Civilinė byla Nr. 3K-3-516/2008
(S)
Procesinio sprendimo
kategorijos:
30.4.2;
30.3; 30.12.1; 118.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D.
kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d.
sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S.
D. ieškinį atsakovams A. B., Kauno miesto savivaldybei, VĮ Registrų centro
Kauno filialui, Lietuvos išradėjų sąjungai dėl nuosavybės teisių gynimo, aktų
ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo
ir atsakovo A. B. priešieškinį dėl Kauno miesto savivaldybės sprendimo
panaikinimo, tretieji asmenys: notarė Jolanta Rulienė, UAB „Viesturas“, AB DnB
NORD bankas.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ieškovės
ir atsakovo A. B. ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatą – sandėlį,
pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), su ūkiniu pastatu, esančius (duomenys
neskelbtini). Ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Kauno
miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440, kuriuo
nuspręsta perduoti ginčo pastatą į Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno
miesto tarybos balansą, 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą bei Lietuvos išradėjų
ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr.
16/92-09-01, panaikinti šių dokumentų pagrindu atliktą teisinę registraciją; 2)
pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Lietuvos išradėjų ir
racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo 1992 m. rugsėjo 1 d. nutarimą Nr. l6, 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo ginčo pastatas
perduotas iš Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso
į UAB „Adrestė“ balansą, bei panaikinti šių dokumentų pagrindu atliktą teisinę
registraciją; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. spalio 22 d. sutartį, patvirtintą notarės Jolantos Rulienės, pagal kurią UAB „Adrestė“
pardavė atsakovui A. B. ginčo pastatą; 4) išreikalauti iš atsakovo A. B.
svetimo neteisėto valdymo ginčo pastatą; 5) priteisti ieškovei iš atsakovų
turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 1991 m. gruodžio 30 d.
pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos
tėvo turėtus pastatus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Kauno m. savivaldybės valdyba 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1213 atkūrė
ieškovei nuosavybės teises į 0,19 dalių pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir 147,8I kv. m bendrojo
ploto antrojo aukšto ir 59,88 kv. m bendrojo ploto rūsio tuščių patalpų,
esančių gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir grąžino šiuos
statinius natūra. 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdyba
sprendimu Nr. 1019 atkūrė ieškovei nuosavybės teises į likusį nekilnojamąjį
turtą ir grąžino natūra pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys
neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išskyrus patalpas, į
kurias nuosavybės teisės jau buvo atkurtos. 2003 m. spalio mėn. ieškovė sužinojo, kad ginčo pastatas, kurio indeksas (duomenys neskelbtini),
nuosavybės teise priklauso atsakovui A. B., kuris jį pirko iš UAB „Adrestė“.
Paaiškėjo, kad ginčo pastatą Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis
komitetas 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 440 perdavė į
Mokslinės-techninės kūrybos draugijos balansą, kuri vėliau pastatą perdavė UAB
„Adrestė“, o ši pardavė atsakovui A. B.. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį
pastatą ieškovė kreipėsi dar 1991 m., todėl nuo to laiko Kauno miesto
savivaldybei jau buvo žinoma, kad yra pretendentas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo į šį pastatą, ir bet kokie šio pastato perdavimai buvo negalimi. Dėl to
toks ginčo pastato perleidimas pažeidė ieškovės, kaip pretendentės, teises, kurios turi būti ginamos
prioritetiškai. Dėl šių priežasčių visi pirmiau nurodyti aktai ir sutartys yra
neteisėti, prieštaraujantys įstatymų reikalavimams ir naikintini.
Mokslinės-techninės kūrybos draugija, neturėdama nuosavybės teisės į ginčo
pastatą, negalėjo ginčo pastato perduoti UAB „Adrestė“ nuosavybės teise.
Ginčijami aktai buvo priimti, jau turint informacijos apie ieškovės prašymą
atkurti nuosavybės teises, be to, dar iki pastato pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo (1996 m. gruodžio 4 d. ir 1997 m. balandžio 18 d.) laikraštis „Kauno
diena“ rašė, kad į šiuos pastatus yra pretendentai. Ginčo pastatas A. B. buvo
parduotas gavus tuomečio inventorizacijos biuro pažymą, nors jam buvo pateiktas
ieškovės pareiškimas, kuriuo ji pageidavo pirkti šio pastato likusią dalį, jei
nebūtų atkurta nuosavybė. Dėl to A. B. negali būti pripažintas sąžiningu
įgijėju. Parduodant šį pastatą buvo pažeisti 1964 m. CK 125, 2000 m. CK 4.95
straipsnių reikalavimai. Pagal neteisėtą sutartį gavęs pastatą A. B. jį valdo
neteisėtai, nes jis privalėjo pasidomėti, ar UAB „Adrestė“ teisėtai įgijo ginčo
pastatą, be to, nėra jokių duomenų, kad A. B. už pastatą yra sumokėjęs pinigus.
Atsakovas A. B. priešieškiniu prašė panaikinti 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 1019 2.2 punktą dėl
nuosavybės teisių grąžinimo natūra ieškovei į nekilnojamojo turto dalį – ginčo
pastatą. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja
pripažinti negaliojančia UAB „Adrestė“ ir A. B. 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo
sutartį bei panaikinti statinio teisinę registraciją. Ieškovei 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės
į pastatus, įskaitant ir į ginčo pastatą, išskyrus šių pastatų 0,19 dalių, kurios
grąžintos natūra anksčiau. Tačiau atsakovas ginčo pastatą pagal 1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį nupirko iš UAB „Adrestė“ už 28 000 Lt, todėl yra
sąžiningas įgijėjas. Sutartį tvirtinusiai notarei Jolantai Rulienei nekilo
jokių abejonių dėl sandorio, ji rėmėsi inventorizacinio biuro išduotu
detalizuotu pažymėjimu. Ginčo pastatas nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausė UAB „Adrestė“. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Adrestė“ ar VĮ
Registrų centro Kauno filialui būtų žinoma apie ginčo pastato įtraukimą į
grąžintinų namų sąrašus. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1019 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei natūra į ginčo
pastatą šiurkščiai pažeidžia atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises. Ginčo pastatą
atsakovas įsigijo prastos būklės, jį teko rekonstruoti, ir jo vertė šiuo metu
yra apie 1 mln. Lt.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Adrestė“ pardavė A. B. ginčo pastatą,
likusią ieškinio dalį atmetė, o atsakovo A. B. priešieškinį patenkino -
pripažino negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19
d. sprendimo Nr. 1019 2 dalies 2.2 punktą, kuriuo ieškovei grąžintas natūra
ginčo pastatas, taip pat iš ieškovės priteisė atsakovui A. B. 3400 Lt
bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui - 1180 Lt bylinėjimosi
išlaidų, o valstybei - 142,70 Lt pašto išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą pripažinti
negaliojančiais 1988 m. gruodžio 14 d. Kauno m. LDT VK sprendimą Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą, kuriais ginčo pastatas buvo perduotas į Mokslinės techninės
kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą, konstatavo, kad ieškovė šiam
reikalavimui pareikšti praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo
atnaujinti. Ieškovės argumentą, kad pastato perdavimas neteisėtas, nes pastatai
turėjo būti perduodami atlygintinai, teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu, nes
ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių neatlygintinį pastato perdavimą.
Teismas nustatė, kad ginčo pastatas buvo įkainotas 12 049 rub., perdavimo akte
šio objekto vertė buvo nurodyta 7392 rub., be to, teismas rėmėsi atsakovo
Lietuvos išradėjų sąjungos atsiliepime į ieškinį nurodyta aplinkybe, kad
atsakovas pagal susitarimą su Kauno miesto vykdomuoju komitetu už priimtą į
savo balansą pastatą sumokėjo Kauno miesto butų ūkio valdybai. Dėl to teismas
darė išvadą, kad ginčo pastatas buvo perduotas atlygintinai. Pirmosios
instancijos teismas reikalavimą pripažinti negaliojančiu Lietuvos išradėjų ir
racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo 1992 m. rugsėjo 1
d. nutarimą Nr. 16, 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo ginčo
pastatas iš Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso
perduotas į UAB „Adrestė“ balansą, ir ginčo pastatui panaikinti teisinę
registraciją atmetė, nes nustatė, kad UAB „Adrestė“ buvo įsteigta teisėtai, ir
turtas jai perduotas įstatymų nustatyta tvarka. Formuojant steigiamos bendrovės
kapitalą buvo nutarta įnešti turtinį įnašą - nebaigtą kapitališkai remontuoti
ginčo pastatą. Ginčijamo nutarimo ir perdavimo akto pasirašymo metu galiojusio
Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad akcijos gali būti
apmokamos tiek pinigais, tiek nepiniginiais įnašais. Teismas turto perdavimo
įsteigtai bendrovei dokumentus laikė tinkamais ir pakankamais įregistruoti UAB
„Adrestė“ nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl
ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. sutartį, pagal kurią UAB „Adrestė“ ginčo pastatą pardavė A. B., nutraukė CPK 293
straipsnio 8 punkto pagrindu, nes nustatė, kad UAB „Adrestė“ yra likviduota ir
Kauno miesto rejestro tarnybos 1999 m. gegužės 31 d. įsakymu išregistruota iš
įmonių rejestro, procesinių teisių perėmėjo nėra. Dėl ieškovės reikalavimo
išreikalauti ginčo pastatą iš atsakovo A. B. neteisėto valdymo teismas nurodė,
kad, nors ieškovė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą kreipėsi 1991 m., tačiau šią teisę įgijo tik po to, kai įsiteisėjo Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatyta, kad ginčo pastato buvusi savininkė M. G. mirė
1941 m., o jos duktė V. G. – Č. - 1944 m., ir 1999 m. vasario 12 d. sprendimas, kuriuo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad L. G. L. po motinos
M. G. mirties priėmė palikimą į 5/8 dalis nekilnojamojo turto ir po sesers V. G.
– Č. - į jos turto dalį ir šį turtą valdė nuosavybės teise, po L. L. mirties
palikimą priėmė ir šį turtą valdė nuosavybės teise J. L. (ieškovės tėvas).
Taigi, tik įsiteisėjus šiems teismų sprendimams ieškovė įgijo teisę į
nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).
Kadangi atsakovas A. B. šiuos pastatus valdo nuo 1997 m. spalio 22 d., nuosavybės teises įgijęs pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu iš UAB
„Adrestė“, tai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų
praktika, nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo
įgijėjo. Teismas darė išvadą, kad UAB „Adrestė“ ginčo pastatu disponavo
teisėtai, nes jokių suvaržymų daiktui nebuvo taikyta, byloje taip pat nėra
duomenų, kad A. B. yra nesąžiningas įgijėjas.
Pirmosios
instancijos teismas atsakovo A. B. priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu
Kauno m. savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2
dalies 2.2 punktą, kuriuo ginčo pastatas grąžintas ieškovei natūra, laikė
pagrįstu ir tenkino. Teismas rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata,
kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2
straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal įstatymo 16
straipsnio nuostatas, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn,
ir darė išvadą, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja šiems įstatymo
reikalavimams, nes A. B. ginčo pastatą įsigijo 1997 m., t. y. iki ieškovei buvo
atkurtos nuosavybės teisės į ginčo pastatą, ir savivaldybė galiojant turto
perleidimo sandoriui negalėjo ieškovei atkurti nuosavybės teisų į ginčo pastatą
natūra.
Kauno
apygardos teismas 2008 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą
atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai,
jog byloje nustatyta, kad UAB „Adrestė“ yra likviduota ir išregistruota iš
įmonių rejestro, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl
reikalavimo pripažinti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sandorį
negaliojančiu nutraukė CPK 293 straipsnio 8 punkto, kuriame nustatyta, kad
byla nutraukiama, jeigu likvidavus asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių,
atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas,
pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje,
yra padaręs išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai buvo
nutraukęs bylos dalį dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties
pripažinimo negaliojančia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje
konstatavo, kad ieškovė tokiu atveju savo teises gali ginti per savo teisę į
vindikaciją. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai,
jog atsakovas A. B. ginčo pastatą (nekilnojamąjį turtą) yra įgijęs pagal
notarine tvarka patvirtintą pirkimo-pardavimo sandorį, jis preziumuotinas
sąžiningu įgijėju ir iš jo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas,
išskyrus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, numatantis
nuosavybės teisių atkūrimą ir turto grąžinimą natūra, todėl, apeliacinės
instancijos teismo manymu, turto išreikalavimas yra galimas tik šio įstatymo
pagrindu, o jame nenustatyta besąlyginio turto išreikalavimo, ignoruojant turtą
sąžiningai įgijusio asmens teises. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo,
kad, nors ieškovė 1991 m. gruodžio 30 d. buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, kad
tik 1999 m. lapkričio 16 d. pareiškimu prašė spręsti klausimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į kitą 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu negrąžintą turtą
(nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 5). Galimybė pareikšti tokį prašymą
ieškovei atsirado tik priėmus ir įsiteisėjus 1996 m. spalio 28 d. ir 1999 m.
vasario 12 d. teismo sprendimams dėl asmenų paskelbimo mirusiais ir dėl
palikimo priėmimo juridinių faktų nustatymo. Tai reiškia, kad ieškovė tik 1999
m. pateikė nuosavybės teises į prašomą grąžinti turtą patvirtinančius įrodymus,
kaip nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir 10 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgdamas į
tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas A. B., 1997 m.
spalio 22 d. pirkdamas ginčo turtą, nepažeidė ieškovės prioritetinės teisės
atkurti nuosavybės teises į šį pastatą, nes 1991 m. pateiktas bendro pobūdžio
prašymas grąžinti nuosavybę į inter alia ginčo pastatą buvo tinkamai
pagrįstas tik 1999 m. Kad ginčo sandorio sudarymo metu ir pati ieškovė dar
nepretendavo susigrąžinti šį turtą natūra, patvirtina tai, jog ieškovė 1996 m.
