Civilinė byla Nr. 2-131/2012

Procesinio sprendimo kategorija: 124.2.2.; 124.2.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, kuria teismas atmetė prašymą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, civilinėje byloje Nr. A2-1184/267/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su proceso atnaujinimu.

Atskiruoju skundu keliamas nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo klausimas.

Ieškovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atstovaujama VĮ Turto bankas, 2003 m. sausio 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams BAB „Oruva“, UAB „Oruva“ ir Ko, UAB „FF lizingas“ ir prašė pripažinti negaliojančiais: 2002 m. lapkričio 15 d. BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kurio dydis 3 117 89,28 Lt;  2002 m. gruodžio 6 d. pareiškimu Nr. 205 atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą tarp BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko 645 421,73 Lt sumai; 2002 m. gruodžio 6 d. pareiškimu Nr. 203 atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą 8 049 838,94 Lt sumai; 2002 m. gruodžio 6 d. priešpriešinių reikalavimų įskaitymą 6 911 101,06 Lt sumai, tarp BAB „Oruva“ ir UAB ,,Parex lizingas“, kuris buvo įformintas pareiškimu Nr. 01-1429. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2001 m. sausio 30 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla AB „Oruva“. VĮ Turto bankas kreditorinis reikalavimas patvirtintas teismo nutartimi ir yra 89 272 879,56 Lt. Be to, ieškovo finansiniai reikalavimai yra užtikrinti 1996 m. spalio 2 d. ir 1998 m. sausio 15 d. turto įkeitimo sutartimis. Bankroto procedūros BAB „Oruva“ buvo vykdomos pagal 1997 metų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas. Administruoti šią bankrutuojančią įmonę AB „Oruva“ buvo paskirtas juridinis asmuo – UAB „Bankrotera“. Nuo 2001 m. sausio 30 d. iki 2002 m. balandžio 23 d. ir po to nuo 2002 m. rugsėjo 20 d. iki 2003 m. vasario 27 d. UAB „Bankrotera“ įgaliotu asmeniu buvo paskirtas A. K. D. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad iki ginčijamų įskaitymų ir UAB „Oruva“ ir Ko ir UAB „Parex lizingas“ ir bankrutuojanti AB „Oruva“ buvo ir kreditoriai ir skolininkai vieni kitiems, tačiau visi atsakovai buvo trečios eilės kreditoriai. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš esmės buvo atliktas skolų mokėjimas ne ginčo tvarka, pažeidžiant ĮBĮ nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir tvarką. 

Šiaulių apygardos teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-31/2006) Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir patenkino ieškovo ieškinį. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. ir Lietuvos Apeliacinio teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartis pakeitė: sprendimo ir nutarties dalis, kuria ieškovo Finansų ministerijos ieškinys atmestas, panaikino; priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais 2002 m. lapkričio 15 d. BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko priešpriešinių reikalavimų, kurių dydis 311 789,28 Lt, įskaitymą; BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko  reikalavimų, kurių dydis 645 421,73 Lt, įskaitymą pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Oruva ir Ko“ pareiškimą Nr. 205; BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko reikalavimų, kurių dydis   8 049 838,94 Lt įskaitymą pagal 2002 gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Oruva“ ir Ko pareiškimą Nr. 203; BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų, kurių dydis  6 911 101,06 Lt įskaitymą pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Parex lizingas“ pareiškimą Nr. 01-1429; panaikino sprendimo ir nutarties dalis, kuria iš ieškovo Finansų ministerijos priteista 14 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 4 713,24 Lt ekspertizės išlaidų atsakovui UAB „Parex lizingas“ bei 1 500 Lt trečiajam asmeniui UAB „RRD“; likusią sprendimo ir nutarties dalis paliko nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartimi procesas minėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005 buvo atnaujintas pagal suinteresuoto asmens A. K. D. prašymą. Šiaulių apygardos teismas, atnaujinus procesą, bylą išnagrinėjo pakartotinai ir 2008 m. spalio 1 d. nutartimi prašymą dėl teismo sprendimo panaikinimo atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi minėta Šiaulių apygardos teismo nutartis buvo palikta nepakeista.

