(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,

nuteistojo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

nuteistajam K. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 55 MGL (2750 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš K. G. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 97,31 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo P. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. G. nukentėjusiajam priteista 1000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       K. G. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. birželio 8 d. apie 16.30 val. viešoje vietoje Vilniuje, Igno Šimulionio g. esančioje Karoliniškių draustinio teritorijoje įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams – priėjo prie P. A. tyčia galva trenkė į nukentėjusiojo P. A. galvą, jam nukritus ant žemės ranka paėmęs už P. A. marškinių apykaklės ją suko ir tokiu būdu smaugė P. A., ranka spaudė jo rankas, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kaktoje, pagal specialisto išvadą Nr. 1945/2019 (1) vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu savo tyčiniais veiksmais, elgdamasis įžūliai, viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais savo veiksmais K. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir kreiptis į prokuratūrą dėl P. A. melagingų parodymų.

3.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad skundžiamame nuosprendyje yra nepagrįstai nurodyta, jog VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ pažyma Nr. 43-355 patvirtina, kad K. G. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 19 d. buvo gydomas psichosomatinių susirgimų skyriuje. Skundžiamame nuosprendyje nurodytus faktus paneigia tiek paminėtoje pažymoje užfiksuoti duomenys, tiek Valstybinės ligonių kasos pažymų turinys.

4.       Nuteistasis teigia, kad pagal liudytojos G. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, negalima spręsti apie konflikto kilimo priežastis, nes liudytoja ne visą laiką stebėjo nukentėjusįjį ir jo šunį. Liudytojos G. P. parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo ir nepaneigia nuteistojo parodymų dėl konflikto kilimo priežasčių. Taip pat šios liudytojos parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad P. A. ar jo šuo neatliko jokių agresyvių veiksmų. Nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, jog J. A. pažįsta liudytoją G. P.. Taigi, priešingai nei nurodoma skundžiame nuosprendyje, paminėta liudytoja negali būti vertinama kaip visiškai nešališka. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad J. A. pateikė duomenis apie liudytojos G. P. sveikatos būklę, nurodė kitus duomenis apie šią liudytoją. Šios aplinkybės rodo, kad iš tikrųjų J. A. ir liudytoja buvo pažįstamos dar iki įvykio. Be to, baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiojo teiginius, jog G. P. įvykio dieną skambino J. A..

5.       K. G. įsitikinimu, liudytojos G. P. teiginiai, kad šuns šeimininkas prašė užsegti šuniui pavadėlį, yra neįtikinami, nes mažai tikėtina, jog konfliktinėje situacijoje asmuo pievoje gaudytų nepažįstamą lojantį šunį. Situacija logiškesnė, jeigu būtų vadovaujamasi nukentėjusiojo teiginiais, kad liudytoja pažinojo tiek jį, tiek šunį. Apeliantas pažymi, jog būtent G. P. atsisakė prisistatyti į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Būtent liudytoja buvo vienas iš asmenų nulėmusių apelianto rankos sužalojimą ir kuriai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Liudytoja buvo aktyvi konflikto dalyvė, o ne visiškai nešališkas asmuo.

6.       Skunde nurodoma, kad iš nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, jog P. A. nustatyta klinikinė diagnozė „panikos sutrikimo epizodai“. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų paneigiančių tai, kad nukentėjusiajam diagnozuoti sutrikimai galėjo nulemti agresyvų jo elgesį. Esant stipriai emocinei reakcijai žmogaus fizinis pajėgumas ir elgesys gali stipriai skirtis nuo tipiškų ramybės būsenai.

7.       Nuteistasis aiškina, kad jis negalėjo atsitraukti nuo agresyviai besielgiančio nukentėjusiojo, nes tuo metu buvo puolamas iš dviejų pusių, t. y. nukentėjusiojo ir jo šuns, o į kitas puses pasitraukti jam kliudė krūmokšniais apaugęs skardis ir medžiai. Nuteistajam bandant išvengti agresyvių veiksmų ir įvyko fizinis susidūrimas su nukentėjusiuoju.