lapkričio 13 d. pateikė Kauno miesto merui ir VĮ Respublikiniam
inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui prašymus dėl ketinimo pirkti
likusią pastatų dalį, į kurią ieškovei nebus atkurtos nuosavybės teisės. Dėl to
nepagrįstas ieškovės teiginys, kad ginčo pastatas, neišsprendus ieškovės
prašymo atkurti nuosavybės teises, nepagrįstai buvo perleistas atsakovui.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Adrestė“
nuosavybės teisės į ginčo pastatą buvo įregistruotos nuo 1992 m. gruodžio 28
d., tai patvirtina nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla. Tai
reiškia, kad, 1997 m. parduodant ginčo pastatą atsakovui, šis pastatas jau
nebuvo valstybės ar savivaldybės žinioje ir jos nuosavybė. Dėl to A. B.,
pirkdamas ginčo pastatą, neprivalėjo aiškintis, ar šis turtas nėra grąžintinas
buvusiems savininkams, nes šis jau nuo 1992 m. priklausė privačiai bendrovei,
todėl nekilnojamojo turto registro įrašas A. B. buvo pakankamas pagrindas
tikėtis, kad jis turtą įgyja iš teisėto savininko, nes pagal Nekilnojamojo
turto registro įstatymo 3 straipsnio 1 dalį visi duomenys apie registruotą
nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais,
kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi pirkimo–pardavimo
sandoris, nebesant vienos sandorio šalies (likviduotos UAB „Adrestė“), negali
būti ginčijamas, todėl argumentai, jog atsakovas A. B. nepateikė įrodymų, kad
yra atsiskaitęs pagal sutartį, apeliacinės instancijos teismo manymu, negali
būti analizuojami, nes bylos dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu
nutraukta pagrįstai. Dėl to darytina išvada, kad ieškovė nepateikė jokių
įrodymų atsakovo A. B., kaip sąžiningo turto įgijėjo, prezumpcijai paneigti,
todėl šis laikytinas sąžiningu įgijėju ir iš jo nekilojamasis turtas negali
būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės
reikalavimo išreikalauti turtą iš atsakovo A. B. valdymo ir pagrįstai, gindamas
savininko, kuris turtą įgijo teisėtai ir sąžiningai, teises, panaikino Kauno
miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2
dalies 2.2 punktą, kuriuo ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės ir ginčo pastatas
grąžintas natūra, nes toks sprendimas pažeidžia savininko teises (CK 4.93
straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Nenustatęs pagrindų išreikalauti turtą
iš sąžiningo atsakovo A. B. valdymo, apeliacinės instancijos teismas darė
išvadą, kad tokiu atveju ieškovė neįgyja teisės ginčyti Kauno miesto liaudies
deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440, kuriuo nuspręsta perduoti ginčo
pastatą į Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą bei Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės
tarybos prezidiumo nutarimą Nr. 16/92-09-01, taip pat Lietuvos išradėjų ir
racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. l6 ir 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo ginčo pastatas perduotas iš Mokslinės-techninės kūrybos
draugijų Kauno miesto tarybos balanso į UAB „Adrestė“ balansą. Tik nustačius
galimybę išreikalauti turtą ieškovės interesas panaikinti nurodytus aktus būtų
aktualus ir būtinas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios
instancijos teismo išvadoms, padarytoms dėl nurodytų aktų teisėtumo, todėl
nurodytus pirmosios instancijos teismo motyvus laikė pagrįstais ir
argumentuotais.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Ieškovė kasaciniu
skundu prašo Kauno miesto apylinkės tesimo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir Kauno
apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Apeliacinės instancijos
teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė CPK
reikalavimus teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje išdėstyti
įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo tik dėl 1997 m.
spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos UAB „Adresatė“ ir A. B.,
pagal kurį A. B. įgijo ginčo pastatą, tačiau visiškai nesprendė kitų ieškinio reikalavimų:
neišnagrinėjo reikalavimų dėl Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo
komiteto sprendimo ir perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais bei šių dokumentų
pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, Lietuvos išradėjų ir
racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimo ir
perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu bei šių dokumentų pagrindu atliktos
teisinės registracijos panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nurodė, kad, nenustačius pagrindų išreikalauti turtą iš atsakovo A.
B., ieškovė neįgyja teisės ginčyti pirmiau nurodytų aktų ir sprendimų.
Neišsamus ir nepakankamas faktinių bylos aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas
apeliacinės instancijos teisme (CPK 324 straipsnio 3 dalis) pripažintinas
procesinės teisės normų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-163/2007).
2. Pirmosios instancijos
teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas,
reglamentuojančias ginčijamų sprendimų ir aktų priėmimą, dėl to priėmė
nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo,
kad ginčijamais aktais atsakovams atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatą.
Ginčo pastatas niekada iš valstybės nuosavybės niekam nebuvo perduotas
nuosavybės teise, todėl UAB „Adrestė“ negalėjo būti įregistruota ginčo pastato
savininke. VĮ Registrų centras nepaaiškino, kokiu teisiniu pagrindu UAB „Adrestė”
įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Teismų praktikoje galioja bendrasis
principas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Ginčijamas 1988 m.
gruodžio 14 d. Kauno m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas
Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktas prieštarauja imperatyviajai
teisės normai, t. y. 1980 m. birželio 30 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos
nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir
įrenginių perdavimo tvarkos“ 6 punkto nuostatai, kurioje įtvirtinta bendroji
taisyklė, kad valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms galėjo
būti perduodamas tik atlygintinai. Kadangi ginčo pastatas visuomeninei
organizacijai buvo perduotas neatlygintinai, tai draugija niekada neįgijo ir
negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Draugija, neturėdama
nuosavybės teisių į ginčo pastatą, neturėjo teisės ir negalėjo ginčo pastato
perduoti UAB „Adrestė“ nuosavybės teise. Pažymėtina, kad 1988 m. gruodžio 14 d.
Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 440 neginčytinai patvirtina, jog nebuvo
įpareigojimo atlikti ginčo pastato teisinę registraciją. 1991 m. kovo 1 d.
Kauno krašto tarybos raštas Nr. 16 patvirtina, kad 1991 m. taryba prašė Kauno
miesto techninės inventorizacijos biuro sudaryti inventorizacinių bylų nuorašus
pastatams, esantiems jų balanse, kurie buvo išnuomoti. Sprendžiant reikalavimą
dėl 1992 m. gruodžio 10 d. Mokslinės-techninės kūrybos draugijos akto, kuriuo
ginčo pastatas perduotas UAB „Adrestė”, buvo būtina taikyti 1991 m. liepos 25
d. Vyriausybės nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio
registravimo“ patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo
instrukciją, kurio 8 punkte išvardyti dokumentai, kurių pagrindu galima atlikti
teisinę registraciją. Tačiau perdavimo aktai nėra ir negali būti nuosavybės
teisę patvirtinantys dokumentai. Dėl to teisinė registracija ginčo pastatui
negalėjo būti atlikta ginčijamo 1992 m. gruodžio 10 d. akto pagrindu.
