Civilinė byla Nr. e3K-3-81-611/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24787-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjo), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Europos Sąjungos, atstovaujamos Europos prokuratūros, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Europos Sąjungai, atstovaujamai Europos prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją bylose, kuriose valstybei ir Europos Sąjungai pareiškiamas solidarusis reikalavimas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas R. G. pareiškė ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT), ir Europos Sąjungai, atstovaujamai Europos prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė ir neturtinė žala kildinama iš FNTT tyrėjos veiksmų, t. y. 2024 m. gegužės 14 d. priimto nutarimo sulaikyti ieškovą, šis nutarimas buvo patvirtintas Europos prokuratūros Europos deleguotojo prokuroro Dariaus Karčinsko 2024 m. gegužės 14 d. rezoliucija.

3.       Europos prokuratūra prašė palikti ieškinį nenagrinėtą, kadangi, remiantis Tarybos Reglamento Nr. 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje, (toliau – EP Reglamentas) nuostatomis (42 straipsnio 4 dalis, 113 straipsnis), Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti bylų dėl žalos, susijusios su tariama deleguotųjų prokurorų kalte, atlyginimo. Remiantis nurodytomis nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) turi jurisdikciją spręsti ginčus dėl žalos atlyginimo, kaip nurodyta EP Reglamento 113 straipsnio 3 dalyje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi atmetė Europos prokuratūros prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovas prašo priteisti atlyginti solidariai iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą ir 3 339,60 Eur dydžio turtinę žalą, patirtą dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų, kai atsakovės Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė neteisėtą 2024 m. gegužės 14 d. nutarimą sulaikyti ieškovą, o Europos Sąjungos pareigūnas Europos prokuroras šį nutarimą patvirtino savo 2024 m. gegužės 14 d. rezoliucija.

6.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovas, kurio buveinė yra Lietuvoje, patyrė žalą dėl atsakovių tariamai neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti būtent Lietuvoje, todėl teismas vertino, kad Lietuvos Respublika yra ta vieta, kurioje įvyko žalą lėmęs įvykis ir (ar) buvo patirta žala.

7.       Teismo vertinimu, šioje byloje

8.       Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimai abiem atsakovėms yra itin glaudžiai susiję, nes žalos atlyginimas siejamas su solidariaisiais atsakovais esant objektyviam bendrininkavimui, t. y. kiekvieno iš atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ir žala atsirado tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (nesant nors vieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų žalos nebūtų). Teismas konstatavo, kad lygiagrečiai nagrinėjant bylas skirtingose jurisdikcijose yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant skirtingų ir nesuderinamų sprendimų riziką.

9.       Teismas taip pat pažymėjo, kad, preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prie jo pridėtus įrodymus, jų turinį, spręstina, jog atsakovės yra solidariai atsakingos už ieškovui padarytą žalą (be dviejų skirtingų subjektų pareigūnų veikimo nebūtų atsiradusi žala). Kadangi dėl abiejų atsakovių galimai neteisėtų veiksmų (veikimo ir neveikimo) ieškovas, kurio buveinė yra Lietuvoje, patyrė žalą, veiksmai buvo atlikti Lietuvoje, Lietuvoje buvo patirta ir tiesioginė žala, teismo vertinimu, Lietuva yra ta vieta, kurioje įvyko žalą lėmęs įvykis ir (ar) buvo patirta žala. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkte ir 8 straipsnio 1 punkte nustatytą išimtį.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

11.       Teismo vertinimu, EP Reglamentas nereglamentuoja teismų kompetencijos tais atvejais, kai ieškinys pareiškiamas dviem solidariosioms atsakovėms, iš kurių vienos atžvilgiu bylą turi teisę nagrinėti ESTT (kai atsakovė Europos prokuratūra), o kitos atžvilgiu – nacionalinis teismas (kai atsakovė Lietuvos Respublika). Tokiose situacijose, teismo vertinimu, EP Reglamento nuostatos negali būti taikomos formaliai ir šiuo atveju neatitiktų bendrųjų teisės principų.

12.       Teismas pažymėjo, kad bendraisiais atvejais Reglamentas „Briuselis Ia“ netaikomas bylose dėl Europos Sąjungos institucijų deliktinės atsakomybės (žalos atlyginimo), tačiau tiek Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 268 straipsnio, tiek EP Reglamento nuostatos šiuo aspektu nėra išsamios. Todėl, teismo vertinimu, susidariusi teisinė spraga turi būti užpildyta remiantis bendra tarptautinės civilinės jurisdikcijos sistema, t. y. Reglamento „Briuselis Ia“ taisyklėmis dėl jurisdikcijos. Teismo vertinimu, Europos prokuratūros pateiktas Reglamento „Briuselis Ia“ aiškinimas šiuo atveju nepagrįstai siaurina jo taikymo apimtį, taip pat neatsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes bei į bendruosius teisės principus.