8.       Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog nelogiški yra apelianto teiginiai, kad P. A. dar net nepriartėjęs prie jo siundė šunį ir mojavo lazda. Apeliantas pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog P. A. priėjo prie jo ir po to bandė suduoti pagaliu. Visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad neteisėtus veiksmus nukentėjusysis atliko dar net nepriėjęs prie nuteistojo.

9.       K. G. mano, kad pokalbio su BPC darbuotoju turinys niekaip nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog smūgis galva nukentėjusiajam buvo neatsitiktinio pobūdžio. Pokalbio su BPC darbuotoju metu nebuvo kalbama apie jokius konkrečius veiksmus. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis yra tvirtinęs, kad įvykio metu buvo nugriuvęs ir susižalojęs. Įvykio metu P. A. elgėsi agresyviai ir priešinosi, todėl visiškai įmanoma, kad nuteistasis kažkuriuo metu buvo praradęs pusiausvyrą ir nukrito, bet dėl įvykio metu patirto streso tokių detalių neprisimena ir nėra jų nurodęs savo parodymuose.

10.       Apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo nukristi ne dėl nuteistojo veiksmų, o dėl savo sveikatos būklės, nes asmenims po galvos smegenų infarkto išlieka pusiausvyros koordinacijos sutrikimas. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusįjį laikė, nes nukentėjusysis viešoje vietoje elgėsi akivaizdžiai neadekvačiai, todėl jis norėjo išvengti konfliktų ir smurto prieš galimus praeivius. K. G. ketino nukentėjusįjį laikyti iki tol, kol atvyks policijos pareigūnai. Vis tik pasirodžius nukentėjusiojo sutuoktinei, šis nebedemonstravo agresijos ir neadekvačių veiksmų, todėl buvo paleistas.

11.       Nuteistasis nurodo, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo smaugiamas, paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, iš kurių matyti, kad tariamas smaugimas jam netrukdė bendrauti su kitais asmenimis, skambinti telefonu ir bendrauti su sutuoktine. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kurie patvirtintų, jog šis buvo smaugiamas, o nukentėjusiojo sutuoktinė, kuri bendraudama su juo telefonu, kai jis neva buvo smaugiamas, negirdėjo jokių garsų, kurie rodytų patiriamą diskomfortą, dusimą, kvėpavimo sutrikimą. Iš liudytojos G. P. parodymų matyti, kad ji savo ranką laikė nukentėjusiajam už apykaklės. Tokia aplinkybė tik patvirtina, jog nukentėjusysis nebuvo smaugiamas, nes priešingu atveju liudytoja nebūtų galėjusi užkišti rankos už nukentėjusiojo marškinių apykaklės.

12.       Skunde pastebima, kad P. A., apklausiamas 2019 m. birželio 11 d., parodė, jog nugaroje yra didelė mėlynė. Vis tik tokia aplinkybė 2019 m. birželio 12 d., atlikus teismo medicinos eksperto apžiūrą, nepasitvirtino. Šie faktai verčia abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

13.       Apeliantui neaišku, kodėl tuo atveju, jeigu jis iš tikrųjų buvo smurtinių veiksmų iniciatorius, jis pats ir iškvietė policijos pareigūnus, medikus, nebandė pasišalinti iš įvykio vietos. Šiuo atveju nėra jokios logiškos versijos bei paaiškinimų, kodėl jis būtų turėjęs elgtis nusikalstamai.  

14.       Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog tik vienas iš nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų galėjo būti padarytas šiam krentant. Duomenų, kurie leistų manyti, kad dilbių nubrozdinimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam nukritus, nėra.