Pareiškėjas UAB „FF lizingas“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartį grindė šiais motyvais: 1) atsiskaityti su ūkinės pobankrotinės veiklos partneriais BAB „Oruva“ galėjo tik iš savo ūkinės veiklos; 2) atsakovų veikla, BAB „Oruva“ vykdant ūkinę – gamybinę veiklą, buvo nesąžininga, nes UAB „Oruva ir Ko“ šios veiklos vykdymo metu buvo dukterinė UAB „Parex lizingas“ įmonė (buvęs UAB „FF lizingas“ pavadinimas“); 3) atsakovai ginčijamais įskaitymais atsiskaitė už BAB „Oruva“ turtą, įkeistą ieškovui; 4) ieškovas atsakovui BAB „Oruva“ nedavė savo sutikimo įkeistam turtui parduoti. Šias aplinkybes kasacinės instancijos teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartyje įvertino kaip BAB „Oruva“ bankroto administratoriaus įgaliotinio ir UAB „FF lizingas“ direktoriaus atliktas galimai nesąžiningas ir galimai nusikalstamas veikas ir pavedė prokuratūrai jas ištirti. Prokuratūra, vykdydama 2006 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 73-1-00766-06. Šiame ikiteisminiame tyrime išsamiai ištirtos faktinės aplinkybės, kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negalėjo patikrinti. Šiaulių apygardos prokuratūrai priėmus  2011 m. vasario 15 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 73-1-00766-06 nutraukimo (toliau – Nutarimas), paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios galėjo turėti įtakos neteisėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties priėmimui. Šios aplinkybės, tai: VĮ „Turto bankas”, atstovaudamas ieškovą, 2002 metais vykusiuose valdybos posėdžiuose pritarė sprendimams dėl BAB „Oruva” turto pardavimo UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „Parex Lizingas”; AB „Turto bankas” po antrų neįvykusių varžytynių įkaito turėtojo vardu atsisakė priimti turto dalį, kuri buvo įkeista ieškovui; Hipotekos registro duomenų bazėje nėra įregistruota BAB “Oruva” turto, kuris būtų įkeistas ieškovui; ieškovas neprieštaravo dėl BAB „Oruva” pobankrotinės ūkinės veiklos vykdymo; ieškovas neskundė teismui pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „Parex Lizingas” iš BAB „Oruva” pirko turtą; kad šioje civilinėje byloje ginčijami įskaitymai yra dėl reikalavimų, atsiradusių iš priešpriešinių prievolių BAB „Oruva” pobankrotinės ūkinės – komercinės veiklos metu; kad BAB „Oruva” turtą iššvaistė BAB „Oruva” kreditorių komitetas be jokio vertinimo ir pagrindo ne kartą po 30 ir 40 proc. nukainavęs BAB „Oruva” trumpalaikį ir niekam neįkeistą turtą. Pareiškėjas iš viso nurodė 13 aplinkybių, kurios, jo nuomone, atitinka naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, požymius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nurodė, kad procesas turi būti atnaujintas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte (naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės) ir 3 punkte (įsiteisėjusiu prokuratūros nutarimu nustatyti žinomai melagingi ieškovo atstovų paaiškinimai) įtvirtintais pagrindais.

Pareiškėjas UAB „FF lizingas“ taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje ar teismo sprendimo atsisakyti bylą atnaujinti įsiteisėjimo, sustabdyti vykdomųjų raštų išdavimą ir išieškojimą vykdomojoje byloje, vykdant Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011.

