Administracinė byla Nr. eI2-6001-279/2022
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00167-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 23 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovui advokatui Dainiui Tamošiūnui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos tarnybos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Panevėžio AVPK patenkinti A. S. 2022 m. kovo 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti ( nešiotis ) ginklus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, teigdamas, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo faktinių duomenų vertinimo ir įstatymų taikymo, todėl jis naikintinas , o Panevėžio AVPK įpareigotinas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas skunde, o jo atstovas advokatas Dainius Tamošiūnas, teismo posėdyje paaiškino, kad Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ) reikalavimų. Teigė, kad Sprendime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (iš viso Sprendime nurodyti keturi), kurie buvo nutraukti ir kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras turi informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomenduoja išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas teigė, kad visi ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu buvo nutraukti gana seniai (1994, 199, 1999 ir 2008 metais), pareiškėjas niekada nebuvo teistas, neturėjo ir neturi jokio teistumo, administraciniai nusižengimai buvo susiję su pareiškėjo darbu ir jau nebegaliojantys, o apie minimų asmenų padarytus nusikaltimus ir jiems taikomus oficialius perspėjimus nebuvo žinoma. Sprendime nurodoma, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras turi informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomenduoja išduoti leidimo laikyti ( nešiotis) ginklus, tačiau Sprendimas yra nemotyvuotas, neaišku kokiais duomenimis policija disponuoja dėl kokių turimų policijos duomenų jis turi teisę gintis ir jiems prieštarauti, juo labiau, kad medicinos specialistų tikrinta jo sveikata ir psichinė būklė nekelia jokių abejonių dėl jo galėjimo turėti ginklą, jis neturi jokių priklausomybių ir nėra registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose. Atsakovas turėjo vertinti visas aplinkybes, charakterizuojančias pareiškėją. Pareiškėjas yra dirbantis – yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du vaikus, siekia gauti leidimą ginklui medžioklei. Teigia, kad pareiškėjas 2018 m. baigė medžiotojų mokymo kursus išsilaikė egzaminą ir jam buvo išduotas medžiotojo bilietas. Be to, pareiškėjas baigė medžiotojų selekcininkų kursus ir įgijęs medžiotojo selekcininko kvalifikaciją. Remdamiesi šiomis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas bei jo atstovas advokatas Dainius Tamošiūnas prašė panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti Panevėžio AVPK patenkinti pareiškėjo 2022 m. kovo 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, pateikė prašymą nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad atlikus privalomus patikrinimus nustatyta, kad pareiškėjui buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai, trys iš jų buvo nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o vienas nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat nurodė, jog turimais duomenimis, pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis, kurie buvo anksčiau teisti, ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas) buvo paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Lietuvos kriminalinės policijos biuras turi informaciją apie pareiškėją, todėl pareiškėjui nerekomenduojama išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis, Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 iki 2022 metų 12 kartų baustas už įvarius administracinius teisės nusižengimus (greičio viršijimas, vairavimas naudojantis mobiliojo ryšio priemone ir kita). Atsakovas, atsižvelgdamas į visą surinktą informaciją, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, remiantis Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p., kada šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Nurodė, kad atsižvelgiant į visas atsiliepime išdėstytas aplinkybes, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Skundas atmetamas.
Nustatyta, kad pareiškėjas A. S. 2022 m. kovo 28 d. prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) .
Byloje kilo ginčas dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.).
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai.
Ginčijamo atsakovo Sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.
Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar pareiškėjas kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.
Aiškindamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).
Aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974-14).
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).
Ginčijamame administraciniame sprendime kaip faktinis šio administracinio akto priėmimo pagrindas nurodyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gauti duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus ikiteisminius tyrimus ir nusikalstamas veikas: pareiškėjui 1994 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas 1995 m. vasario 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 91 straipsniu; pareiškėjui 1997 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 1997 m. liepos 28 d., vadovaujantis BPK 91 straipsniu; pareiškėjui 1999 m. sausio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, jis nutrauktas 1999 m. sausio 28 d., vadovaujantis BPK 91 straipsniu; pareiškėjui 2006 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 2008 m. gegužės 20 d., vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalimi.
Sprendime ir atsakovo atsiliepime nurodytais duomenimis Lietuvos kriminalinės policijos biuras turi informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomenduoja jam išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Remdamasis šiomis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog turimais duomenimis, pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis, kurie buvo anksčiau teisti, ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas) buvo paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 iki 2022 metų 12 kartų baustas už įvarius administracinius teisės nusižengimus (greičio viršijimas, vairavimas naudojantis mobiliojo ryšio priemone ir kita).
Vadovaujantis BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 531 straipsniu, asmuo, padaręs vieną iš veikų, numatytų BK 225 straipsnio pirmojoje, antrojoje dalyje, galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis prisipažino padaręs nusikaltimą, savanoriškai atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju. BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 91 straipsnio 1 dalis numatė teismo, teisėjo, taip pat teisėjo sutikimu prokuroro, tardytojo ir kvotos organo teisę nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti remiantis BK 531 straipsnyje nurodytu pagrindu. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojantys BK ir BPK taip pat numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir bylos nutraukimą (BK 38 straipsnis ir BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingos panašios sąlygos, kaip ir senajame BK: dabar asmuo turi prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikyti su nukentėjusiuoju, turi būti pagrindas manymui, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Dabartinėje teorinėje literatūroje nurodoma: tam, kad būtų galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina konstatuoti esant visus nusikaltimo sudėties požymius (Piesliakas, V. Lietuvos baudžiamoji teisė, 2 kn., 2008, p. 345–346). Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas padarė pirmiau nurodytus BK 225 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytus nusikaltimus, dėl kurių 1994–1999 metų laikotarpiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Vadovaujantis BK ir BPK (galiojusių iki 2003 m. gegužės 1 d.) nuostatomis, A. S. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir minėtų ikiteisminių tyrimų nutraukimui būtina sąlyga buvo jo prisipažinimas padarius nusikaltimus (BK 531 straipsnis, BPK 91 straipsnis). Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį, vėliau nutrauktas. BK 178 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta kvalifikuota vagystės sudėtis, t. y. nusikaltimo sudėtis su nusikaltimo pavojingumą didinančiais požymiais. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl šio galimai padaryto nusikaltimo buvo nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ir jie teisinių pasekmių sukelti negali, tačiau tai, kad pareiškėjo atžvilgiu keturis kartus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje ir jį atitinkamai charakterizuoja.
Byloje taip pat yra surinkti įrodymai apie pareiškėjo nubaudimą administracine tvarka bei apie pareiškėjo ryšius su asmenimis, kurie yra teisti ir/arba kuriems taikytos prevencinės poveikio priemonės – oficialūs perspėjimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas 2018 metais kreipėsi prašymu į atsakovą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Remiantis aukščiau nurodytomis faktinės aplinkybėmis, Panevėžio apskr. VPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyrius 2018 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklo, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją 10 punktas ), kada B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Regionų apygardos administracinis teismas Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6592-739/2018, pareiškėjo skundą panaikinti minėtiną sprendimą ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą, atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-953-502/2020, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6592-739/2018, konstatavo, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 23 d. važiavo automobiliu, priklausančiu A. P. (b. l. 53, 36, 56), kuris 2013 m. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas) (b. l. 58) ir kuriam anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 57). Oficialus perspėjimas yra Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta prevencinio poveikio priemonė, kuri pagal minėto įstatymo 4 straipsnį gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tuo pačiu automobiliu vėliau naudojosi ir šis asmuo (b. l. 53). Be to, A. P. 2016 m. rugpjūčio 15 d. važiavo automobiliu, priklausančiu UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 70–71), o 2010–2014 m. laikotarpiu jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 52) (bylos duomenimis, pareiškėjas yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pareiškėjas skunde to neneigė (b. l. 3), pareiškėjo asmens privalomo sveikatos tikrinimo kortelės kopijoje nurodyta, kad jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 12)). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas važiavo automobiliu kartu su D. L. (b. l. 27). Bylos duomenimis, šis asmuo 2017 m. vasario 9 d. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (prekyba žmonėmis), BK 260 straipsnio 3 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų), BK 199 straipsnio 3 dalį (kontrabanda), byla buvo perduota į teismą ir 2018 m. šis asmuo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (organizuota grupė), BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 3 dalį (b. l. 59–63), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismo nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka. Šis asmuo anksčiau buvo teistas Italijoje, nuosprendis įsiteisėjęs (b. l. 62). D. L. anksčiau tris kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 65). UAB (duomenys neskelbtini) 2009–2011 m. ir 2013–2014 m. laikotarpiu dirbo G. R., kuriam du kartus – 2009 m. ir 2014 m. buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 81–82) ir kuris tris kartus buvo nuteistas Lietuvoje – 2009 m. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), 2013 m. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), BK 284 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), teismo baudžiamasis įsakymas ir nuosprendžiai įsiteisėję (b. l. 73–75), taip pat anksčiau du kartus nuteistas kitoje valstybėje (b. l. 76–79). UAB (duomenys neskelbtini) 2013–2018 m. laikotarpiu dirbo A. Š., kuriam anksčiau du kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 68–69). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis – savo pusbroliu A. S. ir R. S., kurie anksčiau buvo teisti (b. l. 27), o iš bylos duomenų matyti, kad minėti asmenys 2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. kovo 31 d. važiavo automobiliu, kuriuo kitomis dienomis važiuodavo ir pareiškėjas (b. l. 67), ir kad pareiškėjas yra įregistruotas šio automobilio naudotoju (b. l. 66).
Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad su minėtais asmenimis yra pažįstamas, tačiau teigia, kad jam apie šių asmenų padarytus nusikaltimus ir jiems taikomus oficialius perspėjimus nebuvo žinoma.
Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau- ir ABTĮ ) 98 straipsnio 4 dalis draudžia šalims, proceso dalyviams kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012). Pažymėtina, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.
Atsižvelgiant į tai, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų administracinėje byloje Nr. I-6592-739/2018, tiek ir nagrinėjamoje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys ir buvo įrodinėjamas viešojo administravimo subjektų priimtų aktų neteisėtumas, teismas daro išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti minėtoje administracinėje byloje nustatytus minėtus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 iki 2022 metų 12 kartų baustas už įvarius administracinius teisės nusižengimus (greičio viršijimas, vairavimas naudojantis mobiliojo ryšio priemone, važiavimas prieš eismą ir kita).
Pareiškėjo padarytų ar galimai padarytų teisės pažeidimų periodiškumas ir teisiniai gėriai, į kuriuos kėsintasi visais aukščiau įvardintais pažeidimais (viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nuosavybė, savo ar kitų žmonių, eismo saugumas), leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, teisėjų kolegija vertina byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, kad ginčijamame Sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Panevėžio AVPK turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie tai, kad iš Sprendimo formuluotės yra neaišku, kokiais duomenimis policija disponuoja, ir kokiems turimiems policijos duomenims jis turi teisę prieštarauti , yra nepagrįsti, kadangi atsakovas pateikė pakankamai duomenų apie faktines aplinkybes, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo Sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių kvalifikavimas. Sprendime yra nurodyti ikiteisminiai tyrimai, nurodyti duomenys, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuras turi informacijos apie pareiškėją, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su teismui pateiktais byloje esančiais įrodymais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu – dėl leidimo pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus, konstatavo, jog sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (2018 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018, 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1513-556/2017). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytus faktus bei bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimais pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis neturi jokių priklausomybių ir nėra registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose, dirba – yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, siekia gauti leidimą ginklui medžioklei, nesudaro pagrindo tenkinti skundą. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl ginčijamo sprendimo neproporcingumo, ar akivaizdaus jo neteisingumo.
Teismas, atsižvelgęs į kilusio ginčo esmę, byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Dėl to nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėjos Nijolė Čekanauskienė
Irena Varžinskienė
Dalytė Zlatkuvienė