15.       Nuteistasis aiškina, kad nukentėjusiojo nurodyti simptomai, kurie neva atsirado po nusikalstamų veiksmų, yra bendro pobūdžio ir galimai yra nulemti onkologinio susirgimo, kuriuo nukentėjusysis sirgo jau senai iki įvykio. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie nukentėjusiojo patirtą žalą sveikatai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kurie leistų atskirti sveikatos pokyčius nulemtus onkologinio susirgimo nuo galimų 2019 m. birželio 8 d. įvykio pasekmių.

16.       Skunde nurodoma, kad P. A. teiginiai apie tai, jog nuteistasis siekė atimti šunį iš nukentėjusiojo, yra nepagrįsti, nes pats nukentėjusysis ir liudytoja G. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šuo įvykio metu buvo palaidas, o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, jog prašė liudytojos prisegti šunį. Fiziškai yra neįmanoma atimti iš žmogaus palaido šuns.

17.       K. G. nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog paraudimai ant nukentėjusiojo rankų buvo fiksuoti įvykio vietoje. Tokių duomenų nėra nei policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, nei A. M. parodymuose, jų nėra ir teismo medicinos eksperto cituojamame P. A. apžiūros išraše iš Lazdynų ligoninės.

18.       Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, nes jie nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusiojo parodymai keitėsi priklausomai nuo eksperto nustatytų aplinkybių bei liudytojų parodymų. Jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, prieštarauja tiek teismo medicinos eksperto išvadai, tiek liudytojos parodymams ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

19.       Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmestinas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu K. G. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei įvertinti įrodymai.

21.       Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. G. tvirtina, kad jis nebuvo agresyvių veiksmų prieš P. A. iniciatorius, įvykio metu savo galva nukentėjusįjį galėjo netyčia kliudyti, nes bandė išvengti nukentėjusiojo bei šuns jam keliamos grėsmės, fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį panaudojo, nes šis elgėsi neadekvačiai. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu K. G. tvirtino, kad nukentėjusysis užsiundė ant jo savo šunį, be to, nukentėjusysis, priėjęs prie jo, mojavo pagaliu ir bandė juo suduoti (t. 2, b. l. 149, 46, t. 1, b. l. 110). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptartą nuteistojo poziciją paneigia baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie laikytini įrodymais.

22.       Nukentėjusysis P. A. viso proceso metu nuosekliai nurodė šias aplinkybes: 1) K. G., priėjęs prie nukentėjusiojo, be jokios priežasties galva sudavė smūgį jam į galvą; 2) po suduoto smūgio nukentėjusysis nukrito; 3) vėliau K. G. suėmė jam už marškinių apykaklės bei ją sukdamas smaugė, savo ranka spaudė tai vieną, tai kitą nukentėjusiojo ranką (t. 1, b. l. 1, 62-63, 66, t. 2, b. l. 126-129). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paminėtus nukentėjusiojo teiginius apie fizinio smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes patvirtina bei į loginę ir nuoseklią įrodymų grandinę apjungia liudytojų G. P. bei A. M. parodymai, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys.