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pareiškėjo UAB „FF lizingas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo UAB „FF lizingas“ prašymą dėl proceso atnaujinimo ir panaikino 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, pasisakydamas dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo nurodė, kad pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ neįrodė, jog jo pareiškime nurodomos aplinkybės – visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo motyvai, kuriais remiantis kasacinės instancijos teismas priėmė 2006 m. spalio 24 d. nutartį, neatitinka faktinių aplinkybių ir tikrovės – turi naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo viešame teismo posėdyje pareiškėjo UAB „FF Lizingas“ direktorius pripažino, kad šios aplinkybės jam buvo žinomos visą laiką. Ieškovo argumentus, kad jis šių aplinkybių neturėjo galimybės įrodyti, nes kasacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes byloje dalyvaujantys asmenys turi ne tik galimybę, bet ir pareigą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą, nurodyti juose išsamius nesutikimo su pateiktu skundu motyvuotus pagrindus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartimi buvo atnaujinęs procesą civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005 pagal suinteresuoto asmens A. K. D. prašymą. Šiaulių apygardos teismas, atnaujinęs procesą, bylą išnagrinėjo pakartotinai, dalyvaujant pareiškėjui UAB „FF Lizingas“ ir 2008 m. spalio 1 d. nutartimi prašymą dėl teismo sprendimo panaikinimo atmetė. Taigi, prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ galėjo remtis (iš esmės ir rėmėsi).

Pasisakydamas dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą, teismas pažymėjo, kad šį pagrindą galima pagrįsti  tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o pareiškėjo „FF Lizingas“ pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 73-1-766-06 nutraukimo.

Teismas pažymėjo, jog prokuratūros nutarime yra konstatuota, jog A. K. D. ir Z. V. veiksmuose, sudarant ir vykdant 2006 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pripažintus negaliojančiais sandorius, nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, požymių, nes jų veiksmuose nenustatyta tyčia, tačiau nebuvo ir negalėjo būti vertinamas įskaitymo sandorių teisėtumas civilinės bylos Nr. 2-75-71/2005 kontekste, nes neteisėta veika civilinės ir baudžiamosios teisės prasme iš esmės skiriasi. Be to, teismas pabrėžė, kad kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamai įvertintų įrodymų ir dėl to priimto, jo nuomone, nepagrįsto procesinio sprendimo, negali būti nagrinėjami.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-75-71/2005. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas nesiaiškino, ar pareiškėjo pateiktos naujai paaiškėjusios aplinkybės atitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, o naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis savo iniciatyva pavadino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties motyvus ir konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog jo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės atitinka visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Kadangi pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodė ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties motyvus, o visiškai kitas aplinkybes, todėl teismas pasisakė ne dėl atsakovo pateiktų naujai paaiškėjusių aplinkybių, o dėl pareiškėjo atnaujinus procesą prašomos panaikinti kasacinės instancijos teismo nutarties motyvų, kas nėra prašymo dėl proceso atnaujinimo dalykas.

2)  Nepagrįstas teismo teiginys, kad teismo posėdyje UAB „FF lizingas“ direktorius pripažino, kad aplinkybės, kurios įvardijamos kaip naujai paaiškėjusiomis, jam buvo žinomos visą laiką ir kad jis teisme to negalėjo įrodyti, nes byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjo direktorius, atsakydamas į teismo klausimą, kodėl UAB „FF Lizingas“ atstovas nepateikė šių klausimų atsiliepime į kasacinį skundą, paaiškino, kad 2006 m. birželio 28 d. UAB „Parex Lizingas“ atsiliepimą į kasacinį skundą pateikinėjo ne jis, o tuometinis šio pareiškėjo turto administratorius, be to teismo klausimas buvo ne dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurias pareiškėjas sužinojo tik 2011 m. vasario 15 d. iš Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo, bet dėl žinomai melagingų finansų ministerijos atstovo VĮ „Turto bankas“ paaiškinimų kasaciniame skunde, kuriais patikėjo kasacinės instancijos teismas, priimdamas 2006 m. spalio 24 d. nutartį.

3) Teismas nepagrįstai teigė, kad naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėjas galėjo įrodinėti atnaujinus  bylą pagal A. K. D. prašymą, kad pareiškėjas siekia antrą kartą pasibylinėti, nes naujai paaiškėjusio aplinkybės jam tapo žinomos tik gavus 2011 m. vasario 15 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą.

4) Teismas dėl pareiškėjo pateiktų naujai paaiškėjusių aplinkybių skundžiamoje nutartyje nepasisakė – tiek dėl to, kad visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties motyvai neatitinka faktinių aplinkybių ir tikrovės, tiek dėl to, kad įsiteisėjusiu prokuratūros nutarimu nustatyti žinomai melagingi ieškovo atstovų paaiškinimai, dėl kurių priimta neteisėta ir nepagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis.

5) Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo remdamasis tuo, kad žinomai melagingi ieškovo atstovų paaiškinimai grindžiami ne įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o tik prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Baudžiamoji byla nebūtinai turi baigtis nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje buvo išsamiai tirtos ir tikrintos faktinės aplinkybės ir nustatyti žinomai melagingi ieškovų paaiškinimai civilinėje byloje. Ikiteisminio tyrimo pabaigimo nutarime buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartyje vertintos priešingai, t.y. klaidingai.

6) Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl to, kad nagrinėjant civilinę bylą dėl proceso atnaujinimo teismo posėdyje paaiškėjo, kad ieškovo atstovas VĮ „Turto bankas“ Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą skundė ir vyresniajam prokurorui ir teismui, kad visi šie skundai atmesti, o baudžiamoji byla baigta įsiteisėjusia 2011 m. gegužės 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. SP-85. Taigi teismas patikrino ir nustatė Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo ir jame išdėstytų bei ikiteisminiame tyrime nustatytų aplinkybių teisėtumą.

7) Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, patvirtino savo šališkumą, nes dar neatnaujinus proceso šioje civilinėje byloje, pasisakė iš anksto dėl savo galimo sprendimo šioje civilinėje byloje proceso atnaujinimo atveju.

8) Teismas nesivadovavo šioje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, kuria teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo priimti nagrinėti atsakovo prašymą dėl proceso šioje civilinėje byloje atnaujinimo ir atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai atnaujinus procesą byloje naikintinos ir kasacinės instancijos teismo nutartys.

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas kasacinės instancijos teismo nustatytose baudžiamojo įstatymo ribose – jame nebuvo sprendžiami įskaitymų bankroto byloje teisėtumo ar kiti civilinės, bankroto teisės klausimai, todėl nėra jokių naujų aplinkybių, kurios apeliantui nebuvo ar negalėjo būti žinomos ir kurias nustatė ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos.

2) Pareiškėjo išvardintos naujai paaiškėjusios aplinkybės jam buvo žinomos ir jis jomis grindė savo atsikirtimus į Finansų ministerijos ieškinį dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais pirmą kartą nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme 2003 – 2005 m. Šiuos motyvus tinkamai įvertino apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai. Be to, nurodytos aplinkybės taip pat nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartyje padarytos išvados, kad pobankrotinės ūkinės – komercinės veiklos kreditoriai neturi prioriteto ar pirmumo teisės prieš ikibankrotinius kreditorius patenkinti neginčo tvarka savo reikalavimus, t.y. šiuo atveju pareiškėjas privalėjo sumokėti skolą BAB „Oruva“ ir pateikti prašymą įtraukti jį į trečios eilės kreditorių sąrašą su atitinkamo dydžio kreditoriniu reikalavimu, tačiau to nepadarė ir pažeidė 1997 m. redakcijos  Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 3 punktą, 37, 40 ir 41 straipsnius.

3) Atsižvelgiant į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje tai jau ne pirmas prašymas dėl proceso atnaujinimo, inicijuojamas pareiškėjo arba su juo susijusių trečiųjų asmenų, tikėtina, kad tokiais prašymais siekiama Finansų ministerijai sutrukdyti realizuoti AB „Oruva“ bankroto byloje perimtą reikalavimo teisę į pareiškėjo skolą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai, susiję su teismo nutarties, kuria buvo netenkintas nedalyvavusio byloje asmens (pareiškėjo) prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2, 3, 7 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Ši teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieškinį (pareiškimą), apeliacinį (atskirąjį) ir kasacinį skundą, bet ir suinteresuoto asmens teisę prašyti teismo atnaujinti procesą byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius).

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Taigi, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo.

