie pripažįsta, kad pareiškėjas naudojasi ginčo ūkinėmis patalpomis. Jiems buvo žinoma, kad kai kuriuose sandėliukuose yra laikomi nenustatyto asmens daiktai (net tai, kad juose gyvena benamiai asmenys), tačiau išsiaiškinti, kas naudojasi ginčo ūkinėmis patalpomis (išskyrus nuolatinius sandėliukų gyventojus – benamius), jiems taip ir nepavyko.

15.4.                      Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole matyti tai, kad pareiškėjo patalpose yra veikiantis židinys, esant sumontuotai šildymo sistemai. Jokios krosnies faktinių aplinkybių konstatavimo protokole neparodyta. Protokolas taip pat neįrodo, kad pareiškėjas naudojasi nufotografuotu sandėliuku, kuriame susandėliuotos malkos – nėra duomenų, kad malkas susandėliavo būtent pareiškėjas. Ieškovų turimais duomenimis, pareiškėjas naudojasi kitu sandėliuku, kuriame jis sandėliuoja prekiaujamą produkciją. O kaminų buvimas pastate, kuriame yra pareiškėjui priklausanti patalpa, niekaip neįrodo sandėliuko teisėto suteikimo naudotis fakto.

16.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

17.       Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

17.1.                      Savavališkas, teisinio pagrindo neturintis ginčo sandėliukų naudojimas neturi nieko bendro su Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įtvirtintu teisėtu turto, kuris gali būti parduodamas lengvatine tvarka, naudojimu. Kita vertus, nėra suprantama, kokias „tikėtinas teises“ į dalį ginčo sandėliukų byloje yra įrodęs pareiškėjas, nes visi pareiškėjo argumentai dėl pirmenybės teisės į dalį ginčo sandėliukų išpirkimą yra nuosekliai paneigti – pareiškėjas akivaizdžiai neatitinka nei Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nei to paties straipsnio 3 punkto sąlygų, t. y. tų įstatymo reikalavimų, kurių pagrindu pareiškėjas teigė turįs teisę dalį ginčo sandėliukų išpirkti.

17.2.                      Pareiškėjas atskirajame skunde klaidingai nurodo, kad ginčo sandėliukai iki Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių įregistravimo 2013 metais buvo bešeimininkiai ir „šiuo požiūriu nėra paneigta aplinkybė, kad turtui esant bešeimininkiu, jis pareiškėjo buvo užvaldytas ir tapo valdomas teisėtai“. Savivaldybė nuosavybės teises į ginčo sandėliukus įregistravo 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-81V, sudaryto su Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovu, pagrindu, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas valstybinis turtas.

17.3.                      Vien faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas (neteisėtas) bei neatlygintinas naudojimas nesukuria tokiam naudotojui jokių teisių į tokį turtą. Nei pareiškėjas, nei kiti namo gyventojai nebuvo ir nėra sudarę jokių ginčo sandėliukų panaudos susitarimų, t. y. pareiškėjui nebuvo leista naudotis ginčo sandėliukais savo reikmėms. Tą patvirtina ir į bylą pateiktas susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės, pagal kurį pareiškėjas tik buvo išreiškęs norą arba ginčo sandėliukus išsinuomoti arba išpirkti.

17.4.                      Tai, kad pareiškėjas naudojosi ginčo sandėliukais ir šis faktas neva buvo žinomas tiek Vilniaus miesto savivaldybei, tiek bendrovėms nepatvirtina nei byloje esantis UAB „ETN Baltic“ 2015 m. rugsėjo 24 d. raštas, nei kiti įrodymai. Priešingai, iš minėto rašto galima spręsti nebent tik tiek, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybei, tiek bendrovėms buvo žinoma apie savavališką ginčo turto užėmimą.

17.5.                      Pareiškėjas nepaneigia ir kitos esminės aplinkybės, lėmusios jo prašymo atmetimą – ginčo sandėliukai nėra priskirti namo namų valdai, todėl pareiškėjas ar kiti namo patalpų savininkai neturi net teorinės galimybės ginčo turtą įsigyti pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

17.6.                      Tai, kad viename iš Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų nebuvo nurodyta apskundimo tvarka nepateisina paties pareiškėjo neveikimo, ginant savo tariamai pažeistas teises, nes net ir esant nurodytai apskundimo tvarkai, pareiškėjas bet kokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų neskundė – teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas protingu laiku jokių reikalavimų, susijusių su ginčo sandėliukų išpirkimu ar nuoma, taip ir niekada nebuvo pareiškęs.

17.7.                      Aplinkybė ar pareiškėjo patalpos yra šildomos kietuoju kuru, ar dujomis neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl, kaip nurodo pareiškėjas, „tikėtinų teisių“ į ginčo sandėliukus turėjimo ar neturėjimo, kadangi pareiškėjas neatitinka jau nurodytų Paramos įstatymo sąlygų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties

19.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą pagal pareiškėjo V. V. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų 

20.       Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

21.       Pažymėtina, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22.       Apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad priimtinas į bylą ir vertintinas su atskiruoju skundu pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.