13.       Sutikus su atsakovių teiginiais, kad civilinė byla dėl žalos atlyginimo turėtų būti nagrinėjama atskirai – teikiant ieškinį tiek nacionaliniam teismui (dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės), tiek ESTT (dėl Europos prokuratūros atsakomybės), teismo vertinimu, būtų pažeisti pagrindiniai teisės principai. Toks procesinis veikimas prieštarautų Reglamente „Briuselis Ia“ įtvirtintiems proceso ekonomiškumo, teismo proceso koncentruotumo ir operatyvumo principams, tiek šio reglamento tikslui – užtikrinti vienodą teisės taikymą bei išvengti prieštaringų teismų sprendimų. Be to, toks civilinės bylos išskyrimas vien dėl formalumo iš esmės paneigtų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintą teisės į veiksmingą teisminę gynybą garantiją, kadangi ieškovui iš esmės būtų apsunkinta veiksminga pažeistų teisių apsauga.  Taigi, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog sprendžiant dėl civilinės bylos teismingumo taikytinas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu atsakovė Europos Sąjunga, atstovaujama Europos prokuratūros, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis ir kreiptis į ESTT dėl EP Reglamento 113 straipsnio 3–5 dalių bei 42 straipsnio nuostatų aiškinimo tais atvejais, kai ieškinys pareiškiamas solidariosioms atsakovėms, iš kurių vienai pareikštas reikalavimas yra nagrinėtinas nacionaliniame teisme, o kitai – ESTT. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas įstatymo analogiją tarptautinės jurisdikcijos klausimui išspręsti, pažeidė Europos Sąjungos sutarties (toliau ? ESS) 19 straipsnio, SESV 268 straipsnio, 340 straipsnio 2 dalies, EP Reglamento 42 straipsnio 4 dalies ir 113 straipsnio 3?5 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 ir 7 dalių, 33 straipsnio 3 dalies, 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 780 straipsnio, 782 straipsnio nuostatas, taip pat ESTT praktikoje plėtojamus Europos Sąjungos teisės autonomijos bei vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo principus, taip pat kasacinio teismo suformuluotus analogijos taikymo kriterijus.

14.2.                      Siekdamas išspręsti tarptautinės jurisdikcijos klausimą esant teisinei spragai, teismas pagal analogiją taikė Reglamente „Briuselis Ia“ įtvirtintas teismingumo taisykles, nors šis teisės aktas imperatyviai nurodo, kad jis tokio pobūdžio ginčui nėra taikomas. Teismas, pažeisdamas CPK 3 straipsnio 7 dalį, pagal analogiją taikė specialiąsias, t. y. bendrųjų taisyklių išimtį nustatančias, teisės normas. ESTT praktika patvirtina, kad Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plačiai.

14.3.                      EP Reglamente ginčo teisinis santykis, kiek tai susiję su ginčo dalimi dėl žalos, kildinamos iš Europos deleguotojo prokuroro veiksmų panaudojant įgaliojimus baudžiamajame procese, atlyginimo, yra reglamentuotas išsamiai (EP Reglamento 42 straipsnio 2 dalis ir 113 straipsnio 3–5 dalys), todėl nėra pagrindo atsisakyti taikyti šį teisės aktą.

14.4.                      Apeliacinės instancijos teismas taikė įstatymo analogiją, neatsižvelgdamas į Europos Sąjungos teisės, reguliuojančios žalos, padarytos dėl Europos prokuratūros veiksmų jai vykdant savo įgaliojimus, prigimtį, tikslus bei paskirtį, taip pat į ESTT plėtojamus Europos Sąjungos teisės autonomijos bei vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo principus. ESS 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 19 straipsnyje ir kitose konstitucinio pobūdžio nuostatose įtvirtintas Europos Sąjungos teisės kaip savarankiškos, autonominės ir vienodai taikytinos teisinės sistemos pobūdis ir kompetencijų pasidalijimas. Šiomis nuostatomis taip pat įtvirtinta, kad Europos Sąjungos teisės veiksmingumas ir nuoseklumas turi būti užtikrinami savarankiško šios teisės sistemos teismo (ESTT) kontrolės.

