LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS

OLEGAS FEDOSIUKAS

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS

IŠPLĖSTINĖS SEPTYNIŲ TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2018 M. KOVO 13 D. NUTARTIES

BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE NR. 2K-7-68-222/2018

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 384 straipsnio 10 dalimi, pateikiu atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018. Būdamas išplėstinės teisėjų kolegijos narys, nesutinku su jos priimtu sprendimu grąžinti bylos dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Sutinku su išplėstinės teisėjų kolegijos išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ieškinį, nurodė netinkamus motyvus, pagrindžiančius tokį sprendimą, tačiau, mano nuomone, išplėstinė teisėjų kolegija turėjo visas galimybes pati priimti tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą dėl VMI paduoto ieškinio.

2. Išnagrinėtoje byloje svarstytas esminis klausimas, kaip turi būti sprendžiamas VMI civilinis ieškinys dėl šioje byloje pagal BK 222 straipsnį nuteistos UAB „T.“ nesumokėtų mokesčių, turint galvoje, kad mokesčius prašoma priteisti ne iš šios bendrovės, bet pagal BK 222 straipsnį nuteisto UAB „T.“ vadovo D. R.. Nagrinėdama bylą kasacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „T.“ yra iškelta bankroto byla. Vien tai rodo, kad visus civilinių ieškinių šiai bendrovei ir jos vadovui klausimus geriausia spręsti būtent bankroto byloje. Tokie atvejai yra numatyti BPK 114 straipsnyje, kuris nustato, kad jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriems iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apie tai turi būti pranešta civiliniam ieškovui ir jam turi būti išaiškintos jo teisės bankroto byloje. Mano nuomone, kasacinės instancijos teismas turėjo galimybę užbaigti bylą būtent tokiu procesiniu sprendimu arba tiesiog palikdamas VMI ieškinį nenagrinėtą. Šio klausimo grąžinimas apeliacinės instancijos teismui spręsti, mano nuomone, nėra tikslingas, nes nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje VMI ieškinys negali būti nei patenkintas, nei atmestas.

3. Sutiktina, kad apeliacinės instancijos teismo, atmetusio VMI ieškinį, nurodytas argumentas, jog BK 222 straipsnis nenumato neigiamų padarinių valstybės biudžetui (žalos) požymio, todėl negali būti sprendžiamas ir žalos valstybei (nesumokėtų mokesčių) atlyginimo klausimas, teisiškai nepagrįstas. Toks požiūris gali lemti baudžiamosiose bylose nuteistų juridinių asmenų neįvykdytų mokestinių prievolių dirbtinį „išnykimą“. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje niekada nebuvo vadovaujamasi nuostata, kad padarytos žalos atlyginimo priteisimas baudžiamojoje byloje galimas tik tada, kai tokios žalos požymis numatytas padarytos nusikalstamos veikos sudėtyje. Nusikalstamos veikos sudėties „konstrukcijos“ ypatumai nėra pagrįstas kriterijus spręsti ir mokestinio ieškinio klausimą, nors kasacinėje praktikoje išdėstytas ir toks požiūris (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK specialiojoje dalyje yra nemažai mokestinės prigimties straipsnių, kurie, nors ir nenumato žalos valstybės biudžetui požymio, bet yra tiesiogiai susiję su tikslu nuslėpti mokesčius: neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 straipsnis), kontrabanda (BK 199 straipsnio 1 dalis), muitinės apgaulė (BK 199(1) straipsnis), neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199(2) straipsnis), neteisėtas prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos (BK 200 straipsnis), neteisėtas vertimasis ekonomine veikla (BK 202 straipsnis) ir kt. Pvz., kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pripažino pagrįstu VMI ieškinio priteisimą iš juridinio asmens, nuteisto pagal BK 200 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-30-788/2017), nors šios nusikalstamos veikos sudėtis nenumato žalos valstybės biudžetui požymio. Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 straipsnis) taip pat yra nusikaltimas, dėl kurio valstybės biudžetui gali būti padaryta žalos (išvengta mokesčių). Taigi dėl apgaulingos apskaitos neįvykdyta juridinio asmens mokestinė prievolė, nesant pagrįstų abejonių dėl jos dydžio, iš tokią prievolę turinčio asmens gali būti priteista ir baudžiamosiose bylose. Tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje yra nuteisiamas juridinis asmuo, nesumokėtų mokesčių klausimo išsprendimas ne Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) tvarka, bet baudžiamojoje byloje, turi savų privalumų, nes taip išvengiama non bis in idem principo pažeidimo dėl MAĮ numatytos administracinės nuobaudos skyrimo. Be to, alternatyvaus administracinio mokestinio proceso vykdymas prieš juridinį asmenį, kuris kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu baudžiamojoje byloje, ne visada įmanomas dėl objektyvių priežasčių, tačiau tai neturi lemti juridinio asmens mokestinės prievolės „išnykimą“.

4. Kalbant apie civilinius ieškinius, kuriuose prašoma priteisti nesumokėtus mokesčius, esminis klausimas yra ne BK straipsnis, kuriuo kaltinamas juridinis ar fizinis asmuo, bet visai kiti dalykai. Mokestinio ieškinio išsprendimo problema atsiranda tada, kai juridinio asmens mokestinę nepriemoką bandoma prisiteisti iš fizinio asmens, t. y. iš įmonės vadovo ir (ar) akcininko, kaip yra šioje byloje. Civilinė teisė numato ribotas tokio ieškinio priteisimo galimybes, be to, sprendžiant šį klausimą, susiduriama su skirtingų civilinės teisės nuostatų sankirta, lemiančia šalių teisinių ginčų išsprendimo ir teismų sprendimų motyvavimo sudėtingumą. Mano nuomone, tokie VMI ieškiniai baudžiamosiose bylose turėtų būti paliekami nenagrinėti, o jeigu teismas vis dėlto imtųsi spręsti tokį ieškinį iš esmės, sprendimas turi būti pagrįstas reikiamų aplinkybių įrodinėjimu, tinkamais CK straipsniais ir argumentais, atitinkančiais teismų praktiką civilinėse bylose. Reikšdamas šią atskirąją nuomonę, norėčiau išdėstyti keletą svarbių dalykų, susijusių su tokių mokestinių ieškinių problematika.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens teisinį savarankiškumą ir atsakomybės prisiėmimą pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o juridinių asmenų vadovų civilinė atsakomybė pagal šias prievoles galima tik išskirtiniais atvejais.

6. Bendrovės vadovo civilinės atsakomybės prieš kreditorius klausimas – tai sudėtinga teisinė problema, kurios įvairūs aspektai, kylantys iš CK 2.87, 6.246–6.249 straipsnių, nuosekliai išaiškinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014 ir kt). Atkreiptinas dėmesys į du bendrovės vadovo civilinę atsakomybę ribojančius aspektus: pirma, bendrovės vadovo civilinė atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiaraus pobūdžio ir atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų (bankrotas ir pan.); antra, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, todėl prieš kreditorius atsako tik savo bendrovei padarytos žalos ribose. Civilinės teisės požiūriu situacija tampa dar sudėtingesnė, kai sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens mokestinės prievolės priteisimo iš juridinio asmens vadovo. Tokio ieškinio priteisimo galimybės yra dar siauresnės. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę (net ir nusikalstamo mokesčių vengimo atveju), iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal MAĮ priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievolė. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta tokiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir VMI) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) VMI mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, taigi bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, taigi tokia prievolė nelaikoma bendrovei padaryta žala. Todėl pareiga atlyginti valstybei juridinio asmens nesumokėtų mokesčių sumą iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017). 

7. Civilinės teisės požiūriu situacija įgauna papildomų aspektų, kai bendrovės vadovas kartu yra ir šio juridinio asmens dalyvis (šiuo atveju – akcininkas). Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę juridinio asmens dalyvių pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Teismų praktikoje civilinėse bylose pabrėžiama, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu neteisėti ir kalti juridinio asmens dalyvio veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis); juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-147/2009, 3K-3-342/2012, 3K-3-624/2013, 3K-3-4-969/2015, e3K-7-115-915/2017 ir kt). Taigi mokestinis ieškinys asmeniui, kuris yra ir bendrovės vadovas, ir vienintelis akcininkas, gali būti grindžiamas ir šiomis civilinės teisės nuostatomis, tačiau tokio ieškinio išsprendimas reikalauja atitinkamų duomenų analizės ir pakankamai sudėtingo įrodinėjimo. Kasacinio teismo praktikoje man pavyko rasti tik vieną bylą, kurioje CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo patenkintas VMI ieškinys bendrovės vadovei ir vienintelei akcininkei, tačiau net ir šiuo atveju priteistą žalą valstybei sudarė ne bendrovei priskaičiuoti mokesčiai, bet tik pagal MAĮ apskaičiuoti delspinigiai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011).

8. Pabrėžtina ir tai, kad tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiaraus pobūdžio, o tai reiškia, kad jam tenka atlyginti tik tą žalos kreditoriams dalį, kurios negali atlyginti pats juridinis asmuo. Taigi VMI mokestinio ieškinio pareiškimas tik bendrovės vadovui (ir vieninteliam akcininkui) už nebaigtos bankroto bylos ribų, prieštarauja subsidiarios civilinės atsakomybės esmei, be to, VMI ieškinyje nėra nurodyta jokių civilinės teisės nuostatų, kuriomis būtų galima pagrįsti bendrovės vadovo ir akcininko civilinę atsakomybę prieš kreditorius už neįvykdytas bendrovės prievoles.

9. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad, siekiant išvengti šiurkščių civilinės teisės taikymo klaidų, baudžiamojoje byloje tokie sudėtingi klausimai, kaip juridinio asmens mokestinės prievolės perkėlimo fiziniam asmeniui (vadovui, akcininkui), neturėtų būti sprendžiami. Išimtimi galėtų būti situacijos, kai pati įmonė yra fiktyvi, jokios realios veiklos nevykdo, bet jų vadovų panaudojama nusikalstamais tikslais, pvz., „karuselinio“ PVM grobstymo bylose ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad UAB „T.“ buvo realiai veikianti įmonė, o jos mokestinė nepriemoka susidarė dėl dalies pajamų už keleivių vežimą neapskaitymo, nuostolių padidinimo, nesiregistravimo PVM mokėtoju. Norint išspręsti įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagal bendrovės skolas klausimą, be kita ko būtina ištirti bankrotą lėmusias priežastis, tačiau tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip buvo galima suprasti teismo posėdžio metu, UAB „T.“ bankroto byloje reiškiami įvairūs kreditoriniai reikalavimai, todėl ir VMI reikalavimas D. R. turėtų būti nagrinėjamas būtent bankroto bylą nagrinėjančio teismo, o ne atskirai baudžiamojoje byloje.

Teisėjas Olegas Fedosiukas