23.       Iš nukentėjusiojo P. A. nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis pats jokiais savo veiksmais K. G. smurtinio elgesio neprovokavo. Tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo iki nagrinėjamų įvykių apskritai jokio kontakto, konflikto nebuvo, nuteistasis sudavė smūgį į galvą bei atliko kitus smurtinio pobūdžio veiksmus be jokios priežasties. Tokias aplinkybes nukentėjusysis iš esmės nurodė ir policijos pareigūnams D. K. ir A. M., kurie į įvykio vietą atvyko apie 16.54 val. (t. 1, b. l. 38)), t. y. praėjus nedaug laiko po įvykio. Iš policijos pareigūno D. K. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad P. A. paaiškino, jog jo vedžiojamas šuo pribėgo prie praeivio ir pradėjo ant jo loti, tuomet praeivis priėjo prie nukentėjusiojo, sudavė šiam smūgį galva į galvą, stvėrė jį už apykaklės ir pradėjo smaugti (t. 1, b. l. 43). Iš liudytojo A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 149), matyti, kad, atvykus į įvykio vietą, P. A. nurodė, jog jį užpuolė nepažįstamas vyras (t. 1, b. l. 85-86). Pastebėtina, kad liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykio vietoje buvo nedidelis šuo, kuris nesielgė agresyviai, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė, kad šuo lojo, tačiau nebuvo piktybinis. Iš liudytojos G. P. parodymų, duotų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad įvykio vietoje pasirodžius K. G. nukentėjusiojo šuo pradėjo loti ant nuteistojo, tačiau nebuvo agresyvus (nepuolė nuteistojo), grėsmės nekėlė. Tuo pačiu iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji viso įvykio nematė, t. y. nematė, kaip nuteistasis atsidūrė prie P. A., dėl kokios priežasties nukentėjusysis pirmą kartą atsidūrė ant žemės. Vis tik liudytojos parodymai leidžia teigti, kad pagal jos asmeniškai matytus faktus, kaip agresorių ji įvertino būtent K. G., o ne nukentėjusįjį. Ši liudytoja teigė, kad matė, kaip nuteistasis, laikydamas P. A. už marškinių, jį smaugė, nukentėjusysis prašė nutraukti tokius veiksmus. Tuomet nuteistasis pargriovė nukentėjusįjį ant žemės. Nuteistasis, kai liudytoja pakėlė ant žemės gulėjusį šuns pavadėlį, stipriai suėmė jai už rankos ir atėmė pavadėlį (t. 1, b. l. 89-90, t. 2, b. l. 146-148). Pažymėtina, kad G. P. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie bent kiek agresyvesnį nukentėjusiojo ar jo vedžioto šuns elgesį prieš nuteistąjį. Liudytojos nurodytos aplinkybės paneigia nuteistojo teiginius, kad jis nukentėjusįjį laikė, nes šis elgėsi neadekvačiai, kėlė grėsmę aplinkai, dėl ko jis turėjo imtis fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį. Aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina nukentėjusiojo nurodytus faktus, aptartus šio procesinio sprendimo 22 pastraipoje.

24.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad iš tikrųjų yra mažai tikėtina, jog P. A., kuris įvykių metu buvo beveik aštuoniasdešimties metų amžiaus ir kuris prieš tai turėjo rimtų fizinės sveikatos problemų, ilgai gydėsi (t. 1, b. l. 73), būtų visiškai be jokios priežasties užpuolęs beveik dvigubai už save jaunesnį nepažįstamą vyrą, siundęs ant jo šunį. Čia pabrėžtina, kad baudžiamojoje byloje, priešingai nei apie K. G. agresyvų elgesį, nėra duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius apie neva agresyvų nukentėjusiojo ar jo vedžioto šuns elgesį. Faktą, kad būtent K. G. elgėsi agresyviai, patvirtina ir tai, jog dvi P. A. nepažįstančios moterys, iš kurių viena yra net šiek tiek vyresnė už nukentėjusįjį, bandė atitraukti nuteistąjį nuo nukentėjusiojo, jį apginti, o ne priešingai. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančio garso įrašo 2019_06_08_16-42-59_25.03 girdėti, kaip moteris klausia K. G., kas jam buvo padaryta, o šis atsako, kad ant jo buvo užsiundytas šuo, t. y. nuteistasis nemini, kad buvo užpultas nukentėjusiojo, o savo veiksmus teisina šuns užsiundymu.

25.       Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusiojo šuo lojo ant nuteistojo, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog šuo būtų kėlęs nuteistajam kokią nors grėsmę. Kaip jau minėta, iš liudytojų A. M. ir G. P. parodymų matyti, jog nukentėjusiojo šuo nebuvo agresyvus. Be to, faktą, kad šuo nekėlė jokios realios grėsmės nuteistajam, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys garso įrašai, kuriuose užfiksuoti K. G. pokalbiai su BPC operatoriais. Šiuose garso įrašuose yra girdimas šuns lojimas, tačiau juose nėra užfiksuota jokių požymių, pagal kuriuos būtų galima daryti išvadą, jog šuo keltų kokį nors pavojų K. G., šis būtų turėjęs gintis nuo neva agresyviai besielgiančio šuns. 