Proceso atnaujinimas, kaip išimtinė subjektinių teisių gynybos forma, turi turėti teisinę prasmę ir atspindėti šios procedūros ekstraordinarumą, jos išimtinį pobūdį. Lietuvos civilinio proceso įstatyme nustatytos išnagrinėtos civilinės bylos šios proceso atnaujinimo privalomos sąlygos: 1) Civilinė byla turi būti užbaigta; 2) Pareiškėjas turi būti dalyvaujantis byloje asmuo, Generalinis prokuroras arba asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidžia teismo baigiamasis aktas (jei jis prašymą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalyje 7 punkte numatytu pagrindu); 3) Turi egzistuoti įstatyme įtvirtintas konkretus proceso atnaujinimo pagrindas; 4) Pareiškėjas neturi būti praleidęs CPK 368 straipsnyje nustatyto termino kreiptis su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, teismas turi atsisakyti atnaujinti procesą.

Bylos užbaigimas reiškia teismo sprendimo, kuriuo ginčas tarp šalių dėl materialaus teisinio reikalavimo išspręstas iš esmės arba nutarties, kuria byla nutraukta, įsiteisėjimą. Tuo atveju, kai teismas byloje procesiniu sprendimu išsprendžia klausimą, kuris negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių dėl to, jog teismas anksčiau nėra išsprendęs kito klausimo, kurio išsprendimas yra būtina sąlyga nagrinėjamam klausimui spręsti, laikoma, kad yra priimtas tik tarpinis procesinis sprendimas, t. y. ne dėl ginčo esmės. Nesant privalomos proceso atnaujinimo civilinėje byloje sąlygos – bylos užbaigimo, proceso atnaujinimas dėl teismo tokio procesinio sprendimo negalimas.

Pareiškėjas, siekdamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto pagrindu, turi įrodyti visas šioje normoje įtvirtintas sąlygas: 1) aplinkybių pobūdį (faktinį); 2) jų atsiradimo momentą (nagrinėjant bylą iš esmės); 3) paaiškėjimo momentą (po bylos išsprendimo); 4) tai, kad šias aplinkybes nustato ir teisiškai įvertina teismas; 5) aplinkybių lemiamą įtaką užbaigtos bylos baigčiai, t. y. kad dėl jų teismo baigiamasis aktas gali būti pakeistas ar panaikintas (sąsajumo ir esmingumo su byla sąlyga). Be kita ko, teismas turi įvertinti ir tai, ar pareiškėjas negalėjo šių aplinkybių nurodyti bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276/2008). Naujai paaiškėjusių aplinkybių egzistavimo ir paaiškėjimo laike momentai turi nesutapti: aplinkybės turi egzistuoti nagrinėjant bylą iš esmės, o apie jas turi būti sužinoma išsprendus bylą. Jeigu pareiškėjas neįrodo bent vienos iš sąlygų, tai reiškia, jog šis proceso atnaujinimo pagrindas nenustatytas, todėl procesas negali būti atnaujintas.

Tam, kad būtų atnaujintas procesas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto pagrindu, turi būti nustatytos kelios sąlygos: 1) priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis; 2) juo nustatytas konkrečios nusikalstamos veikos padarymo faktas (žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimais); 3) šis teisinis faktas galėjo lemti kitokio teisinio rezultato byloje priėmimą. Nesant bent vienos iš sąlygų, t. y. jeigu nusikalstamos veikos nustatymo faktas įformintas neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ar nustatyta kitokia, nei normoje nurodyta, nusikalstama veika, arba nėra aiškaus priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir padarinių, procesas negali būti atnaujintas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindė prašyme nurodytais  faktiniais duomenimis bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip sudarantys pagrindą atnaujinti procesą remiantis CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu. Tačiau prokuroro nutarimas gali būti vertinamas kaip naujas įrodymas, kuriame gali būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios naujai paaiškėjusioms aplinkybėms būdingus požymius.

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Šiaulių apygardos prokuroras 2011 m. vasario 15 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, pradėtą vykdyti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006, kuria pakeista Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartis, nes BAB „Oruva“ administratoriaus UAB „Bankrotera“, UAB „FF lizingas“ ir UAB „Oruva“ ir Ko atsakingų asmenų veiksmuose nenustatė nusikalstamos veikos požymių, neatitinka proceso atnaujinimo pagrindo, įtvirtinto CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte. Pirma, pareiškėjo nurodytą procesinį sprendimą priėmė ne teismas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas (prokuroras). Jame nustatyti teisiniai faktai neturi prejudicinės galios. Antra, šiuo prokuroro procesiniu sprendimu nebuvo nustatytos nusikalstamos veikos, įvardytos CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto normoje.

