Administracinė byla Nr. A-2294-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00733-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–6).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2018 m. vasario 12 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo laikoma po 3–5 asmenis, trūko vietos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, tad reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kamerose nepakako natūralaus apšvietimo, nebuvo ventiliacijos, žema oro temperatūra, buvo didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens kratos atliekamos esant žemai temperatūrai, rūbus tenka dėti į nešvarias voneles. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–29).

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 29, 46, kameroje buvo 1–5 asmenys. Pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,67 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai, nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Patikrinimai buvo atlikti anksčiau, 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akte nurodoma, kad kamerose Nr. 29, 40 santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, oro temperatūra kameroje Nr. 29 nevertinta dėl atviro lango, oro temperatūra ir dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 46 atitinka reikalavimus. Kameras valyti privalo patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas. Laikino sulaikymo patalpoms netaikomos higienos normos, numatytos gyvenamosioms patalpoms. Patikrinimų metu 2018 m. vasario 20 d. nustatyta, kad vonelės švarios. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

5.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

II.

6.       Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 96–103).

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m. vasario 12 d. (118 dienų) Šiaulių TI buvo kamerose Nr. 29, 30, 46.

8.       Teismas nustatė, jog pareiškėjas 118 dienų buvo laikomas sąlygomis, kai jam buvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas (pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto). Tačiau teismas vis tik laikėsi pozicijos, jog 25 dienas pareiškėjui buvo apsunkintos kalinimo sąlygos, sanitarinis mazgas ir esantys kameroje baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei yra būtina. Teismas priėjo prie išvados, kad kameroje Nr. 46 (kameros plotas 18,33 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo – 16,7 kv. m), esant joje 5  asmenims, kiekvienam jų teko po 3,34 kv. m kameros ploto.

9.       Pastebėta, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms dalinai yra paneigti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atlikto patikrinimų išvadomis, nustatant, jog dalyje kamerų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, patikrinimo metu pelėsio nebuvo rasta, tačiau šis patikrinimas buvo iki pareiškėjui patenkant į Šiaulių TI. Teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, kas leido konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisės aktų reikalavimais, visgi pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas atskiriamas 1,5 m aukščio sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Bet, atsižvelgus į byloje pateiktus duomenis, jog tualetas yra atskirtas mažiausiai 2,16 m aukščio sienele, teismas konstatavo, jog privatumas pažeidžiamas nebuvo.

10.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl nešvaros kratos patalpose, patikrinimo metu buvo nustatyta, jog vonelės kratos patalpoje švarios, be to, atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas per visas  būtas 118 dienas kratos patalpose buvo 2 kartus, tad toks poveikis nebuvo laikomas ilgalaikiu. Vertinant sąlygas kratos patalpose (dėl šalčio) pastebėta, jog higienos normos, skirtos gyvenamosioms patalpoms, šioms patalpoms yra netaikomos, šiose patalpose pareiškėjas buvo trumpai, du kartus per visą būtą laiką, tad poveikis ilgalaikiu nebuvo laikomas.

11.       Atmestas argumentas dėl nerūkančių laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, pats pareiškėjas buvo išreiškęs sutikimą būti laikomas su rūkančiais asmenimis.

12.       Nors pareiškėjas nurodė, jog kamerose kildavo konfliktai, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, tad toks abstraktus nurodymas nebuvo vertintas kaip įrodymas.

13.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Per mažas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, mechaninio vėdinimo nebuvimas kompensuojamas vėdinimu per langus.

14.       Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

15.       Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

16.       Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur jam teko per mažas gyvenamasis plotas ar kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau 25 dienų jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau, nei būtina, tačiau ir tuo metu šie ribojimai buvo nežymūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,34 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, atkreipiant dėmesį į tai, jog kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose iš esmės buvo užtikrinamos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

17.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 113–115).