26.       Iš tikrųjų nukentėjusysis P. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo sutuoktinei telefonu paskambino viena iš įvykį mačiusių moterų, kuri pažįsta jo sutuoktinę (t. 1, b. l. 63). Pirmosios instancijos teisme P. A. jau teigė, kad nežino, ar moterys mačiusios įvykį, pažinojo jo sutuoktinę. Jis galėjo duoti savo telefoną moterims, kad šios paskambintų jo sutuoktinei. Jis tų moterų nepažįsta. Sutuoktinei galėjo paskambinti ir jis pats (t. 2, b. l. 128). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai dėl moterų, kurios bandė jam padėti, ir jo sutuoktinės pažinties nepasitvirtino. Iš G. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji nei nukentėjusiojo, nei jo sutuoktinės iki įvykių nepažinojo. Iš šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (parodymus davė 2019 m. rugsėjo 9 d.), matyti, kad pats nukentėjusysis telefonu informavo savo sutuoktinę apie įvykį (t. 1, b. l. 89). Pirmosios instancijos teisme liudytoja nurodė, kad tuo metu, kai nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės antrą kartą, jis sakė, jog reikia apie įvykį pranešti sutuoktinei ir jis kažkaip iškvietė sutuoktinę (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo 09:30 iki 09:38). Iš J. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji iki nagrinėjamų įvykių nepažinojo nei vienos iš įvykio vietoje buvusių moterų. Apie įvykį jai telefonu pranešė pats sutuoktinis (t. 1, b. l. 81-82, t. 2, b. l. 129). Taigi apeliacinės teismui nekyla abejonių, kad iš tikrųjų J. A. ir G. P. iki įvykio nebuvo pažįstamos, taip pat liudytoja nepažinojo ir nukentėjusiojo. Nukentėjusiojo teiginiai, kad liudytojos yra pažįstamos, G. P. ar kita įvykio vietoje buvusi moteris skambino jo sutuoktinei, yra vertintini kaip sąžiningas klydimas, kurį nulėmė įvykio metu patirtas stresas.

27.       Liudytoja J. A. pirmosios instancijos teisme iš tikrųjų nurodė, kad ji vieną dieną prieš teisiamąją posėdį, vedžiodama lauke šunį, buvo sutikusi liudytoją, kuri jai nurodė, jog buvo ligoninėje, patyrė insultą, jai skauda koją, sunku vaikščioti (t. 2, b. l. 130). Vis tik tokie J. A. teiginiai niekaip neleidžia daryti išvados, kad ji G. P. pažinojo iki nagrinėjamų įvykių, jog liudytojos palaiko ryšį, yra saistomos draugiškais santykiais. Teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad J. A. teisiamojo posėdžio metu paprasčiausiai informavo pirmosios instancijos teismą apie aplinkybes, kurias sužinojo iš G. P., kurią lauke susitiko atsitiktinai ir šiek tiek pabendravo. Aplinkybė, kad viena garbaus amžiaus liudytoja papasakojo kitai liudytojai apie savo sveikatos būklę, niekaip neleidžia daryti išvados, kad jas sieja draugiški santykiai. 

28.       Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo pritarti deklaratyvaus pobūdžio K. G. teiginiams, kad G. P. gali būti suinteresuota duoti P. A. naudingus parodymus, nes ji pati buvo aktyvi konflikto dalyvė ir yra suinteresuota išvengti atsakomybės dėl nuteistojo sužalojimo. Čia pastebėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas 2019 m. liepos 30 d. nutarimu atsakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl K. G. nurodytų aplinkybių, t. y. aplinkybių, vykusių 2019 m. birželio 8 d., nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 1, b. l. 115-116). Faktas, kad liudytoja G. P. davė K. G. nepalankius parodymus, nėra pagrindas teigti, jog šių parodymų turinį nulėmė koks nors asmenis liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi, tuo labiau, kad pati liudytoja nuteistajam jokių pretenzijų neturėjo ir neturi.