Dėl ginčo esmės 

23.       CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai.

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pateikdamas prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu pareiškėjas turi nurodyti tiek procesinio pobūdžio aplinkybes, tiek konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, pagrįstus materialiosios teisės norma, dėl kurių teismas nusprendė neįtraukęs į procesą, pateikti visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pagrindas pripažinti, jog teismas sprendime pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu pažeisti pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai (CPK 365 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2008). Kai procesas atnaujinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teismas, nagrinėjantis bylą iš naujo, visų pirma turi nustatyti, kokias konkrečiai materialines teises ir (ar) teisėtus interesus nagrinėjamoje byloje turi į ją anksčiau neįtrauktas asmuo ir ar dėl jų buvo nuspręsta teismo sprendimu (pvz., teismo sprendime pasisakyta dėl asmens teisių ir pareigų, teismo sprendimu sukurtos asmeniui teisės ir pareigos, įtvirtintas asmens teisių pažeidimas, neįvertinus neįtraukto asmens pateiktų įrodymų, asmens teisės ir pareigos nustatytos netinkamai ir kt.).

25.       Savo materialinės teisės pažeidimą pareiškėjas V. V. iš esmės siejo su aplinkybe, jog jis yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), tikrasis savininkas. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. priimtu sprendimu įpareigojus atsakovę parduoti ūkinį pastatą ieškovams, pareiškėjas neteko galimybės išpirkti dalį ūkinio pastato, naudojamos kietojo kuro sandėliavimui. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat buvo nurodęs, kad turėjo ketinimų šią nekilnojamojo turto dalį išpirkti pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

26.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, ir konstatavęs, jog pareiškėjas neįrodė savo nuosavybės teisės fakto, taigi ir savo materialinės teisės egzistavimo, pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti.

27.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodo, kad atsakovės neabejotinai pripažįsta faktą, jog pareiškėjas faktiškai naudojasi ginčo ūkinio pastato dalimi, ir kad pradėjęs valdyti bešeimininkį daiktą jis yra teisėtas ginčo turto valdytojas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais.

28.       Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad nenustatytu konkrečiu sandėliuku jis naudojasi nuo 2010 m. rugsėjo 14 d., tačiau, įvertinus bylos medžiagą, konstatuojama, jog pareiškėjas nepateikia jokių duomenų ar dokumentų, iš kurių teismas galėtų įsitikinti pareiškėjo daiktinės teisės realumu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar ankstesnis pagrindinės patalpos savininkas ir pagalbinės patalpos naudotojas ar valdytojas būtų ėmęsi kokių veiksmų, kad jų daiktinė teisė būtų pripažinta. 

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, taip pat nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybė neabejotinai nuosavybės teises į ginčo sandėliukus įregistravo 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo – priėmimo akto Nr. (9-4)-81V, sudaryto su Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovu, pagrindu. Tai leidžia konstatuoti faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas valstybinis turtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas bei neteisėtas naudojimas neatlygintinai nelaikytinas kaip sukuriančiu atitinkamas daiktines teises tokiam asmeniui, kuris neteisėtai ir savavališkai naudojasi svetimomis patalpomis. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog nei pareiškėjas, nei kiti namo gyventojai niekada nebuvo ir šiuo metu nėra sudarę jokių ginčo patalpų panaudos susitarimų, t. y. nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo leista naudotis ginčo sandėliukais savo reikmėms. Pareiškėjas, nurodydamas, kad šalys buvo faktiškai išreiškusios sutikimą leisti jam naudotis ginčo patalpomis, nepateikia jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti šį pareiškėjo teiginį. Be to, aplinkybė, jog ginčo patalpos buvo šildomos kietuoju kuru, nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo faktinį teisėtą valdymą ir naudojimąsi ginčo patalpomis. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti tik faktą, kokio tipo šildymo sistema yra įrengta ginčo patalpose, o ne teisėto valdymo ar naudojimosi nekilnojamuoju daiktu egzistavimą.

30.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog viename iš Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų, adresuotų pareiškėjui, nebuvo nurodyta tokio atsakymo apskundimo tvarka nepateisina paties pareiškėjo neveikimo, siekiant apginti savo tikėtinai pažeistas teises, nes net ir esant nurodytai apskundimo tvarkai, pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų neskundė. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas protingu laiku jokių reikalavimų, susijusių su ginčo sandėliukų išpirkimu ar nuoma, taip ir niekada nebuvo pareiškęs.

        Dėl bylos procesinės baigties

31.       Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apeliacinis teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar atskirojo skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

33.       Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34.       Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir Gianni Quintilli atsiliepime į  atskirąjį skundą prašė priteisti iš pareiškėjo V. V. UAB „EOLO Baltica“ naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to ieškovų prašymas netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                 Kazys Kailiūnas