14.5.                      Pagal SESV 268 straipsnį, ESTT turi išimtinę jurisdikciją spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, nustatytu SESV 340 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Šios normos yra konstitucinės, imperatyviosios, nustatančios aiškią kompetencijos ribą tarp Europos Sąjungos ir nacionalinių teismų.

14.6.                      Imperatyviosioms jurisdikcinėms normoms negalioja analogijos taikymas. Teisės spragų negalima pildyti būdais, kurie paneigtų jų esmę. Šios normos yra privalomos. Šių normų turinys nustato privalomą teisinį režimą ir kompetencijos paskirstymą. Dėl to šių normų aiškinimas ar taikymas, galintis susiaurinti jų taikymo apimtį arba jas paneigti, yra negalimas ir teisiškai nepagrįstas. Imperatyviosios normos negali būti pakeistos kitomis normomis, nes jų tikslas yra reguliuoti santykius nustatytu būdu, užtikrinant tam tikrą teisės tvarkos funkcionavimą. Nagrinėjamu atveju išimtinė ESTT kompetencija Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimu negali būti perduota Europos Sąjungos valstybės narės teismui, nes tai prieštarauja pirminei Europos Sąjungos teisei. Taip pat nacionalinis Europos Sąjungos valstybės narės teismas savarankiškai negali perimti ESTT išimtinės kompetencijos.

15.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prisideda prie Europos Sąjungos, atstovaujamos Europos prokuratūros, kasacinio skundo.

16.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prisideda prie Europos Sąjungos, atstovaujamos Europos prokuratūros, kasacinio skundo.

17.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. G. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 3 straipsnio 7 dalies, nes Reglamentą „Briuselis Ia“ taikė ne pagal analogiją, o kaip bendrąjį teisės aktą (lot. lex generalis). Veikdami pagal bendrąjį teisės principą lex specialis derogat generali, bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, ar specialusis Europos Sąjungos teisės aktas (šiuo atveju EP Reglamentas) nustato jurisdikcijos taisyklę tokiai situacijai. Ir tik nustatę, kad tokios taisyklės EP Reglamente nėra, teismai ėmėsi ne pildyti neva nustatytą teisinę spragą, o teisėtai ir pagrįstai taikė bendrąjį Europos Sąjungos teisės aktą – Reglamentą „Briuselis Ia“, kuris įtvirtina tarptautinės civilinės jurisdikcijos sistemą.

17.2.                      EP Reglamentas netaikytinas, nes jis neišsprendžia jurisdikcijos, kai reikia spręsti mišrius (Europos Sąjungos ir Europos Sąjungos valstybės narės) ginčus, klausimo. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ne vien Europos prokuratūrai, o dviem solidariosioms atsakovėms, t. y. Europos Sąjungai, atstovaujamai Europos prokuratūros, ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai FNTT ir Teisingumo ministerijos, EP Reglamento 113 straipsnio 3–5 dalių objektyviai taikyti neįmanoma.

17.3.                      Reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl bylai taikomas Reglamentas „Briuselis Ia“. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad deliktinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo priskirtinas civilinėms ir komercinėms byloms, todėl ginčo teismingumui nustatyti taikytinos Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos, o ne išimtys, susijusios su valstybės vykdomomis viešosios valdžios funkcijomis. Tai reiškia, kad net jei veiksmai buvo atlikti vykdant viešosios valdžios funkcijas, civilinė byla dėl žalos, padarytos tokiais veiksmais, atlyginimo gali patekti į Reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį, kai ieškinį dėl patirtos žalos reiškia ir jos atlyginimo reikalauja privatus asmuo. Civilinio pobūdžio reikalavimo pobūdis nepaneigiamas vien dėl to, kad žalą, kurią prašoma atlyginti, sukėlė pareigūnas, vykdydamas viešosios valdžios funkcijas. Esminis ginčo pobūdžio vertinimo kriterijus yra reikalavimo pobūdis (kompensacija), o ne institucijos, kurios veiksmai sukėlė žalą, funkcijų prigimtis.

17.4.                      Reglamento „Briuselis Ia“ jurisdikcijos taisyklės leidžia šią mišrią (dėl atsakovių daugeto) bylą nagrinėti vienoje vietoje – Lietuvos Respublikos teisme ir tokiu būdu užtikrinti ne tik proceso koncentraciją bei ekonomiškumą, bet ir ieškovo teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Priešingu atveju ieškovas būtų priverstas inicijuoti dvi atskiras bylas – vieną Lietuvos Respublikos teisme, kitą ESTT – dėl tų pačių faktų ir tos pačios žalos. Tokia situacija objektyviai didintų procesinių išlaidų disproporciją, sukeltų akivaizdžią priešingų sprendimų riziką ir paneigtų vieną iš pagrindinių Reglamento „Briuselis Ia“ tikslų – užtikrinti nuoseklią ir veiksmingą teisinę apsaugą vienoje kompetentingoje jurisdikcijoje. Atsižvelgiant į žalos bendrumą ir jos atsiradimo pobūdį, išskaidyti reikalavimo net objektyviai neįmanoma.