29.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojos teiginiai, jog P. A. prašė jos užsegti šuniui pavadėlį, neleidžia daryti išvados, kad liudytoja ir nukentėjusysis buvo pažįstami iki įvykio. Pažymėtina, kad P. A. prašymas pasirūpinti jo augintiniu (prisegti pavadėlį) yra visiškai suprantamas, nes jis buvo išsakytas asmeniui, kuris prieš tai bandė nukentėjusiajam padėti, gynė jį nuo smurtinių nuteistojo veiksmų, todėl nukentėjusysis turėjo pagrindo tikėtis, jog ir šiuo atveju susilauks pagalbos. Be to, toks P. A. prašymas tik dar kartą patvirtina, kad jo vedžiotam šuniui nėra būdingas agresyvus elgesys prieš nepažįstamus asmenis, jis nekėlė pavojaus aplinkiniams.

30.       Iš tikrųjų iš P. A. medicininių dokumentų išrašo matyti, kad jam yra diagnozuoti panikos sutrikimo epizodai (t. 1, b. l. 73). Vis tik šis faktas įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 23-25 pastraipose, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis visiškai be jokio pagrindo galėjo užpulti ir užpuolė K. G., siundė ant jo šunį.

31.       Konstatavus faktus, kad byloje yra įrodyta, jog būtent K. G. užpuolė nukentėjusįjį, nei nukentėjusysis, nei jo šuo nuteistajam jokios grėsmės nekėlė, tuo pačiu konstatuotina, jog kaip nereikšmingi vertinti apelianto samprotavimai apie jo galimybes išvengti tariamo nukentėjusiojo bei šuns puolimo, apie jo tariamai gynybinio pobūdžio veiksmus, nukentėjusiojo nukritimo ant žemės priežastį, galimą paties apelianto nukritimą ant žemės. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl šių apelianto samprotavimų detaliau nepasisakys, tuo labiau, kad jie prieštarauja anksčiau aptartų duomenų visumai. Čia pažymėtina tik tai, kad iš liudytojo A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog šis liudytojas nurodė, kad K. G. įvykio vietoje paaiškino, jog buvo užpultas nukentėjusiojo, tačiau nenurodė jokių konkrečių puolimo veiksmų, galėjo būti, kad jie, krisdami ant žemės, susitrenkė galvomis (t. 1, b. l. 85-86). Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, baudžiamojoje byloje yra duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pradinė nuteistojo įvykių versija buvo šiek tiek kitokia nei vėlesnė, t. y iš pradžių smūgis į galvą buvo aiškinamas kritimu, o vėliau jau buvo teigiama, kad nuteistasis galva į nukentėjusiojo galvą pataikė siekdamas išvengti užpuolimo. Fakto, kad K. G. įvykio metu buvo nukritęs, nenurodė nei vienas kitas proceso metu apklaustas asmuo.

32.       Iš liudytojos G. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusysis savo sutuoktinei skambino tuo metu, kai gulėjo ant žemės, o nuteistasis dėmesį buvo nukreipęs į liudytoją, t. y., kai ši pakėlė nuo žemės pavadėlį ir nuteistasis iš jos šį pavadėlį paėmė. Taigi nepagrįstas apelianto teiginys, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtų smaugiamas, jis nebūtų galėjęs paskambinti savo sutuoktinei ir su ja bendrauti. Be to, iš liudytojos I. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad sutuoktinis jai paskambino ir nurodė, jog jį sumušė bei nutraukė pokalbį. Fone girdėjosi šuns lojimas ir moterų balsai (t. 1, b. l. 81). Taigi tokie liudytojos parodymai, vertinant juos kartu su G. P. parodymais, leidžia daryti išvadą, kad I. A. pokalbio su sutuoktiniu metu ir negalėjo girdėti garsų, kurie rodytų nukentėjusiojo patiriamą diskomfortą, dusimą, kvėpavimo sutrikimą, nes pokalbio, kuris truko labai trumpai, metu jos sutuoktinis nebuvo smaugiamas. 

33.       Aplinkybė, kad P. A. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kurie būtų būdingi smaugimui, nepaneigia fakto, jog nukentėjusysis, suėmus jį už marškinių apykaklės, buvo smaugiamas. Net ir neturint specialių žinių teigtina, kad fizinės jėgos poveikis žmogaus kūnui nebūtinai nulemia kokių nors sužalojimų atsiradimą. Tai, ar ant asmens kūno atsiras kokie nors sužalojimai, lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, panaudoto fizinio poveikio stiprumas, intensyvumas, fizine jėga veikiamo kūno individualios savybės ir pan. Šiuo atveju aplinkybė, kad nukentėjusiajam P. A. nebuvo padaryti jokie sužalojimai kaklo srityje, nepaneigia fizinės prievartos panaudojimo prieš jį fakto. Aplinkybė, jog liudytoja G. P. buvo užkišusi pirštus nukentėjusiajam už apykaklės, kaip aiškino pati liudytoja, tam, kad jis nebūtų pasmaugtas, taip pat niekaip nepaneigia nukentėjusiojo smaugimo fakto. Ši aplinkybė tik patvirtina tai, kad nuteistasis nebuvo visiškai užspaudęs nukentėjusiojo kaklo jo paties marškinių apykakle.

34.       Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad po to, kai buvo užpultas K. G., ant jo nugaros atsirado mėlynė (jos dydžio nukentėjusysis nenurodė) (t. 1, b. l. 63). Specialisto išvadoje Nr. G 1945/2019 (01) yra nustatyta, kad nukentėjusiojo nugaroje išorinių sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 105). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kuriuos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys ir kurie buvo aptarti anksčiau. Pažymėtina, kad nukentėjusysis specialisto, atlikusio tyrimą, buvo apžiūrėtas 2019 m. birželio 12 d., o įvykis vyko 2019 m. birželio 8 d. Taigi visiškai tikėtina, kad, priklausomai nuo kraujosruvos pobūdžio, ji iki specialisto apžiūros galėjo būti ir išnykusi. Kita vertus, nukentėjusysis, nurodydamas, kad ant jo nugaros yra kraujosruva, paprasčiausiai galėjo netinkamai apibūdinti ant jo kūno atsiradusius pakitimus, suklysti dėl jų atsiradimo priežasties bei laiko. Be to, K. G. ir nebuvo inkriminuojami sužalojimai, kurie nebuvo objektyviai nustatyti. Faktas, kad dalis K. G. pareikšto kaltinimo nepasitvirtino, neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusysis ar liudytoja G. P. davė melagingus parodymus.

35.       Faktai, kad būtent K. G. kreipėsi pagalbos į BPC, jis nepasišalino iš įvykio vietos, niekaip nepatvirtina jo nurodomos įvykių versijos. Kaip jau buvo minėta, nuteistojo nurodomą įvykių versiją paneigia baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma. Čia pažymėtina, kad iš byloje esančio garso įrašo 2019_06_08_16-30-23_25.06(1) girdėti, kaip K. G. prašo iškviesti policiją bei nurodo, jog ant jo buvo užsiundytas šuo ir dar yra mosuojama pagaliu. Tuo pačiu šiame garso įraše girdėti, kaip kitas asmuo sako, jog jis nemosuoja, klausia, kam yra taip plėšoma, prašo neplėšyti (pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, jog šiuo atveju nukentėjusysis prašo neplėšyti jo marškinių arba šuns pavadėlio). Taigi ir šio garso įrašo turinys iš dalies patvirtina nukentėjusiojo P. A. nurodytą įvykio versiją, o ne nuteistojo nurodytas aplinkybes.

36.       Aplinkybė, kad P. A. yra nurodęs, jog jis užpuolimo metu pagalvojo, kad K. G. iš jo nori atminti šunį, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymais. Šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad nukentėjusysis nurodė tik savo subjektyvų vertinimą, kuris jam susiformavo pakankamai dinamiškai besivystančioje stresinėje situacijoje. Subjektyvaus situacijos vertinimo teisingumas apie tam tikrus faktus neturi reikšmės sprendžiant apie nukentėjusiojo parodymų, susijusių su konkrečiais faktais, patikimumą. 

37.       Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, teismų praktiką, taip pat konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurios išskiria šią bylą iš kitų panašaus pobūdžio bylų ir leidžia individualizuoti patirtos žalos dydį.

38.       Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusysis dėl nusikalstamų K. G. veiksmų patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą. K. G. tyčiniais smurtiniais veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiojo, kuris yra garbaus amžiaus ir sveikatos problemų kamuojamas asmuo, sveikatai (asmens sveikata yra viena iš labiausiai saugomų vertybių). Nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, tačiau jis dėl jam padarytų sužalojimų, be jokių abejonių, patyrė fizinį skausmą, iš karto po nuteistojo nusikalstamų veiksmų turėjo kreiptis į gydymo įstaigą. Taip pat konstatuotina, kad dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė išgąstį, stresą, pažeminimą, kurį laiką buvo sumažėjusios jo galimybės savarankiškai judėti, išeiti į lauką. Kaip jau buvo minėta, P. A. dar iki įvykio turėjo rimtų sveikatos problemų, tuo pačiu konstatuotina, kad išraše/siuntime iš medicininių dokumentų užfiksuoti duomenys patvirtina, jog po nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo sveikatos būklė pablogėjo (sustiprėjo galvos skausmas, svaigo galva, einant mėtė į šalis, todėl pablogėjo mobilumas, judant reikėjo kito žmogaus pagalbos) (t. 1, b. l. 73). Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai jai atlyginti iš nuteistojo priteisė 1000 Eur. 

39.       Apeliantas visiškai teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis K. G. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 19 d. buvo gydomas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės psichosomatinių susirgimų skyriuje. VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ pažymoje yra nurodyta, kad K. G. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 19 d. nebuvo gydomas šios gydymo įstaigos Psichosomatinių susirgimų skyriuje (t. 1, b. l. 142). Faktą, kad nuteistasis nebuvo gydomas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Psichosomatinių susirgimų skyriuje patvirtina ir baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos raštas bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos raštas. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida neturi reikšmės vertinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

40.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esančioje nuotraukoje (t. 1, b. l. 41), yra užfiksuotos nuteistojo, o ne nukentėjusiojo plaštakos. Tokia išvada darytina, nes paminėtoje nuotraukoje matomi asmens, kurio plaštakos buvo nufotografuotos, drabužiai bei avalynė atitinka kitoje nuotraukoje (t. 1, b. l. 42) įvykio vietoje užfiksuoto K. G. drabužius bei avėtą avalynę. Vis tik šis faktas niekaip nekeičia anksčiau aptartų duomenų vertinimo, nepaneigia nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką. 

41.       Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Dėl šių priežasčių nuteistojo K. G. apeliacinis skundas yra atmetamas.

42.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugsėjo 14 d. pažymą Nr. (12.32Mr) PT-6062, kurioje prašoma priteisti valstybei iš K. G. 126 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo K. G. suteiktą teisinę pagalbą šiam nuteistajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą. Šis apeliacinis skundas atmetamas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis yra pakankamai jauno bei darbingo amžiaus asmuo. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašomos priteisti pinigų sumos dydį, išlaidos, susidariusios dėl teisinės pagalbos K. G. suteikimo, išieškotinos iš nuteistojo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo K. G.126 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Teisėjai                                                               Julita Dabulskytė-Raizgienė

                                                               Rasa Paužaitė

                                                                                                                         Ugnius Trumpulis