Kita vertus, apie procesinį dokumentą sprendžiama pagal jo turinį, o ne formą. Šiuo atveju galima vertinti, ar pareiškėjo nurodytame prokuroro nutarime nėra naujai paaiškėjusioms aplinkybėms būdingų požymių. Pareiškėjo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006 kasacinis teismas pripažino negaliojančiais tarp BAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko 2002 m. lapkričio 15 d. atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, 2002 m. gruodžio 6 d. atliktus priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, taip pat; 2002 m. gruodžio 6 d. priešpriešinių reikalavimų įskaitymą  tarp BAB „Oruva“ ir UAB ,,Parex lizingas“ dėl to, jog jie prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Kasacinis teismas pripažino, jog atsakovas BAB „Oruva“ negalėjo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymų įmonės bankroto procedūrų metu dėl to, jog buvo įgijusi specifinį teisinį statusą (bankrutuojanti įmonė), o kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami pagal ĮBĮ nuostatas. Pareiškėjo nurodytame prokuroro nutarime nėra paneigtos teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl šių sandorių sudarymo fakto, o šių sandorių teisinį įvertinimą atliko bylą nagrinėję teismai.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės iš esmės susijusios su netinkamu teisiniu kvalifikavimu, t. y. pagal turinį pareiškėjo prašymas turėtų būti vertinamas kaip grindžiamas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu. Tačiau šiuo pagrindu atnaujinti procesą dėl kasacinio teismo padarytos esminės ir aiškios teisės taikymo klaidos negalima. Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad AB „Turto bankas” po antrų neįvykusių varžytynių įkaito turėtojo vardu atsisakė priimti turto dalį, kuri buvo įkeista ieškovui, aplinkybė, kad BAB „Oruva” trumpalaikis ir niekam neįkeistas turtas buvo nukainotas, kad ieškovas neprieštaravo dėl BAB „Oruva” pobankrotinės ūkinės veiklos vykdymo, buvo žinomos nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. jos nėra naujai paaiškėjusios ir jas įvertino bylą nagrinėję teismai. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės, kad ieškovas neskundė teismui pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „Parex Lizingas” iš BAB „Oruva” pirko turtą, nėra susijusios su ieškinio dalyku ir pagrindu, o su ieškovo pozicijos pasirinkimu. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurias jis įvardija kaip susijusias su ieškovo vidiniais sprendimais (kad VĮ „Turto bankas”, atstovaudamas ieškovą, 2002 metais vykusiuose valdybos posėdžiuose pritarė sprendimams dėl BAB „Oruva” turto pardavimo UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „Parex Lizingas“ ir kiti) taip pat neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybės taikytinų kriterijų (esmingumo ir sąsajumo su byla) ir dėl to negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, pasisakė dėl bylos esmės. Kaip minėta, tam, kad būtų galima atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, kad aplinkybės turi lemiamą įtaką užbaigtos bylos baigčiai, t. y. kad dėl jų teismo baigiamasis aktas gali būti pakeistas ar panaikintas. Žemesnės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kiekvienos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, analizavo ir šį aspektą bei pasisakė šiuo klausimu. Teigti, kad teismas, vykdydamas jam pavestas funkcijas buvo nešališkas, nėra pagrindo. Taip pat negalima sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, priimta šioje byloje. Kolegija paaiškina, jog nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą (pirmasis proceso atnaujinimo etapas), tačiau nespręsta dėl pateis prašymo pagrįstumo (antrasis proceso atnaujinimo etapas).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako. 

Nesant materialaus pobūdžio sąlygos, kuri yra privaloma, siekiant atnaujinti procesą byloje (proceso atnaujinimo pagrindo), nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą. 

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes kaip nesudarančias pagrindo atnaujinti proceso užbaigtoje byloje ir pagrįstai netenkino prašymo. Naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.). 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.