3. Teismai netinkamai vertino byloje surinktus
įrodymus ir taip pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Įrodymų
pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų
visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių
buvimą, įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš jų patikimumas,
bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų,
ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai
duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I., bylos Nr. 3K-3-862/2002 ir
kt.) Teismai nukrypo nuo šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų
praktikos. Esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad 1991 m. gruodžio
30 d. ieškovė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę, pirmiausia turėjo būti sprendžiamas
šis klausimas. Tačiau pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, ieškovės nuosavybės teisių
atkūrimo klausimas nebuvo išspręstas, ginčo pastatas, į kurį pretendavo
ieškovė, neteisėtai perleistas tretiesiems asmenims. Pabrėžtina, kad ginčijami
aktai buvo priimti, jau turint informacijos apie ieškovės prašymą atkurti
nuosavybės teisę. Iki ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo
laikraštis „Kauno diena“ 1996 m. gruodžio 4 d. ir 1997 m. balandžio 18 d. rašė,
kad į šiuos pastatus yra pretendentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuomečiam
inventorizacijos biurui iki ginčo pastato pardavimo buvo pateiktas ieškovės
prašymas pirkti šį pastatą, jei nebus atkurta nuosavybė į likusią pastato dalį.
Dėl to pirkėjas ir valstybės institucijos, vienaip ar kitaip dalyvavę pardavimo
procese, neturi pagrindo tvirtinti, kad negalėjo žinoti apie buvusias kliūtis tam
pastatui pirkti-parduoti. Taigi pirkėjo negalima laikyti teisėtu ir sąžiningu
įgijėju. Ginčo pastatas buvo parduotas A. B. tik gavus tuomečio inventorizacijos
biuro pažymą, inventorizacijos biure jau buvo ieškovės pageidavimas pirkti šio
pastato likusią dalį, jei nebūtų atkurta nuosavybė. Taigi parduodant šį pastatą
buvo pažeista ir CK 125 straipsnio nuostata. Norvegijos firma
„Scandtrade“, sužinojusi apie tai, kad pastatas įrašytas į grąžintinų namų
sąrašą, atsisakė jį nuomoti, kartu su savivaldybe įvertino ginčo pastatą. Be
to, atsakovas A. B., pirkęs pastatą iš UAB „Adrestė“, negalėjo pateikti jokių
pinigų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, nors pastatą pirko iš bendrovės,
todėl tikėtina, jog pinigai netgi nebuvo sumokėti.
4. Visiškai nepagrįstai teismai taikė ieškinio
senatį pagal 1964 m. CK 84 straipsnio nuostatą, nes byloje neginčytinai
nustatyta, kad apie ginčijamus aktus ieškovė sužinojo tik šios bylos
nagrinėjimo metu.
5. Teismas, atmesdamas
ieškinį, neteisingai taikė ir aiškino 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio nuostatas
ir nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo pastatas yra valstybės išperkamas. Šio
įstatymo 15 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad šis taikomas, kai yra valstybės
išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai, tačiau šiuo atveju pateikti VĮ
Registrų centro duomenys neginčytinai patvirtina, jog ginčo pastatas yra ūkio
paskirties, ir ši norma iš viso negali būti taikoma. Ūkinės komercinės
paskirties pastatų išpirkimą iš valstybės reglamentuoja 16 straipsnis, tačiau
nėra ginčo pastato išpirkimo sąlygų. Be to, tiek 15 straipsnio, tiek 16 straipsnio
nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad pastatų išpirkimą galima laikyti teisėtu
tik tada, kai jie pagal įstatymus įgyti privačion nuosavybėn. Kadangi bylos
duomenys neginčytinai patvirtina, kad teisėto įgijimo nebuvo ir negalėjo būti,
tai nuosavybės teisė į ginčo pastatą galėjo atsirasti privatizavimo sandorio
pagrindu, bet ne neatlygintinio perdavimo akto pagrindu.
6. Teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos 2003 m. spalio 13 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Palangos kraštotyrinių draugija v.
Palangos m. savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-945/2003, kur yra
išaiškintas 1964 m. CK 99 straipsnio ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m.
birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų,
įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ taikymas. Teismai, nagrinėdami
šią bylą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų
praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba, bylos Nr.
3K-3-384/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos
žemės ūkio bankas“ v. R. N. ir kt., bylos Nr.
3K-3-398/2003), kuriose konstatuota, kad kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo
į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis
turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems
asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės
pažeidimą.
7. Teismai neteisingai aiškino CPK 293 straipsnio
8 punkto nuostatą, dėl to be pagrindo nutraukė bylos dalį dėl ieškovės
reikalavimo pripažinti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį
negaliojančia. Šiuo atveju teismai visiškai nesvarstė ginčo santykių esmės ir
formaliai pritaikė minėtą normą, nors bylos duomenys neginčytinai leidžia
daryti išvadą, kad nutraukti bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo
atveju nėra jokių galimybių. Teismams nustačius akivaizdžius faktus dėl
neteisėto daikto perdavimo UAB „Adrestei“, šis sandoris turėjo būti pripažintas
negaliojančiu.
8. Teismai, konstatuodami, kad A. B. teisėtai
įsigijo ginčo pastatą, netyrė jo, kaip sąžiningo įgijėjo, statuso. Bylos
duomenys vienareikšmiškai leidžia spręsti, kad A. B. negali būti pripažintas
sąžiningu įgijėju, nes UAB „Adrestė” neturėjo ir negalėjo turėti nuosavybės
teise ginčo pastato, nes A. B. visiškai nesidomėjo ir nenorėjo domėtis savo
teisėmis ir pareigomis, nors iki ginčijamo sandorio sudarymo dienraštyje
„Kauno diena“ buvo minimas klausimas dėl ginčo pastato grąžinimo, nes 1996 m.
lapkričio 13 d. ieškovė informavo inventorizavimo biurą dėl ginčo pastato
išpirkimo, nes kitų asmenų (Norvegijos firmos) veiksmai rodo, kad buvo labai
lengva sužinoti apie apribojimus parduoti turtą, nes A. B. negalėjo pateikti
jokių pinigų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, nors pastatą pirko iš
bendrovės, todėl tikėtina, jog pinigai netgi nebuvo sumokėti.
Atsiliepime į ieškovės
kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo kasacinio skundo netenkinti
ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad:
1. Mokslinės techninės kūrybos
draugijų Kauno miesto tarybos nuosavybės teises į ginčo pastatą patvirtinantys
dokumentai yra Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988
m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktas
Šių dokumentų pagrindu teisinė registracija atlikta 1991 m. liepos 29 d.
Teismai teisingai nurodė, kad kasatorė nepateikė jokių rašytinių įrodymų,
patvirtinančių jos teiginį, kad turtas visuomeninei organizacijai buvo
perduotas neatlygintinai. Priešingai, 1989 m. sausio 12 d. perdavimo akte
nurodyta perduodamo turto vertė ir tai leidžia preziumuoti, jog turtas buvo
perduotas atlygintinai. Teisinė registracija buvo atlikta vadovaujantis LTSR
Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio
pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse
instrukcija, kurios 8 punkto b papunktyje nustatyta, kad pagrindiniai dokumentai,
nustatantys nuosavybės teisę į pastatus, yra kompetentingų organų aktai,
nutarimai, sprendimai perduoti pastatus ir įrenginius. 1970 m. instrukcija
galiojo iki 1991 m. rugpjūčio 20 d. Jokiame teisės akte nenustatyta, kad
teisinė registracija atliekama tik tuo atveju, kai yra įpareigojimas ją
atlikti.
2. Lietuvos išradėjų ir
racionalizatorių draugijos Respublikinės tarybos prezidiumas priėmė 1990 m.
rugsėjo 1 d. nutarimą Nr. 16, kuriuo nuspręsta leisti Kauno krašto tarybai
steigti uždarąją akcinę bendrovę ir formuojant steigiamos uždarosios akcinės
bendrovės kapitalą įnešti turtinį įnašą - nebaigtus kapitališkai remontuoti
statinius. Tuo pagrindu 1992 m. gruodžio 10 d. buvo pasirašytas perdavimo
aktas, kuriuo UAB „Adresatė“ perėmė ginčo pastatą. Vyriausybės 1991 m. liepos
25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio
registravimo
instrukcijos 8.11 punkte nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės
teises į pastatus yra kooperatyvų, bendrovių ir bendrijų pažymėjimai, 8.12
punkte nurodyti privatizavimo dokumentai. Kadangi instrukcijoje neišvardyti
tikslūs dokumentų pavadinimai, tai šiuo atveju reikia vadovautis visais pateiktais
dokumentais, iš kurių aišku, kad teisėtai įsteigtai ir įstatymų nustatyta
tvarka įregistruotai uždarajai akcinei bendrovei perduotas turtas, kaip
nepiniginis įnašas apmokant akcijas, yra pagrindas įregistruoti nuosavybės
teisę.
3. UAB „Adresatė“ nuosavybės
teise priklausančiam turtui jokių apribojimų nebuvo registruota, nuosavybės
teisės šiai bendrovei įregistruotos dar 1992 metais, todėl nebuvo jokių kliūčių
1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai Nr. 2-3370 sudaryti. Kasatorė
tik 1999 m. pateikė nuosavybės teises į prašomą grąžinti turtą patvirtinančius
įrodymus, kaip tai nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje, 10 straipsnio 4 dalyje,
todėl negalima daryti išvados, kad yra pažeista kasatorės prioritetinė teisė
atkurti nuosavybės teises į šį pastatą.
4. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje UAB „Orestas” v. UAB „Pramoninis
servisas”, bylos Nr. 3K-3-977/2000, suformulavo
taisyklę, kad teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo
dokumentų pagrindu, tačiau teisinės registracijos atlikimo faktas, kaip toks,
nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Atliekant teisinę registraciją yra
tik įregistruojami nuosavybės atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai,
tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais.
Atsiliepime į
ieškovės kasacinį skundą atsakovas A. B. prašo kasacinio skundo netenkinti ir
palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus bei priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasaciniame teisme nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas
pasisakė tik dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo
ir visiškai nenagrinėjo kitų ieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovei teisines pasekmes sukelia tik minėta
pirkimo-pardavimo sutartis, todėl buvo išsamiai analizuojami argumentai, susiję
su šia sutartimi, taip pat aplinkybės iki pirkimo- pardavimo sandorio sudarymo.
2. Teismai visapusiškai išnagrinėjo ir vertino byloje esančius
dokumentus ir rėmėsi šalių parodymais bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą,
kad ginčo pastatas buvo perduotas atlygintinai, nes šio turto perdavimo
akte buvo nurodyta perduodamo turto vertė. Be to, nėra duomenų, kad kuri nors
iš šio sandorio šalių ar teisių perėmėjai būtų pareiškę kitai šaliai turtinių
ar finansinių pretenzijų, ir šis faktas patvirtina, kad turtas perduotas
nepažeidžiant nei įstatymo, nei kieno nors interesų. Teismai išanalizavo ir
atliko kasatorės išdėstytų aplinkybių apie ginčo turto perdavimo atlygintinumo
teisinį vertinimą. Be to, kasatorė neturi reikalavimo teisės, nes neliečiami
jos privatūs interesai nei šiuo metu, nei ginčo turto perdavimo metu.
Pažymėtina, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu visa apimtimi Kauno
miesto Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440 yra
nelogiškas ir nepagrįstas, nes šioje byloje esminę reikšmę gali turėti tik ta
šio sprendimo dalis, kuria buvo nuspręsta perduoti ginčo pastatą į
Mokslinės-techninės kūrybos draugijos Kauno miesto tarybos balansą. Viso
sprendimo panaikinimas sukeltų neigiamų teisinių pasekmių tiems subjektams,
kurie įvardyti minėtame sprendime, bet su nagrinėjamu ginču nesusiję.
Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Adrestė“ ginčo pastatą įgijo jį privatizuodama,
t. y. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugija steigė bendrą įmonę -
uždarąją akcinę bendrovę ir kaip turtinį įnašą perdavė ginčo pastatą bei jo
vertę piniginiu ekvivalentu - talonais. Pagal tuo metu nusistovėjusią valstybės
turto valdymo praktiką šis procesas prilyginamas privatizavimui, o proceso
dokumentinis įforminimas - privatizavimo dokumentams. Darytina išvada, kad
nekilnojamojo turto registravimo metodika, įstatymas nebuvo pažeisti ir taikyti
teisingai.
3. Teismai tinkamai taikė
ieškinio senatį pagal nustatytas faktines aplinkybes ir 1964 m. CK 84
straipsnio nuostatą, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai,
todėl įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui (2001 m. liepos 1 d. ) jis jau
buvo pasibaigęs. Nors kasatorė 2006 m. ieškinyje bei teisme posėdžio metu
nurodė, kad sužinojo apie teisinę registraciją į ginčo pastatą UAB „Adrestė“
vardu tik 2004 metais, tačiau 2002 m. lapkričio mėn., t. y. tuo metu, kai buvo
priimtas sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės kasatorei grąžinant
ginčo pastatą natūra, ji kreipėsi į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro
ir registro valstybės įmonę dėl teisinės registracijos atlikimo, tačiau ši
neregistravo nuosavybės teisių į ginčo pastatą ir 2002 m. gruodžio 9 d.
sprendimu informavo apie atsisakymo registruoti priežastis. Kasatorė pati
pripažįsta, kad buvo pateikusi tuomečiam Nekilnojamojo turto registro
tvarkytojui prašymą pirkti ginčo pastatą. Šiuo prašymu ji pati patvirtina, kad
suprato, jog jai nebus atkuriamos nuosavybės teisės į minėtą pastatą grąžinant
jį natūra. Darytina išvada, kad kasatorė žinojo, jog šio turto Kauno miesto
savivaldybė nevaldo ir negali priimti sprendimo dėl šio turto grąžinimo natūra.
Be to, kasatorė neturėjo teisinio pagrindo prašyti jai parduoti ginčo pastatą,
nes galiojusio CK 125 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti parduodamas
dalis bendrojoje nuosavybėje, o tuo metu ginčo pastatas nebuvo įregistruotas
bendrosios dalinės nuosavybės teise; jis buvo nedalus ir priklausė UAB „Adrestė“
nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB
„Kampinė“ ir kt. v. BUAB „Arminga ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-76/2005, pažymėjo, kad viena iš sužinojimo apie
turto perleidimo nuosavybės teisę yra registro duomenys, todėl ši informacija
turėjo ir galėjo būti žinoma ieškovei.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB ,,Diagnostikos poliklinika“, bylos Nr. 3K-3-662/2004, yra išaiškinęs, kad turi būti
ginami asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, turtiniai interesai,
tačiau pagal bendrąsias CK normas turi būti ginamos ir sąžiningo įgijėjo
teisės. Atsakovas A. B. negali būti laikomas nesąžiningu įgijėju, nes ginčijamą
pirkimo-pardavimo sandorį sudarė apdairiai ir sąžiningai, t. y. domėjosi
viešųjų registrų duomenimis. Be to, kasatorė pirmą kartą raštu atkurti
nuosavybės teisę į ginčo pastatą paprašė tik 1996 m. lapkričio 15 d.
5. Kasaciniame skunde nepagrįstai
teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teismų praktikos bylose dėl nuosavybės atkūrimo. Nagrinėjamoje byloje
ginčijamas sprendimas perduoti ginčo pastatą iš valstybės nuosavybės
visuomeninės organizacijos nuosavybėn buvo priimtas 1988 m. gruodžio 14 d., o
kasatorė prašymą atkurti nuosavybės teisę į ginčo pastatą padavė 1991 m.
gruodžio 30 d. Tuo metu savivaldybė ginčo pastatu jau disponavo, todėl nebuvo
pažeistos kasatorės, kaip pretendentės, teisės ir interesai.
6. Kasatorės teiginiai, kad teismai
netinkamai aiškino CPK 293 straipsnio 8 dalies nuostatą, yra teisiškai
nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB
„Grūdtarna” v. UAB „Nuntia”, bylos Nr. 3K-3-1118/2003,
pažymėjo, kad nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo
įgijėjo, jei nekilnojamasis daiktas buvo sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytas
iš asmens, turėjusio teisę disponuoti tuo daiktu. Nuosavybės teisė į parduodamą
daiktą nebuvo apribotos, teisinė registracija į ginčo pastatą nebuvo ginčijama,
be to, pirkimo-pardavimo sutarties šalys buvo tinkamos ir veikė šalių
lygiateisiškumo pagrindu bei išreikšdamos savo tikrąją valią.
7. Kasatorė nepagrįstai kelia klausimą dėl A. B.,
kaip sąžiningo įgijėjo, statuso. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai pagal byloje surinktus įrodymus pagrįstai preziumavo, kad A. B. yra
sąžiningas įgijėjas. Ši faktinė aplinkybė nebuvo paneigta ar nuginčyta.
Pažymėtina, kad niekas neprivalo rinkti ir kaupti aprašomojo pobūdžio
informacijos apie pretenzijas į nekilnojamąjį turtą, juolab kad tuo metu
atsakovas net neturėjo jokio intereso į jį. A. B. perkant ginčo pastatą iš UAB
„Adrestė“, jokie ginčai dėl Nekilnojamojo turto duomenų apie šį pastatą nebuvo
sprendžiami. Ginčo pastato teisinę registraciją atliko valstybės įmonė Registrų
centras, sandorį tvirtino notaras. Šie faktai akivaizdžiai rodo, kad A. B.,
būdamas fizinis asmuo, neturėjo jokio pagrindo įtarinėti ir atlikti kažkokių
specialių duomenų rinkimo ir tikrinimo, nes visus veiksmus atliko oficialios
valstybės ir teisėsaugos institucijos. Atsakovas pirko ginčo pastatą savo
poreikiams tenkinti, todėl jokių pinigines operacijas patvirtinančių dokumentų nekaupė,
juolab kad teisės aktuose fizinis asmuo neįpareigojamas saugoti buhalterinių
dokumentų ar jų kopijų.
Atsiliepime į
ieškovės kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinio
skundo netenkinti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį
nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Atsakovas nesutinka su kasatorės argumentu, kad apeliacinės
instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, nutarties
dalyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindė padarytas išvadas, ir taip pažeidė CPK
normas. Jis mano, kad bylą nagrinėję teismai pakankamai išsamiai ištyrė ir
nustatė bylos faktines aplinkybes pagal visus kasatorės reikalavimus, ištyrė ir
įvertino byloje pateiktų įrodymų visetą, pateikė ir išdėstė teisinius
argumentus, kuriais grindė padarytas išvadas.
2. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai konstatavo, kad kasatorei tiesiogines pasekmes, užkertant jai kelią
susigrąžinti ginčo pastatą natūra, sukelia 1997 m. spalio 22 d. notarine tvarka
patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nenustatė pagrindų išreikalauti
turtą iš sąžiningo atsakovo A. B. valdymo. Kadangi atsakovas A. B. ginčo
pastatą (nekilnojamąjį turtą) yra įgijęs pagal notarine tvarka patvirtintą
pirkimo-pardavimo sandorį, tai jis preziumuotinas sąžiningu įgijėju, ir iš jo
negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus, kai savininkas tokį
daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2
dalis).
3. Apeliacinės instancijos teismas
tinkamai taikė procesinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad, tik
nustačius galimybę išreikalauti turtą iš atsakovo A. B., ieškovės interesas
panaikinti Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m.
gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440 būtų aktualus ir būtinas.
4. Byloje nustatyta, kad viena iš šio sandorio
šalių (UAB „Adrestė”) yra likviduota ir 1999 m. gegužės 31 d. Kauno miesto
rejestro tarnybos įsakymu Nr. 412 išregistruota iš įmonių rejestro, todėl
pasibaigė visos jos teisės ir pareigos ir jos neperėjo kitiems asmenims. Dėl to
bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog, nesant UAB „Adrestė”
procesinių teisių perėmėjo, bylos dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu
nutrauktina CPK 293 straipsnio 8 punkto pagrindu.
5. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos
teismo padaryta išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, numatantis nuosavybės
teisių atkūrimą ir turto grąžinimą natūra, todėl turto išreikalavimas yra
galimas tik šio įstatymo pagrindu, o jis nenumato besąlyginio turto
išreikalavimo, ignoruojant turtą sąžiningai įgijusio asmens teises. Kasatorė
tik 1999 m. pateikė nuosavybės teises į prašomą grąžinti turtą patvirtinančius
įrodymus, kaip nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, 10 straipsnio 4 dalies nuostatose.
Dėl šios priežasties yra nepagrįstas kasatorės argumentas, kad atsakovas A. B.,
1997 m. spalio 22 d pirkdamas ginčo turtą, pažeidė ieškovės prioritetinę teisę
atkurti nuosavybės teises į šį pastatą. Be to, 1997 m. parduodant ginčo pastatą
atsakovui, šis jau seniai nebuvo valstybės ar savivaldybės žinioje ir jos
nuosavybė.
Atsakovo Lietuvos
išradėjų sąjungos ir trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškovės kasacinį skundą
negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus
sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis
teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų,
yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių
bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde keliami materialinės teisės normų,
reglamentuojančių vindikaciją, nuosavybės teisės į valstybės turtą atsiradimo
pagrindus, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir įrodymų
tyrimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl
nuosavybės teisės į valstybės turtą atsiradimo pagrindų
Kasaciniame
skunde nurodyta, kad ginčo pastatas niekada iš
valstybės nuosavybės niekam nebuvo perduotas nuosavybės teise, todėl UAB „Adrestė“
negalėjo būti įregistruota ginčo pastato savininke. Kasatorės teigimu, ginčijamas
Kauno m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo
komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo
aktas prieštarauja imperatyviajai teisės normai - Lietuvos TSR Ministrų Tarybos
1980 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų,
organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ 6 punkto nuostatoms,
kuriose įtvirtinta bendroji taisyklė, kad valstybės valdomas turtas
visuomeninėms organizacijoms galėjo būti perduodamas tik atlygintinai. Kadangi
ginčo pastatas visuomeninei organizacijai buvo perduotas neatlygintinai, tai ji
neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatą ir negalėjo šio perduoti UAB „Adrestė“
nuosavybės teise.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė
faktinę aplinkybę, kad ginčo pastatas perdavimo iš valstybės nuosavybės
visuomeninės organizacijos nuosavybėn metu buvo įkainotas 12 049 rub., o perdavimo
akte šio objekto vertė buvo nurodyta 7392 rub., kuri buvo sumokėta Kauno miesto
butų ūkio valdybai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija negali nesutikti su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatas iš valstybės nuosavybės
visuomeninei organizacijai buvo perduotas atlygintinai. Dėl to kasacinio skundo
argumentai, kad ginčijamas aktas prieštarauja imperatyviosioms normoms, t. y. Lietuvos
TSR Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių,
susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ 6
punkto nuostatai, jog valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms
galėjo būti perduodamas tik atlygintinai, neatitinka nagrinėjamoje byloje
teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šis
kasacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų,
nes nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai pripažino Kauno
m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą
Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą galiojančiais ir todėl atmetė šį
kasatorės reikalavimą.
Teisėjų kolegija
pabrėžia, kad teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju,
jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo
taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8
d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos
Nr. 3K-3-52/2003). Kasaciniame skunde teigiama, kad
bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
praktikos dėl 1964 m. CK 99 straipsnio ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m.
birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų,
įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ nuostatų taikymo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio
13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Palangos kraštotyrinių draugija v.
Palangos m. savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-945/2003). Teisėjų kolegija
pažymi, kad 1964 m. CK 99 straipsnyje buvo įtvirtinta galimybė
disponuoti valstybės turtu, tačiau nenustatyta nei tokio disponavimo tvarkos,
nei sąlygų. Pagal šią teisės normą disponavimo valstybės turtu sąlygas ir
tvarką turėjo nustatyti kiti teisės aktai. 1964 m. CK 99 straipsnį ginčo
pastato perdavimo metu detalizavo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m.
birželio 30 d. nutarimas Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų,
įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“, kurio 6 punkte įtvirtinta
bendroji taisyklė, kad valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms
galėjo būti perduodamas tik atlygintinai. Nagrinėjamoje byloje teismų
nustatyta, kad ginčo pastatas iš valstybės nuosavybės visuomeninės
organizacijos nuosavybėn buvo perduotas atlygintinai, tuo tarpu civilinėje
byloje, kuria remiasi kasatorė, valstybės turtas visuomeninei organizacijai
buvo perduotas neatlygintinai, todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje
byloje teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu, nes šių
bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Nagrinėjamoje byloje
pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Adrestė“ buvo įsteigta
teisėtai, ginčo turtas jai perduotas įstatymų nustatyta tvarka, o šio turto
perdavimo UAB „Adrestė“ dokumentai buvo tinkami ir pakankami įregistruoti UAB
„Adrestė“ nuosavybės teisę. Atsakovas VĮ
Registrų centras atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad ginčo pastato teisinė
registracija buvo atlikta vadovaujantis LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4
d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR
miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 8 punkto b papunkčio
nuostata, kad pagrindiniai dokumentai, nustatantys nuosavybės teisę į pastatus,
yra kompetentingų organų aktai, nutarimai, sprendimai perduoti pastatus ir
įrenginius. Ši 1970 m. instrukcija galiojo iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., o ginčo
pastatas buvo įregistruotas 1991 m. liepos 29 d., tai negalima nesutikti su teismų
išvada, jog nekilnojamojo turto registravimo funkcijas atliekanti institucija
pagrįstai registravo visuomeninės organizacijos nuosavybės teisę į ginčo
pastatą. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo VĮ Registrų centro atsiliepime į
kasacinį skundą nurodytam argumentui, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija
atliekama ne tuo atveju, kai yra įpareigojimas ją atlikti, bet visais atvejais,
kai naujasis nekilnojamojo daikto savininkas kreipiasi į kompetentingą
instituciją, dėl to su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamai atliktos
ginčo pastato teisinės registracijos teisėjų kolegija negali sutikti. Tokia
pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad
teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo dokumentų pagrindu,
bet teisinės registracijos atlikimo faktas, kaip toks, nėra nuosavybės teisių
atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“, bylos Nr. 3K-3-977/2000).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje
byloje teismų konstatuota, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatą iš valstybės
visuomeninei organizacijai buvo perleista teisėtai. Kasacinio skundo argumentai
konstatuotų išvadų nepaneigia, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad
konstatuotiems ginčo santykių faktams juos reglamentuojanti teisė taikyta
netinkamai. Remdamasi nagrinėjusių bylą teismų nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis, teisėjų kolegija negali nesutikti su teismų padarytomis išvadomis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčo pastato
išpirkimas laikytinas neteisėtu, nes šis įgytas privačion nuosavybėn ne pagal
įstatymus. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino
1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 15 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai padarė išvadą, kad
ginčo pastatas yra valstybės išperkamas. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 14
straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatai
iš pretendentų atkurti nuosavybės teisę į juos išperkami valstybės ir už
juos atlyginama, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad, valstybei perleidus nuosavybės
teisę į ginčo pastatą visuomeninei organizacijai iki kasatorės prašymo atkurti
nuosavybės teisę į inter alia ginčo pastatą, o visuomeninei
organizacijai teisėtai perleidus ginčo pastatą UAB „Adrestė“ privačion
nuosavybėn, negalima nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų padarytomis
išvadomis, jog į šį pastatą negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra.
Pagal bylos duomenis teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorės, kaip pretendentės,
teisės ir interesai šiuo atveju nebuvo pažeisti. Kadangi byloje teismų
konstatuota, kad visos prielaidos atkurti nuosavybės teisę į ginčo pastatą
kasatorei atsirado tik 1999 m. lapkričio 16 d. pateikus įsiteisėjusius 1996 m.
spalio 28 d. ir 1999 m. vasario 12 d. teismų sprendimus dėl juridinių faktų
nustatymo, o ginčo pastatas atsakovo A. B. privačion nuosavybėn buvo perleistas
1997 m. spalio 22 d., teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo
argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos teismų praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje įtvirtinta taisykle,
jog kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį
turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir
negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti
tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba, bylos Nr.
3K-3-384/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos
žemės ūkio bankas“ v. R. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2003). Bylą
nagrinėję teismai konstatavo, kad ginčo pastatą iš valstybės nuosavybės
teisėtai perleidus privačion nuosavybėn iki prašymo atkurti nuosavybės teisę ir
visų būtinų dokumentų pateikimo, toks pastatas laikytinas valstybės išperkamu
ir natūra kasatorei negrąžintinas, todėl toks turtas negalėjo būti ginčo
objektu minėtos teismų praktikos prasme ir jam perleisti netaikytini jokie
apribojimai.
Dėl vindikacijos galimumo
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad 1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal
kurią atsakovas A. B. įgijo ginčo pastatą, teismų, nagrinėjusių bylą, nepagrįstai
buvo pripažinta galiojančia, nes atsakovas A. B. šios sutarties sudarymo metu
buvo nesąžiningas, todėl ginčo pastatas gali būti iš jo išreikalautas.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad specialieji įstatymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį
nekilnojamąjį turtą nustato ribotą ad hoc restituciją, taikytiną
nusavintam turtui grąžinti, tačiau šis įstatymas reglamentuoja valstybės ir
asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybę, santykius, o tuo atveju, kai
dalyvauja ir tretieji asmenys, kurie dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų
įgijo grąžintiną turtą, turi būti subsidiariai taikomos CK normos, nustatančios
savininkų ir sąžiningų įgijėjų teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos
poliklinika“, bylos Nr. 3K-3-662/2004). Kasatorės reikalavimas išreikalauti
ginčo statinį iš atsakovo A. B. svetimo neteisėto valdymo grindžiamas CK 4.95
straipsniu, t. y. reiškiamas vindikacinis reikalavimas. Teisėjų kolegija
pažymi, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija,
kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo
paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią bylą,
2006 m. gegužės 3 d. nutartyje pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė
dėl kasatorės teisės į vindikaciją, todėl iš esmės nevertino atsakovo A. B.
sąžiningumo įgyjant ginčo pastatą nuosavybėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad
teismai, iš naujo nagrinėję šią bylą, ištyrė ir įvertino kasatorės teisę į
vindikaciją ir konstatavo, kad atsakovas A. B. buvo sąžiningas ginčo pastato
įgijėjas, todėl jam vindikacija negalima. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės
dėl įgijėjo sąžiningumo konstatavimo yra fakto klausimas, kurio kasacinis
teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į nagrinėjamoje
byloje nustatytus faktus (ginčo pastatas UAB „Adrestė“ buvo perleistas
teisėtai; atsakovas A. B. ginčo pastatą įgijo sąžiningai), teisėjų kolegija negali
nesutikti su teismų nagrinėjamoje byloje padarytomis išvadomis. Dėl to teisėjų
kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su 1997 m. spalio
22 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir A. B. elgesio netinkamu vertinimu, nesudaro
pagrindo naikinti skundžiamų teismų sprendimų.
Dėl įrodymų
tyrimo ir vertinimo
Teisėjų kolegija
pažymi, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais,
kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo
nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie
faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse
išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK
nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo
principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas,
tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis,
180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo
vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai
tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų
aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v.
T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Konkrečioje byloje teisiškai reikšmingi
faktai yra nustatomi tam ir tiek, kiek būtina sprendžiant konkretų šalių ginčą
ir taikant šiam ginčui išspręsti reikalingas teisės normas.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
tinkamai tyrė ir vertino surinktus įrodymus, ir pagal byloje surinktus įrodymus
padarė pagrįstas išvadas dėl kasatorės ginčijamų aktų ir sandorių galiojimo,
atsakovo A. B. sąžiningumo ir kt. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės
instancijos teismo nutartyje ar sprendime
turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais
grindžiamos teismo išvados,
argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais
teismas vadovavosi darydamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė įrodymus,
kurių pagrindų padarė išvadą, kad ginčo pastatas atsakovo A. B.B buvo įgytas
sąžiningai, kad ginčijami sprendimai ir sandoriai yra galiojantys. Kasacinio
skundo argumentai dėl teisės normų taikymo, konstatuojant teisiškai reikšmingus
faktus ir konstatuotiems faktams taikant materialines teisės normas, nesudaro
pagrindo išvadai, jog skundžiami teismų sprendimai turėtų būti naikinti. Dėl to
teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai,
nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos,
tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, o kasacinio skundo argumentai
nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai
aiškino CPK 293 straipsnio 8 punkto nuostatą, dėl to be pagrindo nutraukė bylos
dalį dėl ieškovės reikalavimo pripažinti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo
sutartį negaliojančia. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią bylą,
2006 m. gegužės 3 d. nutartyje konstatavo, jog 1997 m. spalio 22 d.
pirkimo-pardavimo sutartimi parduoto ginčo pastato pardavėją UAB „Adrestė“ 1999
metais likvidavus be procesinių teisių perėmimo, atsirado CPK 293 straipsnio 8
punkte nustatytas pagrindas nutraukti civilinę bylą dėl pirkimo-pardavimo
sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Kadangi pagal CPK
362 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą,
kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi, tai teismai, iš naujo nagrinėję
šią bylą, pagrįstai vadovavosi minėtais išaiškinimais ir pagrįstai netenkino
kasatorės reikalavimų pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir
taikyti restituciją, o šią bylos dalį nutraukė. Teisėjų kolegija neturi
teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai taikė CPK 293 straipsnio
8 punkto nuostatą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai
nepagrįstai taikė 1964 m. CK 84 straipsnyje įtvirtintą ieškinio senatį, nes
byloje nustatyta, jog apie ginčijamus aktus kasatorė sužinojo tik bylos
nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinio senaties termino
eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas
nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad kasatorė reikalavimui panaikinti Kauno miesto liaudies
deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą yra praleidusi 1964 m.
CK 84 straipsnyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį taikyti
reikalavo atsakovas Kauno miesto savivaldybė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį
į tai, kad šis kasatorės reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas
kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o ieškinio senaties termino suėjimas buvo tik
papildomas šio kasatorės reikalavimo atmetimo pagrindas. Atsižvelgdama į teismų
konstatuotas faktines aplinkybe, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio
skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, atsakovui A. B. priteistinos 450 Lt išlaidos advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario
7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistas.
Priteisti iš kasatorės S. D., asmens kodas (duomenys
neskelbtini), atsakovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini),
450 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Birutė Janavičiūtė
Gintaras Kryževičius