17.5.                      Vien tai, kad veiksmai buvo atlikti vykdant baudžiamojo persekiojimo funkciją, nereiškia, jog dėl jų kilusios žalos atlyginimo reikalavimo byla nebegali būti laikoma civiline byla pagal Reglamentą „Briuselis Ia“. Turi būti vertinamas ne vien veiksmų pobūdis, bet ir ieškinio tikslas – šiuo atveju siekiama gauti kompensaciją už patirtą žalą. Tai lemia, kad ginčas priskirtinas Reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sričiai.

17.6.                      Bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisingai nustatė bylos teismingumą, vadovaudamiesi Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatomis. Vien tai, kad atsakovės Europos Sąjungos netenkina priimtas procesinis sprendimas, savaime nesukuria poreikio kreiptis į ESTT. Nėra jokio teisinio pagrindo pritarti Europos Sąjungos argumentams dėl tariamai neteisingai išspręsto jurisdikcijos klausimo ar pareigos kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Bylą nagrinėję teismai teisingai pritaikė aktualias tarptautinės ir nacionalinės teisės normas, vadovavosi ESTT ir kasacinio teismo praktika, todėl pagrįstai nustatė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti šią bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimo Europos Sąjungai atlyginti žalą dėl Europos deleguotojo prokuroro veiksmų teismingumo

18.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto sulaikymo, solidariai dviem atsakovėms: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Europos Sąjungai, atstovaujamai Europos prokuratūros. Ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė Lietuvos Respublikos teismui. Kadangi atsakovės nesutiko su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti Europos Sąjungai pareikštą reikalavimą, byloje kilo ginčas dėl jurisdikcijos nustatymo.

19.       Ieškovas siekia, kad ginčas būtų nagrinėjamas nacionaliniame teisme Lietuvoje, remdamasis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalimi ir teigdamas, kad, atsižvelgiant į solidarų reikalavimo pobūdį, ieškinys abiem atsakovėms gali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Bylą nagrinėję teismai iš esmės pritarė ieškovo argumentams ir konstatavo, kad, remiantis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalimi, abu reikalavimai (tiek Lietuvos Respublikai, tiek Europos Sąjungai) gali būti nagrinėjami nacionaliniame teisme Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bendraisiais atvejais Reglamentas „Briuselis Ia“ netaikomas bylose dėl Europos Sąjungos institucijų deliktinės atsakomybės (žalos atlyginimo), tačiau tiek SESV 268 straipsnio, tiek EP Reglamento nuostatos šiuo aspektu nėra išsamios. Todėl, teismo vertinimu, susidariusi teisinė spraga turi būti užpildyta vadovaujantis bendra tarptautinės civilinės jurisdikcijos sistema, t. y. Reglamento „Briuselis Ia“ taisyklėmis dėl jurisdikcijos.

20.       Europos Sąjunga, atstovaujama Europos prokuratūros, kasaciniu skundu su tokiais teismų sprendimais nesutinka ir nurodo, kad tais atvejais, kai ieškiniu reiškiamas reikalavimas Europos prokuratūrai dėl Europos deleguotojo prokuroro veiksmų, jam vykdant įgaliojimus baudžiamajame procese, tokių ginčų nagrinėjimas yra priskiriamas išimtinei ESTT kompetencijai. Europos Sąjunga, atstovaujama Europos prokuratūros, šią pozicija grindžia SESV 268 ir 340 straipsniais bei EP Reglamento 42 ir 113 straipsniais.

21.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad valstybės narės, įsteigdamos Europos Sąjungą, apribojo savo įstatymų leidybos suverenumą ir sukūrė iš esmės savarankišką teisinę tvarką, privalomą joms pačioms, jų piliečiams (asmenims) ir taikomą jų teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024, 48 punktas).

22.       EP Reglamento 42 straipsnio 4 dalis nustato, kad Teisingumo Teismo jurisdikcijai, kaip įtvirtinta SESV 268 straipsnyje, priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos, padarytos dėl Europos prokuratūros kaltės, atlyginimu. EP Reglamento 113 straipsnis nustato, kad nesutartinės atsakomybės atveju Europos prokuratūra, laikydamasi Europos Sąjungos valstybių narių įstatymams bendrų bendrųjų principų, atlygina bet kokią žalą, padarytą dėl Europos prokuratūros arba jos darbuotojų kaltės jiems vykdant savo pareigas, jeigu jie gali būti laikomi atsakingais už tą žalą (3 dalis). 3 dalis taip pat taikoma žalai, padarytai dėl Europos deleguotojo prokuroro kaltės jam vykdant savo pareigas (4 dalis). Teisingumo Teismas turi jurisdikciją spręsti ginčus dėl žalos atlyginimo, kaip nurodyta 3 dalyje (5 dalis).

23.       SESV 268 straipsnis nustato, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, nustatytu 340 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose. SESV 340 straipsnio antroji pastraipa nustato, kad deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai. 

24.       Taigi, Europos Sąjungos pirminė teisė aiškiai įtvirtina, kad tik ESTT turi jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis teisinis reguliavimas yra aiškus, nedviprasmiškas ir tiesiogiai taikytinas nagrinėjamu atveju, todėl klausimo dėl žalos, galimai padarytos Europos deleguotajam prokurorui einant savo pareigas, atlyginimo sprendimas priskirtinas išimtinei ESTT jurisdikcijai ir negali būti nagrinėjamas nacionaliniame teisme. Atitinkamai nėra pagrindo pagal analogiją taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatų, nes jos, kaip antrinės teisės normos, negali pakeisti pirminėje teisėje aiškiai nustatytos ESTT jurisdikcijos.

25.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo metu valstybės ar Europos Sąjungos padarytus pažeidimus, Reglamentas „Briuselis Ia“ negali būti taikomas atsižvelgiant ir į tai, kad šis reglamentas taikomas tik civilinėms ir komercinėms byloms, tačiau netaikomas ginčams, kylantiems iš viešosios valdžios veiksmų (lot. acta iure imperii) (Reglamento „Briuselis Ia“ straipsnio 1 dalis). Nors ieškovas savo reikalavimą grindė deliktine atsakomybe, vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad ginčas patenka į šio reglamento taikymo sritį. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas kilo iš neteisėtų baudžiamojo proceso veiksmų (neteisėto sulaikymo). Tokie veiksmai negali būti laikomi civilinio ar komercinio pobūdžio santykiais, patenkančiais į Reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį.

26.       Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą klaidingai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-611/2024 išaiškinta, kad „jei ginčas grindžiamas deliktu, jis priskirtinas civilinėms ir komercinėms byloms, ir tai nepatenka į Briuselio Ibis 1 str. 2 d. „c“ p. (acta iure imperii) išimtį“. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo nurodoma norma (Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies c punktas) yra ne acta iure imperii išimtis (Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalis), o socialinio draudimo išimtis. Taigi, kasacinio teismo praktika, kuria remiasi ieškovas, yra suformuota atskleidžiant, kas yra socialinio draudimo santykiai Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies c punkto prasme, o ne aiškinant acta iure imperii išimties taikymo sąlygas.

27.       Be to, Reglamento „Briuselis Ia“ 67 straipsnis įtvirtina, kad šis reglamentas nedaro poveikio nuostatoms, reglamentuojančioms jurisdikciją, ir specialiose srityse priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatoms, įtvirtintoms Sąjungos dokumentuose arba nacionaliniuose įstatymuose, suderintuose pagal tokius dokumentus.

28.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas Europos Sąjungai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nagrinėtinas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, o ne Lietuvos Respublikos teismuose. Pažymėtina, kad teismo pripažinimas, jog jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 782 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas civilinę bylą iškėlė, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, priimtinas naujas sprendimas – ieškinio dalį, kuria reiškiamas reikalavimas atsakovei Europos Sąjungai, palikti nenagrinėtą.

29.       Kartu pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą dėl ieškovo reikalavimų atsakovei Lietuvos Respublikai, atsižvelgiant į ieškovo nurodomas žalos padarymo aplinkybes ir galimą Europos Sąjungos (Europos prokuratūros) veiksmų reikšmę sprendžiant ginčą, Europos Sąjungai (Europos prokuratūrai) turi būti sudaryta galimybė įstoti į bylą kaip trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks Europos dalyvavimas procese galėtų būti reikšmingas siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes ir tinkamai atriboti galimus Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos pareigūnų veiksmus, tačiau savaime nesudarytų pagrindo Lietuvos teismui spręsti dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį, kuria reiškiamas reikalavimas atsakovei Europos Sąjungai, palikti nenagrinėtą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Andžej Maciejevski

        Sigita Rudėnaitė

        Agnė Tikniūtė