18.       Atsakovas nurodo, kad visas pareiškėjo kalinimo dienas jam teko daugiau nei 3 kv. m, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją nurodė, kad vertinant kalinimą kameroje, kurioje kiekvienam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Atsakovo nuomone, teismai turėtų vadovautis EŽTT suformuota praktika ir pripažinti, kad 3 kv. m yra tinkamas plotas vienam asmeniui. Atsakovas pažymi, kad kitos sąlygos (išskyrus gyvenamąjį plotą) Šiaulių TI iš esmės buvo užtikrintos.

19.       Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad kalinimas įstaigoje buvo trumpalaikis, į tai, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, į tai, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, yra abstraktūs bei neįrodyti, pareiškėjo skundas turėjo būti laikomas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. M. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2018 m. vasario 12 d., atlyginimo.

21.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 25 dienas kameroje Nr. 46 teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas plotas, t. y.  3,34 kv. m, taip pat įvertinęs, kad pareiškėjo teiginiai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams bylos medžiaga nepaneigti, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22.         Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, paduotame skunde teigia, kad pareiškėjui visas jo kalinimo Šiaulių TI dienas teko daugiau nei 3 kv. m, kas pagal EŽTT išaiškinimus yra tinkamas plotas vienam asmeniui, kiti pareiškėjo argumentai dėl sąlygų netinkamumo yra atmestini, o dėl neturtinės žalos – abstraktūs ir neįrodyti, dėl ko pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

23.        Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24.       Visų pirma pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, siekiant inter alia ir neturtinės žalos atlyginimo, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

25.       Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

26.       EŽTT savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

27.       Vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

28.       Pažymėtina, kad šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pagal Konvencijos 3 straipsnį pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

29.       Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, visų pirma, nustatytina, ar iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio įrenginio plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m.

30.       Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m.  vasario 12 d. atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 60/09-13446 „Dėl M. M.“ ir 2017 m. birželio 1 d. sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-168 duomenimis buvo kalinamas kamerose: Nr. 29 (bendras plotas 21,48 kv. m – 1,199 kv. m sanitarinio mazgo plotas / laikytų asmenų skaičius – 1, 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 4,06 kv. m); Nr. 30 (bendras plotas 23,37 kv. m – 1,199 kv. m sanitarinio mazgo plotas / laikytų asmenų skaičius – 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 4,43 kv. m); Nr. 46 (bendras plotas 18.33 kv. m – 1,155 kv. m sanitarinio mazgo plotas / laikytų asmenų skaičius – 2, 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 3,44 kv. m). Nustatyti duomenys patvirtina, kad 3 kv. m privaloma minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma pagal Konvencijos 3 straipsnį pareiškėjui buvo užtikrinta.

31.       Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m. vasario 12 d. atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 60/09-13446 „Dėl M. M.“ duomenimis buvo kalinamas kamerose: Nr. 29 (bendras plotas 21,48 kv. m / laikytų asmenų skaičius – 1, 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 4,30 kv. m); Nr. 30 (bendras plotas 23,37 kv. m / laikytų asmenų skaičius 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 4,67 kv. m); Nr. 46 (bendras plotas 18.33 kv. m / laikytų asmenų skaičius – 2, 3, 4, 5, atitinkamai vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m).

32.        Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui 25 dienas kameroje Nr. 46 teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas plotas, nėra pagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalią teisės aktuose nustatytą ploto normą nebuvo pažeista.

33.        Vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatorių patalpose, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu tai, kokiomis aplinkybėmis tokie duomenys nustatyti (pareiškėjo buvimo tardymo izoliatoriuje metu, iki ar po to). Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

34.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2018 m. vasario 12 d.) pareiškėjas būtų teikęs skundus Šiaulių TI administracijai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento byloje esantys patikrinimų aktai nepatvirtina kamerų Nr. 29, 30, 46 neatitikimo higienos normų reikalavimams pareiškėjo laikymo čia laikotarpiu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nėra paneigti.

35.        Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo reikalavimas tenkintas nepagrįstai.

36.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2018 m. vasario 12 d. pažeidimo esant nepagrįstoms, atsakovo apeliacinis skundas yra tenkinamas,  skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą atmetant visiškai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a: 

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo M. M. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan